Apkalbos yra būdas išmokti

Man labai patinka kalbėti apie kitus asmenis - aptarti jų elgesį, nusijuokti iš jų pasakymų, galų gale ir didžiuotis už tai, ką jie nuveikė. Apkalbų vengimas yra slidus reikalas - taip, galima dievagotis ir visiems teigti, jog taip veikia jaunesnio amžiaus kategorijos vaikai arba populiarumo siekiančios Lietuvos žvaigždės, kurios ir teuždirba iš keiksmažodžių (kas yra visai pavydėtina - visai smagu būtų žinoti, jog mano ištartas blet ar nahui sukelia kažkam tokias stiprias emocijas, jog iš jų dar galiu ir pinigo sau nugvelbti), bet gi jėzau, kaip smagu kartais būna kalbėti ne tik apie savo pasiekimus ar savo kvailystes. O naudos ieškotojams (t.y. mums visiems, nes galų gale visi trokštame pajausti pasitenkinimą savimi) tai ir puiki galimybė išmokti/nukopijuoti kažką nuo kitų arba tiesiog pasimokyti iš jų klaidu. Laimėjimai!

Latvijoje apkalbu kitus.

Vidurinėse klasėse buvau ta, kuriai mieliausia buvo krėsti purvą ant kitų. Supratusi, jog taip nei simpatijų laimėsiu, nei pasitikėjimo pelnysiu, supratau kokia tai šlykšti veikla ir keliems metams vengiau kalbėti apie asmenis, kurių nemėgstu. Tiesa pasakius, stengiausi ir į įvairias situacijas žvelgti su dideliu tolerancijos kiekiu, ir elgtis taip, jog tų žmonių neatsirastų. Ir jeigu tikrai, tikrai, tikrai turite problemą, susijusią su noru per daug aptarinėti kitus asmenis (galbūt net pasakyti ir melagingų dalykų apie juos), būtent mano minėtas požiūris turėtų gelbėti stipriau nei pasisakymai apie dorybių tausojimą.

Ir vis dėl to, atsirado tie keli asmenis, kurių taip stipriai negalių suprasti dėl jų vertybių pasirinkimo ir viešo elgesio, jog man norisi tai aptarti. Ne su mama, kuri pasiūlys nereaguoti, ne su tuo žmogumi, kuris mane taip stipriai erzina, ne su geriausių draugių linksmais taginimais feisbuke, kuomet atsiunti jiems mėmes apie tą nemėgstamą žmogų ir ne su mokyklos psichologe, nes nemanau, jog mano noras pasikalbėti apie kitus yra mano asmenybės problema. Norisi tai aptarti su įvairaus plauko žmonėmis ir keliomis brangesnėmis personomis. Norisi išgirsti jų nuomonę ir sužinoti, ar tik mane trikdo tas ypatingas žmogus. Galų gale, galbūt net ir išgirsti argumentuotos kritikos apie save tokio pokalbio metu. Kalbant apie kitų gyvenimus (ir omeny nebūtinai turiu Kardashian klaną) mes išmokstame tiek daug apie žmonių polinkius ir psichologiją. Tad galų gale, kodėl tos apkalbos yra vertinamos taip kritiškai, jeigu tu jas sugebi argumentuoti?

Vienas iš argumentų yra pasakymas, jog kalbėdami apie kitus mes ir teišmokstame prastai vertinti kitus visiškai neatsižvelgdami į savo pačių turimas ydas. Ir taip, galbūt po žymesnio žmogaus nuotrauka parašydami apie jo velniškai nederamą dėmesio troškimą tampame hipokritiški patys sau (nes su tuo komentaru kaip ir patys norime likti pastebėti dėl savo nuomonės), tačiau mano nuomone, tai tik išlyga taisyklei. Kalbėdama apie kitų blogas ydas išmokstu jas atrasti ir savyje, teigdama bet kokį argumentą stengiuosi neprieštarauti sau ir bandau "įlipti į kito žmogaus batus".

Taip pat, dažnai išgirstu ir pastabą, jog apkalbinėdami kitus parodome, jog nebeturime daugiau apie ką kalbėti. Šitas tai legendinis, blemba. Tikrai nėra man sunku kalbėti ir apie mokyklą (kvaili mokytojai), ir apie politiką (kvaili politikai), ir apie filmus (kvaili aktoriai ir režisieriai), ir apie save pačią. Bet gi aplink visas šitas temas sukasi ir kiti žmonės! Tad belieka tokios temos kaip biologija arba kelionės. Gaila, jog pastarąją mokslo šaką esu pasirinkusi mokytis B lygio kurso, o dėl kėlionių.. tikrai kalbu ir apie jas (ypatingai apie savuosius mainus Šveicarijoje, hihi), bet gi neįmanoma visą laiką likti prie tokių temų - aš esu prakeiktas žmogus ir man smalsu žinoti, ką veikia tokie kaip aš. Tai natūralu.

Diskutuojant šia tema būtų nevalia nepriminti tokių reiškinių kaip komplimentai kitiems, pasididžiavimai dėl kitų žmonių nuopelnų. Esu daug kartu rašius, jog tokie pasakymai, o ypač netikėti ir pasakyti tiesiai į akis, sukelia daug laimės šiurpuliukų. Privačiuose pokalbiuose verta aptarti kitų sėkmes - galima dabar pradėti kalbėt apie ekonominius dėsnius, bet verta tik priminti, jog kuo geriau seksis didesnei daliai žmonių, tuo geriau bus visiems. O ir vėl, kitų sėkmės istorijos gali virsti ir kelrodžiu mums! Tad aptarinėkite ir teigiamas žmonių savybes - taip ir sau suteiksite mažiau erzulio.

Negaliu pamiršti ir dar svarbesnio dalyko nei gerų savybių kituose išskyrimo - naujos informacijos kūrimo. Matote, apkalbos didžiausią neigiamą atspalvį turi būtent dėl to, jog per jas mes ne tik numetame tikrovės neatitinkančius žodžius kaip "kekšė" ar "pyderas" (nes tokių net nėra apskritai), bet ir sugebame sukurti niekada neįvykusias naujas situacijas. Apsimeluojame. Ir štai šitas veiksnys neturėtų būti toleruojamas. Niekada. Galiu ir pridurti, jog negražu išduoti pasitikėjimo bei jums patikėtų paslapčių. Tikslesnis žodis būtų šlykštu. Nedarykite to, nes nevisomis apkalbomis, o tokiomis jų rūšimis parodote savo išprusimo stoką.

Baigiant temą ir išlaikant pozityvų požiūrį į apkalbų naudą, atsakykite man, kas nėra kritikavęs kokio Karbauskio ar Verygos? Džiugu, jei to nedarėt, bet aš tą dariau ir galvojau kaip galima būtų išspręsti Lietuvos problemas kitaip nei siūlo šie veikėjai. Vėl gi, lavinu savo kritinį mąstymą, argumentaciją, o jeigu tai darau socialinėse medijose - dar ir populiarumą.

Tad apkalbinėkite į sveikatą. Tik prašau, darykite tą teisingai - neišduokite kažkam svarbių ir Jums patikėtų paslapčių, apkalbinėdami neprifantazuokite dalykų, kurių net nebuvo. Ir pagirkite ir pasidžiaukite tais, kurie nusipelno Jūsų pagarbos!
Simona

2016 geriausieji bei viltys 2017

If you want things you've never had, you must be willing to do something you've never had

-Thomas Jefferson
(kad ir kaip tos merginų nuotraukos socialiniuose tinkluose su giliomis frazėmis (gaila, kad tik be autorių) mane erzintų, šį perliuką atradau būtent ten. Ir manau, jog šią frazę galima pritaikyti visų žmonių svajonėms - būtent dėl universalumo ir sugebėjimo jos pritaikyti sau, aš ja labai žaviuosi).

Vasaros kelionė su šeima į Siciliją.

Paskutinį 2015 metų trečiadienį, kartu su savo labai pasiilgtomis draugėmis, Rugile ir Austėja iš Lietuvos, sėdėjome kavos užeigoje ir visais įmanomais būdais keikėme praėjusius metus. Kaikėme taip, jos prisižadėjome, kad 2016 bus geresni. Ir man, tikrai pasisekė šioje užduotyje - susiėmiau į nagą (koks juokingas frazeologizmas) irr.. pradėjau veikti, veikti, veikti bei keliauti savo svajonių link. Ir tikiu, jog 2017aisiais bus dar daugiau galimybių, dar daugiau svajonių išsipildymų, dar daugiau gyvenimo pamokų. Linkiu to ir Jums, palikdama sau trumpą priminimą ateičiai, jog paauglystėje ne tik spuogus spaudžiausi, kad berniukams gražesnė būčiau, dariau ir daugiau. 

Išbandžiau save politinėje veikloje bei įvairiose organizacijoje su kuriomis stengiausi kurti gražesnį rytojų. Vienu metu galvojau, jog būtų smagu savo gyvenimą tikslus pakreipti link politikos, bet per paskutinius mėnesius pagalvojau, jog nenorėčiau sėdėti seime ar kokioje dar nors įstaigoje, kur problemos sprendžiamos tik iš viršaus: beveik nepažįstant tikrų istorijų ir žinant politikų darbo kiekį, o ypatingai Europos Parlamente, sprendimai priimami net neįsigilinus į problemas. Ir tai logiška - kitaip jie nespėtų. Kita vertus, mane domina Pasaulis ir jo suteikiami iššūkiai mums, tad visai norėčiau nerti į sferą, kur būtų galima padėti, kažkur ten, kur labiau reikalinga niša. Tad mažytis tikslas, o gal motyvacija sau - nenustoti domėtis. Ir būti kuo labiau atvirai naujovėms, nes būtent dėl tokio požiūrio esu ten, kur esu dabar. Domėtis politika, įsitraukti į veiklas, diskutuoti ir dirbti taip, kad tos diskusijos išsipildytų - štai mano tikslai, kuriuos jau pradėjau įgyvendinti nuo 2016 metų.

Su tuo pačiu - pradėti vėl skaityti. Ir skaityti ne tik grožinę literatūrą, o jeigu jau mano rankose ji - tikiuosi, jog knyga bus anglų arba prancūzų kalbomis. Nors turint omeny, jog šiais metais nevartoju tiek daug lietuvių šnekos, o tvarkingus sakinius lietuvių kalba man vis sunkiau sekasi užrašyti (nors ir anksčiau taisyklių nepaisčiau), nepakenktų ir mano dabartinė skaitoma knyga - "50 pilkų atspalvių" mano mylima gimta kalba. Esmė ta, kad yra tikrai nemažai knygų, kurias noriu perskaityti, tačiau jeigu kūrinys nėra sunkus, kodėl gi nepaskaičius jo užsienio kalba ir nepatobulinus žodyno? O lietuvių kalbos knygos ir rimtos knygos turbūt mane atseks tik vasarą, kai pagaliau bus galima įmanoma nusipirkti sūrelių. Tada ir skaityti pradėsiu labiau, nes nuo rugpjūčio perskaičiau tik vieną knygą, o mano dabartinė erotinė literatūra turbūt nebūtų taip lengvai suprantama ir lietuvių kalba (bet jus pagalvokite, kokį gerą kalbos žodyną turėsiu - galbūt pagaliau atrasiu bendrų temų su savo klasiokais berniukais šveicarais?).

Le monde est à moi? Ou c'est la vie?

Aplankiau Graikiją, Šveicariją, Prancūziją, Vokietiją, Italiją. Ir kažkodėl sau mintyse sakau, jog tai nėra pakankamai, nors žinau, jog turėčiau būti net ir labai dėkinga už šias šalis, tuo labiau, jog ne po kelias dienas svečiavausi ir Lietuvoj nebuvau daugiau nei pusę metų, bet mainai yra visai kas kita nei kelionės ir to visiškai negalima prilyginti su mano dienomis Graikijoje ar Sicilijoje. Turbūt tai yra dar geriau, nes mano vienas didžiausių tikslų gyvenime yra pagyventi ne tik Lietuvoje. Nežinau, ar tai galima vadinti emigracija (tiems, kurie jau spėjo prilipdyti man šią etiketę), nes savoje gimtinėje norėčiau irgi gyventi tačiau žinau, jog paprastų kelionių man gyvenime neužteks. O kalbant apie naujuosius metus, kadangi šiuo metu gyvenu tikrai palankioje pozicijoje žemėlapyje, labai norėčiau aplankyti Austriją ir Lichtenšteiną (nes čia dar nebuvau) bei pratęsti savo trumpas keliones į Prancūziją, Italiją bei Vokietiją. Vasarą labai tikiuosi nuvykti į Taizė stovyklą (žiemą irgi planuoju, nes 2017 bazė įsikurs Basel, Šveicarijoje ir būtų labai smagu spėti aplankyti savo host šeimą bei naujuosius mainų moksleivius (newbies, jie jau po mėnesio atvyksta čia!), kurie tuo metu jau skaičiuos paskutines dienas (nes atvyks žiemą ir išvyks žiemą), be to jau 100 procentų važiuoju ir į Čekiją, Prahą dėl Robbie Williams koncerto (Kalėdų dovana nuo tikrųjų tėvelių), o jei labai pasiseks, tikiuosi aplankyti savo mainų draugus iš Latvijos, Estijos ir Suomijos. Ir gal rudens atostogoms nuvykti kur nors už Europos ribų su šeima, bet čia jau ne mano rankose. Vienintelė problema - finansai, tad vienas pagrindinių tikslų ir yra suvokti, jog turiu kaip prioritetą išsikelti keliones ir nebepirkti visokių smulkmenų, nes kaip ten sakoma, vienintelis dalykas, kuris gali padaryti mus turtingesniais ir yra kelionės? Turbūt. Turbūt patirtys ir kelionės.

Strasbūras - mano mylimiausias didmiestis Prancūzijoj (matot, kaip gražiai aš sužaidžiau, pasakydama aukščiausiąjį būdvardį? Iš tikro aš net Paryžiui nebuvus, ar kokioj Nicoj. Puikus pavyzdys, kodėl aš šio tipo žodžių nemėgstu, bet apie tai jūs dar būtinai išvysit įrašą čia 2017 metais. Pažadas? Geriausias pažadas).

Tapti vegane. Apie tai aš kalbėjau tiek daug kartų ir man yra labai sunku apie tai kalbėti be paniekos sau dabar, kai aš vartoju cholesterolį turbūt kiekvieną dieną. Labai tikiuosi, jog per pirmąsias dienas grįžus į Lietuvą sugebėsiu vėl pradėti maitintis augaliniu maistu (pati to labai laukiu, tiesiog nenoriu, jog staigus pokyčiai atsilieptų sveikatai) ir atgal "virsti" vegane, nors turbūt nuo manęs šį "titulą" reikėtų kuo greičiau nuplėšti, nes tikrieji veganai niekada nesugrįžtu prie įprastos šiuolaikinei visuomenei mitybos. Bet apie veganizmą aš kalbu ne tik iš mitybinės pusės: nors drabužių su jokiais kailiais nenešioju, tačiau beveik esu tikra, kad mano kosmetikoje įmanoma rasti priemonių, kurios buvo eksperimentuotos su gyvūnais. Ir žinau, jog daugelis atsakys, kad geriau eksperimentuoti su gyvūnais nei su žmonėmis, tad turbūt vienintelis atsakas būtų - rinkitės kuo natūralesnę kosmetiką. Tuomet ir tai pačiai gamtai bus geriau, kuri bent jau man, tikrai rūpi. Prie to pačio - noriu labiau pasidomėti "Zero Waste" bei minimalizmo temomis. Apskritai, paskutiniu metu pradėjau žiūrėti labai daug dokumentinių filmų (apie vieno nepopuliaresnio, bet tikrai verto dėmesio apžvalgą rasite čia), Ted'o kalbų bei turiu dar didesnį sąrašą tų, kuriuos noriu pamatyti, į juos įsigilinti suprasti ir kartu padaryti pažangą savo požiūriu į pasauliu. Taip pat ir toliau domėtis filosofine politika, kuri paskutiniu metu mane labai įtraukė. Net nežinau, ar yra toks terminas, bet kitaip jos pavadinti turbūt negalėčiau. Tikiuosi ir definiciją per metus išrasti, haha.

Vietinis Lugano turgelis. Ir nors šioje nuotraukoje nėra matyti neįprastų vaisių, Šveicarijoj tokių nėra labai sunku atrasti. Galbūt jie nėra nežinomi (drakono vaisiai, papajos ir t.t.), bet mano pačios, deja, neragauti. Ir kada, jei ne dabar?

Mano didžiausias tikslas yra tiesiog pradėti gyventi su savo vertybėmis ir įsitikinimais. Toliau domėsiuos, skaitysiu, keliausiu ir džiaugsiuosi kiekviena akimirka. Turėjau nuostabius 2016, tad tikiuosi, jog šiais metais savimi nenusivilsiu, o ir jeigu, tai bent jau išmoksiu šiokią tokią gyvenimo pamoką, kaip nenusivilti kitą kartą. O 2017 būtinai dalinsiuosi su jumis!

Su paskutiniu pažadu šiandien,
Simona.

Idėjos Kalėdų dovanoms

Anksčiau Kalėdines dovanas suruošdavau likus dvejiems mėnesiams iki pačių Švenčių - pirkti, išleisti pinigus, pakuoti, žiūrėti inspiracijų filmukus - tai kažkokia tradicija ir tiesa, ji visai smagi buvo. Tačiau per paskutinius metus mano požiūris taip stipriai pasikeitė, jog tikrai joms neskiriu pirmenybės.. o gal tai tiesiog mano pasiaiškinimas, nes šiais metais net ir labai daug dovanų pirkti nereikėjo, tiktais labai kruopščiai išrinkti, nes dovanosiu jau ne "saviems". Vis dėl to, paskutinių metų parduotuvėse apžiūrinėjau šių metų pasiūlymus, taip pat ir pati turiu mažą norų sąrašą (ir draugai, kurie skaito, rašau tai be jokių Jums užuomenų - tai tik daiktai, kurių norėčiau ir kuriuos pati turbūt nusipirksiu), tad jei pritrūko kokių idėjų ir galbūt pažįstate panašų žmogų į mane (o gal ir nelabai), prašau, šeriu jums keletą pasiūlymų!

2017 metų kalendorius (aš jau pripratau sakyti agenda, ir kaip dabar tas kalendorius keistai ir neatitinkančiai žodžio prasmės skamba, kad jūs žinotumėt). Stengiuosi kiekvieną dieną čia suplanuoti prasmingai ir taip, jog jos jokiu būdu neiššvaistyčiau tiktai lovoj, o ir taip pat, rašytinis namų darbų priminimų variantas man daug žaviau atrodo nei internetinis. Dar aš mėgstu į tokius kalendorius surašyti savo ateinančios savaitės tikslus, o tai turbūt ir priimtina toms merginos, kurios kuriasi pažadus kitiems metams bei ne tik kalba, bet ir daro. Super dalykas tas kalendorius, nereikia visų planų galvoj laikyti ir galima lengviau gyventi, patikėkite. Gaila, kad tik vis sau neišsirenku, nes jų kainos Šveicarijoj prasideda nuo 20 frankų, o jei dar norisi ir kokių saldžių prancūziškų frazių tarp dienų ar žavaus viršelio, teks ir 30 pakloti.

Kieta veganiškų receptų knygą. Arba saldžių sausainių knyga. Aš labiau norėčiau pirmojo varianto, o Lietuvoj dar prieš išvažiuojant pastebėjau keletą augalinės mitybos knygų (o čia jų matau dešimtimis, tad prieš grįžtant atgal į Vilnių, turbūt pusę savo drabužių mesiu lauk, jog galėčiau knygų atsivežti), bet bent jau aš pastebėjau, jog po naujako atsiranda didelė motyvacija sukiotis virtuvėj. 

Ar dažnai jūs kultūrinates? Ir aš nekalbu apie kultūrizmą, nes atsimenu, jog Lietuvoj beveik visos panelės matematikos namų darbų laiką iškeičia į sporto salės bėgtakius, tačiau klausiu apie tas dienas, kuomet jūs apsirengiat savo gražiausiomis suknelės, pagaliau pasidažot prie progos, o ne tik į mokyklą ir keliaujate į teatrą. kuomet pati smagiausia dalis būna pertraukos tarp spektaklio dalių ir galima gerti karštą šokoladą su drauge. Žodžiu, bilietas į teatrą, o ne į kiną Kalėdų progą bus daug prašmatnesnis ir dar palaikysite Lietuvos aktorius. Argi ne puiki kombinacija?

Prieš gerą mėnesį sužinojau apie nutrinamus Pasaulio žemėlapius, kuriuose lengvai galima pažymėti vietas, kurias jau spėjai aplankyti per savo gyvenimą, o dabar jau ir visas internetas, kaip mano močiutė pasakytų, kleba. Ir išties, tai tikrai puiki dovana svajotojoms, o dar ir išskirtinė dekoracija kambariui. Vistiek kažkas orginalesnio už pledą ar arbatų rinkinį, kurių beje irgi neatsisakyčiau, tačiau visas tas žemėlapio reikalas žavi dar labiau.

Labdara draugo vardu. Ir jei pažįstate asmenį, kuris aiškinasi, jog esąs super untimaterealus, patikrinkite jį su aukok.lt projektu, kur išsirinkę Jūsų manymu svarbią organizaciją galite paaukoti draugo vardu. Aš pati dar nežinau, ar esu pribrendusi džiaugtis tokiomis dovanomis, tačiau turint omeny, jog ir pati aukoju, manau kad tai yra puikus gestas ypatingai per tokias šventes, kuomet mes gal ir esame laimingi šiltuose namuose su savo šeimomis, tačiau kitiems viso to trūksta. Šita dovana užsidirbsite tikrai daug daugiau karmos taškų negu "Pamačiau Vilniuje, patiko, bet neišdrįsau" grupėse, pauppine saulėgrąžas mėgstančių vaikinų įrašus. O ir pakelsite Lietuvos rodyklius aukojime, nes kaip žinia, mūsų valstybė yra viena labiausiai atsilikusių šiame reikale. O gaila. Ir jeigu sakysite, jog dėl to, kad ir patys pinigų neturite, priminsiu, jog Birma, daug neturtingesnė valstybė, yra pirmoji. Ir jeigu dar kartą pasakysite, jog neturite pinigų, tai pagalvokite kas svarbiau būtų Jūsų draugei: kvapni žvakė ar žinojimas, jog jos vardu Lietuvos vaikai mokysis skaityti ir rašyti.

Man labai patinka, kai man padovanoja kalėdinius eglutės papuošimus. Kažkaip pati vis neprisiruošiu viso rinkinio nusipirkti, o ir kaip didžiausiai dizaino priešei, nepatinka ta taisyklė, jog visi žaisliukai turi būti vienodi, visada džiaugiuosi, kai draugai padovanoja po vieną. Tuomet ir pati eglė visai kitokią prasmę įgauna.

Aš nežinau, ar dar susitiksim, tad jau linkiu gerų švenčių. Švenčių, kurioms nuotaiką suteiktų kučiukai ir šeima, o ne dovanos.

Simona.

#StandwithAleppo

Puikiai atsimenu praeitų metų lapkričio tryliktąją: tą dieną su "draugais" nusiaubėme butą su naminiais kokteiliais, batų mėtymu ant lubų ir "penio" žaidimu. Po to vakaro supratau, jog tie vadinamieji "geriausi draugai, su kuriais turiu patį geriausią snapchat'o story" nėra verti tų -iausių galūnių. Ir kai kurių žmonių nebelaikau savo gyvenime po tos nakties, tačiau apie tų draugų atskirimą parašysiu dar kitą kartą: kai jausiuosi turinti daugiau kompetencijos tam ir galbūt būsiu kažko įskaudinta - taip įkvėpimas rašymui dar greičiau ateina.

Bet tą datą prisiminiau tikrai ne be reikalo - būtent tada buvo madoj savo nuotraukas feisbuke su pūstomis lupytėmis ir išlenktomis nugaromis papuošti dar ir Prancūzijos vėliavos spalvomis. Tą vakarą koncerte, dėl teroristinio išpuolio mirė daugiau nei 100 žmonių. Ir tikrai buvo liūdna, ir tikrai gerklėje turbūt visi jautėme šiokį tokį nusivilimą žmonija. Po to, viena garsesnių teroristinių atakų suskambėjo ir Briuselyje, tačiau juodos, geltonos ir raudonos spalvų didelio parado socialinėse erdvėse nebuvo. Visi šnekėjo, visi truputį liūdėjo. Aš asmeniškai nemaniau, jog tos nuotraukos kažką pakeis, tačiau tik dabar suprantu, kad 50% klydau. Tik 50%, nes jei dabar reikėtų visą tai pakartoti, nuotraukos nesikeisčiau, bet tikrai kalbėčiau, ką ir dabar darau.

Šiuo metu Sirijoje vyksta tragiški dalykai: žmogaus gyvybė ir noras gyventi nebėra vertinamas. Ir nors pilietinis karas trunka jau ne vienerius metus, dabar, kai padidėjo pasaulio žiniasklaidos dėmesys į tai, atrodo, jog apsuptame sukilėlių Aleppo mieste situacija tik blogėja ir nors yra kalbama apie pavojingų santykių pabaigą, nesuskaičiuojamų mirčių kiekis tik didėja. Ir nors prieš kelias dienas buvo bandoma įvykdyti evakuaciją, kai kurie autobusai su jame sėdinčiais žmonėmis buvo sudeginti. Ir nors žiniasklaida mėgsta pabrėžti, jog juose buvo ir vaikų, ir moterų, aš pridursiu, jog buvo ir vyrų, ir senyvo amžiaus žmonių. Buvo žmonių, kurie tik norėjo nuo visko pabėgti, tačiau atsirado tam trukdančių. Aš neįsivaizduoju, kokiais būdais turi būti užverbuoti kariškiai ir kas jiems pažadėta už tokį žiaurumą, tačiau nemanau, kad ir galima surasti paaiškinamą priežastį žmonių naikinimui.

Liūdniausia yra tai, kad nors žiniasklaida apie tai rašo (kaip ir minėjau), rašo su skambiomis frazėmis ("moterys žudosi, nenorėdamos būti išprievartautos"), straipsnių yra per mažai, kad būtų galima suvokti visą esmę ir priežastis (nors su Prancūzijos atveju turbūt ir nelabai galima viso to palyginti - ten buvo nakties žudynės, o čia pilietinis karas), tačiau kodėl socialinėse medijose nebevyksta tokių aršių diskusijų ir kodėl, kodėl mokyklose (ir aš dabar ne Lietuvoj, tačiau būtent šia tema tikrai kalbėjau su draugais) nėra apie tai kalbama taip aršiai, kaip buvo apie Eifelio miestą? Ar tai dėl to, jog šalis nėra tokia "svarbi"? Ar tai dėl to, jog visi jau numojo į tai rankas ir pagalvojo, jog jau ir beprasmiška apie tai kalbėti, išreikšti savo poziciją? Kodėl? Kodėl mes taip greitai sugrupavome mirčių svarbumą ir lygumą?

Pamąsčius giliau, Prancūzijos atveju mes net neturėjome labai daug būdų padėti žmonėms, todėl aš ir nieko papildomai nekalbėjau bei nerašiau, todėl mano nuomone, šiandien ir dabar yra daug svarbiau kalbėti, domėtis, ieškoti atsakingų organizacijų, kurių pagalba būtų galima suteikti maisto bei pagalbos ten dar įstrigusiems žmonėmis bei naudoti groteles #standwithAlepo. Nes mes turime tikėtis, jog viskas pasikeis.

Galiausiai, kad ir kaip nuvalkiotai skambėtų, tokie įvykiai priverčia susigėsti, jog tu skundiesi net 4 kontroliniais per savaitę bei pabrangusiomis cigaretėmis, nes už dėjo ant jų lipdukus su rūkymo žalos padariniais. Lyg ir patys nežinotume, jog tai blogai.

Aš stoviu su Aleppo,

Simona.

Ką veikti kokį nors trečiadienį ar ketvirtadienį?

Kiekvieną dieną atsibusti su adrenalino virpuliais ir užmigti su laimės atšvaitais akyse nėra paprasta. Nėra paprasta ir turėti tokių pažįstamų, su kuriais penktadienio naktį stovėsite parke ant didelio kalno, žiūrėsite į miesto šviesas ir nuo pirštų čiulpsite nuo bulvyčių pasilikusį aliejų. O nuleidus kartelę žemiau - nėra sunku į save susiurbti visą rutiną ilgais žiemos vakarais ir suktis tame pačiame įvykių rate iki vasaros. Dėl didelių akimirkų reikia dirbti iki devinto prakaito, svajoti, o tada dirbti ir iki dešimto prakaito, o dar geriau - tą prakaitą paversti kaip kokiomis dešrelėmis vokiečiui, tačiau kol tie dideli džiaugsmai ateis, smagu turėti ir paprastai džiugių akimirkų, paprastomis dienomis. Kol laukiate kažko to didelio ir dirbate dėl to, šiandien noriu pasiūlyti keletą idėjų ir paprastoms dienoms pagyvinti!

1. Pasirink ne McDonald's, ne Coffee Inn ir ne artimiausią kebabų vietą pietums su draugais, o užeigą, kurioje dar net neesi buvus. Ir jeigu tai kiek brangiau, nei tavo įprastas kalorijų užtaisas, jau geriau vieną kartą nueiti į tokią vietą nei į tą, kurioje net meniu visą esi išmokusi ir iš anksto žinai, kokius norus sušuksi padavėjai. Naujų vietų ir naujų skonių atradimas tikrai įneša kažko žavesnio į paprastą darbo savaitę. O gal ir ne darbo.
2. Galbūt tu kaip ir aš, šiuo metu negyveni Lietuvoje, bet jei savo dienas leidi kokiame nors Vilniuje, Pasvaly ar Biržuose, aš tau tikrai pavydžiu. Ir taip pat siūlau vieną dieną sėsti į traukinį ar autobusą su tokiu pat daug svajonių turinčiu asmeniu, į kelią prisidėti sausainių ir arbatos ir važiuoti į kokį kitą Lietuvos tašką. Kiek mes turime daug muziejų, renginių ar geresnių reginių akims nei Viktorijos paslapties šou! O jei norisi dar geriau atsipalaiduoti, rinkitės vandens parko dieną arba susiplanuokite savaitgalio išvyką į kokią Nidą. Jei važiuosite po švenčių, jau ir kainos bus kritusios, o su gera kompanija ir juokiose hosteliuose nebaisu gyventi. Tik dar įdomiau. O ryte šniurinėti tuščiomis kurorto gatvėmis ir valgyti spurgas iš "Maximos".
   
3. Pradėk kolekcionuoti atsiminimus. Ir galbūt aš dabar tik įšpūčiau teiginio "pradėti rašyti dienoraštį" reikšmę, tačiau kad ir kaip rekomenduočiau tai daryti, šis būdas nėra vienintelis. Ypatingai tiems, kurie nėra linkę daug laiko leisti rašydami tik sau. Bet tinklaraščio rašymas tikrai motyvuoja naujiems išbandymams ir įprasmina tavo laiką, kad ir apie ką rašytum - savo gyvenimą (tada norėsis ir daugiau keliauti), maisto gaminimą (daugiau gaminsi) ar mezgimą (mokysies naujų technikų), tačiau jei ir ši idėja tave nežavi, gali susikurti sau antrą instagram'o profilį (arba gali ir pirmąjį naudoti, tačiau pradėk tai daryti daug aktyviau) - lengva greitai įamžinti ir išsaugoti užfiksuotą akimirką su trumpu rašteliu. Galbūt tai nėra idėja, kaip pagyvinti savo dienas, bet bent jau motyvacija, kad galėtum ir norėtum save džiuginti kiekvieną dieną.
4. Dažnai mes turime vos keletą draugų, su kuriais pastoviai susitinkame... nes tai taip paprasta, kai dažnai mataisi, nėra sunku ir pokalbius generuoti, nesate atsilikę nuo vienas kito gyvenimų, tačiau kiek daug tu turbūt turi draugų, kurių gal jau ir metų metus nemačiusi: iš pradinių mokyklų, stovyklų, mamos draugių vaikų, kurie nebeateina kartu į svečius ir t.t. Parašyk seniai matytam žmogui! Galbūt bus keista net į žinutę pakvietimą supilt, o ką jau kalbėt apie pirmą susitikimą, bet jie į tavo gyvenimą tikrai įneš naujų vėjų. O jei dar ir toliau gyvena - žiūrėk,gali ir kelionei į kitą miestą tinkamą priežąstį turėti.
   
5. Pasiūlyti išsikepti imbierinių sausainių turbūt yra pernelyg paprasta (nebent sugalvojate kokią crazy idėją ir iš tešlos padarote raides ir sakinį "send me nudes" bei padovanojate tai karštam vaikinui: tada tikiu, jog tai bus šioks toks dienų paįvairinimas), tad aš siūlau keliauti po pasaulį burnos pajūčiais ir namuose išbandyti įvairių šalių virtuves! Ir išbandykite ne tik įprastas šalis, kaip Italija ar Korėja, bet susiraskite patiekalų ir iš kokios Mauricijaus salos ar Bolivijos platybių - bent jau aš, net neįsivaizduoju, ką šie kraštai gali pasiūlyti, tačiau jei pavyks rasti produktų receptams, pasiskaityk ir apie pačią šalies kultūra ir še tau įdomus ir neformalaus švietimo vakaras su šeima. Ir dar, tikėkimės, labai skanus.

Ir yra dar daug įdomių būdų: išsiųsti daug atviručių visai giminei ir draugams (pripažink, jiems tai bus netikėta, o ir tau veiklos bus bei išskirtinių padėkos žodžių), išeik pasivaikščiot ten, kur paprastai savęs nevedi,paprašyk, jog būtent draugę tau išrinktų knygą, kurią tu turėtum perskaityti - galbūt tai nebus tavo stilius, bet vis šis tas naujo. O svarbiausia, nepamiršk didelių svajonių ir kasdieną, bet truputėlį plušk prie jų!

Su didžiausiais linkėjimais,

Simona

100 nepaprastų dienų

Kad jūs žinotumėte, kaip aš paaugau ir kaip aš pasikeičiau per šimtą dienų. Aš net suvokti negaliu, kas bus po dar 236ių parų, jas lydinčių minčių, žmonių, akimirkų. Taip gera ramiai gulėti lovoj, planuoti keliones į Prancūziją ar Ciurichą, nusiųsti labai tiesmukišką juokelį suomiams ir estams apie jų kultūrą ir žinoti, jog jie nesupyks, pristatyti savo šveicariškąjai klasei Lietuvą kaip kukurūzų degtinės išradėją, o prieš užmiegant bandyti dėlioti sakinius kalboje prancūziškai - apibūdinant matytas gulbes ir draugės iš Slovakijos lauktuves (praeitą savaitgalį atvažiavo gimtinės draugė čia ir atvežė 30 jau pakelių cigarečių).

Bet pirmosios dienos praėjo, net pirmos dešimtys jų ir dabar turbūt reikėtų susimąstyti ir apie klaidas, kurias aš darau ir apie lūkesčius, dėl kurių čia atvykau - vis dėl to, čia ne kelionė, kad ir kodėl kai kurie žmonės šiuos metus apibūdina kaip tik tai, ir ne poilsis, oi ne, nuo lietuviškosios mokyklos.

Pirmasis dalykas, ko man verkiant reikia išmokti tai mokėjimas džiaugtis dabartimi ir neplanuoti per daug į ateitį (o pas kitus dažniausiai atvirkščiai būna...).

Būdama čia aš labai stipriai galvojau, kas bus kai grįšiu. Kai grįšiu į mielą ar nelabai rutiną ir vaikščiojimą į mylimas veganines vietas Vilniuje, kurių labai pasiilgau, o dar labiau pasiilgau žmonių, su kuriais ten eidavau. Ir pasiilgau tos smagiosios rutinos, kurią aš buvau susikūrus Lietuvoje, kuomet visą laiką buvau produktyvi ir nekaltindavau savęs naujo serialo žiūrėjimu, nes žinojau, jog užsitarnavau. Ir nors žinau, jog dabar šitie žodžiai gali nuskambėti pernelyg karjeringai ar susireikšminančiai, bet juk svarbiausia, kad buvau pergališkai laiminga. Ir esu. Tiesiog kartais pernelyg pasiilgstu viso to ką turėjau ir ką tikrai tikrai turėsiu.

Bet kaip viena mano tikrai geriausių draugių sakė ir ką aš šiame tinklaraštyje ypatingai daug kartų kartojau: yra svarbu gyventi šia akimirka. Ypatingai kai žinau, jog jei net kada ir grįšiu į Šveicariją, niekada negrįšiu su tais pačiais 200 žmonių ir galimybe traukiniais keliauti nemokamai, kas patikėkite manimi, gyvenant čia yra didelis didelis pliusas.

Tad mano planai ateičiai nedings, nes mainai tikrai nėra kažkokių įvykių praleidimas gimtinėj, o tik sustabdymas savo patirčių ten. O čia aš turiu galimybę sukurti visiškai naują gyvenimą (nes juk mainai tai ne metai gyvenime, o gyvenimas metuose), su mielomis rutinomis, kurias aš vis dar kuriu, nauja kultūra ir žmonėmis bei smagiomis išvykomis.

Antra, turbūt reiktų nustoti pametinėti daiktus. Ir turbūt to negalima priimti kaip pamokos, nes pametu tikrai nespecialiai, bet atidumą lavinti reikėtų. Ir tikrai nuoširdžiai aš tą stengiuosi daryti, bet per šitas dienas jau spėjau pamesti 2 rankšluosčius, 2 maudymukus, 2 skėčius, 3 mokyklos segtuvus, lagaminą (ačiū dievui, po savaitės rado jį traukinių stoty) ir turbūt dar keletą dalykų, kuriuos spėjau rasti bei taip neįsiminė. Ir be viso atpirkinėjimo daiktų dalyko, nes be maudymosi kostiumėlio neištverčiau, kai turiu plaukimo pamokas ar be skėčio, kai lietus neretas svečias - tai labai kenkia ir mano vieninteliui grojamui instrumentui - nervams. Bet visa tai taip pat moko ir neprisirišti taip prie daiktų, juk galų gale, tai dalykas, kurį galima atgaminti, o jei labai brangus, tai bent jau prisiminti. Bent jau aš su tuo turiu labai daug kančių, bet po truputį, mokausi šios psichologijos, į kurią įeina ir trečias punktas - jeigu jau leidžiu pinigus, leidžiu juos atsiminimams ir tik labai minimaliai daiktams (drabužiams, žvakėms, kosmetikai ir t.t.). Ir tai galiojo Lietuvoj, bet kad jus žinotumėte, kaip sunku yra atsisakyti jau pažįstamo skonio kebabo pietums, ar naujų auskarų. Tačiau aš bandysiu ir bandysiu stipriai, nes taip pat dar labai labai noriu susitaupyti pinigų vasarai, kuomet stengsiuosi pakeliauti po Baltijos šalis bei Suomija.

Ketvirta, turbūt reiktų nustoti valgyti nesveikai ir taip pat. Kaip jau ir minėjau, pietus mokyklos dienomis dažnai būna labai vienodi, nors aplinkui yra tiek daug neatrastų restoranėlių ir pigių kavinių. Juk galiausiai tai net nesuteikia tiek daug džiaugsmo kaip skirtingos vietos kiekvieną dieną! Ir aš tikrai nebandysiu per šiuos metus numesti svorio, tačiau avokado skrebučiai vietoj bandelės stoty pusryčiams, bent jau man, yra dar skaniau, o ir galų gale nesijaučiu tokia mieguista ar sunki, odos būklė gerėja.

Penkta ir šešta taisyklės, kurios turbūt yra vienos svarbiausių mainų moksleiviui - keliauti daugiau ir tai daryti su įvairiausiais žmonėmis, nes visi, turbūt tikrai visi mainų moksleiviai yra be galo įdomios asmenybės ir niekada negali žinoti, kuomet užsinorėsi nuvykti į kokią Kanadą ir bam, ten jau turi draugų, kurie galės aprodyti šalį bei minimaliai supažindinti su kultūra vietinio akimis. Tačiau, jog tai būtų, turiu nebijoti parašyti naujiems žmonėms (ir aš žinau, kad dauguma jų net nesakys ne, nes jie irgi nori to paties, bet baisu yra būti pirmai) ir pasiūlyti kažkur keliauti. Ir keliauti dažniau, nei tai darau dabar, tuo labiau, jog Šveicarijoje man visi traukiniai yra nemokami. Ir keliauti vis kitur, nes nors šalis mažesnė už Lietuvą, yra labai daug vietų, kurias verta pamatyti.

Ir paskutinis, septintas pažadas, kuris labiau būtų skirtas tėvams, kurių tai buvo pagrindinis motyvas mane išleisti į mainus, tačiau labai labai rūpi ir man - mokytis prancūzų dar stipriau ir dar geriau. Ir taip, galima sakyti, jog jau po truputį pradedu vis geriau šnekėti ir suprantu daug daugiau nei pradžioje, tačiau be galo norisi dar tobulėti, nes žinau, kad kol kas neužtenka, nes vis dar nesuprantu iki galo mylimos ekonomikos bei "Draugų" serialo. Tačiau dedu maksimalias pastangas, stengiuosi mokintis papildomai ir nebijoti kalbant klysti ir tikiu, jog per kitas 200 dienų viskas ateis su geriausiais žmonėmis aplinkui bei Lietuva širdyje.

Stengiuosi reprezentuoti savo gimtinę iš visų gražių pusių bei turėti nuostabų laiką.
Iki kitų kartų,
linkėjimus siunčiu iš Šveicarijos.

Problemos iškylančios prieš mainų metus arba prieš įprastas keliones

Turiu daug svajonių bei tikslų (šimtą iš jų galite perskaityti čia) ir tai žino daugelis žmonių, bent kiek ilgėliau pabendravę su manimi. Dažnai nebandau to slėpti, nes mitais apie neišsipildymą netikiu, o tos realistiškos fantazijos nėra naujo verslo idėjos (jei būtų, turbūt tiek daug liežuviu neskaldyčiau). Plius apie tai pasakius kažkam, jaučiu, jog dabar jau ir nėra labai kur dėtis, nes norisi įrodyti, jog galiu po vienuoliktos klasės išvykti mėnesiui į Australiją arba įgyvendinti trijų metų didelę svajonę - sudalyvauti mokslo metų mainų programoje. Kitu atveju dar gali kiti pagalvoti, kad tuščiai kalbi (ir deja taip kartais atsitinka), bet šioje vietoje neturėtų rūpėti kiti, o ir tu turi žinoti, kad kartais gali nepasisekti, tačiau tai neturėtų tavęs sustabdyti nuo bandymo dar kartą. Ir dar kartą. Beje, nors šie visi patarimai bus pritaikyti būtent būsimiems mainų metų moksleiviams, turėtų praversti ir merginoms, svajojančioms tiesiog pakeliauti.

PINIGAI. Dažniausiai tai yra pats pirmas dalykas, kuris nebeleidžia tau net galvoti apie savąją svajonę. Taip, mainų programos dažniausiai yra mokamos. Ir dažnai jos gali kainuoti daug daugiau nei tėvų mėnesinis atlyginimas, o dar pridėkime ir įprastas ar netikėtas išlaidas nuvykus (apie 150 eur. į mėnesį, bet priklauso, kokioj šaly gyveni. Kokioj nors Šveicarijoj tikrai reikėtų daugiau). Yra du būdai: arba ilgai pačiai taupyti, susirasti darbą, o per šventes prašyti giminių ne dovanų, o pinigų (ir šitam planui reikės ilgiau nei metų pastangų), arba pasidomėti, kaip būtų įmanoma gauti paramą. YFU kiekvienais metais siūlo kursus, kurie supažindina su šia marketingo puse ir juos aplankyti turėtų būti verta ne tik mainų moksleiviams. Tokia patirtis padės ir ateityje, bus puikus prierašas CV bei ką gali žinoti, galbūt pati kada nors norėsi surengti projektą, kuriam lėšų rinkimo įgūdžiai bus naudingi. Tad nebijok ieškoti pinigų ir iš nepažįstamų žmonių, tokie dalykai kaip fondai ar socialine prasme atsakingi asmenys tau gali padėti išvengti pinigų kliūties.

APLINKINIŲ REAKCIJA. Visada bus močiutės, kurios apsiverk, visada bus draugai, kurie kartos, jog neverta kartoti kurso mokykloje (jei labai pasistengsi - nereiks), visada atsiras žmonių, kurie kartos Jeanette's Winterson sakinį, tik galbūt kitais žodžiais: "Kam būti laimingai, jei gali būti normali?". Taip buvo ir man, ir jei tau taip nebus ir visi šį tavo sprendimą matys iš tokios pat geros perspektyvos kaip matai tu - gali džiaugtis, gyveni socialdemokratų partijos būstinėj, kur viskas visuomet it žvaigždutėmis ir šypsenėlėmis klota. Vienintelis patarimas, kurį gali perskaityti bet kokiame "labai gyvenimą pakeičiančiame" straipsnyje - tai tavo gyvenimas, ne kitų. Ir tu tai darai dėl savęs, ne dėl kitų. Ir verkiantis vaikinas, kuris liepia pasirinkti tarp jo ir mainų galvoja apie save, o ne apie tai, kas geriausia tau (ir rinkis mainus, jeigu tokia situacija atsitiks). Mane tėtis visu 100 proc. palaikyti pradėjo tik po motyvacinio pokalbio, skirto tėvams, su YFU programų koordinatore. O tam tikri draugai sakė, jog darau tikrai kvailą dalyką iki tol, kol nepaaiškinau, kodėl man to reikia. Tad jei sulauki daug neigiamos reakcijos, žodžiais paversk aplinkinius į savo pusę arba kreipkis į savo organizaciją, ji tau turėtų padėti. Tas pats galioja ir kelionėms - jei tavęs neišleidžia, bet tu gali ir nori - kalbėk, kalbėk, kalbėk.

Sion

ŠALIES PASIRINKIMAS. Nuo tos pačios dienos, kuomet pirmą kartą apsilankiau Šveicarijoje, pamilau šią šalį... nors net ilgai joje nebuvau - vos keturias valandas: spėjome apžiūrėti dalį įlankos ir pavalgyti. Tačiau visada apie šią sūrių žemę mąsčiau kaip apie vietą, kurioje galiočiau atlikti kokią nors profesinę praktiką. Mano pirmasis mainų pasirinkimas - Čilė, bet tėvai nenorėjo išleisti keliauti už Europos ribų, o ir mainų kaina gerokai didesnė. Tad kai teko rinktis tarp Europos šalių, pirmiausiai nusprendžiau, kokia kalba noriu išmokti šnekėti (ar ji bus perspektyvi ateityje, ar ji reikalinga mano svajonių profesijai, ar ja kalba šalyse, kurias labiausiai norėčiau aplankyti. Galbūt ši kalba turi įdomią praeitį ir daug garsių litearatūros darbų orginalo kalba būtent ši ir t.t.). Taip pat man buvo svarbus ir saugumo aspektas, kokioje šalyje dar nesu buvus/mažai mačius, šalies kultūra ir perspektyvos joje ateityje ir t.t. Paklauskit savęs, kodėl važiuojat į mainus ir labai greitai turėsite atsakymą, kur turite važiuoti. Mano atveju tai buvo Šveicarijos prancūziškoji dalis. O po 11 klasės, tikiuosi, atsakymas bus mėnesis Australijoje.


PASIRENGIMAS, IŠSIRUOŠIMAS. Jeigu važiuosi su YFU programa, vasarą turėsi seminarą, kuriame ne tik sutiksi daug bendraminčių žmonių, su kuriais užsimegs draugystės ir Lietuvoje, bet ir galėsi išgirsti visus atsakymus į tavo klausimus - kokio dydžio turėtų būti lagaminas, už ką priimančioji šeima bus atsakinga ir t.t. Tačiau yra daug moralinių aspektų ir iki vasaros. Aš į mainus nebūčiau išvažiavusi, jei... nebūčiau nuėjusi į paauglių "vakaronę" (ir kas sako, jog ten visi tik nedekvačiai linksminasi). Beje, į jį mane nuvilko draugės vos ne per prievartą, net sumokėjo už mane įėjimo kainą (kurią vis dar esu skolinga). Ir ten, apie pirmą nakties susipažinau su mergina, kuri ruošėsi važiuoti į mainus. Aš šią savo svajonę jau buvau nurašius dėl pernelyg didėlės pinigų sumos, tačiau išgirdusi, jog ji ieškosis rėmėjų, supratau, jog nenoriu visus metus varvinti seilę žiūrėdama jos instagram'ą ir supratau, jog jei net nepabandysiu - ilgai save kaltinsiu. Matot, aš toks žmogus, kuriam lengviausiai į šikną galima suduoti matant, kaip kiti bendraamžiai ir panašių savybių žmonės greičiau tobulėja už mane. Gal tai ir nėra geras būdo bruožas, bet tai mane motyvuoja ir pačiai nesėdėti vietoje. Tad jei nebūčiau nuėjusi - greičiausiai dabar, kaip ir daugelis, bijočiau naujų mokslo metų pradžios Lietuvoje. Mano pirminė klaida - nepasirašiau motyvacinio laiško sau. Nuleidau rankas dėl tokio dalyko kaip pinigai, kai žinojau, jog ši patirtis man pakeis gyvenimą. Tad po audringo savaitgalio, pirmadienį nuobodžių pamokų metu į užrašinę užsirašiau, kodėl noriu išvykti, o grįžus namo jau rašiau įvairius CV, skambinėjau įvairių įmonių direktoriams ir t.t. O jeigu tik būčiau tai padarius anksčiau - galbūt būčiau susirinkusi daug didesnę dalį sumos, nei pavyko dabar. Tad pasirašykit SAU motyvacinį laišką su žodeliu TODĖL. Ar stojant į universitetą, ar prieš besituokiant ar prieš išvažiuojant į mainus - jis padės sunkesnėmis akimirkomis. Tikrai. Beje, to ji draugė taip ir neišvažiavo.

Mokslo metų mainų organizacijos Lietuvoje (nevisos):

YFU, AMES, ROTARY, KALBA.LT ir t.t.

"The True Cost" - kas slepiasi po jūsų drabužiais

"Aš klausiu savęs, kaip žmonės nesupranta, jog jie tampa vargšesni ir vargšesni"

-Guido Brera, "The True Sold".

Veganizmas bei feminizmas buvo tik pradžia bėgant link gamtos ir mūsų pačių išsaugojimo. Ir būtų dar gerai, jei tai būtų vienintelės problemos - kad ir didėlės. Jos lengviau yra išsprendžiamos nei dideli kapitalizmo vartai, žadantys mums geresnį ir gražesnį rytojų. Ir taip, jei visi mes atsisakytume močiučių kotletukų ar lietuviškų sūrelių, mes sužlugdytume taip pat tam tikrą ekonomikos ratą. Bet matote, šioje srityje po mažu mes kaip tik einame link gerų rezultatų ir kuriame tuos naujus ratus. Geresnius.

O mada šiandien yra antras labiausiai gamtą žalojantis verslas po naftos gamybos. Ką tai reiškia? O tai, jog kiekvieną kartą pirkdami pigesnius marškinėlius iš didmeninės parduotuvės, užmerkiate akis lyčių lygybei, šiltnamio efektui bei didelei neteisybei, kurios negali uždrausti net pati konstitucija.

Ir aš dar vakar H&M'e nusipirkau labai stilingą, mane ploninančią juodą maikutę vos už keturis eurus. Akcija. Turbūt logiška, jog kokybės ir nesitikiu, tačiau keliems sezonams užteks. O vėliau galėsiu pasikeisti į kažką naujo. Gal netgi į kažką dar pigesnio ir solidesnio. Ir taip dažniau pakeisiu savo stilių, turėsiu didesnį pasirinkimą rytais rengiantis į mokyklą, kur vis tiek bus pastebinčių akių, jog turiu kažką naujo. Man dėmesys patinka - kaip mergina, pasijaučiu daug "vertingesnė", kai po instagram'o nuotrauka sulaukiu komentaro, jog esu graži. Ar jog gražiai apsirengiau. O ypatingai mane tai veikia dėl to, nes anksčiau turėjau rimtų psichologinių problemų, dėl kurių maniau, jog savimi galėsiu būti tik tada, kai gerai atrodysiu.

Bet kaip visa tai pasidaro juokinga po ilgų naktinių pokalbių su draugėmis, kurios pasako, jog tavo gyvenimo pasirinkimai jas įkvepia arba kai koks nors tinklaraščio skaitytojas nepatingi į el. paštą atsiųsti daug pagyrimų už rašymą kartu su klausimais. Tai parodo, jog savimi turiu didžiuotis dėl kitokių dalykų - dėl tvirtos nuomonės ar apsiskaitymo, dėl ilgų valandų savanoriškoje veikloje ar dėl to, jog turiu valios savarankiškai mokintis naujų kalbų. Ir turiu valios sau paprieštarauti priimant naujus sprendimus, kuriant savo geresniąją versiją.

Viena iš priemonių, kurios gali padaryti tave įdomesniu žmogumi, yra filmai. Nepatogūs filmai. Filmai, kurių net kartais nesinori žiūrėti vien dėl to, jog nesinori keisti savo nuomonės ties esminiais klausimais, nes jomajo, ką draugai pamanys. The True Cost buvo filmas, kuris man sukėlė daug klausimų. Ne tik apie drabužius, o ir apie manąsias vertybes, minėtąjį feminizmą ir veganizmą, apie vartojiškumą ir apie tai, kodėl mūsų to nemoko mokyklose, kodėl mums nėra pasakoma tikrovė ir kodėl, dėl viso to pakeitimo dirba tiek mažai žmonių - čia net įroniškas D. Trumpo pasakymas "PINIGAI" nebūtų geras atsakymas.

Švelniai sakant, mes nešiojame drabužius, pasiūtus iš kraujo. Ir taip teigia šiame dokumentiniame filme pakalbintos siuvėjos, kurios kiaurą dieną dirbą už mažesnę nei minimalią algą, atlygiui gaunančios ligas ir darbovietėje virstančias sienas. Ir jos krenta ne dėl to, jog yra senos ar yra nekokybiškos (nors taip, jos tokios. Tokios pat kaip ir jų siuvami drabužiai) - ne, jos yra specialiai užmetamos, jog darbuotojams nereikėtų mokėti atlyginimų kai neužtenka pajamų.

Bangladeše, šaly, kurios konstitucija yra iškreipta kaip ir brexit'o idėja, pagrindinė darbovietė moterims yra drabužių gamyklos, kurių ten daugiau nei sumokėtų centų už neriniuotas liemenėles ar paplėšytus džinsus. Jog nebankrutuotų, kiekviena įmonė turi priimti bet kurį, net ir pati idiotiškiausią pasiūlymą. Įsivaizduokit situaciją: viena parduotuvė už marškinėlius prašo 5 eurų. Kita, norėdama prisitraukti klientų, prašys 4 eurų. Dar kita norės pažerti vis vien geresnių pasiūlymų ir pasakys, jog už trejus marškinėlius prašys vos 8 eurų. Ir kas labiausiai džiaugsis? Tikrai ne Jūs, gavusieji trejus marškinėlius - jūs eilinį kartą apkaltinsite kokią nors drabužių įmonę, kuri siuva nepakankamai gerai (galėtų siūti dar blogiau, jog dingtų bet koks noras pirkti), bet pagailėsite 10 eurų dėl kokybiškų marškinėlių, kurie užtikrina ir atsakingą verslą, todėl pirksite vėl. Ir vėl nusivilsite, kaip ir nusivils tos visos moterys, kai jų darbovietė priims dar vieną pasiūlymą, kuris bus dar pigesnis. Ir laimės tik tarpininkas, kuris džiaugsis didėjančiais pardavimų skaičiais.

Griūvanti Bangladešo siuvykla.

Taip, galima sakyti, jog taip jau yra. Bet gi visa tai įvyko dar taip neseniai ir viską galima pataisyti. Platinant idėją, rašant straipsnius ar net peticijas arba neperkant drabužių, nepasidomėjus kokiomis sąlygomis jie buvo pasiūti. Taip ne tik gausit kokybišką prekę, apsaugosit gamtą nedidindami vartojiškumo rodiklių, dėl kurių tenka visas kenksmingas medžiagas paleisti į upes, iš kurių žmonės geria vandenį, bet ir apsaugoti gyvybes.

O grįžtant prie filmo, kurį jei žiūrėsit - išgirsit dar daugiau faktų, kuriuos verta žinoti vien dėl bendro išprūsimo - jį rekomenduoju pažiūrėti vien dėl to, kaip diplomatiškai gražiai yra pašiepiama H&M'o vyriausioji galva, įvairios youtuber'ės kaip Bethany Mota. Ir dar žiūrėkit tam, jog nepatogus kinas, kurį taip atidėliojame dažniausiai žiūrėti, labiausiai mus brandina kaip asmenybes. Ir protingas žmogus niekuomet neatsisakys to, tikiuosi ir Jūs.

Tai yra svarbu ir negalima į visa tai atsainiai numoti ranka. Tai yra antžmogiška. Frazė kartojama, jog įrodyčiau, kad drabužių ar daiktų didelis skaičius nepadaro tavęs turtingo:

"Aš klausiu savęs, kaip žmonės nesupranta, jog jie tampa vargšesni ir vargšesni"

-Guido Brera, "The True Sold".

10 kilogramų prie kūno turi savo kainą

Kas gali sugebėti pasiklysti naujoje šalyje pačią pirmą dieną bėgiojant (veikla, kurios buvau išsižadėjusi beveik metus), užsisakyti prancūziškai kavos nepasakant esminio žodelio "froid" ir gerti ją labai karštą, kai lauke gal 25 laipsniai ar pirkti pleistrus už 8 eurus? Ir dar kas gali apie tokį laikotarpį svajoti metų metus? Aš. Kol kas vienintelis dalykas, temdantis visą džiaugsmą yra tai, jog lietuviai pralaimėjo Ispanijos rinktinei 50 taškų.

Išvykimas iš šalies nebuvo toks sunkus, kaip kiti pasakojo. Taip, buvo liūdna nespėti nueiti į geriausios draugės gimtadienį dėl pasiruošimo dienų (bet geriausi draugai, tikiu, niekur nedings, o čia atsiras ir naujų), taip, buvo liūdna išpilti likusį vyną po atsisveikinimo su draugais į kriauklę (neliūdna, jog silpnieji alkoholiniai gėrimai (vynas, alus, sidras, šampanas) Šveicarijoje yra leidžiami nuo 16 metų), taip, buvo liūdna nenuvažiuoti į Taizė ar su "Erasmus" programa į Vokietiją (bet čia esu jau trečia diena ir kelionės po šalį nežada baigtis dar ilgai), bet kiekvienas dalykas turi savo kainą ir aš esu linkusi ją sumokėti (ir net nerizikuoti. Važiuodami į Šveicariją jūs niekada negalite rizikuoti, tai neįmanoma).

Prieš išvažiuojant atsitiko du gana "nenormalūs" dalykai:

Prancūzų kalba, kava ir mineralinis Birštono vanduo iš nemokamo fontanėlio.

1. Vaikystėje mėgau varškės sūrelius ir tėvai man juos įteikdavo prieš gana nemėgstamas dienas darželyje ar mokykloje. Tačiau jau penkeris metus nevalgiau jų reguliariai (kartą į 4 mėnesius gal ir nusipirkdavau, bet nedažniau) ir dabar manyje pabudo kažkas stipraus, atrodo, lyg gaučiau paliepimą kažko iš viršaus (jei ten viršuje kažkas yra): "Simona, neturėsi galimybės net nusipirkti sūrelių Alpėse. Atsivalgyk." Ir aš valgiau daug, kartais per pusryčius žiūrėdama kokį serialą suvalgydavau po 5-6 sūrelius. O dar norėjau prieš važiuodama į Šveicariją sulieknėti, nes vidutiniškai mainų moksleiviai per metus priauga 10 kg.
2. Staigus noras apžiūrėti Lietuvą nėra toks jau būdingas man. Galbūt prie to prisidėjo "Pliažo knyga", kurioje galima buvo paskaityti apie tikrai įdomias ir niekad nelankytas vietas, o galbūt atgimė tas pats jausmas, kuris rėkte rėkė, jog visus metus nebegalėsiu net į mylimą Gedimino kalną užkopti. Pirmiausia važiavau į Kauną, pas draugę, kurios nemačiau daugiau nei pusantrų metų. Ji surengė tikrai nuostabią ekskursiją po Vilniaus priešiškąjį miestą ir padovanojo keletą smagių pokalbių. Vėliau važiavau į Anykščius, kuriuose vyko miesto šventė. Joje teko suvalgyti patį šlykščiausią mano gyvenime kebabą (tiesa, jis buvo tik koks ketvirtas ar penktas), šokti pagal "Biplanų" šlagerius bei šokti laisvu kritimu nuo berods 16 metrų aukščio. Šias naktines pramogas su manimi įgyvendino penkerius metus buvusi mano bendraklasė Adelė. Taip pat pagaliau aplankiai ir įžymųjį Lajų taką, apie kurį taip visi kalbėjo ir rašė. Patiko. Kiekvieną vasarą lankyti Trakai taip pat nebuvo pamiršti: atlikome "klišė" vadinamas veiklas ir ragavome morkų skonio ledus. Nepatiko. Kitą dieną važiavau kelioms nakvynėms į Alytų. Laikas buvo gerai praleistas su Rugile ir labai keistais filmais. Paryčiais vaikščiojome miške, nemiegojome visą parą, valgėme sušius ir džiaugėmės draugyste. Beveik paskutinį kartą prieš išvykstant. O paskutinį savaitgalį su tėvais aplankėme Birštoną. Jame svečiavausi pirmąjį kartą ir tiesa, be labai patikusio nemokamo spa centre bei restorano, nelabai ką ir pamačiau. Arba lijo, arba skaudėjo pilvą, arba buvo Olimpinių žaidynių atidarymas. Visa tai įvykdžiau, per pusę mėnesio ir esu tikrai patenkinta. Vasara Lietuvoje buvo įsimintina!

Taip pat dar buvo du atsisveikinimai su žmonėmis, kurie man yra labai brangūs: dalimi giminės ir dalimi draugų. Su pastaraisiais buvome surengę mini iškylą sode: žaidėme "Alias", valgėme, kalbėjome. Jie man įteikė tikrai išradingas ir įdomias dovanas, apie kurias pasistengsiu greitu metu parašyti čia. O su gimine nuėjome į vieną skanesnių Užupio Respublikos restoranų "Bel Ami". Be nuostabaus braškių ir mėtų šerbeto mane tikrai nudžiugino jų nuoširdus dėmesys ir rūpestis.

Šeima.

Labai kviečiu jus pasekti mane ir instagrame (s_aleksandraviciute) bei snapchate pridėti į draugus (simona_berry). Jei jus domina, ten tikrai bus nemažai kasdieninių mano gyvenimo akimirkų iš čia.

Iki kitų kartų, Simona.

Traukos dėsnis (ne religija, o tikėjimas)

Dar prieš kelias dienas čia teigiau, jog nesu krikščionė, esu bedievė ir be religijos (bent jau neįvardinčiau savo tikėjimo taip). Gink dieve, jeigu jau toks esi, jog šito neperskaitytų mano tikybos mokytoja. Bet ji greičiausiai ir taip neperskaitys, tad tavo būties tai neįrodys. Bet aš tikėsiu, jog ji net neturės laiko skaityti kažkokios paauglės pamąstymų, nes ji turi ir savo veiklos, o mane auklės kitais būdais mokykloje.

Traukos dėsnis (angl. Law of Attraction) ypatingai išpopuliarėjo 2006 m., kuomet buvo išleista Rhonda's Byrne knyga "Paslaptis". Tiesa, vis dar neskaičiau jos, nes turiu gan aukštus lūkesčius ir bijau, kad man gali nepatikti. Be to, tai yra motyvacinė knyga, kurios paskirtis yra pasakyti, jog tu gali viską, o tai jau padarė mano mama ir tėtis - jie sakė, jog aš galiu viską. Taip, knyga išmoko keletą traukos dėsnių, bet pagal įvairius atsiliepimus, informaciją daug lengviau ir greičiau įmanoma yra susirinkti iš įvairių youtube filmukų, tinklaraščių ir t.t. Tuo labiau, jog šioje srityje disinformacija labai ryškiai juntama, tad galima drąsiai ieškotis informacijos nebijant būti suklaidintam. O taip pat, kaip ir teigiau anksčiau, nėra vienos tiesos ir neturėtų būti didelių autoritetų, svarbiausia, manau, yra atrasti kas tinka tau ir su kuo tu galėsi gyventi toliau.

Kaip ir kiekvienas liberalus žmogus pasakytų - mąstyk savo galvą. Dar galima pridėti, jog turi ir svajoti, bet atsargiai, nes galiausiai viskas išsipildo. Ir gal dėl paskutinio punkto kažkas norės paprieštarauti, o aš ir pati, iš asmeninės patirties sakau, jog labai ilgai norėjau tapti mergina DJ, netgi draugams kai kuriems teigiau, jog galėčiau pagroti, bet tiesa yra tokia, jog neužtenka tik ir svajoti, turi daryti. Ir daryti daug, ir dirbti daug, ir priimti bet kokį naują iššūkį kely, jog vėliau jis tau praverstų ateity. Svajonės neišsipildys savaime ir tu staiga netapsi naujai pripažinta Gigi Hadid - tai nėra toks paprastas dalykas, kaip Kalėdos, kurių laukiame ir apie jas svajojame, o galiausiai šūst, jos jau čia. Deja.

Trakos dėsnio esmė yra, jog mes galime gauti viską, ko tik norime, tačiau svarbiausia daug apie tai galvoti, įsivaizduoti kaip tai vyksta ir dirbti ties tikslu. Labai paprasta, jeigu tik esi sąžiningas su savimi ir su savo mintimis. Galvok apie savo svajones prieš užmigdama, duše, autobuse. Ir dirbk. Po kurio laiko viskas ateis. O jog suaktyvintum visą procesą, galiu pasiūlyti jums keletą dalykėlių (kuriuos pasiūlys vos ne visi "Law of Attraction" gerbėjai), kuriais naudojausi norėdama dalyvauti mainų programoje (apie ją truputį kalbėjau čia):

1. Įsivaizduok, jog jau turi tą svajonę savo rankose. Nesakau, jog reikia eiti ir visiems meluoti, tačiau bandyk gyventi taip, lyg tai jau turėtum, lyg tai jau būtų akivaizdu. Jei nori būti liekna, nusipirk keletą mažesnio dydžio drabužių, jei nori išvažiuoti į mainus, susidaryk sąrašą daiktų, kurie tau turi tilpti į 28 kilogramus, pasiskaityk apie miestus, į kuriuos norėtum nuvykti.
2. Žinok savo prioritetus. Nereikia gyventi tik svajonėmis, pamirštant dabartį bei arti dieną naktį nesimėgaujant akimirka, o poto laukti to lemtingojo išganymo. Nepamiršk ir dabarties, turi džiaugtis gyvenimu ir dabar, tačiau suprask, kas tau yra svarbiau - ar šiuo metu su draugais užsukti į kabaką ir neįšeiti nepalikus 15 eurų, ar geriau kokioje išsvajotoje Australijoje su naujais kelionės pažįstamais užsukti į barą. Niekas nesako, jog negali eiti du kartus, bet tu gali pasirinkti, kurį kartą reikėtų labiau pataupyti pinigus. Man mainai buvo svajonė su metus, bet tai nereiškia, jog aš nedirbau prie kitų projektų bei netobulėjau kaip asmenybė kitais būdais. Tiesiog ties mainų projektu praleidau daugiau savo laisvalaikio, kuris netgi ir taip buvo malonus. Kol draugai linksminosi vakarėlyje (tikra istorija, dėl kurios kai kurie žmonės iki šiol mane graužia, nes pagal juos buvo epic, bet aš tikiu, jog man visi metai bus epic ir tai man yra svarbiau).
3. Pasidaryk motyvacinę lentą. Tokią dariausi dėl įkvėpimo sveikai maitintis bei sportuoti, tokią dariausi ir žinodama, jog noriu keliauti, noriu į mainus. Magijos čia jokios nėra - matydama, o ne tik įsivaizduodama svajones, tu būsi pasiruošusi labiau ties jomis dirbti ir stengtis. Mintis gali nuvyti, gali pamiršti ir svajoti (net to nenorėdama), tačiau didelis popieriaus lakštas su frazėmis ir nuotraukomis prie lovos, tinkama telefono bei kompiuterio užsklanda bus puikus priminimas tau.
4. Daryk gerą kitiems. Traukos dėsnis siejasi ir su mums visiems gerai žinoma, dažnai blondinių filmuose pašmaikštauti naudojama karma. Aš labai tikiuosi, jog lazda turi du galus, o ne vieną apdaužytą galą, o kitas yra jau prisaistytas išpažinties ar kraupaus aukojimo nuopelnu. Darai gera, gauni atgal dar geriau, nori kenkti kažkam - kažkas pakenks tau dar labiau. Ir paprastai taip jau būna, o ypatingai su tuo pozityviuoju pavyzdžiu - savanoriaudama įgauni daug patirties, padėdama draugui žinai, jog jis tau irgi padės per blogus laikus, pagelbėdama benamiui gali jam pakeisti gyvenimą, o tai irgi turėtų tave džiuginti. Ir labai, ypatingai jei moki džiaugtis dėl kitų laimės.
5. Mąstyk pozityviai (net ir nepasisekus) ir būk dėkinga už viską. Ir netik kalbant apie svajones, bet apskritai. Traukos dėsnis remiasi teorija, jog viskas nutinka dėl kažkokios priežasties. Net galiu Jums duoti jau kitą pavyzdį, iš praeities: ankstyvojoje paauglystėje skaičiau žurnalą "Luka", tačiau labai jau greitai jis man nusibodo, o ir prenumerata pasibaigė, tad nebepirkau daugiau. Kadangi mamai šios naujienos nepranešiau, gruodžio mėnesį lyg kur niekur man ji nupirko žurnalą. Nusiteikusi prieš jį kažkokiu būdu nebuvau, tad tikrai nepuoliau plėšyti - vis vien perverčiau, paskaičiau porą straipsnių ir mano akys užkliuvo ties patarimais, kaip rašyti dienoraštį (nes jau tada mėgau tai daryti), o gale buvo nurodyta, jog tai padarė Teenage Dreams mėnesio rašytoja. Ir aš susidomėjau - kaip tokia tapti, jog mano straipnis irgi puikuotusi žurnale? Taip atradau visą tinklaraščių pasaulį, balandžio mėnesį buvo publikuotas mano straipsnis apie pinigų taupymą, o vasarą sukūriau tinklaraštį, vėliau antrą, o dar po kelių metų - trečią. Mama nupirko man žurnalą, kuriuo buvau nusivylusi, bet galų gale - jis tikrai pakeitė mano gyvenimą. Nežinia ar be jo būčiau išmokusi siekti savo tikslų taip, kaip tai darau dabar. Tad net jei neįstojai į norimą gimnaziją (galbūt kita tau pasiūlys ne stiprų mokslą, bet gerus savęs pažinimo projektus, kuomet atrasi savo ateities kelią), net jei ir neišvykai į ilgai planuotą išvyką su šeima (galbūt čia, vietoje, tuo metu atrasi savo gyvenimo meilę), net jei barista vietoj karvės pieno įpylė to pasibjaurėtino hipių veganų, aiškinančių kaip reikia gyventi, gėrimo į kavą (galbūt tau skonis taip patiks, jog susidomėsi net ir tais veganais, o vėliau sugalvosi jiems kepti spurgas ir iš užsidirbti), net jei neišvažiuosi į mainus (galbūt čia atrasi būdų, kaip keliauti nemokamai su jaunimo programomis ir galiausiai metus gyvensi ne vienoje šalyje, o per metus pamatysi dešimtys šalių bei nereikės tokiam ilgam laikui palikti gimtinės) - tikėk, jog taip ir buvo lemta, užuot kaltinus valdžią, žiniasklaidą, švietimą (juokutis, nes šitus lengviausia kaltinti).

Taip ir gyventi bus paprasčiau. Pozityviai. Ir su šypsena.

Ir galų gale, leisk laiką su žmonėmis, kurie tave motyvuoja ir su kuriais tau gera, tada tu netik svajosi apie svajones, bet gyvensi tikrų tikriausia svajone. Kaip ten sakoma, nesvarbu kaip, svarbu su kuo? Tai vakarui ir linkiu atrasti, jei dar neturi tokius žmones.

Ir siek savo svajonių, mielas skaitytojau!

Simona.

Dievas - nykstančių vertybių sąraše, jeigu tai tik vertybė

Į bažnyčią nevaikštau, sekmadieniai man yra pačios darbingiausios dienos (naujos savaitės planavimas, namų darbai ir t.t.) bei kartais vagiu kažkokias idėjas ir jas interpretuoju kitaip, šį bei tą pakeisdama (ir aš ne vienintelė, taip daro gal 99 procentai kuriančių ir ne tik žmonių). Nors kažkada būdavo ir kitaip.

Mano pažintis su krikščionybe prasidėjo antroje klasėje, kuomet su tėvais turėjome išvykti atostogų į Italiją, o savąjį žiurkėną atidavėme saugoti močiutei. Prieš pusmetį dėl netinkamos priežiūros buvau susidūrusi su šio gyvūnėlio mirtimi, tad labai bijojau, jog gali vėl tas pats nutikti. Juk mamos mama ne tokia jau ir jauna, atmintis kartais apgauna - še tau gali pamiršti maisto įdėti, še, keičiant šieną žiurkėną pamirš įdėti atgal į narvelį ir jis nugaiš batų dėžutėje laukdamas savo būsto atnaujinimo. Dėl to  pradėjau melsti būdama užsienyje - ryte, vakare, o ir močiutei dažnai paskambindavau, kuri labiau džiaugdavosi ne dėl nepamiršto žiurkėno, o dėl mano atėjimo į "normalų" tikėjimą. Grįžus į Lietuvą augintis pasitiko sveikut sveikutėlis ir tai buvo lyg manoji "Eureka" - nušvytimas, D(dabar jau d)ievas yra! Taip užsinorėjau įstoti į vieną stipriausių Lietuvos katalikiškų gimnazijų, tad tam pradėjau ruoštis skaitydama bibliją ir eidama į pirmosios Komunijos mokymus (į gimnaziją, beje, neįstojau). Įsivaizduokit, aš taip laikiausi visų dievo įsakymų, jog išpažinties metu, mano didžiausioji nuodėmė buvo, jog vieną kartą tėvų duotus pinigus pietums išleidau tik ant saldainių. O didesnis prakaitas išmušė, kai mano išklausytojas po mano atgailavimų paliepė nueiti pasimelsti ir sukalbėti po vieną kartą maldeles "Sveika, Marija" bei "Tėve Mūsų". Paskutiniosios nežinia kokiomis aplinkybėmis nemokėjau, tad 20 kartų sukalbėjau "Sveika Marija" ir tikėjausi, jog dievulis atleis. O jog tikrai atleistų, mano antroji išpažintis ir buvo apie tai, kaip aš nemokėjau maldos. Tada tikrai atleido. Nes aš gailėjausi ir dar išpažinties nuėjau - juk taip ir veikia tikėjimas, tiesa?

Bet augant, daugiau skaitant, MĄSTANT, rašant, išgyvenant įvairias depresijas, dėl kurių teko ir ligoninėje gulėti, bendraujant, dalyvaujant... nusiteikiau ne tiek, kiek prieš pačią katalikybę, bet prieš įprastas tikėjimo išraiškas. Prieš tai, jog mes turime atlikti dalykus, kuriais galbūt nesame iki galo įsitikinę, bet darome tik dėl to, jog tikime. Tikime į tą, kas nėra įrodyta mokslu (o keli faktai negali patvirtinti visos religijos), tikime tuo, ką sako mums kiti - močiutės, televizija, kunigas, valdžia, kas turbūt yra baisiausia ir nesuprantamiausia man.

Kai yra nustatoma kažkas už tave - kas yra meilė, kas yra šeima, kas yra normalus, kas gerai, o kas blogai, kur gali nuvykti, o kur ne - tai, jau mano manymu yra blogai. Tokiu požiūriu prarandame daug naujų potyrių, visuomet esame įstatyti į kažkokius rėmus, kuriuos galų gale sutrypiame ir tenka dėl to atgailauti. Netgi dabartinės pasaulio aktualijos, ir jos yra susijusios su religija.

O pasiteisinimas tik vienas - religija. Religija, kuri visiškai nesilaiko prigimtinių teisių.

Tačiau paskutiniu metu aš atradau visai kitokią tiesą, kuri padeda man gyventi ir tikėti tuo, kas mano supratimu, visiškai nežeidžia ir nežaloja kitų, kas nesikiša į kitų žmonių gyvenimus ir yra susiję tik su manimi. Ir aš labai tikiuosi, jog po poros dienų čia jau pasirodysiu su kitu įrašu apie tai.

Simona.

Tikinti, bet ne dievu, nes tai nėra vertybė.

P.S. Ar turite savąjį tikėjimą? Pasidalinkite, visada įdomu padiskutuoti!

Vasara iš 15 mėnesių, bet aptarimas tik trijų

Galvojau, jog reikia sudeginti visas pratybas ir sąsiuvinius, surinktus per mokslo metus. Tada pagalvojau, jog didesnio kaifo nei tada, kai deginau uniformą, kurią nešiojau ketverius metus vis vien nepatirsiu, tad nusprendžiau to nedaryti. Be to, pusę pratybų ir sąsiuvinių, kuriuose šiais metais užrašus kaupiau daug tvarkingiau negu gerus pažymius dienyne, turėsiu naudoti ir dešimtoje klasėje, į kurią, kad ir kaip keista būtų suvokti, grįšiu tik po penkiolikos mėnesių. O ir šiaip, tas laužas, nufotografuotas dienos šviesoje net netiks prie mano instagram'o atmosferos, o naktį man deginti niekas nieko neleis. Tad rytojaus tikslas - visus nebereikalingus popierius nunešti į mėlyną konteinerį. Bent jau gamtai pagelbėsiu su savo šešetais, linkiu taip orginaliau pradėti vasarą ir jums.

Kol kas 2016 yra mano geriausi metai. Ir nesvarbu, jog dar buvo mažai atostogų, mažai kelionių, mažai dar kažin ko. Šiais metais pradėjau iš visos širdies mėgautis kiekviena akimirka, pradedant nuo greitos išvykos per pertrauką iki parduotuvės ledų, baigiant Atėnų naktine panorama. Šiais metais įsitraukiau į visuomeninę veiklą, kurioje sutikau labai daug žmonių. Ir galiu džiaugtis tik tuo, jog didžiausi nuotykiai prasideda šiandien, dabar. Ir jog prasideda vasara - nei laukta, nei nelaukta, tiesiog atėjusi kaip įprastas dalykas, kaip ir koks pavasaris ar ruduo. Tik šiltesnis oras ir jokios mokyklos. Ir daugiau tikslų, daugiau pažadų, daugiau norimų nuveikti veiklų, kuriuos tikiuosi aptarti šiame įraše ir daugiau bemiegių naktų. Kaip visada, kai būna vasara, kaip šiandien, kai galiu be jokių galvojimų, kaip rytoj atsikelsiu į mokyklą, rašyti. Žavu.

Nors vasara prasidėjo dar mažiau nei prieš savaitę, jau spėjau du kartus pernakvoti pas drauges ir penkis kartus sužaisti "Monopolį". Nakvoti pas drauges yra tokia pat gera veikla kaip ir Monopolis. Aš labai tikiuosi, jog per vasarą bus tokių dienų dar daugiau. Iš tikrųjų, tai net nereikia tikėtis - šalia manęs jau dabar guli lagaminas ir atskiras maišas su didele šio žaidimo versija, nes jau ryt su Rugile važiuosim į kaimą, kur trys dienas liesis šampanas, tuštės cigarečių dėžutės, kris ašaros dėl "nepakabintų" bernų. Arba šlamės, oi, šlamės "Monopolio" pinigai. Mes ramios merginos, kurioms liko ne daug laiko.

Noriu praleisti kuo daugiau laiko su šeima ir draugais. Ir draugais iš Kauno, ir draugais iš Telšių, ir draugais iš Panevėžio, kurių nemačiau, gal trejus metus, bet gi pareiga šaukia ir šiokia tokia pagarba draugystei per atstumą palaiminimui. Svajoju su jais be galo be krašto daug pridainuoti, prišokti, prifilosofuoti, pribūti, privalgyti ir dar tūkstančius kartų pri. Taip, jog vienuolika mėnesių galėčiau būti be jų ir naktimis nesvajoti apie jų šypsenas bei buvimą drauge ir neverkti. Jog jokia ašara neištrykštų apie juos pagalvojant taip, kaip atsitinka pastarąsias dienas, kai suprantu, kad nebebūsiu šalia jų taip dažnai ar retai, kaip esu pripratus.

Labai noriu tikėti, jog per visas įtemptas dienas turėsiu noro, laiko ir svarbų svarbiausia valios išmokti prancūzų kalbos pradžiamokslį. Pagrindines frazes, žodžius. Jog galėčiau paklausti, "Ką veiksime šiandien?", "Kur yra tualetas?" ir t.t., nes per ketverius metus, praleistus mokantis šią kalbą, taip ir nesužinojau, kaip prancūziškai paklausti, kokia šiandien diena. O svarbu tai žinoti, nes tam tikrose Šveicarijos dalyse, trečiadieniais į mokyklą neinama. Mat reik jaunoms galvoms pailsėti. Žinokit, sutinku ir visiškai nepriekaištauju ir neprieštarauju.

Tikiuosi, jog šių metų vasarą Italija ir vėl mane džiugins kreminiais ledais ir kaitria saule, kuri deja, iš Lietuvos labai greitai pasitraukė. Su šeima ir vėl ten keliausime, ir vėl trinsimes priemiestyje, ir vėl tėvai juokaus, jog grįžus į Lietuvą misime tik duona su druska ir vandeniu. Bet tas žodis VĖL šioje pastraipoje yra džiugus ir pripildytas milžiniško pozityvo. Nes aš beprotiškai laukiu, kuomet birželio 15ąją lėktuvu pakilsime ir skrisime į tą rojų žemėje.

Žinot, aš dar labai noriu bent keletą kartų apsilankyti kino teatre, nueiti į "Vichy" vandens parką, į boulingą, nuvažiuoti, kad ir dienai prie jūros, aplankyti Anykščius, kurie yra mano antroji gimtinė, tačiau Lajų tako vis dar nesu aplankiusi, pabaigti žiūrėti "Kortų namelio" serialą, nueiti į "Marks and Spencer" burnoje tirpstančių sausainių su šokoladu, pasisupti ant Bekešo kalno supynių ir ant supynių, kurios kaba po Užupio tiltu, nueiti į meno inkubatorių ir paskaityti "Delfi" apie Pitrėnienes išdaigėles. Atlikti tokius darbus, kuriuos padaryčiau bet kurią vasarą besiilsėdama Lietuvoje.

Dar reikia pasidaryti naują pasą, nusipirkti didelę Lietuvos vėliavą, susitaikyti su buvusiu geriausiu draugu, kuris nors ir 4 paskutinius mėnesius nesirodė pernelyg mano akiraty, turėtų žinoti, jog jau greit nesirodys dar ilgiau. Dar reikia nusipirkti naujus džinsus ir storesnį megztinį.

Jau močiutė leido rugpjūčio pradžioje jos sodyboje surengti pikniką. Ten sukviesiu pačius artimiausius draugus ir mes darysim visa tai, ką rašiau anksčiau. Tik dar jie gaus mano gražius pakvietimus į šventę, kuriuos prisižadėjau sau gražiai apipiešti. Ir po to nufotografuoti ir persiųsti per facebook'ą, nes visi pinigai jau taupomi kitoms reikmėms. Kad ir skanesniems valgiams pikniko metu.

Ir galų gale, tinkamai pasiruošti mokslo metų mainams, apie kuriuos visaip užsimenu šiame įraše. Taip, jau rugpjūčio vidury aš išskrendu į Šveicariją, kurioje būsiu iki 2017 m. liepos galo. Ši žinia, matyt, mane per daug džiugina, jog apie tai tylėčiau dar ilgiau. Jau šį savaitgalį važiuoju į Zarasus su visais iš Lietuvos mainų moksleiviais ir aš žinau, jog bus labai linksma pabūti kartu su bendraminčiais. Ir tikiuosi, jog Jums bus įdomu skaityti apie mainų moksleivio patiriamus džiaugsmus bei kančias.

Tad tokie manieji vasaros planai,

kokia tavo "ryškioji žvaigždė''?

Simona.

Graikijos krizė jaučiasi

Leiskite jums papasakoti apie greitį. Fizikoje ir matematikoje dažnai galima aptikti šį reiškinį ir turiu pasakyti, jog su šia formule uždaviniai man visai patinka - nei sunkūs, nei reikalaujantys didelės logikos. O tai, kas reikalauja logikos, yra svarstyklių rodyklė, kažkokiu reaktyviniu būdu pasisukusi į dešinę pusę. Formulės šiame uždavinyje taip ir nesupratau, bet ir nelabai nuliūdau, nes toks "netikėtas" reiškinys įvyko per pavasario atostogas, Graikijoje.

Iš principo, visa istorija turėtų prasidėti nuo "seniai, seniai", bet jeigu neskaičiuotume kalendorinių dienų, nebuvo tai taip ir seniai. Bent jau mano akyse iki šiol stovi keistai į apsiverkusią paauglę žiūrintys graikai. Taip, jai penkiolika, bet jos ausys yra pernelyg jautrios slėgiui, kurį sudaro leisdamasis lėktuvas. Ir taip, apie save tokioje padėtyje kalbu trečiuoju asmeniu. Dar labai puikiai atsimenu, kai Ugnė (mergaitė, su kuria dažnai tenka keliauti dėl šeimų draugystės) man tėškė su koja į veidą dėl to, jog per ilgai dainavau (aš irgi nesupratau, kodėl tai blogai, neklauskit) ir kai sudužo mano telefonas (kurį pirkau iš savo ilgai taupytų kišenpinigių. Ilgai), ir kai "Starbucks'e" pirmą kartą nusipirkau neskanios kavos. Paskutinysis minėtas įvykis taip šokiravo, jog prisiekiu, Delfi antraštę labai brangiai nupirktų. O aš ir parduočiau, kad tik galėčiau keliauti, nes to niekada nebus gana.

Rytinė kava

Kovo 19 dieną, šeštadienį iš mylimiausio miesto, Vilniaus, pasukome į Varšuvos pusę. Iš Lenkijos sostinės turėjome pasiekti ir kitą, Europos kaip kokios močiutės, kuri vis įkiša eurų į kišenę, mylimos šalies sostinę - Atėnus. Žodžiu, pirmos dienos apibendrinimas būtų toks - kol Lietuvoje snigo (aš tikiu, jog prisimenat dar tą atostogų džiaugsmą, nes aš to negalėjau patirti), mes prie baseino dar lieknas talijas nutiesę, skanavome braškes. Ir šaukštais kabinome to riebaus riebaus graikiško jogurto. Beje, jeigu Lietuvoje tai yra ten kokių Pauliukevičių ar Žuolyčių maistas, tai ten atvirkščiai, tai yra riebesnis produktas. Ir gardesnis, kas be ko.

Turbūt didžiausią įspūdį ir paliko Atėnai. Esu miesto žmogus ir kelionėse mane gyvenvietės kultūra domina daug labiau nei gamta (su kuria susipykus nesu, bet dažnai nepastebiu skirtumų tarp kokios Prancūzijos ir Italijos). Vis dar negaliu pasakyti, ar miestas man patiko, ar ne, bet gyventi ar mokytis jame neturėčiau.

Indija Europoje - taip pavadinčiau Graikijos sostinę. Tiesa, Azijos šalyse nesu buvus, tad lyginti nėra labai profesionalu, bet iš įvairių knygų, filmų ir straipsnių susidariau apie Indiją vos ne tokią pačią nuomonę kaip ir apie Atėnus. Prabanga kairėj, o dešinėj skurdas. Daug keliamo žmonių triukšmo, Gariūnų turgus centre ir auksinės spalvos papuošalai. Įdomu būtų buvę aplankyti šalį prieš 10 metų, kuomet dar čia nebuvo tiek daug emigrantų ar kitaip sakant, pabėgelių, kurių legaliai dabar čia yra net 50 tūkstančių. Nesakau, jog esu prieš pabėgelius, bet tikrai esu prieš dabartines sąlygas ir jų daroma žalą dabartinei Europai. Blogas jų integravimas į kultūrą stipriai jaučiasi, o ypatingai šalyje, kurioje ir šiaip šiuo metu yra krizė (nors galbūt nėra ko graikams jos ir bijoti. Pas juos šilta, šalia yra jūra - išgyventi įmanoma ir už minimumą).

Turbūt dar niekur nesu mačiusi tokios kainų amplitudės kaip Graikijoje. Arba labai brangu, arba labai pigu. Vienoj vietoj centre galima gauti šviežiai spaustų apelsinų sulčių už eurą, paėjus 100 metrų teks ir penkis atiduoti. Aiškiai matyti, jog bandoma pinigėliais "sužaisti" su vargšais naiviais turistais, kurių prašoma mokėti tik grynaisiais ir mokėti daugiau. Kaip ir visur, tik dar įkyresnis požiūris į turistą, kuris jeigu jau atvyko, reiškias yra aptekęs pinigais. Bet kaip ir minėjau, apsisukti galima ir labai pigiai, netgi ir valgant prabangiuose restoranuose. Atsakymas į klausimą "kaip" yra paprastas ir pritaikomas visose kelionėse - teiraukites vietinių žmonių.

Šeima.

Dar vienas, mane labai nustebinęs dalykas - ta pati gamta. Nelabai matau skirtumų tarp kokios Graikijos ir Portugalijos (čia jūra, ten vandenynas - prie didelių skardžių vistiek taip pat stipriai bijau įkristi), tačiau su Italija ir Prancūzija tikrai būtų galima sulyginti. Ant uolų "auga" daugiau spalvų - įvairesnis asortimentas augalų ir žolių, tačiau mažiau apgenėtas ir prižiūrėtas, deja. Važiuojant iš užmieščio (gyvenome 20 km. iki Atėnų) į sostinę infrastruktūros susiliejimas su gamta yra lyg iš Kalifornijos automobilių reklamų, patikėkit. Vingiuotas kelias -iš vienos pusės aukšti kalnai, iš kitos mėlyna skaidri skaidri jūra - trūko tik atidaryto automobilio stogo, jog galėčiau pusiau išlįsti ir mojuoti Amerikos vėliava, kuri gražiai plevėsuotų dėl mašinos sukurtų dirbtinių oro srovių. Dar galėtų groti kokia Lana Del Rey. Žodžiu, tikra ir skoninga amerikietiška svajonė.

Maistas. Dar viena, mano širdelei artima sfera, kurią visada norisi aptarti. Kaip tik prieš išvykstant į Graikiją buvau "Kelionių guru" renginy lofte, kuriame kalbėjo apie kelionių tipus, pačias keliones ir t.t (ir kas nebuvo, siūlau kitais metais nukeliauti, įkvėpimo ohoho kiek galima prisigaudyti). Ir žinot, man turbūt labiausiai artimas kelionių tipas yra būtent "Simona, nesidrovėk kilogramų, paragauk to, to ir dar ano". Kiek buvo įmanoma, ragavau visko - pradedant nuo tradicinių patiekalų, baigiant vėl gi, amerikietiškais ar multi-kultūriniais desertais, kurių Lietuvoje nėra. Išvada paprasta - Graikijoje geriausia mėgautis vietiniais šviežiais vaisiais ir daržovėmis, o pavyzdžiui, gimtinėje mano mylimos graikiškos salotos, vietinėje virtuvėje nepatiko. Per stiprus ožkos sūrio skonis ir viskas. Dėl to ir teko nusivilti daugeliu jų pyragų, kuriuos atvirkščiai nei mūsų šeima, kelionės draugai liaupsinio.

Aš žinau, jog tai toli nuo Graikijos kultūros, bet buvo skanu.

Atėjo eilė ir dalykui, kuris visai nepatiko. Pirmąją dieną nusprendėme apsilankyti terminiuose baseinuose. Mes jau esame juose buve Italijoje, tik tuomet buvo karšta, tad nebuvo taip malonu juose maudytis, kaip turėjo būti šį kartą. Ir nors paplaukioti ir panardyti išdrįsome, vandens temperatūra buvo lygi prie vilos esančiame baseine, kuriame per visas atostogas išsimaudėme tik kelis kartus dėl šalto pojūčio. Galbūt tik mažytė detalė, kuri patiko prie Graikijos terminių vandenų - tos mažos žuvytės, suvalgančios nuo tavęs mirusią odą. Yra keletas vietų Vilniuje, kur už tokia procedūrą reikia mokėti, o štai čia, stovint arba ramiai sėdint jos pačios priplaukia ir labai labai maloniai valgydamos žmogaus kūno daleles mus kutena ir glosto. Įdomi patirtis, kurią tikrai sutikčiau pakartoti.

Terminiai vandenys.

Ilgos naktys paslapčia nuo tėvų plaukiojant baseine jau greitai sugrįš, nes pagaliau atėjo vasara. Ir mieli skaitytojai, linkiu per šį sezoną padaryti viską, ką tik galima. Keliauti galima ir už minimalias sumas, patirti nuotykius galima ir vienam. Darykite viską, o šį kartą su šiokia tokia kelionės apžvalga aš atsisveikinu ir labai laukiu Jūsų reakcijų (įrašo pabaigoje) bei komentarų.

Labiausiai kelionę primenanti daina: