Aš vis dar kupina jėgų

Vienas iš daugelio dalykų, kuriuos pasižadėjau vykdyti per šiuos metus - neįklimpti į depresiją. Šio punkto praeitame įraše nepažymėjau, tačiau manau, jog bent jau kol kas sekasi gerai. O jei vykdysiu visas kitas atsakomybės - šis pažadas neturėtų nukentėti.

 

Rudeniui įsibėgėjant, mokykloje po truputį atsiranda vis daugiau darbų: pradedant namų darbais baigiant įprastiniais projektais. Nors dar nespėjau užsiregistruoti į visus norimus būrelius, šių metų veikla po truputį rituliuojasi ir turiu pasakyti, jog esu patenkinta pradžia - bent jau kol kas, depresijos liūnas negresia ir veiklos tikrai netrūksta.

 

Nebūčiau lietuvė, jeigu nesugebėčiau paminėti krepšinio. Sveikinu pakliuvus ten, kur visi svajojome. Kadangi šmaikštaus pasisakymo facebook'e nesugalvojau (bet dar palaukit - čempionatas nesibaigė), pernelyg daug ir neturėjau kur parodyti savo džiaugsmo, kuris yra tikrai didelis. Pirmiausia, dėl meilės sporto šakai, atradau bendrą temą su naująją klasės drauge. Pirmas klausimas, kurį uždaviau susipažinant buvo - "Ar tiesa, jog Domantas Sabonis yra gražiausias rinktinėje?". Žinau, skamba keistai ši pokalbio pradžia, tačiau būtent dėl šio klausimo dabar puikiai sutariu su mergina (ir taip, Jūs galite pasimokyti iš manęs, kaip reikia regzti pokalbio pradžią). Dėl šios sporto šakos, pradėjome vienytis kaip klasė: per geriausią belgų dieną metuose, tuomet, kai teisėjus jie papirko savo traškiais vafliais, rungtynes prie baltojo tilto žiūrėjome kartu. Ir buvo visai smagu.

 

Ypatingai džiaugiuosi ir neseniai įvykusiomis "Sostinės dienomis 2015". Prisiekiu, tai mano mylimiausia Vilniaus organizuojama šventė metuose, kurios visą laiką be galo laukiu. Gal kiek liūdna, jog nesugebėjau nueiti į visus koncertus, kuriuos žadėjau, bet tam dar yra visi metai, o kol kas labai džiaugiuosi prisiminimais ir pirkiniais (kuriuos greitu metu pamatysite mano antrajame tinklarašyje). Pirma diena netenkino savo lietingu oru, tačiau sugebėjome apeiti visą mugę (kaip visada prisipirkti su didele nuolaida šokolado, kuris visuomet būna skirtingas, bet jau kelintus metus iš eilės perkamas iš to pačio žmogaus, kuris plytelę parduoda už 50 centų), šio bei to nusipirkti ir užsukti į "Caif Cafe" kavos bei ilgo pokalbio kartu su Austėja (žmogus, su kuriuo turbūt visuomet bus apie ką pasikalbėti, tad tie šnekučiavimai gali trukti kiek ilgokai). Antrą dieną pasimačiau vėl su kitomis dvejomis draugėmis, su kuriomis beveik visą laiką pragulėjome Lukiškių aikštėje, komentuodamos ir apžiūrinėdamos "Panelės" bei "Cosmopolitan" žurnalus. Ir taip visą dieną. O vakare prasidėjo Europos krepšinio čempionatas ir pirmoji šokolado plytelė buvo suvalgyta. Na o trečią dieną susitikau su dar kitomis draugėmis - sugebėjome apeiti ir dizaino skverus, kuriuose pasisėmiau daug įkvėpimo, vėliau nuėjome suvalgyti desertų į Vilniaus universalinę parduotuvę, o po to laukė viena geriausių vakaro dalių - krepšinis. Nusprendėme nužygiuoti iki baltojo tilto televizoriaus, prie kurio atmosfera yra tikrai gera. Žiūrėti tokį tautišką žaidimą su dideliu kiekiu žmonių yra puikus jausmas, atmosfera tikrai puikiai nuteikianti. O dar ir žaidė tokiu metu, kuomet buvo nuostabus saulėlydis... vakaro meniu sekė Jazzu koncertas Katedros aikštėje. Ką ir begaliu pridurti - puikią charizmą ji turi, moka kalbėti su publika. Dainų žodžiai lengvi, bent jau prieky stovintys žmonės dainavo. Jaukumas ir geri draugai šalia, nuostabi muzika - sostinės dienų uždarymas buvo puikus. Kartu su naktine kava iš "Coffee inn'o". Ką jau ką, o Vilnius savo šventę mini garsiai - viskas buvo suplanuota atidžiai, iki pačių mažiausių smulkmenų. Likau patenkinta.

 

Ir pabaigai, norėčiau pristatyti kūrinį, kuris šį rudenį pastatė mane į didesnę harmoniją su santykiu su savimi - Andy Puddicombe "10-ies sekundžių meditacija".

Žmonėms, kurie seniai galvojo apie meditaciją ir vis neišdrįsdavo pabandyti (arba nesigaudavo, arba pritrūkdavo laiko, arba nežinodavo, kaip tai daryti, arba dar kitas pasiteisinimas, kurį Jūs sugalvojote) - tikrai rekomenduoju. Gal knygos teorinė dalis yra kiek nuobodoka, tačiau autorius (taip pat vienuolis, puikiai pažįstantis meditacijos galią) tikrai stengėsi įterpti įvairiausių istorijų bei mokslinių faktų, susijusių su meditacija.

 

Iki kitų kartų, tikiuosi dažnesnių,

Simona.

Vasaros nuotrupos, knygos ir filmo apžvalga

Paskutines dvi savaites prieš išvažiuojant į Preilos kurortą buvau namie. Žinoma, pasitaikydavo vienądienių išvykų, tačiau paprastai vakarai baigdavosi savoje lovoje, su sava knyga, su sava mėtų arbata. Ir muzika. Įprasti vasariniai hitai, kuriuos išgirdus žiemą veidą nupaišo šypsena. Keista, tačiau artėjančių mokslo metų laukiau jau birželį (žinau, pusė Jūsų burbėsit, jog išvis apie tai rašau, tačiau norim to ar ne, rugsėjo pirma artėja). Ir nors labai kvailai nusišypsojau birželio gale pamačiusi pirmą šiais metais iš mano prenumeruojamų youtuberių "Back to school" vaizdo įrašą, beveik visą vasaros laiką buvau gerai nusiteikusi galvojant apie mokyklą. Nauja gimnazija, nauji klasiokai, mokytojai, nauji būreliai (dėl kurių net nesu pilnai apsisprendusi)... o dabar atėjo ir nerimo valandos. Net nežinau kodėl, bet atrodo, jog pakankamai nesimėgavau šią vasarą galvodama apie švietimo įstaigą, o jau po pirmų savaičių lauksiu šiltojo sezono. Kaip visad. Bet stengiuosi šypsotis ir paskutinėmis dienomis atsipalaiduoti kaip reikiant!

Kažkurį sekmadienį su tėvais nuvykome į Trakus. Geras oras, puiki nuotaika - paskutiniu metu su šeima praleidžiu daugiau laiko ir tikrai stengiuosi tuo mėgautis kiek išgalėdama ir be galo džiaugiuosi, jog turim apie ką pašnekėti, nors visi keturi esame visiškai skirtingos asmenybės (neįsivaizduoju kaip tai įmanoma). Į šį mažą miestelį su mama ir sese važiavome traukiniu (Olivija dar niekada nėra patyrusi šios transporto priemonės džiaugsmo, tad nusprendėme parodyti), tėtis pasitiko stoty. Pradžioje pasivaikščiojome, o vėliau nuėjome į labai jaukų restoranėlį "BONA". Esu girdėjus puikių atsiliepimų, tad labai džiaugiausi galėdama ir aš apsilankyti jame, nes maistas buvo išties nuostabus, o vieta turbūt geriausia, kokią galima gauti Trakuose - tiesiai prieš pilį. Vėliau nuėjome pasivažinėti vandens dviračiu. Eilėje prie jo teko net valandą laukti, tačiau tėvai per tą laiką nuskubėjo nupirkti kibinų (nes jei tu jų nevalgei - Trakuose nebuvai, logika čia labai paprasta), o vėliau valandą grožėjomės miestu ramiai mindami pedalus (puiki treniruotė, atperkanti ir tuos kibinus!). Apskritai, nuvykti į Trakus tikrai verta - ar su draugais (paskutinę vasaros savaitę planuoju čia dar atvykti), ar su šeima. Veiklos tikrai yra - maudynės, vandens dviračiai ar tiesiog ramus explorinim'as miesto (nežinau kodėl nenuėjome pasimaudyti, labai kvailai pasielgėme dėl to). Iš Vilniaus ir iš kitų miestų, turinčių susisiekimą traukiniais, labai lengva atvykti, o ypatingai sostinės gyventojams pigu!

 

Gyvenime mane seka vadinamieji zapadlo dėsniai. Prisiekiu, būdama Italijoje vos ne kasdieną facebook'e sulaukdavau pasiūlymų susitikti arba klausimų, kada grįšiu į Vilnių. Grįžau, susitikau su kuo spėjau, nuvažiavau į Buržilus ir grįžau. O dabar, esant čia aš visiems skambinėju ir klausiu, kur po galais jie dingo. Stovyklos, kelionės ir taip toliau, ir taip toliau. Tad deja, su draugais sustinku retai, tačiau susitikimai būna labai malonūs. Vieną vakarą nakvojau pas Rūtą, pagaliau peržiūrėjau "Ameli iš Monmarto", kurią jau labai seniai norėjau peržiūrėti, tačiau vis nepaskirdavau tam laiko. O filmas išties nuostabus ir vertas dėmesio! Taip pat, buvau susitikusi ir su Austėja, su kuria pagaliau apsipirkome mokslo metams, apkalbėjome visą vasarą ir žiūrėdamos "How to Lose a Guy in 10 days" - nesenstančią amerikietišką komediją, valgėme irgi lyg iš kito žemyno, net 30 cm. "SUBWAY" sumuštinius. Apskritai, aš apie subvėjų esu geros nuomonės - alternatyva magdoneldui, kiek sveikiau, mažiau riebalų, galima paprašyti daugiau daržovių, o mėsoje ir baltymų gausu. Žodžiu, palyginus dar neblogas pasirinkimas "mergaičių" vakarui.

Taip pat, galiu pasigirti, jog draugės mane pažįsta neįtikėtinai gerai: Rūta (grįžusi iš Danijos) ir Austėja (grįžusi iš Didžiosios Britanijos) lauktuves parinko labai kruopščiai, bent jau aš taip manau (juokas). Austėja parvežė "Seventeen" žurnalą (bandau lyginti užsienio rinką su Lietuvos. Tad visi "Teen vogue" ar "Seventeen" man yra puiki ir naudinga dovana), pliušinį Trolį Mumį (vienas mylimiausių vaikystės personažų, nupirktas atskiroje, vien Troliams Mumiams skirtoje parduotuvėje! Nuveškite mane ten, prašau) ir Reeses pieces (kaip m&m'sai tik su riešutų sviestu (o jį paskutiniu metu labai pamėgau)). Rūta padovanojo karamelinę lazdelę (kaip ir riešutų sviestas, šis gardėsis man yra kažkas tokio), eukalipto skonio "Haribo" guminukus (kaip ir mėtos, šis augalas turi man patinkantį prieskonį, tad irgi labai džiaugiausi, ypač dėl to, jog tokių nėra Lietuvoje) bei "sveikuoliški" batonėliai (geriau nei "twix'ai", rimtai, vieni skaniausių, kokius esu ragavusi). Ačiū, merginooos!

 

Ir taip pat per šias savaites pagaliau pavyko nuvykti prie lietuviškosios jūros (ir dar per artimiausias dienas teks, tik jau į kitą kraštą) - su šeima ir seneliais apsigyvenome penkias dienas Preilos kurorte. Tiesa, pasimaudžiau tik kartą, tačiau už teko, jog pajausčiau šaltį ir būčiau sesės apmėtoma medūzomis (merginos, liemenėlėje jie yra tikrai prasti silikonai, nesidėkite jų...), tad paplūdimy mieliau rinkausi knygos draugiją. Beje, tomis datomis, kada ilsėjomes Kuverto medžių slėny, vyko meteoritų lietus, tad su sese miegojome balkone (minkštas čiužinys ir švarus oras, pušų "grojimas" padėjo daug labiau užmigti su planais ir svajonėmis mintyse), kur aš dar ir viena rytais (anksti atsikeldavau dėl natūralios šviesos, žadintuvo nereikėjo, jog septinta jau stryktelčiau iš "lovos)" Zoellos "Online Girl" vartydavau ir pusryčiaudavau.

 

Per vasarą perskaitau daugiau knygų nei per visus mokslo metus. Vienas lietingesnis vakaras buvo paskirtas Mirjam Pressler knygai "Kai ateina laimė, pasiūlyk jai kėdę". Ir iš ties, tai labai puikus patarimas visiems - ta laimė slypi už kiekvienos minties, judesio, veiksmo, įkvėpimo. Pavyzdžiui aš buvau tokia laiminga, jog turėjau galimybę savo eisybę kelioms valandoms priklijuoti ant minkšto kilimo su puodeliu kavos ir įsiskaityti į visus dvylikametės Halinkos patarimus. Tikrai, knygą surijau per vieną vakarą, spėdama kai kurias jos frazes (būtent jomis ir yra pavadinti visi knygos skyriais, kas padeda lengviau suprasti jo esmę ir autoriaus pamoką) išsirašyti į savąją užrašų knygelę. Būtent tokios knygos ir turėtų būti rekomenduojamos perskaityti mokykloje, o ne vadinamoji klasika, kuri nebe apžvelgia šiandieninių problemų, aktualijų, o seneliai ir mokytojai bando ją įpiršti, norėdami įrodyti, kaip mes dabar gerai gyvename. Oh, jeigu tai būtų tiesa, dvylikamečiai iš vaikų namų neturėtų daugiau gyvenimo patirties nei nukainuota barbė maximoje. Kūrinys lengvas, paprasto stiliaus ir labai nuoširdus, maloniai ir jaukiai aprašytas. Įrašytas jau į must sąrašą knygų savo jaunąjai sesutei ir mamai, kuri vis neprisiruošia paskaityti. Na, 126 puslapiai žodžių nėra toks didelis reikalavimas savo šeimynai, tiesa?

 

Ir jei koks nuobodesnis vakaras užklups tave likusią vasarą su draugais ar be jų, nuoširdžiai rekomenduoju romantinį filmą "Adelainos amžius". Turbūt pirmasis žiūrėtas po "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" praeitą vasarą. Nesu mėgėja šio stiliaus filmų, tad juos prisiruošiu žiūrėti tik tada, kai išgirstu pakankamai teigiamų atsiliepimų arba juose vaidina gražūs berniukai arba aukštos panelės (pati tokia esu), kaip Blake Lively (padeda pasitikėti savimi), kuri yra dar ir neįtikėtinai talentinga vaidyboje. Pats filmas remiasi ir keliais fantastikos faktais, kas padaro jį daug žavesniu. Ir nors pabaiga yra gana lengvai nuspėjama, pats filmo stilius ir Blake įkūnijimas personažas man labai patiko, tad IMDB įvertinau net 8 balais šį filmą. Papuolusi į avariją Adelaina sustabdo savo senėjimo procesą - nesvarbu ką ji valgo, kiek jai metų iš tiesų - jos fizinė būklė per metus visiškai nesikeičia. Viename pokily garbingo amžiaus panelė (net nežinau kaip kitaip pasakyti) sutinka vyriškį, kuriam ji krenta į akį. Kaip ir supratote, viskas šioje istorijoje vystosi itin įdomiai, tad...

 

Uh, daug papasakojau, einu patirti dar daugiau per likusias dvi savaites ir Jums linkiu to paties!

Simona. :)



Kaunas, Anykščiai, Vilnius.

Lietuvoje jau esu daugiau nei savaitę. Ech, net nežinau - džiaugtis ar ne. Buvau labai pasiilgusi Vilniaus - aš įsimylėjusi kiekvieną pastatą, kiekvieną gatvę - nesu itin didelė nacionalistė, bet didžiuojuosi, jog esu vilnietė ir turiu galimybę kvėpuoti šio miesto dvasią. Kiekvieną kartą, išėjus į miestą galima rasti vis naujų, nematytų kampelių, kurie įkvepia... kurti. Tikrai. Bent jau dabartinėse svajonėse, kai baigsiu universitetą (jeigu baigsiu), tikiuosi savo namus įkurti rytinėje Lietuvoje. Pastaba sau - kai grįšiu, būtinai vėl atlikti Vilniaus eksplorinimo pažinimo projektą. Su kava iš "Coffee Inn"  ir užrašų knygele rankose.

Jau rytoj (arba šiandien, nes jau naktis), išvažiuoju į Anykščius - tik vienai nakčiai, bet į šį kurortinį miestelį norėčiau dar sugrįžti ir rugpjūtį - vaikystės miestas, nieko nepridursi. Įvairių kuriozų ten buvo, įvairių prisiminimų - gaila, jog paskutinėmis vasaromis nuvažiuoju ten labai trumpam. 11 valandą ryto, su Rugile ir šeima, patrauksime link Lietuvos šiaurės, ten susimatysime su keliais giminaičiais, o sekmadienį tėvai mus nuveš link kitos draugės namo kaime, kur visą savaitę aš, Rugilė, Sandra ir Šarūnė gyvensime. Kadangi interneto ten nėra, parduotuvės (netgi maisto) taip pat toli, tikiuosi pagaliau rimtai atsipalaiduoti - skirti pakankamai laiko miegui, naujų receptų "išradimui", sportui, idėjų kaupimuisi, skaitymui ir rašymui. Bei žinoma, viliuosi, jog visos dar labiau susipažinsime, nes apart Rugilės, kitas merginas pažįstu vos metus.

O dėl skaitymo, tai labai rimtai kalbu. Esu susirūpinusi savo senaisiais hobiais - Italijoje padėtis taisėsi, grįžus čia, vėl pamirštu. Ir nedarau tai tikrai ne dėl to, jog nenoriu - tiesiog žiūrėjimas iš naujo "Kerės Dienoraščius" bei "Liežuvautoją" ima viršų (juokas), be to, paskutinėmis dienomis stengiausi ir čia rašyti, ir susitikti su keliomis draugėmis, ieškojausi informacijos apie universitetus (taip, aš keista. Būsiu tik devintokė ir jau tuo domiuosi... bet įvairūs "Youtube" video apie juos būna tokie įdomūs!). Bent jau džiaugiuosi "2015 metų knygų iššūkiu" - perskaitytos 7 knygos iš 12 (ir 2 alternatyvių) ir tai, kad pagaliau sugebėjau susidominti anglų kalbos kūriniais. Bet mokyklinis sąrašas guli dar nepaliestas - Anykščių šilelis, Antigonė, Makbetas ir kiti laukia rugpjūti arba tuomet, kai ateis metas atsiskaitinėti (galbūt yra vyresnių skaitančių panelių ir jau gaunate knygų sąrašus vasaroms - ar skaitote viską šiltuoju sezonu, ar tada kai liepia? Nes mano sąraše yra 17 knygų ir ištraukų, tad abejoju ar fiziškai suspėsiu).

 

Dalykai, kuriuos vežiausi į Kauną: šalta kakava, vanduo,
sausainiai, raktai, piniginė, knyga, užrašų knygelės.



Pusryčių traukiny
malonumas.

Dar vienas įdomus faktas mano 2015 metų vasaros dienoraštyje - išvyka į Kauną. Jau seniai esu supratus, jog nepažįstu Lietuvos ir labai noriu tai padaryti. Net pasakoti juokinga - lietuvė, o viename didžiausių savo tėvynės miestų nebuvusi. Taip pat ir Austėja... tad dar birželio pradžioje supratome, jog tai reikia būtinai pakeisti ir savarankiškai susiplanavome ekskursiją į Kauną. Anksti ryte, patraukėme į traukinių stotį, nusipirkome bilietus ir susiradome atokesnes vietas, jog galėtume netrukdamos šnekėti, bei kad mes neerzintume kitų. Kelionės dalis traukiny buvo ypatingai jauki, smagi ir skani - specialiai namie nevalgėme pusryčių, jog galėtume tai daryti šioje transporto priemone, kuria taip pat naudojomes pirmą kartą gyvenime. Šalta kakava ir sausainiai iš M&S (turbūt patys skaniausi kokius tik esu valgius - su šokolado (balto! Nors pasirinkimas didelis, jeigu nemėgstate šio) gabaliukais, šonuose traškūs, o vidury tąsus) verčia apsiseilioti net dabar, kai apie tai pagalvoju. Traukiny skaitėme, taip pat susiskambinome su pažįstamais Kaune, jog šie nurodytų ką verta aplankyti. Netikėta, netikėta - pirmoji stotelė "Laisvės Alėja". Gaila, jog dalis jos remontuojama ir viso senamiesčio grožio negalėjome pamatyti. Bet vis dėl to pasidarėme keletą šaunių nuotraukų, užėjome į labiausiai patikusias parduotuves/kavines apsižiūrėti (ten yra labai gera sveiko maisto prekių parduotuvė! Kvapas vos įžengus priverčia išversti piniginę, o sveiki sausainiai su mėlynių įdaru privertė mane dar labiau pamilti šią vietelę).

 

Vėliau nusprendėme, jog laikas užsukti į žymųjį "Akropolį". O čia jau tikrai rimtas dalykas - tarp vilniečių ir kauniečių kilus švelniam ginčui (aš tikiu, jog šių miestų gyventojai supras apie ką šneku, ypač jei yra dalyvavę stovykloje su žmonėmis, kurie yra labai nacionališki savo miestui), kuris miestas geresnis, žmonės, kurie galbūt yra lietuviškiausi Lietuvoje (nes savo šalies prezidento nerenka kitos tautybės asmens. Sakau tai dėl to, jog tam tikrai atžvilgiais tikrai gražiau žiūrėti į savo gimtinę mylinčius kauniečius kiek stiprėliau (ei, nesupraskite neteisingai - aš savo širdies neperkeliu į Kauną) sako, jog jų prekybos centras yra daug kietesnis. Žinote, keturi aukštai ir šalia centriuko, yra BC Žalgirio fanų parduotuvė (čia ne pagyrimas) - viskas sutvertas šiuolaikinės kartos žmonijai. Kas man jame patiko, jog "Akropolis" tikrai įdomiai yra intergruotas į senesnius pastatus bei tai, jog tuoj čia atsidarys "CRONUTS" kavinukė (o Vilniuj, deja, nėra) - dėl pastarojo fakto pasižadėjome sugrįžti į priešų žemę (juokas). Pavalgę žymiajame pastate nusipirkome ledų ir atsisėdome prie šalia "Akropolio" esančio suoliuko parelaksuoti. Tiesą pasakius, galvojome idėjas tinklaraščiams. O tada jau patraukėme atgal į sostinę. Gailiuosi dabar, jog nesuvalgėme kebabų, nes Vilniuje skanių dar nesame radusios,  o apie Kauno kebabų kioskus sklando legendos net čia, Vilniuje.

CRONUTS būsima parduotuvė.

Turbūt skaniausi "parduotuviniai"
ledai.

Apibendrinus, patirtis, gauta važiuojant į kitą miestą savarankiškai patiko. Galbūt palengvino tai, kad Kauno stotyje lengvai galima susigaudyti, į kurią stotelę eiti (nes yra vienintelė), o Vilniuje (būtent prie stoties) yra net mums sunku gerai apsižiūrėti. Draugiškai pastūmusi ant Kauno (sori, aš iš Vilniaus, man to reikėjo), turiu pripažinti, kad miestas yra gražus ir istoriškai "išsilaikęs". Turite kuo didžiuotis, kauniečiai! Ir dar vienas priminimas sau: nors Trakuose esu buvus ne vieną kartą, kaip ir minėjau, daug smagiau nuvykti yra savarankiškai. O kadangi iki jų traukinio bilieto kaina nebrangi (1.68 eur), kurią nors dieną reikės nuvažiuoti suvalgyti kibinų ir pasimaudyti.

 

 

Štai taip ir slenka mano dienos - visai smagiai. Susimatysime po savaitės,

Simona.

 

P.S. Kaip Jums einasi ši vasara?



Birželio mylimiausieji

Kaip ir kiekvieną vasarą (o ši jau trečioji tinklaraščiui, kurį skaitote dabar), šį kartą vėl sveikinuosi su šiokia tokia mėnesio apžvalga. Šį sezoną nusprendžiau nedėti jokių aštrių rėmų šiems įrašams, tad tikiuosi, jog jie Jums patiks dar labiau!

Įrašo užkuliusiai: lauke kaitrina saulė, 33 laipsniai šilumos. Nuotraukų peržiūrėti neišeina, nes ta ryški planeta šviečia tiesiai į ekraną. Tačiau smagu, jog galiu rašyti būdama toli nuo Lietuvos!

Uoga Uoga lūpų balzamas - Slaptasis Pirato Receptas. Kadangi turiu tikrai storas lūpas, apsauginė jų plėvelė besišypsant amžinai sutrūkinėja, dėl ko tenka kesti silpnus skausmus. Dėl šios priežasties, balzamas man nėra vien rudenio - žiemos akcentas, esu priversta naudoti jį ir vasarą. Esu žmogus, kuris stengiasi rinktis ekologišką kosmetiką (ypač jeigu kalbame apie lūpų priežiūros priemones, kurias dažniausiai suvalgome su maistu), o jei yra galimybė - ir lietuvišką (vis dėl to norisi savųjų verslą palaikyti). Šis balzamas visus punktus atitinka, o be to yra vasariško, citrininių vaisių aromato!

Visada save laikiau šunų žmogumi. Visada svajojau, kaip rytais galėčiau bėgioti kartu su dideliu mišrūnu. Tačiau jau šią žiemą, svečiuodamasi pas draugę supratau, jog mano sielai reikia katės - nedaug priežiūros, o ir po kojas pasiglausto beskaitant knygą, kartu miega - jaukumo pojutis neišpasakytas su šiuo gyvūnu. O čia, Italijoje jų yra labai daug. Ir kiekvieną rytą džiaugiuosi galėdama jas glostyti ir žaisti su jomis. Ahhh, kaip to pasiilgsiu Lietuvoj.

Pasitikiu gėlėmis - jos madoje karaliauja jau ne vieną sezoną iš eilės, tad nepabijojau nusipirkti šio madimosi kostiumėlio, kuris vasarą yra itin naudojamas. Patinka ir maudimuko kaspinėliai, kurie yra susiūti, todėl nereikia jaudintis užsiimant aktyviu sportu vandenyje ir visas jo "įforminimas".

Nors knyga "Bėgantis labirintu" man nepatiko (daugelis dėl to labai stebisi, tačiau mano skoniui buvo netinkamai ilgi aprašymai, dėl kurių skaityti knygą buvo nuobodu) ir net nesugebėjau pabaigti jos skaityti, keli draugai prižadėjo, jog filmas yra daug kartų geresnis. Ir ką gi. Kadangi iki Italijos su šeima važiavome automobiliu, laisvo laiko tikrai buvo daug, tad nusprendžiau pažiūrėti... ir dabar labai laukiu antrosios dalies! Aktoriai, efektai ir pati istorija (idėja įdomi knygos autorės, tačiau manęs raštu nesugebėjo ji sudominti) - filmas išgirtas neveltui.

Vasarai buvau prisiėmusi iššukį, jog perskaitysiu bent vieną knygą anglų kalba. Nors ir dažnai savo pažadus nukeliu paskutinę minutę, šią R. Rowell (ta pati autorė, parašiusi "Eleonora ir Pakas") knygą "Fangirl" perskaičiau labai greitai. Apie ją, manau kalbėsiu atskirame įraše, tačiau šiandienai turiu pasakyti, jog knyga buo labai jauki ir šilta, kas mane ir sužavėjo.

Šios basutės mano spintoje yra jau trečią vasarą (sunku pagalvoti, kaip seniau atrodžiau būdama 1,6 m. ūgio ir dėvėdama 42 dydžio batus, tačiau ačiū dievui, jog su amžiumi augo tik ūgis ir dabar mano pėdos atrodo visai praporcingai) ir greičiausiai tai paskutinis jų sezonas (ir taip keista, jog nešiojau taip ilgai, nes batus "sutrinti" sugebu greitai). Tačiau kol galiu, tol džiaugiuosi. Apskritai "Camper" firma yra viena mano mylimiausių, kai kalbame apie batus - patogi, patvari avalynė, kurią turbūt rekomenduočiau visiems.

Šiuo metu gyvenu netoli Sienos (Italijos miestas, įsikūręs Toskanos regione) esančiame kaimelyje. Ir turiu pasakyti, jog įsimylėjau Florencijos amžiną priešę - Sieną. Šis miestas gelbėja per itin karštas dienas - centre yra pastatyti aukšti pastatai palei siauras gatveles, tad visuomet būna pavėsis (apart laiko, kai Saulė zenite) ir miestas tampa kiek tamsesnis, kas suteikia savito paslaptingumo. Tradicijos, architektūra, maistas - viskas čia žavi.

Šią avytę padovanojo man atvežė Austėja iš Slovakijos. Turiu jau ją trejus metus (per daug trejetų šiame įraše jau darosi (juokas)) ir ji visuomet labai gražiai atrodo ant manosios lovos. Mano keturmetei sesei ji taip pat labai patinka (jeigu ji mokėtų rašyti, turėtų savo tinklaraštį ir darytų tokio tipo įrašą, turbūt visi punktai būtų tokie patys), tačiau pagal bendrą susitarimą - vasarą jos jai negalima liesti, nes šis pliušinis žaislas keliauja visur su manimi, kaip mažas talismanas. Kadangi avytė gali atstoti pagalvę - ji tampa dar reikalingesnė man. Miegoti kiekvieną šio mėnesio dieną ėjau su ja.

Per įvairius serialus ir filmus dažnai atrandu naujas dainas, kurios greitai tampa mano mylimiausiomis. "Jaunųjų melagių" muzikos takelis beveik visuomet būna negirdėtas ir puikiai atitinka manąjį skonį! Ši Fallulah daina šį mėnesį buvo mano mėgstamiausia.

Ir nors daugeliui tokia spalva nėra itin prie širdies, man ji primena vieną mano draugių juokelį, tad kiekvieną kartą, pažvelgus į nagus norisi juoktis. Be to, ši mėlynai žalia spalva mano akiai yra labai miela, tad birželį nagus ją maloniai lakavausi. Gaila, jog KIKO kosmetikos parduotuvės nėra gimtinėje, nes lakų spalvų pasirinkimas tikrai didžiulis.

Naujasis "Panelės" žurnalo įkūrėjų darbas patiko. Žiauriai. Apskritai, apie visus autorius, kurie anksčiau rengė "Panelę", o dabar "Happy365mag'' galėčiau prisakyti daug gerų žodžių. Esu laiminga, jog turėjau galimybę su jais pabendrauti ir esu laiminga, jog jie nenutraukė savo kerjeros po visko. Įdomios istorijos, puikios fotografijos, įsimenantis žurnalo viršelis, Jurgos laiškas, aštrus ir orginalus rašymo stilius - ar dar reikia sakyti, kodėl verta išleisti tuos du eurus dėl šio skaitalo? Vienintelis minusas - šią vasarą bus tik vienas žurnalo numeris.

Italijoje esantys itališki ledai. AMEN jų kalorijoms, bet skonis - dieviškas. Nuodėmė būti šioje šalyje ir jų nevalgyti. Svarbiausia, jog nuotraukoje matote jų dydžiais pačią mažiausią porciją (juokas). Jau vieną kartą, prieš trejus metus (trys, trys - visur trys) teko pasimokyti beperkant didesnę porciją - deja, tie ledai atsidūrė šiukšlių dėžeje - sotūs, riebūs ir labai isimintini ledai pavergė mano širdį.

Štai tokie manieji birželio favoritai! Tikiuosi įrašas patiko ir iki kitų kartų,

Simona. :)

p.s. ach, net nežinau, kaip Jums pristatyti savo naująjį projektą - http://charlottemidnight.blogspot.it/, jau seniai norėjau pradėti rašyti anglų kalba, nes mano žodynas yra labai prastas ir reikia kažkokiais būdais pradėti jį gerinti, tad jei matote klaidas - nusijuokite ir pataisykite, kalboms niekada nebuvau talentinga. O šiaip, šiame naujame tinklaraštyje daugiau bus visokie vadinamieji haul'ai ir routines, nes daugiau kol kas ir negaliu parašyti anglų kalba. Tikiu, su laiku patobulėsiu, o tada jau žiūrėsim kaip bus. Kol kas rašysiu į abu tinklaraščius.

Ir progimnazija baigta!

 

Nevisi, bet dauguma.

5 klasė, rugsėjo pirmosios mišios. Su Ugne, būsima klasės drauge
jau buvome pažįstamos nuo vaikystės. Didžiausios priešės, tačiau
keturi metai kartu privedė prie to, jog dabar tai vienas iš žmonių,
kuriuo labiausiai pasitikiu ir žinau, kad mane visą laiką palaikys.
Gal klasėje ir nebendravome dažnai, bet yra laiko pasitaisyti!

Žinot, juokingiausia tai, jog savaitę atbuvus kokioje nors stovykloje, paskutinę dieną, kai reikia išvažiuoti visi būna apsisnargliavę, nes per tas septynias ar dešimt dienų, visi tipo tapo geriausia visų laikų chebrytė, kuri negali išgyventi atskyrai. Vienas klasės draugas (neseniai piktinausi prieš šią lietuvių kalbos taisyklę - kodėl negaliu vartoti žodžio klasiokai? Kai kurių žmonių tikrai negaliu vadinti draugais... tačiau, turbūt šis žodis prigyja su metais ir atsiminimais) vidury žiemos, būnant turbūt visų laikų afigeniškiausiame gimtadieny (be alkoholio ir be jokių tiesų drąsų (žinoma, šitiems dalykams žmonės, matomi dešinėje pusėje niekada nesakė griežto ne) - tiesiog nuoširdus pokalbiai, kurie truko 6 valandas - iki 2 nakties, kuomet, deja, bet jau tėvai norėjo mus matyti namie) pasakojo apie stovyklą Anglijoje, kuri truko 3 savaites - paskutinę dieną taip pat visi alpo. Mes juokavome, jog mus, po keturių metų reikės net į ligoninę guldyti po visų būsimų dramų atsisveikinant net su nemylimiausiais klasės draugais (manau, tokių neliko - visus myliu ir gerbiu vienodai). Bet žinot (ir antrą kartą šiame įraše vartoju šį žodį, nes tikrai nemanau, kad žinot), važiuojant iš paskutinės "kelionės" atgal į Vilnių, autobuse smagiai kalbėjome, o išlipę "tiktais" apsikabinome. Ašarų nepasirodė nei klasės jautruolių, nei dramų karalienių ir karalių veiduose. Čia ir yra skirtumas. Mes žinome, jog susitiksime dar. Visi.


Klasės aukščiausios.

Turbūt pagrindinis dalykas, lėmęs didelį prisirišimą yra tai, jog mūsų klasė visada buvo vieninga. Pasišaipymai vienam iš kito visada būdavo tik juoko formoje, tačiau kai ateidavo laikas visokioms varžyboms ar projektams, žinojome vienas kito stipriąsias puses ir išspausdavome maksimumą. Atsiminimas: per merginų tarp klasines tinklinio varžybas, kitos komandos mergaitė neatmušė kamuolio. "Bado žaidynės" įvyko tiesiai mums prieš nosis. Į tinklinio klasės komandą buvau priimta vien dėl ūgio, kas šiame žaidime yra bonusas, tad buvo ir tikrai nesėkmingų susitikimų su kamuoliu - bet ei, aš gerai pradėdavau pirmuosius metimus, tad už juos gaudavau pagirimus (o tokiai didelei sangvininkei kaip aš - svarbu palaikymas).
Smagu, jog mūsų klasė buvo aktyvi socialinėje veikloje, kas dovanojo mums daug diplomų - turėjome ir klasės balsą, klasės dailininką (netgi du), klasės rašytoją (tarp jų, bet nevienintelė) ir puikų filmukų montuotoją. Kiek konkursų, kiek apdovanojimų - kiek šypsenų, kiek valandų drauge. Jeigu turite noro, galite pasižiūrėti vienos klasės komandos kurtą filmuką vienam Vilniaus konkursui - nors laimėjome "tik" antrą vietą - įrodėme, jog klasėje tikrai turime daug talentų (kas motyvuoja ir kitus stengtis - penktoje klasėje iš 28ių vaikų 14os nuotraukos kabėjo pirmūnų (vaikų, besimokinančių 9 ir 10) lentoje, kas yra itin daug! Vieni mokosi, kiti piešia - kiekvienas skinėsi kelią link geresnio rytojaus savaip).

 Ah, ir grįžtant prie filmukų... štai šis dalykas ir išskiria mūsų klasę - esame jų pagaminę kelis ir dėl to buvome gana žinomi savoje mokykloje. "Išsiskyrimo" proga nusprendėme, jog reikia nufilmuoti tokį video, kuriame sutilptumėme mes visi, tad pagal šiuo metu populiarų hitą UPTOWN FUNK darėme HAPPY tipažo filmuką su žmonių perėjimais - labai norėčiau Jums jį parodyti, tačiau interneto platybėse jis nėra paviešintas.

Filmuko filmavimo užkuliusiai.

Paskutinę mokslo dieną, birželio 5ąją turėjome išleistuves, po kurių važiavome į Čičirio sodybą (ten pat, kur vyksta "Nerealiųjų" stovykla!). Žaidėme įvairius žaidimus, pavalgėme vakarienę ir ėjome prie laužo, kuris buvo turbūt pats gražiausias, kokį įmanoma pamatyti - su degančiomis uniformomis ir sąsiuviniais. Vėliau - neoficialioji dalis - tiesa drąsa ir butelys (mažai ir tepažaidėme... paradoksas - penktoje klasėje šie "žaidimai" buvo daug "žiauriasni", tačiau dabar, kai esame visi labai gerai susibendravę, nejauku laižytis (todėl niekas to ir nedarė apart kelių drąsuolių), o kažko klausinėti neapsimoka, nes vieni kitus gerai pažįstame), naktiniai maisto ieškojimai (suvalgėme dešreles, kurias radome šaldytuve (juokas). Deja, vėliau teko atpirkti) ir bandymas visiems miegoti vos dvejuose kambariuose (vidurkis to: ant trijų viengulių lovų - šeši žmonės).

Ir daug gražių prisiminimų drauge - bendri bėgimai iš pamokų, padegtas pastatas (tačiau viskas gerai, kas gerai baigiasi), talentų šou ir kiti kuriozai - su jais žengiame į gimnaziją plačiai išsišiepę!

Eurovizija 2015

Įvykis, kuris praneša, jog vasara - ne už kalnų. Įvykis, apie kurį su Austėja kalbames jau nuo balandžio pradžios. Įvykis, dėl kurio kuriami nauji žaidimai (sėdėjome su jau minėta šiame įraše drauge ir kira  parke, bei niuniavome "Eurovizijos" dainas. Kitos turėjo atspėti, kurių šalių tai atstovai). Įvykis, dėl kurio yra pamirštama sveika gyvensena (ne, Eurovizijos be šokolado tai jau tikrai nežiūrėsiu). Įvykis, dėl kurio visą savaitę būnu labai stipri nacionalistė (visada tokia esu, bet kitokie įvykiai reikalauja ir kitokių pasireiškimo formų). Įvykis, dėl kurio atsibostu visiems bendraklasiams su savo kalbomis. Spėju, kad žinote apie ką kalbu vėl, kaip ir praeitais metais - EUROVIZIJA 2015.

 

Gegužės pradžioje, eilinės pertraukos metu, Austėja manęs paklausė, koks dabar galėtų blogiausias dalykas nutikti. Žinoma, aš pradėjau fantazuoti kiek tik galėdama, bet sarkastiškas draugės komentaras trumpam nuliūdino: "Eurovizijos finalo metu, būsime Švedijoje". Matote, šį savaitgalį su klase išplaukiame į kelionę su keltu (Ryga-Talinas-Stokholmas), tačiau tikimes, jog laive rasime televizorių, juk švedai - tikri konkurso gerbėjai.

 

Kalbant apie mūsų šalies atstovus - Vaidą Boumilą ir Monika Linkytę - esu patenkinta (ir puikiai suprantu, jog taip sakau visada). Mano manymu, jie konkursui atneš daugiau paprastumo ir spalvų bei ketvirtadienį tai bus gera daina pradėti šou (nors darosi keista, labai dažnai pradedame dainuoti pirmi, kitą vertus, konkurso rengėjai turbūt tikisi, kad visiems suteiks Lietuva geros nuotaikos pliūpsnį). Be to, kodėl visi taip nepatenkinti Monikos suknele? Mano nuomone, idėja šios aprangos buvo labai graži ir tai gali pritraukti dėmesio kaip ir įsimenantis, linksmas priedainis - pirmiems dainuojant šios detalės yra tikrai svarbios.

 

Įdomu tai, jog šiais metais Eurovizijos konkurse dalyvaus ir Australijos (ir aš neturėjau omeny Austrijos). Izraelis, Armenija - toks vaizdas, jog konkursas po truputį praranda savo esmę ir darosi pigus televizijos triukas... kita vertus, gražu, kai šiuo kasmetiniu renginiu žavisi ir kitos šalys, kurioms garbė yra prisijungti prie Eurovizijos.

 

Šiais metais konkurse netrūksta dainų, pranešančių apie socialines problemas. Mano manymu, Vengrija ir vėl pasistengė ir atsižvelgė į šį punktą (kaip ir praeitais metais). Daina graži, rami ir tikrai svarbi mūsų visuomenei.

 

Mylimiausių penketukas:

NORVEGIJA (tie patys, kur lietuvių vaikus pasiima. Vis dėl to, šiemet jie mano didžiausi favoritai - įsimenanti, jausminga melodija, gražūs balsai).

BELGIJA (nepaisant fakto, jog dainininkas laaaaabai gražus, patiko muzikos stiliaus pasirinkimas, ritmas ir šokis per generalinę repeticiją).

AZERBAIDŽIANAS (labai pakylėtas priedainis! Priverčia užsimekti ir gyventi daina).

ESTIJA (ilgai rinkausi tarp Estijos ir Latvijos - šiais metais, tikiu, jog visi baltai pasirodys finale, nes pasirinkimai išties įdomūs).

ALBANIJA (daina yra jau paplitusi po Amerikos stotis! Įsimenanti, priedainis skambus).

 



O kokie Jūsų favoritai šių metų Eurovizijoje?

Simona.

Išlindusi iš vonios

Vonioje girdisi išleidžiamo vandens garsai. Po tokios savaitės nieko daugiau ir nesinorėjo, tik kelių valandų H2O apsuptyje ir geros knygos. Jausmas, lyg nusiplovus visą nuovargį, visas blogas mintis. Vėl švaru, gera ir jauku. Tad apsiklojusi dviguba, žiemine kaldra, įkritus į didelę pagalvių krūvą, klausantis Eurovizijos 2015 dainų (na, mano aistras, senieji skaitytojai tikrai žino, o jei ne - šis dainų konkursas tikrai vienas iš jų) aš vėl rymau prie kompiuterio klaviatūros ir iš naujo mokausi rišlių sakinių rašymo. Svarbiausia, jog šypsena veide vėl įtakuoja visus savo įžulumu, o snapchat'o programėlėje vėl didėja taškų skaičius - nes paprastomis dienomis net prie jo nėra laiko prisėsti.

Šį savaitgalį, likau viena namuose. Nors esu didelė sangvininkė, kartais tokie dalykai ir tėvų supratingumas yra labai gerai. Nors ir reikėjo penkiasdešimt kartų prisiekinėti, jog jokių draugų nesivesiu, o miegoti neisiu po vidurnakčio - buvo verta. Nes ir pati to nenoriu. Galbūt šeštadienio vakare nueisiu į kiną ("Unfriended" - girdėjau daug rekomendacijų, o ir gero siaubo filmo dar nesu mačiusi), tačiau šiaip visą savaitgalį esu paskyrusi pasyviam poilsiui ir mokymosi džiaugsmui (prie šitos dalies tai tikrai verta surimtėti, nes kitą savaitgalį išvažiuoju į Palangą, o dar kitą - pirmieji stojamieji).

Beje, kalbant apie kino džiaugsmus, praeitą savaitgalį nakvojau pas Austėją. Nuėjome į "The Duff" filmo seansą - nieko ypatingo, tačiau su draugėmis tikrai smagu karts nuo karto pažiūrėti į kažką panašaus, tad jei norite gerai ir linksmai praleisti laiką - rekomenduoju.

O Jums linkiu saulėto, šilto ir ramaus savaitgalio (jei tik tokio norite),

Simona.

Knygų mugė 2015

ISTORIJA ĮDOMESNĖ, KAI JI – DETEKTYVAS.

Štai toks buvo 2015-ųjų metų, jau šešioliktą kartą organizuojamos "Knygų mugės" Vilniuje šūkis. Galbūt manęs jis neatitiko (tarp pirkinių vos vienas detektyvas, ir tai, gautas dykai), bet gink dieve (rašau iš mažosios specialiai) – nesakau, jog ši paroda neverta aplodismentų organizatoriams (kaip ir visada).

Knygų mugės antspaudas, kuriuo
galima pažymėti knygas, kurias
pirkai šventėje.

Sekant tradicijas, su didele knygų gerbėja - Austėja jau ketvirtus metus iš eilės (net gi spėjome ir vėl viena kitą pakviesti į šią mugę ir 2016aisiais metais, nebent susirasime žiauriai gražius bernus, kurie dievins litearatūrą kaip ir mes... tuomet eisime su jais), šeštadienį, 10 valandą atsidūrėme Litexpo parodų rūmuose su išankstiniais bilietais (tas puikus jausmas, kai praeini pro didelę eilę žmonių, kurie laukia prie bilietų kasos ir su pykčiu žiūri į tave, nes galvoja, jog bandysi užlįsti, kaip tikras lietuvis (čia jau kas be ko, Lietuvoj gimiau ir augu)).

Spragintų kukurūzų ir
karamelės ledai -
maža nuodėme

Pačioje pradžioje apvaikščiojome visas leidyklas, susižymėjome, ko maždaug norėtume. O po to pirkome. Žinote, tas merginas iš visų highschool tipo filmų, kurios vaikšto po visas parduotuves su didžiausiais brangių firmų maišais, kuriuose guli dar brangesni batai, rankinės ir kiti dalykai (aš irgi taip noriu, negaliu meluoti)? To aš laukių visus metus, tik perku surištą kluoneliais (žinau, kad tokio žodžio nėra, tačiau bandau save išbandyti įvairiose profesijose, tad kodėl nepabuvus kalbinininke ir neišradus naujų žodžių lietuvių kalbai?) popierių, kuriame įspaustos įvairiausio tipo istorijos.

Colours Of Bubbles

Žiūrėdamos koncertą sėdėjome ant
žemės (nebuvo kur atsisėsti, o
stovėti tingėjome) ir gėrėme kavą.

Įdomu tai, jog daugelis mano pažįstamų į knygų mugę neina dėl to, jog už įėjimą reikia mokėti (3 eurai), o geriausiu atveju nusipirks tik dvi knygas - neapsimoka. Ir aš iš karto puolu teisinti Litexpo šeimininkus, nes patalpas juk irgi reikia išlaikyti, o šiais metais dar labiau juos ginu - mugės naujiena "Muzikos salė" verta dar didesnio bilieto kainos. Nors pavyko pabuvoti vos viename, keturias dainas trukusiame pasirodyme, tačiau skani specialioji VERO CAFE knygų mugės kava (migdolinė ir šokolado latte) šį susitikimą padarė dar įsimintinesnį (toks juk mano šeštadienis ir buvo - gera litearatūra, gyva muzika ir karšta kava). COLOURS OF BUBBLES buvo tas pasirodymas, į kurį būtinai turėjome nueiti. Nors apie šią grupę sužinojau tik per Vilniaus dienas, kurios vyko rugsėjo pradžioje, jau dabar, po ilgų apmąstymų galiu pasakyti, jog jie Lietuvoje - man geriausi (ir Jazzu. Ji irgi kieta), tad kai turiu galimybę, stengiuosi
i nueiti į šios grupės koncertus.

Tiesiog nekreipkime dėmesio į mano išraišką.
Narve su maru "užkrėstu" žmogumi, Urte ir
A. Tapinu

Audronės Urbonaitės autografas

Kalbant apie pačias knygas, šiais metais jų buvo dešimt - rekordas nepasiektas, tačiau pirkiniais esu tikrai patenkinta. Pavyzdžiui, kai priėjau prie Audronės Urbonaitės ir paprašiau jos autografo ant knygos "Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika", ji manęs paklausė, ar galvoju su šia profesija siekti kažko ateity (panašiai) ir parašė kelis patarimus (tėvų pagalba tik namie įskaitytus). Be to, nors televizoriaus ekrane atrodęs mažo ūgio, A. Tapinas pasirodė, jog esąs bent 2 centimetrais už mane didesnis (o Colours of Bubbles pagrindinis vokalistas - mano ūgio (ir taip, būdama 181 cm. aš atkreipiu dėmesį į tokius dalykus bei sprendžiu mane kamuojančią dilemą – ar ateitį dar susirasiu vyriškosios lyties aukštesnį už mane atstovą)), kas buvo be galo džiugu, dėl to nusprendžiau kartu su juo ir su kita drauge – Urte (atvažiavo vakare) nusifotografuoti "Knygų mugės" dėmesio centru tapusiame narve (spėju, jog tai padėjo visą dieną išlaikyti ilgą eilę žmonių, laukiančių parašo).

Modestos Žukauskienės ir Andželikos Liauškaitės knygą "Slaptas sulieknėjusios merginos dienoraštis" jau seniai norėjau įsigyti - atsiliepimai vien geri ir keista, jog ši knyga mugėje buvo taip "užslėpta". Rašėmė net į knygos facebook'o puslapį klausdamos, kur galėtume įsigyti kūrinį - matote, nei leidykla, nei knyga savojo stendo neturėjo (galiausiai radome "Tryjų nykštukų" stende. O prieš tai, net nesusimąstėme jame pasižvalgyti...).

Be to, gavau ir vieną nemokamą knygą - Mary Higgins detektyvą "Prieš ištariant sudie". Reikėjo tik užpildyti formą, jog sutinku, jog į mano el. paštą eitų "Knygų klubo" naujienos. Ką gi, už nemokamą knygą tikrai negaila!

Knygų mugė patiko, kaip ir visuomet - supratau, jog yra dar skaitančių ir litearatūra besidominčių žmonių Lietuvoje, nereikia dėl šio dalyko kiekvieną kartą raudoti lietuvių kalbos mokytojams/oms. O šventė ironiją irgi turėjo - įsivaizduokite ant vienos sofutės sėdinčius ir parašus dalinančius A. Užkalnį (nesupraskite klaidingai, gerbiu šį asmenį, žaviuosi jo rašymo stiliumi ir myliu gerą maistą taip kaip ir jis) bei A. Pauliukevičių (taip pat gerbiu, tiek sportuoti ir taip valgyti ne kiekvienas sugeba). Aš tai mačiau, nors jų knygų nepirkau (tiesa, iš Austėjos trumpam pasiskolinau ir perverčiau "Tobulą kūną", o Užkalnio evangeliją nusipirksiu artimiausiuoju metu. Knygų mugėje nebegalėjau to padaryti, nes neliko pinigų)!

Nusipirktų knygų sąrašas:

1. Audronė Urbonaitė "Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika";
2. John Green "Popieriniai miestai";
3. Kiera Cass "Elitas";
4. Kiera Cass "Vienintelė";
5. Žydronė Lukštytė "Pietų Amerika. Metai su kuprine Naujojo pasaulio kelias";
6. Andrius Tapinas "Vilko valanda";
7. Mary Higgins Clark "Prieš ištariant sudie";
8. Erin Morgenstern "Naktinis cirkas";
9. Modesta Žukauskienė ir Andželika Liauškaitė "Slaptas sulieknėjusios merginos dienoraštis";
10. Mats Strandberg, Sara B. Elfgren "Ugnis".

Bei 2 "Kuo būti?" leidiniai (2013ųjų ir 2015ųjų metų).

Ir lankstinukai, skirtukai

Na, o kas negirdėjote apie "Colours of Bubbles", įrašo gale primigtynai prašau Jūsų išgirsti. Kažkas juos vadina lietuviškaisiais "Artic Monkeys" - palyginti negaliu, nes žinau jų vos kelias dainas, tačiau šie šiauliečiai varo gerai ir mano nuomone, yra nusipelnę kilti aukščiau.

Simona.

P.S. Jei buvote knygų mugėje, kokie įspūdžiai, pirkiniai? :-))

Studijos 2015

Šeštadienį apsilankiau Vilniuje vykstančioje Litexpo parodoje "Studijos 2015".

9 valandą atsikėliau tikrai sunkiai, bet nenorėjau jau antrus metus šios mugės praleisti dėl savo tinginystės (praeitais metais net turėjau nemokamą pakvietimą, tačiau gyvendama visai kitame miesto gale neturėjau jokio noro ten tistis, be to nebuvau apsišvietusi pakankamai ir net nežinojau, ko galėčiau tikėtis). Pusę 11 su Austėja atvykome į parodą ir pirmutinis dalykas, kurį turėjome atlikti buvo ieškojimas VERO CAFE. Rimtai, turbūt niekada dar nereikėjo taip staigiai kavos!

Apie 11 valandą prasidėjo paskaita "Kas slepiasi už žodžio NETWORKING?". Auditorija susirinko nedidelė ir atsižvelgiant į iš paskaitos surinktas žinias - tai nieko nuostabaus. Žinoma, tai tik mano labai subjektyvi nuomonė! Pati nesu motyvacinių kalbų megėja (galbūt tiesiog nesu lankiusis geroje paskaitoje), todėl ir šioji nepadarė didelio įspūdžio. Per daug to "sviesto sviestavimo"...

Vėliau dar apsilankėme keliose paskaitose, tačiau to didžiulio įspūdžio jos taip ir nepaliko, tad nusprendėme daugiau "negaišti" laiko ir apvaikščioti sales.

Vienoje iš jų buvo įsikūrę Lietuvos universitetai, kolegijos, mokyklos... gaila, tačiau jau pradžioje "užlipome ant grėblio". Matote, mūsų visada paklausdavo, kiek mums metų ir kai atsakydavom, jog 14, sulaukdavome nemalonios reakcijos. Suprask kaip nori, tačiau susidarė įspūdis, kad mes nesame potencialios pašnekovės. Po dviejų nemalonių ir trumpų pokalbių pajudėjome lauk iš tos foje ir nuėjome į daugiau profesines mokyklas pristančią. Nors mums tai ir nėra aktualu, buvo smagu paragauti nemokamų gardumynų, siūlomų iš kulinarijos moksleivių, be to nemokamai palakavo ir nagus. Ilgai neužsibuvome ir čia, tačiau trečiojoje, paskutinėje salėje, nuomonė apie parodą kilo keliskart!

Įvairūs iš užsienio atvažiavę konsultantai, bereklamuodami savo universitetus, maloniai atsakinėdavo į klausimus (prieš tai žinoma pasisveikinę ir paklausę kaip mums sekasi - bendravimas buvo daug kartų malonesnis nei su žmonėmis iš gimtinės), o paklausę apie mūsų amžių pasidžiaugdavo, jog jau dabar domimes ir pagirdavo! Susidarė vaizdas, kad jie buvo apmokami apie kiekvieną profesiją, nes tiek man, tiek Austėjai atsakinėjo plačiai, nors teiravomes apie visiškai skirtingas studijų pakraipas...

Grįžtant prie lietuvių (vis vien buvo keletas organizacijų, su kuriomis norėjome taip pat pasikalbėti) ir jų įdomaus mąstymo apie amžių (tiesiog žinant, kad reikės kalbėtis su jais, sakėme, kad mums 16. Esu prieš melą, tačiau pagarbos poreikį turiu)... džiaugiuosi, jog būtent jie sumąstė palengvinti gyvenimą neapsisprendusiems žmonėms! Į parodą tikrai keliausiu ir kitais metais! Nors mano dabartiniai apmąstymai apie ateitį nepasikeitė, gavau didžiulį pliūpsnį motyvacijos (kurios man tikrai dažnai pritrūksta besiekiant savų tikslų) veikti ir mokytis. Pagaliau galutinai išsirinkau gimnaziją, kurioje norėsiu mokintis kitais metais (Vilniuje jų yra iš ties didelis pasirinkimas) ir kuri puikiai atitinka mano visus poreikius, dar labiau užsinorėjau studijuoti komunikacijas ir... su viena brite kalbėjau apie tinklarasčių rašymą ir pasisėmiau keletą idėjų.

Ar likau patenkinta? Taip. Ir tiems, kurie nebuvo linkiu apsilankyti Litexpo kitais metais. :-)

Jei buvote parodoje, kokie Jūsų įspūdžiai?

Simona.

Eglės įžiebimas ir lietuviška muzika

Ir niekas niekada nedrįskit sakyti, jog lietuviai neturi muzikos. Sakykite, kad ne jūsų skonio, stiliaus, bet... mes ją turime. Ir gan aukšto lygio.
Paskutinėmis dienomis itin dažnai klausausi Leon Samov ir Jazzu dueto (bei žinoma kalėdines dainas). Puikūs balsai, man patinkantis ritmas... tikrai mano stiliaus ir tikrai galiu drąsiai teigti, jog jie gerai atstovauja Lietuvos muzikos vardui.
Nors neseniai sakiau, kad mano telefone yra tik dvi dainos - "Šetone Prašau" bei "Rūšiuok". Tačiau tai buvo tik kvailas juokelis, parodantis, kad palaikų šių dainų autorius.
Kadangi tai yra BLOGMAS akcija, palieku apačioje Jazzu ir Anties naujametinę dainą, kurios kviečiu pasiklausyti, skaitant likusį tekstą (ši daina nėra mano favoritė, turiu pasakyti, jog pirmą kartą išgirdus visiškai nepatiko, bet dabar mielu noru klausau).
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Šeštadienį, Vilniuje buvo įžiebta kalėdinė eglutė. 16 h. susitikau su Austėja, nuėjome iki Caif Cafe, užsisakėme kavos ir pasiėmusios pledus susėdome prie palangės, kur teko mokintis chemijos kontroliniui. Vėliau, apie 18 h. susitikome su kitais draugais ir patraukėme link Katedros. Tiesą pasakius, viso pasirodymo net nebūčiau išstebėjusi ir ne dėl to, jog jis buvo nuobodus (nors žinoma, galėjo kažką paprastesnio parinkti, visgi šventė skirta labiau vaikų auditorijai), o dėl to, kad visa sustyrau į ledą, apie kojų piršelius iš visos nekalbėsiu, nes grįžus į šiltą butą visiškai jų nejaučiau, nors ir devėjau vilnones kojines...
Šiais metais eglutė man patiko - tradiciška (nors Kaunas ir vėl nustebino savo orginalumu, gerąja prasme, tačiau sostinė yra mano gyvenamoji vieta ir jai pažersiu daugiau komplimentų visada (garsus juokas)!), paprasta ir elegantiška. Geri draugai šalia - ir pasirodymas buvo ištemptas iki galo nepaisant šalčio. Žinoma, vėliau dėl didelės spūsties gal pusvalandį ėjome iki Kudirkos aikštės (apie 500 metrų), o ten praleidome mums tinkamus keturis autobusus
vien dėl to, jog tiesiogine to žodžio prasme netilpome (pirmą kartą čia taip, vis dėl to tas Vilnius palyginus ne toks ir didmiestis)! Tad toliau stirome visi ant suoliuko, o atvažiavus penktam ir tai nevisi važiavo, nes nenorėjo grūstis. Kadangi važiavau nakvoti pas Austėją, prieš grįžtant namo dar sustojome į Maximą nusipirkti keletą maisto produktų geram vakarui, o vėliau jau namo, kur pasigaminome laaabai skanius ledus (receptą rasite šiame įraše), žiūrėjome filmą "Tobulas vyras (paprasta komedija, bet įtraukianti, jeigu norisi lengvesnio filmo)", vėliau filmukus iš "OneRepublic" koncerto, valgėme ir gėreme skanią karamelinę kakavą. O ketvirtą nuėjome miegoti - įprasta, kai suaugusių nėra namie.

Ar Jūsų mieste jau buvo eglės įžiebimas? Jei taip, kokia nuomonė apie ją? :)
Simona.