Šveicarija buvo lyg visai kitas gyvenimas

95 procentus savo dienoraščio lapų prirašiau per paskutinį mėnesį:

apie tai, kaip smagu atrasti slaptus pliažus, kuriuose nieko nėra apart tavęs, kelių draugų ir didingų kalnų;

apie tai, kaip gera yra dainuoti atviras, vulgarias dainas geroje kompanijoje;

apie tai, kiek daug fermentuotų vynuogių sulčių po 2,75 frankus mes dalinomės Ciuricho parkuose;

apie tai, kaip myliu savo paskutinį traukinį iš Berno naktį namo (00:09), nes jame praleidžiu daug savaitgalių, bet taip, kaip gaila, jog beveik visada dėl jo turiu pirma palikti susibūrimus;

apie tai, kaip "vėliavėlių žaidimas" tampa nuomonės neturinčia tema, bet visi jau sukolekcionuotąsias surašo į savo išmanius telefonukus;

apie tai, kiek įspūdingų vietų pamačiau, kiek iš jų tapo man labai nostalgiškos ir apie tai, kad likus 20 dienų neturėsiu daug laiko jas visas dar kartą aplankyti;

apie tai, kiek daug kebabų įmanoma per savaitę suvalgyti, turint omeny, jog tai yra vienas iš nedaugelio maisto, kurio kaina atitinka jo dydį, todėl jį suvalgyti tenka dažnai biudžetinėmis išlygomis;

apie tai, kaip vieną dieną didžiuojuosi išmokusi dar vieną užsienio kalbą, o kitą dieną nebesuprantu ir paprasto klausimo apie orą;

apie tai, kaip kartais būna sunku būti su man paskirta šeima;

apie taip, kaip dienos šveicariškoje mokykloje kartais atrodo lyg veltui praleistos.

Šitie metai man jau dabar švilpauja įvairiais sentimentais. Aš labai dažnai nežinau kaip jaustis paprastose situacijose, nes nežinau, kur aš priklausau. Ar ten, Lietuvoje, kartu su įvairiomis socialinėmis veiklomis, su Bekešo kalnu, veganiška "Jurigiaus ir drakono", mylinčia šeima ir senais draugais, su kurių pusę mūsų jau jokie intymūs pokalbiai nesieja nei skambučiai. O gal ten, kur nors darbo dienomis paskutiniais mėnesiais dažniausiai yra braukiamos likusios dienos, tačiau mane apkabina australai ir lotynai, kartu pasakodami apie savo kultūras, kartu žodžiais parodo savo svajones, naktimis išslenka iš namų pamatyti naktinį Bazelį ir velkasi į 10 valandų traukinių keliones, kuriuose dainuojame ispaniškas dainas ir vienas ant kito miegame.

Aš nežinau, kuris gyvenimas yra mano ir kurio aš jau pasiilgau, nors nei vienas jų dar nesibaigė. Buvo dienų, kada vakarais aš gulėdavau lovoje ir po skambučio tėvams suvalgydavau daug šokolado, klausydavausi muzikos ir daug verkdavau, nes tada pasidarydavo lengviau. Dabar likus, kelioms dienoms aš bandau save paruošti grįžimui, bet aš negaliu suvokti, jog šis tarpsnis, kuris atrodo tęsiasi amžinai, bet tuo pačiu ir prabėgęs lyg Eurovizija - jau tuoj baigsis.

Aš pasiilgau Lietuvos, aš pasiilgau jos labai, tačiau yra tiek dalykų, kurie laiko mane čia ir kurie nebebus ten pat, kai kada nors grįšiu. Gal dėl to ir nebuvo taip sunku palikti pirminio gyvenimo, nes žinojau, jog po metų grįžus bus tik metų skirtumas tarp manęs, kuri gimtinėj nieko nedarė ir visų kitų, gyvenusių toliau - ir nors metai keičia daug, kai kurie dalykai bus išlikę tokie patys apart mano mylimo Gedimino kalno (o taip norėčiau grįžus jį aplankyti pirmiausiai) bei vienos draugės, kuri galimai išvažiuos mokytis į Vokietiją (bet vėl gi - tai nėra taip toli ir tai yra tik vienas žmogus, kurį po kelių valandų skrydžio nebus taip sunku vėl pamatyti). Tačiau sugrįžus į Šveicariją, kad ir po pusės metų, niekas, apart mano mylimų kalnų nebus taip pat. O ir jie, be smagios kopinėjimo kompanijos primena tik sudžiuvusius litosferos kyšulius (berods tai išmokau septintoje klasėje, geografijos pamokoje. O gal mane jau mano žinios klaidina).

Nostalgija mane užklupdavo po paprastų dviejų savaičių atostogų, tad grįžus po 10 mėnesių, turėtų būti tik dar sunkiau ir nors kažkas pavydės mano apturėtų "atostogų", dieve, gyvenimas svetur jų visai neprimena, nes tai buvo sunkiausieji kol kas mano metai.

Sėdėti pamokose ir nesuprasti nei vieno tau sakomo žodžio, sumaišyti traukinius ir po pamokų netyčia nuvažiuoti į Ženevą vietoj namų, kartais per pertrauką valgyti pasislėpusiai mokyklos atsarginiuose koridoriuose (o vieną kartą teko ir tualete), nes bijai pasisiūlyti į kompaniją arba tavo draugės nėra tą dieną, visas savo problemas tvarkytis pačiai, žinant, jog tavo priimančioji šeima yra kiek griežtesnė nei tikroji, valgyti pietus kiekvieną dieną ne namie bei pasilikti pinigų malonioms išlaidoms kai turi minimalius dienpinigius, neturėti galimybės pakalbėti ta kalba, kuri nelaužo tau liežuvio.

Ir vis dėl to, tai metai, kuriuos rekomenduočiau visiems ir metai, kurio nesėkmes pamiršiu keliems mėnesiams praėjus nuo grįžimo ir mano atminty Šveicarija visada išliks vieta, kuri iš manęs pastatė vos nenaują asmenybę. Ir turbūt jau reikia pradėti planuoti naujus nuotykius?

Simona.

Trys kaušeliai Italijos: pabėgėlių istorijos, įdomūs žmonės, gyvenimo pamokos

Man ledai geriausiai apibūdina Italijos jausmą - galbūt dėl to kaltas "Valgyk, melskis ir mylėk" filmas, bet beveik visą laiką juos laižydama, atkuriu prisiminimus, kaip tai dariau kokioje nors Sienoje. O kaušelių (bei šaukštų, kaip Rūta sakė) mes suvalgėme visai nemažai per antrąją balandžio savaitę.

Mūsų viešbučio terasa ir vieta, kurioje liko daugiausiai prisiminimų

YFU, jau spėjusi pakeisti mano gyvenimą, siūlosi daryti tą ir vėl, tad šį kartą, tam tikroms šalims pasiūlė sudalyvauti projekte "Routes&Rootes", kuris yra skirtas migracijos bei pabėgėlių problemoms nagrinėti. Ir nors ilgai svarsčiau dėl kainos, norėjimas sužinoti, ar dar išgirsiu ko nesu girdėjus, geriausia draugė Rūta, dalyvausianti ten irgi bei mintys apie picas mane prisiekdino, kad nesigailėsiu.

Visa savaitė juokiausi beveik visą laiką (išskyrus tas labai rimtas diskusijas), nu bet didžiausias prikolas buvo lėktuvų bilietai šveicarams. Vieni skrido iš Ženevos į Ciurichą (276km), tada 3 valandas sėdėjo ten, o vėliau iš Ciuricho į Milaną (281km), o man, ačiū dievui, teko tik iš Ciuricho į Milaną. Ir taip sakau ne dėl to, jog nemėgstu lėktuvų, bet dėl didesnės projekto kainos (nors didėlė suma buvo gauta iš rėmėjų). Su traukiniais būtų tekę važiuoti pigiau, o laiko sąnaudos, turint omeny, jog oro uoste 6h turėjome laukti kitų grupių, būtų buvusios kur kas trumpesnės. Nepaisant visko, tai turbūt buvo vienintėlė ne iki galo suplanuota savaitės dalis, bet ir joje galima žvelgti pliusų, nes mano 25minučių skrydis virš alpių buvo tikrai nedekvačiai įspūdingas.

Aš, Rūta ir šveicarė Aisha

Kitas įsimintinas dalykas tapo neabejotinai pabėgėlių stovykla Italijoje - graži parko būstinė kiek tolėliau nuo miesto, pilna džiaugsmo ir gal kiek baimės pradėti vėl tikėti prislėgusi vieta. Turiu paminėti, jog ji atvira lankytojams, nusprendusiais pabendrauti su žmonėmis ir sugriauti savo stereotipus - visa vieta yra prižiūrėta būtent čia išsigelbėjimo ieškančių gyventojų, maistas kavinėje taip pat yra jų paruoštas, o be to ir tikrai labai skanus - penki metai, kuriuos jie turi praleisti čia prieš gaunant pilietybę tikrai nėra praleisti veltui, italų kalba jie irgi spėjo įgusti bendrauti. Atvažiavę čia turėjome trumpą paskaitą, parengtą savanorių susipažinti su visais skaičiais, o vėliau bendravome ir su pabėgėliais, uždavėme pačius mums aktualiausius klausimus.

Dauguma jų - atvykę nelegaliai, su valtimis. Kelionės dažnai trunka po kelis mėnesius ir yra visiškai nepigios jiems (Somaliečiui tai kainavo apytiksliai 3500 eurus, kitos tautybės žmogui - 10 000 eurų), kai kam pražūtingos, daug skausmo sukeliančios ir visai šeimai neįperkamos. Faktas, jog atkeliauja daugiau vyrų, nėra pats mano mylimiausias šioje istorijoje, bet paskutiniaisiais metais situacija keičiasi, tik žiniasklaida to tiek daug neaptarinėja. Neaptarinėja ir to, jog vizas gauti yra beveik neįmanoma (juk kelionė lėktuvu būtų daug patogesnė ir pigesnė) ir dėl valčių kelionių, kurių mes taip bijome, žūsta nemažai žmonių. Ir tiesa pasakius, aš irgi bijau, tačiau vienintelis būdas atsikratyti šių jausmų yra bendravimas, tinkamų naujienų atsirinkimas bei dokumentinių (!) filmų stebėjimas.

Pietūs pabėgėlių stovykloje.

Ne visi jie bėga ir nuo mums, europiečiams vienintelės suprantamos priežasties - karo. Taip, kai kas ieškosi geresnio gyvenimo ir mano manymu, tai yra visiškai suprantama - mes, lietuviai darome tą patį Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje ar dar kokioje Danijoje. Pasaulis darosi vis multikultūriškesnis ir tai nėra blogai, kol mes žinome savo vertybes - šio jau niekas negali pavogti.

Vienas pabėgėlių 10 metų gyveno kalėjime dėl to, jog buvo homoseksualus. Kitas bėgo nuo tėvo, iš kurio turėjo perimti karaliaus postą (kartu ir daug atsakomybių, prievartinių įsipareigojimų, kurie nebūtinai yra humaniški). Dar kitas - patyrė didelį verslo žlugimą ir tapo nemėgiamas vietinių - tad vėl, teko iškeliauti.

Turbūt labiausiai įstrigęs pasakymas viso susitikimo metu, nuskambėjęs iš afrikiečio lūpų buvo "Jeigu jūs atvyksite į Afriką, mes jūs svetingai priimsime, gerbsime ir papasakosim apie savo kultūra. Kodėl Jums sunku padaryti tą patį?"

Stovyklos kiemelis.

Esu dėkinga už šią patirtį, bet taip pat laiminga esu ir už sutiktus naujus mainų moksleivius, išsisklaidžiusius visoje Europoje: dauguma atvykusių į Italiją, šiuo metu gyvena Vokietijoje arba Estijoje, o pastarąja yra išsirinkę tikrai įdomesni veikėjai - jie norėjo kažko naujo, nematyto ir nelabai girdėto. Vienas tokių - belgas Pieter, turbūt vienas nuoširdžiausių ir linksmiausių iki šiolei sutiktų žmonių - sakantis taip ir maudynėms naktį šaltoje jūroje, sakantis taip melui, jog Estijoje yra sukurti sūreliai (kohuke), ir sakantis "taip, aš galiu padėti" žmonėmis, turintiems asmeninių problemų. Su juo kalbėdama supratau, kiek daug laiko išleidžiu nevertingai literatūrai (ir esu įkvėpta perskaityti kelias jo rekomenduojamas knygas), vengiu į mane nepanašių žmonių, kas atneštų naujų spalvų į mano požiūrį, jog pozityvumas visada yra gerai ir dar kartą įsitikinau, kad kovojimas dėl savo laimės nėra savanaudiškas poelgis. Jis myli Estiją, didžiuojasi įsigytais greičio akiniais ir orginaliomis "Adidas" striukytėmis (kurių jau ir aš užsinorėjau), dažosi plaukus, nes ten taip madinga ir jis nori pilnai įnerti į šią kultūrą, o pusė nuotraukų instagrame yra užfiksuotos taisyklingoje gopniko pozoje. Va čia tai žmogus!

Vienas vakaro pokalbių.

Kitas vakaro pokalbis.

Kita mane nustebinusi mergina - amerikietė Julia, kurios pirmoji norima mainų šalis buvo Lietuva. Perskaičiusi Rūtos Šepetys knygą "Tarp pilkų debesų" (anglų kalba pavadinimas yra "Shades of Grey" ir tikrai, pradžioje pagalvojau, jog omeny ji turėjo "50 shades of Grey", kas pasirodė keista priežastis norui atvykti į Lietuvą), ji pradėjo mokytis lietuvių kalbos ir domėtis mainų programomis. Gaila, kad galų gale ji išvažiavo į Čekiją, nes tėvai išsigando mus tykančių rusų. Ir štai stereotipas apie Lietuvą, puikiai tinkantis šiai temai - ne viskas ką skaitome ir girdime atitinką tikrovę.

O vieną meksikietį, Rūta ir aš, privertėme įsimylėti Lietuvą, kas vėlgi liks gražus atsiminimas. Pamačiusios, jog pietums jis nevalgo kukurūzų, mes pradėjome išsigalvoti visokius juokučius apie Meksiką tuo pačiu ją lygindamos su nuostabiąja LIThuania - ir jį tai sudomino, juk prieš šį projektą jis net nežinojo, kad ši valstybė egzistuoja. Ir nors atsisveikindami mes tryse visi verkėme, tikiuosi, kad jis atvyks kada nors į Lietuvą, neturinčia jokių sienų!

Paskutinį vakarą, su Pieter ir Rūta, paruošėme projekto uždarymo šou, kuriame šokome "makarena" su stereotipine slavų apranga (dauguma drabužių buvo Pieterio, haha) ir vedėme oskarų įteikinėjimo ceremoniją su juokingomis nominacijomis - dar viena pamoka, labai svarbi man, aš nemoku garsiai kalbėti prieš publiką ir išreikšti visas savo mintis. Šį kartą jaučiausi labai komfortabiliai ir viena mano nustatytų priežasčių šiam išsvajotajam jausmui buvo tai, jog beveik viską darėme eksprontu ir aš labai pasitikėjau savaisiais partneriais. Pasirodo, tai tikrai yra svarbu! Sekanti išmokta ir ateityje man praversianti pamoka, kurią supratau tolimesnėje vakaro programoje (šioji buvo sugalvota Rūtos ir aš esu jai beprotiškai dėkinga) - žmonės neatkreipia dėmesio į tavo išvaizdos minusus, jeigu pats neatkreipi į tai dėmesio. Mano atveju - tai ūgis (180cm), apie kurį aš labai mėgstu skaidyti juokelius. Ir šį kartą, kai žaidėme visiems žinoma žaidimą, kur reikia kiekvienam ant popieriaus parašyti po komplimentą ar pastebėjimą, gavau tik vieną reakciją dėl savo centimetrų, kai paprastai bent pusė tokių būna. Ir aš taip džiaugiausi, jog šie vaikai įvertino kitas mano savybes.

Vakaro vedėjai.

Pati Genuja yra turbūt gražiausias mano matytas šiaurinės Italijos miestas. Nors lankytis teko jau antrą kartą, viskas sukėlė naujus jausmus (o galbūt tai lėmė žmonės šalia) - džiaugsmui nesukliudė nei mano sloga, nei išleistų pinigų skaičius (matot, po Šveicarijos viskas atrodė labai pigu), nei turbūt dar vienas papildomas kilogramas, kurį priaugau kiekvieną dieną valgydama makaronus, ledus ir tą duonelę, keptą su daug alyvuogių aliejaus. Labai patiko ir necentrinė miesto dalis, kurioje mes gyvenome - Nervi. Mūsų viešbučio (kuriame visuose kambariuose kabėjo jėzaus kryžiai) langai buvo nukreipti tiesiai į jūrą, o apylinkės nebuvo tokios turistų apvaikščiotos, jei lankysites šiame mieste - su traukiniu pavažiuokite ir čia!

Bet galų gale, labiausiai pasiilgau tavęs, Rūta. Ačiū, jog važiavai kartu, ačiū, jog kėleisi rytais anksčiau dėl 60 centų rytinės kavos ir pokalbių, ačiū, jog su manim gulėjai ant šaltų plytelių prie jūros, kol kiti linksminosi karaokėje, ačiū, jog pasidalinai pica ir ačiū, jog kartais nusijuokdavai iš mano juokelių. Lygiai po 48 dienų susitiksime Berlyne, kitame nuotykyje!

Stovyklos nedekvati daina:

Stovyklos nedekvatus juokelis:

"What does giraffe say before jumping off the cliff? Nothing, it's an animal"

Tikiuosi po kelių dienų pasisveikinti su Jumis Eurovizijos tema, o šiandien linkiu jums pozityvumo,

Simona.

Kaip atrodo mainų metai Šveicarijoje?

Nerašant čia greičiau kaupiasi dienoraščio lapai ir dienos bėga itin greitai - ir taip sakau ne dėl to, jog visi stebisi šiuo reiškiniu, bet tikrai, kartais pasižiūrėjus į kalendorių belieka tik stebėtis. Planų dar likusiems nepilniems 4 mėnesiams - begalė, tad belieka prisiminti kaip tikslingai planuojamas laikas, susidėlioti išlaidas ir judėti su prancūzų kalba ant liežuvio galo į naktis, pilnas laimės ir džiugesio.

Vevey miestas ir žymioji didelė šakutė šalia maisto muziejaus

Prieš važiuojant į Šveicariją mamai prižadėjau, jog šiais metais "nešvaistysiu" tiek daug laiko Eurovizijos kultui: nacionalinėms ir ne tik atrankoms, konferencijų laidų peržiūromis, aiškinimais, koks yra vieno ar kito atlikėjo ūgis, komentarų skaitymas ir taip toliau, ir taip toliau... man šis konkursas reiškia labai daug, tačiau vis dėl to, šių metų tikslai yra visai kitokie ir aš kalbu ne tik apie naujos kalbos mokinimasį, bet ir apie naujų hobių paieškas, naujos savęs atradimo, tačiau su kiekvienais metais mano susidomėjimas konkursui milžiniškai didėja ir aš jau net nebebandau to stabdyti, tuo labiau, jog šių metų Lietuvos atrankoje ir net paskutinėje laidoje (finale) dalyvavo dvi merginos, kurių viena yra mano bendraklasė - Paula bei Kotryna Juodzevičiūtė. Palaikiau, skaičiau, tauta išsirinko kitą nugalėtoja ir aš vis vien esu laiminga bei šiuo klausimu turbūt nejudu pasroviui: galbūt daina nebuvo visiška mano favoritė (jei įdomu, labiausiai patiko E. Lubys), tačiau kol kas tai yra vienintelė Lietuvos siųsta daina, kurią esu įsirašiusi į grojaraštį ir mielai klausausi kiekvieną dieną. Ar ji kitokia? Taip. Ar ji primena kiek nors V. Matačiūnaite? Galbūt tik savo kitoniškumu, bet galbūt Eurovizija ir yra ta vieta, kur mes turėtume parodyti, kaip mes suvokiame kokybišką muzika? Taip, daina yra "auganti" ir prie "ausies limpa" ne iš pirmo karto, tad tai gali būti kliūtis Kijeve, kur pasirodyti galėsime daugiausiai 3 kartus (sakau 3, nes kiti sako 2, bet juk jei laimi - dainą reikia kartoti tą patį vakarą), tačiau aš tikrai prižadu šiais metais parašyti ilgą straipsnį apie "Euroviziją" ir dar kartą įrodyti savo meilę šiam konkursui bei gal sudominti ir jus (o jei jau domitės, sudominti dar labiau).

Ciuricho nagrinėjimas su moksleivėmis iš JAV ir Portugalijos

Bepaisant kartais nuobodokų darbo dienų (nors situacija po truputį gerėja dėl "ilgesnių" dienų, kuomet produktyvumo neišsunkia šaltis bei tamsa), savaitgaliai ir atostogos susikomponuoja iš tikrai smagių akimirkų, kurių grįžusi į Lietuvą tikrai smarkiai pasiilgisiu - tų pačių vakarų mano anksčiau vadintame nemėgstamiausiame mieste Fribūre, kur pagaliau su čia esančiais mainų moksleiviais atradome ką veikti (yra lazerių smagus žaidimas ir baras vadinamajame "downhill'e", nuo kurio balkono nusidriekia įspūdinga alpių panorama, turime ir porą užeigų skaniai kavai bei ypatingai jaukų knygyną, kuriame visada nemokamai galima įsipilti arbatos) arba karnavalo šventės, kurioje šiais metais sudalyvavau tik dviejuose miestuose, bet abejuose mane lydėjo nuostabi kompanija ir (ne)planuoti nuotykiai. Vasario-balandžio mėnesį vykstantis renginys Šveicarijos daugumos miestuose kviečia žmones persirengti ir keliauti į gatves šokti bei tiesiai šviesiai sakant, išgerti - 2 kartus apsilankiau Liucernoje, 2 kartus Bazelyje, kuriame ritualas yra daug labiau išlaikęs tradicijas ir šį kartą įsiminė labiau dėl to, jog norėjus nueiti į atidarymą, namus sekmadienio naktį palikau porą minučių prieš vidurnaktį, visą naktį vaikščiojau mieste su draugais ir stebėjau renginį, o septintą ryto jau pasigavau traukinį, prisipirkau kavos ir dar atsėdėjau visas pamokas mokykloje (mano mieste ši šventė buvo anksčiau, tad atostogų neturėjome). Ir tikrai, labai norėtusi kitais metais atskristi čia tik dėl šios šventės, bet jau ir kompanijos tokios nebebus ir traukinių nemokamų - tad visad stengiuosi džiaugtis šia akimirka ir būti dėkinga už tai ką turiu, o šiuo metu gyvenime turbūt turiu labai daug.

Paskutinį penktadienį sostinėje vyko ir muziejų naktis - ir taip, aš žinau, jog tokią mes turime Vilniuje, tik gaila, jog joje besilankiau tik vieną kartą, o šiais metais ir vėl nepavyks, tad labai apsidžiaugiau, kad šį renginį galėsiu išgyventi savo dabartinėje gyvenamojoje valstybėje, nors čia jis pasitaikė ir gana brangus. Vis dėl to, viena iš pirmųjų šiltų naktų, prasidėjusi dvejomis porcijomis ledų ir laužais botanikos sode žadėjo daug smagių akimirkų, tokių kaip naktinis parlamento aplankymas ar "šveicariškas kebabas" ant pagaliuko, taip pat dar keletas smagių koncertų bei vėlgi, pirmasis metų gulėjimas ant žolės.

Šveicarijos parlamentas muziejų nakties metu

Dar vieną šeštadienį su dvejomis estėmis ir dvejais turkais (dėl to kartais nesmagu būdavo, nes pradėdavo tarpusavy savomis kalbomis juokauti ir pavyzdžiui nebaltai manė, jog Estijoj ir Lietuvoj šnekama ta pačia kalba) apsilankėme didžiausiame Šveicarijos vandens atrakcionų parke, kuriame buvo labai brangu valgyti, o ir bilietų visos dienos nenusipirkome, tad nuo begalinio bėgiojimo laipteliais į ekstremaliausias čiuožyklas, grįžę atgal į Ciurichą ir išbadėję prisipirkom tiek daug maisto, jog bent jau man net sekančią dieną bloga buvo (o galbūt esmė buvo ne kiekyje, juk pagrindiniu patiekalu tapo lydyto sūrio karštame aliejuje kepsneliai su fri bulvytėmis ir majonezu), bet užtat traukinyje visi dar labiau susibendravome kalbėdami apie savo keistus hobius ir įpročius (žinokit puiki tema, jei nori kažko smagaus, bet ir ne pokalbių apie orą).

Įsivėriau dar vieną auskarą dešinėje ausyje, du kartus peržiūrėjau "50 tamsesnių atspalvių", apsilankiau du kartus "Rotary" mainų moksleivių rengtoje laužų naktyje (velniškumas slypi tame, jog tai ne mano organizacija), užsiregistravau į kelionę Italijon, o dar su Rūta (mainų moksleive Vokietijoje) planuojame savaitgalio išvyką į Vokietiją, spėjau pabuvoti ir nieko įspūdingame maisto muziejuje (nors skambėjo tikrai viltingai), važiavau traukinyje pirmąja klase ir gavau nemokamą sumuštinį, išbandžiau Vietnamo kovos menus, pagaliau apsilankiau Ciuricho Langstrasse gatvę, kurion būtinai sugrįšime į hipsterišką bariuką suvalgyti tacos, o gatvė yra ypatinga, nes primena raudonųjų žibintų kvartalą Amsterdame su savo porno filmų kino teatrų, striptizo klubais ir ant šiukšliadėžių išpurkštais feminimo ženklais, pagaliau perskaičiau Hario Poterio 8 dalį ir dar padariau daug dalykų, kurių jau nebepamenų, pradėjau pavydėti būsimiems mainų moksleiviams ir suvokiau, jog liko mažiau nei 100 dienų, dėl to aš mėgausiuosi iki galo, o Jums sakau sudie ir palieku smagų esto kūrinį, kuris mums sukėlė daug šypsenų!
Simona

Mano dienos kaip šventės keliaujant!

Man žiemos atostogos tesėsi 3 savaites ir dar 2 dienas. Tos dvi dienos buvo praleistos lovoje, stipriai sergant ir prisimenant visas nuostabias dienas, kurios atnešė daug kelionių, daug pamąstymų ir netgi, pasigirsiu, naują idėją "knygai" (tačiau žinant mano pomėgį jas greit užmiršti, pasirašau sau kaip ir mažytį pažadą, jog stengsiuosi bent kartą per savaitę prie jos prisėsti ir išlieti mintis). Šį kartą traukiniuose praleidau dar daugiau laiko nei per rudens atostogas, bet ar gi Milanas, pasiekiamas už 10 frankų (į abi puses) sustabdys troškimą atsikelti 4 valandą ryto ir su pačia šauniausia kompanija sėdėti 10 valandų (į abi puses) traukinyje?

Dvi pirmos nuotraukos iš Lugano, trečioji iš to brangaus pastato su "Pradomis" iš Milano, ketvirtosios nuotraukos pastate įvykdžiau vieną savo svajonių, o penktoji nuotrauka padaryta slidinėjimo kurorte - Grindelwald.

Pirmasis savaitgalis - Kūčios (na, čia jos taip nevadinamos, bet mono lietuviška širdis rėkia šį žodį) bei Kalėdos ir antra jų diena, kuomet jau kepiau bulvynius blynus, valgiau sūrelius ir buvau labai laiminga.

Gruodžio 27ąją dieną su drauge iš Argentinos (turbūt labiau pažįstama, bet jeigu klausiat, iš kur aš atrandu vis naujų žmonių, kurie norėtų pasidalyti kompanija, atsakymas paprastas - parašau jiems. Šveicarijoje tapau tikrai drąsesnė bendravime ir dabar jau visai nebaisu parašyti menkai pažįstamam žmogui ir pasiūlyti išlipti iš žodžio "menkai") nusprendėme nuvažiuoti pirmą kartą iki itališkosios Šveicarijos dalies. Dar prieš važiuojant žinojau, jog temperatūra ten visai kitokia nei kantone, kuriame gyvenu aš, bet žiemos vidury, kai jau matėme daugybę sniego, nesitikėjome išvysti 18 laipsnių ir saulės danguje. Bet taip jau nutiko ir galbūt vien dėl to, Lugano turbūt yra mylimiausias mano miestas čia. Trumpai pasivaikščiojome ir apžiūrėjome vietines gatveles, pilnas tų prabangių parduotuvių (oi sunkiai raitosi šis žodis ant mano liežuvio, žinant, ką mačiau sekančią dieną), nepraleidome progos sukirsti picų (nes juk beveik Italija) bei tų kreminių ledų, pavadinimu "Gelato". Nemeluosiu, pasijutau kaip vasarą, kuomet su tėvais ir važiuojame dažniausiai į kokią Italiją ar Prancūziją. Vienas iš nedaugelio atvejų, kai mainuose tikrai pasijutau kaip paprastose atostogose. Vieno karto užteko - pasidžiaugėm, išleidom truputį per daug pinigų, bet dieną užskaitėm, nes kartu aplankėme dar ir vieną meno parodą bei pamatėm, jog gulbės čia labai drąsios - kapnoja parke būriais ant žolytės ir mėgaujasi brangesniu itališku gyvenimu.

Lugano.

Trečiadienis buvo planuotas turbūt ilgiau negu mėnesį, bet visos svajos išdegė ir diena taip pat buvo užskaityta dešimties balų sistemoje. Vos atvykus į Šveicariją sužinojau, jog beveik visi mainų moksleiviai bent kartą nuvažiuoja į Milaną, kuris palyginus nėra taip toli, o ir nežinia ar pasitaikys kada proga sugrįžti. Tad ir įsirašiau šį miestą į būtiniausiųjų aplankyti per šiuos metus sąrašą (tiesa, net ir neišbraukiau, nes tikiuosi sugrįžti ir pavasarį) ir pagaliau tą progą atėjo. Pirmiausia, tai teko prisiminti kaip gerai, jog turi pažinčių visame pasaulyje. Vienas berniukas iš Hondūro turėjo pažįstamą Italijoje, be kurios mes turbūt net nebūtume išėję iš centro ribų (kurias tikrai vertai pamatyti) bei paragavę itališkųjų (pavadinimo ieškojau 20 minučių, bet taip ir neradau)kalorijų bombų, kurios kitais žodžiais yra spurgos, kurių viduje yra picos įdaras. Eilėje dėl šito skanumyno stovėjome 40 minučių ir turbūt sekantį kartą stovėsiu vėl ten pat, nes nemanau, kad dar kur nors kitur tokį maistą rasiu. Nepasakyčiau, kad miestas paliko didelį žavesį apart maistinės dalies, nes to vidurio Italijos jaukumo trūko, o ir turistų buvo labai daug (ilgai laukėme, kad gautume nuotrauką prie Duomo Katedros, neįsivaizduoju kaip kiti tas nuotraukas padaro taip, kad atrodo, jog jie ten stovi vieni. O gal ir stovi, mes tik netinkamą metą kelionei pasirinkome), bet mes neįėjome į pačią bažnyčią ir taip pat nespėjome apsipirkti, Tad iki pavasario, Milane!

Milanas.

Sekanti diena išliks dar ilgai, net jei labai to nenorėsiu (bet šiuo atveju - noriu), Su keliomis pašėlusiomis merginomis susitarėme susitikti Winterthur mieste, kuriame anksčiau nebuvome, o pamatyti tos Šveicarijos juk norisi kuo daugiau. Tai ir nuvažiavome! Pirmiausiai susiradome kavos užeiginę (tiesą pasakius, Šveicarijoje man jų pristinga - tų jaukių, ne Starbucksinių vietų, kur kavą su gražiais piešinukais iš grietinėlės paduoda plačiuose puodeliuose, o dar nemokamai ir sausainėlį prideda), kurioje turėjome pokalbį su viena iš nedaugelio šios šalies benamių. Turbūt apie atsitiktinius žmones ir jų istorijas man reikės parašyti kitą kartą, nes tokių "netyčiniu" pokalbiu paskutiniu metu mano gyvenime ir netrūksta. O ir aš dėl to labai džiaugiuosi - įdomiau gyventi. Vėliau sukaupusios drąsą susiradome auskarų vėrimo mums rekomenduotą parduotuvę ir... bent jau aš, išpildžiau vieną iš savo svajonių - turėti ne tik vieną auskarą ausyje. Ir tiesą pasakius, dabar jau planuoju ten sugrįžti ir gauti daugiau, o ateityje visai žavu būtų turėti ir nosyje. Bent jau man šis aksesuaras labai asocijuojasi su įdomiu žmogumi, kuris gyvenime nesivadovauja stereotipais. Žinoma, tėvai manęs už šį poelgį nesveikina, bet prie idėjos pratinu ir tikiuosi, kad šis velniokiškas noras irgi kada nors išsipildys. Vėliau dar pavaikščiojome senamiesčiu, aplankėme kelias dėvėtų drabužių parduotuves ir laimingos patraukėme namo, su pradurtomis ausimis ir jas slepiančiais plaukais (nes dar nežinau, ar reikėtų apie tai pasakyti savo host tėvams, haha).

Penktadienį, po visų šių kelionių praleidau namuose rašydama apie tikslus kitiems metams, o šeštadienį, paskutinę metų dieną buvau pasirengusi naujuosius sutikti su smagia kompanija. Septintą vakaro išvažiavau iš namų į Sierre miestelį, iš kurio dar turėjom pasigauti keltuvą į kalnus ir nuvažiuoti į patį aukščiausiąjį tašką. Dabar galėčiau įterpti vieną iš savo juokelių, kad oh, I started my New Years so high ir tuomet net niekas nesijuoktų, bet iš tiesų, buvo puiku - 20 vaikų iš įvairiausių pasaulio kampelių kartu su savo šalies muzika (grojaraštį sudarinėjome visi ir įtraukėme po keletą savo kalbos ar savo šalies artistų dainų) ir su smagiais žaidimais. Žinau tik tiek, jog jei būčiau prisižadėjusi šiais metais pradėti sportuoti, savo pažadą būčiau jau pradėjusi vykdyti iškart po vidurnakčio, kai visi labai daug šokom. Ir dar turėjome įdomius balkano pokalbius, žiūrint kaip mėnulis atsišviečia į sušalusį kalnų ežerą. O sekmadienį ryte, nuvažiavome ir apžiūrėti vis dar miegančio Lausanne miesto, kuris buvo ištuštėjęs ir gatvėse žmonių beveik nebuvo. Turbūt stipriai naujuosius metus sutiko...

Naujųjų metų akimirkos.

Pirmadienį vėl pasiėmiau "laisvadienį", kuomet spėjau išsimiegoti ir vėl pasiruošti kelionėmis, o antradienį manęs laukė vėl naujas žmogus ir du nauji, kurortiniai miesteliai. Su mergina iš Portugalijos nusprendėme nuvažiuoti iki Grindelwald, o poto, pamačiusios, jog be pasivaikščiojimų po slidinėjimo miestelį, nieko pigaus ir neberasime (nors turėjume labai skanius pietus vietinėje valgykloje su labai nevalgyklinėmis kainomis), nusprendėme nuvažiuoti iki Zermatt'o, pasižyminčiu kaip ekologiškiausiu Šveicarijos miestu vien dėl to, jog tai yra laisva zona nuo mašinų. Labai smagu žiūrėti į tuos elektrinius "taxi" bei eiti skersai išilgai gatvėmis, nebijant, jog kažkas į tave įvažiuos. O turbūt labiausiai pasauliniu mastu šis mažas taškelis Šveicarijos pietuose žinomas dėl Matterhorn'o kalno, kuris kartu su kitomis alpėmis susiformavo prieš 50 mln. metų, o dabar puošia "Toblerone" saldainius. Kalną pamatėme tamsoje, tad padarėme labai nekokybiškas nuotraukas, taip pat, bent jau aš, pasirašiau sau pasižadėjimą sugrįžti ten ir vasarėjant, nes vaizdai turėtų būti dar labiau nepakartojami. Bet pati diena turbūt labiau įsiminė ne vietomis, o asmenybe, su kuria keliavau - turbūt pirmą kartą gyvenime sutikau žmogus, su kuriuo mūsų mintys ir mūsų troškimai gyvenime visiškai sutapo, tad puikiai dar viena kita savo žiniomis prapletėme mumis dominančiomis temomis. Nuostabus jausmas, truputis keistas ir kiek neįprastas.

Zermatt pagrindinė gatvė.

Trečiadienį jau antrą kartą per savo mainus įsiruošiau į Vokietiją, kartu su kita lietuve ir moldoviete. Tiesa pasakius, net miestelio pavadinimo neatsimenu, nes nuvažiavome ten tik apsipirkti (juodi džinsai buvo turbūt vienintelis padorus pirkinys, nes visą kitą dalį sudarė batonėliai, šokoladinis kremas bei gėrimai, haha) bei skaniai pavalgyti kinietiško maisto, kuris mums Šveicarijoje neįperkamas. Apjungiant ir ketvirtadienio dieną, kuri vėl, laukė užsienyje (nes Šveicarija turbūt jau tapo namais), su didesne kompanija patraukėme į Lichtenšteiną. Tiesa, ši kelionė buvo labiau tam, jog galėtume padėti kryžiuką, kad ten buvome, nes labai daug kažko nepamatėme dėl žvarbaus oro - užlipome iki pilies dideliu didelius ir labai įspūdingu kalnu, bet šioji buvo uždaryta, tad nusileidome žemyn, išgėrėme kavos susišildymui ir patraukėme namo. Turbūt įspūdingiausias šios kelionės dalykas buvo matyti žmones iš pietinių šalių ir jų akyse džiaugsmą dėl sniego - kaip jie jį valgė, graibė ir visai nejautė jokio šalčio.

Lichtenšteinas.

Penktadienį į svečius pasikviečiau lietuvę, kuriai aprodžiau apylinkes, kuriose aš gyvenu bei taip pat suvalgėme kūčiukų su šveicarišku šokolado kremu, nusipirkome ilgai burnoje neturėtų vadinamųjų "bomžpakių" bei žiūrėjome LRT, nes buvome pasiilgusios lietuviškos televizijos. Sentimentalus vakaras, sementali nakvynė besikalbant, kai bus smagu sekančią savaitę SKI CAMP stovykloje.

O paskutinį šeštadienį, prieš didijį nuotykį, praleidau vėl gi namie, kraudamasi lagaminus bei žiūrėdama pirmąją "Eurovizijos" laidą, kurioje, beje, dainavo ir mano klasiokė Paula. 

Kokios buvo Jūsų atostogos - produktyvios, ar pilnos draugų, gal visą laiką mokėtės, o galbūt, kaip ir aš, įgyvendinote kokius nors senus savo tikslus?
Simona.

2016 geriausieji bei viltys 2017

If you want things you've never had, you must be willing to do something you've never had

-Thomas Jefferson
(kad ir kaip tos merginų nuotraukos socialiniuose tinkluose su giliomis frazėmis (gaila, kad tik be autorių) mane erzintų, šį perliuką atradau būtent ten. Ir manau, jog šią frazę galima pritaikyti visų žmonių svajonėms - būtent dėl universalumo ir sugebėjimo jos pritaikyti sau, aš ja labai žaviuosi).

Vasaros kelionė su šeima į Siciliją.

Paskutinį 2015 metų trečiadienį, kartu su savo labai pasiilgtomis draugėmis, Rugile ir Austėja iš Lietuvos, sėdėjome kavos užeigoje ir visais įmanomais būdais keikėme praėjusius metus. Kaikėme taip, jos prisižadėjome, kad 2016 bus geresni. Ir man, tikrai pasisekė šioje užduotyje - susiėmiau į nagą (koks juokingas frazeologizmas) irr.. pradėjau veikti, veikti, veikti bei keliauti savo svajonių link. Ir tikiu, jog 2017aisiais bus dar daugiau galimybių, dar daugiau svajonių išsipildymų, dar daugiau gyvenimo pamokų. Linkiu to ir Jums, palikdama sau trumpą priminimą ateičiai, jog paauglystėje ne tik spuogus spaudžiausi, kad berniukams gražesnė būčiau, dariau ir daugiau. 

Išbandžiau save politinėje veikloje bei įvairiose organizacijoje su kuriomis stengiausi kurti gražesnį rytojų. Vienu metu galvojau, jog būtų smagu savo gyvenimą tikslus pakreipti link politikos, bet per paskutinius mėnesius pagalvojau, jog nenorėčiau sėdėti seime ar kokioje dar nors įstaigoje, kur problemos sprendžiamos tik iš viršaus: beveik nepažįstant tikrų istorijų ir žinant politikų darbo kiekį, o ypatingai Europos Parlamente, sprendimai priimami net neįsigilinus į problemas. Ir tai logiška - kitaip jie nespėtų. Kita vertus, mane domina Pasaulis ir jo suteikiami iššūkiai mums, tad visai norėčiau nerti į sferą, kur būtų galima padėti, kažkur ten, kur labiau reikalinga niša. Tad mažytis tikslas, o gal motyvacija sau - nenustoti domėtis. Ir būti kuo labiau atvirai naujovėms, nes būtent dėl tokio požiūrio esu ten, kur esu dabar. Domėtis politika, įsitraukti į veiklas, diskutuoti ir dirbti taip, kad tos diskusijos išsipildytų - štai mano tikslai, kuriuos jau pradėjau įgyvendinti nuo 2016 metų.

Su tuo pačiu - pradėti vėl skaityti. Ir skaityti ne tik grožinę literatūrą, o jeigu jau mano rankose ji - tikiuosi, jog knyga bus anglų arba prancūzų kalbomis. Nors turint omeny, jog šiais metais nevartoju tiek daug lietuvių šnekos, o tvarkingus sakinius lietuvių kalba man vis sunkiau sekasi užrašyti (nors ir anksčiau taisyklių nepaisčiau), nepakenktų ir mano dabartinė skaitoma knyga - "50 pilkų atspalvių" mano mylima gimta kalba. Esmė ta, kad yra tikrai nemažai knygų, kurias noriu perskaityti, tačiau jeigu kūrinys nėra sunkus, kodėl gi nepaskaičius jo užsienio kalba ir nepatobulinus žodyno? O lietuvių kalbos knygos ir rimtos knygos turbūt mane atseks tik vasarą, kai pagaliau bus galima įmanoma nusipirkti sūrelių. Tada ir skaityti pradėsiu labiau, nes nuo rugpjūčio perskaičiau tik vieną knygą, o mano dabartinė erotinė literatūra turbūt nebūtų taip lengvai suprantama ir lietuvių kalba (bet jus pagalvokite, kokį gerą kalbos žodyną turėsiu - galbūt pagaliau atrasiu bendrų temų su savo klasiokais berniukais šveicarais?).

Le monde est à moi? Ou c'est la vie?

Aplankiau Graikiją, Šveicariją, Prancūziją, Vokietiją, Italiją. Ir kažkodėl sau mintyse sakau, jog tai nėra pakankamai, nors žinau, jog turėčiau būti net ir labai dėkinga už šias šalis, tuo labiau, jog ne po kelias dienas svečiavausi ir Lietuvoj nebuvau daugiau nei pusę metų, bet mainai yra visai kas kita nei kelionės ir to visiškai negalima prilyginti su mano dienomis Graikijoje ar Sicilijoje. Turbūt tai yra dar geriau, nes mano vienas didžiausių tikslų gyvenime yra pagyventi ne tik Lietuvoje. Nežinau, ar tai galima vadinti emigracija (tiems, kurie jau spėjo prilipdyti man šią etiketę), nes savoje gimtinėje norėčiau irgi gyventi tačiau žinau, jog paprastų kelionių man gyvenime neužteks. O kalbant apie naujuosius metus, kadangi šiuo metu gyvenu tikrai palankioje pozicijoje žemėlapyje, labai norėčiau aplankyti Austriją ir Lichtenšteiną (nes čia dar nebuvau) bei pratęsti savo trumpas keliones į Prancūziją, Italiją bei Vokietiją. Vasarą labai tikiuosi nuvykti į Taizė stovyklą (žiemą irgi planuoju, nes 2017 bazė įsikurs Basel, Šveicarijoje ir būtų labai smagu spėti aplankyti savo host šeimą bei naujuosius mainų moksleivius (newbies, jie jau po mėnesio atvyksta čia!), kurie tuo metu jau skaičiuos paskutines dienas (nes atvyks žiemą ir išvyks žiemą), be to jau 100 procentų važiuoju ir į Čekiją, Prahą dėl Robbie Williams koncerto (Kalėdų dovana nuo tikrųjų tėvelių), o jei labai pasiseks, tikiuosi aplankyti savo mainų draugus iš Latvijos, Estijos ir Suomijos. Ir gal rudens atostogoms nuvykti kur nors už Europos ribų su šeima, bet čia jau ne mano rankose. Vienintelė problema - finansai, tad vienas pagrindinių tikslų ir yra suvokti, jog turiu kaip prioritetą išsikelti keliones ir nebepirkti visokių smulkmenų, nes kaip ten sakoma, vienintelis dalykas, kuris gali padaryti mus turtingesniais ir yra kelionės? Turbūt. Turbūt patirtys ir kelionės.

Strasbūras - mano mylimiausias didmiestis Prancūzijoj (matot, kaip gražiai aš sužaidžiau, pasakydama aukščiausiąjį būdvardį? Iš tikro aš net Paryžiui nebuvus, ar kokioj Nicoj. Puikus pavyzdys, kodėl aš šio tipo žodžių nemėgstu, bet apie tai jūs dar būtinai išvysit įrašą čia 2017 metais. Pažadas? Geriausias pažadas).

Tapti vegane. Apie tai aš kalbėjau tiek daug kartų ir man yra labai sunku apie tai kalbėti be paniekos sau dabar, kai aš vartoju cholesterolį turbūt kiekvieną dieną. Labai tikiuosi, jog per pirmąsias dienas grįžus į Lietuvą sugebėsiu vėl pradėti maitintis augaliniu maistu (pati to labai laukiu, tiesiog nenoriu, jog staigus pokyčiai atsilieptų sveikatai) ir atgal "virsti" vegane, nors turbūt nuo manęs šį "titulą" reikėtų kuo greičiau nuplėšti, nes tikrieji veganai niekada nesugrįžtu prie įprastos šiuolaikinei visuomenei mitybos. Bet apie veganizmą aš kalbu ne tik iš mitybinės pusės: nors drabužių su jokiais kailiais nenešioju, tačiau beveik esu tikra, kad mano kosmetikoje įmanoma rasti priemonių, kurios buvo eksperimentuotos su gyvūnais. Ir žinau, jog daugelis atsakys, kad geriau eksperimentuoti su gyvūnais nei su žmonėmis, tad turbūt vienintelis atsakas būtų - rinkitės kuo natūralesnę kosmetiką. Tuomet ir tai pačiai gamtai bus geriau, kuri bent jau man, tikrai rūpi. Prie to pačio - noriu labiau pasidomėti "Zero Waste" bei minimalizmo temomis. Apskritai, paskutiniu metu pradėjau žiūrėti labai daug dokumentinių filmų (apie vieno nepopuliaresnio, bet tikrai verto dėmesio apžvalgą rasite čia), Ted'o kalbų bei turiu dar didesnį sąrašą tų, kuriuos noriu pamatyti, į juos įsigilinti suprasti ir kartu padaryti pažangą savo požiūriu į pasauliu. Taip pat ir toliau domėtis filosofine politika, kuri paskutiniu metu mane labai įtraukė. Net nežinau, ar yra toks terminas, bet kitaip jos pavadinti turbūt negalėčiau. Tikiuosi ir definiciją per metus išrasti, haha.

Vietinis Lugano turgelis. Ir nors šioje nuotraukoje nėra matyti neįprastų vaisių, Šveicarijoj tokių nėra labai sunku atrasti. Galbūt jie nėra nežinomi (drakono vaisiai, papajos ir t.t.), bet mano pačios, deja, neragauti. Ir kada, jei ne dabar?

Mano didžiausias tikslas yra tiesiog pradėti gyventi su savo vertybėmis ir įsitikinimais. Toliau domėsiuos, skaitysiu, keliausiu ir džiaugsiuosi kiekviena akimirka. Turėjau nuostabius 2016, tad tikiuosi, jog šiais metais savimi nenusivilsiu, o ir jeigu, tai bent jau išmoksiu šiokią tokią gyvenimo pamoką, kaip nenusivilti kitą kartą. O 2017 būtinai dalinsiuosi su jumis!

Su paskutiniu pažadu šiandien,
Simona.

Ką veikti kokį nors trečiadienį ar ketvirtadienį?

Kiekvieną dieną atsibusti su adrenalino virpuliais ir užmigti su laimės atšvaitais akyse nėra paprasta. Nėra paprasta ir turėti tokių pažįstamų, su kuriais penktadienio naktį stovėsite parke ant didelio kalno, žiūrėsite į miesto šviesas ir nuo pirštų čiulpsite nuo bulvyčių pasilikusį aliejų. O nuleidus kartelę žemiau - nėra sunku į save susiurbti visą rutiną ilgais žiemos vakarais ir suktis tame pačiame įvykių rate iki vasaros. Dėl didelių akimirkų reikia dirbti iki devinto prakaito, svajoti, o tada dirbti ir iki dešimto prakaito, o dar geriau - tą prakaitą paversti kaip kokiomis dešrelėmis vokiečiui, tačiau kol tie dideli džiaugsmai ateis, smagu turėti ir paprastai džiugių akimirkų, paprastomis dienomis. Kol laukiate kažko to didelio ir dirbate dėl to, šiandien noriu pasiūlyti keletą idėjų ir paprastoms dienoms pagyvinti!

1. Pasirink ne McDonald's, ne Coffee Inn ir ne artimiausią kebabų vietą pietums su draugais, o užeigą, kurioje dar net neesi buvus. Ir jeigu tai kiek brangiau, nei tavo įprastas kalorijų užtaisas, jau geriau vieną kartą nueiti į tokią vietą nei į tą, kurioje net meniu visą esi išmokusi ir iš anksto žinai, kokius norus sušuksi padavėjai. Naujų vietų ir naujų skonių atradimas tikrai įneša kažko žavesnio į paprastą darbo savaitę. O gal ir ne darbo.
2. Galbūt tu kaip ir aš, šiuo metu negyveni Lietuvoje, bet jei savo dienas leidi kokiame nors Vilniuje, Pasvaly ar Biržuose, aš tau tikrai pavydžiu. Ir taip pat siūlau vieną dieną sėsti į traukinį ar autobusą su tokiu pat daug svajonių turinčiu asmeniu, į kelią prisidėti sausainių ir arbatos ir važiuoti į kokį kitą Lietuvos tašką. Kiek mes turime daug muziejų, renginių ar geresnių reginių akims nei Viktorijos paslapties šou! O jei norisi dar geriau atsipalaiduoti, rinkitės vandens parko dieną arba susiplanuokite savaitgalio išvyką į kokią Nidą. Jei važiuosite po švenčių, jau ir kainos bus kritusios, o su gera kompanija ir juokiose hosteliuose nebaisu gyventi. Tik dar įdomiau. O ryte šniurinėti tuščiomis kurorto gatvėmis ir valgyti spurgas iš "Maximos".
   
3. Pradėk kolekcionuoti atsiminimus. Ir galbūt aš dabar tik įšpūčiau teiginio "pradėti rašyti dienoraštį" reikšmę, tačiau kad ir kaip rekomenduočiau tai daryti, šis būdas nėra vienintelis. Ypatingai tiems, kurie nėra linkę daug laiko leisti rašydami tik sau. Bet tinklaraščio rašymas tikrai motyvuoja naujiems išbandymams ir įprasmina tavo laiką, kad ir apie ką rašytum - savo gyvenimą (tada norėsis ir daugiau keliauti), maisto gaminimą (daugiau gaminsi) ar mezgimą (mokysies naujų technikų), tačiau jei ir ši idėja tave nežavi, gali susikurti sau antrą instagram'o profilį (arba gali ir pirmąjį naudoti, tačiau pradėk tai daryti daug aktyviau) - lengva greitai įamžinti ir išsaugoti užfiksuotą akimirką su trumpu rašteliu. Galbūt tai nėra idėja, kaip pagyvinti savo dienas, bet bent jau motyvacija, kad galėtum ir norėtum save džiuginti kiekvieną dieną.
4. Dažnai mes turime vos keletą draugų, su kuriais pastoviai susitinkame... nes tai taip paprasta, kai dažnai mataisi, nėra sunku ir pokalbius generuoti, nesate atsilikę nuo vienas kito gyvenimų, tačiau kiek daug tu turbūt turi draugų, kurių gal jau ir metų metus nemačiusi: iš pradinių mokyklų, stovyklų, mamos draugių vaikų, kurie nebeateina kartu į svečius ir t.t. Parašyk seniai matytam žmogui! Galbūt bus keista net į žinutę pakvietimą supilt, o ką jau kalbėt apie pirmą susitikimą, bet jie į tavo gyvenimą tikrai įneš naujų vėjų. O jei dar ir toliau gyvena - žiūrėk,gali ir kelionei į kitą miestą tinkamą priežąstį turėti.
   
5. Pasiūlyti išsikepti imbierinių sausainių turbūt yra pernelyg paprasta (nebent sugalvojate kokią crazy idėją ir iš tešlos padarote raides ir sakinį "send me nudes" bei padovanojate tai karštam vaikinui: tada tikiu, jog tai bus šioks toks dienų paįvairinimas), tad aš siūlau keliauti po pasaulį burnos pajūčiais ir namuose išbandyti įvairių šalių virtuves! Ir išbandykite ne tik įprastas šalis, kaip Italija ar Korėja, bet susiraskite patiekalų ir iš kokios Mauricijaus salos ar Bolivijos platybių - bent jau aš, net neįsivaizduoju, ką šie kraštai gali pasiūlyti, tačiau jei pavyks rasti produktų receptams, pasiskaityk ir apie pačią šalies kultūra ir še tau įdomus ir neformalaus švietimo vakaras su šeima. Ir dar, tikėkimės, labai skanus.

Ir yra dar daug įdomių būdų: išsiųsti daug atviručių visai giminei ir draugams (pripažink, jiems tai bus netikėta, o ir tau veiklos bus bei išskirtinių padėkos žodžių), išeik pasivaikščiot ten, kur paprastai savęs nevedi,paprašyk, jog būtent draugę tau išrinktų knygą, kurią tu turėtum perskaityti - galbūt tai nebus tavo stilius, bet vis šis tas naujo. O svarbiausia, nepamiršk didelių svajonių ir kasdieną, bet truputėlį plušk prie jų!

Su didžiausiais linkėjimais,

Simona

Venerinių ligų slaugos namų miestas - Strasbūras

Aš visada turėjau labai keistą ryšį su Prancūzija - matote, labai nesinori būti ta "Cliché" idėjų mergina, kurios svajonių miestas yra Paryžius, kuriame ji rytais valgydama migdolinius sausainius, kitaip dar vadinamus "Macarons", klausytusi akordeono muzikos, dienomis užsimaukšlinusi berete, kuri tik dar labiau mane paaukštintų, vaikštinėtų po parodas Monmartre, o vakarais, jau ir su skaisčiai raudonu lūpdažiu flirtuotų restorane, pro kurio langą matytis Eifelio bokštas, su kokiu nors prancūzų. Bet paslapčiomis, patikėkite, ši idėja mane labai žavi ir tikiuosi, jog tolimesniame gyvenime turėsiu galimybę visa tai išbandyti.

Tačiau kai nusprendžiau važiuoti su mainų programa į šalį, net tinkamai neapsvarsčiau galimybės apie gyvenimą kruasanų šalį. Ir tiesą pasakius, visiškai nesigailiu pasirinkus mažiau simpatijų sulaukiančią šalį, kuri mane žavi kiekvieną dieną vis labiau ir labiau. O ir Prancūzijoj, jau prieš tai, tikrai nemažai kartų svečiavausi ir kiek bijojau, jog pateksiu ten, kur jau buvus. Dar nenoriau važiuoti į Prancūziją todėl, jog giliai širdyje net nemėgau tos prancūzų kalbos (o į Šveicariją galvojau važiuoti dėl vokiečių), dėl buvusių mokytojų įpūstos laimės, bet po praėjusio savaitgalio šioje šalyje galiausiai sau teko pripažinti, jog vis šiokia tokia mus meilė sieja, apsirūkius levandų kvapais ir tais pasipūtusiais prancūzais. Nes aš ir pati, neslėpsiu, esu truputį pasipūtusi.

Kadangi šiuo metu visuose miestuose prasideda Kalėdiniai turgeliai, šveicarams yra siūlomos nuolaidos traukiniams, kad galėtume nuvykti, apsižiūrėti ir vieną kitą eurą sutaupyti (o gal dešimtis jų, nes kainos kaimyninėse šalyse yra kardinaliai skirtingos), tad nusprendėme pasinaudoti progą ir nuvažiuoti iki Strasbūro (Strasbourg) respublikos (na, dabar jau tai yra Prancūzijos dalis (o dar anksčiau buvo ir Vokietijos), tačiau kaip Užupio respublikos pilietė, gerbiu tą papildomą žodį "respublika"), nes Paryžius per toli ir per vieną dieną vis tiek nespėtume jo apžiūrėti. Apie šį miestą, įsikūrusį rytų dalyje žinojau tik tiek, jog jame yra gana svarbus pastatas Europos sąjungai - Europos Taryba, kurią ir turėjome aplankyti, vos tik atvykę čia.

Pasirinkome anksčiausią traukinių maršrutą, tad sekmadienio rytą, kuris paprastai yra sutvertas veido kaukėms bei dejonėmis dėl artėjančio pirmadienio, galima sakyti, jau ir iš karto pradėjau pudelių šalyje (turbūt tik aš turiu tokį stereotipą apie šią šalį, bet tiek to), nes 9:55 h. Strasbūro stotyje stovėjau su dar viena lietuve, tailandiečiu, amerikiečiu ir ekvadoriete. Ir iš karto mus nustebino keli dalykai: "Subway" dienos sumuštinio kaina tik 2,90eur (kai Šveicarijoje 7chf), mano trijų mėnesių prancūzų žinios, kuomet klausiau kelio nuorodų ir labai daug policininkų, kurie ant nugaros turėjo labai, labai didelius šautuvus. Aš kaip ir žinojau, jog Prancūzijoje, o ypatingai tokio svarbumo ir didumo mieste to galima tikėtis, bet ne iki tokio lygio, kuomet išeiti galima tik pro vieną išėjimą ir netokio didelio skaičiaus jų. Trumpai pasiblaškę ir nusprendę nerizikuoti važiuojant miesto tramvajumi (nes ir pasimesti lengva, o ir talonėlių pirkti noro nebuvo), pradėjome kėblinti iki Europos Tarybos ir turiu pasakyti, jog tai buvo puikus sprendimas, nes vien per šį laiko tarpą pamatėme tikrai daug gražaus šio miesto. Ir be to, mūsų tikslas yra įsikūręs tikrai neglamūrinėje pašonėje, tačiau tas tik ir dar labiau žavi. GPS mums rodė, jog tarybą pasieksime po pusvalandžio, bet kadangi dažnai sustodavome tarpinėse stotelėse, tokiose kaip mirčių skulptūra ir geltonų medžių parkelis šalia, ar kalėdinė mugė, toliau mus stebinusi mus pigiomis kainomis, kaip atvykusiasiais iš Šveicarijos, ES pastatą pasiekėme po valandos. Ir pasakysiu, jog mūsų maršrutas nusipelno daug daugiau dėmesio nei politinis centras, prie kurio nusivylusių turistų tikrai netrūko - viskas aptverta didžiausia tvora, tad net Lietuvos vėliavos pastebėti neteko. Nusifotografavome, atsidusome ir pasirinkome kitokį maršrutą atgal iki centro. Kad įdomiau būtų.

Ėjome palei upe, matėme tas visas Europai ir ypatingai Prancūzijai būdingas krautuvėles, apaugusias medžiais ir mokėmės sunkios tailandiečių kalbos. O kadangi dar ir amerikietį šalia turėjome, tai prasimetėme keliais žodžiais ir apie rinkimus. Negaliu jums nupasakoti, kaip aš džiaugiuosi, jog esu mainų moksleivė ir galiu apie tai šnekėti su vietiniais spontaniškose kelionėse Europoje. Na ir pasakykite, kas gali būti dar geriau?

Pamatyti Katedrą, kuri buvo statoma net du amžius su puse arba du šimtus penkiasdešimt metų, bet pirmasis terminas man asocijuojasi su tūkstančiais ir leiskit pasakyti, jog net ir tie tūkstančiai būtų verti to, kas stovi šiandien šio didingo miesto centre. Nors turbūt reikėtų paminėti, jog kaip ir suprantama, Katedra buvo daug kartų renovuota, tad daug to įspūdžio apsilankę gausite ir iš šių dienų statybos. Ir jeigu jau būsite Strasbūre, būtinai jai paskirkite daugiau laiko negu paprastai bažnyčiai, nes eilė, norint įeiti į vidų yra ilga (kadangi visi žmonės yra aptikrinami dėl saugumo nurodymų), o aš dar ir rekomenduočiau įsižiūrėti į pastatą iš išorės ir ilgai stoviniuojant ieškoti įdomių detalių, kurios yra labai smulkios ir sunkiai pastebimos, tad nuotraukoje to nelabai užfiksuosit, nes greičiausiai net nesugebėsite nufotografuoti ir pačios Katedros, kuri tilptų į vieną nuotrauką dėl jos didumo bei didingumo.

Vėliau, kaip išlepinti Šveicarijos mainų moksleiviai, nusprendėme susirasti prabangią vietelę pavalgymui. Ir suradome - picos maždaug po 15 eurų, tad viskas gerai (nebūčiau prieš metus patikėjusi, jog taip galėčiau pasakyti, bet kai už pietų kebabą sumoki 12 frankų...), padavėjai irgi su "šlipsais", tad ir šitoj vietoj viskas gerai. Po to sekė Kalėdinės mugės apžiūrinėjimas, karštas vynas ir miesto narstymas po kaulelį.

Kas turbūt labiausiai nustebino, jog tokiame dideliame mieste, eglė tikrai nėra pagrindinis miesto akcentas. Nėra jokių ceremonijų (o jei ir yra, jos visai mažytės ir daugeliui net nežinomos) kaip Lietuvoj, ir tiek Strasbūre, tiek Šveicarijoj (išskyrus Ciuricho traukinių stotį, kur stovi eglė, padabinta "Swarovski" kristalais, bet kaip iš antro brangiausio pasaulyje miesto - nieko stebėtino), miesto centruose dažniausiai stovi natūralios eglės, tad mes su Kotryna nusprendėme pagyvinti nuotrauką ir įnešėme lietuviškų spalvų. Ir mus stipriai blaškė vėjas, tačiau šone orkestras grojo Britney Spears dainas (tikėjausi Kalėdinių, bet Prancūzija, kaip jau pastebėjau, moka nustebinti), tad su pilietiškomis šypsenomis stovėjome, jautėme praeiviu žvilgsnius ir buvo labai gera. Labai gera stovėti su savo vėliava tokiame didingame mieste, kurį gal dar gyvenime aplankysiu.

Be to, jei kas klaus ar tikrai galima jausti vokišką dvasią mieste - tai taip, galima. Ar galima pastebėti tuos slaugos namus, kur viduramžiais buvo įkalinami venerinėmis ligomis sergantys žmonės, nes visas pasaulis dėl jų kaltina būtent Prancūzija? Tai dar vienas didesnis taip. Tačiau valgant skaniausius plonus, ką tik iškeptus krepus, tokios detalės suteikia miestui tokia žavingo šarmo, tad jei jau važiuojat į Prancūziją - užsukite čia ir laukykites nuošaliai nuo prostitučių, jeigu tik sugebėsite.

Jau prancūziškai pradedanti šnekėti,

Simona.

100 nepaprastų dienų

Kad jūs žinotumėte, kaip aš paaugau ir kaip aš pasikeičiau per šimtą dienų. Aš net suvokti negaliu, kas bus po dar 236ių parų, jas lydinčių minčių, žmonių, akimirkų. Taip gera ramiai gulėti lovoj, planuoti keliones į Prancūziją ar Ciurichą, nusiųsti labai tiesmukišką juokelį suomiams ir estams apie jų kultūrą ir žinoti, jog jie nesupyks, pristatyti savo šveicariškąjai klasei Lietuvą kaip kukurūzų degtinės išradėją, o prieš užmiegant bandyti dėlioti sakinius kalboje prancūziškai - apibūdinant matytas gulbes ir draugės iš Slovakijos lauktuves (praeitą savaitgalį atvažiavo gimtinės draugė čia ir atvežė 30 jau pakelių cigarečių).

Bet pirmosios dienos praėjo, net pirmos dešimtys jų ir dabar turbūt reikėtų susimąstyti ir apie klaidas, kurias aš darau ir apie lūkesčius, dėl kurių čia atvykau - vis dėl to, čia ne kelionė, kad ir kodėl kai kurie žmonės šiuos metus apibūdina kaip tik tai, ir ne poilsis, oi ne, nuo lietuviškosios mokyklos.

Pirmasis dalykas, ko man verkiant reikia išmokti tai mokėjimas džiaugtis dabartimi ir neplanuoti per daug į ateitį (o pas kitus dažniausiai atvirkščiai būna...).

Būdama čia aš labai stipriai galvojau, kas bus kai grįšiu. Kai grįšiu į mielą ar nelabai rutiną ir vaikščiojimą į mylimas veganines vietas Vilniuje, kurių labai pasiilgau, o dar labiau pasiilgau žmonių, su kuriais ten eidavau. Ir pasiilgau tos smagiosios rutinos, kurią aš buvau susikūrus Lietuvoje, kuomet visą laiką buvau produktyvi ir nekaltindavau savęs naujo serialo žiūrėjimu, nes žinojau, jog užsitarnavau. Ir nors žinau, jog dabar šitie žodžiai gali nuskambėti pernelyg karjeringai ar susireikšminančiai, bet juk svarbiausia, kad buvau pergališkai laiminga. Ir esu. Tiesiog kartais pernelyg pasiilgstu viso to ką turėjau ir ką tikrai tikrai turėsiu.

Bet kaip viena mano tikrai geriausių draugių sakė ir ką aš šiame tinklaraštyje ypatingai daug kartų kartojau: yra svarbu gyventi šia akimirka. Ypatingai kai žinau, jog jei net kada ir grįšiu į Šveicariją, niekada negrįšiu su tais pačiais 200 žmonių ir galimybe traukiniais keliauti nemokamai, kas patikėkite manimi, gyvenant čia yra didelis didelis pliusas.

Tad mano planai ateičiai nedings, nes mainai tikrai nėra kažkokių įvykių praleidimas gimtinėj, o tik sustabdymas savo patirčių ten. O čia aš turiu galimybę sukurti visiškai naują gyvenimą (nes juk mainai tai ne metai gyvenime, o gyvenimas metuose), su mielomis rutinomis, kurias aš vis dar kuriu, nauja kultūra ir žmonėmis bei smagiomis išvykomis.

Antra, turbūt reiktų nustoti pametinėti daiktus. Ir turbūt to negalima priimti kaip pamokos, nes pametu tikrai nespecialiai, bet atidumą lavinti reikėtų. Ir tikrai nuoširdžiai aš tą stengiuosi daryti, bet per šitas dienas jau spėjau pamesti 2 rankšluosčius, 2 maudymukus, 2 skėčius, 3 mokyklos segtuvus, lagaminą (ačiū dievui, po savaitės rado jį traukinių stoty) ir turbūt dar keletą dalykų, kuriuos spėjau rasti bei taip neįsiminė. Ir be viso atpirkinėjimo daiktų dalyko, nes be maudymosi kostiumėlio neištverčiau, kai turiu plaukimo pamokas ar be skėčio, kai lietus neretas svečias - tai labai kenkia ir mano vieninteliui grojamui instrumentui - nervams. Bet visa tai taip pat moko ir neprisirišti taip prie daiktų, juk galų gale, tai dalykas, kurį galima atgaminti, o jei labai brangus, tai bent jau prisiminti. Bent jau aš su tuo turiu labai daug kančių, bet po truputį, mokausi šios psichologijos, į kurią įeina ir trečias punktas - jeigu jau leidžiu pinigus, leidžiu juos atsiminimams ir tik labai minimaliai daiktams (drabužiams, žvakėms, kosmetikai ir t.t.). Ir tai galiojo Lietuvoj, bet kad jus žinotumėte, kaip sunku yra atsisakyti jau pažįstamo skonio kebabo pietums, ar naujų auskarų. Tačiau aš bandysiu ir bandysiu stipriai, nes taip pat dar labai labai noriu susitaupyti pinigų vasarai, kuomet stengsiuosi pakeliauti po Baltijos šalis bei Suomija.

Ketvirta, turbūt reiktų nustoti valgyti nesveikai ir taip pat. Kaip jau ir minėjau, pietus mokyklos dienomis dažnai būna labai vienodi, nors aplinkui yra tiek daug neatrastų restoranėlių ir pigių kavinių. Juk galiausiai tai net nesuteikia tiek daug džiaugsmo kaip skirtingos vietos kiekvieną dieną! Ir aš tikrai nebandysiu per šiuos metus numesti svorio, tačiau avokado skrebučiai vietoj bandelės stoty pusryčiams, bent jau man, yra dar skaniau, o ir galų gale nesijaučiu tokia mieguista ar sunki, odos būklė gerėja.

Penkta ir šešta taisyklės, kurios turbūt yra vienos svarbiausių mainų moksleiviui - keliauti daugiau ir tai daryti su įvairiausiais žmonėmis, nes visi, turbūt tikrai visi mainų moksleiviai yra be galo įdomios asmenybės ir niekada negali žinoti, kuomet užsinorėsi nuvykti į kokią Kanadą ir bam, ten jau turi draugų, kurie galės aprodyti šalį bei minimaliai supažindinti su kultūra vietinio akimis. Tačiau, jog tai būtų, turiu nebijoti parašyti naujiems žmonėms (ir aš žinau, kad dauguma jų net nesakys ne, nes jie irgi nori to paties, bet baisu yra būti pirmai) ir pasiūlyti kažkur keliauti. Ir keliauti dažniau, nei tai darau dabar, tuo labiau, jog Šveicarijoje man visi traukiniai yra nemokami. Ir keliauti vis kitur, nes nors šalis mažesnė už Lietuvą, yra labai daug vietų, kurias verta pamatyti.

Ir paskutinis, septintas pažadas, kuris labiau būtų skirtas tėvams, kurių tai buvo pagrindinis motyvas mane išleisti į mainus, tačiau labai labai rūpi ir man - mokytis prancūzų dar stipriau ir dar geriau. Ir taip, galima sakyti, jog jau po truputį pradedu vis geriau šnekėti ir suprantu daug daugiau nei pradžioje, tačiau be galo norisi dar tobulėti, nes žinau, kad kol kas neužtenka, nes vis dar nesuprantu iki galo mylimos ekonomikos bei "Draugų" serialo. Tačiau dedu maksimalias pastangas, stengiuosi mokintis papildomai ir nebijoti kalbant klysti ir tikiu, jog per kitas 200 dienų viskas ateis su geriausiais žmonėmis aplinkui bei Lietuva širdyje.

Stengiuosi reprezentuoti savo gimtinę iš visų gražių pusių bei turėti nuostabų laiką.
Iki kitų kartų,
linkėjimus siunčiu iš Šveicarijos.

Nepergyvenkit dėl D.Trump'o ar dėl kitų nuomonės

Paskutiniu metu, jūsų prašiau, jog jei norite manęs ko nors paklausti, tik rašykite ir tikrai į viską atrašysiu. Pagaliau, įrašą pabaigiau ir jei dar kažko norėsit paklausti, klauskite ir galbūt greitu metu vėl padarysiu tokio tipo įrašą. Malonaus skaitymo!

Ar prieš užpildydama anketą mainams, sakei draugams, jog išvažiuosi? Kaip į visą šitą reikalą reagavo aplinkiniai?

Aš jau seniai visiems kalbėjau, jog noriu išvažiuoti ir išvažiuosiu ir manau, jog tai mane privertė eiti iki galo, nes buvo ir tų akimirkų, kuomet dirbau dėl tikslo tik todėl, jog per daug prikalbėjau ir nenorėjau būti ta, kuri daug šneka, bet nieko nedaro. O apie reakciją.. kadangi jau seniai kalbėjau, jokios staigmenos draugams nebuvo. Tuo labiau, jog aš visada buvau aktyvi įvairiose veiklose ir domėjausi ne tik edukaciniu švietimu. Buvo keletas nekokių reakcijų, pavyzdžiui nemažai žmonių, net ir artimų draugų kalbėjo, jog be reikalo praleidžiu metus mokykloje, bet jei jiems nauja kalba, kultūra, nauji žmonės ir visiškai naujas gyvenimas nevertas papildomų metų mokykloje, nežinau, ar tokios nuomonės turėčiau klausytis.

Kokie dažniausiai klausimai užsieniečiams kyla apie Lietuvą?

Pirmiausiai, tai kur iš viso yra ta Lietuva. Jau spėjau įprasti nusakyti geografinę padėtį, paaiškinti, jog Latvija yra vidury Baltijos šalių, o mano gimtinė turi pasienį su Lenkija, bet taip pat kartais atsiranda ir tokių, kurie yra aplankę mūsų šalį, nors patys gyvena kokioje nors Kosta Rikoje (tikra istorija. Su tėvais apsitarė, jog nieko nežino apie jokią Lietuvą ir atskrido. Patiko moterys ir pigios kainos). Taip pat atsiranda ir tokių klausimų, kokia kalba mes gi šnekam (seniausia vis dar kalbama kalba Pasaulyje. Labai gražia ir sunkia kalba, dėl ko labai didžiuojuosi), ar galime suprasti latvius ir estus (beje, per mūsų atliktus bandymus išsiaiškinom, jog taip, lietuviai gali truputį suprasti latvius, bet jie mūsų - ne). Iš keistesnių klausimų: ar Lietuva tikrai yra pirmoji šalis pagal savižudybių skaičių (vienas žmogus atsiuntė Pasaulio žemėlapy, kuriame ties kiekviena šalimi buvo surašyti dalykai, kurie ten yra geriausi: prie Kanados - facebook maniakai, prie Amerikos - spam laiškai, prie Lietuvos, deja, bet savižudybės), ar Lietuvoje populiarus krepšinis (nes kai su mainų moksleiviais jį žaidėme, labai greitai pataikiau į tinklą. Kažkaip galvojau, jog tie, kurie domisi krepšiniu, turėtų gerai žinoti Lietuvą būtent dėl jo)?

Ar gaminai/vaišinai užsieniečius kokiu nors lietuvių tradiciniu patiekalu? Jei taip, kaip reagavo?

Labai norėjau pagaminti ir tikiu, jog pagaminsiu, tačiau kol kas neįsivaizduoju, kas tai turėtų būti. Bijau pirmą kartą be niekieno pagalbos ir cepelinus gaminti, kefyro šaltibarščiams čia nerandu, varškės sūreliams taip pat, tačiau bent jau kučiukų Kalėdoms tai tikrai atsiras.

Kaip sekasi su prancūzų kalba?

Praėjo beveik trys mėnesiai ir turiu pasakyti, jog tikėjausi didesnių rezultatų, tačiau gerai apsvarsčius, progresas yra, taip pat ir kiti 7 mėnesiai. Po truputį pradedu suprasti, kas šnekama per pamokas bei jau šią savaitę ir turėjau keletą "normalių" pokalbių su klasiokais, kas labai džiugina. Taip, tikrai nesu geriausiai kalbanti prancūziškai tarp mainų moksleivių, bet ir neprasčiausiai. Viskas ateis su laiku ir stengiuosi dėl to nelabai rimauti.

Ar išmokai gaminti šveicariškus patiekalus?

Sūrio fondiu didelio mokslo nereikia - nusiperki paruošto tarkuoto sūrio, supili butelį vyno ir viska šildai ant ugnies, kol skaniai išsilydo. Papjaustai duonos ir voilà. O jei rimtai, ne, neišmokau, bet receptų internete pilna! Užtat priragavau į valias nacionalinių valgių.

. 

Palaikai Trumpą ar Clinton?

Trečiąją partiją. Nors jeigu reikėtų pasirinkti būtent iš šių dviejų kandidatų, seksisto ar kriminalistės, balsuočiau už jo atstovaujamą partiją - demokratus ir H. Clinton. Tačiau rinkimai baigės, turime ką turime. Ir tiesa, nors šveicarai pernelyg nepergyvena dėl savo neutralumo, siūlau tą padaryt ir mums: prezidentas tai ne diktatorius, senatas neleis jam daryti daugelio jo sumanimų.

Kada pirmą kartą pasibučiavai?

Tarp septintos ir aštuntos klasės atostogų, vasarą. Tiesa, tai buvo žaidimo "Tiesa ar Drąsa" metu. Ir šio žaidimo tikrai nerekomenduočiau žaisti, ypatingai su tokiomis užduotimis. Nežinau, ką tuomet sau ir galvojau, kai sutikau tai atlikti, dabar tai skamba labai kvailai.

Kur ir kokiame name gyvena tavo priimančioji šeima?

Romont miestely, šalia Fribourg turi mažą butuką. Šiems metams man paskirtas mano "sesės" miegamasis ir vonios kambarys, nes ji mokosi pagal mainų programą Vokietijoje.

Koks aukščiausias įvertinimas naujoje mokykloje?

Dauguma mokytojų net nerašo man pažymių, nes labai greitai skrisčiau iš mokyklos. Tačiau iš tų, kurie jau sugulo mano dienyne, geriausias yra vistiek prastas - 3,5/6 (matematika)

Kokia tris šalis rinktumeis mainams?

Jei Šveicarijos negalima minėti, o aš tikiu, jog tai yra tikrai viena geriausių krypčių mainams, rinkčiausi Čilę (nors jų ispanų tarties niekas nesupranta, vis dėl to jie turi nuostabią gamtą, vakarėlius ir superinius žmones), Australiją (esu minėjusi, jog po 11 klasės vistiek norėčiau nuvažiuoti ten kokiam mėnesiui, bet mainams rinkčiausi tik tada, jeigu tikrai nemokėčiau anglų kalbos) ir Nyderlandus (netradicinė kryptis, bet ši šalis turi kažką, kas mane tikrai žavi: ar tai aukšti žmonės, ar kavos parduotuvės - palikime tai paslaptyje).

Kaip sekasi mokykloje su bendraklasiais? Ar jau susiradai draugų, ar sunku ir t.t.?

Tarp mainų moksleivių tikrai turiu daugiau draugų, su kuriais esu tikra, jog draugystė tęsis ir po mainų. Tuo tarpu tarp pačių šveicarų turi 3 tikrai gerus draugus, tačiau dveji iš jų gyvena vokiškoje šalies dalyje, o trečioji mergina yra antrokė mano mokykloje, kai tuo tarpu aš, pirmokė. Šveicarai yra gana uždari žmonės, tad taip, pradėti bendrauti su jais yra tikrai sunku, tuo labiau, jog mano klasėje žmonės yra jaunesni už mane. Bet galų gale, nieko nesiskundžiu - per pertraukas turiu su kuo pietauti, o po pamokų yra jau visai kitas gyvenimas.

Kaip sekasi šnekėti prancūziškai su priimančiąja šeima?

Pirmąsias savaites, vos atvykus kalbėjau tik angliškai, tačiau dabar jau šios kalbos namuose nesigirdi. Taip, kartais būna sunkumų, tačiau per definicijas ir gestus, galų gale su vertėjo pagalba puikiai susitvarkau.

Ar palaikai stiprius ryšius su Lietuvoje likusiais draugais ir tėvais?

Su šeima susiskambinu kartą per savaitę, su draugais irgi kartais pasišneku, tačiau stengiuosi to nedaryti per dažnai, nes čia turiu naują šeimą ir naujus draugus ir pirmenybė turi būti skiriama jiems. Tie, kurie man rūpi, supranta šį požiūrį ir tikiu, jog kai grįšiu, viskas bus gerai, o gal ir dar geriau.

Iki kitų kartų!

P.S. nuotraukos iš "Unsplash"