Liepos mylimiausieji

Nors šis mėnesis buvo labiau "namisėdos" stiliaus, spėjau atsigauti ir pailsėti nuo įspūdžių gausos birželį. Ir dabar dėliojuosi planus, kuriuos būtinai noriu atlikti per rūgpjūtį. Paprastai, būtent tuomet ir prasideda tikrosios atostogos - Vilniuje vyksta pats šauniausias naktinis gyvenimas (ir labai gaila, jog pagal įstatymus be tėvų, galiu viena jame būti tik iki 23 valandos), oro temperatūra Lietuvoje karštėja, atsiranda daug nemokamų renginių. Tad jeigu klaustumėte manęs, ar jaučiu artėjančio sezono slogulį, tikrai šį faktą paneigčiau. Anaiptol! O šį mėnesį, mane laaaabai džiugino šie dalykai:

Bei dar keletas dalykų, kurių nuotraukoje parodyti neišeina.

Labai atpalaiduojantis grojaraštis, tinkamas fonui. Dažniausiai kai rašau, naršau internete klausausi šio valandos trukmės remix'o - įpintos vienos populiariausių dainų, tačiau sušvelnintas ritmas, tad viso dėmesio užsiimant kažkokia veikla nereikia atiduoti muzikai, kas kai kuriais atvejais yra labai aktualu. Įdomiausia tai, jog kai kurios dainos orginalo skambesiu net nepatinka, o čia viskas gražiai sugula ausiai.

Rugilė yra viena iš tų draugių, kurios man gamina maistą (net nežinau, kodėl saukau, kad viena iš tų, nes ji yra vienintelė), sieja ateitį su virtuve, o per mokyklos muges visus savo kepinius parduoda už brangiausias kainas ir dar GREIČIAUSIAI parduoda. Ir ji parodė man per TV1 rodomą realybės šou - "Keksiukų karai". Ir aš užsikabinau. Labai. Be to ir įkvėpimo suteikia! Visos dekoracijos, skonių derinimai - kelias variacijas knygelėje užsirašiusi, bandysiu kada nors gaminti!

Jau seniai supratau, jog norint gerai išmokti anglų kalbą, mokykloje teikiamų pamokų neišeis. Labai tikiuosi nuo rugsėjo eiti į anglų debatų būrelį, o kol kas bandau save tobulinti skaitydama knygas, žiūrėdama YOUtube ir serialus. Apsistojant ties jais, ieškojau kažko lengvai suprantamo tiek įvykių tiek kalbėsenos atžvilgiu ir radau "Baby Daddy". Pagundų žiūrėti lietuvių kalba nėra, nes vertimo į gimtąją kalbą nerasta, tačiau tuo tik džiaugiuosi! Per šį mėnesį peržiūrėjau visus 4 sezonus, trečiadinį bus finalinė serija, o 5 sezonas dar ne greitai, tad reikės vėl kažko ieškoti, tačiau tiems, kurie dar nematė - tikrai rekomenduoju! Komedijos stilius, dažnai prajuokinantis - siužetas ne nuobodus, o aktorių grožis verčia ieškoti IMDB jų ūgių (taip, aš tai darau).

 

Turbūt nestaigmena, jog šį mėnesį "Popieriniai Miestai" nustebino mane labiausiai. Apie John'o Green'o kūrynį esu jau rašiusi daug gerų žodžių, apie filmą kalbėdama irgi jų negailiu. Nežinau, ar man taip vienintelei pasirodė, bet filme pabaiga buvo daug linksmiau perteikta, nei knygoje, o tai privertė lengviau suprasti pagrindinę mintį šio kūrinio, kurią yra suformavęs John Green. Visus lūkesčius ypatingai pateisino Cara Delevigne - aktoryste mergina gali užsiimti. Popietė, praleista žiūrint šį filmą tikrai pasiteisino ir nors knyga labiau patiko ši, "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" ekranizacija paliko didesnį jausmų įspūdį. Šiaip ar taip, kaip ir minėjau - filmas neprastas, vertas Jūsų peržiūros.

 

Apie Sara Zarr knygą "Kaip išsaugoti gyvenimą" taip pat esu rašiusi, tačiau pasikartosiu, jog knyga puikiai tinka atsipalaidavimui - šį darbą mano manymu ji puikiai atliko, kai man to reikėjo.

 

Buržilų kaimo Šarūnės palėpė. Pradėkime nuo to, jog mano tėvai man nenuperka fotoaparato, nes mano telefonas atlieka šią funkciją. O šie žmonės šiuos aparatus ir objektyvus tiesiog kabina ant sienos kaip dekoraciją. Būtent šiame kambaryje visą savaitę vyko daug draugiškų diskusijų, pasvarstymų ir kortų žaidimų, tad atsiminimai iš ties puikūs, jog tai galėčiau įvardyti kaip mylimiausią mėnesio vietą.

 

Paprastai universalių dalykų nemėgstu. Ta mokytoja, kuri puikiai išmano istoriją dažniausiai nepasiteisins fizikos pamokoje, madingosios timpos ant apkūnesnės merginos nepadarys didesnio įspūdžio nei sportiškesnės merginos kojos, hipsterio sojos kava nesužavės Užkalnio receptorių, "universalus" kremas neparūpins paakių odos. Elizabeth Arden Eight Hour kremas jau seniai yra legenda tarp visų "žvaigždžių", jų asistentų ir net lietuvių. Ir jeigu kalbame apie universalumą, būtent jis toks ir yra - aprašyme yra tik labai maža dalis funkcijų, kuriose yra naudingas šis kremas. Su mama jį jau vartojame apie 6 metus ir tai nėra vienas iš vienkartinių produktų (dažnai odos priežiūroje ieškau naujų ženklų, nes lūkesčiai nevisada pasiteisna), o šį mėnesį ypatingai jis pagelbėjo po Italijos Saulės "nudegintos" odos - skausmas per naktį dingo! Daugelis mano pažįstamų merginų ir tinklaraštininkų dažnai skundžiasi lūpų oda, jog ši skeldėja ir labai greitai išsausėja - bei dar 99 problemos, dėl kurių verta pirkti kitos rūšies "Baby Lips". Apie šį lūpų vazeliną negaliu nieko blogo pasakyti, nes jo nenaudoju, bet Elizabeth Arden kremas laisvai sutvarko šią problemą - vienai nakčiai užsitepiau, o ryte lūpos buvo vėl be galo glotnios (dienos metu, žinoma naudoju ir paprastą lūpų balzamą, kuris palaiko normalią būklę). Skaudūs nusibrozdinimai, kieta alkūnių ar pėdų oda, sausi plaukų galiukai - visas funkcijas didelė kaina atitinka. Ir ta didelė kaina yra verta vartojimo trukmės bei problemų taisymu - rekomenduoti tikrai ne gėda.

 

Labiausiai gaila dėl to, jog Huile Olive kremo nenusipirksite Lietuvoje. Gera žinia - jeigu pažįstami važiuos į Provanco regioną, greičiausiai užsuks į "Castelas" aliejaus gamyklas. Jei tokių gerų draugų taip pat neturite, tikiu, jog panašų gėrį atliks natūralus kremas, kurio sudėtyje yra alyvuogių vaisių aliejus. Šį kūno kremą atsivežiau svečiuodamasi Prancūzije praeitais metais - išbandžius palikau jį vėlesniam laikui, nes tuo metu naudojau kitą priemonę. Kremas yra minkštesnės būsenos nei įprastas, tad daug lengviau įtepti į kūną, pasakiškai kvepia alyvuogėmis, greitai įsigeriantis į kūną ir nepaliekantis sunkumo pojučio, tad produktu esu labai patenkinta - pirkčiau ir dar kartą, bet galimybės neturiu, tad bandysiu ieškoti kažko panašaus.

 

Sijoną dar turėsite išvysti Haul įraše šiame blog'e. Esu iš tų, kurios turi keletą džinsų, maikučių ir suknelę bei nuolatos dėvi tą patį. Draugai net juokiasi, jog mano beveik visos "Facebook" nuotraukos yra su ta pačia apranga. Pirmiausia tai vyksta dėl to, jog nedažnai apsipirkinėju ir pinigus išleidžiu ant kitų dalykų. Toliau seka tai, jog sunku rasti man tinkančius drabužius - pagal figūrą, lengvai telpu į S drabužius (taip pat kaip ir 1.60 m. merginos, ant kurių kūnų sijonai neatidengia grožybių, už kurias paprastai moka striptizo baruose) , pagal ūgį - XXL, dėl to dažnai viską reikia siaurinti. Ieškojausi sijono rugsėjo pirmajai ir H&M radau šį. Ir dabar jį nešioju vos ne kiekvieną dieną. Galvoju, reikia fotkę "Facebook'e" pasikeisti, jog pasigirčiau, kad radau pinigų drabužiams. Pagaliau.

 

Saulės akinius keičiu kas metus. Specialiai neperku tų krūtų (kirtis ant ū, kalbų ne apie moteriškasias grožybes), nes šį aksesuarą stebuklingai mėgstu pamesti, be to galiu dažnai pakeisti stilių, neišleisdama didelės pinigų sumos. Šie pirkti Italijos maisto prekių parduotuvėje puikiai tiko prie mano veido formos - gaila, kad nedaug galimybių šį mėnesį turėjau jais pasipuošti, bet retomis progomis tikrai pravertė!

 

Šeštoje klasėje lankiau rankdarbių būrelį - mėgau juos daryti, jeigu nebūdavo tikslių taisyklių (pvz.: mozaika, porceliano dekoravimas, auskarų gaminimas ir t.t.), nes tiesiog nebuvau gabi. Nežinia kiek išleidau ant dekupažo pinigų (dvi knygos, dažai, auksavimai, specialios pamokos (50 litų ilgai taupiau, kad galėčiau nueiti į ARTmanijos kursus), specialūs klijai, servetėlės, teptukai, daiktai, ant kurių eksperimentuodavau) - buvo toks didelis noras išmokti. Ir du kartus pavyko - vieną kartą nusidekupažavau kėdę (dalį jos galite išvysti čia, taip pat ir tai, jog vienos servetėlės pusę nuplėšiau - bet iki tol baldas buvo tikrai gražus!) ir šiuos arbatos dėkliukus, kurie šiuo metu ant stalo atlieka pareigas, laikydami mano žvakę ir pieštukinę. Bent jau man šis darbas tikrai buvo vykęs, puikiai tinkantis kaip interjero detalė.

 

Kas sakė, jog žvakių negalima deginti vasarą? Nors tai šaltojo sezono aksesuaras, gaivesni kvapai tinka ir ilgoms rašymo naktims. Šią žvakę pradėjau deginti mėnesio vidurį ir jau dabar mažai kas likę iš šios kalėdinės dovanos (tėvai nupirko, neapsikentė įvairių stiprių cheminių kvapų, skleidžiamų mano žvakių). Be to, levandų kvapas yra vienas mano mylimiausių (ir ne tik kvapas - kaip ir mėtas, šį augalą mėgstu visur - ir maiste, ir aksesuarų detalėse), primenantis Provancą. Žvakė yra lietuvių gamybos ir 100% natūrali, tad visus norus puikiai atitinka ir įrodo tai, kad tėvai mane puikiai pažįsta.

 

Žalia arbata yra gėrimas, kurį kaip ir vandenį geriu vos ne kas dieną. Prie skonio teko priprasti, tačiau turėdama omeny, jog ji turi daug naudingų savybių mano sveikatai, labai greitai ją pamėgau, be to, turėdama mažą kofeino dozę prabudina taip pat kaip ir kava bei puikiai tonizuoja. "Cha" kaip "Clipper" arbatoms turiu didelę aistrą vien dėl to, jog produktus gamina be jokių kvapiųjų medžiagų ir įsudėtį įeina tik organinės medžiagos. Iš Lietuvoje pirktų žaliųjų arbatų ši patiko labiausiai - nors kainuoja truputį brangėliau, vieno pakelio užtenka visam arbatinukui, iš kurio siurbčioju visą dieną!

 

Ačiū, jog skaitėte! Koks vienas dalykas šį mėnesį Jums ypatingai patiko? Galbūt mėgstate kažką ir iš mano įvardytų?

 

Iki kitų kartų, Simona.

 

P.S. Jei savo blog'e rašėt arba rašysit apie liepos mylimiausius, palikite nuorodą - mielai paskaitysiu!:)

 

Kaunas, Anykščiai, Vilnius.

Lietuvoje jau esu daugiau nei savaitę. Ech, net nežinau - džiaugtis ar ne. Buvau labai pasiilgusi Vilniaus - aš įsimylėjusi kiekvieną pastatą, kiekvieną gatvę - nesu itin didelė nacionalistė, bet didžiuojuosi, jog esu vilnietė ir turiu galimybę kvėpuoti šio miesto dvasią. Kiekvieną kartą, išėjus į miestą galima rasti vis naujų, nematytų kampelių, kurie įkvepia... kurti. Tikrai. Bent jau dabartinėse svajonėse, kai baigsiu universitetą (jeigu baigsiu), tikiuosi savo namus įkurti rytinėje Lietuvoje. Pastaba sau - kai grįšiu, būtinai vėl atlikti Vilniaus eksplorinimo pažinimo projektą. Su kava iš "Coffee Inn"  ir užrašų knygele rankose.

Jau rytoj (arba šiandien, nes jau naktis), išvažiuoju į Anykščius - tik vienai nakčiai, bet į šį kurortinį miestelį norėčiau dar sugrįžti ir rugpjūtį - vaikystės miestas, nieko nepridursi. Įvairių kuriozų ten buvo, įvairių prisiminimų - gaila, jog paskutinėmis vasaromis nuvažiuoju ten labai trumpam. 11 valandą ryto, su Rugile ir šeima, patrauksime link Lietuvos šiaurės, ten susimatysime su keliais giminaičiais, o sekmadienį tėvai mus nuveš link kitos draugės namo kaime, kur visą savaitę aš, Rugilė, Sandra ir Šarūnė gyvensime. Kadangi interneto ten nėra, parduotuvės (netgi maisto) taip pat toli, tikiuosi pagaliau rimtai atsipalaiduoti - skirti pakankamai laiko miegui, naujų receptų "išradimui", sportui, idėjų kaupimuisi, skaitymui ir rašymui. Bei žinoma, viliuosi, jog visos dar labiau susipažinsime, nes apart Rugilės, kitas merginas pažįstu vos metus.

O dėl skaitymo, tai labai rimtai kalbu. Esu susirūpinusi savo senaisiais hobiais - Italijoje padėtis taisėsi, grįžus čia, vėl pamirštu. Ir nedarau tai tikrai ne dėl to, jog nenoriu - tiesiog žiūrėjimas iš naujo "Kerės Dienoraščius" bei "Liežuvautoją" ima viršų (juokas), be to, paskutinėmis dienomis stengiausi ir čia rašyti, ir susitikti su keliomis draugėmis, ieškojausi informacijos apie universitetus (taip, aš keista. Būsiu tik devintokė ir jau tuo domiuosi... bet įvairūs "Youtube" video apie juos būna tokie įdomūs!). Bent jau džiaugiuosi "2015 metų knygų iššūkiu" - perskaitytos 7 knygos iš 12 (ir 2 alternatyvių) ir tai, kad pagaliau sugebėjau susidominti anglų kalbos kūriniais. Bet mokyklinis sąrašas guli dar nepaliestas - Anykščių šilelis, Antigonė, Makbetas ir kiti laukia rugpjūti arba tuomet, kai ateis metas atsiskaitinėti (galbūt yra vyresnių skaitančių panelių ir jau gaunate knygų sąrašus vasaroms - ar skaitote viską šiltuoju sezonu, ar tada kai liepia? Nes mano sąraše yra 17 knygų ir ištraukų, tad abejoju ar fiziškai suspėsiu).

 

Dalykai, kuriuos vežiausi į Kauną: šalta kakava, vanduo,
sausainiai, raktai, piniginė, knyga, užrašų knygelės.



Pusryčių traukiny
malonumas.

Dar vienas įdomus faktas mano 2015 metų vasaros dienoraštyje - išvyka į Kauną. Jau seniai esu supratus, jog nepažįstu Lietuvos ir labai noriu tai padaryti. Net pasakoti juokinga - lietuvė, o viename didžiausių savo tėvynės miestų nebuvusi. Taip pat ir Austėja... tad dar birželio pradžioje supratome, jog tai reikia būtinai pakeisti ir savarankiškai susiplanavome ekskursiją į Kauną. Anksti ryte, patraukėme į traukinių stotį, nusipirkome bilietus ir susiradome atokesnes vietas, jog galėtume netrukdamos šnekėti, bei kad mes neerzintume kitų. Kelionės dalis traukiny buvo ypatingai jauki, smagi ir skani - specialiai namie nevalgėme pusryčių, jog galėtume tai daryti šioje transporto priemone, kuria taip pat naudojomes pirmą kartą gyvenime. Šalta kakava ir sausainiai iš M&S (turbūt patys skaniausi kokius tik esu valgius - su šokolado (balto! Nors pasirinkimas didelis, jeigu nemėgstate šio) gabaliukais, šonuose traškūs, o vidury tąsus) verčia apsiseilioti net dabar, kai apie tai pagalvoju. Traukiny skaitėme, taip pat susiskambinome su pažįstamais Kaune, jog šie nurodytų ką verta aplankyti. Netikėta, netikėta - pirmoji stotelė "Laisvės Alėja". Gaila, jog dalis jos remontuojama ir viso senamiesčio grožio negalėjome pamatyti. Bet vis dėl to pasidarėme keletą šaunių nuotraukų, užėjome į labiausiai patikusias parduotuves/kavines apsižiūrėti (ten yra labai gera sveiko maisto prekių parduotuvė! Kvapas vos įžengus priverčia išversti piniginę, o sveiki sausainiai su mėlynių įdaru privertė mane dar labiau pamilti šią vietelę).

 

Vėliau nusprendėme, jog laikas užsukti į žymųjį "Akropolį". O čia jau tikrai rimtas dalykas - tarp vilniečių ir kauniečių kilus švelniam ginčui (aš tikiu, jog šių miestų gyventojai supras apie ką šneku, ypač jei yra dalyvavę stovykloje su žmonėmis, kurie yra labai nacionališki savo miestui), kuris miestas geresnis, žmonės, kurie galbūt yra lietuviškiausi Lietuvoje (nes savo šalies prezidento nerenka kitos tautybės asmens. Sakau tai dėl to, jog tam tikrai atžvilgiais tikrai gražiau žiūrėti į savo gimtinę mylinčius kauniečius kiek stiprėliau (ei, nesupraskite neteisingai - aš savo širdies neperkeliu į Kauną) sako, jog jų prekybos centras yra daug kietesnis. Žinote, keturi aukštai ir šalia centriuko, yra BC Žalgirio fanų parduotuvė (čia ne pagyrimas) - viskas sutvertas šiuolaikinės kartos žmonijai. Kas man jame patiko, jog "Akropolis" tikrai įdomiai yra intergruotas į senesnius pastatus bei tai, jog tuoj čia atsidarys "CRONUTS" kavinukė (o Vilniuj, deja, nėra) - dėl pastarojo fakto pasižadėjome sugrįžti į priešų žemę (juokas). Pavalgę žymiajame pastate nusipirkome ledų ir atsisėdome prie šalia "Akropolio" esančio suoliuko parelaksuoti. Tiesą pasakius, galvojome idėjas tinklaraščiams. O tada jau patraukėme atgal į sostinę. Gailiuosi dabar, jog nesuvalgėme kebabų, nes Vilniuje skanių dar nesame radusios,  o apie Kauno kebabų kioskus sklando legendos net čia, Vilniuje.

CRONUTS būsima parduotuvė.

Turbūt skaniausi "parduotuviniai"
ledai.

Apibendrinus, patirtis, gauta važiuojant į kitą miestą savarankiškai patiko. Galbūt palengvino tai, kad Kauno stotyje lengvai galima susigaudyti, į kurią stotelę eiti (nes yra vienintelė), o Vilniuje (būtent prie stoties) yra net mums sunku gerai apsižiūrėti. Draugiškai pastūmusi ant Kauno (sori, aš iš Vilniaus, man to reikėjo), turiu pripažinti, kad miestas yra gražus ir istoriškai "išsilaikęs". Turite kuo didžiuotis, kauniečiai! Ir dar vienas priminimas sau: nors Trakuose esu buvus ne vieną kartą, kaip ir minėjau, daug smagiau nuvykti yra savarankiškai. O kadangi iki jų traukinio bilieto kaina nebrangi (1.68 eur), kurią nors dieną reikės nuvažiuoti suvalgyti kibinų ir pasimaudyti.

 

 

Štai taip ir slenka mano dienos - visai smagiai. Susimatysime po savaitės,

Simona.

 

P.S. Kaip Jums einasi ši vasara?



Ateities planai, homoseksualai, mylimiausias maistas - KLAUSIMAI IR ATSAKYMAI

Klausimų sulaukiau užtektinai, dėl to ilgiau nelaukiau ir rašau dabar! Jeigu Jūsų klausimas nepateko arba nespėjote paklaust, visada yra manoji ask.fm paskyra, be to atsakinėti į klausimus tikrai smagu, tad manau, jog dažniau darysiu tokio tipo įrašus. Smagaus skaitymo! :)

AR TURI "KVAPĄ" KAMBARIUI?

Specialiai niekada nepirkau kvapų savo kambariui, tačiau kelis kartus esu gavus dovanų (gaila, tačiau jau išnaudojau). Paprastai mano kambaryje būna gaiva, nes langas, ypač vasara, beveik visada yra pravertas. Kaip didelė žvakių fanė, turiu prisipažinti, kad net vasarą vakarais jas deginu, tad kvapas gali sklisti ir nuo jų.

KOKS TAVO MĖGSTAMIAUSIAS MAISTAS? AR GALI PASIDALINTI RECEPTU?

Dažnai manęs šio klausimo klausia, tačiau atsakymas visada keičiasi atsižvelgiant į dabartinę nuotaiką. Esu didelė ledų fanė, vasarą jų valgau tikrai per daug, todėl stengiuosi dažniau daryti veganinį, sveikesnį gardumyną (šaldytas bananas sutrintas su blenderiu. Konsistencija panaši į tikrų ledų, o jei dar įdedu riešutų sviesto.. mm, tikrai skanu!). Crème Brulee - desertas, dėl kurio alpstu lyg žuvis, išmesta ant kranto. Jeigu iš rimtesnių patiekalų - dievinu močiutės vištienos kotletukus, įdarytas sraiges, o pati labiausiai gaminti, o vėliau ir skanauti mėgstu įvairiausius pyragus, kurių receptų yra ir šiame tinklaraštyje (pvz.: čia ir čia).

TRYS NAUJAUSI PIRKINIAI?

Lengvas klausimas, tačiau vis tiek reikėjo peržvelgti čekius (taip, aš juos pradėjau rinkti, kai supratau, jog visai nebetaupau): sijonas, migdolų riešutų sviestas ir sportinė liemenėlė.

MĖGSTAMIAUSIA NAGŲ LAKO FIRMA?

Tiesą pasakius, dažnai nagų nesilakuoju (išskyrus vasaros metu), nes pati nemoku (nebent kojų nagus) ir tenka visą laiką prašyti mamos arba draugių šios paslaugos. Dėl šios priežasties ir neitin dažno vartojimo, negaliu objektyviai atsakyti į šį klausimą. Pirkdama pirmenybę teikiu spalvai, o ne firmai.

NEĮPRASTA VEIKLA, KURIA MĖGSTU UŽSIIMTI?

Manau, jog dauguma paauglių vasaros nepraleidžia rašydami savo molonumui, o lietuvių kalbos vidurkio nesikelia rašiniais, tačiau šis bruožas "tinklaraštininkų" pasauliui nėra neįprastas... ir jei reikia išskirti kitą norginalų bruožą, galiu pasigirti, jog moku labai greitai internete atkasti informaciją apie reikiamą žmogų! Tikrai, draugės kartais net prašo manęs šios paslaugos ir tai tik įrodo, jog jaunoji karta nemoka atsakingai naudotis socialiniais tinklais. Taip pat, keista, tačiau mieliau žiūriu jau žiūrėtus anksčiau filmus ir serialus (pvz.: Liežuvautoja, Kaip aš susipažinau su Jūsų mama ir t.t.), nei mėgaujuosi naujais ir užsiimu vadinamu postcrossing'u.

MYLIMIAUSIA KNYGA ir MYLIMIAUSIAS SERIALAS?

Nemanau, jog esu perskaičius knygą, kurią galėčiau vadinti savo įkvėpimo šaltiniu bei visiems rekomenduoti (tačiau viliuosi tokią atrasti). Žinoma, yra istorijų, kurias skaitydama jaučiu malonumą - John Green ir Rainbow Rowell knygos, "Atrankos" serija, "Beveik Suaugę" serija. Serialus įvardyti lengviau - "Kerės Dienoraščiai" yra pats mylimiausias, tačiau gaila, jog po dviejų sezonų nutrauktas filmuoti... "Nesubrendęs tėtis (Baby Daddy)", "Bankrutavusios merginos (2 broken Girls)", Kaip aš susipažinau su Jūsų mama - priverčiantys nusišypsoti. Negaliu pamiršti ir kultinių "Jaunųjų melagių" bei "Melagių žaidimo (The Lying game)", tačiau gaila, jog pastarasis taip pat nebėra filmuojamas.

DAŽNIAUSIAI KLAUSOMOS DAINOS?

Jau daugiau nei trys metus, tarp klausomiausių yra šis hitas:

O paskutiniu metu, dažnai klausau šias dainas:

KOKIA NUOMONĖ APIE NETRADICINĘ ORIENTACIJĄ?

Prasidėjus "mažajam" kultui Lietuvoje dėl šio klausimo (prieš "Eurovizijos" konkursą"), jau buvau pareiškus nuomonę čia. Privalau pasikartoti, jog esu už meilę. Žmogus turi teisę pasirinkti būti laimingu ir neriboti savęs, kai visur kalbama apie žmogaus teises. Šią frazę galiu "pripiešti" bet kam (odai, religijai) ir ne tik, jei kalbama apie homoseaksualių žmonių santykius - tad kodėl visam šitam reikalui reikėtų daryti išimtį?

AR TIKIU MISTINIAIS DALYKAIS?

Pati gyvenime nesu su tuo susidūrusi apart to, jog pametusi kokį nors daiktą ir visur jo apieškojus, mama randa jį ten pat, kur tikrai gerai apžiūrėjau, be to, daugelis sako, jog valgant po 18 h. priaugama svorio, bet turbūt aš per daug mistiška ir tai manęs neveikia. Jeigu man būtų pateikti tikslūs pavyzdžiai, galbūt ir patikėčiau visais mistiniais dalykais, tačiau pati tuo nesidomiu ir susiformavusios nuomonės neturiu.

KOKIOSE ŠALYSE BUVAU, KELIAVAU? KUR PATIKO LABIAUSIAI. KĄ REKOMENDUOČIAU APLANKYTI?

Esu buvusi Egipte, Turkijoje, Švedijoje, Danijoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Monake, Šveicarijoje, Čekijoje - kai surašiau, supratau jog visai nemažai! Kaip jau supratote, su tėvais ir mokykla dažniausiai keliaujame po Europą - juk tai ir yra tikrasis kultūros lopšys! Žinoma, norėtųsi pamatyti ir kitą kultūrą, kitus papročius ir tikiu, kad tai laukia manęs ateity! Šiai dienai labiausiai esu pasišventusi šiaurinei pusei - nors žmonių mentalitetas gali erzinti, man patinka vietiniai kompromisai, nuostatos ir architektūros bruožai! Danija kol kas yra palikusi didžiausią įspūdį, tad ir rekomenduočiau pasivaikščioti šios šalies krantinėmis.

KOKIOS PROFESIJOS ATSTOVE KETINU TAPTI ATEITYJE?

Neįsivaizduoju. Per vasarą pasižadėjau, jog perversiu turimą ESSEX'o siūlomų studijų knygele bei daugiau pasidomėsiu dėl praktikos galimybių Lietuvoje, tačiau buvau išvykus, dabar vėl visokie planai... kadangi visą rūgpjūtį būsiu laisva, labai tikiuosi prisėsti prie šito reikalo ir susidėlioti visas mintis! Vis dėl to, labiausiai traukia reklamos sfera ir žurnalistika, viešieji ryšiai.

Iki kitų kartų,

Simona.

Italija - vieta, kur sužinoma, jog Lietuva yra Europoje

Florencijoje.

Ir ta šalis, kurioje vynuogynai tęsiasi ištisus kilometrus bei ledų suvalgoma daugiau nei "normalaus" maisto - galutinai pakerėjo mane. Visomis prasmėmis. Ir nors svarstyklės rodo papildomus du kilogramus, kurių oi, kaip šiuo metų sezonu neturėtų būti (nors gal ir ne taip svarbu - lietus vis tiek pliaupia visą dieną) - esu pasakiškai laiminga, jog turėjau progą paragauti mėsos skonio ledų (ne, skanūs jie nebuvo, bet esmė ne tame).

Vieta, kurioje svečiavausi trys savaites yra visiems puikiai žinoma kaip maisto karalystė ir jei reikėtų įvardyti pačią skaniausią virtuvę, neabejodama sakyčiau, jog Italija šį punktą tikrai turi. Kaip ir visą kitą, dėl ko sklinda gandai - geri ir blogi, tačiau tai ir daro šią šalį ypatinga. Ji turi visko, dėl ko ją galima būti vadinti svajonių vieta, mano nuomone (na, jei nepaisysime kartais iškylančių ekonominių problemų).

Kelios dienos praėjo tokiu būdu.

Su šeima, jau penktus metus atostogauti važiuojame mašina (taip, "sugaištama" daug laiko (tačiau visi, be vairuotojo jį gali panaudoti vertingai), bet pliusų šis keliavimo būdas turi - galima vežti ir atsivežti (!) daiktų tiek kiek nori (sveriamo bagažo, ačiū dievui - nėra), užsukti kelionės metu apžiūrėti "tarpinių stotelių" ir perskaityti knygas, kurias seniai atidėliojai). Tad šių metų birželio aštonioliktosios naktį įsėdome į automobilį ir pasukome link picų, makaronų ir ledų šalies.

Nuostabus desertas.

Pirmoji tarpinė stotelė - Čekija. Jeigu "New York Times" žurnalistė, viešėjusi Lietuvoje pasakė, jog čia yra labai pigu, tai turiu priminti, kad būtent Prahos priemiestyje, galima įsigyti vidutinio dydžio steiką (su pilnu garnyru - garintos daržovės, kepti maži kukurūzai ir bulvės) vos už 7 eurus (primenu, jog Lietuvoj be tokio puikaus garnyro, šis pagal kalbotyros ekspertus vadinamas kepsnys, restorane kanuoja apie 14-20 eurų). Vakare pavaikščioję po apylinkes ir pamiegoję, kitą dieną pravažiavome Vokietiją ir Austriją atsidūrėme ant vieno iš Italijos kalnų, kur apsigyvenome vienai nakčiai. Turiu pasakyti, kad mano naujametinis pažadas, pradėti mėgautis maistu pagaliau įgavo pagreiti - suvalgiusi bufalo mocarelos salotas, užsisakiau turbūt vieną skaniausių gyvenime valgytų desertų - pyragaitį, kurio pavadinimo net neatsimenu, nes tuo metu tiesiog susikaupiau ir mėgaujausi. Migdolai, vanilė, kremas, avietės - visi šie skoniai jame buvo susipynę ir labai tikiuosi gauti progą kada nors jo dar paragauti...

Vaizdas, kai stovi prieš namą.

Ledai Florencijoje.

Tačiau atėjo vėl kita diena. Ir pagaliau mes buvome kelionės tiksle - viloje, šalia nuostabiosios Sienos, viloje, kurioje buvo suvalgyta daugiau makaronų, nei turėtų būti. Kelios dienos ir buvo praleistos tenai - maudantis, deginantis (deja, mano oda šiam punktui atspari, tačiau strazdanų atsirado dar daugiau), skaitant (pagaliau turėjau laiko perskaityti knygą anglų kalba! Mano pirma, nė kiek ne adaptuota - Rainbow Rowell "Fangirl"), rašant įvairius įrašus į šį ir kitą manąjį tinklaraštį ir svarbų svarbiausia - valgant. Kadangi būnant Italijoje nė karto nelijo (tik važiuojant atgal į Lietuvą, buvome įvažiavę Vokietijoje ir Lenkijoje į didelę liūtį ir net gavome susijaudinusios močiutės žinutę, kad siaučia šiose šalyse uraganas) - pagrindinis valgis buvo ledai ir žinant, jog nesu įvairiausių šerbetų ar šaldytų sulčių gerbėja (ledai turi likti ledais) - keli kilogramai prilipo prie pilvo. Tačiau džiaugiuosi, jog atradau laiko ir sportuoti. Dažnai vakarais temstant ir leidžiantis saulei išbėgdavau pabėgioti ir nors nesu didelė gerbėja šio sporto, matant tokius vaizdus buvo malonu ir labai gera. Vienas iš dalykų, kurių tikrai pasiilgsiu Italijoje ir yra būtent visi vakarai, praleisti su šeima - bėgimas, naktinės maudynės baseine besiklausant čirškiančių cikadų ir makaronai.

 

Vyninė Montepulčiano.

Oras buvo šiltas. Ir labai. 38 - aukščiausia temperatūra, 27 - mažiausia, tačiau tai ne taip ir liūdino šiauriečius lietuvius, išsiilgusių didelės šilumos. Ir tai nesutrukdė aplankyti gražiausių Toskanos vietų.

 

Florencija. Esu tikra, jog šį pavadinimą tikrai girdėjote, juk būtent čia, pagal įvairius tyrimus, gali ištikti Stendhalio sindromas, kuris nepasireiškia tik ant vietinių gyventojų ir Azijiečių. Dėl didelių meno kūrinių, kurių pilna visame mieste, galite išgyventi psichikos ir elgsenos sutrikimus, todėl vietinių muziejų apsaugininkai yra išmokyti, ką tokiu atveju reikia daryti. Pripažįstu, miestas tikrai išlaikęs savo istorinę vertę iki šių dienų, tad viskas, ką mačiau mane nustebino. Net ir tai, kad nusipirkau trys porcijas ledų ir viena iš jų buvo mėsos skonio. Šiame mieste - viskas įmanoma, tad apsilankyti, viešint netoliese yra būtina.

 



Sendžamiano saulėgrąžų laukai.



Siena. Amžinasis Florencijos priešas (čia kaip Vilnius ir Kaunas, tačiau pykstamasi ne dėl krepšinio) pakerėjo mane dar labiau. Istorija čia vyksta iki šiol - mieste apsilankėme prieš kasmetines Palio varžybas (nors dėl didelio norinčių pamatyti šį reginį turistų srauto, šventė dabar jau turi dvi datas metuose, vis dėl to kai kurios taisyklės yra išlikusios nuo pirmųjų varžybų 1644 m.), kuriose labai norėjome apsilankyti (kaina asmeniui tribūnose - 200 eurų, nuomuotas balkonas - 1300 eurų, tad planai šiais metais žlugo) - dvylikos miestų rajonų žirgai dalyvauja rungtynėse, dėl garbės. Ir nors varžybų nepamatėm, stebėti pasiruošimą buvo taip pat įdomu, į ką ir įėjo didelės kainos parduotuvėse, dėl kurių būnant mados šalyje drabužių daug neįsigijome... Tradicijas miestas irgi išlaikęs (net nežinau ar pagirti ar pasibjaurėti "nešiuolaikiškumu") - kiekvieno rajono vaikinas gali susitikinėti ir tuoktis tik su savo rajono panele. Architektūra miesto - išskirtinė. Gatvės labai siauros, o pastatai aukšti, tad karštą dieną mėgavomes visų išsvajotų pavėsiu, kuris buvo pernelyg tamsus dienai, tačiau tai ir žavi - Italijoje kiekvienas kampas ir kampelis yra skirtingi.



Florencijos panorama.

Montepulčiano. Nors šis miestas yra mažiausias iš visų, jis taip pat turi ką parodyti. Pirmiausia - čia pigu. Visur. O tai keista, nes turistų, tiesa, taip pat netrūksta. Gaminamas žymiausias vynas ir aliejus Italijoje, kurie yra net eksportuojami į Lietuvą - tai jau šį tą pasako. Labiausiai šiame mieste patiko mažas parkelis, kuriame auga garsiai šlamantys medžiai ir vietinis stebūklas, čia yra dešimt laipsnių mažiau, nei prie paprasto pavėsio, tad burbantiems dėl temperatūros turistams (c'mon, Jūs atvažiavote į vidurio Italiją, ko tikėjotes?) ši patinka. O man ten buvo išties jauku ir gera pasedėti, jei būčiau viena, tikrai pabūčiau ilgiau ir sėdėdama bei klausydama gamtos muzikos rašyčiau (tikiuosi, kada nors taip ir bus).

Langinės Bulgeri.

Bulgeri. 30 gyventojų, 8 vyninės ir 1 asilas šio kaimelio sąskaitoje - ir tai vis tiek vilioja turistus. Pirmiausia, čia yra nuostabi vietinė kvepalų parduotuvė, kurioje jau po kelių minučių apsvaigsta galva. Antra - čia buvo suvalgyti skaniausi ledai Italijoje. Trečia - kaimas yra puiki tarpinė stotelė, važiuojant prie Viduržemio jūros, su kuria mums šiais metais kaip niekad pasisekė. Prie Baltijos jūros jau kabėtų piktasis Šalčiūtės veidas (Happy365mag gerbėjai, tikiuosi prisimenate apie šį tyrimą), neleidžiantis maudytis, tačiau čia - laisva šalis. Bangos priminė vandenyną ir jų masažas nugaroms buvo nuostabus - o ir skonis, kaip Jūros (šiais metais prie Baltijos dar nebuvau, tačiau...). Ketvirta - vynas brangesnis nei Montepulčiano, bet geriamas pačios Karalienės Elžbietos. Ir štai Jums priežastys, kodėl verta pamatyti šį kaimuką, kurio namų langinės su gėlėmis yra labai jaukios ir meniškos.

 

Važinėjant po įvairiausius miestelius ir mirkant batoną į aliejų, velniškai greit praėjo tos dvi savaitės. Tad vėliau patraukėme prie terminių vandenų, kurie pasižymi įvairiomis gydamosiomis savybėmis. Nors dieną juose plaukyti buvo tikrai per karšta - rytai ir ilgi vakarai 37 laipsnių vandenyse buvo pasakiški. Būtų labai smagu čia atvykti vėlyvą rudenį, kai puola mažas stresas dėl mokyklos ar dar dėl kokių menkniekių - vieta tikrai atpalaiduojanti.

Terminiai vandenys naktį.

Ir galiausiai, paskutinę kelionės dieną, prieš dvi keliavimo namo, apsilankėme didžiausiame Italijos pramogų parke "Gardalende". Ir nors esu buvus ne viename tokio pobūdžio parke - galiu savo antrąja viešnage patvirtinti, kad šis ekstemalių pramogų megėjams turėtų patikti labai. Bent jau man šis, kol kas patiko labiausiai.

Pica Montepulčiano. Padas geras, o priedai tradiciniai - štai Jums tikroji "Margarita" prieš akis.



Be puikaus maisto (tai jau kaip ir savaimę suprantamas dalykas), geros temperatūros, nuostabių reginių akims (visomis prasmėmis) ir beprotiškai daug gatvėse žiedų (sankryžų beveik nėra), man patiko atsipalaidavę žmonės, įjungę don't care režimą. Gatve einanti garbingo amžiaus močiutė su didžiuliais akiniais ir ryškia suknele bei dantyse cigarete. Ir garsiai besiginčijančios šeimos su didžiuliais rankų mostais. Triusikai džiaunami ant sienų centre. Medituojantys gatvėse budistai. Merginos, atsisėdusios prie parduotyvių ir valgančios šokoladinius pyragus. Žavi, žavi viskas ką mačiau. Ir galbūt buvau tik tipinė turistė, užsidėjusi rožinius akinius, bet Italija mane pakerėjo. Stipriai.

Apie pirkinius Italijoje galite rasti ČIA.
 Ir iki kitų susitikimų,
Simona.



Birželio mylimiausieji

Kaip ir kiekvieną vasarą (o ši jau trečioji tinklaraščiui, kurį skaitote dabar), šį kartą vėl sveikinuosi su šiokia tokia mėnesio apžvalga. Šį sezoną nusprendžiau nedėti jokių aštrių rėmų šiems įrašams, tad tikiuosi, jog jie Jums patiks dar labiau!

Įrašo užkuliusiai: lauke kaitrina saulė, 33 laipsniai šilumos. Nuotraukų peržiūrėti neišeina, nes ta ryški planeta šviečia tiesiai į ekraną. Tačiau smagu, jog galiu rašyti būdama toli nuo Lietuvos!

Uoga Uoga lūpų balzamas - Slaptasis Pirato Receptas. Kadangi turiu tikrai storas lūpas, apsauginė jų plėvelė besišypsant amžinai sutrūkinėja, dėl ko tenka kesti silpnus skausmus. Dėl šios priežasties, balzamas man nėra vien rudenio - žiemos akcentas, esu priversta naudoti jį ir vasarą. Esu žmogus, kuris stengiasi rinktis ekologišką kosmetiką (ypač jeigu kalbame apie lūpų priežiūros priemones, kurias dažniausiai suvalgome su maistu), o jei yra galimybė - ir lietuvišką (vis dėl to norisi savųjų verslą palaikyti). Šis balzamas visus punktus atitinka, o be to yra vasariško, citrininių vaisių aromato!

Visada save laikiau šunų žmogumi. Visada svajojau, kaip rytais galėčiau bėgioti kartu su dideliu mišrūnu. Tačiau jau šią žiemą, svečiuodamasi pas draugę supratau, jog mano sielai reikia katės - nedaug priežiūros, o ir po kojas pasiglausto beskaitant knygą, kartu miega - jaukumo pojutis neišpasakytas su šiuo gyvūnu. O čia, Italijoje jų yra labai daug. Ir kiekvieną rytą džiaugiuosi galėdama jas glostyti ir žaisti su jomis. Ahhh, kaip to pasiilgsiu Lietuvoj.

Pasitikiu gėlėmis - jos madoje karaliauja jau ne vieną sezoną iš eilės, tad nepabijojau nusipirkti šio madimosi kostiumėlio, kuris vasarą yra itin naudojamas. Patinka ir maudimuko kaspinėliai, kurie yra susiūti, todėl nereikia jaudintis užsiimant aktyviu sportu vandenyje ir visas jo "įforminimas".

Nors knyga "Bėgantis labirintu" man nepatiko (daugelis dėl to labai stebisi, tačiau mano skoniui buvo netinkamai ilgi aprašymai, dėl kurių skaityti knygą buvo nuobodu) ir net nesugebėjau pabaigti jos skaityti, keli draugai prižadėjo, jog filmas yra daug kartų geresnis. Ir ką gi. Kadangi iki Italijos su šeima važiavome automobiliu, laisvo laiko tikrai buvo daug, tad nusprendžiau pažiūrėti... ir dabar labai laukiu antrosios dalies! Aktoriai, efektai ir pati istorija (idėja įdomi knygos autorės, tačiau manęs raštu nesugebėjo ji sudominti) - filmas išgirtas neveltui.

Vasarai buvau prisiėmusi iššukį, jog perskaitysiu bent vieną knygą anglų kalba. Nors ir dažnai savo pažadus nukeliu paskutinę minutę, šią R. Rowell (ta pati autorė, parašiusi "Eleonora ir Pakas") knygą "Fangirl" perskaičiau labai greitai. Apie ją, manau kalbėsiu atskirame įraše, tačiau šiandienai turiu pasakyti, jog knyga buo labai jauki ir šilta, kas mane ir sužavėjo.

Šios basutės mano spintoje yra jau trečią vasarą (sunku pagalvoti, kaip seniau atrodžiau būdama 1,6 m. ūgio ir dėvėdama 42 dydžio batus, tačiau ačiū dievui, jog su amžiumi augo tik ūgis ir dabar mano pėdos atrodo visai praporcingai) ir greičiausiai tai paskutinis jų sezonas (ir taip keista, jog nešiojau taip ilgai, nes batus "sutrinti" sugebu greitai). Tačiau kol galiu, tol džiaugiuosi. Apskritai "Camper" firma yra viena mano mylimiausių, kai kalbame apie batus - patogi, patvari avalynė, kurią turbūt rekomenduočiau visiems.

Šiuo metu gyvenu netoli Sienos (Italijos miestas, įsikūręs Toskanos regione) esančiame kaimelyje. Ir turiu pasakyti, jog įsimylėjau Florencijos amžiną priešę - Sieną. Šis miestas gelbėja per itin karštas dienas - centre yra pastatyti aukšti pastatai palei siauras gatveles, tad visuomet būna pavėsis (apart laiko, kai Saulė zenite) ir miestas tampa kiek tamsesnis, kas suteikia savito paslaptingumo. Tradicijos, architektūra, maistas - viskas čia žavi.

Šią avytę padovanojo man atvežė Austėja iš Slovakijos. Turiu jau ją trejus metus (per daug trejetų šiame įraše jau darosi (juokas)) ir ji visuomet labai gražiai atrodo ant manosios lovos. Mano keturmetei sesei ji taip pat labai patinka (jeigu ji mokėtų rašyti, turėtų savo tinklaraštį ir darytų tokio tipo įrašą, turbūt visi punktai būtų tokie patys), tačiau pagal bendrą susitarimą - vasarą jos jai negalima liesti, nes šis pliušinis žaislas keliauja visur su manimi, kaip mažas talismanas. Kadangi avytė gali atstoti pagalvę - ji tampa dar reikalingesnė man. Miegoti kiekvieną šio mėnesio dieną ėjau su ja.

Per įvairius serialus ir filmus dažnai atrandu naujas dainas, kurios greitai tampa mano mylimiausiomis. "Jaunųjų melagių" muzikos takelis beveik visuomet būna negirdėtas ir puikiai atitinka manąjį skonį! Ši Fallulah daina šį mėnesį buvo mano mėgstamiausia.

Ir nors daugeliui tokia spalva nėra itin prie širdies, man ji primena vieną mano draugių juokelį, tad kiekvieną kartą, pažvelgus į nagus norisi juoktis. Be to, ši mėlynai žalia spalva mano akiai yra labai miela, tad birželį nagus ją maloniai lakavausi. Gaila, jog KIKO kosmetikos parduotuvės nėra gimtinėje, nes lakų spalvų pasirinkimas tikrai didžiulis.

Naujasis "Panelės" žurnalo įkūrėjų darbas patiko. Žiauriai. Apskritai, apie visus autorius, kurie anksčiau rengė "Panelę", o dabar "Happy365mag'' galėčiau prisakyti daug gerų žodžių. Esu laiminga, jog turėjau galimybę su jais pabendrauti ir esu laiminga, jog jie nenutraukė savo kerjeros po visko. Įdomios istorijos, puikios fotografijos, įsimenantis žurnalo viršelis, Jurgos laiškas, aštrus ir orginalus rašymo stilius - ar dar reikia sakyti, kodėl verta išleisti tuos du eurus dėl šio skaitalo? Vienintelis minusas - šią vasarą bus tik vienas žurnalo numeris.

Italijoje esantys itališki ledai. AMEN jų kalorijoms, bet skonis - dieviškas. Nuodėmė būti šioje šalyje ir jų nevalgyti. Svarbiausia, jog nuotraukoje matote jų dydžiais pačią mažiausią porciją (juokas). Jau vieną kartą, prieš trejus metus (trys, trys - visur trys) teko pasimokyti beperkant didesnę porciją - deja, tie ledai atsidūrė šiukšlių dėžeje - sotūs, riebūs ir labai isimintini ledai pavergė mano širdį.

Štai tokie manieji birželio favoritai! Tikiuosi įrašas patiko ir iki kitų kartų,

Simona. :)

p.s. ach, net nežinau, kaip Jums pristatyti savo naująjį projektą - http://charlottemidnight.blogspot.it/, jau seniai norėjau pradėti rašyti anglų kalba, nes mano žodynas yra labai prastas ir reikia kažkokiais būdais pradėti jį gerinti, tad jei matote klaidas - nusijuokite ir pataisykite, kalboms niekada nebuvau talentinga. O šiaip, šiame naujame tinklaraštyje daugiau bus visokie vadinamieji haul'ai ir routines, nes daugiau kol kas ir negaliu parašyti anglų kalba. Tikiu, su laiku patobulėsiu, o tada jau žiūrėsim kaip bus. Kol kas rašysiu į abu tinklaraščius.