labai skanūs dalykai iš augalų

Galiu valandų valandas stebėti kaip žmonės eksperimentuoja virtuvėje. Man visai negaila laiko, visai nesvarbu, jog galbūt pati to ir negaminsiu. Jei keliauju, galiu skristi pigiausiomis oro linijomis, miegoti pigiausiuose hosteliuose, miestuose dešimtis kilometrų suvaikščioti tam, jog nereiktų mokėti už transportą, tačiau bent kelis kartus leisiu sau nueiti pavalgyti į kiek brangesnes vietas. Išleidžiu daug pinigų ant maisto - man patinka Vilniuje atrasti naujas vietas ir jose papietauti, nors ir vienai. Man patinka parduotuvėje nusipirkti anksčiau nematytų egzotinių vaisių, užtepėlių ir namie mėgautis jomis. Nesu didelė gurmanė, bet man patinka skoniai ir vienas iš kasdieninių mano laimės ingredientų yra maistas. Valgau tiktai augalinius produktus, tačiau būtent taip pradėjus maitintis, atrodo, jog pradėjau daugiau eksperimentuoti, nenorėdama kiekvieną mielą dieną valgyti tik bulves ir grikius. Tad šiandien dalinuosi receptais, kurie buvo populiarūs mano virtuvėje paskutiniu metu.

Anakardžių camembertas

Perėjus nuo visavalgystės į veganizmą, labiausiai pasiilgau sūrio. Tikrai nefermentinio, bet to kurį tėvai valgo užsigerdami vynu arba to, kuris Šveicarijoje yra nacionalinis patiekalas - yra lydomas su baltu vynu, o vėliau valgomas su bulvėmis, balta duona. Man patinka būtent jo skanavimo kultūra, sukuriama atmosfera. Tad vieną dieną nusprendžiau pasigaminti camembertą. Jis man kelia ypatingus prisiminimus, kuomet gyvendama jau minėtoje Šveicarijoje nebeturėdavau pinigų įprastiems pietums - tad pirkdavau pigiausią camembertą, krekerių ir vynuogių sulčių. Mokyklos kieme sėdėdavau kur nors medžio pavėsyje, klausydavau aplinkinių prancūzų kalbos ir valgydavau.

Reikės:

• puodelio anakardžių;
• 4 skiltelių česnako (jei nemėgstate stipraus česnako skonio, užteks ir 2-3);
• 2 šaukštų maistinių mielių (yra pirkti veggo bei kitose sveiko maisto parduotuvėse);
• 2 šaukštų tapijokos krakmolo (yra pirkti veggo parduotuvėje);
• 1,5 šaukštelio druskos;
• 2 šaukštų obuolių acto (jis pigus, naudojasi lėtai ir puikiai tinka į įvarius padažus ar daržovių marinavimui, kas taip pat, yra įdomi virtuvės patirtis);
• 3/4 puodelio vandens;
• alyvuogių aliejaus dėl skonio;
• rozmarino (nebūtina, bet labai rekomenduoju).

Anakardžius geriausia mirkyti per naktį, tačiau jei toks procesas jums per ilgas - virkite juos apie 20 minučių. Tuomet juos dėkite į blenderį, kartu su 2 arba 1 skiltele česnako, maistinėmis mielėmis, tapijokos krakmolu, druska, obuolių actu, vandenių ir viską malkite iki vientisos konsistensijos. Viską supilti į keptuvę, kaitinti (neužverdant!) ir visą laiką maišyti lopetėle masę iki kol ji pradės tirštėti. Svarbu neperkaitinti, nes tuomet iškepus sūrį nebus drėgnai malonios tekstūros! Tuomet viską supilti į mažą kepimo indą, išklotą kepimo popieriumi ir ant viršaus primėtyti rozmarino, sudėti išilgai perpjautas likusias česnako skiteles ir užlieti trupučiu alyvuogių aliejaus. Kepti 180 laipsnių temperatūroje apie 20 minučių (kol turės blizgančią odelę, tačiau viduj dar bus kiek skystokas). Labai skanu su bagete, apskrudusia orkaitėje su šiek tiek aliejaus ir balzamiku; skanu su vynuogėmis arba fermentuotomis vynogėmis (t.y. vynu); skanu vietoj sviesto tepti į sumuštinius (būtent tai mano tėvai ir daro. Visai ne veganai jie, bet liko patenkinti!). Tad skanaus!

Labai sočios salotos be mėsos ir be sūrio

Man visada būna keista skaityti salotų receptus, nes niekada jų neatkartosiu tokiu pat būdu, o be to, dažniausiai kombinacijos būna girdėtos ir pabodusios. Vis tik, tai yra tas maistas, kurį lengvą kiekvieną kartą padaryti vis kitokį, vienus ingredientus, jei kažko neturi, pakeisti kitais. Būtent šios salotos yra tos, kurios tinka draugių vakarui, kur visos susirenka į vienus namus, turi daug naujienų iš savų gyvenimų, mėgsta klausytis geros muzikos bei laukti vakaro kulminacijos - vakarienės!

Reikės:

• tokių žalumynų, kokių tik yra namie - gražgarstės, sultenės, špinatai, burokėlių lapai, paprasti salotų lapai, bazilikai ir t.t. 
• 2 vidutinių morkų, tarkuotų;
• 2 puodelių vyšnynių pomidorų arba kelių didesnių pomidorų;
• skardinės konseruotų avinžirnių;
• vidutinės cukinijos;
• 10 pievagrybių;
• šaukštelio cukraus (nebūtina, bet rekomenduojama);
• balzamiko acto;
• aliejaus;
• druskos.

Vyšninius pomidorus supjaustome per pusę (jei didesni, tai į mažesnius gabalėlius) ir juos sudedame ant kepimo skardos. Apšlakstome aliejumi, balzamiku, druska ir cukrumi bei kišame į 100 laipsnių orkaitę gerai valandai. Ant kitos skardos suberiame avinžirnius, kuriuos taip pat išmaudome aliejuje ir balzamiko acte, užberiame druskos. Kitoje pusėje sudedame pjaustytus pievagrybius, pjaustytą cukiniją, juos irgi galima aplaistyti aliejumi. Dedame į orkaitę, o iškepus pomidorams, galima padidinti temperatūrą iki 180 laipsnių ir pakepti dar kokias 5-10 minučių. Bekepant intervalais pamaišyti, jog viskas apskrustų iš kelių pusių. Visiems šitiems produktams iškepus, juos išmaišyti kartu su morka, salotomis ir įpilti dar papildomai aliejaus ir balzamiko acto. Rezultatas tikrai puikus - tokios salotos pasotina, tačiau jei labai dar norisi, pilve lieka vietos ir desertui.

Uogienė, kurią galima daryti žiemą

Darbo dienų rytais mėgstu valgyti pasigaminti greit - susitepti sumuštinį, paskubomis išsivirti košę, o gal tiesiog atsidaryti indelį jogurto. Visiems šitiems dalykams puikiai tinka uogienės, tik problema ta, jog močiutės vasarą virtas aš jau seniai suvalgiau. Tad būdama parduotuvėje visada perku šaldytas uogas. Geriausia sulaukti akcijų, nes įprastai jos būna gana brangios (ypatingai, jei tai kokios mėlynės, o jas aš ir mėgstu labiausiai).

Reikės:

• 400 gramų šaldytų uogų;
• 1/4 puodelio vandens;
• 3 šaukštų pasirinkto saldiklio (aš naudoju kokosų sirupą, bet tiks ir cukrus);
• pusės citrinos sulčių bei smulkiai tarkuotos žievelės;
• 5 šaukštų chia sėklų (jų jau galima rasti ir didesnėse maisto prekių parduotuvėse)
• 2 šaukštų kokoso drožlių (nebūtina, bet rekomenduojama).

Uogas sudėti į didelį puodą, apipilti vandeniu, saldikliu, citrinos sultimis ir uždengus kaitinti, kol jos atšils. Tuomet galima su šakute jas apmaigyti iki norimos tekstūros, sudėti citrinos žievelę ir dar 15 minučių pavirti. Svarbu, jog liktų dar ir kiek skystesnės masės. Tuomet puodą nuimti nuo ugnies, sudėti chia sėklas ir kokoso drožles. Viską permaišyti ir palaukti kol atšals. Tuomet sudėti į stiklainius, o atsiradus progai, ar tiksliau, pusryčių metui atėjus, uogiene gardinti patiekalus. Šioji tikrai sveikesnė nei pirktinės, turi gerųjų riebalų dėl sėklų bei drožlių ir kiek egzotinį skonį. Tikrai gardu!

Bulvių sriuba

Anksčiau kiekvieną dieną valgydavau sriubą. Viena močiutė gamindavo labai skanią kopūstienę, kita rudenį tiekdavo burokėlių ir voveraičiš sriubą kartu su bulvių koše. Tėtis niekada nepagamindavo tokios, kuri man patiktų, bet vertė valgyti dėl joje esančių vitaminų. Dabar, kai virtuvėje patinka suktis ne tik dėl keksų ir pyragų, gaminuosi ją pati. Ji padeda išvengti produktų neišmetimo (mat dažnai prisiperku daugiau daržovių nei pajėgiu suvalgyti, o be to, labai nemėgstu kepti ir apjaustyti tas, kurios jau spėjo apdžiūti ar prarasti savo pradinę išvaizdą. Tačiau jos puikiai tinka į trintas sriubes,į kurias galima dėti viską ir gauti tikrai maistingą, šiltą vakarienę.

Reikės:

• 3 svogūnų;
• 5 didesnių bulvių;
• 2 porų;
• 200 g. žirnelių;
• 3 kubelių daržovių sultinio;
• mėgiamų prieskonių (aš naudoju džiovintus bazilikus ir kumyną);
• šlakelio aliejaus;
• balzamiko acto (nebūtina, bet rekomenduojama).

2 svogūnus, porus ir bulves (nuskustas) atsainiai supjaustyti bei dėti į didelį puodą. Užpilti vandeniu, sudėti prieskonius ir sultinio kubelius bei virti iki tol, kol bulvės apminkštės. Tuo metu supjaustyti likusį svogūną, jį apskrudinti aliejuje. Daržovėms išvirus, visą sriubą sumalti blenderiu, jog taptų tiršta trinta sriuba. Porą samčių įkrėtus į lėkštę, ant viršaus užberti skrudintų svogūnų bei apipilti balzamiko actu. Skanaus!

Valgykite ir būkit geri, mėgaukitės maistu. Jokia Italija nebūtų Italija be picos, jokie pletkai su draugėmis nebūtų geri pletkai be geros užkandos.
Simona

savaitgalio išvykos Lietuvoje

Įsisukus, o gal net ir lengvai įklimpus į krūvą atsakomybių, pareigų, darbų, žinant, ką veiksi rytoj, poryt, kitą savaitgalį ir ką turi atlikti iki kovo, lengva primiršti ir priežastį, dėl ko viskas daroma ir vykdoma. Up and down, up and down, kaip Škėma pasakytų, įsisukęs į savirealizacijai netinkamą pasaulį. Sausis man visada būdavo kiek niurus - taip, yra naujų lūkesčių, naujų tikslų, bet dažnai jie tinka tik dar griežtesnės rutinos sudarymui ir kasdienybė tampa per daug melancholiška. Man šie metai mena Šveicarijos alpės, kuriose gyvenau prieš dvejus metus - jų išvaizdos aprašas puikiai tinka mano emocijų alegorijai nupiešti. Kartais aš net nežinau, ar tos alpės yra atšiaurios, su pražūtingais takais ar takeliais, ar atvirkščiai, su amą atimančiais vaizdais ir su netikėtais bei saugiais pakampiais. 

Tik žinau, jog kai sunku, reikia arba susitaikyti su padėtimi bei leisti sau pailsėti arba bandyti kažką keisti. Kažkaip esu išmokusi greitai keisti nuotaikas, nusimatyti dalykus, dėl kurių galiu džiaugtis jau dabar ir nusimatyti kažkokias prošvaistes ne tik už metų, bet ir už savaitės. 

Ši žiema yra pirmoji žiema (kuomet nesu maža mergaitė arba kuomet neturiu progos pro langą žavėtis alpių viršūnėmis), kuria nuoširdžiai mėgaujuosi. Išmokau džiaugtis jos teikiamomis pramogomis ir nenuliūsti dėl sniego pūsnų (kaip  tikrai būsimai aplinkosaugininkei ir dera). Pirmą kartą apsilankiau ant Liepkalnio ir slidinėjau tamsiu paros metu (mat masyvesniuose kalnuose to daryti negalima dėl saugumo priežasčių). Kažkurį trečiadienį su bendraklasiais ir mažomis viltimis ten nuvykome, ir jei nuoširdžiai, patiko! 

Perkam viską visiems pagal visus visų
pageidavimus

Dar porą savaitgalių atgal apsilankiau Lietuvos žiemos sostinėje - Ignalinoje. Ten vyko Lietuvoje gyvenančių mainų moksleivių seminaras, į kurį buvo pakviesti savanoriai. Apsigyvenome sodyboje, menančioje vaikystės rusiškus filmukus. Žinot, tarp eglių, didelių pūsnų, kur viduje visada žiežirbomis laistosi židinys, o nuo tiekiamo maisto garuoja kvapnus baltas dūmas. Mediniai kambariukai ir jokios meninės vertės neturintys, ant sienų sukabinti paveiksliukai. Dar kažkur kažkoks televizorius rodo sveikinimų koncertą. Nuolatos. Bet savotiškai tai yra jauku ir sugeba atpalaiduoti bei priversti mėgautis paprasčiausiais dalykais – šalia esančiais dideliais kalnais, puikiai tinkančiais rogučių pasivažinėjimams, miškais, pilnais garsų ir neišmindytų takų. Taip ir praleidom tas dienas – vaikštant, čiuožant, vakarais aplink laužą šokant. Buvo gera vėl atsidurti tarptautinėje aplinkoje, prisiminti traukinių riedėjimo garsą (iki Ignalinos važiavome jais ir tai buvo mano pirmas pravažiavimas po metų. O juk dar prieš dvejus metus, net ir į mokyklą norint nukakti reikdavo kėblinti į stotį). Be to, YFU yra vienintelė organizacija, kurioje likau kaip savanorė ir abitūros metais. Tad vien tas jausmas, jog kažkam teikiu pagalbą (pavizdžiui, kai visi po naminių kotletų nori dar traškučių, šokoladukų bei LIETUVIŠKŲ (!) sūrelių, galiu surinkti pinigus ir už juos nueiti į Maximą. O iš Maximos bėgant atgal į laikinus namus, grožėtis sniegu ir valgyti už jį šaltesnius ledus) pripildo mane šiluma. Dar supratau (bekalbant su belgu), jog prancūzų kalbą visiškai užmiršau, nors dar neseniai ją buvau laisvai įvaldžius. Ir dabar kiek baisu dėl to – baisu, jog neturiu genialios atminties ir dar baisiau, jog vis nesurandu progos prisėsti ir peržvelgti prancūzišką filmą, perskaityti prancūzišką knygą, parašyti prancūzišką laišką Šveicarijoje likusiems draugams.

Dar vienas savaitgalis, kuris šiais metais pasižymėjo ramybe buvo išsvajotosios dienos Druskininkuose, į kuriuos vaikystėje su tėvais nuvažiuodavome per  metus bent kartą. Tai dėl SPA, tai dėl kokio Montvydo koncerto, tai dėl naujųjų metų sutikimo. Su artimomis draugėmis pirmojo pusmečio baigimo proga nusprendėme, jog masažai, vandens parkai ir geras maistas mus šiek tiek atgaivins. Kadangi dar nesulaukėme finansinio žydėjimo metų, susiradome mažą butuką vietoj viešbučio, jog ir maistą galėtume pačios gaminti, ir jog žinoma, būtų pigiau. Ir tiesą pasakius, net jei ir būtų galimybė pasirinkti prabangesnį variantą, klausimas ar tikrai jo norėčiau. Didesnė erdvė šokiams ir maisto kūryba mane žavi kiek labiau nei nemokami chalatai.

 

Monopolio vakaras Druskininkuose.

Aš pati pasirinkau du masažus – vieną atpalaiduojamą nugaros masažą Flores (20 min – 10eur) ir vieną Senajamę pašte, pas tailandietę (30 min – 20eur). Pastarąją rekomenduočiau daug labiau, bet į Flores smagu nueiti pasėdėti šviesioje salėje, išgerti arbatos ir paskaityti knygą. Taip pat prie pramogų pridėjome ir 3 valandas vandens parke, kuris man čia patinka daug labiau nei Vilniaus, esantis prie Ozo.

Tris dienas nusprendžiau kuo minimaliau naudotis socialinėmis medijomis ir skirti save save juokui bei truputėliui vyno. Pirmą vakarą atvažiavusios apsirūpinome maistu ir stebėjome “Mama” apdovanojimus. Aš nesuprantu, kodėl man patinka įvairiausi muzikiniai apdovanojimai net tada, kai visai nepatinka jų transliuojama muzika, bet vis tik niekada jų nepraleidžiu (kaip ir Eurovizijos). Bet dar ir kepėme namines picas (net padą pačios minkėme), ir domėjomes negirdėtomis Lietuvos padangių dramomis, kurias sufleravo TV3. Visai smagu. Šeštadienį skyrėme savo laiką masažams, vandens parkui ir knygoms. Dažnai gan sunku būna surasti papildomo laiko skaitiniams, kuriuos nuoširdžiai nori perskaityti, tad smagu tokius kūrinius pasiimti į tokias keliones bei laiko spragas kamšyti jais, o ne Zuckerbergo tinkle aprašomomis naujienomis. Aš pasirinkau A. Kamiu “Marą” ir vakare lovoje skaičiau jį. Pasaka. Pietums tarp visko suimprovizavau sočių, bet neapsunkinančių salotų receptą (kuriuo su kitais, paskutiniu metu pamėgtais receptais pasidalinsiu sekančiame įraše), o pusryčiams darėme sumuštinių fiestą – su įvairiausiomis iš namų prigriebtomis uogienėmis ir užtepėlėmis. Paskutinė diena prasidėjo kitu masažu ir Dineikos parko kriokliais, kurie labai mažyčiai, bet jų garsas priverčia ir trumpam sustoti. Savaitgalį užbaigėme mano mylimiausia vieta Druskininkuose pavalgyti – restoranu ,,Toli toli”. Jie turi daug skanių arbatų (!) ir nemažai veganiškų pasirinkimų. Aš dažnai sakau, jog jei reikėtų keliauti dėl maisto kultūros, mano pirmoji stotelė būtų Izraelis (kuriame dar šiais metais ir Eurovizija vyks, bet deja, kaip tik prieš egzaminus), tad tuo man ir ši vieta patinka. Jie turi ir falafelių, ir veganiškos shakshukos. Skanumynas.

Reikia kažkaip dar kažkur nuvykti. Neseniai atšvęstas šimtadienis sako, jog nereikia, bet nu blemba, tikrai reikia. Nusibodo rašyti lietuvių kalbą, mokytis matematikos bandomajui ir galvoti, jog šitie dalykai man šiuo gyvenimo laikotarpiu yra svarbiausieji. Man daug labiau rūpi Eurovizija, Australija, draugai, literatūra, kelionės. Ką daryt?

Simona

sapnas apie Australiją

Nežinau kodėl aš neįtraukiau į Naujųjų metų pasižadėjimus to, jog labiau reikėtų pasitikėti ženklais bei savo pirminiais jausmais. Kreipti dėmesį į detales, o ne tik bandyti viską išmąstyti, apskaičiuoti ir apsvarstyti. Nepasakyčiau, jog man trūksta spontaniškumo - galbūt aš mėgstu prieš kur nors vykstant susižiūrėti net vietas, kuriuose pirksiu pusryčiams šviežią duoną, bet taip pat mėgstu ir vidury ramios dienos ir pasiūlyti nukeliauti.

Daugiau tikėti likimu ir tikėti, jog likimas labai norint yra pakeičiamas.

Šią naktį sapnavau savo paskutines dienas mokykloje. Ir jei neklystu (o galiu ir klysti, nes tikrai sunku atkurti prisiminimus, kuriuos sukūrė mano nebudri pasąmonė), viskas prasidėjo nuo pirštų, braukiančių telefono ekraną ir radusių skydį į Australiją už 190 eurus (ne, realybėj tokių kainų nėra, nes jei būtų, tai jau ir šiandien tie bilietai būtų ne tik sapne, bet ir kišenėj). Nusipirkau tą skrydį į vieną pusę ir jau lėktuve susipažinau su brolio ir sesės duetu, gyvenančiu Amsterdame, bet kilusiu iš Australijos. Atskridom į miestą, kurį sapne tikrai žinojau, tačiau neturėjau galvoje nusipiešusi kažkokių vaizdinių, kaip apie kokį Sidnėjų ar Melburną, Perthą ar Adelaidę. Berods Kanbera, bet nežinau. Žinau, jog nuskridus pirmą dieną gailėjau savo pinigų ir pasirinkimo neinvestuoti daugiau į bilietus ir į kryptį, bet sutikti draugai leido apsigyventi pas juos. Kelias dienas galvojau, kas dabar bus. Nei per daug santaupų, nei darbo vizos. Žinau, kad daugiausiai nerimo buvo dėl pinigų. Puikiai susidraugavau ir su jų mama, ir su pusesere. Atsirado kažkoks buitekas, trumpos kelionės apskrity. Nusipirkau juostinį fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti. Atsimenu tik kelis vaizdus, kurie įstrigo - kalno viršūnei ruošiamės lipti į keltuvą, vežantį žemyn. Raudonas dangus, saulėlydis ir žali kalnai, būtent tokie, kokie man ir patinka - tankiai apaugę įvairiausiais augalais ir apsivynioję srauniais upeliais. O kita nuotrauka buvo su per daug apšviestu brolio veidu, kabančiu iš antro aukšto gulto. Su iškištu liežuviu. Ir staiga man reikėjo važiuoti namo. Išleistuvės, diplomų įteikinėjimas. Nežinau kodėl to nepraleidau. Realybėj manau, kad iš Australijos tikrai nebūčiau skridusi dėl išleistuvių. Broliui ir sesei reikėjo taip pat skristi atgal. Sutapo. Apsidžiaugiau, nes pagalvojau, kad turėsiu galimybę aprodyti bent kažkiek Vilniaus, bet persėdimas buvo Berlyne.

Atsibudau labai geros nuotaikos. Esu tikra, jog praėjo kelios akimirkos, kol supratau, jog jokioj Australijoj aš nebuvau. Ir dabar gailiuosi tik, kad neužsirašiau visko iš kart. Ir kad net padoriai visko neapmąsčiau. Sekmadieniai turi būti skirti ne tik blynams!

Taigi, nežinau, ar tikrai Berlynas, ar tikrai Amsterdamas, ar tikrai Kanbera. Ryškiausiai atsimenu tik bilieto kainą, jog tai buvo Australija, tas dvi nuotraukas su juostiniu fotoaparatu, vaikiną ir merginą bei tą nerimą dėl pinigų. Paskutinis nedžiugina, bet su jausmais galima tvarkytis. Iš dalies, suprantu kodėl tokios paralelės galėjo išlįsti net ir sapnuose, bet liūdna, kad mintis apie pinigus užima tokią didelę dalį mano minčių. Kartais finansiniai nepatogumai neatrodo taip ir blogai. Visai įdomu būti pusę metų pagyventi vienuolyne, valgyti vien grikius ir parašyti kokį bestselerį, kuris išspręstų tuos nepatogumus. Bet labai noriu aš studijuoti ne Lietuvoje. Ir geriausia, jog tai įvyktų jau po metų su puse. Ir žinau, jog vienas iš tėvų nenorės manęs remti, o kitas negalės. Dėl to artėjantys finansiniai sunkumai gąsdina. Truputį.

Po pusryčių šiandien aš tinginiavau. Slankiojau iš kampo į kampą. Maudžiausi vonioj ir vėl peržiūrinėjau nuotraukas iš mainų Šveicarijoje. Šiandien ta diena, kuomet pasiilgau namų už 2000km. Pasiilgau visų barų, visų nesąmonių, visų kelionių traukiniais ir kas svarbiausia, kalnų. 

Galbūt visos nuotaikos yra susijusios su mano troškimu keliauti ir kuo greičiau? Pastaraisiais mėnesiais tik apie tai ir galvoju. Galvoju, kas bus, jei bus laisvi metai tarp mokyklos ir universiteto, kas bus man svarbiau - ar kuo daugiau pakeliauti iki tol, kol privalėsiu kiauras naktis leisti bibliotekoje rašant apie dvideginio sąnaudas, ar kuo daugiau užsidirbti, jog po bibliotekos seanso dažniau galėčiau eiti namo prigulti, o neskubėti į darbą pilstyti kavos keistiems britams.

Matau, jog manyje šios nakties idėjos nesusiformavo iš niekur. Galbūt reikia nustoti bandyti rasti išeitis savo svajonėms ir pradėti jas įgyvendinti taip, kaip netyčia perskaitau knygose, nugirstu kitų žmonių pokalbiuose ar praregiu sapnuose. Taip daugiau laiko galėsiu skirti ne tik sau, bet ir draugams, filmams, prancūzų kalbai. Galbūt paprasčiau bus ir gyvent, jei leisiuosi daugiau vėjo blaškoma, o ne tik bandydama pati apskaičiuoti, kas man bus geriausia. Gal taip ir maloniau. Ir gal tai mane prives prie tokių dalykų, kurių tik viena pati ir nepadaryčiau.

Apie Australiją seniai svajoju, o keistose situacijose sutikti draugai dažnai tampa tam tikro gyvenimo laikotarpio puikūs pakeleiviai. Tad dabar nusprendžiau nusipirkti juostinį fotoaparatą. Ir gal kažkaip, kažkokiu būdu nuskraidins jis mane į Australiją - su finansiniu saugumu, ar be jo.

Simona.

nauji metai, nauji ir pažadai

Noriu būti laiminga!

Giminės mane perspėjo, jog 2019 man bus sunkūs metai. Tiesą pasakius vakar, jie tik apie tai ir kalbėjo. Egzaminai, universitetai, draugystės, kurias labai noriu užtvirtinti taip, jog jos dar ilgai nenutrūktų, net kai ir keliai išsiskirs. Metų pertrauka nuo mokslų (tikiuosi), darbas kažkur, jog savo sprendimą galėčiau pateisinti nepamirštamomis kelionėmis, o ne poguliu lovoje. Rezultatų laukimas, paskolų gavimas, išleistuvių suknelės radimas.

Dėl to ir labai sunku kažką žadėti, nes neįsivaizduoju, ką veiksiu po pusmečio (na, lygiai po pusmečio lietuvių egzaminas, bet ką veiksiu po visų egzaminų?). Neįsivaizduoju, kaip man seksis planuoti laiką. Labai labai norėčiau sau prižadėti, jog kiekvieną mėnesį perskaitysiu po 2 knygas ar jog sekmadieniai bus skirti tik poilsiui, bet jau dabar matau, jog taip nebus.

Dėl to mano pažadai blankūs (bet bent jau įvykdomi). Vienas jų: bent jau trečiadieniais (nes tuomet man anksti baigiasi pamokos) lankytis MKIC'e (VU bibliotekos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras). Nesvarbu, ar yra krūva namų darbų, ar ne, bet eiti ir mokytis. Darytis konspektus. Kartotis autorius. Ir taip iki paskutinio egzamino (birželio 18, istorija). 

Aš labai noriu kada nors išmokti banglenčių sporto meno. Ir žinau, jog tam reikia stiprių kojų, puikios liksvaros ir būti geroje fizinėje formoje. Ir taip pat žinau, kad bent jau šį pusmetį, su sporto sale nedraugausiu. Vis tik, galiu bandyti kuo dažniau į mokyklą ir iš jos eiti pėstute! Gruodį persikėliau gyventi iš Užupio į Antakalnį, atsisiunčiau Spotify programėlę, tad galimybių ir priežasčių ilgesniems pasivaikšiojimams - pilna. Ir vis tik, jei sausį daug snigs ir vaikščioti nesinorės, pratimus kojoms darysiu namie. Kad vėliau sugebėčiau atsistoti ant vandens!

Dar nenoriu išleisti tiek daug pinigų ant maisto. Labai mėgstu gaminti, bet labai mėgstu ir pasimėgauti falafeliais po pamokų ar kava tarp pamokų. Kas liūdniausia, jog dažnai einu į tas pačias vietas, galbūt ir ne tokias brangias, bet į tokias, kurios tapo man įprastos. Per daug įprastos. Tad sakau sau - geriau rečiau, bet kokybiškiau. Ir kelionės yra geriau, nei užkandžiai. Geriausia, užkandžiai kelionėse. Noriu pasistengti tiek daug neišleisti ant dalykų, kurie nėra tiek verti.

Ties mityba linkiu sau stengtis padaryti tiek, kiek galiu. Neseniai supratau, jog argumentas gražios figūros turėjimui manęs nemotyvuoja taip stipriai. Galbūt vasarą aš ir kiek pagraužiu save dėl visų vakarienių iškeistų į šokolado plyteles, bet tada bėgu į jūrą, kurioje juokauju su draugais ir apie tai net negalvoju. Aš mieliau penktadienį ilgai su jais sėdėsiu bare, žaisiu alias ir gersiu alų, nei šeštadienį ryte anksti kelsiuosi, jog nueičiau į sporto salę. Jau geriau tą patį rytą sau ir savo sesei iškepsiu blynų. Ir čia yra paprasti prioritetai. Vis tik, dažnai kenčiu nuo persivalgymo, o streso veikiama bandau tą tuštumą viduje užpildyti duonelėmis ir visokiomis riekelėmis (ant kurių išleidžiu jau minėtus pinigus. Kurių man labai gaila). Skubėdama kur nepavėluoti, nevalgau pusryčių. Vis tik, kaip būsima (tikiuosi) aplinkosaugos ekspertė, noriu valgyti kuo mažiau fasuotą ir perdirbtą maistą, nes nuoširdžiai man skauda dėl tų visų šiukšlių, kurias aš vis kraunu į po kriauklę pastatytą dėžę. Ir jei pasistengsiu dėl to, manau greitai ir mano valgymo įpročiai taps kiek šventesni.

Ir dar. Paskutinį 2018 metų mėnesį aš daug verkiau dėl savo šeimos, savo draugų. Dėl visų santykių. Gerai, jog keletas žmonių visą laiką sėdėjo šalia manęs ir palaikė, kad ir kaip būtų blogai. Tačiau labai noriu palinkėti sau nesureikšminti visų draugysčių, kurias turiu dabar. Nesijaudinti dėl jų tiek, kiek jaudinuosi dabar. Dėl visų tariamų "chebrų", vyno draugelių. Ir nebandyti padaryti įspūdžio tiems, kurie ar taip, ar kitaip nieko manyje nemato. Labai gali būti, jog po mokyklos baigimo, daug ryšių ir trūks. Ir nors daug jų noriu aš išsaugoti, nepavyks išsaugoti visų ir tai matosi jau dabar. Tad reikia džaugtis ir mylėti akimirkas. Džiaugtis ir mylėti akimirkas. Džiaugtis ir mylėti akimirkas.

Visus 2019 metus ir visą gyvenimą.

(Bei mažiau rūkyti. Ne dėl savęs, o dėl tos pačios aplinkos. Cigaretės mano rankose rodo, jog esu kiek hipokritiška)

apie rašymą

Nerašyti ir nefiksuoti dalykų žmogui, kuris juos rašė ir fiksavo visą gyvenimą yra pavojinga. Pavojinga, nes keliems mėnesiams praėjus, nebežinai, nei ką pasakojai, nei ko neminėjai, o ir tam tikri dalykai galvoje deformuojasi. Dabar skaitau labai informatyvią knygą apie smegenys pavadinimu "Smegenys" (David Eagleman) ir pradedu suprasti, kodėl aš iš viso pradėjau rašyti.

Aš turiu baimę užmiršti dalykus. Jau nuo pirmos klasės man puikiai sekėsi matematika, kol visokie paukščių pavadinimai, nors ir kelis kartus kartoti per pasaulio pažinimą, lieka užmaršty. Per vakarėlius būnu vos ne vienintelė nesugebanti pilnai sudainuoti bohemiškosios rapsodijos (nors grupė "Queen" yra viena mano mylimiausių ir klausomiausių. Taip buvo net prieš garsųjį filmą!). Savo geriausios draugės Rūtos gimtadienio datos nepasakyčiau ir dabar - praėjus daugiau nei 5 metams nuo mūsų smagių dienų pradžios (įdomus epizodas iš gyvenimo Šveicarijoje - buvau labai išsiilgusi tos merginos, tad nusprendžiau gimtadienio proga padaryti didelį siuntinį jai į Vokietiją (ji taip pat dalyvavo mainų programoje). Ir buvau įsitikinus, jog jos 17 metų sukaktuvės vyks vasarį. Sumokėjau net daugiau už siuntimą, jog tik kuo greičiau ji gautų tą dovaną. O pasirodo, jog gimtadienis tik po mėnesio). Turiu labai prastą atmintį ir aš nehiperbolizuoju.

Mano pirmieji dienoraščiai sukonstruoti iš aprašymų ką valgiau pusryčiams, pietums ir vakarienei. Kokius filmukus žiūrėjau pas močiutę, kol ji negalėdavo žaisti su manimi, nes kepdavo sausainius. Kai gavau telefoną su veikiančia kamerą, fotografuodavau viską: juokingus stotelės pavadinimus, vis kitokia spalva nulakuotus savo nagus, neišvaizdžius mokyklos pietus ir draugus, kai jie prašydavo nustoti. 

Ir šiandien viską apžiūriu: kompiuteryje kauptas nuotraukas (kurias labai noriu atrinkti, padaryti ir suklijuoti į albumą. Užtenka joms tunoti tik tame ekrane), vartau senus dienoraščių lapus. Neseniai teko persikraustyti iš savo numylėto, pimosiomis patirtimis paženklinto Užupio į kol kas man dar tolimą ir šaltą Antakalnį, tad visą ,,sukauptą gyvenimą rūšiavau''. Ir mačiau, kiek daug pamiršau. Arba kiek daug dalykų atsimenu ne taip. Ir buvo be galo gera prisiminti.

Mūsų smegenys deformuoja atsiminimus. Po kurio laiko mes atsimename tik šaržuotą vaizdą. Ir dėl to aš stengiuosi rašyti viską. Kartais čia, kur visam internetui informacija yra pasiekiama, o kartais sau. Apie tai kas svarbiausia.

Dėl to paskutiniu metu jaučiausi išsiblaškiusi ir nesava.
Nes nerašiau.

Kas nutiko per šį laiką? Po Didžiosios Britanijos kelionės turėjau dvi ramias savaites mokykloje, o vėliau, 4 savarankiškas dienas Briuselyje. Važiavau ten dėl Europos Parlamente vykusio jaunimo renginio, tačiau turėjau galimybę pabuvoti mieste kiek ilgiau. Ir džiugu dėl to, nes tai buvo mano pirmas kartas Belgijos sostinėje. Sutrumpinus - valgiau daug šokolado, išgėriau kelis bokalus alaus ir pirkau daug bulvyčių. Rekomendacijos, jei kada čia važiuosit:

• Lankykitės kalėdiniu laikotarpiu. Atvažiavau būtent prieš jį ir mačiau, kiek daug praleisiu.
• Valgykite bulvytes ten, kur yra ilgiausios eilės. Jos ten stoviniuoja nebe reikalo.
• H&K's burgerių bare yra galimybė net pasirinkti bandelės rūšį savo būsimam patiekalui. Yra ir veganiškų, ir neveganiškų opcijų!
• Rene Magritte muziejus. Įsikūręs centre, tad puikus variantas tarp pusryčių ir pietų.
• Market of the South turgus. Marokietiškas šurmulys šetadieniais ir sekmadieniais. Kol kas dar niekur Europoje nevalgiau skanesnių mangų ir datulių nei čia. Apsipirkus susiraskite būtinai stendą, kur kepa marokietiškus blynus bei duoda saldžios mėtų arbatos. Ir prižadu, diena bei visas Briuselis bus užskaitytas.

Tarp kelionių turėjau savo paskutines tarptautinio anglų kalbos egzamino IELTS pamokas bei patį IELTS egzaminą. Rezultatus gavau ir jais likau visai patenkinta (kas domitės - 7.5). Galėjo būti ir geriau, galėjo būti ir blogiau. Džiaugiuosi bent jau tuo, jog nei vienas mano svajonių universitetas neprašo daugiau, o ir minimumai surinkti. Kalbant apie mokslus ir universitetus - jau spėjau gauti 4 atsakymus iš 5 Britanijos universitetų. Ir visi jie teigiami, jei tik išlaikau pakankamai gerai egzaminus (apie 80%), tad valio už tai!

Dar išmokau išsikepti veganišką Camemberto sūrį. Ir jis toks geras, jog iškepus per kelias valandas ir dingsta. Apskritai, lapkritį labai daug gaminau. Iš naujo atradau namuose buvusią prieskonių lentyną ir spintoje gulėjusią veganiškų kepinių knygą. Buvo ir kelios lazanijos, visokios įdarytos cukinijos. Toks troškinių ir kepinių sezonas!

Labai daug kartų buvau kine. Aš esu mačiusi labai daug serialų ir labai daug paaugliškų filmų. Labai daug kartų peržiūrėjusi tuos pačius dalykus. Ir prenumeruoju labai daug kanalų Youtube platformoje. Ir esu labai apsileidus ties filmais. Tad gruodį taisiau situaciją. O jos blogumui apibūdinti, pasakysiu tik tiek, jog prieš savaitę pirmą kartą peržiūrėjau "Volstryto vilką".

Nusprendžiau, jog jau pribrendau Spotify pirkimui. Mano mielus grojaraščius galite rasti po vardu ir pavarde - Simona Aleksandravičiūtė. "Pomidorai" puikiai tiks 3valandos ryto vakarėliams, kuomet į klubą jau nebesinori eiti, bet nesinori ir miegoti. O "mazutesmano" yra muzikos kratinys, kuris džiugina mane rytais ir vakarais. Labai daug Doorsų, bet yra ir visokių Sufjanų.

Gruodis buvo baisus. Ir sunkus. Tokių nuvargusių Kalėdų ir tokio nejaukaus šventinio laikotarpio niekada neturėjau. Tik nusprendžiau, jog reikia vėl pradėti rašyti.
Simona.

Apkalbos yra būdas išmokti

Man labai patinka kalbėti apie kitus asmenis - aptarti jų elgesį, nusijuokti iš jų pasakymų, galų gale ir didžiuotis už tai, ką jie nuveikė. Apkalbų vengimas yra slidus reikalas - taip, galima dievagotis ir visiems teigti, jog taip veikia jaunesnio amžiaus kategorijos vaikai arba populiarumo siekiančios Lietuvos žvaigždės, kurios ir teuždirba iš keiksmažodžių (kas yra visai pavydėtina - visai smagu būtų žinoti, jog mano ištartas blet ar nahui sukelia kažkam tokias stiprias emocijas, jog iš jų dar galiu ir pinigo sau nugvelbti), bet gi jėzau, kaip smagu kartais būna kalbėti ne tik apie savo pasiekimus ar savo kvailystes. O naudos ieškotojams (t.y. mums visiems, nes galų gale visi trokštame pajausti pasitenkinimą savimi) tai ir puiki galimybė išmokti/nukopijuoti kažką nuo kitų arba tiesiog pasimokyti iš jų klaidu. Laimėjimai!

Latvijoje apkalbu kitus.

Vidurinėse klasėse buvau ta, kuriai mieliausia buvo krėsti purvą ant kitų. Supratusi, jog taip nei simpatijų laimėsiu, nei pasitikėjimo pelnysiu, supratau kokia tai šlykšti veikla ir keliems metams vengiau kalbėti apie asmenis, kurių nemėgstu. Tiesa pasakius, stengiausi ir į įvairias situacijas žvelgti su dideliu tolerancijos kiekiu, ir elgtis taip, jog tų žmonių neatsirastų. Ir jeigu tikrai, tikrai, tikrai turite problemą, susijusią su noru per daug aptarinėti kitus asmenis (galbūt net pasakyti ir melagingų dalykų apie juos), būtent mano minėtas požiūris turėtų gelbėti stipriau nei pasisakymai apie dorybių tausojimą.

Ir vis dėl to, atsirado tie keli asmenis, kurių taip stipriai negalių suprasti dėl jų vertybių pasirinkimo ir viešo elgesio, jog man norisi tai aptarti. Ne su mama, kuri pasiūlys nereaguoti, ne su tuo žmogumi, kuris mane taip stipriai erzina, ne su geriausių draugių linksmais taginimais feisbuke, kuomet atsiunti jiems mėmes apie tą nemėgstamą žmogų ir ne su mokyklos psichologe, nes nemanau, jog mano noras pasikalbėti apie kitus yra mano asmenybės problema. Norisi tai aptarti su įvairaus plauko žmonėmis ir keliomis brangesnėmis personomis. Norisi išgirsti jų nuomonę ir sužinoti, ar tik mane trikdo tas ypatingas žmogus. Galų gale, galbūt net ir išgirsti argumentuotos kritikos apie save tokio pokalbio metu. Kalbant apie kitų gyvenimus (ir omeny nebūtinai turiu Kardashian klaną) mes išmokstame tiek daug apie žmonių polinkius ir psichologiją. Tad galų gale, kodėl tos apkalbos yra vertinamos taip kritiškai, jeigu tu jas sugebi argumentuoti?

Vienas iš argumentų yra pasakymas, jog kalbėdami apie kitus mes ir teišmokstame prastai vertinti kitus visiškai neatsižvelgdami į savo pačių turimas ydas. Ir taip, galbūt po žymesnio žmogaus nuotrauka parašydami apie jo velniškai nederamą dėmesio troškimą tampame hipokritiški patys sau (nes su tuo komentaru kaip ir patys norime likti pastebėti dėl savo nuomonės), tačiau mano nuomone, tai tik išlyga taisyklei. Kalbėdama apie kitų blogas ydas išmokstu jas atrasti ir savyje, teigdama bet kokį argumentą stengiuosi neprieštarauti sau ir bandau "įlipti į kito žmogaus batus".

Taip pat, dažnai išgirstu ir pastabą, jog apkalbinėdami kitus parodome, jog nebeturime daugiau apie ką kalbėti. Šitas tai legendinis, blemba. Tikrai nėra man sunku kalbėti ir apie mokyklą (kvaili mokytojai), ir apie politiką (kvaili politikai), ir apie filmus (kvaili aktoriai ir režisieriai), ir apie save pačią. Bet gi aplink visas šitas temas sukasi ir kiti žmonės! Tad belieka tokios temos kaip biologija arba kelionės. Gaila, jog pastarąją mokslo šaką esu pasirinkusi mokytis B lygio kurso, o dėl kėlionių.. tikrai kalbu ir apie jas (ypatingai apie savuosius mainus Šveicarijoje, hihi), bet gi neįmanoma visą laiką likti prie tokių temų - aš esu prakeiktas žmogus ir man smalsu žinoti, ką veikia tokie kaip aš. Tai natūralu.

Diskutuojant šia tema būtų nevalia nepriminti tokių reiškinių kaip komplimentai kitiems, pasididžiavimai dėl kitų žmonių nuopelnų. Esu daug kartu rašius, jog tokie pasakymai, o ypač netikėti ir pasakyti tiesiai į akis, sukelia daug laimės šiurpuliukų. Privačiuose pokalbiuose verta aptarti kitų sėkmes - galima dabar pradėti kalbėt apie ekonominius dėsnius, bet verta tik priminti, jog kuo geriau seksis didesnei daliai žmonių, tuo geriau bus visiems. O ir vėl, kitų sėkmės istorijos gali virsti ir kelrodžiu mums! Tad aptarinėkite ir teigiamas žmonių savybes - taip ir sau suteiksite mažiau erzulio.

Negaliu pamiršti ir dar svarbesnio dalyko nei gerų savybių kituose išskyrimo - naujos informacijos kūrimo. Matote, apkalbos didžiausią neigiamą atspalvį turi būtent dėl to, jog per jas mes ne tik numetame tikrovės neatitinkančius žodžius kaip "kekšė" ar "pyderas" (nes tokių net nėra apskritai), bet ir sugebame sukurti niekada neįvykusias naujas situacijas. Apsimeluojame. Ir štai šitas veiksnys neturėtų būti toleruojamas. Niekada. Galiu ir pridurti, jog negražu išduoti pasitikėjimo bei jums patikėtų paslapčių. Tikslesnis žodis būtų šlykštu. Nedarykite to, nes nevisomis apkalbomis, o tokiomis jų rūšimis parodote savo išprusimo stoką.

Baigiant temą ir išlaikant pozityvų požiūrį į apkalbų naudą, atsakykite man, kas nėra kritikavęs kokio Karbauskio ar Verygos? Džiugu, jei to nedarėt, bet aš tą dariau ir galvojau kaip galima būtų išspręsti Lietuvos problemas kitaip nei siūlo šie veikėjai. Vėl gi, lavinu savo kritinį mąstymą, argumentaciją, o jeigu tai darau socialinėse medijose - dar ir populiarumą.

Tad apkalbinėkite į sveikatą. Tik prašau, darykite tą teisingai - neišduokite kažkam svarbių ir Jums patikėtų paslapčių, apkalbinėdami neprifantazuokite dalykų, kurių net nebuvo. Ir pagirkite ir pasidžiaukite tais, kurie nusipelno Jūsų pagarbos!
Simona

The Weeknd, vasario 26 diena

Paskutiniu metu mano mintys suka į muzikos industriją - ir galbūt tai tik toks metų laikas, kuomet aš pradedu sekti visas naujienas apie "Euroviziją", bet galbūt tai šioks toks svajonių ateities profesijos realizavimas - nežinau kaip ir nežinau kodėl tą pajutau tik dabar, kai ir anksčiau buvo galima nuspėti, kodėl kišenėse švilpauja vėjai (nes vėliau su tomis pačiomis kišenėmis ėjau į koncertus), bet galbūt tai yra dar vienas dalykas, į kurį mane atvedė mainai?

Nuotraukos šaltinis

Lietuva nėra didelė, bet Šveicarija yra dar mažesnė nors ir su daug didesne populiacija, bei patogesne geografine padėtimi - koncertų čia netrūksta, o nuvykti iki jų nėra sunku, kad ir kur jie vyktų: pirmasis laimikis turėjo būti "Chainsmokers", bet dėl stovyklos apsilankyti renginyje negalėjau, tačiau vos po jos pamatėme reklamą į tuo metu dar atrodžiusį tolimą "The Weeknd" koncertą, tad nei bilietų skubėjom pirkti, nei su šeima planų derinti. Tačiau vardo žinomumas padarė savo - per kelias dienas stovimų bilietų neliko, tad vos tai pamačiusios suskubome nusipirkti pigiausių likusių bilietų ir vėliau net labai negalvojau apie koncertą, turint omeny, jog gyvenu visai neblogai ir taip.

The Weeknd, visur apibūdinamas kaip kanadiečių atlikėjas, nors jo šaknys sieja ir Etiopijos kraštus, šiuo metu yra puikiai žinomas ir jei šio pseudonimo neesate girdėjusios, tikiu jog išgirdus jo muziką, atmintyje kažkas sukirbėtų kaip ir mano širdyje kirbėjo vasario 26ąja diena, Ciuricho koncertų salėje.

Koncertas, kaip ir pridera, prasidėjo su apšildomaisiais dainininkais. kurių vardų net nežinojome, tačiau kaip vėliau supratome (ar pasiskaitėme), Bryson Tiller nėra koks no name'as ir jo dainos youtube kanale siekia milijoninius skaičius peržiūrų (o po viena daina jų galima net ir 200mln. paskaičiuoti). Vardą naują sužinojome, publiką tikrai sužavėjo ir dvasią r&b bei hiphopo muzikos paskleidė - vis dėl to, bent jau man tokios muzikos koncertuose, nežinant dainų ir žodžių nėra taip įdomu klausytis, tačiau su paskutinėmis dainomis įprasminau ir save dainose, dažnai kartodama "hei". Vėliau, didelės pertraukos nedaręs (ir šiaip, be jokių įprastų muzikantams vėlavimų - įdomu, ar The Weeknd toks punktualus, ar Šveicarija priduoda savų taisyklių) ant scenos pasirodė ir vakaro žvaigždė - pusvalandį dainavęs naujausio albumą, drįsiu teigti, nežinomiausias dainas, didelio įspūdžio nepadarė per pirmąją dalį. Didžiausias siurprizas - kelios dainos stovint ant aukštos dėžės. Ir nors bandė jis publiką atgyvinti įvairiais šūksniais, visi norėjo bent kelių žinomesnių dainų. Žinot, kad būtų bent jau išlaikytas balansas.

Per pusvalandžio pertrauką dauguma žmonių nusipirko maisto, mano draugė mokėsi rytdienos egzaminui (ir sakau egzaminui, nes yra paskutinėje gimanzijos klasėje ir jos laukė paskutinis istorijos egzaminas kitą rytą, 8 valandą), o scena buvo rengiama kitai daliai pasirodymo. Ir tada prasidėjo - krosiukai ant podiumo, virš kurio kabėjo pailgas trikampis bei visi hitai iš eilės - nors mes buvo sėdimose vietose, ši veikla greitai atkrito, nes visas sektorius pradėjo šokinėti ir garsiai dainuoti. Ir mūsų vakaro dėmesio centras pasakė, jog kol kas tai buvo garsiausias šio koncerto turas. Viskas, kaip ir planuotai baigėsi 23 valandą vakaro, kuomet pagaliau išsiėmėme ausų kištukus (taip, jups dalino prieš koncertą) ir laimingos patraukėme namo.

Bendrai koncertą vertinčiau vertą tų 90 frankų, bet visgi skaudu matyti kitose turo šalyse ženkliai mažesnes kainas. Ar trūksta jo legendinės šukuosenos? Nelabai, vis dėl to didžiausias The Weeknd atskiriamasis bruožas yra jo balsas, puikiai tinkantis tokio stiliaus muzikai.

Jei The Weeknd koncertuotų Lietuvoje, ar bėgtumėte į jo koncertą?
Simona.

Sausį man patiko

Pirmas metų mėnesis jau praėjo ir jau daug žmonių facebook'e pradėjo šūkalioti, jog vasara - jau už keturių mėnesių. Turbūt dabar esu vienam didžiųjų nuotaikos šuolių, kuomet esu pilna nusiteikimo ir pozityvumo, tad kiek liūdna pagalvoti, jog laikas bėga tikrai taip greitai. Oras pas mus jau spėjo atšilti ir va, jau šiandien džiaugiausi penkiolikos laipsnių dovana, kuomet turėjau keturias laisvas pamokas, vaikštinėjau po savo miestelį ir dar susitikau su latve papietauti vienoje užeiginėje. Tikimes, kad kitą kartą išeis ir tą terasoje padaryti, nes pasiilgome rudens tradicijų, o šiandien, prisiminus seniai darytą rubriką, noriu jums papasakoti apie kelis dalykėlius, džiuginusius mano dienas ir pertraukas tarp kelionių.

Pirmas, didžiausias dalykas, kurį stengiausi paminėti šioje nuotraukoje - slidinėjimas. Apie stovyklą, kurioje išmokau turbūt man daugiausiai duodančio džiaugsmo, rašiau čia, bet vos jai pasibaigus iki dabar mąstau apie galimybes, kaip būtų įmanoma ištrūkti vėl kur nors paslidinėti (tiesa, vieną dieną važiuosiu su savo klase į kalnus, kur būtent tai ir darysime - džiugu, jog paauglių paskatinimui organizuojamos vat tokios išvykos, kurios patiks daugumai, o ne muziejus, kaip Valdovų rūmai, kuris atrodo lyg būtų vienintelis pasirinkimas praleidimui laiko su klase) - tas greičio pojūtis, kurį pats įgauni, plius apylinkių vaizdai yra tikrai kažkas tokio!

Kalbant apie mokyklą (ir jos sistemą Šveicarijoje turbūt sukurpsiu atskirą įrašą), labai išsiugdžiau savo organizuotumą ir tvarką kuprinėje. Turiu atskirą segtuvą su "kišenėlėmis", kur sudedu visus mokytojų duotus lapus bei savo aprašytus (nes dažniausiai paaugliai čia neturi sąsiuvinių - rašo viską ant popierių, o po to viską sudeda į to dalyko kišenę) ir tikrai, prie jo taip pripratau, jog manau ir grįžus į Lietuvą tęsiu šią tradiciją. Taip pat čia yra gana įprasta turėti savo kalendorių (Lietuvoj savo klasėj turbūt tik su keliomis panelėmis tokias turėjome), tad Naujiesiems metams nusipirkau vieną iš Mažojo Princo linijos ir prisižadėjau sau, jog visus darbus ir planus būsimoms kelionėms susirašysiu čia, nes greitai viskas pasimiršta. Ir tikrai, jau po mėnesio pastebėjau, jog tapau daug mažiau išsiblaškiusi, kai registruoti savo veiklas pradėjau daug detaliau.

Vienas iš dalykų, kurį pakeičiau savo kasdienybėje paskutiniu metu - pradėjau mažiau naudoti kosmetikos, ypatingai paprastomis mokyklos dienomis. Nežinau kodėl, bet čia nejaučiu tokio didelio spaudimo nusipiešti antakius ir paraudinti skruostus prieš tai juos nubalinus pūdra, kai visas procesas gali įvykti ir reguliariai. Vis dėl to, turiu bjaurų įprotį (kurį irgi, stengiuosi "išsigyditi"), išsispausti visus spuogelius nuo veido. Žinoma, tai darau su visomis dezinfekavimo priemonėmis, bet raudonio dažnu atveju nepavyksta išvengti, tad rytais, kad tarp kokių antakių nebūtų jų suvienijančios raudonos dėmės, pasitepu "Catrice" maskavimo teptuku - turbūt viena pigesnių ir labiau patikusių šios procedūros priemonių, nepaliekančio keisto efekto, nuoširdžiai galiu rekomenduoti!

Prie mano natūralaus veido, visai linksmai atrodo ir garbanos, kuomet dar švarius plaukus surišu į skirtingų dydžių kasas, o ryte jas išleidus ir kelis kartus prašukavus, gaunu kaip ir vasarinės šukuosenos, kuomet daug maudausi jūroj, efektą. Paprastas būdas greitai atnaujinti išvaizdą, tad dabar kai nustosiu tai daryti, vėl atrodysiu kažkaip kitaip, nes jau pripratau save matyti su bangom ant galvos.

Dar vienas mylimas išvaizdos efektas - auskarai. 2016 metų pabaigoje, kartu su keliais mainų moksleiviais Winterthur'o mieste užmatėme saloną, kur pigai galima prasiverti ausis, tad ilgai negalvojus, pasidariau vieną skylutę viršutinėje ausies dalyje (nes įprastose vietose jau turiu) ir dabar vis mąstau vėl nuvažiuoti bei pasidaryti dar porą papildomai. Labai žaismingai ir gal net truputį paslaptingai atrodo, bent jau mano nuomone.

Vakarai su desertais, gaila ar ne, buvo šiokia tokia priklausomybė šį mėnesį, o ypatingai turbūt reikėtų išskirti "Ovomaltine" šokoladinį kremą, kuris yra oficialus Šveicarijos Nutellos pakaitalas, tik dar geresnis, nes turi savyje traškučius. Man jis taip patinka, kad turbūt savo draugams po šių metų į Lietuvą vešiu šį produktą, o ir jei jūs kur nors užmatysite - būtinai paragaukite. Ir kakavą su juo skanu daryti, ir su uogienės sumuštiniais smaližiauti, o aš ir vieno valgyti nepasikuklinu. Specialiai naują stiklainėlį nusipirkau mėnesio favoritų įrašui, bet galiausiai dėl nepavykusių nuotraukų (dėl to ir matote štai tokį koliažą, haha) valgau sau dabar rašydama, smagu. Taip pat šalia manęs galite išvysti ir puodelį Cupper mėtinės ir imbiero arbatos - jau seniau esu sakius, jog turbot šios įmonės gėrimai man yra patys skaniausi, tačiau Lietuvoje jų produkcija labai brangi, tad turėdama progą, trumpos išvykos į Vokietiją metu, nusipirkau jos ten ir esu labai patenkinta.

Nežinau, ar kada esu labai kalbėjus, kaip "YOUtube" dažnai aš ieškau įkvėpimo ir kiek iš ten esančių žmonių aš daug išmokstu. Šio mėnesio atradimas - Lucy Moon. Kiekvieną dieną peržiūriu po kelis įrašus jų net atrinkinėdama, nes atrodo, kad ji sugeba jaukiai ir įdomiai pašnekėti visomis temomis, be to, tai tampa man puikiu fonu, vakare tvarkantis kambarį. Ji yra viena nuoširdesnių mano sekamų video tinklaraštininkų, kuri tikrai stengiasi kalbėti atvirai ir neparodyti tik savo gražiausiosios pusės. Be įprastu įrašų, kuriuose ji filmuoja savo dienas (jie vadinasi "168 valandos"), jos kanale galima rasti filmukų apie universitetą, alkoholizmą, mėnesio favoritų ir t.t.

Ilgiems vakarams namie nusipirkau  "Netflix" prenumeratą ir negaliu atsidžiaugti - ne tik, kad daugumą filmų bei serialų galiu ir prancūzų kalba žiūrėti, bet ir šiaip dingo rizika kompiuterį užkrėsti virusais pirataujant visokių hitų, o ir viską galiu žiūrėti oficialiai bei palyginus tik minimaliai sumokėti už tai. Juk niekas iš mūsų nenorėtume, kad ir iš mūsų darbus vogtu, tiesa? Tad dėl šventos ramybės ir sąžinės - nebūkit to požiūrio, jog ir taip tie visi aktoriai bei prodiuseriai ir be jūsų pakankamai uždirba...

Ir pabaigai filmas, kurį labai rekomenduočiau žiūrėti jūsų antrąja užsienio kalba, nes daug sudėtingų žodžių nėra, o siužetas gan lengvai suprantamas - "Teenage Cocktail". Filmas yra apie lesbietę merginą, neseniai su šeima atsikrausčiusia į naują miestą. Ten jį greitai susiranda draugę, kurios didžiausia svajonė - išvykti gyventi į Niujorką. Ir tas begališkas pasitikėjimas bei siekimas svajonės visais įmanomais būdais turbūt nebuvo šį kartą išeitis. Galbūt tai nėra filmas, kurį ilgam įsiminsiu bet tą akimirką žiūrint nei nuobodu buvo, nei labai sunku susikoncentruoti, tad nerandant veiklos - štai jums pasiūlymas!

Iki kitų kartų,

Simona

P.S. Labai prašau jūsų nuomonės, ar patinka būtent tokio tipo įrašo? Man pačiai yra visai smagu atrinkti tuos naudotus produktus, bet taip pat jaučiu, jog tai nėra mano tinklaraščio sritis ir nežinau, ar turinį norėčiau pildyti būtent tokiais būdais. Tad jei patiko, o gal patiko, bet kažko trūko - būtinai pasidalinkite su manimi! Ačiū!

Naudotos nuotraukos:
http://www.ovomaltine.ch/ - Ovomaltine produktai;
http://www.moleskine.com/collections/model/le-petit-prince - Mažojo Princo kalendoriai;
https://www.amazon.com/C-Line-Binder-Pockets-Assorted-06650/dp/B00GY3JZSK - "kišenės" segtuvui;
http://www.cupper-teas.de/ - Cupper arbata;
http://www.catrice.eu/en/complexion/concealer/coverstick/catrice-cosmetics/liquid-camouflage-020.html - Catrice minėtasis maskuoklis;
Likusios nuotraukos yra iš oficialių svetainių (Netflix, Eurovizija, Teenage Cocktail, Lucy Moon), asmeninės fotografijos bei UNSPLASH puslapio, kurio nuotraukas galima naudoti savo reikmėmis.

Amerikietiškieji kalneliai kitaip

Šiandiena yra viena iš tų dienų, kuriomis didžiuojuosi, kurios nei vienos sekundės nesigailiu nors buvo tik paprastas ketvirtadienis, daugiausiai praleistas prie telefono. Na, bent jau po vakarienės su savo galbūt nebiologine, bet keistu būdų artima šeima. Dabar, kai atsiguliau į lovą ir kaip visada sau galvoje dėliojausi sekančios dienos planus (vienintelis dar ne iki galo įsisavintas dalykas, dėl kurio sugaištu per daug laiko - neužsirašymas visų jų į darbo kalendorių, kurį visgi turiu), suprantu, kad esu velniokiškai laiminga, bet tą laimę sudaro tiek daug gana kontrastingai atrodančių jausmų kitam žmogui (pavyzdžiui, ne mainų moksleiviui), kad galbūt viso to jis net nepavadintų laime.

Vakar buvo lygiai pusė mano metų čia. Ir nors būdavo akimirkų, kuomet galvodavau, kad galėtų greičiau ateiti vasara, kai jau būsiu išmokusi visus prancūzų kalbos liežuvio laužymo ypatumus, kai turėsiu galimybę nebesistengti užmegzti pokalbių su man neįdomiais žmonėmis vien dėl to, kad treniruočiau kalbą, kai nebereikės bet kokių savęs tobulinimo akademinių tikslų nukelinėti į šalį, kuomet nebereikės būti atsakingai už savo biudžetą, kuomet grįšiu į veganizmą ir kitas gyvenimo tiesas, kuriomis tikiu...

Šie metai, be abejonių, yra vieni sunkiausių gyvenime. Gal ne akademiškai (apart kalbos), bet iš tos pusės, kuomet supranti, kad už savo gyvenimą, už savo emocijas, už savo pasiekimus esi atsakinga pati. Ir taip, tai turbūt yra paprasta tiesa, kurią suvokiame kiekvienas, tačiau patikėkite manimi, visi tai suvokia iš labai skirtingų perspektyvų ir mainų moksleiviai (nenuvertinant kitų personų, nes kaip jau ir gal spėjot pastebėti (bent jau aš tai stengiuosi labai pabrėžti rašydama), nenoriu išskirti nei vienos žmonių grupės, kuriuose visada slepiasi kitaip mąstantieji) tą patirti turi labai anksti. Esu girdėjus, kad kažkas sugeba mainų metus lyginti su atostogomis. Realiai neįsivaizduoju kokiame dviejų savaičių trukmės apsistojime Ispanijos viešbutyje, būtų siūloma eiti į mokyklą, kurioje būtų mokomasi ispanų kalba, bendraujama su vietiniais, taip pat būtų įsiūloma nauja šeima bei pareigos. Per kokį vokeišianą jūs būtumėte su 100% visiškai naujais žmonėmis iš viso pasaulio - jokių pažįstamų bei kuomet jūs turėtumėte iš pagrindų susikurti naują gyvenimą. Pasakykite man, prašau, nes tuomet aš mielai visa tai kartosiu dar daugybę kartų, tuo labiau, jog pasaulyje yra tiek kalbų, tiek kultūrų kokias noriu išmokti.

Kartais būna taip blogai, jog išeini vidurį pamokų iš mokyklos, grįžti namo, valgai, ačiū dievui ne bet kokį šokoladą, o šveicarišką, kuris padeda nuskandinti niurius jausmus, paskambini į Lietuvą draugams - susinervini, jog vėl kalbi lietuviškai, o šie vis tiek nesupranta tavęs taip, kaip norėtum (nors turbūt jau ir supratau, jog jokių iliuzijų, o ypatingai iš žmonių, nereikėtų per daug tikėtis, nes niekas neprivalo elgtis taip, kaip nori tu. Ir normalu, jog jiems nerūpi), tada dar prisimeni, jog praleistas pamokas reikės pateisinti. 

Bet yra dienų, kuomet tavo draugė, gyvenanti kitame šalies pakraštyje, atvažiuoja pamatyti tavęs kartu su sušiais (o čia juos valgyti didelė šventė, nes prieigos su jūra Šveicarija neturi ir net vietiniams tai yra gana prabangus užkandis), paguosti bei pasiguosti ir galų gale vakare dar suplanuojate spontanišką kelionę į Berną. 

Šiandien aš esu labai pavargus, rytoj laukia naujų potyrių pilna diena, miegoti liko penkios valandos, bet atsigulus į lovą mintyse sau dėlioju žodžių darinius, kuriais nupasakočiau savo jausmus dienoraštyje arba tinklaraštyje. Gera suprasti, jog kad ir kokiame rašymo lygyje ar stiliuje būčiau*, paslapčiomis, bandydama savęs pernelyg neišaukštinti šioje sferoje ir tik atsargiai sakydama draugams bei SAU, kad mėgstu save išreikšti rašydama, šio hobio nepamirštu.

*Tiesiog manau, kad prieš metus rašiau įdomesne plunksna kitiems. Nors dabar daug labiau mėgaujuosi savo veikla, kartais atrodo, kad dabartiniu stiliumi kitų žmonių nesudominsiu (o sakyti, kad rašau tik sau būtų nelogiška, turint omeny, jog giliai širdyje svajoju su visu šiuo reikalu sieti ateitį).

Gyvenu naujų patirčių karuselėje, kur emocijos yra stiprios kaip niekad ir kiekvieną kartą, pamąsčius, kad galbūt jau visai būtų smagu grįžti, prisimenu, kiek daug čia dar nespėjau pamatyti bei atlikti, susiplanuoju artimiausią savaitgalį ir nuostabių žmonių, iš visokių Venesuelų ar net Latvijų padedama, gyvenu kol kas nuostabiausius savo metus.

Simona

Mano dienos kaip šventės keliaujant!

Man žiemos atostogos tesėsi 3 savaites ir dar 2 dienas. Tos dvi dienos buvo praleistos lovoje, stipriai sergant ir prisimenant visas nuostabias dienas, kurios atnešė daug kelionių, daug pamąstymų ir netgi, pasigirsiu, naują idėją "knygai" (tačiau žinant mano pomėgį jas greit užmiršti, pasirašau sau kaip ir mažytį pažadą, jog stengsiuosi bent kartą per savaitę prie jos prisėsti ir išlieti mintis). Šį kartą traukiniuose praleidau dar daugiau laiko nei per rudens atostogas, bet ar gi Milanas, pasiekiamas už 10 frankų (į abi puses) sustabdys troškimą atsikelti 4 valandą ryto ir su pačia šauniausia kompanija sėdėti 10 valandų (į abi puses) traukinyje?

Dvi pirmos nuotraukos iš Lugano, trečioji iš to brangaus pastato su "Pradomis" iš Milano, ketvirtosios nuotraukos pastate įvykdžiau vieną savo svajonių, o penktoji nuotrauka padaryta slidinėjimo kurorte - Grindelwald.

Pirmasis savaitgalis - Kūčios (na, čia jos taip nevadinamos, bet mono lietuviška širdis rėkia šį žodį) bei Kalėdos ir antra jų diena, kuomet jau kepiau bulvynius blynus, valgiau sūrelius ir buvau labai laiminga.

Gruodžio 27ąją dieną su drauge iš Argentinos (turbūt labiau pažįstama, bet jeigu klausiat, iš kur aš atrandu vis naujų žmonių, kurie norėtų pasidalyti kompanija, atsakymas paprastas - parašau jiems. Šveicarijoje tapau tikrai drąsesnė bendravime ir dabar jau visai nebaisu parašyti menkai pažįstamam žmogui ir pasiūlyti išlipti iš žodžio "menkai") nusprendėme nuvažiuoti pirmą kartą iki itališkosios Šveicarijos dalies. Dar prieš važiuojant žinojau, jog temperatūra ten visai kitokia nei kantone, kuriame gyvenu aš, bet žiemos vidury, kai jau matėme daugybę sniego, nesitikėjome išvysti 18 laipsnių ir saulės danguje. Bet taip jau nutiko ir galbūt vien dėl to, Lugano turbūt yra mylimiausias mano miestas čia. Trumpai pasivaikščiojome ir apžiūrėjome vietines gatveles, pilnas tų prabangių parduotuvių (oi sunkiai raitosi šis žodis ant mano liežuvio, žinant, ką mačiau sekančią dieną), nepraleidome progos sukirsti picų (nes juk beveik Italija) bei tų kreminių ledų, pavadinimu "Gelato". Nemeluosiu, pasijutau kaip vasarą, kuomet su tėvais ir važiuojame dažniausiai į kokią Italiją ar Prancūziją. Vienas iš nedaugelio atvejų, kai mainuose tikrai pasijutau kaip paprastose atostogose. Vieno karto užteko - pasidžiaugėm, išleidom truputį per daug pinigų, bet dieną užskaitėm, nes kartu aplankėme dar ir vieną meno parodą bei pamatėm, jog gulbės čia labai drąsios - kapnoja parke būriais ant žolytės ir mėgaujasi brangesniu itališku gyvenimu.

Lugano.

Trečiadienis buvo planuotas turbūt ilgiau negu mėnesį, bet visos svajos išdegė ir diena taip pat buvo užskaityta dešimties balų sistemoje. Vos atvykus į Šveicariją sužinojau, jog beveik visi mainų moksleiviai bent kartą nuvažiuoja į Milaną, kuris palyginus nėra taip toli, o ir nežinia ar pasitaikys kada proga sugrįžti. Tad ir įsirašiau šį miestą į būtiniausiųjų aplankyti per šiuos metus sąrašą (tiesa, net ir neišbraukiau, nes tikiuosi sugrįžti ir pavasarį) ir pagaliau tą progą atėjo. Pirmiausia, tai teko prisiminti kaip gerai, jog turi pažinčių visame pasaulyje. Vienas berniukas iš Hondūro turėjo pažįstamą Italijoje, be kurios mes turbūt net nebūtume išėję iš centro ribų (kurias tikrai vertai pamatyti) bei paragavę itališkųjų (pavadinimo ieškojau 20 minučių, bet taip ir neradau)kalorijų bombų, kurios kitais žodžiais yra spurgos, kurių viduje yra picos įdaras. Eilėje dėl šito skanumyno stovėjome 40 minučių ir turbūt sekantį kartą stovėsiu vėl ten pat, nes nemanau, kad dar kur nors kitur tokį maistą rasiu. Nepasakyčiau, kad miestas paliko didelį žavesį apart maistinės dalies, nes to vidurio Italijos jaukumo trūko, o ir turistų buvo labai daug (ilgai laukėme, kad gautume nuotrauką prie Duomo Katedros, neįsivaizduoju kaip kiti tas nuotraukas padaro taip, kad atrodo, jog jie ten stovi vieni. O gal ir stovi, mes tik netinkamą metą kelionei pasirinkome), bet mes neįėjome į pačią bažnyčią ir taip pat nespėjome apsipirkti, Tad iki pavasario, Milane!

Milanas.

Sekanti diena išliks dar ilgai, net jei labai to nenorėsiu (bet šiuo atveju - noriu), Su keliomis pašėlusiomis merginomis susitarėme susitikti Winterthur mieste, kuriame anksčiau nebuvome, o pamatyti tos Šveicarijos juk norisi kuo daugiau. Tai ir nuvažiavome! Pirmiausiai susiradome kavos užeiginę (tiesą pasakius, Šveicarijoje man jų pristinga - tų jaukių, ne Starbucksinių vietų, kur kavą su gražiais piešinukais iš grietinėlės paduoda plačiuose puodeliuose, o dar nemokamai ir sausainėlį prideda), kurioje turėjome pokalbį su viena iš nedaugelio šios šalies benamių. Turbūt apie atsitiktinius žmones ir jų istorijas man reikės parašyti kitą kartą, nes tokių "netyčiniu" pokalbiu paskutiniu metu mano gyvenime ir netrūksta. O ir aš dėl to labai džiaugiuosi - įdomiau gyventi. Vėliau sukaupusios drąsą susiradome auskarų vėrimo mums rekomenduotą parduotuvę ir... bent jau aš, išpildžiau vieną iš savo svajonių - turėti ne tik vieną auskarą ausyje. Ir tiesą pasakius, dabar jau planuoju ten sugrįžti ir gauti daugiau, o ateityje visai žavu būtų turėti ir nosyje. Bent jau man šis aksesuaras labai asocijuojasi su įdomiu žmogumi, kuris gyvenime nesivadovauja stereotipais. Žinoma, tėvai manęs už šį poelgį nesveikina, bet prie idėjos pratinu ir tikiuosi, kad šis velniokiškas noras irgi kada nors išsipildys. Vėliau dar pavaikščiojome senamiesčiu, aplankėme kelias dėvėtų drabužių parduotuves ir laimingos patraukėme namo, su pradurtomis ausimis ir jas slepiančiais plaukais (nes dar nežinau, ar reikėtų apie tai pasakyti savo host tėvams, haha).

Penktadienį, po visų šių kelionių praleidau namuose rašydama apie tikslus kitiems metams, o šeštadienį, paskutinę metų dieną buvau pasirengusi naujuosius sutikti su smagia kompanija. Septintą vakaro išvažiavau iš namų į Sierre miestelį, iš kurio dar turėjom pasigauti keltuvą į kalnus ir nuvažiuoti į patį aukščiausiąjį tašką. Dabar galėčiau įterpti vieną iš savo juokelių, kad oh, I started my New Years so high ir tuomet net niekas nesijuoktų, bet iš tiesų, buvo puiku - 20 vaikų iš įvairiausių pasaulio kampelių kartu su savo šalies muzika (grojaraštį sudarinėjome visi ir įtraukėme po keletą savo kalbos ar savo šalies artistų dainų) ir su smagiais žaidimais. Žinau tik tiek, jog jei būčiau prisižadėjusi šiais metais pradėti sportuoti, savo pažadą būčiau jau pradėjusi vykdyti iškart po vidurnakčio, kai visi labai daug šokom. Ir dar turėjome įdomius balkano pokalbius, žiūrint kaip mėnulis atsišviečia į sušalusį kalnų ežerą. O sekmadienį ryte, nuvažiavome ir apžiūrėti vis dar miegančio Lausanne miesto, kuris buvo ištuštėjęs ir gatvėse žmonių beveik nebuvo. Turbūt stipriai naujuosius metus sutiko...

Naujųjų metų akimirkos.

Pirmadienį vėl pasiėmiau "laisvadienį", kuomet spėjau išsimiegoti ir vėl pasiruošti kelionėmis, o antradienį manęs laukė vėl naujas žmogus ir du nauji, kurortiniai miesteliai. Su mergina iš Portugalijos nusprendėme nuvažiuoti iki Grindelwald, o poto, pamačiusios, jog be pasivaikščiojimų po slidinėjimo miestelį, nieko pigaus ir neberasime (nors turėjume labai skanius pietus vietinėje valgykloje su labai nevalgyklinėmis kainomis), nusprendėme nuvažiuoti iki Zermatt'o, pasižyminčiu kaip ekologiškiausiu Šveicarijos miestu vien dėl to, jog tai yra laisva zona nuo mašinų. Labai smagu žiūrėti į tuos elektrinius "taxi" bei eiti skersai išilgai gatvėmis, nebijant, jog kažkas į tave įvažiuos. O turbūt labiausiai pasauliniu mastu šis mažas taškelis Šveicarijos pietuose žinomas dėl Matterhorn'o kalno, kuris kartu su kitomis alpėmis susiformavo prieš 50 mln. metų, o dabar puošia "Toblerone" saldainius. Kalną pamatėme tamsoje, tad padarėme labai nekokybiškas nuotraukas, taip pat, bent jau aš, pasirašiau sau pasižadėjimą sugrįžti ten ir vasarėjant, nes vaizdai turėtų būti dar labiau nepakartojami. Bet pati diena turbūt labiau įsiminė ne vietomis, o asmenybe, su kuria keliavau - turbūt pirmą kartą gyvenime sutikau žmogus, su kuriuo mūsų mintys ir mūsų troškimai gyvenime visiškai sutapo, tad puikiai dar viena kita savo žiniomis prapletėme mumis dominančiomis temomis. Nuostabus jausmas, truputis keistas ir kiek neįprastas.

Zermatt pagrindinė gatvė.

Trečiadienį jau antrą kartą per savo mainus įsiruošiau į Vokietiją, kartu su kita lietuve ir moldoviete. Tiesa pasakius, net miestelio pavadinimo neatsimenu, nes nuvažiavome ten tik apsipirkti (juodi džinsai buvo turbūt vienintelis padorus pirkinys, nes visą kitą dalį sudarė batonėliai, šokoladinis kremas bei gėrimai, haha) bei skaniai pavalgyti kinietiško maisto, kuris mums Šveicarijoje neįperkamas. Apjungiant ir ketvirtadienio dieną, kuri vėl, laukė užsienyje (nes Šveicarija turbūt jau tapo namais), su didesne kompanija patraukėme į Lichtenšteiną. Tiesa, ši kelionė buvo labiau tam, jog galėtume padėti kryžiuką, kad ten buvome, nes labai daug kažko nepamatėme dėl žvarbaus oro - užlipome iki pilies dideliu didelius ir labai įspūdingu kalnu, bet šioji buvo uždaryta, tad nusileidome žemyn, išgėrėme kavos susišildymui ir patraukėme namo. Turbūt įspūdingiausias šios kelionės dalykas buvo matyti žmones iš pietinių šalių ir jų akyse džiaugsmą dėl sniego - kaip jie jį valgė, graibė ir visai nejautė jokio šalčio.

Lichtenšteinas.

Penktadienį į svečius pasikviečiau lietuvę, kuriai aprodžiau apylinkes, kuriose aš gyvenu bei taip pat suvalgėme kūčiukų su šveicarišku šokolado kremu, nusipirkome ilgai burnoje neturėtų vadinamųjų "bomžpakių" bei žiūrėjome LRT, nes buvome pasiilgusios lietuviškos televizijos. Sentimentalus vakaras, sementali nakvynė besikalbant, kai bus smagu sekančią savaitę SKI CAMP stovykloje.

O paskutinį šeštadienį, prieš didijį nuotykį, praleidau vėl gi namie, kraudamasi lagaminus bei žiūrėdama pirmąją "Eurovizijos" laidą, kurioje, beje, dainavo ir mano klasiokė Paula. 

Kokios buvo Jūsų atostogos - produktyvios, ar pilnos draugų, gal visą laiką mokėtės, o galbūt, kaip ir aš, įgyvendinote kokius nors senus savo tikslus?
Simona.

Išmokau slidinėti ir ispanų per savaitę SKICAMP2017

Aš labai mėgstu kažką naujo patirti, bet labai nemėgstu pačios pradžios, konkurencijos ir šiaip įvairių sambrūzdžių, kurie man tik įvaro stresą. Labai sunku papasakoti, kas nutiko per šią savaitę, kai išmokau susitvarkyti su savimi ir nesigrūsti ten, kur nereikia, bet visas gyvenimiškas pamokas, naujus draugus ir naujas veiklas nuveikė dėsnis, jog YFU Šveicarijos vidurio stovykla buvo pamokų metu, tad ir vėl išėjo taip, kad atostogas turėjau netgi trejas savaites (apie pirmąsias dvi - sekančiame įraše), o ta trečioji, brangiausioji ir nelabai laukiama ką tik praėjo, palikusi geriausius įspūdžius turbūt iš visų kol kas praėjusių mainų metų. Labai nemėgstu to aukščiausiojo būdvardžio, bet tikrai, vis dar negaliu patikėti, kad rytoj nereikės keltis 7:30 ir vėl prašyti savanorių, kad padėtų susegti slidinėjimo batus, ko taip ir neišmokau per visas keturias dienas.

Su pradedančiaisiais mėgautis kalnų pramogomis.

Viena iš išvadų - neatsisakykite galimybių tik dėl baimės, kad tai nebus labai smagu (ar naudinga. Nebent tikrai žinote, kad tai nebus naudinga - tuomet ir negaiškite savo laiko). Aš žinau, kad šis patarimas nėra labai naujas, bet aš esu tokia laiminga, jog buvau įkalbėta draugų važiuoti ir patirti viską, ką patyriau per šią savaitę!

Pirmąją dieną (sekmadienį) susirinkome į sesijų grupes, kurias turėjome ir rudens stovykloje bei greitai aptarėme, kaip mums sekasi, ar turime kokių nors problemų ir kokie galėtų būti sprendimų būdai. Pakankamai įprasti dalykai, bet viskas jau prancūzų kalba, kuria nors ir labai abejojau bei nepasitikėjau, bet pasirodo, kad nesu tokia jau prasta. 

Įdomus faktas, jog visas naktis, šioje stovykloje, lova dalinausi su dar dvejomis aukščiausiomis panelės (ir kaip taip burtai nulėmė, jog mes kartu - neįsivaizduoju) bei sniegu. Žinot tas dviaukštes lovas? Tai mes turėjome tokias triaukštes, ir žinoma, mums krito likimas, jog net normaliai sėdėti nagalėjome, nes galvos rėmėsi į stogą bei į langą, iš kurio vos atidarius, ant čiužinių krisdavo sniegas. Ir gal skamba nejuokingai, bet naktį žaisti sniego karą, o ryte braidžioti šlapiomis grindimis yra labai smagu.

Didžiausias šios savaitės tikslas - išmokti slidinėti. Žinoma, buvo tokių, kurie pasirinko snieglentes bei jau mokėjo čiuožinėti nuolydžiuose, bet man tai buvo vienas iš 100 tikslų, tad labai džiaugiuosi, jog dabar jau galiu sakyti, kad kartais sugebu nučiuožti ir be griuvimų (nors jei griūnu, visada trasos pabaigoje ir visada į didelę pūsnį sniego, tad viskas gerai, nieko nesusilaužau). Vis dar negaliu patikėti, kad prieš savaitę to nesugebėjau daryti ir turbūt amžinai liksiu dėkinga savanoriams, kurie neleisdavo vidury pamokos man eiti pailsėti, daug kartų traukė iš sniego, užseginėjo batus ir vistiek sugebėdavo pasakyti, kad tobulėju bei esu tikrai šaunuolė. Gėda pripažinti, bet būtent šioje gyvenimo situacijoje ir sulaukiau daugiausiai komplimentų. 

Visa savaitė turėjo tiek daug sementalių akimirkų, pradedant pietumis, kuomet kiekvieną dieną, 12 valandą susirinkdavome salėje bei valgydavome biudžetinį, bet labai skanų maistą (nors turbūt mangai su kremu bei rauginti agurkėliai su brie sūriu neskamba taip blogai, tiesa?), po slidinėjimo grįždavome į savo namelį, kur vakarienei visada būdavo salotos su rimtesniu patiekalu. Bet šveicarai visada valgo jas pirmiausia bei bent jau mums jas patiekdavo su skaniu skaniu prancūzišku padažu ir mes visada prašydavome jų papildymo kol galiausiai jau tam kitam patiekalui net vietos skrandyje nebebuvo, haha. Vakarais eidavome į kiemą dainuoti, o vėliau žaisti loginius stalo žaidimus, kurie mus taip suartino - pralaimėdavusieji darydavo mums naminės arbatos. Aš taip nenoriu viso to pamiršti ir taip nenoriu patikėti, jog tai baigės - jūs net neįsivaizduojat.

Paskutinį vakarą kartu, YFU po vakarienės mums leido apsilankyti vietiniame, Šerloko Holmso (dar neišsiaiškinau kuo šis dalyvis susijęs su Šveicarija, bet greitai kortos bus atskleistos) pub'e, kur paskutinį kartą atsišokome, nusipirkome brangiausio mano gyvenime vyno (šiaip paprastai perku patį pigiausią, už kokius 3 frankus, tačiau šį kartą, kartu su este sumokėjome 42 ir dar kažkas pusę butelio išgėrė, bet kadangi vėliau visi dalinosi savo gėrimais vieni su kitais - niekas neputojo, juk "šeimai" negailėsi) ir dar kartą šokome. Grįžome atgal paryčiais, riebaluotais plaukais ir labai geromis emocijomis vedami.

Dar kuo labai džiaugiuosi - jog nors ir visus pažinojau, pradėjau bendrauti ne su vien tais pačiais žmonėmis. Ir atradau tiek naujų asmenybių su kuriomis turime dar kiek daugiau nei penkis mėnesius. Nors skamba kaip didelis laiko tarpas, tie pusė metų praėjo neįtikėtinai greitai. Ir jau noriu ašaryte nubraukti kai pagalvoju kaip bus sunku visus šiuos žmonės palikti, o Lietuvoj tęsti gyvenimą, pilną nuotykiu.