Ir progimnazija baigta!

 

Nevisi, bet dauguma.

5 klasė, rugsėjo pirmosios mišios. Su Ugne, būsima klasės drauge
jau buvome pažįstamos nuo vaikystės. Didžiausios priešės, tačiau
keturi metai kartu privedė prie to, jog dabar tai vienas iš žmonių,
kuriuo labiausiai pasitikiu ir žinau, kad mane visą laiką palaikys.
Gal klasėje ir nebendravome dažnai, bet yra laiko pasitaisyti!

Žinot, juokingiausia tai, jog savaitę atbuvus kokioje nors stovykloje, paskutinę dieną, kai reikia išvažiuoti visi būna apsisnargliavę, nes per tas septynias ar dešimt dienų, visi tipo tapo geriausia visų laikų chebrytė, kuri negali išgyventi atskyrai. Vienas klasės draugas (neseniai piktinausi prieš šią lietuvių kalbos taisyklę - kodėl negaliu vartoti žodžio klasiokai? Kai kurių žmonių tikrai negaliu vadinti draugais... tačiau, turbūt šis žodis prigyja su metais ir atsiminimais) vidury žiemos, būnant turbūt visų laikų afigeniškiausiame gimtadieny (be alkoholio ir be jokių tiesų drąsų (žinoma, šitiems dalykams žmonės, matomi dešinėje pusėje niekada nesakė griežto ne) - tiesiog nuoširdus pokalbiai, kurie truko 6 valandas - iki 2 nakties, kuomet, deja, bet jau tėvai norėjo mus matyti namie) pasakojo apie stovyklą Anglijoje, kuri truko 3 savaites - paskutinę dieną taip pat visi alpo. Mes juokavome, jog mus, po keturių metų reikės net į ligoninę guldyti po visų būsimų dramų atsisveikinant net su nemylimiausiais klasės draugais (manau, tokių neliko - visus myliu ir gerbiu vienodai). Bet žinot (ir antrą kartą šiame įraše vartoju šį žodį, nes tikrai nemanau, kad žinot), važiuojant iš paskutinės "kelionės" atgal į Vilnių, autobuse smagiai kalbėjome, o išlipę "tiktais" apsikabinome. Ašarų nepasirodė nei klasės jautruolių, nei dramų karalienių ir karalių veiduose. Čia ir yra skirtumas. Mes žinome, jog susitiksime dar. Visi.


Klasės aukščiausios.

Turbūt pagrindinis dalykas, lėmęs didelį prisirišimą yra tai, jog mūsų klasė visada buvo vieninga. Pasišaipymai vienam iš kito visada būdavo tik juoko formoje, tačiau kai ateidavo laikas visokioms varžyboms ar projektams, žinojome vienas kito stipriąsias puses ir išspausdavome maksimumą. Atsiminimas: per merginų tarp klasines tinklinio varžybas, kitos komandos mergaitė neatmušė kamuolio. "Bado žaidynės" įvyko tiesiai mums prieš nosis. Į tinklinio klasės komandą buvau priimta vien dėl ūgio, kas šiame žaidime yra bonusas, tad buvo ir tikrai nesėkmingų susitikimų su kamuoliu - bet ei, aš gerai pradėdavau pirmuosius metimus, tad už juos gaudavau pagirimus (o tokiai didelei sangvininkei kaip aš - svarbu palaikymas).
Smagu, jog mūsų klasė buvo aktyvi socialinėje veikloje, kas dovanojo mums daug diplomų - turėjome ir klasės balsą, klasės dailininką (netgi du), klasės rašytoją (tarp jų, bet nevienintelė) ir puikų filmukų montuotoją. Kiek konkursų, kiek apdovanojimų - kiek šypsenų, kiek valandų drauge. Jeigu turite noro, galite pasižiūrėti vienos klasės komandos kurtą filmuką vienam Vilniaus konkursui - nors laimėjome "tik" antrą vietą - įrodėme, jog klasėje tikrai turime daug talentų (kas motyvuoja ir kitus stengtis - penktoje klasėje iš 28ių vaikų 14os nuotraukos kabėjo pirmūnų (vaikų, besimokinančių 9 ir 10) lentoje, kas yra itin daug! Vieni mokosi, kiti piešia - kiekvienas skinėsi kelią link geresnio rytojaus savaip).

 Ah, ir grįžtant prie filmukų... štai šis dalykas ir išskiria mūsų klasę - esame jų pagaminę kelis ir dėl to buvome gana žinomi savoje mokykloje. "Išsiskyrimo" proga nusprendėme, jog reikia nufilmuoti tokį video, kuriame sutilptumėme mes visi, tad pagal šiuo metu populiarų hitą UPTOWN FUNK darėme HAPPY tipažo filmuką su žmonių perėjimais - labai norėčiau Jums jį parodyti, tačiau interneto platybėse jis nėra paviešintas.

Filmuko filmavimo užkuliusiai.

Paskutinę mokslo dieną, birželio 5ąją turėjome išleistuves, po kurių važiavome į Čičirio sodybą (ten pat, kur vyksta "Nerealiųjų" stovykla!). Žaidėme įvairius žaidimus, pavalgėme vakarienę ir ėjome prie laužo, kuris buvo turbūt pats gražiausias, kokį įmanoma pamatyti - su degančiomis uniformomis ir sąsiuviniais. Vėliau - neoficialioji dalis - tiesa drąsa ir butelys (mažai ir tepažaidėme... paradoksas - penktoje klasėje šie "žaidimai" buvo daug "žiauriasni", tačiau dabar, kai esame visi labai gerai susibendravę, nejauku laižytis (todėl niekas to ir nedarė apart kelių drąsuolių), o kažko klausinėti neapsimoka, nes vieni kitus gerai pažįstame), naktiniai maisto ieškojimai (suvalgėme dešreles, kurias radome šaldytuve (juokas). Deja, vėliau teko atpirkti) ir bandymas visiems miegoti vos dvejuose kambariuose (vidurkis to: ant trijų viengulių lovų - šeši žmonės).

Ir daug gražių prisiminimų drauge - bendri bėgimai iš pamokų, padegtas pastatas (tačiau viskas gerai, kas gerai baigiasi), talentų šou ir kiti kuriozai - su jais žengiame į gimnaziją plačiai išsišiepę!