Mergina, pakeitusi mano požiūrį, yra drėskiama lauk iš interneto

Įsivaizduokit, aš Jums pasakau "Jeigu tu valgai mėsą ir supranti, iš kur ji atsiranda - esi vertas mirties". Pasakau, jog "Jūs nesate verti būti šioje planetoje ir suknistai gyventi". Priduriu, jog "dėl tokių kaip tu, atsiranda didžiausios pasauly problemos" ir kad "tu neturėtum turėti net pasirinkimo valgyti mėsą, kiaušinius, medų, gerti pieną".

Būtent su tokia žinute, maždaug prieš metus atradau bananų mergaitę Freele The Banana Girl. Ir neslėpsiu, buvau pasibjaurėjusi - man tai sukėlė tik stiprų juoką, nes visada maniau, jog gyvūnai tam ir yra auginami - maistui. Nebūtų mūsų, nebūtų tiek daug karvių, kiaulių ar dar kokių nors padarų, kurie, dieve, nukirsk mane, duoda iš savęs tokį skanų maistą. Simply economics arba tiesiog įprastas didelio vartojiškumo pavizdys.

Bet čia ir yra skaudžiausias dalykas. Dalykas, dėl kurio tūkstančiai ryžtasi atsisakyti gyvūninio maisto ir pereiti prie kiek kitokio gyvenimo būdo. Ir dalis šio skaičiaus, tokiam ryžtingam ir gan radikaliam gyvenimo keitimui pasiryžta tik po šios australės gan efektyviu keiksmų.

Freele The Banana Girl ir Blogilates.

Aš ją atradau būtent tuomet, kai mano viena didžiausių sveiko gyvenimo įkvėpėjų buvo Blogilates - Cassey Ho. Ir apie ją jau esu nemažai rašiusi, bet patikėkit, to žavėjimosi neperteikiau čia tiek, kiek norėjau. Ji buvo asmuo, kuri man suteikė daug vilties gražinant savo figūrą (kas kažkuriuo metu, kad ir kaip gaila ir kvaila dabar tai pripažinti - buvo vienas svarbiausių tikslų anuomet). Visą gyvenimą buvau aukšta mergina (178cm) ir dėl to labai kompleksavau, nes nepaisant to, buvau ir didėlė į plotį (ar bent jau man taip atrodė). Tad atradusi Blogilates maniau, kad pagaliau galėsiu tai pakeisti ir pagaliau nebekompleksuoti dėl savęs, gerai jaustis savo odoje. Kaip matote, problema buvo giliai įaugusi manyje ir apie tai dar tikrai parašysiu atskirai.

Atsimenu, kad pradžioje klioviausi tik jos sporto pratimais - jais net kartais iki šiol pasidžiaugiu, turint omeny, kad jie tikrai priverčia paprakaituoti. Bėda ne tame.

Bėda buvo mano mityboje. Internete ir ypatingai jos puslapyje yra pilna mitybos planų - avižinės košės, kiaušiniai, lašiša,  graikiškas jogurtas, riešutų sviestas - viskas kaip ir kitose, mitybos specialisčių ir įvairaus plauko sportininkų nurodytose sėkmės formulėse.

Daug baltymų, mažai angliavandenių ir kalorijų arba kaip jūsų kačialintis mėgstantis bendraklasis pasakytų - varškytė ir vištytė. Skamba easy. Problema, jog visą gyvenimą taip nesimaitinsi - norėsis ir malonių nukrypimų nuo mitybos, bus ir dienos, kai iki kito valgio skaičiuosit minutes, bus ir dienų, kuomet jūsų "Google" paieška apsiribos "Cosmopolitan'o" lengvais patarimais sukūdėti ir įvairių Aldonų sukurtomis dietomis arba "žvaigždžių" patarimais, kaip jos alkio vedamos valgo ledo kubelius. Čia nėra super ir net (kaip girtesnis žmogus pasakytų) ne zuper.

They call it "healthy".

Nesu mitybos specialistė - neturiu nei diplomo rankoje, nei idealios sveikatos, tad negaliu Jums rekomenduoti jokio maitinimosi būdo (kad ir kaip norėčiau visiems sugrūsti tuos prakeiktus brokolius į gerklę - dėl aplinkos ir jų pačių gerovės). Galiu patarti, pasidalinti savo išgyvenimais, savo patirtimi - tam ir sukūriau šį tinklaraštį. Tikėdamasi, jog kažkam kažkuo būsiu naudinga. Ir šiuo atveju, manau, jog tai tikrai darau - rekomenduoju Jums pasidomėti, kuo Jūs maitinates, iš kur atsiranda tas maistas ir kaip tai įtakoja Jūsų sveikatą. Tam rekomenduoju žmogų, kuris iš pagrindų pakeitė mano požiūrį į mitybą ir privertė pagaliau atsibusti iš geros reklamos nugrimuotos iliuzijos. Freele's dėka, kurį laiką buvau veganė (jei tiksliau - 3 mėnesius). Ir žadu ją būti. Kodėl nesu dabar? Kita tema, bet turiu pasakyti, jog jei galėčiau ir dabartinės gyvenimo aplinkybės tai leistų - didėlė "bausmė" nebūtų kiekvieną vakarą maitintis bliūdais makaronų, o pusryčiams gerti saldžius kokteilius (apie Freele's rekomenduojamą gyvenimo būdą - veganizmą, toliau domėkitės jos YouTube kanale).

Norėdama keisti Pasaulį, Freele dažnai į savo kanalą kelią gana šokiruojančius, agresyvius vaizdo klipus (dėl to, gerbiamieji, sutinku). Bet stebint bet kokius šių dienų įvykius, matome, jog tik stiprus radikalumas ir sutvarko didžiausias problemas (nekalbu apie radikalumą, kuris, atvirkščiai, naudojamas negeriems tikslams). Bananų mergina savo filmuke pastebėjo Blogilates daromą įtaką jaunų merginų sveikatai ir gana aiškiai nurodė visas šios merginos problemas. Ir tai darė daug kartų. Tą patį darė ir su kitomis YouTube ir ne tik "žvaigždėmis" - Taylor Swift, Zoella, MyLifeAsEva, Nina Dobrev, Gigi Hadid, Rihanna ir t.t. Ji pastebėdavo jų daromas mitybos klaidas, jas pasakydavo ir parodydavo, kodėl neverta sekti jų pėdomis.

Ir tai daro dažnas veganas. Aktivistas. Kuris tiki, jog tai į pasaulį gali atnešti daug naudos. Kuris tiki, jog tai reikalinga žmonijai. Juk būtent tam ir yra skirta žodžio laisvė ir teisė į paprastų paprasčiausią žinojimą. Nes mes privalome žinoti. Ir tai slėpti, sakyti, jog tai nėra svarbu - apgailėtina.

Bet Blogilates dėl to supyko (ne tik ant Freele's, bet ir ant kitų veganų, kurie jaučiasi turintys atsakomybę skleisti savo žodį) ir staiga panorėjo panaikinti šiuos kanalus bei ištrinti šiuos puslapius iš YouTube tinklo. Atsimenu, kai mano tinklaraštį norėjo panaikinti buvusi mokyklos administracija, kaip vertė ištrinti visus įrašus, nepaaiškinę kodėl - tai yra žiauru. Atrodo, jog visas tavo darbas, skleidžiamas žodis nebėra reikalingas. Freele - ši australė yra didžiausia aktivistė. Dėl jos keičiasi daug žmonių. Dėl jos pasikeičiau aš. Ir man yra skaudu.

Dėl ko tai daro Blogilates (apart bandydama atsiriboti nuo blogų žodžių?)? Galbūt ji nori tapti nauja "veganų mamyte", nes paskutiniu metu ji savo kanale pradėjo propoguoti kiek kitokią mitybą nei iki šiol? Pinigai - jie šiuo atveju daug ką lemia.

O juk ji galėtų bet kada atsiprašyti, padaryti atsakomąjį video ir taip atitaisyti savo klaidas, kurių pati sakosi nedaranti.

Keistas pasaulis, keisti žmonės. #freefreele

Kokia Jūsų nuomonė? Ar esate enksčiau girdėję apie šias dvi "youtuber'es"? Ką manote apie veganizmą? Jaučiu, jog taip ilgai čia nerašiau ir man būtų labai labai malonu sužinoti Jūsų nuomonę!

Personažas ieško autoriaus arba Knygų mugė 2016

Simonos mokėjimas per savaitę surinkti 75 eurus yra stebėtinas, bet man pavyko. Lygiai per savaitę, nuo vieno ketvirtadienio iki kito ketvirtadienio stengiausi ir būtent dėl to dabar esu netik kupina emocinių įspūdžių (praūžė dar viena MEP sesija - šį kartą regioninė, Jonavoje, bet apie ją vėliau), o dar ir prieš save turiu fizinius daiktus - knygas. Ar daug? Palyginus su praeitais ir dar praeitais - ne. O pinigų, jei jau skaičiuojant litais, apie šimtuką mažiau išleidau, tad Simonos beprotystė po truputį baiginėjasi, dievuliui dėkoja mama.

Ir tas pavargęs veidas, kurį Jūs galite matyti kairėje pusėje, mąstantis, kas geriau, kava ar arbata. Laimėjo "Jaukumo arbata" ir guys, čia yra puikaus "Nieko Rimto" marketingo pavyzdys. Labai labai miela pakuotė (su lipduku, ant kurio nupaišyta meškutė, laikanti arbatinuką ant galvos - lygsvarą laiko geriau, nei bet koks "Victoria Secret" modelis su 15 cm. aukštakulniais) , labai Simoną (ir tikėtina, jog jos instagram'o gerbėjus) džiuginantis pavadinimas ir kvapas. Tiesa, skonio dar neišbandžiau, bet jau daug suvalgiau arbatos - nei razinų, nei obuolių nemėgstu, bet šitie džiovinti gabaliukai su nuostabiu aromatu - chemija, bet ah, kaip skanu.

Labai įprastas paauglių selfis tuolete. Ačiū dievui, dar moteriškame.

Tas pats pavargęs veidas, dėl šio renginio (kurio su nekantrumu laukia kitą met) praleido dar dvi dienas mokyklos. Šiais metais, ypač antrajame pusmety tą pastatą aplankau rečiau nei turėčiau, bet ar verta? Dėl tų priežasčių, dėl kurių aš praleidžiu, manau, jog taip. Bet apie tai, kodėl tai darau, kodėl mėgstu/nemėgstu, palaikau/nepalaikau švietimo sistemą Lietuvoje dar tikrai pakalbėsiu, o kol kas, pristatau Jums šių metų pirkinius:

1. Gabrielės Žaidytės sudaryta straipsnių rinktinė knygos pavidalu "Kultūros politika";
2. Zoe Sugg "Online Girl. On Tour";
3. Giovanna Fletcher "Dream a little Dream";
4. Jeanette Winterson "Apelsinai - ne vieninteliai vaisiai";
5. Jeanette Winterson "Kam būti laimingai, jei gali būti normali?";
6. Andrius Užkalnis "Užkalnio kelionės. Pavyduolių glamonės ir smalsiųjų gundymai";
7. Jane Green "Bookends";
8. Jennifer Niven "All the Bright Places";
9. Viktor Pelevin "Snuff".

Prie šio sarašo dar prisideda du žurnalai - "TeenVogue" (nes visus numerius, kuriuos turiu galimybę nusipirkti - perku), bei "Glamour" (nes yra interviu su Tanya Burr) ir dvi "Merfio kišenėje" knygelės - 7 ir 8 dalis. Beje, labai jau nuotaikingos - viena apie pinigus, kita yra šiaip nuostabus (patikėkite) frazynas.

Šiais metais gavau pakvietimą dalyvauti knygų mugėje kaip žiniasklaidos atstovė. Didėlė garbė, tik gaila, jog keturių dienų abonementu neteko "pilnai" pasinaudoti (vėl gi, dėl minėtosios MEP sesijos Jonavoje). Vieną ketvirtadienį (kovo 18 d.) atėjau į konferenciją, dėl šių metų VKM - free coffee ir trumpa apžvalga. Turbūt labiausiai nudžiuginęs dalykas iš susitikimo - ta kortelė, parodanti, jog aš ne šiaip lankytoja (iš tikrųjų, tai turbūt dar prastesnė nei kiti), o turiu tinklaraštį, kuris atvedė mane čia ir pavardę bei vardą, kurio nepatingėjo užrašyti renginio kuratoriai. Rimtai, iš įvairių projektų ir festivalių jau labai daug prisirinko tokių dalykų, bet argi skųsiuosi tokiais atsiminimais? Ne.

Kai jau greitai 10 klasės dalykų profiliavimas

Na, o jau į pačią knygų mugę, tą nuostabų, nepakartojamą renginį, kurį aplankė net 67820 (apytiksliai) žmonės įžengiau lygiai savaitei praėjus po konferencijos - vasario 25 d. Galima sakyti, buvau nuo pat pradžios, tačiau pačios atidarymo ceremonijos bei Dalios Grybauskaitės, deja, nespėjau pamatyti (su draugėmis laukėme eilėje, kol jos galės nusipirkti bilietus). Na, kitą kartelę, bus dar tų progų praleisti pamokas dėl selfio su šalies prezidentė (patikėkit, atrasiu tų priežąsčių, kai reikia, aš moku). Pačio pirmojo mūsų dėmesio sulaukė "Vero Cafe". Tiesa, neturint jiems augalinio pieno, nusprendžiau pasigardžiuoti "Fresh&Tasty" gėrimu ir žinokit, jog pastarasis, nors ir kainavęs 2 eurus, nenuvylė. Puikus skonių derinys - Sprite ir cinamoninis sirupas. Pasiėmusios gėrimus nuskubėjome į muzikos salę, kurioje vyko atidarymas šios vietovės ir auksinių bei platininių diskų įteikimas. Daug žymių veidų vienoje vietoje - Šimašius, Jazzu, A. Mamontovas ir t.t. Gaila, jog čia drąsos pritrūko paprašyti nuotraukos (ha, o aš dar apie prezidentę svajoju) ir iki kitų metų užsibrėžiau tikslą, jog nereikia bijoti žmonių prašyti nusipaveiksluoti. Mano močiutė net man sakydavo "neįkąs gi". Na ir tikrai. Draugei Mamontovas neįkando, o ir laikų feisbuke, tikiu, ji sulauks daug.

Vėliau ėjome apžiūrėti salės (tame pačiame pastate kaip ir muzikos salė), kurioje buvo parduodami seni leidiniai ir žurnalai. Nežinau, kodėl anksčiau šioje erdvėje neapsilankydavau, bet turint laiko ir noro pasiknisti - galima atrasti tikrai gerų, vertingų knygų po eurą ar po du. Ir žurnalus čia radau (dėl kurių svaigau žiūrėdama kokių nors anglių instagram'o feed'us) didelėje didėlėje dėžeje. Po eurą. O turbūt labiausiai patikusi stotelė čia - mini knyginėlis, siūlantis litearatūrą apie meną, politiką, madą, žurnalistiką (ir t.t.) anglų bei lietuvių kalbomis. Tikrai gaila, jog nepasiėmiau geros knygos apie žurnalistiką, bet bent jau prigirebiau "Kultūros politiką", kurią tikrai mielai skaitysiu.

Vėliau panorėjom kažko skanaus ir veganiško. Lauke buvo "fritkių" autobusiukas ir tai buvo vienos skaniausių bulvių, kurias valgiau per savo gyvenimą. Nė už ką dabar jų neatsisakyčiau, o tuomet neatsisakėme ir net gi antrų porcijų (tiesa, jos į dienos meniu žaismingai įsiterpė vakare). Rimtai, jei kada dar pamatysite šį busiuką (matyti nuotraukoje), rekomenduoju nepraeiti pro šalį.

Vėliau laukė daug apsilankymų įvairiose leidyklose, dideli svarstymai ką pirkti, o ko ne, ar iš viso pirkti. Na, įprastos Simoniškos mintys, kurios tinka ir kitiems visuomenės veikėjams. Labai tikiuosi už juos, jog jie tiek daug pinigų neišleido ant knygų.

Taip pat, vakare dar apsilankiau BA (Beno Aleksandravičiaus) ir Ericos Jennings koncertuose. Puikūs, nėra ką ir pridurti, jei žinote ir mylite šiuos atlikėjus.

Galiausiai, norint to ar ne, teko važiuoti namo. Teko tėvams pasakyti tūkstantį ir vieną priežastį, kodėl pirkau tiek daug bei ruoštis laukiančiam savaitgaliui.

Aš tikiuosi, jog Jums teko apsilankyti knygų mugėj. Jei taip, pasidalinkite pirkiniu, kuris labiausiai Jus džiugina, o aš laukių progų parašyti ir vėl!

Arivederči,
Simona.
Už nuotraukas dėkoju - http://minimallayers.blogspot.lt/

Sėdėjau seime, o poto mane apmovė ir pavogė 35 eurus

Labai jau seniai rašiau apie savo nuotykius. O gaila.

Atsimenat, kai žadėjau, jog 2016 metais stengsiuosi dalyvauti visur, kur tik galiu, kuo mažiau sėdėsiu namie, domėsiuosi karjera ir tiesiog, pagaliau išmoksiu laiką leisti produktyviau. Ir ačiū dievui (netikinti, bet labai patinka jau šis išsireiškimas), bent jau šį kartą savimi nenusivyliau. Jau per pirmąjį metų mėnesį susikoperavau kelis didelius tikslus bei pradėjau juos įgyvendinti: pagaliau užsiregistravau į LMS, pagaliau pradėjau domėtis universitetais, pagaliau tapau nuolatine Maisto banko savanore, pagaliau vėl perėjau į veganizmo mitybos pusę. Jau spėjau ir į daug paskaitų nueiti, ir daug kur sudalyvauti... žodžiu, laiko veltui neleidžiu ir po truputį pradedu save realizuoti ir į save investuoti ko labai linkiu ir Jums.

Vienas iš didesnių, jau spėjusių įvykti renginių - MEP (mokomojo Europos parlamento) Nacionalinę sesiją. Ir jeigu Jūs nesate apie tai girdėję (bent jau aš šį renginį radau facebook'e tarp man siūlomų įvykių), tai patikėkite manimi - praleidžiate daug ką. Kaip ir pasakė viena renginio organizatorių - nežinia kas čia taip užkrečia, vieną kartą pabandžius visada norisi sugrįžti. Ir nors dalyvavau tik pirmą kartą, jau laukiu vasario pabaigos, kuomet vyks tarpinė sesija Jonavoje (kas tikrai gali - siūlau atvykti. Ir su manimi susipažinsite (ne, bet rimtai. Vieną kartą mane užkalbino šio tinklaraščio skaitytoja Karolina. Pamatė gatvėje ir užkalbino. Iki šiol prisiminus skraidžioju lyg ant debesų - tikrai tokie dalykai pradžiugina ir yra labai malonu susipažinti su auditorija, kuri mane skaito), ir tikiu, jog patirsite kažką naujo netikėto. Informaciją sekite facebook'e.

Taigi, kas yra tas MEP'as: kuo jis naudingas ir ką jis išmokina? Manau, jog pagrindinis renginio tikslas yra puikiai pavaizduotas šioje fotografijoje:

Taip, Jūs nesuklydote - čia matosi jauni žmonės (tiksliau 9-12 kl. moksleiviai), kurie savo savaitgalį ir dar pirmadienį (ok, dėl tos pirmosios savaitės dienos daug nuostabų nekyla) paaukojo naujoms žinioms ir naujoms patirtims.

Projekto tikslas - "suvaidinti" Europos parlamentą. Tam surenkami žmonės į įvairias politines grupes ir jiems yra priskiriami komitetai, kuriuose jie nagrinėja tam tikrą temą bei turi parašyti rezoliuciją (t.y. temos problemas ir sprendimo būdus). Renginiui skiriamos 3 dienos: dvejas iš jų Jūs susipažinsite su žmonėmis ir nagrinėsite temas, o trečią dieną Jūsų lauks visų nuveiktų darbų parodymas ir aptarimas. Nacionalinės sesijos vieta - seimas. Kiti miestai ar miesteliai tarpinėms sesijoms dažniausiai renkasi savivaldybes. Būtent čia Jūs turėsite progą prieš visus kalbėti (aš tai dariau du kartus, du kartus buvai sutrikdyta atsakomųjų klausimų, du kartus iš raudonavau ir net fotkes, kaip kalbėjau toje tribūnoje negavau - bet užtat tas išėjimas iš komforto zonos ir patirtis yra vau. Tikiuosi, jog bent kitą kartą bus geriau!), parodyti savo protą ir trikdyti kitus klausimais (hehe) bei padaryti tokių nuotraukų, jog Facebook'e tai rinktų like'ų proveržius (kitiems bent jau paėjo).

Registruojantis į renginį reikėjo nurodyti kokioje politinėje grupėje (ne partijoje) norėtumei dirbti (tiksliau reikėjo nurodyti trejas, kuriose sutiktumei būti) bei kokiame komitete dalyvauti. Pati patekau į GUE/NGL (mūsų vadinamąjį gulagą arba Europos vieningųjų kairiųjų/Šiaurės šalių žaliųjų kairiųjų) politinę grupę (pirmasis mano patarimas, jeigu nuspręsite kada nors dalyvauti mep'e - politines grupes rinkitės ne pagal vardo žinomumą ar skambų pavadinimą, o pagal jos diegiamas vertybes, savo ir tos grupės nuomonės panašumą - bus lengviau atstovauti tam tikrus interesus ir įsijausti į šią simuliaciją) ir į komitetą, kuris svarstė vidaus rinką ir vartotojų apsaugą (antrasis patarimas - nebijokite rinktis anglų k. komiteto (pati ėjau į lietuvių ir dabar jaučiu tam tikrą nusivylimą, jog pabijojau), nes tai yra puiki praktika jūsų kalbai ir tai stipriai praplės žodyną bei gebėjimus laisvai lavrinuoti kalba (net jei ir puikiai nekalbate) ir nesibaiminkite skambių pavadinimų - komiteto aprašyme slypi visos tavo žinios, kurias turėsi gauti iki simuliacijos pradžios, tad laiko dar turėsi "įsijausti" į neaiškius dalykus).

GUE/NGL, o savo išraiškos nekomentuoju.

Pats renginys - vykęs ir labai. Taip, pamačiau, jog tikrai dar nesu tokia išprusi ar protinga, kaip man atrodė (bent jau tarp draugų ar klasėje politikos kalbą moku), taip, tikrai nepasiruošiau labai gerai renginiui (trečiasis patarimas - skirkite laiko temos analizavimui ir pasiruošimo. Taip ir pačiam bus naudingiau, per komitetą jausis laisviau ir atliksi daug geresnį darbą). Bet naujos pažintys (kurių galėjo ir būti daugiau, bet šį kartą, net nežinau kodėl, labai bijojau kalbinti ir bendrauti su čia esančiaisiais (ketvirtasis patarimas - čia galima sukurti išties tikiu, jog naudingų pažinčių, kad ir kaip tai materealistiškai skambėtų: čia susirenka žmonės, kurie kažko siekia ir nebūtinai politikoje, čia ateina žmonės, kurie nori būti išgirsti ir nori nuveikti kažką naudingo. Kodėl gi nepasinaudojus progą nepraplėsti to vadinamojo networking'o?), nors Facebook'e ir po savaitgalio atsirado 36 nauji draugai) tikrai džiugina.

Turiu pasakyti, jog patį projektą rekomenduoju ne tik būsimiems politikos studentams - vien jau minėtajai komforto zonai praplėsti čia puikios galimybės. Be to, tai lavina Jūs kaip asmenybę bei diegia tam tikrus pilietiškumo pamatus, verčia domėtis mus supančiu Pasauliu ir jo problemomis. Bendras išprūsimas, draugai, ir papildoma patirtis dar nepakenkė niekam: jokiam darbuotojui, jokiam CV ir jokiam universitetui, tad pagaliau pradėkime investuoti į save.

Ai, ir apie tą vagystę kurią minėjau antraštėje (jeigu dar būčiau pridėjusi žodį čigonė, tai jau ši apžvalga vien dėl pavadinimo galėtų pretenduoti į Lietuvos naujienų portalus drąsiai). Na, Simona, kaip ir minėjau, nėra tokia protinga kaip kartais gali atrodyti. Ir čia, kaip gryniausioje komedijoje viskas nutiko - eina protingas žmogus iš seimo, esantis plačių liberališkų pažiūrų. Kartu su drauge, tiesa, kuri irgi su tuo asmenimi buvo seime, gėrė kavą ir diskutavo labai rimtomis temomis (rinkodara, politikos perspektyvos ir t.t.). Tuomet šiuos piliečius užkalbino labai miela močiutė - sena, bet tvarkinga. Paklausė, kur Vilniaus gatvė. Mes ir pasakėm, negi gaila. Ji mums palinkėjo laimės. Na, ir padėkojome, gi reikia mandagiu būti. Tada pabandė iš rankų burti, nurovė 3 plaukus (žinokit skaudėjo) ir pasakė, jog juos pridėčiau prie monetos. Ok. Atidariau piniginę, jį tą monetą su plaukais įvyniojo į banknotus ir nuėjo prie mano draugužės. Vėliau dar kart priėjo prie manęs, paprašė, jog atidaryčiau piniginę, dar kartą peržiūrėjo jos turinį (be to, tai pirmas žmogus, kuris sakė, jog savo asmens dokumente atrodau gražiai. Aw) ir papūtė bei prisaikdino 3 h. nežiūrėti į piniginę, o tadą bus ir laimės ir pinigų. Dar kartą - ok, aš mandagi, visokių būna, visokių reikia. Be to, ir patikli. Vos moteriškė nuėjo, manoji draugė sakė apsižiūrėti, ar nieko nepavogė. Tokia ir istorija, kaip praradau 35 eurus. Skaudi? Labai. Bet bent jau su laime pasisekė - tą patį vakarą buvau pakviesta į Vilniaus knygų mugę kaip žiniasklaidos atstovė (mane pastebėjo kažkas iš ten, aukščiau. Čia yra vau) ir priimta į LMS.

Nesmerkit už kvailumą, bet bent jau Jūs pasimokykite iš manęs - neleiskite niekam pūsti į Jūsų piniginę.

Nes aš buvau politikoje ir tai priminė tam tikras dainas.

Jūsų Simona, kaip visada.

M.A.M.A. 2016 apžvalga

Televizorių žiūriu retai ir jeigu jau jį įsijungiu, rodo arba Euroviziją, arba krepšinio čempionatą. Retais atvejais tai gali būti koks nors filmas (ir ne dėl to, jog internetas neveikia ir negaliu to pažiūrėti internete, nes kaip ir dažną vartotoją - erzina reklamos (o vėliau kažkaip stebuklingai parduotuvėse greitai dingsta "Fairy" plovikliai - kurie tikrai nėra geriausi purvų naikintuvai), o atvirkščiai - smagu perbėgti akimis, kas šiuo metu domina gerbiamus piliečius - nuo kokių maisto produktų apsergama ir kokiais vaistais mes tai gydome (no offence).

Tačiau kaip ir kiekvienais metais į ekranus sugrįžo "M.A.M.A." ir nors žiūriu tik antrą kartą šį šou, manau, jog žiūrėsiu ir trečią į ketvirtą. Jūs klausiate kodėl? Nes nemanau, jog pasiklausius vien  Džordanos ar Bunkės (no hate) galime spręsti apie visą Lietuvos "žvaigždyną", apie visą Lietuvos muzikos veidą ir apie visus čia grojančius ar tai imituojančius menininkus. Tai yra visiškai neobjektyvu ir mano mąstymu, tik labai siauro mąstymo žmonės gali mėtyti tokius teiginius kaip "Lietuvos muzika yra šūdas", "čia tik nusidainuojančios blondinės" ir t.t.

Būtent "M.A.M.A." muzikos apdovanojimai ir yra priemonė, kuri turėtų keisti stereotipus, tad šiemet, įsitaisiusi su juodojo šokolado plytele ir pipirmėčių arbata, savo mintis sutelkiau į labai nesimonišką prietaisą - televizorių.

Nuo pat pradžių, mane pradžiugino šių metų vedėjai - Justinas Jankevičius ir Justė Arlauskaitė. Prisimenant praeitų metų tam tikrų žmonių subtilų renginio vedimą, smagu matyti, jog TV3 pasitaisė. Ir į gerąją pusę. Keista, jog net ir jie sugebėjo sulaukti nemažai reprikų (bent jau aš pati, jokio pikto žodžio negalėčiau pasakyti). Apskritai, Justinas Jankevičius ir jo juokeliai apie Kauną bei apie Vilnių yra tai, ką galėčiau klausytis kiekvieną dieną (ar glosto savimeilę, jog esu vilnietė? Taip, glosto. Glosto ir net labai (nesijaudinkit, suprantu, jog tai tik, pasikartosiu, juokeliai).). Hehe, daugiau daugiau! Tik taip ir įmanoma priversti vilniečius žiūrėti renginį, kuris deja, vyksta Kaune (taip, ir aš bandau juokauti). O tie visi kiti šios, turbūt gražiausios Lietuvoje poros, bajeriai, bent jau man, skambėjo tik kaip programos paįvairinimas. Ir jei dėl tokių dalykų galima įsižeisti - manęs greičiausiai žmonės jau seniai bijotų (nors yra ir dabar keletas, bet ką jau padarysi).

Ar lietuviai gali apsieiti nuo pernelyg akivaizdžių sponserių? Ne, negali. Ir štai, pats pirmasis renginio minusas - bandymas dar labiau pareklamuoti "Patriotus". Dabar turbūt iš principo neisiu žiūrėti. Reklamą reikia mokėti parodyti ir čia tas nebuvo padaryta.

Gaila, jog palyginus su praeitais metais atspėjau pernelyg mažai laureatų laimėjimų - kiek nuvylė, bet tautos skoniui neįsakysi. Vis dėl to, bent jau Bareikį dar kartą išgirdau (būtent per "M.A.M.Ą." jį ir atradau praeitais metais), o tai pataisė nuotaiką kaip ir menama kelionė į Venesuelą!

O ar Jūs žiūrėjote? Patiko?
Simona.

Idėja 2016iems

Ir jeigu tu nori padaryti šiuos metus įsimintinesnius, produktyvesnius noriu tau pasiūlyti vieną idėją, užmatytą Pinterest'e bet kiek perdarytą. Nors dėl genialumo patentavimo nesu tikra, nes pats dalykas yra gana paprastas ir prieinamas visiems.

Dauguma merginų naujus metus pradeda pasižadėdamos rašyti dienoraščius ar tinklaraščius. Kam? Nes smagios akimirkos tai ne maistas, kurį norime nusikratyti nuo liemens - linksmus momentus norisi "kaupti", jog vėliau juos prisimintume, dar kartą išgyventume, kai trūksta motyvacijos ar noro kažko siekti. Tačiau dažnas atvejis - laiko trūkumas. Laiko trūkumas viską aprašyti.

Šiais metas prisižadėjau sau nesėdėti vietoje ir kaupti patirtis, kurias sudėsiu... į dėžę. Susiradau patrauklų erdvinį kūną, kuriame ir kaupsiu visus 2016 metų prisiminimus. Nesakau, jog neberašysiu dienoraščio ar šio tinklaraščio, tačiau daiktinius įrodymus kaupsiu čia - visokie bilietai, pažymėjimai, nuotraukos, knygelės, rašteliai... tikiu, jog vėliau bus linksma viską apžvelgti ir dar kartą įvertinti visus metus. Rekomenduoju ir Jums tai - galbūt tai bus motyvacija kažko siekti?

Mano prisiminimų dėžė

Tiesa, ankstesniaisiais metais (ir 2015, ir 2014, ir 2013, ir 2012, ir 2011 ir dar ankstesniais metais) visus daiktinius atsiminimus irgi kaupiau. Mano spintoje yra didelis stalčius paskirtas būtent tam ir ten jau niekas nebetelpa. Bet neįsivaizduojat kaip kartais gera perbėgti visas tas akimirkas...

Tai ar pasinaudosot idėja?
Vis dar pilna naujametinių lūkesčių Simona.
P.S. Greitai Charlotte Midnight pasirodys įrašas "WHAT I GOT FOR CHRISTMAS 2016".

Liepos mylimiausieji

Nors šis mėnesis buvo labiau "namisėdos" stiliaus, spėjau atsigauti ir pailsėti nuo įspūdžių gausos birželį. Ir dabar dėliojuosi planus, kuriuos būtinai noriu atlikti per rūgpjūtį. Paprastai, būtent tuomet ir prasideda tikrosios atostogos - Vilniuje vyksta pats šauniausias naktinis gyvenimas (ir labai gaila, jog pagal įstatymus be tėvų, galiu viena jame būti tik iki 23 valandos), oro temperatūra Lietuvoje karštėja, atsiranda daug nemokamų renginių. Tad jeigu klaustumėte manęs, ar jaučiu artėjančio sezono slogulį, tikrai šį faktą paneigčiau. Anaiptol! O šį mėnesį, mane laaaabai džiugino šie dalykai:

Bei dar keletas dalykų, kurių nuotraukoje parodyti neišeina.

Labai atpalaiduojantis grojaraštis, tinkamas fonui. Dažniausiai kai rašau, naršau internete klausausi šio valandos trukmės remix'o - įpintos vienos populiariausių dainų, tačiau sušvelnintas ritmas, tad viso dėmesio užsiimant kažkokia veikla nereikia atiduoti muzikai, kas kai kuriais atvejais yra labai aktualu. Įdomiausia tai, jog kai kurios dainos orginalo skambesiu net nepatinka, o čia viskas gražiai sugula ausiai.

Rugilė yra viena iš tų draugių, kurios man gamina maistą (net nežinau, kodėl saukau, kad viena iš tų, nes ji yra vienintelė), sieja ateitį su virtuve, o per mokyklos muges visus savo kepinius parduoda už brangiausias kainas ir dar GREIČIAUSIAI parduoda. Ir ji parodė man per TV1 rodomą realybės šou - "Keksiukų karai". Ir aš užsikabinau. Labai. Be to ir įkvėpimo suteikia! Visos dekoracijos, skonių derinimai - kelias variacijas knygelėje užsirašiusi, bandysiu kada nors gaminti!

Jau seniai supratau, jog norint gerai išmokti anglų kalbą, mokykloje teikiamų pamokų neišeis. Labai tikiuosi nuo rugsėjo eiti į anglų debatų būrelį, o kol kas bandau save tobulinti skaitydama knygas, žiūrėdama YOUtube ir serialus. Apsistojant ties jais, ieškojau kažko lengvai suprantamo tiek įvykių tiek kalbėsenos atžvilgiu ir radau "Baby Daddy". Pagundų žiūrėti lietuvių kalba nėra, nes vertimo į gimtąją kalbą nerasta, tačiau tuo tik džiaugiuosi! Per šį mėnesį peržiūrėjau visus 4 sezonus, trečiadinį bus finalinė serija, o 5 sezonas dar ne greitai, tad reikės vėl kažko ieškoti, tačiau tiems, kurie dar nematė - tikrai rekomenduoju! Komedijos stilius, dažnai prajuokinantis - siužetas ne nuobodus, o aktorių grožis verčia ieškoti IMDB jų ūgių (taip, aš tai darau).

 

Turbūt nestaigmena, jog šį mėnesį "Popieriniai Miestai" nustebino mane labiausiai. Apie John'o Green'o kūrynį esu jau rašiusi daug gerų žodžių, apie filmą kalbėdama irgi jų negailiu. Nežinau, ar man taip vienintelei pasirodė, bet filme pabaiga buvo daug linksmiau perteikta, nei knygoje, o tai privertė lengviau suprasti pagrindinę mintį šio kūrinio, kurią yra suformavęs John Green. Visus lūkesčius ypatingai pateisino Cara Delevigne - aktoryste mergina gali užsiimti. Popietė, praleista žiūrint šį filmą tikrai pasiteisino ir nors knyga labiau patiko ši, "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" ekranizacija paliko didesnį jausmų įspūdį. Šiaip ar taip, kaip ir minėjau - filmas neprastas, vertas Jūsų peržiūros.

 

Apie Sara Zarr knygą "Kaip išsaugoti gyvenimą" taip pat esu rašiusi, tačiau pasikartosiu, jog knyga puikiai tinka atsipalaidavimui - šį darbą mano manymu ji puikiai atliko, kai man to reikėjo.

 

Buržilų kaimo Šarūnės palėpė. Pradėkime nuo to, jog mano tėvai man nenuperka fotoaparato, nes mano telefonas atlieka šią funkciją. O šie žmonės šiuos aparatus ir objektyvus tiesiog kabina ant sienos kaip dekoraciją. Būtent šiame kambaryje visą savaitę vyko daug draugiškų diskusijų, pasvarstymų ir kortų žaidimų, tad atsiminimai iš ties puikūs, jog tai galėčiau įvardyti kaip mylimiausią mėnesio vietą.

 

Paprastai universalių dalykų nemėgstu. Ta mokytoja, kuri puikiai išmano istoriją dažniausiai nepasiteisins fizikos pamokoje, madingosios timpos ant apkūnesnės merginos nepadarys didesnio įspūdžio nei sportiškesnės merginos kojos, hipsterio sojos kava nesužavės Užkalnio receptorių, "universalus" kremas neparūpins paakių odos. Elizabeth Arden Eight Hour kremas jau seniai yra legenda tarp visų "žvaigždžių", jų asistentų ir net lietuvių. Ir jeigu kalbame apie universalumą, būtent jis toks ir yra - aprašyme yra tik labai maža dalis funkcijų, kuriose yra naudingas šis kremas. Su mama jį jau vartojame apie 6 metus ir tai nėra vienas iš vienkartinių produktų (dažnai odos priežiūroje ieškau naujų ženklų, nes lūkesčiai nevisada pasiteisna), o šį mėnesį ypatingai jis pagelbėjo po Italijos Saulės "nudegintos" odos - skausmas per naktį dingo! Daugelis mano pažįstamų merginų ir tinklaraštininkų dažnai skundžiasi lūpų oda, jog ši skeldėja ir labai greitai išsausėja - bei dar 99 problemos, dėl kurių verta pirkti kitos rūšies "Baby Lips". Apie šį lūpų vazeliną negaliu nieko blogo pasakyti, nes jo nenaudoju, bet Elizabeth Arden kremas laisvai sutvarko šią problemą - vienai nakčiai užsitepiau, o ryte lūpos buvo vėl be galo glotnios (dienos metu, žinoma naudoju ir paprastą lūpų balzamą, kuris palaiko normalią būklę). Skaudūs nusibrozdinimai, kieta alkūnių ar pėdų oda, sausi plaukų galiukai - visas funkcijas didelė kaina atitinka. Ir ta didelė kaina yra verta vartojimo trukmės bei problemų taisymu - rekomenduoti tikrai ne gėda.

 

Labiausiai gaila dėl to, jog Huile Olive kremo nenusipirksite Lietuvoje. Gera žinia - jeigu pažįstami važiuos į Provanco regioną, greičiausiai užsuks į "Castelas" aliejaus gamyklas. Jei tokių gerų draugų taip pat neturite, tikiu, jog panašų gėrį atliks natūralus kremas, kurio sudėtyje yra alyvuogių vaisių aliejus. Šį kūno kremą atsivežiau svečiuodamasi Prancūzije praeitais metais - išbandžius palikau jį vėlesniam laikui, nes tuo metu naudojau kitą priemonę. Kremas yra minkštesnės būsenos nei įprastas, tad daug lengviau įtepti į kūną, pasakiškai kvepia alyvuogėmis, greitai įsigeriantis į kūną ir nepaliekantis sunkumo pojučio, tad produktu esu labai patenkinta - pirkčiau ir dar kartą, bet galimybės neturiu, tad bandysiu ieškoti kažko panašaus.

 

Sijoną dar turėsite išvysti Haul įraše šiame blog'e. Esu iš tų, kurios turi keletą džinsų, maikučių ir suknelę bei nuolatos dėvi tą patį. Draugai net juokiasi, jog mano beveik visos "Facebook" nuotraukos yra su ta pačia apranga. Pirmiausia tai vyksta dėl to, jog nedažnai apsipirkinėju ir pinigus išleidžiu ant kitų dalykų. Toliau seka tai, jog sunku rasti man tinkančius drabužius - pagal figūrą, lengvai telpu į S drabužius (taip pat kaip ir 1.60 m. merginos, ant kurių kūnų sijonai neatidengia grožybių, už kurias paprastai moka striptizo baruose) , pagal ūgį - XXL, dėl to dažnai viską reikia siaurinti. Ieškojausi sijono rugsėjo pirmajai ir H&M radau šį. Ir dabar jį nešioju vos ne kiekvieną dieną. Galvoju, reikia fotkę "Facebook'e" pasikeisti, jog pasigirčiau, kad radau pinigų drabužiams. Pagaliau.

 

Saulės akinius keičiu kas metus. Specialiai neperku tų krūtų (kirtis ant ū, kalbų ne apie moteriškasias grožybes), nes šį aksesuarą stebuklingai mėgstu pamesti, be to galiu dažnai pakeisti stilių, neišleisdama didelės pinigų sumos. Šie pirkti Italijos maisto prekių parduotuvėje puikiai tiko prie mano veido formos - gaila, kad nedaug galimybių šį mėnesį turėjau jais pasipuošti, bet retomis progomis tikrai pravertė!

 

Šeštoje klasėje lankiau rankdarbių būrelį - mėgau juos daryti, jeigu nebūdavo tikslių taisyklių (pvz.: mozaika, porceliano dekoravimas, auskarų gaminimas ir t.t.), nes tiesiog nebuvau gabi. Nežinia kiek išleidau ant dekupažo pinigų (dvi knygos, dažai, auksavimai, specialios pamokos (50 litų ilgai taupiau, kad galėčiau nueiti į ARTmanijos kursus), specialūs klijai, servetėlės, teptukai, daiktai, ant kurių eksperimentuodavau) - buvo toks didelis noras išmokti. Ir du kartus pavyko - vieną kartą nusidekupažavau kėdę (dalį jos galite išvysti čia, taip pat ir tai, jog vienos servetėlės pusę nuplėšiau - bet iki tol baldas buvo tikrai gražus!) ir šiuos arbatos dėkliukus, kurie šiuo metu ant stalo atlieka pareigas, laikydami mano žvakę ir pieštukinę. Bent jau man šis darbas tikrai buvo vykęs, puikiai tinkantis kaip interjero detalė.

 

Kas sakė, jog žvakių negalima deginti vasarą? Nors tai šaltojo sezono aksesuaras, gaivesni kvapai tinka ir ilgoms rašymo naktims. Šią žvakę pradėjau deginti mėnesio vidurį ir jau dabar mažai kas likę iš šios kalėdinės dovanos (tėvai nupirko, neapsikentė įvairių stiprių cheminių kvapų, skleidžiamų mano žvakių). Be to, levandų kvapas yra vienas mano mylimiausių (ir ne tik kvapas - kaip ir mėtas, šį augalą mėgstu visur - ir maiste, ir aksesuarų detalėse), primenantis Provancą. Žvakė yra lietuvių gamybos ir 100% natūrali, tad visus norus puikiai atitinka ir įrodo tai, kad tėvai mane puikiai pažįsta.

 

Žalia arbata yra gėrimas, kurį kaip ir vandenį geriu vos ne kas dieną. Prie skonio teko priprasti, tačiau turėdama omeny, jog ji turi daug naudingų savybių mano sveikatai, labai greitai ją pamėgau, be to, turėdama mažą kofeino dozę prabudina taip pat kaip ir kava bei puikiai tonizuoja. "Cha" kaip "Clipper" arbatoms turiu didelę aistrą vien dėl to, jog produktus gamina be jokių kvapiųjų medžiagų ir įsudėtį įeina tik organinės medžiagos. Iš Lietuvoje pirktų žaliųjų arbatų ši patiko labiausiai - nors kainuoja truputį brangėliau, vieno pakelio užtenka visam arbatinukui, iš kurio siurbčioju visą dieną!

 

Ačiū, jog skaitėte! Koks vienas dalykas šį mėnesį Jums ypatingai patiko? Galbūt mėgstate kažką ir iš mano įvardytų?

 

Iki kitų kartų, Simona.

 

P.S. Jei savo blog'e rašėt arba rašysit apie liepos mylimiausius, palikite nuorodą - mielai paskaitysiu!:)

 

Kaunas, Anykščiai, Vilnius.

Lietuvoje jau esu daugiau nei savaitę. Ech, net nežinau - džiaugtis ar ne. Buvau labai pasiilgusi Vilniaus - aš įsimylėjusi kiekvieną pastatą, kiekvieną gatvę - nesu itin didelė nacionalistė, bet didžiuojuosi, jog esu vilnietė ir turiu galimybę kvėpuoti šio miesto dvasią. Kiekvieną kartą, išėjus į miestą galima rasti vis naujų, nematytų kampelių, kurie įkvepia... kurti. Tikrai. Bent jau dabartinėse svajonėse, kai baigsiu universitetą (jeigu baigsiu), tikiuosi savo namus įkurti rytinėje Lietuvoje. Pastaba sau - kai grįšiu, būtinai vėl atlikti Vilniaus eksplorinimo pažinimo projektą. Su kava iš "Coffee Inn"  ir užrašų knygele rankose.

Jau rytoj (arba šiandien, nes jau naktis), išvažiuoju į Anykščius - tik vienai nakčiai, bet į šį kurortinį miestelį norėčiau dar sugrįžti ir rugpjūtį - vaikystės miestas, nieko nepridursi. Įvairių kuriozų ten buvo, įvairių prisiminimų - gaila, jog paskutinėmis vasaromis nuvažiuoju ten labai trumpam. 11 valandą ryto, su Rugile ir šeima, patrauksime link Lietuvos šiaurės, ten susimatysime su keliais giminaičiais, o sekmadienį tėvai mus nuveš link kitos draugės namo kaime, kur visą savaitę aš, Rugilė, Sandra ir Šarūnė gyvensime. Kadangi interneto ten nėra, parduotuvės (netgi maisto) taip pat toli, tikiuosi pagaliau rimtai atsipalaiduoti - skirti pakankamai laiko miegui, naujų receptų "išradimui", sportui, idėjų kaupimuisi, skaitymui ir rašymui. Bei žinoma, viliuosi, jog visos dar labiau susipažinsime, nes apart Rugilės, kitas merginas pažįstu vos metus.

O dėl skaitymo, tai labai rimtai kalbu. Esu susirūpinusi savo senaisiais hobiais - Italijoje padėtis taisėsi, grįžus čia, vėl pamirštu. Ir nedarau tai tikrai ne dėl to, jog nenoriu - tiesiog žiūrėjimas iš naujo "Kerės Dienoraščius" bei "Liežuvautoją" ima viršų (juokas), be to, paskutinėmis dienomis stengiausi ir čia rašyti, ir susitikti su keliomis draugėmis, ieškojausi informacijos apie universitetus (taip, aš keista. Būsiu tik devintokė ir jau tuo domiuosi... bet įvairūs "Youtube" video apie juos būna tokie įdomūs!). Bent jau džiaugiuosi "2015 metų knygų iššūkiu" - perskaitytos 7 knygos iš 12 (ir 2 alternatyvių) ir tai, kad pagaliau sugebėjau susidominti anglų kalbos kūriniais. Bet mokyklinis sąrašas guli dar nepaliestas - Anykščių šilelis, Antigonė, Makbetas ir kiti laukia rugpjūti arba tuomet, kai ateis metas atsiskaitinėti (galbūt yra vyresnių skaitančių panelių ir jau gaunate knygų sąrašus vasaroms - ar skaitote viską šiltuoju sezonu, ar tada kai liepia? Nes mano sąraše yra 17 knygų ir ištraukų, tad abejoju ar fiziškai suspėsiu).

 

Dalykai, kuriuos vežiausi į Kauną: šalta kakava, vanduo,
sausainiai, raktai, piniginė, knyga, užrašų knygelės.



Pusryčių traukiny
malonumas.

Dar vienas įdomus faktas mano 2015 metų vasaros dienoraštyje - išvyka į Kauną. Jau seniai esu supratus, jog nepažįstu Lietuvos ir labai noriu tai padaryti. Net pasakoti juokinga - lietuvė, o viename didžiausių savo tėvynės miestų nebuvusi. Taip pat ir Austėja... tad dar birželio pradžioje supratome, jog tai reikia būtinai pakeisti ir savarankiškai susiplanavome ekskursiją į Kauną. Anksti ryte, patraukėme į traukinių stotį, nusipirkome bilietus ir susiradome atokesnes vietas, jog galėtume netrukdamos šnekėti, bei kad mes neerzintume kitų. Kelionės dalis traukiny buvo ypatingai jauki, smagi ir skani - specialiai namie nevalgėme pusryčių, jog galėtume tai daryti šioje transporto priemone, kuria taip pat naudojomes pirmą kartą gyvenime. Šalta kakava ir sausainiai iš M&S (turbūt patys skaniausi kokius tik esu valgius - su šokolado (balto! Nors pasirinkimas didelis, jeigu nemėgstate šio) gabaliukais, šonuose traškūs, o vidury tąsus) verčia apsiseilioti net dabar, kai apie tai pagalvoju. Traukiny skaitėme, taip pat susiskambinome su pažįstamais Kaune, jog šie nurodytų ką verta aplankyti. Netikėta, netikėta - pirmoji stotelė "Laisvės Alėja". Gaila, jog dalis jos remontuojama ir viso senamiesčio grožio negalėjome pamatyti. Bet vis dėl to pasidarėme keletą šaunių nuotraukų, užėjome į labiausiai patikusias parduotuves/kavines apsižiūrėti (ten yra labai gera sveiko maisto prekių parduotuvė! Kvapas vos įžengus priverčia išversti piniginę, o sveiki sausainiai su mėlynių įdaru privertė mane dar labiau pamilti šią vietelę).

 

Vėliau nusprendėme, jog laikas užsukti į žymųjį "Akropolį". O čia jau tikrai rimtas dalykas - tarp vilniečių ir kauniečių kilus švelniam ginčui (aš tikiu, jog šių miestų gyventojai supras apie ką šneku, ypač jei yra dalyvavę stovykloje su žmonėmis, kurie yra labai nacionališki savo miestui), kuris miestas geresnis, žmonės, kurie galbūt yra lietuviškiausi Lietuvoje (nes savo šalies prezidento nerenka kitos tautybės asmens. Sakau tai dėl to, jog tam tikrai atžvilgiais tikrai gražiau žiūrėti į savo gimtinę mylinčius kauniečius kiek stiprėliau (ei, nesupraskite neteisingai - aš savo širdies neperkeliu į Kauną) sako, jog jų prekybos centras yra daug kietesnis. Žinote, keturi aukštai ir šalia centriuko, yra BC Žalgirio fanų parduotuvė (čia ne pagyrimas) - viskas sutvertas šiuolaikinės kartos žmonijai. Kas man jame patiko, jog "Akropolis" tikrai įdomiai yra intergruotas į senesnius pastatus bei tai, jog tuoj čia atsidarys "CRONUTS" kavinukė (o Vilniuj, deja, nėra) - dėl pastarojo fakto pasižadėjome sugrįžti į priešų žemę (juokas). Pavalgę žymiajame pastate nusipirkome ledų ir atsisėdome prie šalia "Akropolio" esančio suoliuko parelaksuoti. Tiesą pasakius, galvojome idėjas tinklaraščiams. O tada jau patraukėme atgal į sostinę. Gailiuosi dabar, jog nesuvalgėme kebabų, nes Vilniuje skanių dar nesame radusios,  o apie Kauno kebabų kioskus sklando legendos net čia, Vilniuje.

CRONUTS būsima parduotuvė.

Turbūt skaniausi "parduotuviniai"
ledai.

Apibendrinus, patirtis, gauta važiuojant į kitą miestą savarankiškai patiko. Galbūt palengvino tai, kad Kauno stotyje lengvai galima susigaudyti, į kurią stotelę eiti (nes yra vienintelė), o Vilniuje (būtent prie stoties) yra net mums sunku gerai apsižiūrėti. Draugiškai pastūmusi ant Kauno (sori, aš iš Vilniaus, man to reikėjo), turiu pripažinti, kad miestas yra gražus ir istoriškai "išsilaikęs". Turite kuo didžiuotis, kauniečiai! Ir dar vienas priminimas sau: nors Trakuose esu buvus ne vieną kartą, kaip ir minėjau, daug smagiau nuvykti yra savarankiškai. O kadangi iki jų traukinio bilieto kaina nebrangi (1.68 eur), kurią nors dieną reikės nuvažiuoti suvalgyti kibinų ir pasimaudyti.

 

 

Štai taip ir slenka mano dienos - visai smagiai. Susimatysime po savaitės,

Simona.

 

P.S. Kaip Jums einasi ši vasara?



Klausimai ir atsakymai

Sveiki! Manau, jog visi, jeigu norite ko nors paklausti manęs, žinote, kad galite visada klausti! Kelis kartus ir el. pašte esu radus Jūsų klausimų ir komentaruose, tačiau... manau, jog iš visų šitų klausimų, galėčiau sukurti naują įrašą! Kelis klausimus jau esu pasiruošusi, tačiau norisi daugiau! Tad jei kas nors "guli" ant širdies, klausimą (ar klausimus) galite palikti komentaruose arba svetainėje ask.fm su prierašu MD.
Rimti, keisti - jokio skirtumo! Nuo mylimiausio maisto iki svajonių gyvenimo vietos.. :)
Neprižadu, jog į visus atsakysiu (tikrai ne dėl to, jog jų gali būti per daug), nes kai kurie jų gali būti puikios įrašų idėjos (jų dar turiu labai daug, tačiau papildomos niekada nekenkia!).
Labai tikiuosi įrašą su visais Jūsų klausimais ir mano atsakymais pateikti Jums iki savaitės pabaigos, nes kitą savaitę neturėsių prieigos prie interneto, tačiau jei ne - vėliau!

Dėkoju iš anksto,
Simona.

Italija - vieta, kur sužinoma, jog Lietuva yra Europoje

Florencijoje.

Ir ta šalis, kurioje vynuogynai tęsiasi ištisus kilometrus bei ledų suvalgoma daugiau nei "normalaus" maisto - galutinai pakerėjo mane. Visomis prasmėmis. Ir nors svarstyklės rodo papildomus du kilogramus, kurių oi, kaip šiuo metų sezonu neturėtų būti (nors gal ir ne taip svarbu - lietus vis tiek pliaupia visą dieną) - esu pasakiškai laiminga, jog turėjau progą paragauti mėsos skonio ledų (ne, skanūs jie nebuvo, bet esmė ne tame).

Vieta, kurioje svečiavausi trys savaites yra visiems puikiai žinoma kaip maisto karalystė ir jei reikėtų įvardyti pačią skaniausią virtuvę, neabejodama sakyčiau, jog Italija šį punktą tikrai turi. Kaip ir visą kitą, dėl ko sklinda gandai - geri ir blogi, tačiau tai ir daro šią šalį ypatinga. Ji turi visko, dėl ko ją galima būti vadinti svajonių vieta, mano nuomone (na, jei nepaisysime kartais iškylančių ekonominių problemų).

Kelios dienos praėjo tokiu būdu.

Su šeima, jau penktus metus atostogauti važiuojame mašina (taip, "sugaištama" daug laiko (tačiau visi, be vairuotojo jį gali panaudoti vertingai), bet pliusų šis keliavimo būdas turi - galima vežti ir atsivežti (!) daiktų tiek kiek nori (sveriamo bagažo, ačiū dievui - nėra), užsukti kelionės metu apžiūrėti "tarpinių stotelių" ir perskaityti knygas, kurias seniai atidėliojai). Tad šių metų birželio aštonioliktosios naktį įsėdome į automobilį ir pasukome link picų, makaronų ir ledų šalies.

Nuostabus desertas.

Pirmoji tarpinė stotelė - Čekija. Jeigu "New York Times" žurnalistė, viešėjusi Lietuvoje pasakė, jog čia yra labai pigu, tai turiu priminti, kad būtent Prahos priemiestyje, galima įsigyti vidutinio dydžio steiką (su pilnu garnyru - garintos daržovės, kepti maži kukurūzai ir bulvės) vos už 7 eurus (primenu, jog Lietuvoj be tokio puikaus garnyro, šis pagal kalbotyros ekspertus vadinamas kepsnys, restorane kanuoja apie 14-20 eurų). Vakare pavaikščioję po apylinkes ir pamiegoję, kitą dieną pravažiavome Vokietiją ir Austriją atsidūrėme ant vieno iš Italijos kalnų, kur apsigyvenome vienai nakčiai. Turiu pasakyti, kad mano naujametinis pažadas, pradėti mėgautis maistu pagaliau įgavo pagreiti - suvalgiusi bufalo mocarelos salotas, užsisakiau turbūt vieną skaniausių gyvenime valgytų desertų - pyragaitį, kurio pavadinimo net neatsimenu, nes tuo metu tiesiog susikaupiau ir mėgaujausi. Migdolai, vanilė, kremas, avietės - visi šie skoniai jame buvo susipynę ir labai tikiuosi gauti progą kada nors jo dar paragauti...

Vaizdas, kai stovi prieš namą.

Ledai Florencijoje.

Tačiau atėjo vėl kita diena. Ir pagaliau mes buvome kelionės tiksle - viloje, šalia nuostabiosios Sienos, viloje, kurioje buvo suvalgyta daugiau makaronų, nei turėtų būti. Kelios dienos ir buvo praleistos tenai - maudantis, deginantis (deja, mano oda šiam punktui atspari, tačiau strazdanų atsirado dar daugiau), skaitant (pagaliau turėjau laiko perskaityti knygą anglų kalba! Mano pirma, nė kiek ne adaptuota - Rainbow Rowell "Fangirl"), rašant įvairius įrašus į šį ir kitą manąjį tinklaraštį ir svarbų svarbiausia - valgant. Kadangi būnant Italijoje nė karto nelijo (tik važiuojant atgal į Lietuvą, buvome įvažiavę Vokietijoje ir Lenkijoje į didelę liūtį ir net gavome susijaudinusios močiutės žinutę, kad siaučia šiose šalyse uraganas) - pagrindinis valgis buvo ledai ir žinant, jog nesu įvairiausių šerbetų ar šaldytų sulčių gerbėja (ledai turi likti ledais) - keli kilogramai prilipo prie pilvo. Tačiau džiaugiuosi, jog atradau laiko ir sportuoti. Dažnai vakarais temstant ir leidžiantis saulei išbėgdavau pabėgioti ir nors nesu didelė gerbėja šio sporto, matant tokius vaizdus buvo malonu ir labai gera. Vienas iš dalykų, kurių tikrai pasiilgsiu Italijoje ir yra būtent visi vakarai, praleisti su šeima - bėgimas, naktinės maudynės baseine besiklausant čirškiančių cikadų ir makaronai.

 

Vyninė Montepulčiano.

Oras buvo šiltas. Ir labai. 38 - aukščiausia temperatūra, 27 - mažiausia, tačiau tai ne taip ir liūdino šiauriečius lietuvius, išsiilgusių didelės šilumos. Ir tai nesutrukdė aplankyti gražiausių Toskanos vietų.

 

Florencija. Esu tikra, jog šį pavadinimą tikrai girdėjote, juk būtent čia, pagal įvairius tyrimus, gali ištikti Stendhalio sindromas, kuris nepasireiškia tik ant vietinių gyventojų ir Azijiečių. Dėl didelių meno kūrinių, kurių pilna visame mieste, galite išgyventi psichikos ir elgsenos sutrikimus, todėl vietinių muziejų apsaugininkai yra išmokyti, ką tokiu atveju reikia daryti. Pripažįstu, miestas tikrai išlaikęs savo istorinę vertę iki šių dienų, tad viskas, ką mačiau mane nustebino. Net ir tai, kad nusipirkau trys porcijas ledų ir viena iš jų buvo mėsos skonio. Šiame mieste - viskas įmanoma, tad apsilankyti, viešint netoliese yra būtina.

 



Sendžamiano saulėgrąžų laukai.



Siena. Amžinasis Florencijos priešas (čia kaip Vilnius ir Kaunas, tačiau pykstamasi ne dėl krepšinio) pakerėjo mane dar labiau. Istorija čia vyksta iki šiol - mieste apsilankėme prieš kasmetines Palio varžybas (nors dėl didelio norinčių pamatyti šį reginį turistų srauto, šventė dabar jau turi dvi datas metuose, vis dėl to kai kurios taisyklės yra išlikusios nuo pirmųjų varžybų 1644 m.), kuriose labai norėjome apsilankyti (kaina asmeniui tribūnose - 200 eurų, nuomuotas balkonas - 1300 eurų, tad planai šiais metais žlugo) - dvylikos miestų rajonų žirgai dalyvauja rungtynėse, dėl garbės. Ir nors varžybų nepamatėm, stebėti pasiruošimą buvo taip pat įdomu, į ką ir įėjo didelės kainos parduotuvėse, dėl kurių būnant mados šalyje drabužių daug neįsigijome... Tradicijas miestas irgi išlaikęs (net nežinau ar pagirti ar pasibjaurėti "nešiuolaikiškumu") - kiekvieno rajono vaikinas gali susitikinėti ir tuoktis tik su savo rajono panele. Architektūra miesto - išskirtinė. Gatvės labai siauros, o pastatai aukšti, tad karštą dieną mėgavomes visų išsvajotų pavėsiu, kuris buvo pernelyg tamsus dienai, tačiau tai ir žavi - Italijoje kiekvienas kampas ir kampelis yra skirtingi.



Florencijos panorama.

Montepulčiano. Nors šis miestas yra mažiausias iš visų, jis taip pat turi ką parodyti. Pirmiausia - čia pigu. Visur. O tai keista, nes turistų, tiesa, taip pat netrūksta. Gaminamas žymiausias vynas ir aliejus Italijoje, kurie yra net eksportuojami į Lietuvą - tai jau šį tą pasako. Labiausiai šiame mieste patiko mažas parkelis, kuriame auga garsiai šlamantys medžiai ir vietinis stebūklas, čia yra dešimt laipsnių mažiau, nei prie paprasto pavėsio, tad burbantiems dėl temperatūros turistams (c'mon, Jūs atvažiavote į vidurio Italiją, ko tikėjotes?) ši patinka. O man ten buvo išties jauku ir gera pasedėti, jei būčiau viena, tikrai pabūčiau ilgiau ir sėdėdama bei klausydama gamtos muzikos rašyčiau (tikiuosi, kada nors taip ir bus).

Langinės Bulgeri.

Bulgeri. 30 gyventojų, 8 vyninės ir 1 asilas šio kaimelio sąskaitoje - ir tai vis tiek vilioja turistus. Pirmiausia, čia yra nuostabi vietinė kvepalų parduotuvė, kurioje jau po kelių minučių apsvaigsta galva. Antra - čia buvo suvalgyti skaniausi ledai Italijoje. Trečia - kaimas yra puiki tarpinė stotelė, važiuojant prie Viduržemio jūros, su kuria mums šiais metais kaip niekad pasisekė. Prie Baltijos jūros jau kabėtų piktasis Šalčiūtės veidas (Happy365mag gerbėjai, tikiuosi prisimenate apie šį tyrimą), neleidžiantis maudytis, tačiau čia - laisva šalis. Bangos priminė vandenyną ir jų masažas nugaroms buvo nuostabus - o ir skonis, kaip Jūros (šiais metais prie Baltijos dar nebuvau, tačiau...). Ketvirta - vynas brangesnis nei Montepulčiano, bet geriamas pačios Karalienės Elžbietos. Ir štai Jums priežastys, kodėl verta pamatyti šį kaimuką, kurio namų langinės su gėlėmis yra labai jaukios ir meniškos.

 

Važinėjant po įvairiausius miestelius ir mirkant batoną į aliejų, velniškai greit praėjo tos dvi savaitės. Tad vėliau patraukėme prie terminių vandenų, kurie pasižymi įvairiomis gydamosiomis savybėmis. Nors dieną juose plaukyti buvo tikrai per karšta - rytai ir ilgi vakarai 37 laipsnių vandenyse buvo pasakiški. Būtų labai smagu čia atvykti vėlyvą rudenį, kai puola mažas stresas dėl mokyklos ar dar dėl kokių menkniekių - vieta tikrai atpalaiduojanti.

Terminiai vandenys naktį.

Ir galiausiai, paskutinę kelionės dieną, prieš dvi keliavimo namo, apsilankėme didžiausiame Italijos pramogų parke "Gardalende". Ir nors esu buvus ne viename tokio pobūdžio parke - galiu savo antrąja viešnage patvirtinti, kad šis ekstemalių pramogų megėjams turėtų patikti labai. Bent jau man šis, kol kas patiko labiausiai.

Pica Montepulčiano. Padas geras, o priedai tradiciniai - štai Jums tikroji "Margarita" prieš akis.



Be puikaus maisto (tai jau kaip ir savaimę suprantamas dalykas), geros temperatūros, nuostabių reginių akims (visomis prasmėmis) ir beprotiškai daug gatvėse žiedų (sankryžų beveik nėra), man patiko atsipalaidavę žmonės, įjungę don't care režimą. Gatve einanti garbingo amžiaus močiutė su didžiuliais akiniais ir ryškia suknele bei dantyse cigarete. Ir garsiai besiginčijančios šeimos su didžiuliais rankų mostais. Triusikai džiaunami ant sienų centre. Medituojantys gatvėse budistai. Merginos, atsisėdusios prie parduotyvių ir valgančios šokoladinius pyragus. Žavi, žavi viskas ką mačiau. Ir galbūt buvau tik tipinė turistė, užsidėjusi rožinius akinius, bet Italija mane pakerėjo. Stipriai.

Apie pirkinius Italijoje galite rasti ČIA.
 Ir iki kitų susitikimų,
Simona.



Birželio mylimiausieji

Kaip ir kiekvieną vasarą (o ši jau trečioji tinklaraščiui, kurį skaitote dabar), šį kartą vėl sveikinuosi su šiokia tokia mėnesio apžvalga. Šį sezoną nusprendžiau nedėti jokių aštrių rėmų šiems įrašams, tad tikiuosi, jog jie Jums patiks dar labiau!

Įrašo užkuliusiai: lauke kaitrina saulė, 33 laipsniai šilumos. Nuotraukų peržiūrėti neišeina, nes ta ryški planeta šviečia tiesiai į ekraną. Tačiau smagu, jog galiu rašyti būdama toli nuo Lietuvos!

Uoga Uoga lūpų balzamas - Slaptasis Pirato Receptas. Kadangi turiu tikrai storas lūpas, apsauginė jų plėvelė besišypsant amžinai sutrūkinėja, dėl ko tenka kesti silpnus skausmus. Dėl šios priežasties, balzamas man nėra vien rudenio - žiemos akcentas, esu priversta naudoti jį ir vasarą. Esu žmogus, kuris stengiasi rinktis ekologišką kosmetiką (ypač jeigu kalbame apie lūpų priežiūros priemones, kurias dažniausiai suvalgome su maistu), o jei yra galimybė - ir lietuvišką (vis dėl to norisi savųjų verslą palaikyti). Šis balzamas visus punktus atitinka, o be to yra vasariško, citrininių vaisių aromato!

Visada save laikiau šunų žmogumi. Visada svajojau, kaip rytais galėčiau bėgioti kartu su dideliu mišrūnu. Tačiau jau šią žiemą, svečiuodamasi pas draugę supratau, jog mano sielai reikia katės - nedaug priežiūros, o ir po kojas pasiglausto beskaitant knygą, kartu miega - jaukumo pojutis neišpasakytas su šiuo gyvūnu. O čia, Italijoje jų yra labai daug. Ir kiekvieną rytą džiaugiuosi galėdama jas glostyti ir žaisti su jomis. Ahhh, kaip to pasiilgsiu Lietuvoj.

Pasitikiu gėlėmis - jos madoje karaliauja jau ne vieną sezoną iš eilės, tad nepabijojau nusipirkti šio madimosi kostiumėlio, kuris vasarą yra itin naudojamas. Patinka ir maudimuko kaspinėliai, kurie yra susiūti, todėl nereikia jaudintis užsiimant aktyviu sportu vandenyje ir visas jo "įforminimas".

Nors knyga "Bėgantis labirintu" man nepatiko (daugelis dėl to labai stebisi, tačiau mano skoniui buvo netinkamai ilgi aprašymai, dėl kurių skaityti knygą buvo nuobodu) ir net nesugebėjau pabaigti jos skaityti, keli draugai prižadėjo, jog filmas yra daug kartų geresnis. Ir ką gi. Kadangi iki Italijos su šeima važiavome automobiliu, laisvo laiko tikrai buvo daug, tad nusprendžiau pažiūrėti... ir dabar labai laukiu antrosios dalies! Aktoriai, efektai ir pati istorija (idėja įdomi knygos autorės, tačiau manęs raštu nesugebėjo ji sudominti) - filmas išgirtas neveltui.

Vasarai buvau prisiėmusi iššukį, jog perskaitysiu bent vieną knygą anglų kalba. Nors ir dažnai savo pažadus nukeliu paskutinę minutę, šią R. Rowell (ta pati autorė, parašiusi "Eleonora ir Pakas") knygą "Fangirl" perskaičiau labai greitai. Apie ją, manau kalbėsiu atskirame įraše, tačiau šiandienai turiu pasakyti, jog knyga buo labai jauki ir šilta, kas mane ir sužavėjo.

Šios basutės mano spintoje yra jau trečią vasarą (sunku pagalvoti, kaip seniau atrodžiau būdama 1,6 m. ūgio ir dėvėdama 42 dydžio batus, tačiau ačiū dievui, jog su amžiumi augo tik ūgis ir dabar mano pėdos atrodo visai praporcingai) ir greičiausiai tai paskutinis jų sezonas (ir taip keista, jog nešiojau taip ilgai, nes batus "sutrinti" sugebu greitai). Tačiau kol galiu, tol džiaugiuosi. Apskritai "Camper" firma yra viena mano mylimiausių, kai kalbame apie batus - patogi, patvari avalynė, kurią turbūt rekomenduočiau visiems.

Šiuo metu gyvenu netoli Sienos (Italijos miestas, įsikūręs Toskanos regione) esančiame kaimelyje. Ir turiu pasakyti, jog įsimylėjau Florencijos amžiną priešę - Sieną. Šis miestas gelbėja per itin karštas dienas - centre yra pastatyti aukšti pastatai palei siauras gatveles, tad visuomet būna pavėsis (apart laiko, kai Saulė zenite) ir miestas tampa kiek tamsesnis, kas suteikia savito paslaptingumo. Tradicijos, architektūra, maistas - viskas čia žavi.

Šią avytę padovanojo man atvežė Austėja iš Slovakijos. Turiu jau ją trejus metus (per daug trejetų šiame įraše jau darosi (juokas)) ir ji visuomet labai gražiai atrodo ant manosios lovos. Mano keturmetei sesei ji taip pat labai patinka (jeigu ji mokėtų rašyti, turėtų savo tinklaraštį ir darytų tokio tipo įrašą, turbūt visi punktai būtų tokie patys), tačiau pagal bendrą susitarimą - vasarą jos jai negalima liesti, nes šis pliušinis žaislas keliauja visur su manimi, kaip mažas talismanas. Kadangi avytė gali atstoti pagalvę - ji tampa dar reikalingesnė man. Miegoti kiekvieną šio mėnesio dieną ėjau su ja.

Per įvairius serialus ir filmus dažnai atrandu naujas dainas, kurios greitai tampa mano mylimiausiomis. "Jaunųjų melagių" muzikos takelis beveik visuomet būna negirdėtas ir puikiai atitinka manąjį skonį! Ši Fallulah daina šį mėnesį buvo mano mėgstamiausia.

Ir nors daugeliui tokia spalva nėra itin prie širdies, man ji primena vieną mano draugių juokelį, tad kiekvieną kartą, pažvelgus į nagus norisi juoktis. Be to, ši mėlynai žalia spalva mano akiai yra labai miela, tad birželį nagus ją maloniai lakavausi. Gaila, jog KIKO kosmetikos parduotuvės nėra gimtinėje, nes lakų spalvų pasirinkimas tikrai didžiulis.

Naujasis "Panelės" žurnalo įkūrėjų darbas patiko. Žiauriai. Apskritai, apie visus autorius, kurie anksčiau rengė "Panelę", o dabar "Happy365mag'' galėčiau prisakyti daug gerų žodžių. Esu laiminga, jog turėjau galimybę su jais pabendrauti ir esu laiminga, jog jie nenutraukė savo kerjeros po visko. Įdomios istorijos, puikios fotografijos, įsimenantis žurnalo viršelis, Jurgos laiškas, aštrus ir orginalus rašymo stilius - ar dar reikia sakyti, kodėl verta išleisti tuos du eurus dėl šio skaitalo? Vienintelis minusas - šią vasarą bus tik vienas žurnalo numeris.

Italijoje esantys itališki ledai. AMEN jų kalorijoms, bet skonis - dieviškas. Nuodėmė būti šioje šalyje ir jų nevalgyti. Svarbiausia, jog nuotraukoje matote jų dydžiais pačią mažiausią porciją (juokas). Jau vieną kartą, prieš trejus metus (trys, trys - visur trys) teko pasimokyti beperkant didesnę porciją - deja, tie ledai atsidūrė šiukšlių dėžeje - sotūs, riebūs ir labai isimintini ledai pavergė mano širdį.

Štai tokie manieji birželio favoritai! Tikiuosi įrašas patiko ir iki kitų kartų,

Simona. :)

p.s. ach, net nežinau, kaip Jums pristatyti savo naująjį projektą - http://charlottemidnight.blogspot.it/, jau seniai norėjau pradėti rašyti anglų kalba, nes mano žodynas yra labai prastas ir reikia kažkokiais būdais pradėti jį gerinti, tad jei matote klaidas - nusijuokite ir pataisykite, kalboms niekada nebuvau talentinga. O šiaip, šiame naujame tinklaraštyje daugiau bus visokie vadinamieji haul'ai ir routines, nes daugiau kol kas ir negaliu parašyti anglų kalba. Tikiu, su laiku patobulėsiu, o tada jau žiūrėsim kaip bus. Kol kas rašysiu į abu tinklaraščius.