Apie auskarus, spalvotus plaukus ir tatuiruotes

Nei tų, nei tų neturiu daug. Užtat turiu daug idėjų, ką dar būtų galima pasidaryti ir labai tikiuosi, jog po metų ar kitų, jas įgyvendinsiu. O iki tol žadu pasidalinti savąja patirtimi, susijusia su šiais reikalais - jei tik iškils papildomų klausimų, visada galite klausti!

MANO POŽIŪRIS Į KŪNO PUOŠMENAS

Per paskutinius metus apie savo išvaizdą (ir įvaizdį) pradėjau galvoti visai kitaip, nei dažniausiai būna įprasta ir pradėjau gatvėse vis atkreipti dėmesį į auskaruotus, tatuiruotus žaliaplaukius. Pavyzdžiui, viena sau pietaudama šią vasarą Prahoj, restorane "Loving Hut", kuriame valgiau veganiškus šnicelius, sutikau labai žavią porą iš Londono, kurie ant savo kūno nešiojo margus ornamentus. Nemeluosiu, su jais pasisveikinusi ir trumpai šnektelėjusi, sugebėjau ir per petį nufotografuoti, jog galėčiau parodyti mamai, kaip smagiai žmonės traukia dėmesį. Ir aš puikiai žinau, jog didelė dalis žmonių nelaikytų jų patraukliais, rimtais, subrendusiais jaunuoliais, tačiau man jie skambėjo laisvumu ir kiek kitokiu mąstymu, į juos aš žiūrėjau kaip į pavyzdžius, kad ir kaip juokingai tai skambėtų. Ir be amžiaus cenzo, kurį turiu, norėdama savarankiškai badytis į ausis ir adatas kišti po oda, vienintele likusia man problema tampa ateities darbas. Aš žinau, jog tai skamba kiek apgailėtinai, bet ir puikiai suvokiu faktą, jog bus žmonių, kurie tatuiruotes priims kaip profesinės kompetencijos trūkumo bruožą, deja. Tikrai nėra taip, kad norėčiau dirbti su tokiais žmonėmis, o mano siekiamybė taip pat nėra kokia nors didelė korporacinė bendrovė, tačiau tik dėl įprasto apsisaugojimo "dėl viso pikto", noriu kol kas reikštis kukliai. Ar bijau, jog kažkada pasikeis mano susižavėjimas auskarais ir tatuiruotėmis? Auskarus visada galima išsiimt, o tatuiruotės pasinaikint (jeigu tai bus buvusio vaikino vardas, haha) arba jos reikšmę pakeisti į prisiminimą, jog štai tokie dalykai man kažkada taip stipriai patiko.

MANO PATIRTIS

Vos atsiradus garsiesiams "L'oreal" plaukų dažams, kurie reklamavo patogų savarankišką plaukų dažymą, kuris dar ir nebūtų ilgalaikis, labai greitai įsigijau priemonių ir jau vakare sėdėjau su pusiau rožiniais plaukais, po kelių savaičių - su visai mėlynais. Kol pirmieji man tiko ir patiko, antrieji sukėlė pernelyg didelį dėmesį, o vėliau dar ir trys mėnesius kankinausi su 50 mėlynų ir žalių atspalvių, tikrai. O štai prieš kelias dienas visiškai trumpai nusirėžiau plaukus, kas vos dienai praėjus kelia man šiokią tokią nostalgiją ilgesnėms puošmenoms, bet bent dabar galiu džiaugtis, jog po paskutinių trijų vizitų pas kirpėją ir mąstymų apie šią dizaino galimybę, pagaliau aš tai padariau ir daugiau apie tai net negalvosiu.

Taip pat savo ausyse turiu ir kelis auskarus, kaip ir daugelis mūsų. Pirmąją, "įprastą" porą po ilgų maldavimų pas mamą, dovanų gavau penktoje klasėje - atsimenu, jog labai stipriai skaudėjo, o ir gydymas, su pakartotinu pūliavimu, netikėtu ausies užgijimu nebuvo pati maloniausia patirtis. Žinau, jog daugelis su savimi nešiojasi panašias istorijas, tačiau po 6 metų pertraukos viskas praėjo daug sklandžiau - ar dėl to, jog pakliuvau pas gerą specialistą (nors dėl šito abejoju), ar dėl to, jog su manimi, auskarus vėrėsi ir kelios draugės, ar dėl to, jog buvau vyresnė - nepasakysiu. Savo trečiajam dūriui, šį kartą į viršutinę ausies dalį, į kremzlę, pasirinkau mažą auskarų parduotuvėlę Winterthur mieste, kur vos tik su kompanija atėjome, pasirodėme, susimokėjome po 10 frankų (=8,6 eur., kas jau Lietuvoje būtų neįtikinamai pigu, tad pagalvokite, kaip tai atrodo Šveicarijoje) ir su juodais markeriais pasižymėjome norimas skylių vietas. Tą patį ir toj pačioj vietoj dariau ir trečiąjį kartą, skylutę pasirinkdama apačioj, šalia pat pirmosios vietos ir štai dabar, vienoje ausyje turiu vieną auskarą, o kitoje - dešinėje, tris (yra kažkoks sklaidžiojantis mitas, jog į dešinę ausį duriasi tik homoseksualūs žmonės. Kadangi stereotipas man nepatinka, aš specialiai dūriausi į šią pusę ir vis sulaukiu kitų žmonių komentarų apie šį pasirinkimą - keista ir nekitaip, tačiau bent tokiu būdu galima pamatyti, kas artimoje aplinkoje gyvena facebook'o komentatorių sukurtais stereotipais ar tiesiog yra siauresnio požiūrio). Ir nors niekada nerekomenduočiau eiti į pigias vietas, kur yra adatų ir veiksmų su jomis, ačiū dievui, man viskas baigėsi gerai, o tos skylutės primena nerūpestingas dienas Šveicarijoje. Tiesa, žaizda kremzlėje, nors ir prabėgo beveik metai nuo jos atlikimo procedūros, vis dar galutinai nesugijo ir dažnai erzina ant šono atsigulus lengvas dilgčiojimas, visos šitos "kančios" yra normalios ir nebūtinai priklauso nuo dezinfekavimo aplaidumo. Tad jei jums tik gražu - nebijokit ir durkit, o visa kita, kaip aš mėgstu sakyti, yra tik patirtis.

O tatuiruočių – jų aš jau norėjau labai ilgai, tik bijojau daug labiau nei auskarų ar dažytų plaukų. Pradžioje galvojau apie lėktuvėlį ant vidinės rankos (šalia plaštakos) pusės, kuris primintų man apie norą daug keliauti, nuvažiavus į Šveicariją mąsčiau apie traukinių bėgius, kurie primintų man ilgas valandas juose ir grįžus atgal į Lietuvą. Visą vasarą masčiau kaip šį aksesuarą paversti prisiminimu apie Šveicariją - pradžioje buvo alpės, vėliau karvės, vėliau pigaus vyno dėžės atvaizdas. Visai netyčia, instagram'e į mano akis dar ir krito puslapis @rankoszemynvistienai, kur berniukas Kristupas piešia dizainus ir užsiima handpokinimu. Ilgai ir neparašiau jam, iki kol į akis krito vienas dizainu su pravirame lange besimatančiais kalnais ir laiptais į juos - gaila, bet ilgus delsimas davė savo, tad dizainą prigriebė kita mergina, tačiau jis, išgirdęs mano pirminį norą "alpės", nupaišė naują dizainą, kuriuo esu itin patenkinta ir jau spėjau net susigalvoti kiek ilgesnę reikšmę jai nei Šveicarija. Šie kalnai, atsidūrę ant mano kairiosios rankos, virš alkūninės dalies man taip pat asocijuojasi ir su mano amžinu darbų nukėlimu į šalį, nes būtent ilgesnę reikšmę, kurią labai norėjau turėti sugalvojau gal tik po savaitės tatuiruotės atlikimo. Juoda Saulė primena ir tamsesniąją mainų pusę, kurios egzistavimą aš taip pat noriu pripažinti, o keturi spinduliai atstoja man ir keturias geriausias mainų drauges, su kuriomis tik ir svajoju, kaip vėl susitiksiu ir kiek daug man jos laimės suteikė. O štai linijos po kalnais man kalba apie ežerą šalia Liucernos, kur vykdavo laužų naktis bei buvau gaminami patys geriausi prisiminimai. Tad jei ir vėl kas paklaus, ką aš darysiu, kai man tatuiruotė atsibos, nebežinosiu ką ir atsakyt, nes tokių dalykų aš primiršt nenoriu, o su gerais žmonėmis kurtos akimirkos, kurios kadaise darė mane tokia laiminga, nusibosti irgi neturėtų. O dėl senatvėje būsimos išvaizdos, kuomet šis aksesuaras susiraukšlės... susiraukšlės ir visa likusi oda, o ir galų gale - negi taip svarbu kaip atrodysi, kai pilve plasnos drugeliai, vos tik pažvelgus į ranką? Juokingiausia, jog paskutinį komentarą dažniausiai ir pateikia tie, kurie savo svarbiausia vertybe laiko požiūrį, jog išvaizda nėra svarbu.

MANO IDĖJOS ATEIČIAI
Plaukų transformacijų idėjos ateis turbūt ir su stiliaus kaita pasaulyje. Štai dabar atėjo kažkokia kirpčiukų mada, kurie anksčiau man šaukėsi tokiu pat neskonybės akcentu kaip ir geopardiniai raštai (kurie irgi, deja, grįžta) ir keista, jog net pradedu mąstyti, kaip atrodysiu su jais. Tik faktas toks, jog praėjus įvairias sruogelių, ombre dažymo fazes, kartu su ryškiomis spalvomis, patraukliausia sau išlieku ilgais, natūraliais plaukais, su kuriais jaučiuosi ir patogiausiai, tad nežinia, ar bus taip paprasta pamatyti mane su pusiau skusta galva ir raudonais karčiais. Vis dėl to, yra žmonių, kuriems tai puikiai tinka, kurie jaučiasi tokiu būdu išreikšdami save puikiai, tad visus malonumus, susijusius su plaukais, su mielu noru ir palieku jiems.

Ausyse aš dar noriu turėti keletą skylučių abejose ausyse, išsidėsčiusių keliose vietose, be jokios specialios tvarkos, kad jei tik būtų nuotaika, galėčiau ir visus susiverti! Mane labai žavi ir industriniai auskarai, tačiau kadangi idėja nauja - pirmiausia noriu su ja dar ir spėti susigyventi. Kita žavi vieta auskarui yra nosis, tik vis ir neapsisprendžiu, kur jo labiau noriu: ar per vidurį, ar į vieną šoną.

Su tatuiruotėmis aš noriu toliau sekti kelionių vėjų atmosferą. Ir mano svajose dar tūno tiek daug idėjų, kur nukeliauti ir taip, jog pavyktų bent kiek pagyventi ten savarankiškai ir jei tik pavyks, tos šalies atskiriamąjį ženklą, o galbūt tik tokį, kurį atskirčiau tik aš, specialistų pagalba nupaišyti ant savo kūno. Taip pat galvoju apie tam tikrų žodžių įamžinimą, kurie būtų parašyti sesės ranka. Niekada ne nesakyčiau ir draugei, kuri nori paeksperimentuoti ar staiga šovusiai idėjai - su tatuiruotėmis esu visiška laisvomanė ir nors kol kas turiu tik vieną, man ir pačiai labai įdomu, kaip atrodysiu po dešimties metu.

O tuo gyvenimas ir įdomus, jog dabar ir nelabai žinau,
Simona.
P.S. ar jūs dažotės plaukus, veriatės auskarus bei darotės tatuiruotėmis? Apskritai, kokia jūsų nuomone apie jas, būtų labai įdomu išgirsti!

Elzaso vynas, Elzaso maistas ir dar kitoks Elzasas

Šis regionas, kadaise priklausęs vokiečiams (todėl net iki šiolei čia dauguma pavadinimų yra šia kalba), o po pirmojo pasaulinio karo atitekęs prancūzams, yra įsikūręs pietinėje šalies dalyje, kur kartu globoja ir miestus, aptaisytus vien gėlių, ir Europos parlamentą, aptvertą didele, aukšta tvora su turistų minia, kuri tik ir stengiasi kažką pro plyšius nufotografuoti. Strasbūrą jau esu aplankiusi ir anksčiau, prieš metus, kartu su savo draugų kompanija, ir aprašiusi štai čia, o šį kartą, tėčiui pastebėjus pigius bilietus pirmyn ir atgal, vėl tenais apsilankiau, apžiūrėdama keletą ir kitų miestelių bei puikiai praleisdama pirmąsias penkias rudens atostogų dienas.

Įdomiausia tai, jog vis dažniau apsilankydama Prancūzijoje, randu ten vis daugiau laimės ir kiekvieną kartą ši šalis mane moka nustebinti tai netikėta knygų muge centrinėje miesto aikštėje, tai Starbuckso pardavėjos malonią diskusija apie veganizmą, tai eglute, natūralia, statoma jau spalio pabaigoje, tai gatvės muzikantų gausa (nors Vilnius turbūt visada išliks antrąja jų būstine) - šioje šalyje mane aplanko tokia staigi ramuma ir džiaugsmas, jog po kiekvieno vizito aš dar ilgai šypsausi ir galvoju, jog jau kitą kartą ieškosiuosi naujos tokios įkvepiančios žemės, nes jau ir vizitų į Prancūziją nebesuskaičiuoju. Keista, jog Paryžiaus mano akys vis dar nemačiusios, bet labai tikiuosi, jog netolymoje ateityje bus ir jis, o dabar tereikia dar stipriai tobulinti savo prancūzų kalbos žinias, kurios jau spėjo kiek apdulkėti. Gerai, jog bent tą suvokiu blaivia galva, tad vos spėjus atsikvėpti po kelių laukiančių būti perskaitytomis knygų mokyklai, turbūt teks griebti kitakalbės literatūros. Aš džiaugiuosi, jog bent jau noras išmokti labai gerai komunikuoti prancūziškai dar nedingsta, o ši kelionė tik dar kartą įžiebė tą ugnį.

Elzaso vynas neskanus ir labai rūgštus, ir skonio lyg būtų dvigubai sausas, kaip ir dauguma pietinės Prancūzijos vynų. Maistas stipriai primena vokiškąją virtuvę su daug rūšių riebios mėsos ir kopūstais, kurie būna troškinami vyne, aluje ir sidre (o skonio atžvilgiu bent jau man nepasirodė išskirtiniai, tik kad kombinacija skamba įspūdingai). Porcijos milžiniškos ir sunkiai įveikiamos, tad šį kartą pasisekė šeimos veganei (t.y. man), kuri visur ir visada užsisakinėdavo po porciją bulvyčių su garstyčiomis (neseniai šias pamėgau ir dabar dedu visur, kur tik įmanoma) ir pomidorų padažu bei lėkštę su daug įvairių daržovių. Tiesą pasakius, tokiose autentiškos virtuvės baruose, kur ant prekystalio stovi didelis senas televizorius, ant sienos sekundes garsiai muša laikrodis, kur prie šalia esančio staliuko kortomis žaidžia didelė pensininkų kompanija ir pardavėja su ilga prijuoste neskubėdama vaikšto tarp staliukų ir laisto gėles - viskas bus skanu ir galų gale įveikta. Kaip iš filmų, tikrai.

Dar užsiminus ir apie vyną, verta kalbėti apie jų laukus, kurie tiesa, įspūdingiausi turbūt auga Šveicarijoje, šalia Ženevos ežero, bet vis tik, pasivaikščiojimai ir iškylos juose yra visuomet rekomenduotinas dalykas vos tik progai atsiradus. Gaila, šį kartą buvo gana šalta, o ir derlius buvo nuimtas (mums pasisekė rasti keletą sveikų vynuogių kekių, kurios buvo greitai mūsų nurinktos ir suvartotos, deja, be fermentacijos paslaugos), tačiau ištisi laukai vis dar turėjo savo žavesio.

Kelionės metu mes aplankėme daug mažų miestelių, kurių pavadinimų turbūt net neišeitų atminti vien dėl mūsų keliavimo būdo (ten kur kelio nuorodų ženklai paišo smagų pavadinimą, ten ir čiuožiam), tačiau vis dėl to įspūdingiausiuoju tapo Colmar. Miesto centre yra vandens kanalai, kurie veda link siauros upės, kur žmonės lyg kokioje Venecijoj siūbuoja mažytėse valtelėse, o ant jos kranto stovi didelis turgus su dideliu asortimentu gatvės maisto. Čia pilna ir vietinių delikatesų turistinių parduotuvėlių, bet net jei jos ir yra nusipelniusios tokios etiketės, skonis, o ypatingai mano valgytų cukatų, puikiai tai atperka.

Aš dar nežinau, ar labiau pasiilgau savęs kalbančios prancūziškai bei besisukiojančios šios magiškos kalbos apsuptyje, ar Prancūzijos, bet po šiai dienai tik noriu tikėti, jog sekantis kelionių nuotykis bus greitai,

Simona.

Rugsėjį ir spalį man patiko

Daugiau gal yra dalykų, kurie nepatiko - po didelių rodomų pastangų mokykloje prastesni pažymiai ir štai toje įstaigoje dingusi motyvacija, kurios tikrai velniškai reikia, norint, kad vienas iš manųjų tikslų nuskiltų ir pasisektų. Vis gi gerai, kad nors ir deja tampu tuo žmogumi, kol kas dar nepasiekiau visiškos ekstazės, kuomet mintyse, širdyje ir sapnuose tūno tik pažymiai - vis dar stengiuosi ir bandau mėgautis kitais dalykais, kaip kad paskutiniais mėnesiais...

...aš didelę dalį savęs atidaviau savanorystei, kuri nebuvo skirta tik laukeliams "dalyvavau" užpildyti - visi projektai man suteikė anksčiau neragautos patirties, kuri jau net ir dabartiniams mano veiksmams, praėjus vos kelioms savaitėms daro įtaką. Apie šią veiklą aš turiu itin daug minčių, ją žaviuosi ir peikiu (nes kartais ši maišoma ir su darbu žmonių, kurie suteikia tą progą gyventi renginiu savo noru), tačiau kaip sakoma geriau išbandyti, nei vėliau gailėtis, jog nepadarei. Tad išbandžiau ir tuo labai didžiuojuosi (projektai "TEDxISM", "Mirštu, kaip noriu gyventi" ir "Studfestas", o dar ir YFU rengtas seminaras naujiesiams savanoriams) - beliko laukti naujų progų, o tiksliau jų ieškoti ir griebti.

...aš didelį turinį piniginės palikau "Zatare" bei "Chaikoje", net abejose vietose turiu savo beveik niekada nekintančius užsakymus, tai yra - orginalioji falafelių lėkštė su pomidorų padažų pirmame minėtame bare bei prieskoninė latte su sojų pienu bei šokoladinis brownie su riešutų sviesto pertepimu antroje pamėgtoje būstinėje. Aš visada čia veduosi draugus, norėdama parodyti ne tokį nuobodų veganišką maistą, tad galų gale su šiuo tikslu atsirandu čia pinigų netausojimo atžvilgiu per dažnai, tačiau kiekvieną kartą bekramsnojant, norisi šaukti "Eureka". Tikrai, jei tik būsit Vilniuj, išbandykit kažką naujo.

...aš pradėjau dėvėti raudoną megztinį, pirktą Humanoje vos už 5 eurus. Aš visada turiu tuos kelis drabužius, kuriuos dėviu nuolat ir mano draugai jau pradeda manęs net nebeįsivaizduoti be jo - kažkada tai buvo pilkas megztinis su prancūziškų, tuo metu taip ir neišverstu užrašu, Šveicarijoje mano atskiriamuoju ženklu tapo storas, geltonas švarkas, o dabar mokykloje dažniausiai rodausi su šiuo vienspalviu raudonu megztiniu bei juodomis kelnėmis. Nebesmagu tik, kad bent 5 merginos mano aplinkoje atrado šią idealią kombinaciją ir dabar ji jau nebe atrodo taip išskirtinai (turbūt atvyko pas mus ši mada, o juk pradžioj jaučiausi tokia įspūdinga). O aš dėmesį mėgstu, tad lapkritį teks ieškotis kažko naujo ir vėl.

...aš atradau naminės kavos su kokosų grietinėle skonį ir prisiekiu, nuo šiol skaniausią kavą (be prieskoninės iš Chaikos, hihi) gaminuosi namie - tirpią kavą sumaišau su lygiomis vandens ir gerai išplakto sojos pieno dalimis, dedu šaukštelį natūralaus sirupo, o ant viršaus naminę kokosų grietinėlę. Kiek rieboka, bet puikiai tinka tingesniems rytams, kuomet mokykloje pasirodyti reikia tik 10 valanda.

...aš pradėjau klausytis repo ir leiskite man pasakyti, jog niekada nebuvau šio stiliaus didelė gerbėja - per vakarėlius susivalgydavo puikiai, bet viena niekada neklausyčiau tų atlikėjų, kurių klausau dabar. Labai netikėtas posūkis mano muzikos pasauliui.

...aš net kelis kartus apsilankiau kine, o dar smagiau tai, jog lietuviškame! Vienas iš pažadų sau yra bent kartą per mėnesį apsilankyti šioje įstaigoje, nes ji man suteikia tikrai neproporcingą kiekį laimės už paprastą filmo peržiūrą. Aš taip myliu ten slūgstančią atmosferą, kelių valandų suteikiamą koncentraciją į vieną istoriją (be jokių telefonų, kaip kad būna namie) ir kūno atpalaidavimą toje minkštoje kėdėje. Gal skamba juokingai, bet taip jau yra, o rugsėjį ir spalį aš apsilankiau filmuose "Šventasis" bei "Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas". Abu patiko, turbūt abu ir rekomenduočiau, norintiems Lietuvos skonio ne tik cepelinuose, bet ir filmuose.

...aš nusprendžiau kiekvieną mėnesį prisiimti bent po vieną iššūkį, o daugiau apie tai galite paskaityti čia. Štai šį mėnesį aš bandau sulipdyti į visumą ir užrašyti bent 50 000 žodžių. Štai trečia diena - ir sekasi visai neblogai, įdomu tik kokie siaubai prasidės nuo kitos savaitės, kuomet baigsis atostogos. Bet ši gimusi idėja, įkvėpta vienos iš Tedx kalbos bei knygos "Laimės projektas", man labai patiko ir jau net turiu keletą minčių, kokių man įgūdžių šiuo metu trūksta ir kaip aš juos galėčiau įgauti, darydama tam tikrą užduotį kiekvieną dieną mėnesio laikotarpyje.

...aš aplankiau Prancūziją, Elzaso regioną bei Latvijos sostinę - Rygą. Štai iš Prancūzijos grįžau vos prieš keletą dienų, puikiai ten pailsėjusi su tėčiu ir sese, o Rygą buvau aplankiusi vienam rugsėjo savaitgaliui, kur puikiai leidau laiką su ten gyvenančią manąja drauge. Kiekvieną kartą po kelionių, kad ir po tokių trumpalaikių, jaučiuosi ir vėl kupina idėjų, ir vėl pradedu nestygti motyvacijos įvairiose gyvenimo srityse, tad labai tikiuosi per artimiausius mėnesius ir vėl kažką pigaus susiplanuoti bei važiuoti! Bent jau spontaniškai į kokį nors Kauną kaip kad vieną kartą po pamokų su drauge Rūta nusprendėme prisipirkti daug veganiškų "Aistės" sūrelių bei šokolado ir nuvažiuoti pasivaikščioti į Trakus - taip ir padarėme, o vakaras po pamokų buvo puikus.

...aš atradau @petiteaventure per jos socialines medijas: youtube bei instagram ir per kelias dienas viską peržiūrėjau bei stipriai, labai stipriai užsinorėjau grįžti į Šveicariją ir vėl. Ši mergina, gyvenanti Basel mieste turi puikią nuojautą, kaip išlaikyti tokį mielą jaukumo jausmą savo darbuose. Nors mane žavi ir tai, jog šioji irgi maitinasi augalingu maistu, po jos filmukų ir fotografijų jau susirašiau naujas vietas, kurias reikės aplankyti grįžus į kitus namus, į Šveicariją.

...aš pagaliau pasidariau mažytę tatuiruotę, stipriai primenančią man praėjusius metus šalyje tarp Vokietijos, Lichtenšteino, Italijos, Prancūzijos ir Austrijos. Ir aš esu ja labai patenkinta kaip ir faktu, kad po įamžinimo procedūros turėjau teisę net dvi savaites nesilankyti kūno kultūros pamokose, haha.

Ir štai tokiomis spalvomis teka kol kas manasis ruduo - ir man jis visai patinka!
Simona.

"NaNoWriMo" kitaip

Pirmoji lapkričio diena žymi mano ilgai lauktojo projekto "NaNoWriMo" (National Novel Writing Month) pradžią, kurios laukiau vos ne metus, o paskutinius 3 mėnesius dar ir nemažai šiam, prieš kelis metus išbandytam projektui, skyriau dėmesio ir planavimo, tačiau... atrodo, jog planas per mėnesį parašyti solidžią (o greičiausiai nelabai, nes tik mėnesis tam skirtas) novelę neišdegs. Ačiū dievui, to nesakau širdy tęsdama liūdną gaidą, nes dalį šio iššūkio pasilieku - tiesa, nežinia ar lengviau įvykdomo.

Paskutinis įrašas šiame tinklaraštyje pasirodė rugsėjo 27 dieną - maždaug du mėnesius čia rašiau reguliariai, tačiau staiga nusprendžiau, jog noriu pailsėti nuo rašymo ir didesnę dalį laisvalaikio skyriau naujoms pažintims, naujiems projektams, savanorystei, tiems patiems mokslams, bei neslėpsiu, keliems serialų maratonams. Ir labai gerai padariau atidėdama klaviatūros skrebenimą į šalį, nes jaučiuosi daug stipriau idėjų atžvilgiu - gal ir niekada man jų netrūko, tačiau dabar vien prisiminus šią internetinę platformą atsiranda nepaaiškinamas noras rašyti ir vėl. Ir nors pirminis planas buvo grįžti čia jau po lapkričio iššūkio, supratau, jog šiuo metu man naudingiau bus skrebenti čia ir dviejų mėnesių tyla nebus tas dalykas, kuriuo aš didžiuosiuosi savo valia.

Ir vis dėl to, šį mėnesį nenoriu pamiršti skaičiaus 50 000 - tad jis ir lieka (ir taip, internetinėje projekto svetainėje aš vistiek užsiregistravau). Prieš išvažiuojant su mainų programa į Šveicariją perskaičiau knygą "Laimės projektas" ir tada susirašiau gal 30 mažų įpročių bei idėjų, kaip praturtinti savo dienas naujais vėjais, kurie darytų įtaką mano sveikatai, kūrybiškumui, nuotaikai ir t.t. Šių minčių tikslas nėra jas visas iš karto pritaikyti savo kasdienybei, tačiau kiekvieną mėnesį vis gvildenti naujas veiklas, kurios turėtų atnešti daugiau įvairiapusiškumo į mano kuklią rutiną. Tad vietoj to, jog pamirščiau savo norą parašyti 50 000 žodžių, pritaikau jį savo dabartiniams tikslams – tinklaraščio bei dienoraščio atgaivinimui. O kadangi vasarą buvau dar ir eilėraščius pradėjusi kurti – jei tik bus kokių kelių šimtų neparašytų žodžių liekanų (o jų tikrai bus, kai per diena teks į visumą sujungti 1667 žodžius), visada sakyti ir šiai meno formai taip. Kitais resursais kalbant – rašyti daug ir nelabai svarbu ką, atgaivinti senas idėjas, jog atsirastų vietos naujoms bei tobulinti savo kūrimo įgūdžius, o juk praktika ir intensyvi praktika yra puikiausia priemonė šiam tikslui pasiekti. O ir "NaNoWriMo" projekto šalininkai sako, svarbiausia kurti daug ir pradžioje nelabai svarbu ką. Štai ką iš visą lapkritį darysiu, taip pat ir registruodama parašytą žodžių skaičių į svetainę.

O noras sukurti novelę nedingsta - žinoma gaila, jog to jau nespėsiu padaryti šiemet su keliais tūkstančiais žmonių iš viso pasaulio (bent jau vienu metu mes visi kartu rašysim, ši idėja suteikia kiek džiaugsmo širdelei), tačiau NaNoWriMo nėra tik lapkričio mėnesio veiklos projektas - visuomet yra rengiamos rašymo stovyklos, kurių metu irgi galima rašyti. Galų gale, nors tokie projektai kiek labiau prisaisto prie užduoties, o jų pagalba sunkiau visus reikalus numesti į šalį (vis dėl to matome, jog nebūtinai mano atveju) - nebūtina yra prisirišti prie štai tokios knygos kūrimo formato. Mano tikslas parašyti ilgą kūrinį nėra tik šių metų užgaida ir svajonė - tam dar bus pilna laiko ir ateityje, tad stengiuosi, nors ir laisvu noru atsisakiusi šios užduoties, nenurašyti savo gebėjimų, o dabar esantį laiką panaudoti kažkam kitam, kaip ir sakiau, šiuo metu labiau vertam mano dėmesio, t.y. - tinklaraščiui bei pagaliau išmokimui, jog jį reikia rašyti reguliariai ir apskritai rašyti reguliariai. Vienintelis dalykas, kurio dabar kiek bijau yra lapkričio 13-17 dienų periodas, kurio metu mano mokykla dalyvauja Nord+ projekte. Jau už dviejų savaičių, penkioms dienoms į mūsų mokyklą atvyksta norvegai, danai ir latviai, kurie čia, Vilniuje apturės trumpalaikius mainus. Į savo namus aš priimu keturiolikmetę norvegę, kuri bent jau iš gautų anketų pasirodė visai maloni. Ir nors visi projekto dalyviai turės bendrą programą kartu, vakarais laisvalaikiu savuoju dalinsimes ir mes, lietuviai. Viskas yra puiku ir aš esu labai laiminga, jog mano mokykla dalyvauja tokiose švietimo alternatyvose, kurių metu galima iš arti susipažinti su kita kultūra bei pakeliauti (nes pavasarį jau aš važiuosiu į Norvegiją, į negirdėta Levanger miestelį ir to laukiu dar labiau, nes niekuomet anksčiau neteko aplankyti šios šiaurinės šalies), tačiau įdomu, kaip tai padės/pakenks mano rašymo iššūkiui, kurio labai nenoriu dėl šiokių tokių sunkumų numesti į šalį. Ir žinoma, šiam veiksmui aš turėčiau tikrai padorią priežastį, tačiau jau spėjus mesti pirminį tikslą į šalį, nesinori to daryti ir su alternatyva, tad iš visų jėgų stengsiuosi rašyti. Tikrai.

O kalbant apie iššūkius bei tikslus sau - ne be reikalo aš juos ir prisiminiau (nors pagal nerašytą taisyklę tai turėjo įvykti tik už dviejų mėnesių, t.y. sausio 1ąją dieną). Dar prieš kiek daugiau nei savaitę teko savanoriauti "TedxISM" konferencijoje tema "Question the Expected" - ir nors tarp čia buvusių kalbėtojų, kuriuos spėjau išklausyti laisvesniu metu, daugelis paliko didesnį ar mažesnį įspūdį, vis dėl to kalba, kurią įsiminiau labiausiai tapo transliuojama iš senesnių archyvų, kurią ir jūs galite peržiūrėti čia.

Įdomu tai, jog net ir čia kalbama apie "NaNoWriMo", o taip pat ir apie tai, jog drąstiškai pasiekti tikslai labai greitai ir dingsta iš mūsų gyvenimo. Vis dėl to, aplinkinių taip linksniuojamas veganizmas man prilipo ir net nesiruošiu juo atsikratyti, tad tikiuosi, jog ir įgūdis bent kažką kiekvieną dieną, nebūtinai po tiek daug parašyti išliks, o aš jau ir spėjau į ateitį, įkvėpta Matt Cutts bei "Laimės projekto", prisigalvoti keletą iššūkių, kuriuos galima įvykdyti per 30 dienų ir su kai kuriais iš jų išlikti ilgesniam laikotarpiui. Tikiuosi, jog tai bus puikios idėjos ir keliems iš jūsų, kurios nori save pavadinti novelistėmis, veganėmis, sportininkėmis, savanorėmis ar dar vis kitaip, kaip jums tik patinka ir be abejo, tinka:

• 30 dienų jogos iššūkis. Ne per daug drastiška, bet tikrai sveikintina ir sveika - prieš metus bandžiau tokį įvykdyti, tad pristygo motyvacijos ir pusiaukelėje mečiau, o štai dabar tik dar labiau norisi sau įrodyti, jog galiu. Youtube platformoje yra pilna šios srities grojaraščių, tad reikia tik susigalvoti mėnesį ir pradėti - greičiausiai tai ir bus mano sekantis mėnuo gruodis, apsuptas kvepiančių meduolių, o balansui palaikyti ir įvairios mankštos ant mano sporto kilimėlio.
• Aš dažnai nedrįstu savęs vadinti vegane, nes ši sąvoka tikrai neapibūdina vien valgymo įpročių, kuriuos tiesa, jau neblogai ir įvaldžiau, o sveikatos prasme sulaukiau daug teigiamų pokyčių, kuriuos man padovanojo augalinė mityba. Paskutiniu metu akiratyje turėjau ir daug informacijos apie žaliavalgystę, į kurią tikrai nenorėčiau mestis visam gyvenimui, tačiau 30 dienų iššūkis, kuriame valgomas iki 42 laispnių temperatūroje apdorotas maistas skamba tikrai kaip vertas iššūkio vardo. Nevadinčiau to drastišku veiksmu, ypatingai žinant šios mitybos naudą, tačiau būtų tikrai įdomu patirti šios gerosios "mados" naudą.
• Iššūkis, kuomet kiekvieną dieną prieš miegą yra skaitoma bent 30 minučių. Aš, kaip ir daugelis, mėgstu lovoje dar ir instagram'ą paržiūrėti, ir kelis kartus atnaujinti Facebook'o naujienas, ir vėl patikrinti savo simpatijos socialines medijas, o vėliau skustis, jog dėl tų mokslų net knygoms laiko nebelieka. Ir iš dalies tai tiesa, paskutiniu metu aš tikrai turiu krūvą užsiėmimų, tačiau skaitymas tik padeda greičiau užmigti, o pamiegojus ir dieną pradėti su tais neatidėliotinais darbais. Po mėnesio tokios veiklos seansų, įprotis tikrai turėtų išlikti ir ilgai gyvuoti.
• Užmegzti/atnaujinti primirštas pažintis - 30 jų per 30 dienų. Aš esu viena iš tų žmonių, kuriai beprotiškai reikia bendravimo, tačiau per dažnai aš pamirštu pasiūlyti išgerti kavos/alaus jau seniau matytiems draugams ir apsiriboju šventu penketuku, kuris ir sulaukia iš manęs pasiūlymų vis kartu kažką daryti. Esu labai laiminga, jog turiu tuos kelis artimus draugus, tačiau jaučiu ir reikiamybę nebūti vien tik su jais, kai dar praeitais metais kiekvieną savaitę sutikdavau po būrį naujų žmonių, kurie mane taip stipriai pakeitė. Gerai, jog tam turiu puikias galimybes - parašyti amerikietei, su kuria jau 4 mėnesius neturėjau kontakto, užkalbinti klasioką, su kuriuo paskutinį kartą kalbėjau tik prašant namų darbų atsakymų - žmonių pilna ir vienas per dieną netgi nėra tiek daug.
• 30 dienų mokytis užsienio kalbos. Vakar grįžau iš Prancūzijos ir per šį vizitą supratau, jog jau labai spėjau daug užmiršti tų gramatinių detalių. Atsakymas į klausimą kodėl yra labai paprastas ir liūdnesnis toks - nes grįžus iš Šveicarijos, nepaisant kelių perskaitytų knygų, peržiūrėtų filmų bei išsiųstų žinučių, šios kalbos visiškai nenaudojau. Per 30 dienų įmanoma ne tik prisiminti bei pagilinti jau turimas žinias, bet išsiugdyti įgūdį pačiai, be niekieno kito prievartos mokytis. Ir tai paprasčiausiai daryti dėl savęs.
  
• 30 dienų nevalgyti jokiose kavinėse, o svarbiausia - nepirkti ten kavos. Juokinga, bet man labai aktualu. Aš nemoku taupyti, o ypatingai kai kalbame apie smulkias, nebūtinai reikalingas kasdienines išlaidas - ir nors vengti maitinimo įstaigų reikėtų pradėti jau dabar (kaip ir mokytis prancūzų kalbos, sportuoti, sveikiau maitintis ir t.t.), 30 dienų be jų skamba kaip puikus iššūkis (ir svarbiausia žiūrėti, kaip draugai prie akių valgo patį skaniausią pasaulyje brownie iš Chaikos).
• 30 dienų gyventi be veido dailinimo priemonių. Aš nesu iš tų, kuri į mokyklą eina lyg į Macklemore koncertą, kosmetinėje turiu iki 10 priemonių (4 iš jų - lūpdažiai), tačiau be kasdieninio pūdros ant odos tėškimo irgi neapsieinu. Blogiausia, jog labiausiai bijau draugelių pasisakymų, kad atrodau labai jau serganti, nes pati puikiai jaučiuosi ir be makiažo, tad nemanau, jog man tai suteiks kokį savivertės kompleksą, tačiau būtų įdomų išbandyti 30 dienų gyventi be visų dailinimo priemonių vien dėl to, kad įdomu būtų pamatyti, ar kaip nors taip paveiktų mano odos būklę.
• 30 dienų sumušti 10 000 žingsnių rekordus (vasarą du trečdalius dienų pavyko, o rugpjūčio 20 dieną buvau nužygiavusi net 27 000 tokių).
• 30 dienų daryti Blogilates pritūpimų iššūkį (tik čia nebent prieš vasarą, šiaip neapsimoka, haha).
• 30 dienų medituoti.

Ir tikrai greičiausiai visų šių iššūkių neįgyvendinsiu - tačiau kiekvieną mėnesį savo dėmesį atkreipti į vis naują sritį būtų naudinga, tad aš ir stengsiuosi tai padaryti. O nauji iššūkiai turbūt atsiras kiekvieno mėnesio pabaigoje - jeigu tuo metu bus aktualiausia neišprotėti streso sankirtose - pradėsiu medituoti, kas galbūt man bus visai neįprasta. Tad to linkiu ir jums - būkit truputį neįprasti, truputi nesuprasti, ir truputį daugiau įdomūs sau ir kitiems. Auginti savo asmenybę nėra paprasta, bet tikrai verta,

Simona (iki rytojaus, o gal ir rytdienos).

P.S. Žinau, jog bus klausiančių ar pirmą kartą dalyvauju "NaNoWriMo". Atsakymas - ne, pirmą kartą skrepinėjau dar 2014 metais ir iššūkį įvykdžiau, nors dabar jau net gėda yra atsiversti tą dokumentą, kuriame slepiasi visi 50 000 žodžių. Vis dėl to, tai yra pagrindinė priežastis, kodėl sugebu šį antro karto tikslą padėti į šoną - aš žinau, jog kažkada tai jau padariau, tad jei labai norėsiu padarysiu ir vėl. O visiems dalyvaujantiems, jei tik tokių yra - didžiausios sėkmės ir ryžto! Idėjos ateis jas rašant. :)

P.P.S. Jei tik yra noro - pasidalinkite savo dabartiniu tikslu. Būtų labai įdomu išgirsti ir galbūt prisiimti jį, kaip idėją savo kitam iššūkiui.

Amerikietiškieji kalneliai kitaip

Šiandiena yra viena iš tų dienų, kuriomis didžiuojuosi, kurios nei vienos sekundės nesigailiu nors buvo tik paprastas ketvirtadienis, daugiausiai praleistas prie telefono. Na, bent jau po vakarienės su savo galbūt nebiologine, bet keistu būdų artima šeima. Dabar, kai atsiguliau į lovą ir kaip visada sau galvoje dėliojausi sekančios dienos planus (vienintelis dar ne iki galo įsisavintas dalykas, dėl kurio sugaištu per daug laiko - neužsirašymas visų jų į darbo kalendorių, kurį visgi turiu), suprantu, kad esu velniokiškai laiminga, bet tą laimę sudaro tiek daug gana kontrastingai atrodančių jausmų kitam žmogui (pavyzdžiui, ne mainų moksleiviui), kad galbūt viso to jis net nepavadintų laime.

Vakar buvo lygiai pusė mano metų čia. Ir nors būdavo akimirkų, kuomet galvodavau, kad galėtų greičiau ateiti vasara, kai jau būsiu išmokusi visus prancūzų kalbos liežuvio laužymo ypatumus, kai turėsiu galimybę nebesistengti užmegzti pokalbių su man neįdomiais žmonėmis vien dėl to, kad treniruočiau kalbą, kai nebereikės bet kokių savęs tobulinimo akademinių tikslų nukelinėti į šalį, kuomet nebereikės būti atsakingai už savo biudžetą, kuomet grįšiu į veganizmą ir kitas gyvenimo tiesas, kuriomis tikiu...

Šie metai, be abejonių, yra vieni sunkiausių gyvenime. Gal ne akademiškai (apart kalbos), bet iš tos pusės, kuomet supranti, kad už savo gyvenimą, už savo emocijas, už savo pasiekimus esi atsakinga pati. Ir taip, tai turbūt yra paprasta tiesa, kurią suvokiame kiekvienas, tačiau patikėkite manimi, visi tai suvokia iš labai skirtingų perspektyvų ir mainų moksleiviai (nenuvertinant kitų personų, nes kaip jau ir gal spėjot pastebėti (bent jau aš tai stengiuosi labai pabrėžti rašydama), nenoriu išskirti nei vienos žmonių grupės, kuriuose visada slepiasi kitaip mąstantieji) tą patirti turi labai anksti. Esu girdėjus, kad kažkas sugeba mainų metus lyginti su atostogomis. Realiai neįsivaizduoju kokiame dviejų savaičių trukmės apsistojime Ispanijos viešbutyje, būtų siūloma eiti į mokyklą, kurioje būtų mokomasi ispanų kalba, bendraujama su vietiniais, taip pat būtų įsiūloma nauja šeima bei pareigos. Per kokį vokeišianą jūs būtumėte su 100% visiškai naujais žmonėmis iš viso pasaulio - jokių pažįstamų bei kuomet jūs turėtumėte iš pagrindų susikurti naują gyvenimą. Pasakykite man, prašau, nes tuomet aš mielai visa tai kartosiu dar daugybę kartų, tuo labiau, jog pasaulyje yra tiek kalbų, tiek kultūrų kokias noriu išmokti.

Kartais būna taip blogai, jog išeini vidurį pamokų iš mokyklos, grįžti namo, valgai, ačiū dievui ne bet kokį šokoladą, o šveicarišką, kuris padeda nuskandinti niurius jausmus, paskambini į Lietuvą draugams - susinervini, jog vėl kalbi lietuviškai, o šie vis tiek nesupranta tavęs taip, kaip norėtum (nors turbūt jau ir supratau, jog jokių iliuzijų, o ypatingai iš žmonių, nereikėtų per daug tikėtis, nes niekas neprivalo elgtis taip, kaip nori tu. Ir normalu, jog jiems nerūpi), tada dar prisimeni, jog praleistas pamokas reikės pateisinti. 

Bet yra dienų, kuomet tavo draugė, gyvenanti kitame šalies pakraštyje, atvažiuoja pamatyti tavęs kartu su sušiais (o čia juos valgyti didelė šventė, nes prieigos su jūra Šveicarija neturi ir net vietiniams tai yra gana prabangus užkandis), paguosti bei pasiguosti ir galų gale vakare dar suplanuojate spontanišką kelionę į Berną. 

Šiandien aš esu labai pavargus, rytoj laukia naujų potyrių pilna diena, miegoti liko penkios valandos, bet atsigulus į lovą mintyse sau dėlioju žodžių darinius, kuriais nupasakočiau savo jausmus dienoraštyje arba tinklaraštyje. Gera suprasti, jog kad ir kokiame rašymo lygyje ar stiliuje būčiau*, paslapčiomis, bandydama savęs pernelyg neišaukštinti šioje sferoje ir tik atsargiai sakydama draugams bei SAU, kad mėgstu save išreikšti rašydama, šio hobio nepamirštu.

*Tiesiog manau, kad prieš metus rašiau įdomesne plunksna kitiems. Nors dabar daug labiau mėgaujuosi savo veikla, kartais atrodo, kad dabartiniu stiliumi kitų žmonių nesudominsiu (o sakyti, kad rašau tik sau būtų nelogiška, turint omeny, jog giliai širdyje svajoju su visu šiuo reikalu sieti ateitį).

Gyvenu naujų patirčių karuselėje, kur emocijos yra stiprios kaip niekad ir kiekvieną kartą, pamąsčius, kad galbūt jau visai būtų smagu grįžti, prisimenu, kiek daug čia dar nespėjau pamatyti bei atlikti, susiplanuoju artimiausią savaitgalį ir nuostabių žmonių, iš visokių Venesuelų ar net Latvijų padedama, gyvenu kol kas nuostabiausius savo metus.

Simona

2016 geriausieji bei viltys 2017

If you want things you've never had, you must be willing to do something you've never had

-Thomas Jefferson
(kad ir kaip tos merginų nuotraukos socialiniuose tinkluose su giliomis frazėmis (gaila, kad tik be autorių) mane erzintų, šį perliuką atradau būtent ten. Ir manau, jog šią frazę galima pritaikyti visų žmonių svajonėms - būtent dėl universalumo ir sugebėjimo jos pritaikyti sau, aš ja labai žaviuosi).

Vasaros kelionė su šeima į Siciliją.

Paskutinį 2015 metų trečiadienį, kartu su savo labai pasiilgtomis draugėmis, Rugile ir Austėja iš Lietuvos, sėdėjome kavos užeigoje ir visais įmanomais būdais keikėme praėjusius metus. Kaikėme taip, jos prisižadėjome, kad 2016 bus geresni. Ir man, tikrai pasisekė šioje užduotyje - susiėmiau į nagą (koks juokingas frazeologizmas) irr.. pradėjau veikti, veikti, veikti bei keliauti savo svajonių link. Ir tikiu, jog 2017aisiais bus dar daugiau galimybių, dar daugiau svajonių išsipildymų, dar daugiau gyvenimo pamokų. Linkiu to ir Jums, palikdama sau trumpą priminimą ateičiai, jog paauglystėje ne tik spuogus spaudžiausi, kad berniukams gražesnė būčiau, dariau ir daugiau. 

Išbandžiau save politinėje veikloje bei įvairiose organizacijoje su kuriomis stengiausi kurti gražesnį rytojų. Vienu metu galvojau, jog būtų smagu savo gyvenimą tikslus pakreipti link politikos, bet per paskutinius mėnesius pagalvojau, jog nenorėčiau sėdėti seime ar kokioje dar nors įstaigoje, kur problemos sprendžiamos tik iš viršaus: beveik nepažįstant tikrų istorijų ir žinant politikų darbo kiekį, o ypatingai Europos Parlamente, sprendimai priimami net neįsigilinus į problemas. Ir tai logiška - kitaip jie nespėtų. Kita vertus, mane domina Pasaulis ir jo suteikiami iššūkiai mums, tad visai norėčiau nerti į sferą, kur būtų galima padėti, kažkur ten, kur labiau reikalinga niša. Tad mažytis tikslas, o gal motyvacija sau - nenustoti domėtis. Ir būti kuo labiau atvirai naujovėms, nes būtent dėl tokio požiūrio esu ten, kur esu dabar. Domėtis politika, įsitraukti į veiklas, diskutuoti ir dirbti taip, kad tos diskusijos išsipildytų - štai mano tikslai, kuriuos jau pradėjau įgyvendinti nuo 2016 metų.

Su tuo pačiu - pradėti vėl skaityti. Ir skaityti ne tik grožinę literatūrą, o jeigu jau mano rankose ji - tikiuosi, jog knyga bus anglų arba prancūzų kalbomis. Nors turint omeny, jog šiais metais nevartoju tiek daug lietuvių šnekos, o tvarkingus sakinius lietuvių kalba man vis sunkiau sekasi užrašyti (nors ir anksčiau taisyklių nepaisčiau), nepakenktų ir mano dabartinė skaitoma knyga - "50 pilkų atspalvių" mano mylima gimta kalba. Esmė ta, kad yra tikrai nemažai knygų, kurias noriu perskaityti, tačiau jeigu kūrinys nėra sunkus, kodėl gi nepaskaičius jo užsienio kalba ir nepatobulinus žodyno? O lietuvių kalbos knygos ir rimtos knygos turbūt mane atseks tik vasarą, kai pagaliau bus galima įmanoma nusipirkti sūrelių. Tada ir skaityti pradėsiu labiau, nes nuo rugpjūčio perskaičiau tik vieną knygą, o mano dabartinė erotinė literatūra turbūt nebūtų taip lengvai suprantama ir lietuvių kalba (bet jus pagalvokite, kokį gerą kalbos žodyną turėsiu - galbūt pagaliau atrasiu bendrų temų su savo klasiokais berniukais šveicarais?).

Le monde est à moi? Ou c'est la vie?

Aplankiau Graikiją, Šveicariją, Prancūziją, Vokietiją, Italiją. Ir kažkodėl sau mintyse sakau, jog tai nėra pakankamai, nors žinau, jog turėčiau būti net ir labai dėkinga už šias šalis, tuo labiau, jog ne po kelias dienas svečiavausi ir Lietuvoj nebuvau daugiau nei pusę metų, bet mainai yra visai kas kita nei kelionės ir to visiškai negalima prilyginti su mano dienomis Graikijoje ar Sicilijoje. Turbūt tai yra dar geriau, nes mano vienas didžiausių tikslų gyvenime yra pagyventi ne tik Lietuvoje. Nežinau, ar tai galima vadinti emigracija (tiems, kurie jau spėjo prilipdyti man šią etiketę), nes savoje gimtinėje norėčiau irgi gyventi tačiau žinau, jog paprastų kelionių man gyvenime neužteks. O kalbant apie naujuosius metus, kadangi šiuo metu gyvenu tikrai palankioje pozicijoje žemėlapyje, labai norėčiau aplankyti Austriją ir Lichtenšteiną (nes čia dar nebuvau) bei pratęsti savo trumpas keliones į Prancūziją, Italiją bei Vokietiją. Vasarą labai tikiuosi nuvykti į Taizė stovyklą (žiemą irgi planuoju, nes 2017 bazė įsikurs Basel, Šveicarijoje ir būtų labai smagu spėti aplankyti savo host šeimą bei naujuosius mainų moksleivius (newbies, jie jau po mėnesio atvyksta čia!), kurie tuo metu jau skaičiuos paskutines dienas (nes atvyks žiemą ir išvyks žiemą), be to jau 100 procentų važiuoju ir į Čekiją, Prahą dėl Robbie Williams koncerto (Kalėdų dovana nuo tikrųjų tėvelių), o jei labai pasiseks, tikiuosi aplankyti savo mainų draugus iš Latvijos, Estijos ir Suomijos. Ir gal rudens atostogoms nuvykti kur nors už Europos ribų su šeima, bet čia jau ne mano rankose. Vienintelė problema - finansai, tad vienas pagrindinių tikslų ir yra suvokti, jog turiu kaip prioritetą išsikelti keliones ir nebepirkti visokių smulkmenų, nes kaip ten sakoma, vienintelis dalykas, kuris gali padaryti mus turtingesniais ir yra kelionės? Turbūt. Turbūt patirtys ir kelionės.

Strasbūras - mano mylimiausias didmiestis Prancūzijoj (matot, kaip gražiai aš sužaidžiau, pasakydama aukščiausiąjį būdvardį? Iš tikro aš net Paryžiui nebuvus, ar kokioj Nicoj. Puikus pavyzdys, kodėl aš šio tipo žodžių nemėgstu, bet apie tai jūs dar būtinai išvysit įrašą čia 2017 metais. Pažadas? Geriausias pažadas).

Tapti vegane. Apie tai aš kalbėjau tiek daug kartų ir man yra labai sunku apie tai kalbėti be paniekos sau dabar, kai aš vartoju cholesterolį turbūt kiekvieną dieną. Labai tikiuosi, jog per pirmąsias dienas grįžus į Lietuvą sugebėsiu vėl pradėti maitintis augaliniu maistu (pati to labai laukiu, tiesiog nenoriu, jog staigus pokyčiai atsilieptų sveikatai) ir atgal "virsti" vegane, nors turbūt nuo manęs šį "titulą" reikėtų kuo greičiau nuplėšti, nes tikrieji veganai niekada nesugrįžtu prie įprastos šiuolaikinei visuomenei mitybos. Bet apie veganizmą aš kalbu ne tik iš mitybinės pusės: nors drabužių su jokiais kailiais nenešioju, tačiau beveik esu tikra, kad mano kosmetikoje įmanoma rasti priemonių, kurios buvo eksperimentuotos su gyvūnais. Ir žinau, jog daugelis atsakys, kad geriau eksperimentuoti su gyvūnais nei su žmonėmis, tad turbūt vienintelis atsakas būtų - rinkitės kuo natūralesnę kosmetiką. Tuomet ir tai pačiai gamtai bus geriau, kuri bent jau man, tikrai rūpi. Prie to pačio - noriu labiau pasidomėti "Zero Waste" bei minimalizmo temomis. Apskritai, paskutiniu metu pradėjau žiūrėti labai daug dokumentinių filmų (apie vieno nepopuliaresnio, bet tikrai verto dėmesio apžvalgą rasite čia), Ted'o kalbų bei turiu dar didesnį sąrašą tų, kuriuos noriu pamatyti, į juos įsigilinti suprasti ir kartu padaryti pažangą savo požiūriu į pasauliu. Taip pat ir toliau domėtis filosofine politika, kuri paskutiniu metu mane labai įtraukė. Net nežinau, ar yra toks terminas, bet kitaip jos pavadinti turbūt negalėčiau. Tikiuosi ir definiciją per metus išrasti, haha.

Vietinis Lugano turgelis. Ir nors šioje nuotraukoje nėra matyti neįprastų vaisių, Šveicarijoj tokių nėra labai sunku atrasti. Galbūt jie nėra nežinomi (drakono vaisiai, papajos ir t.t.), bet mano pačios, deja, neragauti. Ir kada, jei ne dabar?

Mano didžiausias tikslas yra tiesiog pradėti gyventi su savo vertybėmis ir įsitikinimais. Toliau domėsiuos, skaitysiu, keliausiu ir džiaugsiuosi kiekviena akimirka. Turėjau nuostabius 2016, tad tikiuosi, jog šiais metais savimi nenusivilsiu, o ir jeigu, tai bent jau išmoksiu šiokią tokią gyvenimo pamoką, kaip nenusivilti kitą kartą. O 2017 būtinai dalinsiuosi su jumis!

Su paskutiniu pažadu šiandien,
Simona.

Ką veikti kokį nors trečiadienį ar ketvirtadienį?

Kiekvieną dieną atsibusti su adrenalino virpuliais ir užmigti su laimės atšvaitais akyse nėra paprasta. Nėra paprasta ir turėti tokių pažįstamų, su kuriais penktadienio naktį stovėsite parke ant didelio kalno, žiūrėsite į miesto šviesas ir nuo pirštų čiulpsite nuo bulvyčių pasilikusį aliejų. O nuleidus kartelę žemiau - nėra sunku į save susiurbti visą rutiną ilgais žiemos vakarais ir suktis tame pačiame įvykių rate iki vasaros. Dėl didelių akimirkų reikia dirbti iki devinto prakaito, svajoti, o tada dirbti ir iki dešimto prakaito, o dar geriau - tą prakaitą paversti kaip kokiomis dešrelėmis vokiečiui, tačiau kol tie dideli džiaugsmai ateis, smagu turėti ir paprastai džiugių akimirkų, paprastomis dienomis. Kol laukiate kažko to didelio ir dirbate dėl to, šiandien noriu pasiūlyti keletą idėjų ir paprastoms dienoms pagyvinti!

1. Pasirink ne McDonald's, ne Coffee Inn ir ne artimiausią kebabų vietą pietums su draugais, o užeigą, kurioje dar net neesi buvus. Ir jeigu tai kiek brangiau, nei tavo įprastas kalorijų užtaisas, jau geriau vieną kartą nueiti į tokią vietą nei į tą, kurioje net meniu visą esi išmokusi ir iš anksto žinai, kokius norus sušuksi padavėjai. Naujų vietų ir naujų skonių atradimas tikrai įneša kažko žavesnio į paprastą darbo savaitę. O gal ir ne darbo.
2. Galbūt tu kaip ir aš, šiuo metu negyveni Lietuvoje, bet jei savo dienas leidi kokiame nors Vilniuje, Pasvaly ar Biržuose, aš tau tikrai pavydžiu. Ir taip pat siūlau vieną dieną sėsti į traukinį ar autobusą su tokiu pat daug svajonių turinčiu asmeniu, į kelią prisidėti sausainių ir arbatos ir važiuoti į kokį kitą Lietuvos tašką. Kiek mes turime daug muziejų, renginių ar geresnių reginių akims nei Viktorijos paslapties šou! O jei norisi dar geriau atsipalaiduoti, rinkitės vandens parko dieną arba susiplanuokite savaitgalio išvyką į kokią Nidą. Jei važiuosite po švenčių, jau ir kainos bus kritusios, o su gera kompanija ir juokiose hosteliuose nebaisu gyventi. Tik dar įdomiau. O ryte šniurinėti tuščiomis kurorto gatvėmis ir valgyti spurgas iš "Maximos".
   
3. Pradėk kolekcionuoti atsiminimus. Ir galbūt aš dabar tik įšpūčiau teiginio "pradėti rašyti dienoraštį" reikšmę, tačiau kad ir kaip rekomenduočiau tai daryti, šis būdas nėra vienintelis. Ypatingai tiems, kurie nėra linkę daug laiko leisti rašydami tik sau. Bet tinklaraščio rašymas tikrai motyvuoja naujiems išbandymams ir įprasmina tavo laiką, kad ir apie ką rašytum - savo gyvenimą (tada norėsis ir daugiau keliauti), maisto gaminimą (daugiau gaminsi) ar mezgimą (mokysies naujų technikų), tačiau jei ir ši idėja tave nežavi, gali susikurti sau antrą instagram'o profilį (arba gali ir pirmąjį naudoti, tačiau pradėk tai daryti daug aktyviau) - lengva greitai įamžinti ir išsaugoti užfiksuotą akimirką su trumpu rašteliu. Galbūt tai nėra idėja, kaip pagyvinti savo dienas, bet bent jau motyvacija, kad galėtum ir norėtum save džiuginti kiekvieną dieną.
4. Dažnai mes turime vos keletą draugų, su kuriais pastoviai susitinkame... nes tai taip paprasta, kai dažnai mataisi, nėra sunku ir pokalbius generuoti, nesate atsilikę nuo vienas kito gyvenimų, tačiau kiek daug tu turbūt turi draugų, kurių gal jau ir metų metus nemačiusi: iš pradinių mokyklų, stovyklų, mamos draugių vaikų, kurie nebeateina kartu į svečius ir t.t. Parašyk seniai matytam žmogui! Galbūt bus keista net į žinutę pakvietimą supilt, o ką jau kalbėt apie pirmą susitikimą, bet jie į tavo gyvenimą tikrai įneš naujų vėjų. O jei dar ir toliau gyvena - žiūrėk,gali ir kelionei į kitą miestą tinkamą priežąstį turėti.
   
5. Pasiūlyti išsikepti imbierinių sausainių turbūt yra pernelyg paprasta (nebent sugalvojate kokią crazy idėją ir iš tešlos padarote raides ir sakinį "send me nudes" bei padovanojate tai karštam vaikinui: tada tikiu, jog tai bus šioks toks dienų paįvairinimas), tad aš siūlau keliauti po pasaulį burnos pajūčiais ir namuose išbandyti įvairių šalių virtuves! Ir išbandykite ne tik įprastas šalis, kaip Italija ar Korėja, bet susiraskite patiekalų ir iš kokios Mauricijaus salos ar Bolivijos platybių - bent jau aš, net neįsivaizduoju, ką šie kraštai gali pasiūlyti, tačiau jei pavyks rasti produktų receptams, pasiskaityk ir apie pačią šalies kultūra ir še tau įdomus ir neformalaus švietimo vakaras su šeima. Ir dar, tikėkimės, labai skanus.

Ir yra dar daug įdomių būdų: išsiųsti daug atviručių visai giminei ir draugams (pripažink, jiems tai bus netikėta, o ir tau veiklos bus bei išskirtinių padėkos žodžių), išeik pasivaikščiot ten, kur paprastai savęs nevedi,paprašyk, jog būtent draugę tau išrinktų knygą, kurią tu turėtum perskaityti - galbūt tai nebus tavo stilius, bet vis šis tas naujo. O svarbiausia, nepamiršk didelių svajonių ir kasdieną, bet truputėlį plušk prie jų!

Su didžiausiais linkėjimais,

Simona

Aš ne etiketė

Šį įrašą, kurį jus greičiausiai dabar skaitysite, rašiau jau pakankamai seniai, bet taip ir nepaviešinau, tačiau šiandien, pirmąją Advento dieną, pagalvojau, jog kodėl gi ne? Ir taip, turbūt gruodžio mėnesį ne daug kas ir taip galvoja apie keistus kūno standartus, tačiau žinau, jog daug kas planuoja kažką neįmanomo ir labai nesveiko ne už kalnų ateinantiems 2017 metams. Malonaus skaitymo ir pozityvo su savo kūnu bei mintimis.

Vieną vakarą, likus kelioms dienoms iki rugsėjo pirmosios šventės, kuri čia švenčiama yra rugpjūčio 29 dieną, supratau, jog čia aš turėsiu visai kitokį startą. Nei vieno pažįstamo, nei vieno stereotipo apie mokyklą, kol kas nieks nieko apie mane nežino ir aš visiškai nieko nežinau apie juos. Ir galvodama apie tai, kaip gera tai žinoti, tyliai nubėgau nakty į vonią ramiai atšvęsti ir pabūti su savimi (čia aš turiu atskirą nuo kitų vonios kambarį, tad jame galiu būti tiek, kiek noriu), pasidžiaugti akimirka ir dar kartelį nusišypsoti likimui. Pasiėmiau plytelę naujo mylimo šokolado, pasidariau arbatos, atsisėdau į vonią ir užsiliejau karštu vandeniu. Užsimerkiau ir atsipalaidavau.

Penktos klasės pradžia - aš dešinėje.

Ant puodelio vaizdavosi visiems puikiai žinoma bei girdėta Marilyn Monroe - aktorė, buvusi ir esanti ypatingai žymi, bet kol kas nė vieno filmo taip ir neperžiūrėjau su ja. Bet juk artėja ilgi ilgi rudens vakarai kaip ir ilgi vakarai liejant ašaras dėl figūros. Matot, gėdytis savo kūno pradėjau jau penktoje klasėje. 11 metų. Tiesa, tuomet tai dar buvo ne svorio dilemos, o ūgio - buvau žemesnė tik už vieną berniuką (ir tai, jis "krepšininkas"). Ir nors nuotraukoje nematyti, esu pritūpus. Visada stovėdavau į kažką atsirėmus, nenešiojau ortopedinių padukų, kurių man mirtinai reikėjo vien dėl to, jog sužemėčiau bent keliais centimetrais ir tapčiau normali - tokia kaip visos. Tradicinis pasiteisinimas savęs užgauliojimui - būsiu plonesnė (žemesnė), nebebus ir gyvenime problemų.

Bet tuomet atėjo šešta klasė ir būtent prieš 2012uosius metus per visus galus buvo brukami būdai kaip sulieknėti. Nesvarbu kiek tau metų, kokia tavo lytis, koks tavo KMI (kūno masės indeksas), jeigu jau geri kolą - tai tik dietinę (tiesa, aš visuomet ją geriu, jei geriu, nes šioji man skanesnė), o jeigu jau valgai picą, tai čia yra tavoji "cheat day" (apgaudinėjimo diena). Neslėpsiu, šiokių tokių patyčių tikrai sulaukdavau, tad galiausiai viskas sukrito į vieną vietą ir būdama vos dvylikos metų nusprendžiau, jog privalau sulieknėti. Įsikaliau į galvą, jog aukštos moterys tikrai yra gražu, bet tik tuomet, kai jos sveria ne daugiau kaip ir modeliai. Nes juk modelio figūra yra vienintelis pateisinimas būti aukštai, tiesa? Ir patikėkit, aš iki šiol atsimenu, kiek tuo metu svėrė kokia nors Kate Moss ir kiek atitinkamai centimetrų į dangų stiebėsi ši mergina.

Gerai, jog tuo metu į mano gyvenimą pasibeldė puikus hobis, kuriuo užsiimu ir iki šiolei - rašymas ir skaitymas. Įdomu, kur dabar būčiau jei ne tai... tai buvo vienintelė veikla, kuri atitraukė nuo savo kūno nuodijimo: nuo begalinių dietų bei intensyvaus sporto. Nors į tai, atsimenu, jog į tuo metu rašomą tinklaraštį "Teenage Dreams" bandžiau įpūsti ir įvairių temų, susijusių su dietomis. Gerai, kad skaitytojos buvo protingesnės už "rašytoją" ir sulaukiau gana daug kritikos, tad bent jau rašymo srityje su šita tema labai greitai užbaigiau visus straipsnius, nes kaip jau ir pastebėjote iš šios rašliavos, kritika man buvo svarbi (tinkamai argumentuota, svarbi yra ir dabar). Tačiau realiame gyvenime tai nesibaigė ir po kurio lauko jau atrodė, jog viskas jau buvo gerai - nors močiutė visada niurnėjo, kad esu plona, tačiau pagyros iš klasės draugų nunešė į visai kitą euforijos lygį, kuriame nebesinorėjo visko prarasti - tas viskas, tai pavyzdžiui, išsvajotasis tarpas tarp kojų. Tad jeigu jau esu Italijoje, sakiau sau, užteks man ir šviežių vaisių bei daržovių, o po šalies pažinimo per maistą sekė ašaros vakarais, graibant savo pilvą bei verkiant žiūrint į žurnaluose vaizduojamas paneles. Verkiant. Šiuo metu džiaugiuosi, jog bent jau anoreksija nesirgau, tačiau žiūrint į prieš kelis metus darytas nuotraukas taip ir norisi savęs paklausti, kodėl aš taip ir nepabandžiau tapti tuo modeliu. Nes gal ir būtų pavykę, haha.

Čia yra vienas žmogus, kuris nepaisant nieko, mane visada palaikė. Ir jeigu jau turi tokių žmonių akiraty, tu jau esi laiminga, kad ir kaip atrodytum.

Galiausiai atėjo momentas, kuomet nebegalėjau daugiau be saldumynų, picų bei ledų. Jeigu dar būčiau turėjus pilvuką (o man atrodė, jog ir turėjau), būtumėte galėje mane vadinti tikra neštuke, kuri nebegali atsispirti maistui ir kas blogiausia, jo pertekliui. Jeigu jau mokykloje kažkas pavaišindavo gabalėliu šokolado (o atsispirti jau nebegalėjau, po tokio ilgo laiko savęs varžymo), visą dieną pavadindavau ta savęs apgaudinėjimo diena - vėliau nueidavau į parduotuvę ir prisipirkdavau daug daug šokolado, bulvių traškučių, pusfabrikačių ir galvodavau, jog va, šiandien atsivalgysiu - rytoj nebereikės. Bet reikėjo ir galiausiai, aštuntos klasės pavasarį grįžau į senas roges - šlykštėdavausi savo atvaizdu veidrodyje dar labiau, pradėjo kliūti ir veidas, ir vėl ūgis, ir viskas, bet bent jau pradėjau daugiau domėtis sveiku gyvenimo būdu, o nebe dietomis.

Veganiškas mėsainis "Gyvame bare" Vilniuje, kurį gali valgyti
ir nesijausti kalta, nes čia nė gramo nėra gyvūninių riebalų. O
angliavandenių reikia kiekvienam žmogui ir daug. O baltymų
turbūt net neįmanoma suvartoti per mažai.

Ir atradau dalyką, apie kurį kažkodėl šiomis dienomis yra labai baisu kalbėti. Visiems labai nesinori apie tai pasakyti savo nuomonės ir labai daug žmonių tiki su šia tema susijusiais mitais, taip besistengiantys nebūti tiesiog hipokritais sau. Ir turbūt aš tikrai nesu ta, kuri turėtų dalintis patarimais šia tema, bet aš esu ta, kuri gali Jums pasiūlyti pasidomėti. Veganizmas. Ir tai yra kur kas daugiau nei tavo valgymo manieros, nes po kurio laiko tu pradedi visoje šioje temoje įžvelgti daug daugiau: etiką, lygybę tarp gyvybių, pasaulio gamtines problemas, išteklių vartojimą, politiką ir t.t. Ir nors pabrežiu, jog dabar esu ne vegane, dėl savo gyvenimo kitoje šalyje ir su kita šeima, grįžusi į Lietuvą, tikrai tokia būsiu. Ir būsiu visam gyvenimui, nes tai man suteikė daug daugiau pasitikėjimo savo sprendimais, daug daugiau energijos, pražudė tokius pojūčius kaip alkis ir įrodė, jog niekada negalima sakyti ne tam, kas yra nauja ar nepažinta, nes galbūt taip tai tampa tik dar įdomiau.

Ir taip, žmonės kalbėjo ir kalbės, bet galų gale tu sėdėsi sveika ir greičiausiai geriausioje savo fizinėje būklėje, kurioje tau tik įmanoma būti - švaresnė oda ir normalus svoris, o jei dar ir užsiimtum bent kartais fizine veikla...

Bet galų gale, svarbu ne taip kaip atrodai, o tai kaip jautiesi, kaip save vertini ir kaip leidi vertinti save kitiems. TU netik išvaizda ir TU neprivalai būti tokia, kokia tau visas pasaulis rėkia būti. Atrask naujų hobių, domėkis pasauliu ir kontraversiškomis temomis (pvz.: veganizmas), išmesk iš savo gyvenimo visus negatyvius žmones, skaityk, skleisk pozityvą ir teigiamas emocijas, išbandyk naujausias tau siūlomas avantiūras ir sakyk taip gyvenimui ir taip galimybėmis. Tapk įdomiu žmogumi, nes tu ne etiketė, kuria galima apibūdinti vienu sakiniu. Ir tada viskas, pažadu, viskas bus gerai ir niekas net nepastebės, jog neturi to tarpelio tarp kojų.

Simona,
Puikiai nusiteikusi gyvenimui.

100 nepaprastų dienų

Kad jūs žinotumėte, kaip aš paaugau ir kaip aš pasikeičiau per šimtą dienų. Aš net suvokti negaliu, kas bus po dar 236ių parų, jas lydinčių minčių, žmonių, akimirkų. Taip gera ramiai gulėti lovoj, planuoti keliones į Prancūziją ar Ciurichą, nusiųsti labai tiesmukišką juokelį suomiams ir estams apie jų kultūrą ir žinoti, jog jie nesupyks, pristatyti savo šveicariškąjai klasei Lietuvą kaip kukurūzų degtinės išradėją, o prieš užmiegant bandyti dėlioti sakinius kalboje prancūziškai - apibūdinant matytas gulbes ir draugės iš Slovakijos lauktuves (praeitą savaitgalį atvažiavo gimtinės draugė čia ir atvežė 30 jau pakelių cigarečių).

Bet pirmosios dienos praėjo, net pirmos dešimtys jų ir dabar turbūt reikėtų susimąstyti ir apie klaidas, kurias aš darau ir apie lūkesčius, dėl kurių čia atvykau - vis dėl to, čia ne kelionė, kad ir kodėl kai kurie žmonės šiuos metus apibūdina kaip tik tai, ir ne poilsis, oi ne, nuo lietuviškosios mokyklos.

Pirmasis dalykas, ko man verkiant reikia išmokti tai mokėjimas džiaugtis dabartimi ir neplanuoti per daug į ateitį (o pas kitus dažniausiai atvirkščiai būna...).

Būdama čia aš labai stipriai galvojau, kas bus kai grįšiu. Kai grįšiu į mielą ar nelabai rutiną ir vaikščiojimą į mylimas veganines vietas Vilniuje, kurių labai pasiilgau, o dar labiau pasiilgau žmonių, su kuriais ten eidavau. Ir pasiilgau tos smagiosios rutinos, kurią aš buvau susikūrus Lietuvoje, kuomet visą laiką buvau produktyvi ir nekaltindavau savęs naujo serialo žiūrėjimu, nes žinojau, jog užsitarnavau. Ir nors žinau, jog dabar šitie žodžiai gali nuskambėti pernelyg karjeringai ar susireikšminančiai, bet juk svarbiausia, kad buvau pergališkai laiminga. Ir esu. Tiesiog kartais pernelyg pasiilgstu viso to ką turėjau ir ką tikrai tikrai turėsiu.

Bet kaip viena mano tikrai geriausių draugių sakė ir ką aš šiame tinklaraštyje ypatingai daug kartų kartojau: yra svarbu gyventi šia akimirka. Ypatingai kai žinau, jog jei net kada ir grįšiu į Šveicariją, niekada negrįšiu su tais pačiais 200 žmonių ir galimybe traukiniais keliauti nemokamai, kas patikėkite manimi, gyvenant čia yra didelis didelis pliusas.

Tad mano planai ateičiai nedings, nes mainai tikrai nėra kažkokių įvykių praleidimas gimtinėj, o tik sustabdymas savo patirčių ten. O čia aš turiu galimybę sukurti visiškai naują gyvenimą (nes juk mainai tai ne metai gyvenime, o gyvenimas metuose), su mielomis rutinomis, kurias aš vis dar kuriu, nauja kultūra ir žmonėmis bei smagiomis išvykomis.

Antra, turbūt reiktų nustoti pametinėti daiktus. Ir turbūt to negalima priimti kaip pamokos, nes pametu tikrai nespecialiai, bet atidumą lavinti reikėtų. Ir tikrai nuoširdžiai aš tą stengiuosi daryti, bet per šitas dienas jau spėjau pamesti 2 rankšluosčius, 2 maudymukus, 2 skėčius, 3 mokyklos segtuvus, lagaminą (ačiū dievui, po savaitės rado jį traukinių stoty) ir turbūt dar keletą dalykų, kuriuos spėjau rasti bei taip neįsiminė. Ir be viso atpirkinėjimo daiktų dalyko, nes be maudymosi kostiumėlio neištverčiau, kai turiu plaukimo pamokas ar be skėčio, kai lietus neretas svečias - tai labai kenkia ir mano vieninteliui grojamui instrumentui - nervams. Bet visa tai taip pat moko ir neprisirišti taip prie daiktų, juk galų gale, tai dalykas, kurį galima atgaminti, o jei labai brangus, tai bent jau prisiminti. Bent jau aš su tuo turiu labai daug kančių, bet po truputį, mokausi šios psichologijos, į kurią įeina ir trečias punktas - jeigu jau leidžiu pinigus, leidžiu juos atsiminimams ir tik labai minimaliai daiktams (drabužiams, žvakėms, kosmetikai ir t.t.). Ir tai galiojo Lietuvoj, bet kad jus žinotumėte, kaip sunku yra atsisakyti jau pažįstamo skonio kebabo pietums, ar naujų auskarų. Tačiau aš bandysiu ir bandysiu stipriai, nes taip pat dar labai labai noriu susitaupyti pinigų vasarai, kuomet stengsiuosi pakeliauti po Baltijos šalis bei Suomija.

Ketvirta, turbūt reiktų nustoti valgyti nesveikai ir taip pat. Kaip jau ir minėjau, pietus mokyklos dienomis dažnai būna labai vienodi, nors aplinkui yra tiek daug neatrastų restoranėlių ir pigių kavinių. Juk galiausiai tai net nesuteikia tiek daug džiaugsmo kaip skirtingos vietos kiekvieną dieną! Ir aš tikrai nebandysiu per šiuos metus numesti svorio, tačiau avokado skrebučiai vietoj bandelės stoty pusryčiams, bent jau man, yra dar skaniau, o ir galų gale nesijaučiu tokia mieguista ar sunki, odos būklė gerėja.

Penkta ir šešta taisyklės, kurios turbūt yra vienos svarbiausių mainų moksleiviui - keliauti daugiau ir tai daryti su įvairiausiais žmonėmis, nes visi, turbūt tikrai visi mainų moksleiviai yra be galo įdomios asmenybės ir niekada negali žinoti, kuomet užsinorėsi nuvykti į kokią Kanadą ir bam, ten jau turi draugų, kurie galės aprodyti šalį bei minimaliai supažindinti su kultūra vietinio akimis. Tačiau, jog tai būtų, turiu nebijoti parašyti naujiems žmonėms (ir aš žinau, kad dauguma jų net nesakys ne, nes jie irgi nori to paties, bet baisu yra būti pirmai) ir pasiūlyti kažkur keliauti. Ir keliauti dažniau, nei tai darau dabar, tuo labiau, jog Šveicarijoje man visi traukiniai yra nemokami. Ir keliauti vis kitur, nes nors šalis mažesnė už Lietuvą, yra labai daug vietų, kurias verta pamatyti.

Ir paskutinis, septintas pažadas, kuris labiau būtų skirtas tėvams, kurių tai buvo pagrindinis motyvas mane išleisti į mainus, tačiau labai labai rūpi ir man - mokytis prancūzų dar stipriau ir dar geriau. Ir taip, galima sakyti, jog jau po truputį pradedu vis geriau šnekėti ir suprantu daug daugiau nei pradžioje, tačiau be galo norisi dar tobulėti, nes žinau, kad kol kas neužtenka, nes vis dar nesuprantu iki galo mylimos ekonomikos bei "Draugų" serialo. Tačiau dedu maksimalias pastangas, stengiuosi mokintis papildomai ir nebijoti kalbant klysti ir tikiu, jog per kitas 200 dienų viskas ateis su geriausiais žmonėmis aplinkui bei Lietuva širdyje.

Stengiuosi reprezentuoti savo gimtinę iš visų gražių pusių bei turėti nuostabų laiką.
Iki kitų kartų,
linkėjimus siunčiu iš Šveicarijos.

Nesiskųsk, jog priaugai svorio, jei sugebi per dieną suvalgyt 400 g. šokolado

JEIGU TIK TURI KLAUSIMŲ MAN, APIE BET KĄ (mainus, berniukus, ūgį ar politiką), GALI JUOS UŽDUOTI ČIA IR GREITU METU DARYSIU KLAUSIMŲ IR ATSAKYMŲ ĮRAŠĄ. AČIŪ!

Įsivaizduojat, kaip turėtų jaustis berniukas, kuris visiems metams gavo mane kaip chemijos laboratorijos partnerę ir privalo viską daryti už mane, nes reikia jam turėti bent teigiamą vidurkį (nors teorija nėra sunki - jiems chemija čia dėstoma tik pirmus metus, bet tiek daug įvairių bandymų Lietuvoje neatlikinėjome, be to jie nenaudoja tarptautinės elementų kalbos, tad labai padėti klasės draugui negaliu)? O kad čia būtų kaip ir Lietuvoje - dešimtbalėje sistemoje ketvirtukas vis dar garantuotų vietą aukštesnėje klasėje, nes čia tas pats teigiamas pažymys galioja šešių balų sistemoje.

Arba gal dar norite įsivaizduoti, kaip smagu yra pirkti visų dalykų mokyklines knygas, nes Šveicarijoje tokių jums nemokamai nesuteikia (bent jau mano mokyklos mokiniams, tačiau dažniausiai, kitos mokyklos mainų moksleiviams "paskolina"). Aš vis dar nežinau, kiek turėsiu sumokėti, nes čekio neatsiuntė, bet laukiu su malonumu,o mano Lietuvos tėvai, tikiu, su dar didesniu.

Mano mokyklos bažnyčia. Tiesa, joje vis dar neapsilankiau, tačiau šalia esantys suoliukai iš akmens jau spėjo mano sėdmenis nutrinti.

Po jau trijų savaičių mokykloje, o penkerių šokolado, sūrio ir retkarčiais klaikaus mėšlo kvapo šalyje, turiu pasakyti, jog buvo visų nuotaikų mozaika: nuo didelių euforijos ir malonumų protrūkių iki ašarų tramdymo klasėje. Buvo vakarų, kuomet su dideliu užsidegimu dariau namų darbus, mokiausi papildomai prancūzų kalbos ir susiplanuodavau aprangą, kuri savo pobūdžiu prilygdavo ir Gigi Hadid stiliui, tačiau po viso to, kitomis dienomis sekdavo skambučiai draugams Lietuvoj, šeimai bei mainų moksleiviams, su kuriais kalbėdavau valandų valandas, jog tik nereiktų eiti ir vėl gyventi įprasto mainų moksleivio gyvenimo, dėl kurio dar kažkada galėjau ir svaigti. Praėjusį trečiadienį suvartojau 400 gramų šokolado per parą - pradedant pusryčiais, kurių nespėjau suvalgyti namie, tad pirkausi stoty brangaus šokolado, kuris vis vien buvo pigesnis už bandelę ar sumuštinį, dar 200 gramų suvalgiau grįžus namo, nes turėjau pasislėpusi spintelėje ir nuotaika po teisės pamokos mokykloje buvo sugniugždyta, nu nes velnias, kaip sunku kažką suprasti, o juk jau trys savaitės ir turėčiau pagal visus mainų gyvenimo vidurkius suprasti. Ir galiausiai 100 gramų su dar papildomai kondensuotu pienu ir sviestu suvalgiau, nes bandžiau savo šeimai pagaminti triufelius, pagal tuos gardžius Facebook "Tasty" filmukus ir labai skaudžiai nepavyko. Tad suvalgiau viena, jog nereiktų aiškinti kas ir kaip. Po to dar draugams skundžiausi apie tai, kad jau spėjau priaugti svorio.

Štai kaip aš ruošiu teisės namų darbus per vokiečių kalbos man suteiktus "langus".

Esu iš tų žmonių, kurie mąsto, jog už savo emocijas, patirtį, ateitį, išsilavinimą ir nuotykius turi būti atsakingas pats ir negali kaltinti aplinkos dėl to, ko nepadarei pats. Taip sakiau visiems, nepatyrusiems vasaros džiaugsmo, gavusiems blogą pažymį ar nepatyrusiems nieko gero mainų metuose. Ir tai yra visiška tiesa, kad ir kaip kartais sunku tai sau pripažinti. Taip, kažkiek tavo laimės lemia ir išoriniai šaltiniai, kaip pinigai ar (priimančioji) šeima, bet su dideliu noru, galima ir pataisyti situaciją pačiam, ką aš ir stengiuosi iš visų jėgų daryti - dažnai pavyksta, o kartais ir ne. Normalu.

Tačiau jau daugiau nei mėnesis čia, buvo nuostabus. Aplankiau daug daug gražių miestų ir net vieną didelį maisto festivalį - po truputį vykdau būtinus įgyvendinti Šveicarijoje tikslus ir man sekasi, dėl ko labai džiaugiuosi. Sutikti žmonės gal ir netapo dar viso gyvenimo palydovais, bet taps. Po dar kažkiek laiko,
Simona.

10 kilogramų prie kūno turi savo kainą

Kas gali sugebėti pasiklysti naujoje šalyje pačią pirmą dieną bėgiojant (veikla, kurios buvau išsižadėjusi beveik metus), užsisakyti prancūziškai kavos nepasakant esminio žodelio "froid" ir gerti ją labai karštą, kai lauke gal 25 laipsniai ar pirkti pleistrus už 8 eurus? Ir dar kas gali apie tokį laikotarpį svajoti metų metus? Aš. Kol kas vienintelis dalykas, temdantis visą džiaugsmą yra tai, jog lietuviai pralaimėjo Ispanijos rinktinei 50 taškų.

Išvykimas iš šalies nebuvo toks sunkus, kaip kiti pasakojo. Taip, buvo liūdna nespėti nueiti į geriausios draugės gimtadienį dėl pasiruošimo dienų (bet geriausi draugai, tikiu, niekur nedings, o čia atsiras ir naujų), taip, buvo liūdna išpilti likusį vyną po atsisveikinimo su draugais į kriauklę (neliūdna, jog silpnieji alkoholiniai gėrimai (vynas, alus, sidras, šampanas) Šveicarijoje yra leidžiami nuo 16 metų), taip, buvo liūdna nenuvažiuoti į Taizė ar su "Erasmus" programa į Vokietiją (bet čia esu jau trečia diena ir kelionės po šalį nežada baigtis dar ilgai), bet kiekvienas dalykas turi savo kainą ir aš esu linkusi ją sumokėti (ir net nerizikuoti. Važiuodami į Šveicariją jūs niekada negalite rizikuoti, tai neįmanoma).

Prieš išvažiuojant atsitiko du gana "nenormalūs" dalykai:

Prancūzų kalba, kava ir mineralinis Birštono vanduo iš nemokamo fontanėlio.

1. Vaikystėje mėgau varškės sūrelius ir tėvai man juos įteikdavo prieš gana nemėgstamas dienas darželyje ar mokykloje. Tačiau jau penkeris metus nevalgiau jų reguliariai (kartą į 4 mėnesius gal ir nusipirkdavau, bet nedažniau) ir dabar manyje pabudo kažkas stipraus, atrodo, lyg gaučiau paliepimą kažko iš viršaus (jei ten viršuje kažkas yra): "Simona, neturėsi galimybės net nusipirkti sūrelių Alpėse. Atsivalgyk." Ir aš valgiau daug, kartais per pusryčius žiūrėdama kokį serialą suvalgydavau po 5-6 sūrelius. O dar norėjau prieš važiuodama į Šveicariją sulieknėti, nes vidutiniškai mainų moksleiviai per metus priauga 10 kg.
2. Staigus noras apžiūrėti Lietuvą nėra toks jau būdingas man. Galbūt prie to prisidėjo "Pliažo knyga", kurioje galima buvo paskaityti apie tikrai įdomias ir niekad nelankytas vietas, o galbūt atgimė tas pats jausmas, kuris rėkte rėkė, jog visus metus nebegalėsiu net į mylimą Gedimino kalną užkopti. Pirmiausia važiavau į Kauną, pas draugę, kurios nemačiau daugiau nei pusantrų metų. Ji surengė tikrai nuostabią ekskursiją po Vilniaus priešiškąjį miestą ir padovanojo keletą smagių pokalbių. Vėliau važiavau į Anykščius, kuriuose vyko miesto šventė. Joje teko suvalgyti patį šlykščiausią mano gyvenime kebabą (tiesa, jis buvo tik koks ketvirtas ar penktas), šokti pagal "Biplanų" šlagerius bei šokti laisvu kritimu nuo berods 16 metrų aukščio. Šias naktines pramogas su manimi įgyvendino penkerius metus buvusi mano bendraklasė Adelė. Taip pat pagaliau aplankiai ir įžymųjį Lajų taką, apie kurį taip visi kalbėjo ir rašė. Patiko. Kiekvieną vasarą lankyti Trakai taip pat nebuvo pamiršti: atlikome "klišė" vadinamas veiklas ir ragavome morkų skonio ledus. Nepatiko. Kitą dieną važiavau kelioms nakvynėms į Alytų. Laikas buvo gerai praleistas su Rugile ir labai keistais filmais. Paryčiais vaikščiojome miške, nemiegojome visą parą, valgėme sušius ir džiaugėmės draugyste. Beveik paskutinį kartą prieš išvykstant. O paskutinį savaitgalį su tėvais aplankėme Birštoną. Jame svečiavausi pirmąjį kartą ir tiesa, be labai patikusio nemokamo spa centre bei restorano, nelabai ką ir pamačiau. Arba lijo, arba skaudėjo pilvą, arba buvo Olimpinių žaidynių atidarymas. Visa tai įvykdžiau, per pusę mėnesio ir esu tikrai patenkinta. Vasara Lietuvoje buvo įsimintina!

Taip pat dar buvo du atsisveikinimai su žmonėmis, kurie man yra labai brangūs: dalimi giminės ir dalimi draugų. Su pastaraisiais buvome surengę mini iškylą sode: žaidėme "Alias", valgėme, kalbėjome. Jie man įteikė tikrai išradingas ir įdomias dovanas, apie kurias pasistengsiu greitu metu parašyti čia. O su gimine nuėjome į vieną skanesnių Užupio Respublikos restoranų "Bel Ami". Be nuostabaus braškių ir mėtų šerbeto mane tikrai nudžiugino jų nuoširdus dėmesys ir rūpestis.

Šeima.

Labai kviečiu jus pasekti mane ir instagrame (s_aleksandraviciute) bei snapchate pridėti į draugus (simona_berry). Jei jus domina, ten tikrai bus nemažai kasdieninių mano gyvenimo akimirkų iš čia.

Iki kitų kartų, Simona.

Kaip priaugti du kilogramus per 18 dienų arba turėti nuostabų Instagram'ą

Nežinau, ar jums yra tekę kada nors rizikuoti savo gyvybe net to nenorint, bet jei kada nors važiuosite ar skrisite į vieną iš pietinių Italijos salų, gali būti, jog teks. Nebent Jūs esate vienas iš "viskas įskaičiuota į kainą" mėgėjų, kurie net neišnaudoja TO VISKO ir kiauras šešias atostogų dienas kepat prie baseino su, ačiū dievui, NEMOKAMU nealkoholiniu (o gal tu turi itin liberalius tėvus, kurie leidžia ir gėrimus su laipsniais) mojito. Smagu Jums bei smagūs ir įspūdingi įspūdžiai iš kelionių. Bet galiu lažintis iš netgi mokamo gėrimo, jog manosios šeimos atostogos buvo dar smagesnės ir įspūdingesnės net ir turint omeny, jog su išnuomotu automobiliuku daug kartų vos nepatekome į avarijas. Sicilijoj jau gąsdina nebe lietuviški duobėti keliai, o tų keliukų vairuotojai. Ir apie sukeliamą pavojų gyvybei poilsiaujant ten kalbu ne tik aš, patikėkite.

O kur dar visi teisingi ar nelabai sapaliojimai apie tą didžiąją mafiją? Tikiu, jog apie filmą "Krikštatėvis" esate girdėję (2 ir 3 vietos imdb pasaulinių filmų sąraše) - būtent Sicilijos gyventojo sudaroma šešėlinė ekonomika čia ir apdainuota, tad daugumą filmo scenų galima pamatyti savomis akimis, kas skamba labai neįtikinamai, turint omeny, jog daugelis tuos vaizdus stebėjo tik per kino ekranus (tiesa, aš šios istorijos filmų serijos vis dar nemačiau, tad dar labiau priartėju prie mažumų). Kadangi keliavome į šį, aštuoniolikos dienų nuotykį su draugų šeima, juokeliai apie mafiją tapo dar dažniau girdimi ir absurdiški, o dar ir viską vainikavo turistams skirtos parduotuvės, kur galima buvo nusipirkti tiek prijuosčių su Krikštatėvio atvaizdu, tiek prezervatyvų (bent jau ant jų dėžučių). Tad jeigu esate išprotėjęs šio filmo maniakas, važiuoti verta, nes bent jau mano tėtis gerėjosi visomis matytomis scenomis ir džiaugėsi galėdamas prisiminti, kas vyko prie šio kalno ar ano paplūdimio.

Žinot, kas yra labai juokinga? Kai koks nors žmogus, nepatenkintas viskuo kas susiję su Lietuva - valdžia, sportu, ekonomika, geografine padėtimi ir t.t., pradeda dar ir burnoti, kokia mūsų šalis purvina bei pilna šiukšlių. Ir dar prie to pačio sulygina mus sulikusia Europa. Žinoma, yra ir švaresnių šalių, kaip Švedija ar Estija, tačiau didžioji dalis, o ypatingai vakarai yra dar labiau nuniokoti įvairiais plastikiniais maišeliais nei mes. Turbūt pati netvarkingiausioji mano matyta valstybė yra Graikija ir žinant tai, jog Sicilija kažkada jai priklausė, atrodo, lyg seni seni įpročiai nedingsta. Ir čia jau nebe įprastos minėtos vakarų Europos šiukšlės, tad jeigu jums Lietuvoj nešvaru, prieš pasirenkant kaip kelionių kryptį Graikiją ar Siciliją, rimtai pamąstykite ar norite tai išvysti, o jeigu esate dievobaimingas, kelis kartus persižegnokit - galbūt kaip tik prieš Jūsų atvažiavimą bent jau perpildytų konteinerių šiukšles išveš. O mums tokią šventę pamatyti pasitaikė tik atostogų viduryje.

Sicilijoje yra daug koplytėlių. Ypatingai Palerme (salos sostinė)

Nepaisant to, jog ši sala nėra išlaižytas Holivudas, kavinėse ir parduotuvėse dirbantys žmonės net nepasivargina išmokti kalbos pradžiamokslio. Žinoma, pasisveikinti turbūt kiekvienoje šalyje yra gražu vietine kalba, bet papasakoti, kur yra tualetas restorane angliškai galėtų ir personalas. Atleidus šias nuodėmes itin pamaldiems italams būtų galima, jeigu bent jau turizmo centruose aptarnautų ne tik italų kalba. Nes kai užsukome į tokį pastatą viename didmiesčių, apie jį dvi poniulytės pasakojo grakščia italų kalba, pridurdamos "okay" bei "right", "left". Žodžių, per aštuoniolika dienų išmokome tikrai neįtikėtinai daug naujų žodžių, tad galbūt viskas ir nebuvo taip blogai.

Tačiau kaip populiaru teigti tumblr ar instagram'e, nėra nieko blogo, ko nenustelbtų maistas. Ir oi, čia jis skanus. Tiesa, Sicilija nėra tokia pagarsėjusi makaronais kaip koks svajingasis Toskanos regionas, tad čia lėkštė makaronų bus vienas brangesniu patiekalų, esančių meniu. Bet jūros gėrybės, picos, įvairūs nacionaliniai ryžių kukuliai bei desertai yra tikrai nuostabu. Apskritai, Sicilijoje galima prisiragauti tiek visokių įdomybių, jog atrodys lyg po JAV maisto festivalius vaikštai. Štai kairėje galite matyti taip ir vadinamą Amerikietiškąją picą su fri bulvytėmis bei dešrelėmis, o dešinėje "frozen crepe" - ant šaldytų plokčių iš jogurtinių ledų gaminamas blynas, į kurio vidų prideda tavo pasirinktų priedų ir viską gražiai sulanksto. Apskritai, gatvės maisto kultūra šiame regione yra labai pažengusi. Ir aišku galbūt gaila, jog kiekvienu dangišku kasneliu negalėjau pasidalinti snapchat programėlėje, nes Sicilijoje esantis wifi ryšys yra vienas prasčiausių (jis yra daugumoje kavinių, viešbučiuose, tačiau yra labai silpnas), tad jei vykstate čia poilsiauti, pasiruoškite socialinių tinklų badui. Bet išgyventi tikrai įmanoma.

Sekantis dalykas, tikrai vertas atskiros pastraipos - paplūdimiai. Tokie kaip iš filmų arba tų instagram'o profilių, kurių merginos atrodo lyg nieko daugiau nebeveiktų, o tik maudytųsi ir degintųsi, būtų su savo gražiais aukštais vaikinais ir valgytų skanų maistą, bet nestorėtų. Nežinau, ar paskutinį mano punktą pasieksite Italijoj, nes bent jau prie manęs, deja, du kilogramai prilipo, tačiau kitais dvejais tikrai verta pasimėgauti bent dalį atostogų laiko. Žydras vanduo, prie kurio temperatūros tikrai nereikės pratintis ir penkias minutes stovėti tik pabridus lygi kelių, o dar greitesnis ir daugiau adrenalino dovanojantis pasiūlymas, nei tiktai bėgti į vandenį - šokti nuo uolų į jį. Tiesa, pirmiausia būtų gerai sužinoti, ar krantas tam tinkamas ir saugus, bet vėliau jau nemanau, ar dar norėsite grįžti į laikinus namus miegoti, turbūt net ir ledų vagonėliai, esantys šalia nelabai jau ir rūpės. Ypatingai, jei dar ir nardymo akinių nepamiršit. Tuomet dar ir akims bus malonumas.

Labiausiai patikę miestai - Cefalu bei Trapani. Cefalu - turbūt vienas idealiausių turistinių miestelių, kokius tik esu mačiusi. Tvarkingas, didelis senamiestis, viskas grįsta akmeniu (tad net ir karštą dieną bus vėsiau nei kituose miestuose), o pats miestelis su įvairiomis pramogomis atgyja 20 h., kuomet ir smagu pavaikštinėti su draugais ir bankrutuoti. Trapani yra labiau multikultūrinis miestelis, kuriame gausu ambasadų, įvairių nyderlandų bei prancūzų kavinukių, ledų čia galima paragauti įvairiausių formų ir skonių, tad galite pamiršti nuobodžius rutuliukus ir vafliukus. Jeigu ateity svajotumėte įkurti savo restoraną, galite apsilankyti čia ir pasisemti įvairių dizaino idėjų, kurios Lietuvoje dar tikrai nematytos, tačiau labai viliojančios. Turiu pabrėžti, jog keliavome tik šiaurinėje salos dalyje, tad neteko pamatyti dar daug įspūdingų vietų (o juk visi apsilankiusieji kaip tik teigia, jog pietinė dalis yra dar gražesnė), tokių kaip juodasis paplūdimys arba Etnos. Tiesa, šis minėtas ugnikalnis tikrai turėtų būti vertas įrašytas į Siciliją atvažiavusio keliautojo vizitų sąrašą. Man labiausiai gaila, jog šio taško neaplankėme, nes tai yra vienas aukščiausių Europoje esančių ugnikalnių, kuris vis dar yra aktyvus (paskutinis proveržis - 2013 m. spalio 26 d.). Ypatingai naktį, vis dar pliuškenančio kalno reginys turėtų būti nuostabus - su keltuvais galima ant jo užkilti ir viską pamatyti gyvai. Be to, tuo pačiu metu būsite ant dviejų litosferos plokščių - Euroazijos ir Afrikos.

Ar esate buvoję Sicilijoje? Gal pastebėjote dar kokių pliusų ar minusų? O gal dabar jau norėtumėte nuvykti?
Būtų įdomų sužinoti ir iki kitų kartų!
Simona.
P.S. Daugiau kelionės bei kasdieninių akimirkų mano instagram'e - s_aleksandraviciute