Išmokau slidinėti ir ispanų per savaitę SKICAMP2017

Aš labai mėgstu kažką naujo patirti, bet labai nemėgstu pačios pradžios, konkurencijos ir šiaip įvairių sambrūzdžių, kurie man tik įvaro stresą. Labai sunku papasakoti, kas nutiko per šią savaitę, kai išmokau susitvarkyti su savimi ir nesigrūsti ten, kur nereikia, bet visas gyvenimiškas pamokas, naujus draugus ir naujas veiklas nuveikė dėsnis, jog YFU Šveicarijos vidurio stovykla buvo pamokų metu, tad ir vėl išėjo taip, kad atostogas turėjau netgi trejas savaites (apie pirmąsias dvi - sekančiame įraše), o ta trečioji, brangiausioji ir nelabai laukiama ką tik praėjo, palikusi geriausius įspūdžius turbūt iš visų kol kas praėjusių mainų metų. Labai nemėgstu to aukščiausiojo būdvardžio, bet tikrai, vis dar negaliu patikėti, kad rytoj nereikės keltis 7:30 ir vėl prašyti savanorių, kad padėtų susegti slidinėjimo batus, ko taip ir neišmokau per visas keturias dienas.

Su pradedančiaisiais mėgautis kalnų pramogomis.

Viena iš išvadų - neatsisakykite galimybių tik dėl baimės, kad tai nebus labai smagu (ar naudinga. Nebent tikrai žinote, kad tai nebus naudinga - tuomet ir negaiškite savo laiko). Aš žinau, kad šis patarimas nėra labai naujas, bet aš esu tokia laiminga, jog buvau įkalbėta draugų važiuoti ir patirti viską, ką patyriau per šią savaitę!

Pirmąją dieną (sekmadienį) susirinkome į sesijų grupes, kurias turėjome ir rudens stovykloje bei greitai aptarėme, kaip mums sekasi, ar turime kokių nors problemų ir kokie galėtų būti sprendimų būdai. Pakankamai įprasti dalykai, bet viskas jau prancūzų kalba, kuria nors ir labai abejojau bei nepasitikėjau, bet pasirodo, kad nesu tokia jau prasta. 

Įdomus faktas, jog visas naktis, šioje stovykloje, lova dalinausi su dar dvejomis aukščiausiomis panelės (ir kaip taip burtai nulėmė, jog mes kartu - neįsivaizduoju) bei sniegu. Žinot tas dviaukštes lovas? Tai mes turėjome tokias triaukštes, ir žinoma, mums krito likimas, jog net normaliai sėdėti nagalėjome, nes galvos rėmėsi į stogą bei į langą, iš kurio vos atidarius, ant čiužinių krisdavo sniegas. Ir gal skamba nejuokingai, bet naktį žaisti sniego karą, o ryte braidžioti šlapiomis grindimis yra labai smagu.

Didžiausias šios savaitės tikslas - išmokti slidinėti. Žinoma, buvo tokių, kurie pasirinko snieglentes bei jau mokėjo čiuožinėti nuolydžiuose, bet man tai buvo vienas iš 100 tikslų, tad labai džiaugiuosi, jog dabar jau galiu sakyti, kad kartais sugebu nučiuožti ir be griuvimų (nors jei griūnu, visada trasos pabaigoje ir visada į didelę pūsnį sniego, tad viskas gerai, nieko nesusilaužau). Vis dar negaliu patikėti, kad prieš savaitę to nesugebėjau daryti ir turbūt amžinai liksiu dėkinga savanoriams, kurie neleisdavo vidury pamokos man eiti pailsėti, daug kartų traukė iš sniego, užseginėjo batus ir vistiek sugebėdavo pasakyti, kad tobulėju bei esu tikrai šaunuolė. Gėda pripažinti, bet būtent šioje gyvenimo situacijoje ir sulaukiau daugiausiai komplimentų. 

Visa savaitė turėjo tiek daug sementalių akimirkų, pradedant pietumis, kuomet kiekvieną dieną, 12 valandą susirinkdavome salėje bei valgydavome biudžetinį, bet labai skanų maistą (nors turbūt mangai su kremu bei rauginti agurkėliai su brie sūriu neskamba taip blogai, tiesa?), po slidinėjimo grįždavome į savo namelį, kur vakarienei visada būdavo salotos su rimtesniu patiekalu. Bet šveicarai visada valgo jas pirmiausia bei bent jau mums jas patiekdavo su skaniu skaniu prancūzišku padažu ir mes visada prašydavome jų papildymo kol galiausiai jau tam kitam patiekalui net vietos skrandyje nebebuvo, haha. Vakarais eidavome į kiemą dainuoti, o vėliau žaisti loginius stalo žaidimus, kurie mus taip suartino - pralaimėdavusieji darydavo mums naminės arbatos. Aš taip nenoriu viso to pamiršti ir taip nenoriu patikėti, jog tai baigės - jūs net neįsivaizduojat.

Paskutinį vakarą kartu, YFU po vakarienės mums leido apsilankyti vietiniame, Šerloko Holmso (dar neišsiaiškinau kuo šis dalyvis susijęs su Šveicarija, bet greitai kortos bus atskleistos) pub'e, kur paskutinį kartą atsišokome, nusipirkome brangiausio mano gyvenime vyno (šiaip paprastai perku patį pigiausią, už kokius 3 frankus, tačiau šį kartą, kartu su este sumokėjome 42 ir dar kažkas pusę butelio išgėrė, bet kadangi vėliau visi dalinosi savo gėrimais vieni su kitais - niekas neputojo, juk "šeimai" negailėsi) ir dar kartą šokome. Grįžome atgal paryčiais, riebaluotais plaukais ir labai geromis emocijomis vedami.

Dar kuo labai džiaugiuosi - jog nors ir visus pažinojau, pradėjau bendrauti ne su vien tais pačiais žmonėmis. Ir atradau tiek naujų asmenybių su kuriomis turime dar kiek daugiau nei penkis mėnesius. Nors skamba kaip didelis laiko tarpas, tie pusė metų praėjo neįtikėtinai greitai. Ir jau noriu ašaryte nubraukti kai pagalvoju kaip bus sunku visus šiuos žmonės palikti, o Lietuvoj tęsti gyvenimą, pilną nuotykiu.

2016 geriausieji bei viltys 2017

If you want things you've never had, you must be willing to do something you've never had

-Thomas Jefferson
(kad ir kaip tos merginų nuotraukos socialiniuose tinkluose su giliomis frazėmis (gaila, kad tik be autorių) mane erzintų, šį perliuką atradau būtent ten. Ir manau, jog šią frazę galima pritaikyti visų žmonių svajonėms - būtent dėl universalumo ir sugebėjimo jos pritaikyti sau, aš ja labai žaviuosi).

Vasaros kelionė su šeima į Siciliją.

Paskutinį 2015 metų trečiadienį, kartu su savo labai pasiilgtomis draugėmis, Rugile ir Austėja iš Lietuvos, sėdėjome kavos užeigoje ir visais įmanomais būdais keikėme praėjusius metus. Kaikėme taip, jos prisižadėjome, kad 2016 bus geresni. Ir man, tikrai pasisekė šioje užduotyje - susiėmiau į nagą (koks juokingas frazeologizmas) irr.. pradėjau veikti, veikti, veikti bei keliauti savo svajonių link. Ir tikiu, jog 2017aisiais bus dar daugiau galimybių, dar daugiau svajonių išsipildymų, dar daugiau gyvenimo pamokų. Linkiu to ir Jums, palikdama sau trumpą priminimą ateičiai, jog paauglystėje ne tik spuogus spaudžiausi, kad berniukams gražesnė būčiau, dariau ir daugiau. 

Išbandžiau save politinėje veikloje bei įvairiose organizacijoje su kuriomis stengiausi kurti gražesnį rytojų. Vienu metu galvojau, jog būtų smagu savo gyvenimą tikslus pakreipti link politikos, bet per paskutinius mėnesius pagalvojau, jog nenorėčiau sėdėti seime ar kokioje dar nors įstaigoje, kur problemos sprendžiamos tik iš viršaus: beveik nepažįstant tikrų istorijų ir žinant politikų darbo kiekį, o ypatingai Europos Parlamente, sprendimai priimami net neįsigilinus į problemas. Ir tai logiška - kitaip jie nespėtų. Kita vertus, mane domina Pasaulis ir jo suteikiami iššūkiai mums, tad visai norėčiau nerti į sferą, kur būtų galima padėti, kažkur ten, kur labiau reikalinga niša. Tad mažytis tikslas, o gal motyvacija sau - nenustoti domėtis. Ir būti kuo labiau atvirai naujovėms, nes būtent dėl tokio požiūrio esu ten, kur esu dabar. Domėtis politika, įsitraukti į veiklas, diskutuoti ir dirbti taip, kad tos diskusijos išsipildytų - štai mano tikslai, kuriuos jau pradėjau įgyvendinti nuo 2016 metų.

Su tuo pačiu - pradėti vėl skaityti. Ir skaityti ne tik grožinę literatūrą, o jeigu jau mano rankose ji - tikiuosi, jog knyga bus anglų arba prancūzų kalbomis. Nors turint omeny, jog šiais metais nevartoju tiek daug lietuvių šnekos, o tvarkingus sakinius lietuvių kalba man vis sunkiau sekasi užrašyti (nors ir anksčiau taisyklių nepaisčiau), nepakenktų ir mano dabartinė skaitoma knyga - "50 pilkų atspalvių" mano mylima gimta kalba. Esmė ta, kad yra tikrai nemažai knygų, kurias noriu perskaityti, tačiau jeigu kūrinys nėra sunkus, kodėl gi nepaskaičius jo užsienio kalba ir nepatobulinus žodyno? O lietuvių kalbos knygos ir rimtos knygos turbūt mane atseks tik vasarą, kai pagaliau bus galima įmanoma nusipirkti sūrelių. Tada ir skaityti pradėsiu labiau, nes nuo rugpjūčio perskaičiau tik vieną knygą, o mano dabartinė erotinė literatūra turbūt nebūtų taip lengvai suprantama ir lietuvių kalba (bet jus pagalvokite, kokį gerą kalbos žodyną turėsiu - galbūt pagaliau atrasiu bendrų temų su savo klasiokais berniukais šveicarais?).

Le monde est à moi? Ou c'est la vie?

Aplankiau Graikiją, Šveicariją, Prancūziją, Vokietiją, Italiją. Ir kažkodėl sau mintyse sakau, jog tai nėra pakankamai, nors žinau, jog turėčiau būti net ir labai dėkinga už šias šalis, tuo labiau, jog ne po kelias dienas svečiavausi ir Lietuvoj nebuvau daugiau nei pusę metų, bet mainai yra visai kas kita nei kelionės ir to visiškai negalima prilyginti su mano dienomis Graikijoje ar Sicilijoje. Turbūt tai yra dar geriau, nes mano vienas didžiausių tikslų gyvenime yra pagyventi ne tik Lietuvoje. Nežinau, ar tai galima vadinti emigracija (tiems, kurie jau spėjo prilipdyti man šią etiketę), nes savoje gimtinėje norėčiau irgi gyventi tačiau žinau, jog paprastų kelionių man gyvenime neužteks. O kalbant apie naujuosius metus, kadangi šiuo metu gyvenu tikrai palankioje pozicijoje žemėlapyje, labai norėčiau aplankyti Austriją ir Lichtenšteiną (nes čia dar nebuvau) bei pratęsti savo trumpas keliones į Prancūziją, Italiją bei Vokietiją. Vasarą labai tikiuosi nuvykti į Taizė stovyklą (žiemą irgi planuoju, nes 2017 bazė įsikurs Basel, Šveicarijoje ir būtų labai smagu spėti aplankyti savo host šeimą bei naujuosius mainų moksleivius (newbies, jie jau po mėnesio atvyksta čia!), kurie tuo metu jau skaičiuos paskutines dienas (nes atvyks žiemą ir išvyks žiemą), be to jau 100 procentų važiuoju ir į Čekiją, Prahą dėl Robbie Williams koncerto (Kalėdų dovana nuo tikrųjų tėvelių), o jei labai pasiseks, tikiuosi aplankyti savo mainų draugus iš Latvijos, Estijos ir Suomijos. Ir gal rudens atostogoms nuvykti kur nors už Europos ribų su šeima, bet čia jau ne mano rankose. Vienintelė problema - finansai, tad vienas pagrindinių tikslų ir yra suvokti, jog turiu kaip prioritetą išsikelti keliones ir nebepirkti visokių smulkmenų, nes kaip ten sakoma, vienintelis dalykas, kuris gali padaryti mus turtingesniais ir yra kelionės? Turbūt. Turbūt patirtys ir kelionės.

Strasbūras - mano mylimiausias didmiestis Prancūzijoj (matot, kaip gražiai aš sužaidžiau, pasakydama aukščiausiąjį būdvardį? Iš tikro aš net Paryžiui nebuvus, ar kokioj Nicoj. Puikus pavyzdys, kodėl aš šio tipo žodžių nemėgstu, bet apie tai jūs dar būtinai išvysit įrašą čia 2017 metais. Pažadas? Geriausias pažadas).

Tapti vegane. Apie tai aš kalbėjau tiek daug kartų ir man yra labai sunku apie tai kalbėti be paniekos sau dabar, kai aš vartoju cholesterolį turbūt kiekvieną dieną. Labai tikiuosi, jog per pirmąsias dienas grįžus į Lietuvą sugebėsiu vėl pradėti maitintis augaliniu maistu (pati to labai laukiu, tiesiog nenoriu, jog staigus pokyčiai atsilieptų sveikatai) ir atgal "virsti" vegane, nors turbūt nuo manęs šį "titulą" reikėtų kuo greičiau nuplėšti, nes tikrieji veganai niekada nesugrįžtu prie įprastos šiuolaikinei visuomenei mitybos. Bet apie veganizmą aš kalbu ne tik iš mitybinės pusės: nors drabužių su jokiais kailiais nenešioju, tačiau beveik esu tikra, kad mano kosmetikoje įmanoma rasti priemonių, kurios buvo eksperimentuotos su gyvūnais. Ir žinau, jog daugelis atsakys, kad geriau eksperimentuoti su gyvūnais nei su žmonėmis, tad turbūt vienintelis atsakas būtų - rinkitės kuo natūralesnę kosmetiką. Tuomet ir tai pačiai gamtai bus geriau, kuri bent jau man, tikrai rūpi. Prie to pačio - noriu labiau pasidomėti "Zero Waste" bei minimalizmo temomis. Apskritai, paskutiniu metu pradėjau žiūrėti labai daug dokumentinių filmų (apie vieno nepopuliaresnio, bet tikrai verto dėmesio apžvalgą rasite čia), Ted'o kalbų bei turiu dar didesnį sąrašą tų, kuriuos noriu pamatyti, į juos įsigilinti suprasti ir kartu padaryti pažangą savo požiūriu į pasauliu. Taip pat ir toliau domėtis filosofine politika, kuri paskutiniu metu mane labai įtraukė. Net nežinau, ar yra toks terminas, bet kitaip jos pavadinti turbūt negalėčiau. Tikiuosi ir definiciją per metus išrasti, haha.

Vietinis Lugano turgelis. Ir nors šioje nuotraukoje nėra matyti neįprastų vaisių, Šveicarijoj tokių nėra labai sunku atrasti. Galbūt jie nėra nežinomi (drakono vaisiai, papajos ir t.t.), bet mano pačios, deja, neragauti. Ir kada, jei ne dabar?

Mano didžiausias tikslas yra tiesiog pradėti gyventi su savo vertybėmis ir įsitikinimais. Toliau domėsiuos, skaitysiu, keliausiu ir džiaugsiuosi kiekviena akimirka. Turėjau nuostabius 2016, tad tikiuosi, jog šiais metais savimi nenusivilsiu, o ir jeigu, tai bent jau išmoksiu šiokią tokią gyvenimo pamoką, kaip nenusivilti kitą kartą. O 2017 būtinai dalinsiuosi su jumis!

Su paskutiniu pažadu šiandien,
Simona.

Venerinių ligų slaugos namų miestas - Strasbūras

Aš visada turėjau labai keistą ryšį su Prancūzija - matote, labai nesinori būti ta "Cliché" idėjų mergina, kurios svajonių miestas yra Paryžius, kuriame ji rytais valgydama migdolinius sausainius, kitaip dar vadinamus "Macarons", klausytusi akordeono muzikos, dienomis užsimaukšlinusi berete, kuri tik dar labiau mane paaukštintų, vaikštinėtų po parodas Monmartre, o vakarais, jau ir su skaisčiai raudonu lūpdažiu flirtuotų restorane, pro kurio langą matytis Eifelio bokštas, su kokiu nors prancūzų. Bet paslapčiomis, patikėkite, ši idėja mane labai žavi ir tikiuosi, jog tolimesniame gyvenime turėsiu galimybę visa tai išbandyti.

Tačiau kai nusprendžiau važiuoti su mainų programa į šalį, net tinkamai neapsvarsčiau galimybės apie gyvenimą kruasanų šalį. Ir tiesą pasakius, visiškai nesigailiu pasirinkus mažiau simpatijų sulaukiančią šalį, kuri mane žavi kiekvieną dieną vis labiau ir labiau. O ir Prancūzijoj, jau prieš tai, tikrai nemažai kartų svečiavausi ir kiek bijojau, jog pateksiu ten, kur jau buvus. Dar nenoriau važiuoti į Prancūziją todėl, jog giliai širdyje net nemėgau tos prancūzų kalbos (o į Šveicariją galvojau važiuoti dėl vokiečių), dėl buvusių mokytojų įpūstos laimės, bet po praėjusio savaitgalio šioje šalyje galiausiai sau teko pripažinti, jog vis šiokia tokia mus meilė sieja, apsirūkius levandų kvapais ir tais pasipūtusiais prancūzais. Nes aš ir pati, neslėpsiu, esu truputį pasipūtusi.

Kadangi šiuo metu visuose miestuose prasideda Kalėdiniai turgeliai, šveicarams yra siūlomos nuolaidos traukiniams, kad galėtume nuvykti, apsižiūrėti ir vieną kitą eurą sutaupyti (o gal dešimtis jų, nes kainos kaimyninėse šalyse yra kardinaliai skirtingos), tad nusprendėme pasinaudoti progą ir nuvažiuoti iki Strasbūro (Strasbourg) respublikos (na, dabar jau tai yra Prancūzijos dalis (o dar anksčiau buvo ir Vokietijos), tačiau kaip Užupio respublikos pilietė, gerbiu tą papildomą žodį "respublika"), nes Paryžius per toli ir per vieną dieną vis tiek nespėtume jo apžiūrėti. Apie šį miestą, įsikūrusį rytų dalyje žinojau tik tiek, jog jame yra gana svarbus pastatas Europos sąjungai - Europos Taryba, kurią ir turėjome aplankyti, vos tik atvykę čia.

Pasirinkome anksčiausią traukinių maršrutą, tad sekmadienio rytą, kuris paprastai yra sutvertas veido kaukėms bei dejonėmis dėl artėjančio pirmadienio, galima sakyti, jau ir iš karto pradėjau pudelių šalyje (turbūt tik aš turiu tokį stereotipą apie šią šalį, bet tiek to), nes 9:55 h. Strasbūro stotyje stovėjau su dar viena lietuve, tailandiečiu, amerikiečiu ir ekvadoriete. Ir iš karto mus nustebino keli dalykai: "Subway" dienos sumuštinio kaina tik 2,90eur (kai Šveicarijoje 7chf), mano trijų mėnesių prancūzų žinios, kuomet klausiau kelio nuorodų ir labai daug policininkų, kurie ant nugaros turėjo labai, labai didelius šautuvus. Aš kaip ir žinojau, jog Prancūzijoje, o ypatingai tokio svarbumo ir didumo mieste to galima tikėtis, bet ne iki tokio lygio, kuomet išeiti galima tik pro vieną išėjimą ir netokio didelio skaičiaus jų. Trumpai pasiblaškę ir nusprendę nerizikuoti važiuojant miesto tramvajumi (nes ir pasimesti lengva, o ir talonėlių pirkti noro nebuvo), pradėjome kėblinti iki Europos Tarybos ir turiu pasakyti, jog tai buvo puikus sprendimas, nes vien per šį laiko tarpą pamatėme tikrai daug gražaus šio miesto. Ir be to, mūsų tikslas yra įsikūręs tikrai neglamūrinėje pašonėje, tačiau tas tik ir dar labiau žavi. GPS mums rodė, jog tarybą pasieksime po pusvalandžio, bet kadangi dažnai sustodavome tarpinėse stotelėse, tokiose kaip mirčių skulptūra ir geltonų medžių parkelis šalia, ar kalėdinė mugė, toliau mus stebinusi mus pigiomis kainomis, kaip atvykusiasiais iš Šveicarijos, ES pastatą pasiekėme po valandos. Ir pasakysiu, jog mūsų maršrutas nusipelno daug daugiau dėmesio nei politinis centras, prie kurio nusivylusių turistų tikrai netrūko - viskas aptverta didžiausia tvora, tad net Lietuvos vėliavos pastebėti neteko. Nusifotografavome, atsidusome ir pasirinkome kitokį maršrutą atgal iki centro. Kad įdomiau būtų.

Ėjome palei upe, matėme tas visas Europai ir ypatingai Prancūzijai būdingas krautuvėles, apaugusias medžiais ir mokėmės sunkios tailandiečių kalbos. O kadangi dar ir amerikietį šalia turėjome, tai prasimetėme keliais žodžiais ir apie rinkimus. Negaliu jums nupasakoti, kaip aš džiaugiuosi, jog esu mainų moksleivė ir galiu apie tai šnekėti su vietiniais spontaniškose kelionėse Europoje. Na ir pasakykite, kas gali būti dar geriau?

Pamatyti Katedrą, kuri buvo statoma net du amžius su puse arba du šimtus penkiasdešimt metų, bet pirmasis terminas man asocijuojasi su tūkstančiais ir leiskit pasakyti, jog net ir tie tūkstančiai būtų verti to, kas stovi šiandien šio didingo miesto centre. Nors turbūt reikėtų paminėti, jog kaip ir suprantama, Katedra buvo daug kartų renovuota, tad daug to įspūdžio apsilankę gausite ir iš šių dienų statybos. Ir jeigu jau būsite Strasbūre, būtinai jai paskirkite daugiau laiko negu paprastai bažnyčiai, nes eilė, norint įeiti į vidų yra ilga (kadangi visi žmonės yra aptikrinami dėl saugumo nurodymų), o aš dar ir rekomenduočiau įsižiūrėti į pastatą iš išorės ir ilgai stoviniuojant ieškoti įdomių detalių, kurios yra labai smulkios ir sunkiai pastebimos, tad nuotraukoje to nelabai užfiksuosit, nes greičiausiai net nesugebėsite nufotografuoti ir pačios Katedros, kuri tilptų į vieną nuotrauką dėl jos didumo bei didingumo.

Vėliau, kaip išlepinti Šveicarijos mainų moksleiviai, nusprendėme susirasti prabangią vietelę pavalgymui. Ir suradome - picos maždaug po 15 eurų, tad viskas gerai (nebūčiau prieš metus patikėjusi, jog taip galėčiau pasakyti, bet kai už pietų kebabą sumoki 12 frankų...), padavėjai irgi su "šlipsais", tad ir šitoj vietoj viskas gerai. Po to sekė Kalėdinės mugės apžiūrinėjimas, karštas vynas ir miesto narstymas po kaulelį.

Kas turbūt labiausiai nustebino, jog tokiame dideliame mieste, eglė tikrai nėra pagrindinis miesto akcentas. Nėra jokių ceremonijų (o jei ir yra, jos visai mažytės ir daugeliui net nežinomos) kaip Lietuvoj, ir tiek Strasbūre, tiek Šveicarijoj (išskyrus Ciuricho traukinių stotį, kur stovi eglė, padabinta "Swarovski" kristalais, bet kaip iš antro brangiausio pasaulyje miesto - nieko stebėtino), miesto centruose dažniausiai stovi natūralios eglės, tad mes su Kotryna nusprendėme pagyvinti nuotrauką ir įnešėme lietuviškų spalvų. Ir mus stipriai blaškė vėjas, tačiau šone orkestras grojo Britney Spears dainas (tikėjausi Kalėdinių, bet Prancūzija, kaip jau pastebėjau, moka nustebinti), tad su pilietiškomis šypsenomis stovėjome, jautėme praeiviu žvilgsnius ir buvo labai gera. Labai gera stovėti su savo vėliava tokiame didingame mieste, kurį gal dar gyvenime aplankysiu.

Be to, jei kas klaus ar tikrai galima jausti vokišką dvasią mieste - tai taip, galima. Ar galima pastebėti tuos slaugos namus, kur viduramžiais buvo įkalinami venerinėmis ligomis sergantys žmonės, nes visas pasaulis dėl jų kaltina būtent Prancūzija? Tai dar vienas didesnis taip. Tačiau valgant skaniausius plonus, ką tik iškeptus krepus, tokios detalės suteikia miestui tokia žavingo šarmo, tad jei jau važiuojat į Prancūziją - užsukite čia ir laukykites nuošaliai nuo prostitučių, jeigu tik sugebėsite.

Jau prancūziškai pradedanti šnekėti,

Simona.

10 juokučių ir net keli iš jų apie berniukus

JEIGU TIK TURI KLAUSIMŲ MAN, APIE BET KĄ (mainus, berniukus, ūgį ar politiką), GALI JUOS UŽDUOTI ČIA ARBA KOMENTARUOSE IR GREITU METU DARYSIU KLAUSIMŲ IR ATSAKYMŲ ĮRAŠĄ. AČIŪ!

Kiekvieną vasarą čia pasirodo įrašas, pavadinimu "Ta akimirka, kai (paskutinis įrašas čia)", kuriame dalinuosi savo juokučio statuso vertomis istorijomis, kurios nutiko per vasarą. Kartais jos būna gėdingos, kartais linksmos, kartais kai kurias iš jų prisimenu tik parašius įrašą (todėl Šveicarijoj, jau nuo šiandien reikia pradėti su savimi nešioti užrašų knygutę, nes žinau, jog daug dalykų tikrai užmiršau), bet galų gale, jos visai linksmos, tad pristatau Jums dar vieną dešimtuką tokių, kurios jau spėjo man įvykti mainuose:

1. Naujuose namuose, jau antrąją gyvenimo dienalą sugebėjau nulaužti lempą. Matote, taip atsitiko dėl mano ūgio ir nesugebėjimo greitai įsiminti dalykų: aš mačiau, jog lempa kaba per žemai, bet vis pamiršdavau pasilenkt. Kai kelis kartus atsitrenkiau, maniau, jog ji pakankamai stipri, tačiau vėliau dėl tikrovės neatitinkančios mano reakcijos su savo "host" mama klijavom ją lipniąja juostele... nulaužiau ir vėl, tad dabar ji tiesiog stovi ant spintelės. Šviečia, nesijaudinkit.

2. Vieną dieną po pamokų, kuomet dar nemokėjau tinkamai naudotis traukinių sistemos programėle, įsėdau į traukinį, kuris veža į patį šalies kraštą, į mylimą mylimą didmiestį - Ženeva. Ir koks velnias, kaip tyčia tai buvo greitasis traukinys, kuris reiškė, jog važiuoju visiškai be sustojimų. Namo grįžau soti (traukiny yra "Starbucs" kavinė, aš gal norėjau bent kiek save nudžiuginti dėl šios nesėkmės) ir su išsikrovusiu telefonu, dėl ko manoji šeima buvo labai išsigandusi. Na ir nieko, užtat dabar tai smagus juokutis prisiminimui!

3. Pirmasis mano vakarėlis buvo su 20-25 metų žmonių kompanija. Simona apsirengė labai gražia, juoda ir aptempta suknele, o pasidažė dar geriau - mano veido nuotrauka, padaryta prieš tą (ne)smagų vakarą, instagram'o programėlėje sugebėjo surinkti daugiausiai širdelės paspaudukų iš visų mano pasidalintų akimirkų. Na, o kompanija, su kuria "šėlau", buvo beveik visa su treningais. Vat tau ir stenkis, vat tau ir atrodyk, kaip idiotė, nežinia ko čia atėjusi.

4. Galėčiau pririnkti daug perliukų apie mano kalbos nesusipratimus, nes stengiuosi viską suprasti, o lengvesniais kalbos atvejais ir kalbėti prancūziškai: plaukimo pamokas pavadinau sniego pamokomis (panašūs žodžiai), kai manęs paklausė mano vardo (šį sakinį mokėjau jau Lietuvos šeštoje klasėje), atsakiau "taip", nes frazę išsiverčiau pažodžiui į lietuvių kalbą, o kai mano klasės pokalbyje "whatsapp" programėlėje mačiau daug kartų vartojimą žodį "putain (o tai labai, labai negražus žodis)", paklausiau, kodėl jie šneka apie Putiną ir Rusiją. Le putain tas Putinas, dėl jo pavardės iš manęs juokėsi visa klasė... be to, besimokant šios rafinuotos kalbos, ateina momentas, kuomet suvoki, jog tikrai yra daug žodžių, panašių į anglų kalbą ir tuomet kai šneki ir jauti, jog sekančio žodžio sakiny nežinosi, sakai jį angliškai su prancūzišku tarimu. Ir visi juokiasi, bet ką gi, toks jau mainų moksleivio gyvenimas.

4. Be lempos, namie jau sulaužiau ir kėdės atbrailą, kai atsistojau ant jos, nes norėjau nuo stalo pasiimti antrą porciją makaronų. Supratau, jog jos valgyt man ir nebereik, tik kitą kartą dievulis mane galėtų įspėti kitokiu būdu.

5. Šveicariškoji mama, mano prašymu mane užregistravo į sporto salę. Į pirmąją pamoką reikėjo nueiti jau antradienį, tad prieš tai, šeštadienį, per mielą miestelio alaus šventę, ji man parodė vietą, kurioje kalorijų deginimo pastatas yra įsikūręs. Na, o kai atėjo iškilmingoji diena, niekaip negalėjau prisimint kelialio (noriu priminti, jog po penkerių metų draugystės ir reaguliarių apsilankymų svečiuose pas vieną geriausių savo draugių, vis dar negaliu atsimint, kaip ir iki jos reikia nueiti. Nors tam turiu puikų pasiaiškinimą - jos rajone visi pastatai vienodi), o adreso internete neradau... užtat klaidinėdama aptikau siaurą upeliuką su gražia krantine, kurioje suvalgiau savąją 100 gr. šokolado plytelę bei susiskambinau su keliais draugais. Kokia alternatyva sportui!

6. Brolis įėjo į kambarį, kuomet aš persirenginėjau. Tuo ir viskas pasakyta, kokia mano veido spalva buvo po šio įvykio.

7. Yra sukurtas visų mainų moksleivių su visomis mainų organizacijomis Šveicarijoje internetinis pokalbis, kur žmonių yra virš 300. Kai mane ten pridėjo, man parašė labai žavus meksikietis (turiu omeny, labai žavus). Matot, aš nemačiau, kad tai buvo privatus asmuo ir galvojau, jog vis dar kalbu grupėje, todėl prisistačiau ir paprašiau, jog prisijungę moksleiviai surašytų savo vardus. Ir dar parašiau apie kažką trejas monologines žinutes, kol pastebėjau, jog į mane kreipėsi vienas jaunuolis. Gerai, jog jis tik nusijuokė ir nepagalvojo, jog esu protiškai atsilikus - turėjau malonų pokalbį, jis žinojo, jog tokia šalis kaip Lietuva egzistuoja (!!!) ir greitu metu su juo susitiksiu. Palinkėkit man sėkmės ir jam ūgio, kad nebūtų nejauku, ačiū.

8. Kūno kultūros pamokos čia yra nesulyginamai sunkesnės nei Lietuvoje, dėl to visi palyginus yra gana sportiški ir prie didelio krūvio pripratę. Aš - nekenčiu bėgimo, o ką jau kalbėti apie trumpas distancijas, vadinamas sprintais. Nepaisant to, jog esu labai lėta, dar ir buvau pamiršus namuose dirželį, kuris suveržia sportines kelnes. Tad vidury bėgimo, pastebėjusi, jog tuoj jos nusmuks, turėjau jas prilaikyti ir dėl šio pašalinio dirgiklio, visoje klasėje nubėgau pati paskutinė, nors esu antra pagal ūgį ir turiu ilgas kojas. Ir pabrėžiu tai, nes mano chemijos partneris irgi tai pabrėžė, pamatęs mano rezultatą.

9. Chemijos partneris - vėl gi, atskira tema. Nėra situacijos, vertos didelio juokučio su juo (apart akimirkos, kuomet jis pastebėjo, jog slaptai jį fotografuoju... bet tai nepirmas žmogus, su kuriuo man nutiko tokia situacija, tad didėlės gėdos neišsaukė), nes asmeniškai man jis ir yra žmogus, kuris yra pats juokutis ir kurį noriu prisiminti, kai po penkerių metų skaitysiu savo senus tinklaraščio įrašus. Apie jį aš vedu seriją nuotraukų "snapchat" programėlėje, kurias siunčiu kitiems mainų mokaleiviams bei geriems draugams. Atgal dažnai gaunu atsakymą, jog jau nusibodo ir atstočiau nuo gražaus blondino, bet argi atstosi nuo savo didžiausio konkurento per plaukimo pamokas, žmogaus, kuris už mane parašė prancūziškai rašinėlį teisės tema, o aš jam uždirbau gerą pažimį anglų kalboje, nuo žmogaus, kuris tyčiojasi iš tavo akcento, o aš iš jo ūgio bei svarbiausia, nuo pačio geriausio chemijos partnerio, kuris viską turi už tave daryt, jei nori po metų atsidurti aukštesnėje koledžo klasėje.

10. Savo gimtadienio išvakarėse buvau nuostabiame klube Fri-son. Kažkiek apie jį pasakojau ir čia, tačiau tikrai ne viską ir tikriausiai visko nebus, nes nei jau labai pamenu, nei tai labai tinka viešai interneto erdvei, BET. Viena juokingesnių situacijų buvo patekimas į klubą, kuomet apsauginiai vyrukai merginas praleido tik nusišypsoję, o už mūsų ėjusių dviejų vaikinukų (super karštų, visai aukštų, super karštų ir dar kartą super super karštų), dokumento su gimimo data jau paprašė. Et, nesvarbu - greit apsauginius pakeitė apsauginės ir greitai jie vėl prisijungė prie mūsų.

Tokios istorijėlės ir kitą kartą jų bus gal ir daugiau, tikėkimės. Iki kitų kartų,
Simona.

Ką man reiškia šešiolika?

Šveicarijos jaunimui tai signalizuoja plačiai atvertas duris, daugumoje klubų ir barų, alų, vyną bei dar kai kuriuose šalies dalyse - cigaretes. Liberalumas, antras šios šalies vardas ir tikrai smagu save laikyti mažąja pilnamete čia bei pasinaudoti tam tikromis privilegijomis. Tik ne per daug žinoma, gi kas per daug, tas nesveika. O ir mama daug dalykų neleidžia daryti.

Gimtadienio išvakarės Romont'o tradicinėje mugėje, kuri vietinių yra pravardžiuojama tiesiog gero alaus švente.

Matot, jau sulaukus keturiolikos, idėja apie penkioliktąjį gimtadienį taip stipriai nebežavėjo. Atrodė, jog jau yra daug pasaulį užkariavusių penkiolikmečių, sukūrusių galingas tinklaraščių imperijas, suvaidinusių pagrindinius personažus geruose filmuose ar serialuose, kaip pavyzdžiui, Miley Cyrus, kuriai teko garbė pabuvoti Hana Montana (turbūt mylimiausias vaikystės ir nevaikystės popietės šou) ar tapusiais pasaulinio lygio kulinarais. Ką dar ir kaip dar ir kur dar padaryti kažką tokio kaip jie, kirbėjo man mintis. Ir kirba iki šiol, jau net nebe paslaptis - kiekvieną dieną stengiuosi atrasti bent kruopelytę savęs kitur, pabandyti atlikti kažką kitaip ir neįsisukti į kažkokią rutiną (rutinos yra gerai, kol moki jomis džiaugtis, bet kai ateina metas, kai tau ji nebesukelia šypsenos, turbūt reikia keistis). Arba būti laiminga, kad ir šešiolikmete, kol kas nepadariusią nieko įspūdingo pasauliui, bet gal kada nors, gal tiktais sau. O kol kas, kol gyvenimą kuriu už 2000 kilometrų nuo mylimo Vilniaus, mano tikslas yra tebūti laiminga ir džiaugtis akimirka, o su visu tuo ateitis ir gyvenimiškoji patirtis, kuri pravers ir grįžus.

Likus savaitei iki rugsėjo vienuoliktosios, galvojau, jog dieną praleisiu namie, valgydama šokoladą, atsakinėdama į draugų sveikinimus Facebook'e ir truputį verkdama. Matot, aš mainų moksleivė ir mane labai dažnai supurto stiprios emocijos - ar tai geros, ar tai blogos. Savaitė buvo nekokia - ir su kalba daug problemų, atrodė, jog tikrai niekada neišmoksiu, ir su mokytojais buvo tam tikrų nesklandumų. Mainų moksleiviai, kuriems siūliau kartu praleisti gimtadienio dieną, turėjo dėl anksčiau suplanuotų išvykų atsisakyti, o su klasės draugais ištiko ta pati istorija. Normalu, jog ir nusiminusi buvau. Galiausiai parašiau su manim atvykusiai lietuvei Kotrynai ir kartu nuvykome į tikrai Šveicarijos turistų dėmesio vietą, tačiau prieš tai dar buvo ir visas šeštadienis, kurio metu, iki 18 val. gulinėjau lovoje ir laukiau, kada su savo priimančios šeimos mama eisime į miestelio šventę, kuri dar kitaip vadinama alaus švente - tie jau žmonės - visada tikriems pavadinimams sugalvos kažką naujo, kaip ir juokdarę mes sugebame vadinti švietimo ministre. Kartais smagu.

Pačioje šventėje, kaip be 6 valandų šešiolikmetė, nieko stipresnio už apelsinų sultis ir neišgėriau - alaus gerbėja didelė nesu, o ir kalorijų, padauža mat daug turi. Be to, vietoj alkoholio sukeliamų linksmybių, visada dar nuotaikingiau yra bendrauti su jau jį pavartojusiais žmonėmis, tad ir šį kartą tokia sėkmė nuskilo su vienu trisdešimtmečiu, kuris aštuonis (ir aš visus tuos kartus suskaičiavau) kartus manęs klausė apie Ukrainą - "kodėl bėgi iš Ukrainos?", "ar Ukrainoje jums patinka Putinas?", "ar tu gimei laisvoj, ar nelaisvoj Ukrainoj?", o dar ir savo draugams pristatė mane kaip merginą iš Ukrainos. Visus kartus atsakiau, jog esu iš Lietuvos ir tikrai iš jos nebėgu, bet vis dėl to, pokalbis buvo gana smagus, o viskas dar ryškesnėmis spalvomis nušvito, kai į šventė atėjo ir mano netikras Šveicarijos brolis, kuris pranešė, jog mieste šalia mūsų šiąnakt bus klubo sezono atidarymas ir įėjimas yra nemokamas. Tad susirašiusi su keliais draugais, kurie negalėjo eiti, bet vėliau atradusi tų laimingųjų, kurie turėjo progą pasidžiaugti užsienietės kompanija, turėjau vos kelias valandas iki pradžios. Supratau, jog galvos išsiplauti nespėsiu, tad norėjau pasidaryti bent jau gražų makiažą ir atrodyti kaip labai nerūpestinga panelė, kuriai niekas nerūpi, nes nerūpestinga gi ji, o ji tokia nerūpestinga, jog 2 mėnesius nenaudotus antakių dažus, net neišmaišius užtepa ir pamato, jog visa priemonė susikoncentravusi. Bet galiausiai, dešimtą valandą vakaro jau laukiau žmonių, sutikusių mane priglausti. Įdomu, jog nuo stoties iki pačio "Fri-Son" klubo ėjau be GPS - užteko tik sekti kitus jaunus žmones, nes vakarėlis buvo tikrai milžiniškas. Ir gaila, jog iki galo būti negalėjau bei antrą valandą nakties turėjau rymoti savo lavoje, tačiau skaičiaus šešioliktojo sutikimas su 400 nepažįstamais ir keliais pažįstamais buvo nuostabus. Daug juokučių per tą vakarą įvyko, daug ir naujų, daugiausiai nelabai gražių prancūziškų žodžių išmokau, o dar ir alaus nepažįstamas gatvėje, einant į stotį padovanojo. Ir kas galėjo pagalvoti?

Fri-Son Facebook'o puslapio nuotrauka.

Na, o sekmadienis, suplanuotas jau anksčiau, atėjo ir nebuvo toks blogas, koks galvojau, jog bus prieš savaitę. Iš tiesų, tai netgi labai labai geras: susitikau su kita mainų moksleive ir su ja nuvykome į labai žavų Šveicarijos kurortinį ežerų miestelį - Interlaken. Mielas gimtadienio laiškelis, padėkos draugams socialinėse medijose bei 2 valandos traukiny greitai prabėgo. Atsidūrėme Interlaken miestely, kurį myli turtingi turistai ir turtingi šveicarai. O mažiau turtingi ir myli mažiau, bet meilė vis vien gyvuoja, nes vienas geriausių dalykų čia - visiškai nemokamas. Tiksliau du, du didelis ežerai su labai gražiomis krantinėmis, yra ir dar gražesnių - tik jos privačios, bet mums užteko ir paprastai gražių, jog sugebėtume pasimėgauti diena. 

Iškyla.

Įsikūrėme prie pliažo, arčiausio stotelės, bet kadangi čia maudynių mados visai kitokios nei Lietuvoje (ir tai sakau visiškai be paniekos gimtinėj. Pribręsim ir mes) - jokių garsių išsišokimų, vaikų užpakaliukų plovimų ar alkoholio vartojimo (todėl ir savo jau legaliai nupirktą vyną, nufotografavusios įkišom atgal į kuprinę - kam tas bereikalingas dėmesys. Na, dar jo negėrėme ir todėl, jog aš pamiršau atidarytuvą, bet viskas juk galiausiai išėjo į gerą). Šveicarai ramūs, tvarkingi ir be nuodėmių: viską palikusios krante (pinigines, telefonus, raktus ir t.t.), be jokios baimės, jog apvogs nuėjome pasimaudyti ir atsidžiaugti vienu iš paskutiniųjų šiltesnių savaitgalių - nors vanduo čia visuomet dilgčiojantis alkūnes, nes ežerai didžiuliai ir sunku jiems sušilti, greitai pripratome bei galėjome džiaugtis labai švariu vandeniu - net šokinėjant nuo vidury ežere pastatytos pakylos, galime matyti dugną.

Maudėmės daug, kalbėjom daug, džiaugėmės daug ir valgėm Kotrynos keksiukus. Kiek jų buvo? Daug. Na, gal jų ir nedaug, vos keturi, bet juose kalorijų daug. Bet nesvarbu, buvo skanu ir ši dienos išvyka tikrai nusisekė - turėjau patį geriausią gimtadienį. Pradedant jo išvakarėmis ir baigiant kava prieš miegą - juk šešiolikos jau galiu krėsti ir tokias nelogiškas šunybes, tiesa?

Įvairias nuotraukas iš mainų, kartais su trumpomis istorijomis galite matyti mano instagram'e: s_aleksandraviciute

Kalbant apie dovanas, nuo tėvų iš Lietuvos gavau Shkertik apyrankę. mylimos levandų arbatos, bei kraujotaką gerinančio šokolado bei dar to paties gardėsio be cukraus - šitus dalykus jau tikrai mama išrinko, bijanti, jog labai jau nesveikai gyvenu Šveicarijoj... turbūt ji teisi, bet šokoladas, palyginus su vietiniu tikrai neskanus. Net ir su bet kokiu lietuvišku palyginus. Nuo savo priimančiosios šeimos gavau tris knygas: apie Šveicarijos stereotipus, istoriją bei politinę sistemą. Pačią pirmąją jau pradėjau skaityti ir tenka versti kas antrą žodį ir skaitymo greitis toli gražu neprimena Bolto, bet kad įdomu, galiu patvirtinti. Ir kuo toliau, tuo labiau pradedu įsimylėti šią šalį...

Šešiolikmetės veidas.

Šešiolika man reiškia dar vienerius metus savęs ieškojimo, naujų patirčių, smagių juokučio statuso vertų nutikimų, dar daugiau nusivylimų ties vaikinų ūgiais (nes kaip žinote, manasis siekia 179cm) ir viltimi, jog manasis nenuvils. Dar nepilnametė ir dar nebaigusi mokyklos - daugiau laisvės ir daugiau atleistinų daromų klaidų. Galiu gerti kavą, neklausiusi mamos, ar galiu ją gerti, bei galiu vynu mėgautis dažniau bei nesulaukti iš mamos labai pikto žvilgsnio. Ir dar galiu gyventi tą paauglių gyvenimą, surašytą dvylikametėms skirtose knygose - kažkada apie jį svajojau. 

Tai tiek. Ir ačiū, jog skaitote! Paskutiniu metu tikrai padaugėjo peržiūrų bei sekėjų - dėkui Jums! Už kiekvieną komentarą, peržiūrą ar mintyse pasakymą, jog patiko. Iki kitų kartų,

Simona.

Patarimai, padėsiantys geriau mokintis

Dar prieš rugsėjį visus  pasižadėjimus pradėti maitintis sveikai bei jaunuolių, vemiančių prie tualeto pasižadėjimus daugiau nebegerti nusveria visai kita viltis - jog šie metai bus kitokie ir tu iš tiesų pradėsi mokytis. Ir mokytis gerai. Matot, aš irgi taip sakiau visus devynerius savo praleistus mokykloje metus, tačiau tik vieneri iš jų atitiko visas svajones - tai buvo paskutiniai metai vidurinėje arba kitaip, aštunta klasė. Ir nors devintoje sau leidau per matematiką valgyti keptas sraiges, o geografiją iškeisti į gilesnį Vilniaus pažinimą, tvirtai žinau, jog grįžus į Lietuvą, dešimtoje klasėje vėl mokinsius dėl tolimesnių svajonių. Tikiuosi, jog jūs tai darysit jau šiemet.

DAUGIAU DARYK, DAUGIAU IR SPĖSI.  Ir tai nereiškia, jog turi daugiau kartų peržiūrėti "Liežuvautojos" serialą, nei esi dabar. Prisiimk veiklos, kuri nutolintų tave nuo pamokų, tačiau neatitrauktų nuo platesnės "mokinimosi" sąvokos. Kitaip tariant, būreliai, renginiai ir organizacijos yra puikus būdas produktyviai atsipalaiduoti, tuo pačiu išmokstant kažko naujo. Jei gyveni didmiestyje (o jei ir ne - kartais ir mažasuose miesteliuose vyksta tokie dalykai. Be to yra traukiniai ir autobusai), nepraleisk įvairių projektų, paskaitų, vedamų universitetuose bei kavinėse. Švietimo sistemos aptarimas ar įspūdžiai, keliaujant aplink Ispaniją - visa tai praturtins tavo akiratį, su tavim bus galima bendrauti daug gilesnėmis temomis. O gal tau būtų įdomu išmokti gatvės šokius arba programavimo paslapčių? Ieškok ir rask tai, ko nori. Galbūt taip atrasi tai, ko norėsi siekti gyvenime ir tai tave motyvuos stengtis ir dėl akademinių žinių. Taip liks mažiau laiko nereikšmingoms veikloms, o turėdama laisvesnę akimirką tikrai neatidėliosi namų darbų ir juos atliksi.

MEP 2016 m. nacionalinė sesija

ĮSIGYK DARBO DIENORAŠTĮ. Arba tiesiog kalendorių, kuriame galėsi viską tvarkingai (iki pačių smulkmenų) susižymėti: namų darbus, projektų sąlygas, renginių datas, kalėdinių dovanų sąrašus, sporto dienas ir t.t. Taip viskas bus vienoje vietoje, nereikės ieškoti popieriukų su priminimais rankinės dugne ar atsiversti visų dalykų sąsiuvinius, jog pažiūrėti, ar kas neužduota. Galiausiai ateis metas, kai kažką užmirši arba tingėsi net ieškoti. Be to, tokio dalyko turėjimas leis lengviau kovoti su stresu, kuris prieš miegą rėkia, jog kažko nepadarei ar neatlikai. Šis pirkinys turėtų tikrai būti vertas tavo dėmesio kaip ir plytelė šokolado prie geros knygos. Tiesiog taip linksmiau ir maloniau! Tik nepamiršk palaikyti tvarkos ir knygelėje (šypsenėlė).

NEPAMIRŠK IR TINGINIAUTI. Po tokio darbo merginos įvaizdžio, kurį galėjau sukurti Jūsų svajose, nepamirškit, jog ir paprastas išėjimas į miestą pyragaičio, nakvynė pas draugę ar savaitgalio išvyka į "Snow Areną" yra taip pat reikalinga. Ir reikalinga ne tik gražiam "Instagram'o" profiliui, bet ir Tau: jog visos pastangos įgautų prasmę, o ir tu turėtum laiko pabūti savimi. Ir tokie pasilepinimai tikrai neturėtų būti tik savaitgaliais, nes būtent toks požiūris ir priverčia tavęs nekęsti pirmadienių, o į penktadienio paskutinę pamoką žiūrėti taip, kaip šuo žiūri į jam neleidžiamą šokolado gabaliuką. Visos jaukios akimirkos įprasmina metus ir juos sulieja į tikrai didelį ir džiugų prisiminimą. Tereikia stengtis būti laimingai ir atsipalaiduoti, o vėliau tai gausis savaime. Net ir einant į mokyklą ar žygiuojant į sporto klubą šypsosis, jog moki viską suderinti ir net mokslo metų metu turi puikų laiką. Nes nieko nėra beviltiškiau, kaip socialinėse erdvėse skųsti dėl kiekvieno pirmadienio ir džiaugtis kiekviena proga geriant. Yra ir kitokių dalykų gyvenime.

Sporto transliacijos prie Baltojo tilto

GYVENK SVEIKAI. Kiekvienas šią savoką mato skirtingai: kažkas taps veganu, kažkas gers daugiau vandens, kažkas atsisakys ilgų naktinėjimų, kažkas valgys su saiku, kažkas pradės sportuoti, o kažkas darys ir viską. Svarbiausia, tu turi jaustis gerai. Riebus maistas ir slankus gyvenimo būdas kartais mus įtraukia į didelę duobę, kurioje tik ir norisi bulvių traškučių bei lovos su kompiuteriu. Taip labai greitai pradingsta visos jėgos, kurios turėtų būti skirtos mokslams ir visa motyvacija. Tad sportuok, valgyk daugiau augalinio maisto, kuris tavęs neapsunkina, o suteikia daugiau energijos, gerk daug vandens, o keksiukai tebūnie tau būna saikingas pasilepinimas, kurį tikrai gali sau leisti karts nuo karto.

TURĖK GERĄ APLINKĄ. Jei mokaisi namie, prieš pradėdama patikrink, ar visko, ko reikia turi vietoje: žodynas, usb atmintukas, liniuotė, atlasas ir t.t. Taip nebus liaudiškai paauglių vadinamų atmazų išsisukinėti nuo "darbo" - nereikės papildomai vaikščiot vis kažko prireikus ir ieškot - viską turėsi po ranka. Taip pat, pasirūpink geru apšvietimu, vandens buteliuku bei sveikais užkandžiais, tokiais kaip juodasis šokoladas ar riešutai. Jeigu planuoji daryti aktyvią pertraukėlę - tegu sporto kilimėlis taip pat guli šalia. Kai matai, jog namai jau įgriso - nepabijok nueiti į biblioteką ar į kavinę - ten turėsi daug mažiau dėmesį blaškančių objektų, o ir pats aplinkos pakeitimas gali išeiti į naudą tavo mokymosi pasiekimams!

Antroji įrašo dalis, kurioje slepiasi trumpesni patarimai anglų kalba
Gerų metų,
Simona

Ta akimirka, kai...

Daugiausiai laisvės - daugiausiai ir gėdos jausmo. Taip man būna vasara, kada Palangos berniukai guviai šypsosi, o Simona prieš juos visus rodo savo nesibaigiančių talentų pasirodymą, kuriuo jau trečią šiltąjį sezoną iš eilės, dalinuosi ir su jumis.

Ta akimirka, kai ant tavo veido, dėl per anksti užmigusios mergaitės pozicijos, pradeda paišyti įvairias nepadorias formas, vidury viso to prabundi, bet toliau apsimeti mieganti, nes būtų pernelyg keista vidury meno šedevro kūrimo atsimerkti ir pradėti aiškinti, kokie tie "artistai" yra mažvaikiai;

Ta akimirka, kai esi pirmoji lietuvė, aplankiusi sūrio muziejų Šveicarijoje ir tave pasveikina visas personalas. Tikiuosi, jog vieną dieną ir aš atsidursiu istorijos vadovėlyje;

Ta akimirka, kai miegi tokioje vietoje, kur prieš tai nebuvo pakeista patalyne ir ant jos yra nemažai kraujo. Na, aš suprantu, jog moterys ir yra moterys, kartais visos neapsižiūri. Bet kai miegi viešbutyje, nori tikėtis, jog higiena jiems yra toks pat svarbus dalykas kaip ir poilsio valandėlės;

Ta akimirka, kai labai gerai susipažįsti su mielu vaikinuku, po kelių dienų jis paklausia tavęs kiek tau yra metų, tu atsakai, jog tau penkiolika, o jam pasirodo jau devyniolika ir vėliau dėl kažkokių mistinių priežasčių bendravimas greitai nutrūksta;

Ta akimirka, kai per antrą dieną gyvenimo pas savo mylimą šeimą, kuri prisiima tave visiems metams, sulaužai lempą dėl savo gana aukšto ūgio (viskas baigėsi gerai, ji buvo pataisyta ir visi juokėsi);

Ta akimirka, kai Lietuvoje jau mėnesį yra atidaryti vokiškieji rojaus vartai - "Lidl". Ir tu tik po trisdešimties dienų, visa išsipuošusi nuskubėjai aplankyti tai, apie ką svaigsta daug daug tautiečių. Šį kartą plojimų negirdėjau, bet eh, kaip gerai jaučiausi įvykdžiusi tokią pilietinę pareigą;

Ta akimirka, kai keliems šveicarams Lietuvą pristatai kaip krepšinio asę ir visos trejos rungtynės, kurios buvo sužaistos man būnant 2000 km. nuo gimtinės yra pralaimėtos. Na, bent jau mane naujieji draugai įsiminė kaip puikią juokdarę;

Ta akimirka, kai nueini į itališką turgų nusipirkti braškių bei dar kokių kokosų, o jose vyksta laidotuvės. Puiki tradicija, Italija, visuomet mane stebini!;

Ta akimirka, kai draugai lažinasi, jog mainų programos metu prarasiu nekaltybę. Viešai jums, mieli draugai, pareiškiu, jog to nebus ir jūsų "užstatyti" vyno buteliai atiteks tiems, kurie sakė, kad Simona to nepadarys;

Ta akimirka, kai už SIM kortelę sumoki 40 frankų ir kiekvieną mėnesį turėsi mokėti po 60 frankų už savo telefono planą. Jei norite išleisti kuo daugiau pinigų - Šveicarija puikus pasirinkimas;

Paprašiau mamos, jog nufotografuotų

Ta akimirka, kai jau pirmą dieną buvimo Šveicarijoje nori parodyti, jog "Duolingo" pamokos išėjo į naudą ir tu jau dabar puikiai kalbi prancūzų kalba, tad "Starbucks" kavinėje įmantria kalbėsena užsisakai žalios matcha arbatos, bet pamiršti pasakyti esminį žodelį froid (=šalta) ir 25 laipsnių pavėsyje geri liežuvį deginantį skystį ir apsimeti, jog būtent jo ir norėjai ir tau visai negaila tų sumokėtų 8 frankų;

Ta akimirka, kai lėktuvas papuola į audrą ir visi yra išsigandę, vaikai verkia, o Simona, atsirėmusi į langą, mėgaujasi skrydžio teikiamu amerikietiškų kalnelių efektu;

Ta akimirka, kai tie italai nesugeba sudėti ženklų, jog šalia labai įžymaus turistinio objekto - fontano, yra filmuojamas kažkoks filmas ir tu, norėdama jį apžiūrėti (jis yra iš dviejų aukštų), užlipi ir ant tavęs pradeda šaukti kažkoks vyriškis su kamera, nes aš sutrugdžiau visą sceną, nors iš mano pusės net nesimatė, jog jie kažką filmuoja. Kodėl tokie dalykai visą laiką atsitinka man?;

Ta akimirka, kai kartu su kita panele iš 6 žmonių komandos vienintelės žaidžiate boulingą su pagalbinėmis sienelėmis, tačiau sugebate likti paskutinėse vietose. Aišku, aš žemiau už kolegę;

O šiai akimirkai aš su ašarėle dėl vasarėlės atsisveikinu ir linkiu jums gražios šventės.

Ir iki kitų akimirkų,

Simona.

10 kilogramų prie kūno turi savo kainą

Kas gali sugebėti pasiklysti naujoje šalyje pačią pirmą dieną bėgiojant (veikla, kurios buvau išsižadėjusi beveik metus), užsisakyti prancūziškai kavos nepasakant esminio žodelio "froid" ir gerti ją labai karštą, kai lauke gal 25 laipsniai ar pirkti pleistrus už 8 eurus? Ir dar kas gali apie tokį laikotarpį svajoti metų metus? Aš. Kol kas vienintelis dalykas, temdantis visą džiaugsmą yra tai, jog lietuviai pralaimėjo Ispanijos rinktinei 50 taškų.

Išvykimas iš šalies nebuvo toks sunkus, kaip kiti pasakojo. Taip, buvo liūdna nespėti nueiti į geriausios draugės gimtadienį dėl pasiruošimo dienų (bet geriausi draugai, tikiu, niekur nedings, o čia atsiras ir naujų), taip, buvo liūdna išpilti likusį vyną po atsisveikinimo su draugais į kriauklę (neliūdna, jog silpnieji alkoholiniai gėrimai (vynas, alus, sidras, šampanas) Šveicarijoje yra leidžiami nuo 16 metų), taip, buvo liūdna nenuvažiuoti į Taizė ar su "Erasmus" programa į Vokietiją (bet čia esu jau trečia diena ir kelionės po šalį nežada baigtis dar ilgai), bet kiekvienas dalykas turi savo kainą ir aš esu linkusi ją sumokėti (ir net nerizikuoti. Važiuodami į Šveicariją jūs niekada negalite rizikuoti, tai neįmanoma).

Prieš išvažiuojant atsitiko du gana "nenormalūs" dalykai:

Prancūzų kalba, kava ir mineralinis Birštono vanduo iš nemokamo fontanėlio.

1. Vaikystėje mėgau varškės sūrelius ir tėvai man juos įteikdavo prieš gana nemėgstamas dienas darželyje ar mokykloje. Tačiau jau penkeris metus nevalgiau jų reguliariai (kartą į 4 mėnesius gal ir nusipirkdavau, bet nedažniau) ir dabar manyje pabudo kažkas stipraus, atrodo, lyg gaučiau paliepimą kažko iš viršaus (jei ten viršuje kažkas yra): "Simona, neturėsi galimybės net nusipirkti sūrelių Alpėse. Atsivalgyk." Ir aš valgiau daug, kartais per pusryčius žiūrėdama kokį serialą suvalgydavau po 5-6 sūrelius. O dar norėjau prieš važiuodama į Šveicariją sulieknėti, nes vidutiniškai mainų moksleiviai per metus priauga 10 kg.
2. Staigus noras apžiūrėti Lietuvą nėra toks jau būdingas man. Galbūt prie to prisidėjo "Pliažo knyga", kurioje galima buvo paskaityti apie tikrai įdomias ir niekad nelankytas vietas, o galbūt atgimė tas pats jausmas, kuris rėkte rėkė, jog visus metus nebegalėsiu net į mylimą Gedimino kalną užkopti. Pirmiausia važiavau į Kauną, pas draugę, kurios nemačiau daugiau nei pusantrų metų. Ji surengė tikrai nuostabią ekskursiją po Vilniaus priešiškąjį miestą ir padovanojo keletą smagių pokalbių. Vėliau važiavau į Anykščius, kuriuose vyko miesto šventė. Joje teko suvalgyti patį šlykščiausią mano gyvenime kebabą (tiesa, jis buvo tik koks ketvirtas ar penktas), šokti pagal "Biplanų" šlagerius bei šokti laisvu kritimu nuo berods 16 metrų aukščio. Šias naktines pramogas su manimi įgyvendino penkerius metus buvusi mano bendraklasė Adelė. Taip pat pagaliau aplankiai ir įžymųjį Lajų taką, apie kurį taip visi kalbėjo ir rašė. Patiko. Kiekvieną vasarą lankyti Trakai taip pat nebuvo pamiršti: atlikome "klišė" vadinamas veiklas ir ragavome morkų skonio ledus. Nepatiko. Kitą dieną važiavau kelioms nakvynėms į Alytų. Laikas buvo gerai praleistas su Rugile ir labai keistais filmais. Paryčiais vaikščiojome miške, nemiegojome visą parą, valgėme sušius ir džiaugėmės draugyste. Beveik paskutinį kartą prieš išvykstant. O paskutinį savaitgalį su tėvais aplankėme Birštoną. Jame svečiavausi pirmąjį kartą ir tiesa, be labai patikusio nemokamo spa centre bei restorano, nelabai ką ir pamačiau. Arba lijo, arba skaudėjo pilvą, arba buvo Olimpinių žaidynių atidarymas. Visa tai įvykdžiau, per pusę mėnesio ir esu tikrai patenkinta. Vasara Lietuvoje buvo įsimintina!

Taip pat dar buvo du atsisveikinimai su žmonėmis, kurie man yra labai brangūs: dalimi giminės ir dalimi draugų. Su pastaraisiais buvome surengę mini iškylą sode: žaidėme "Alias", valgėme, kalbėjome. Jie man įteikė tikrai išradingas ir įdomias dovanas, apie kurias pasistengsiu greitu metu parašyti čia. O su gimine nuėjome į vieną skanesnių Užupio Respublikos restoranų "Bel Ami". Be nuostabaus braškių ir mėtų šerbeto mane tikrai nudžiugino jų nuoširdus dėmesys ir rūpestis.

Šeima.

Labai kviečiu jus pasekti mane ir instagrame (s_aleksandraviciute) bei snapchate pridėti į draugus (simona_berry). Jei jus domina, ten tikrai bus nemažai kasdieninių mano gyvenimo akimirkų iš čia.

Iki kitų kartų, Simona.

Traukos dėsnis (ne religija, o tikėjimas)

Dar prieš kelias dienas čia teigiau, jog nesu krikščionė, esu bedievė ir be religijos (bent jau neįvardinčiau savo tikėjimo taip). Gink dieve, jeigu jau toks esi, jog šito neperskaitytų mano tikybos mokytoja. Bet ji greičiausiai ir taip neperskaitys, tad tavo būties tai neįrodys. Bet aš tikėsiu, jog ji net neturės laiko skaityti kažkokios paauglės pamąstymų, nes ji turi ir savo veiklos, o mane auklės kitais būdais mokykloje.

Traukos dėsnis (angl. Law of Attraction) ypatingai išpopuliarėjo 2006 m., kuomet buvo išleista Rhonda's Byrne knyga "Paslaptis". Tiesa, vis dar neskaičiau jos, nes turiu gan aukštus lūkesčius ir bijau, kad man gali nepatikti. Be to, tai yra motyvacinė knyga, kurios paskirtis yra pasakyti, jog tu gali viską, o tai jau padarė mano mama ir tėtis - jie sakė, jog aš galiu viską. Taip, knyga išmoko keletą traukos dėsnių, bet pagal įvairius atsiliepimus, informaciją daug lengviau ir greičiau įmanoma yra susirinkti iš įvairių youtube filmukų, tinklaraščių ir t.t. Tuo labiau, jog šioje srityje disinformacija labai ryškiai juntama, tad galima drąsiai ieškotis informacijos nebijant būti suklaidintam. O taip pat, kaip ir teigiau anksčiau, nėra vienos tiesos ir neturėtų būti didelių autoritetų, svarbiausia, manau, yra atrasti kas tinka tau ir su kuo tu galėsi gyventi toliau.

Kaip ir kiekvienas liberalus žmogus pasakytų - mąstyk savo galvą. Dar galima pridėti, jog turi ir svajoti, bet atsargiai, nes galiausiai viskas išsipildo. Ir gal dėl paskutinio punkto kažkas norės paprieštarauti, o aš ir pati, iš asmeninės patirties sakau, jog labai ilgai norėjau tapti mergina DJ, netgi draugams kai kuriems teigiau, jog galėčiau pagroti, bet tiesa yra tokia, jog neužtenka tik ir svajoti, turi daryti. Ir daryti daug, ir dirbti daug, ir priimti bet kokį naują iššūkį kely, jog vėliau jis tau praverstų ateity. Svajonės neišsipildys savaime ir tu staiga netapsi naujai pripažinta Gigi Hadid - tai nėra toks paprastas dalykas, kaip Kalėdos, kurių laukiame ir apie jas svajojame, o galiausiai šūst, jos jau čia. Deja.

Trakos dėsnio esmė yra, jog mes galime gauti viską, ko tik norime, tačiau svarbiausia daug apie tai galvoti, įsivaizduoti kaip tai vyksta ir dirbti ties tikslu. Labai paprasta, jeigu tik esi sąžiningas su savimi ir su savo mintimis. Galvok apie savo svajones prieš užmigdama, duše, autobuse. Ir dirbk. Po kurio laiko viskas ateis. O jog suaktyvintum visą procesą, galiu pasiūlyti jums keletą dalykėlių (kuriuos pasiūlys vos ne visi "Law of Attraction" gerbėjai), kuriais naudojausi norėdama dalyvauti mainų programoje (apie ją truputį kalbėjau čia):

1. Įsivaizduok, jog jau turi tą svajonę savo rankose. Nesakau, jog reikia eiti ir visiems meluoti, tačiau bandyk gyventi taip, lyg tai jau turėtum, lyg tai jau būtų akivaizdu. Jei nori būti liekna, nusipirk keletą mažesnio dydžio drabužių, jei nori išvažiuoti į mainus, susidaryk sąrašą daiktų, kurie tau turi tilpti į 28 kilogramus, pasiskaityk apie miestus, į kuriuos norėtum nuvykti.
2. Žinok savo prioritetus. Nereikia gyventi tik svajonėmis, pamirštant dabartį bei arti dieną naktį nesimėgaujant akimirka, o poto laukti to lemtingojo išganymo. Nepamiršk ir dabarties, turi džiaugtis gyvenimu ir dabar, tačiau suprask, kas tau yra svarbiau - ar šiuo metu su draugais užsukti į kabaką ir neįšeiti nepalikus 15 eurų, ar geriau kokioje išsvajotoje Australijoje su naujais kelionės pažįstamais užsukti į barą. Niekas nesako, jog negali eiti du kartus, bet tu gali pasirinkti, kurį kartą reikėtų labiau pataupyti pinigus. Man mainai buvo svajonė su metus, bet tai nereiškia, jog aš nedirbau prie kitų projektų bei netobulėjau kaip asmenybė kitais būdais. Tiesiog ties mainų projektu praleidau daugiau savo laisvalaikio, kuris netgi ir taip buvo malonus. Kol draugai linksminosi vakarėlyje (tikra istorija, dėl kurios kai kurie žmonės iki šiol mane graužia, nes pagal juos buvo epic, bet aš tikiu, jog man visi metai bus epic ir tai man yra svarbiau).
3. Pasidaryk motyvacinę lentą. Tokią dariausi dėl įkvėpimo sveikai maitintis bei sportuoti, tokią dariausi ir žinodama, jog noriu keliauti, noriu į mainus. Magijos čia jokios nėra - matydama, o ne tik įsivaizduodama svajones, tu būsi pasiruošusi labiau ties jomis dirbti ir stengtis. Mintis gali nuvyti, gali pamiršti ir svajoti (net to nenorėdama), tačiau didelis popieriaus lakštas su frazėmis ir nuotraukomis prie lovos, tinkama telefono bei kompiuterio užsklanda bus puikus priminimas tau.
4. Daryk gerą kitiems. Traukos dėsnis siejasi ir su mums visiems gerai žinoma, dažnai blondinių filmuose pašmaikštauti naudojama karma. Aš labai tikiuosi, jog lazda turi du galus, o ne vieną apdaužytą galą, o kitas yra jau prisaistytas išpažinties ar kraupaus aukojimo nuopelnu. Darai gera, gauni atgal dar geriau, nori kenkti kažkam - kažkas pakenks tau dar labiau. Ir paprastai taip jau būna, o ypatingai su tuo pozityviuoju pavyzdžiu - savanoriaudama įgauni daug patirties, padėdama draugui žinai, jog jis tau irgi padės per blogus laikus, pagelbėdama benamiui gali jam pakeisti gyvenimą, o tai irgi turėtų tave džiuginti. Ir labai, ypatingai jei moki džiaugtis dėl kitų laimės.
5. Mąstyk pozityviai (net ir nepasisekus) ir būk dėkinga už viską. Ir netik kalbant apie svajones, bet apskritai. Traukos dėsnis remiasi teorija, jog viskas nutinka dėl kažkokios priežasties. Net galiu Jums duoti jau kitą pavyzdį, iš praeities: ankstyvojoje paauglystėje skaičiau žurnalą "Luka", tačiau labai jau greitai jis man nusibodo, o ir prenumerata pasibaigė, tad nebepirkau daugiau. Kadangi mamai šios naujienos nepranešiau, gruodžio mėnesį lyg kur niekur man ji nupirko žurnalą. Nusiteikusi prieš jį kažkokiu būdu nebuvau, tad tikrai nepuoliau plėšyti - vis vien perverčiau, paskaičiau porą straipsnių ir mano akys užkliuvo ties patarimais, kaip rašyti dienoraštį (nes jau tada mėgau tai daryti), o gale buvo nurodyta, jog tai padarė Teenage Dreams mėnesio rašytoja. Ir aš susidomėjau - kaip tokia tapti, jog mano straipnis irgi puikuotusi žurnale? Taip atradau visą tinklaraščių pasaulį, balandžio mėnesį buvo publikuotas mano straipsnis apie pinigų taupymą, o vasarą sukūriau tinklaraštį, vėliau antrą, o dar po kelių metų - trečią. Mama nupirko man žurnalą, kuriuo buvau nusivylusi, bet galų gale - jis tikrai pakeitė mano gyvenimą. Nežinia ar be jo būčiau išmokusi siekti savo tikslų taip, kaip tai darau dabar. Tad net jei neįstojai į norimą gimnaziją (galbūt kita tau pasiūlys ne stiprų mokslą, bet gerus savęs pažinimo projektus, kuomet atrasi savo ateities kelią), net jei ir neišvykai į ilgai planuotą išvyką su šeima (galbūt čia, vietoje, tuo metu atrasi savo gyvenimo meilę), net jei barista vietoj karvės pieno įpylė to pasibjaurėtino hipių veganų, aiškinančių kaip reikia gyventi, gėrimo į kavą (galbūt tau skonis taip patiks, jog susidomėsi net ir tais veganais, o vėliau sugalvosi jiems kepti spurgas ir iš užsidirbti), net jei neišvažiuosi į mainus (galbūt čia atrasi būdų, kaip keliauti nemokamai su jaunimo programomis ir galiausiai metus gyvensi ne vienoje šalyje, o per metus pamatysi dešimtys šalių bei nereikės tokiam ilgam laikui palikti gimtinės) - tikėk, jog taip ir buvo lemta, užuot kaltinus valdžią, žiniasklaidą, švietimą (juokutis, nes šitus lengviausia kaltinti).

Taip ir gyventi bus paprasčiau. Pozityviai. Ir su šypsena.

Ir galų gale, leisk laiką su žmonėmis, kurie tave motyvuoja ir su kuriais tau gera, tada tu netik svajosi apie svajones, bet gyvensi tikrų tikriausia svajone. Kaip ten sakoma, nesvarbu kaip, svarbu su kuo? Tai vakarui ir linkiu atrasti, jei dar neturi tokius žmones.

Ir siek savo svajonių, mielas skaitytojau!

Simona.

Kaip priaugti du kilogramus per 18 dienų arba turėti nuostabų Instagram'ą

Nežinau, ar jums yra tekę kada nors rizikuoti savo gyvybe net to nenorint, bet jei kada nors važiuosite ar skrisite į vieną iš pietinių Italijos salų, gali būti, jog teks. Nebent Jūs esate vienas iš "viskas įskaičiuota į kainą" mėgėjų, kurie net neišnaudoja TO VISKO ir kiauras šešias atostogų dienas kepat prie baseino su, ačiū dievui, NEMOKAMU nealkoholiniu (o gal tu turi itin liberalius tėvus, kurie leidžia ir gėrimus su laipsniais) mojito. Smagu Jums bei smagūs ir įspūdingi įspūdžiai iš kelionių. Bet galiu lažintis iš netgi mokamo gėrimo, jog manosios šeimos atostogos buvo dar smagesnės ir įspūdingesnės net ir turint omeny, jog su išnuomotu automobiliuku daug kartų vos nepatekome į avarijas. Sicilijoj jau gąsdina nebe lietuviški duobėti keliai, o tų keliukų vairuotojai. Ir apie sukeliamą pavojų gyvybei poilsiaujant ten kalbu ne tik aš, patikėkite.

O kur dar visi teisingi ar nelabai sapaliojimai apie tą didžiąją mafiją? Tikiu, jog apie filmą "Krikštatėvis" esate girdėję (2 ir 3 vietos imdb pasaulinių filmų sąraše) - būtent Sicilijos gyventojo sudaroma šešėlinė ekonomika čia ir apdainuota, tad daugumą filmo scenų galima pamatyti savomis akimis, kas skamba labai neįtikinamai, turint omeny, jog daugelis tuos vaizdus stebėjo tik per kino ekranus (tiesa, aš šios istorijos filmų serijos vis dar nemačiau, tad dar labiau priartėju prie mažumų). Kadangi keliavome į šį, aštuoniolikos dienų nuotykį su draugų šeima, juokeliai apie mafiją tapo dar dažniau girdimi ir absurdiški, o dar ir viską vainikavo turistams skirtos parduotuvės, kur galima buvo nusipirkti tiek prijuosčių su Krikštatėvio atvaizdu, tiek prezervatyvų (bent jau ant jų dėžučių). Tad jeigu esate išprotėjęs šio filmo maniakas, važiuoti verta, nes bent jau mano tėtis gerėjosi visomis matytomis scenomis ir džiaugėsi galėdamas prisiminti, kas vyko prie šio kalno ar ano paplūdimio.

Žinot, kas yra labai juokinga? Kai koks nors žmogus, nepatenkintas viskuo kas susiję su Lietuva - valdžia, sportu, ekonomika, geografine padėtimi ir t.t., pradeda dar ir burnoti, kokia mūsų šalis purvina bei pilna šiukšlių. Ir dar prie to pačio sulygina mus sulikusia Europa. Žinoma, yra ir švaresnių šalių, kaip Švedija ar Estija, tačiau didžioji dalis, o ypatingai vakarai yra dar labiau nuniokoti įvairiais plastikiniais maišeliais nei mes. Turbūt pati netvarkingiausioji mano matyta valstybė yra Graikija ir žinant tai, jog Sicilija kažkada jai priklausė, atrodo, lyg seni seni įpročiai nedingsta. Ir čia jau nebe įprastos minėtos vakarų Europos šiukšlės, tad jeigu jums Lietuvoj nešvaru, prieš pasirenkant kaip kelionių kryptį Graikiją ar Siciliją, rimtai pamąstykite ar norite tai išvysti, o jeigu esate dievobaimingas, kelis kartus persižegnokit - galbūt kaip tik prieš Jūsų atvažiavimą bent jau perpildytų konteinerių šiukšles išveš. O mums tokią šventę pamatyti pasitaikė tik atostogų viduryje.

Sicilijoje yra daug koplytėlių. Ypatingai Palerme (salos sostinė)

Nepaisant to, jog ši sala nėra išlaižytas Holivudas, kavinėse ir parduotuvėse dirbantys žmonės net nepasivargina išmokti kalbos pradžiamokslio. Žinoma, pasisveikinti turbūt kiekvienoje šalyje yra gražu vietine kalba, bet papasakoti, kur yra tualetas restorane angliškai galėtų ir personalas. Atleidus šias nuodėmes itin pamaldiems italams būtų galima, jeigu bent jau turizmo centruose aptarnautų ne tik italų kalba. Nes kai užsukome į tokį pastatą viename didmiesčių, apie jį dvi poniulytės pasakojo grakščia italų kalba, pridurdamos "okay" bei "right", "left". Žodžių, per aštuoniolika dienų išmokome tikrai neįtikėtinai daug naujų žodžių, tad galbūt viskas ir nebuvo taip blogai.

Tačiau kaip populiaru teigti tumblr ar instagram'e, nėra nieko blogo, ko nenustelbtų maistas. Ir oi, čia jis skanus. Tiesa, Sicilija nėra tokia pagarsėjusi makaronais kaip koks svajingasis Toskanos regionas, tad čia lėkštė makaronų bus vienas brangesniu patiekalų, esančių meniu. Bet jūros gėrybės, picos, įvairūs nacionaliniai ryžių kukuliai bei desertai yra tikrai nuostabu. Apskritai, Sicilijoje galima prisiragauti tiek visokių įdomybių, jog atrodys lyg po JAV maisto festivalius vaikštai. Štai kairėje galite matyti taip ir vadinamą Amerikietiškąją picą su fri bulvytėmis bei dešrelėmis, o dešinėje "frozen crepe" - ant šaldytų plokčių iš jogurtinių ledų gaminamas blynas, į kurio vidų prideda tavo pasirinktų priedų ir viską gražiai sulanksto. Apskritai, gatvės maisto kultūra šiame regione yra labai pažengusi. Ir aišku galbūt gaila, jog kiekvienu dangišku kasneliu negalėjau pasidalinti snapchat programėlėje, nes Sicilijoje esantis wifi ryšys yra vienas prasčiausių (jis yra daugumoje kavinių, viešbučiuose, tačiau yra labai silpnas), tad jei vykstate čia poilsiauti, pasiruoškite socialinių tinklų badui. Bet išgyventi tikrai įmanoma.

Sekantis dalykas, tikrai vertas atskiros pastraipos - paplūdimiai. Tokie kaip iš filmų arba tų instagram'o profilių, kurių merginos atrodo lyg nieko daugiau nebeveiktų, o tik maudytųsi ir degintųsi, būtų su savo gražiais aukštais vaikinais ir valgytų skanų maistą, bet nestorėtų. Nežinau, ar paskutinį mano punktą pasieksite Italijoj, nes bent jau prie manęs, deja, du kilogramai prilipo, tačiau kitais dvejais tikrai verta pasimėgauti bent dalį atostogų laiko. Žydras vanduo, prie kurio temperatūros tikrai nereikės pratintis ir penkias minutes stovėti tik pabridus lygi kelių, o dar greitesnis ir daugiau adrenalino dovanojantis pasiūlymas, nei tiktai bėgti į vandenį - šokti nuo uolų į jį. Tiesa, pirmiausia būtų gerai sužinoti, ar krantas tam tinkamas ir saugus, bet vėliau jau nemanau, ar dar norėsite grįžti į laikinus namus miegoti, turbūt net ir ledų vagonėliai, esantys šalia nelabai jau ir rūpės. Ypatingai, jei dar ir nardymo akinių nepamiršit. Tuomet dar ir akims bus malonumas.

Labiausiai patikę miestai - Cefalu bei Trapani. Cefalu - turbūt vienas idealiausių turistinių miestelių, kokius tik esu mačiusi. Tvarkingas, didelis senamiestis, viskas grįsta akmeniu (tad net ir karštą dieną bus vėsiau nei kituose miestuose), o pats miestelis su įvairiomis pramogomis atgyja 20 h., kuomet ir smagu pavaikštinėti su draugais ir bankrutuoti. Trapani yra labiau multikultūrinis miestelis, kuriame gausu ambasadų, įvairių nyderlandų bei prancūzų kavinukių, ledų čia galima paragauti įvairiausių formų ir skonių, tad galite pamiršti nuobodžius rutuliukus ir vafliukus. Jeigu ateity svajotumėte įkurti savo restoraną, galite apsilankyti čia ir pasisemti įvairių dizaino idėjų, kurios Lietuvoje dar tikrai nematytos, tačiau labai viliojančios. Turiu pabrėžti, jog keliavome tik šiaurinėje salos dalyje, tad neteko pamatyti dar daug įspūdingų vietų (o juk visi apsilankiusieji kaip tik teigia, jog pietinė dalis yra dar gražesnė), tokių kaip juodasis paplūdimys arba Etnos. Tiesa, šis minėtas ugnikalnis tikrai turėtų būti vertas įrašytas į Siciliją atvažiavusio keliautojo vizitų sąrašą. Man labiausiai gaila, jog šio taško neaplankėme, nes tai yra vienas aukščiausių Europoje esančių ugnikalnių, kuris vis dar yra aktyvus (paskutinis proveržis - 2013 m. spalio 26 d.). Ypatingai naktį, vis dar pliuškenančio kalno reginys turėtų būti nuostabus - su keltuvais galima ant jo užkilti ir viską pamatyti gyvai. Be to, tuo pačiu metu būsite ant dviejų litosferos plokščių - Euroazijos ir Afrikos.

Ar esate buvoję Sicilijoje? Gal pastebėjote dar kokių pliusų ar minusų? O gal dabar jau norėtumėte nuvykti?
Būtų įdomų sužinoti ir iki kitų kartų!
Simona.
P.S. Daugiau kelionės bei kasdieninių akimirkų mano instagram'e - s_aleksandraviciute