Rumunijoje vynas nėra brangus!

Paskutinę progą pakeliauti šią vasarą išnaudojau. Nuskridau į šalį, apie kurią nei kada svajojau, nei kada pernelyg domėjausi. Matydavau jos pavadinimą bežiūrint "Eurovizijos" konkursą ir dar juokdavausi, kaip jos sostinę kažkas sumaišydavo su Budapeštu. Turėjau progą pagyventi ir netoli Novaci miestelio, aplankyti Targu Jiu ir dar kelias dienas po klubus pavaikščioti ir Bukarešte. Rumunija buvo... ji kitokia nei kitos Europos šalys. Tik nežinau dar, ar tai gerai, ar tai blogai.

Į Rumuniją keliavau kartu su savo viena artimiausių draugių Rūta. Dar pavasarį netyčia užmatėme Unique Projects projektą apie pasaulio įvairovę (angl. k. diversity), kuriame galima buvo dalyvauti ir nepilnamečiams (nuo 16m.), tad užsiregistravome, sumokėjome dalyvio mokestį, nusipirkome bilietus (kurių kainą vėliau kompensuoja ES) ir pernelyg negalvojome kaip viskas bus. 

Pati pirma diena buvo įdomi. Įdomi jau vien dėl to, jog lėktuvas turėjo pakilti 10val iš Vilniaus, o parą prieš aš kėliausi apie 6val, jog nuvažiuočiau iki dantistės, pusę dienos ieškojau keleto naujų drabužių, vėliau nuo 17val iki 22val dirbau viename restorane, o nuo 23val iki 6:30val ryto klube. Namie buvau apie 7val, nuprausiau savo prakaituotą kūną ir visai be jėgų atsidūriau oro uoste. Skridome į Bukareštą su persėdimu Varšuvoje, tad abu skrydžiai buvo per trumpi miego sesijai. Kartu nusileidę su visa Lietuvos delegacija, patyrėme nežmonišką karštį, nusistebėjome, jog cigaretės kainuoja tiek pat, kiek Lietuvoje ir šiaip ne taip, suradome autobusiuką, kuris turėjo mus nuvežti iki vilos (taip, vilos) Novaci kaimelyje. Įdomu tai, jog manėme, kad važiavimas užtruks apie valandą. Užtruko net šešias, nes važiavome į visai kitą šalies kampą. Ir buvo smagu, lietuviai vieni su kitais susibendravo, o aš dar spėjau valandžiukei numigti. Atvykę iš karto lėkėme pavalgyti, o temstant dar kažkaip sugebėjau palaikyti pokalbį su naujais pažįstamais kalnų apsuptyje.

Man maistas yra viena sudedamųjų geros išvykos dalių. Su juo yra paprasta socializuotis, patirti trumpalaikį malonumą, pažinti vietinę virtuvę, o kaip veganei, visada stebėti, ką vietiniai pasiūlys tokiai gurmanei. Nieko gero ir nepasiūlė - jei visi kiti per dienas valgė vištienos šlauneles su bulvių koše be jokių daržovių, aš visuomet gaudavau tokio patiekalo pakaitalus. Dažniausiai tai būdavo bulvių burgeris su bulvių koše. Arba ryžiai su sojos kepsneliais. O pusryčiams sojos dešrelės, sojos kumpis, sojos sūris. Beveik niekas nebuvo patenkinti, tad kas antrą dieną eidavome 3km pirmyn ir 3km atgal iki parduotuvės, jog nusipirktume agurkų (šalia mums tiekiamo maisto), oreo sausainių ir vyno. Vidury projekto aplankėme Targu Jiu miestelį ir nemeluosiu, didžiausias susidomėjimo centras jame buvo maisto prekių parduotuvė (tada nusipirkome dar daugiau agurkų, oreo vyno ir dar humuso, nes parduotuvė buvo didelė ir turėjo šio gėrio). Ir jei maistas buvo itin valgyklinio pobūdžio, o plastmasinė gėlėta staltiesė visada keldavo šypsnį, už užstalės buvo smagu sėdėti. Buvo smagu kartu išdarinėti maistą, juokauti apie jį, o kadangi valgydavome lyg kokioje terasoje, tuo pačiu galėjome ir svajingai stebėti kalnus.

Pats projektas prasidėjo vangiai. Gal dėl itin šiltos temperatūros, gal dėl "vadovų" nesugebėjimo puikiai iškomunikuoti naujų žinių, motyvacijos trūko ir smagiausias laikas buvo pertraukos tarp užsiėmimų, kuomet įmanoma buvo susipažinti su moksleiviais, studentais iš Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos ir Portugalijos. Pati tema - stereotipai, išankstiniai nusistatymai, "mes visi skirtingi, bet tuo pačiu visi vienodi" yra jau seniai girdėta, apie ją daugelis, o ypatingai į tokius projektus važiuojantis žmonės turi daug žinių, tad suprantu, jog yra sunku padaryti kažką naujo ir neregėto. Kiekviena šalis turėjo sau paskirtą dieną, kuomet galėjo dėlioti programą kaip norisi ir vieninteliai lietuviai su portugalais tam nebuvo pasiruošę. Tiesa, tai tikrai įvyko ne dėl mūsų kaltės, tiesiog anksčiau nebuvome informuoti šiuo klausimu, tad galima dėti riebų minusą projekto komunikatoriams. Ačiū dievui, sugebėjome, mes, lietuviai, nepasišiukšlinti. Kadangi Lietuvos diena buvo priešpaskutinė, stebėję kaip elgiasi kitos šalys, kelias naktis prieš visi praleidome dėliodami ir rašydami programą. Po vakarinių renginių susirinkdavome į vieną kambarį ir bandėme viską padaryti taip, jog tiek dalyviai matytų prasmę ir naudą veiklose, o ir mes išsineštume kažką prasmingo.

Kadangi mūsų dienos tema buvo Brexito situacija, tikiu, jog nemaža dalis komandos suprato gilesnes šios problemos potekstes, o aš pasinaudojau proga patreniruoti savo viešojo kalbėjimo įgūdžius (stengiuosi pasitaikius progai visada kalbėti prieš didesnę auditoriją, nes noriu savo scenos baimę įveikti arba bent jau sumažinti). Ir apibendrinus, Erasmus projektai pasižymi laisve mokytis pačiam. Galbūt iš tavęs bus tikimasi, jog dalyvautum visuose užsiėmimuose, aktyviai atsakinėtum į klausimus ir spręstum problemas, bet niekas neseks kiekvieno tavo žingsnio ir netvardys tau tylint. Niekas nesiūlys tau atsisėsti šalia užsieniečių vietoj lietuvių, o ir jokios programos rašyti neprivalėsi. Jei tik nori, jog projektas tavo širdy išliktų ilgai, turėsi stengtis pats. Tą aš ir dariau, tad šiandien menu dienas Rumunijoje su šypsena.

Po projekto keletas dalyvių nusprendė dar trumpam pasilikti Bukarešte. Tiksliau, nusprendė pasilikti dar prieš projektą, bet principas tas pats - airbnb, klubai ir brangūs restoranai, nes brangūs restoranai čia būtų visai normalūs Lietuvoje. Per dvi dienas apvaikščiojom daug įvairių barų, pamatėme Rumunijos parlamentą (o tai yra pats sunkiausias pastatas pasaulyje, sveriantis apie 4098500000 kg.), daug kartų sėdėjome nepažįstamų žmonių automobilius, tad sukaupiau ir keletą patarimų. Jei pasitaikys pigūs skrydžiai, griebkite, o atvykę gyvenkite dar pigiau!

1. Taksi nepasitikiu jau Lietuvoje, o čia tuo labiau nesiryžčiau lipti į geltoną automobilį. Anglų kalba rumunams dažnai yra svetima, o neįjungti mašinėlės, beskaičiuojančios pinigus už pavažiavimą, lengva. Vis dėl to, miestas didelis ir jei gyvenate ne centre, gali tekti itin daug pavaikščioti. Yra metro, bet aš siūlyčiau ir Lietuvoje populiarųjį "Taxify", nes kelionė bus trumpesnė, o kainos atžvilgiu nesiskirs per daug. Už 10 minučių kelią mašina mokėdavome apie 1-2 eurus, o kelionė nuo centro iki oro uoto apsieis apie 4-6.
2. Puikiai suprantu, jog fanny pack gali būti pabodęs dalykas, o kažkam dar asocijuotis su negerais dalykais, bet man - tai išsigelbėjimas ir festivaliuose, ir Rumunijos senamiesty. Vieną vakarą iš draugo kuprinės vos neištraukė piniginės (ir laiku pastebėjome, ačiū dievui), o tuo tarpu aš, visą laiką nešiodama svarbiausius daiktus ant pilvo, galėjau būti neapdairi. Be to, normalus fanny pack'as ant pilvo yra visuomet geriau nei visa kuprinė nusukta ant pilvo.
3. Shift Pub restoranas. Atrodo taip, lyg iš visų tų Los Andželo vlogų - lauke terasa apaugusi vien vijokliais, viduj baltas interjeras ir galimybė savo patiekalą valgyti lovoje. Išbandėme abu variantus ir abu patiko. Įspūdingi kokteiliai ir didelės gero maisto porcijos. Labai pavydžiu Bukareštui šios vietos.
4. Gradina Eden parkas. Daug hamakų, suoliukų, medžių, o vakarais ir lempučių ant tų medžių. Keli maisto autobusiukai, keli bariukai ir tikras, šių laiko Edeno sodas!
5. Ne, tai ne jūs blogai bendraujate ir ne, greičiausiai jūs nesate nemandagus pirkėjas. Playginus su Lietuva, čia padavėjų ir pardavėjų etiketas yra nepalyginamai prastesnis. Net ir centrinėse, prabangiose vietose, jums mokant pinigus jie gali sugebėti nemaloniai bendrauti. Buvo keletas išimčių, bet nedaug, tad neįsižeiskite ir nemanykite, jog su jumis kažkas blogai!
6. Frudisiac kavinė pusryčiams. Brangoka, bet ten valgydama jaučiausi lyg kokiame filme. Labai jauki aplinka, gražus kavos menas ir itin fotogeniški pusryčiai. Kas be ko, skonis nėra prastas.
7. Pirkite naminį obuolių vyną. Skonis neįkyrus, o litro kaina vos vienas euras!

Tai tiek. Važiuokite į Erasmus projektus ir prašau, nemaišykite Bukarešto su Budapeštu.

Simona

Madrido spalvos

Aš labai dažnai miniu mainus, su kuriais buvau išvykusi į Šveicariją ir tikrai nebe priežasties. Kiekvieną dieną menu dienas ten, svajoju kaip vėl sutiksiu man brangius žmones, su kuriais leidau dienas alpių apsupty. Ir nors jau įvyko keletas šaunių susitikimų su mainų moksleiviais, šis kartas buvo ypatingas ir tolimesne kelione, ir tikrai man brangia drauge.

Beveik dviems savaitėms išskridau į Madridą. Su labai nepatogiais persėdimais, bet kad tik pigiau būtų. Ir birželio 25 dieną, iš kart po Ispanijos ir Maroko žaidimo Pasaulio futbolo čempionate, pamačiau savo mylimiausią venesuelietę, kuri būtent šiame mieste ir gyvena dėl dabartinio gimtinėje vykstančio pilietinio karo. 

Pradžioje buvo labai keista vėl be paliovos šnekėti anglų kalba, buvo keista ją matyti. Nežinau kodėl, bet paskutiniu metu labai daug sapnuoju apie Šveicariją, tad jos buvimas šalia prisidėjo ir prie dar keistesnių, nesąmoningai sugalvotų idėjų, kaip galėčiau grįžti atgal į savo saldžiąją Zerlandiją (SweetZerland, haha). Pirmąjį vakarą, vos atsiradus, lėkėme į prie jos butuko šalia esančią užkandinę, kur visą parą tiekia šiltus falafelius, bulvytes ir kitas gėrybes. Skaniai pasėdėjome, papasakojau apie savo jungiamąjį skrydį Milano Bergamo oro uoste, kuris man ypatingai patiko. Apskritai, aš labai mėgstu būti dideliuose oro uostuose - juose daug kultūrų, daug (dažniausiai) laimingų žmonių, daug įdomių, nors ir kiek pabrangintų parduotuvių, visada yra knygynai, kuriuose galiu nusipirkti prancūziškų/angliškų knygų ir jas rinktis ne iš likučių, kaip dažnai tenka daryti Lietuvos knygynuose, kuriems neapsimoka turėti daug užsienio literatūros. Bergamo oro uoste, vidury pagrindinės salės stovi pianinas, kuriuo dažnai pagroja lyrikai, o jų muzikai puikiai akomponuoja už jų esantys dideli langai, anapus stulbinantys kalnai ir lėktuvai. Tad penkios papildomos valandos čia neprailgo - gal kiek net ir gaila, kad tik penkios, nes jei jų būtų buvę daugiau, mielai būčiau nuvažiavus ir iki miestelio.

Kitą rytą teko kęsti 40 laipsnių karštį. Ačiū dievui, jog su bilietais pataikiau ne į tokią karštą savaitę Madride, kaip įprasta, nes nuo tos dienos temperatūra palaipsniui vis gi mažėjo. Pradžioje aplankėme Retiro parką, esantį miesto centre. Jis neatmestinai sutvarkytas, didelis, tad ispanai juo itin rūpinasi ir giriasi, jog net ir tokioje karščio oazėje sugeba jį išlaikyti žalią, neapvytusį ir pritraukti čia ir turistų, ir sportininkų (kurie sugeba lakstyti net ir po kaitria saule), o vakarais jaunimo. Čia yra keletas smagių barų, kai kurie jų siūlo gyvą muziką! Realiai, apsilankius Madride net šitam parkui galima paskirti ir visą dieną, jog neskubant būtų įmanoma apžiūrėti jame esančius ne tik pagrindinius objektus, prie kokio mažo vandens telkinėlio papusryčiauti, galbūt net pasivažinėti dviračiais, o vakare gurkšnoti sangria vyną ir valgyti nachos traškučius su avokadų padažu vienoje iš čia įsikūrusių kavinių.

Didžiausias Ispanijos sostinės minusas - šalia nėra jokio padoraus vandens telkinio. Jūra nutolusi gan dideliu kilometražu, o ir pats regionas apdžiuvęs ir sausrų nualintas. Nusprendėme vieną dieną paskirti vandens parkui - "Warner Madrid". Iki jo lengva nuvažiuoti miesto autobusais, o ir nuotraukos su jų siūlomomis pramogomis atrodė padoriai. Lyginti su Vichy vandens parku Vilniuje net nėra ko - veiksmas vyksta po atviru dangumi, kas iš kart priduoda daug daugiau žavesio ir vasaros jausmo pramogai, o kalnelių pasiūla - didesnė ir ekstramalesnė. Praleidome visą dieną ten ir visai nepabodo!

Madride gyvena daugiau žmonių nei Lietuvoje. O dirba ir dienomis ten būna ir dar daugiau. Gera žinia turistams - nusigauti nuo taško A iki taško B yra gan lengva metro pagalba, tačiau grūstys vargina. Yra žmonių, kurie svajoja gyventi didmiestyje, kur daug nepažįstamų, daug įdomių pastatų, daug koncertų, daug sumaišties ir daug visko. Ir tai nėra blogai, visada yra smagu pažinti kažką naujo, pajausti tą menkumą apipintą galybės galimybių sampratą, kuri sveikina visus, atvykusius į didmiestį, tačiau aš niekada nesvajojau apie Paryžių, Niujorką ar Londoną. Visą gyvenimą gyvenau Vilniuje ir čia jaučiuosi patogiai - nieko per daug, nieko per mažai, visko kaip tik. Tikrai nemanau, jog visą laiką dabar tik čia ir sėdėsiu (tikrai ne, noriu pagyventi ir svetur), bet kol kas tai yra vienas iš man labiausiai patikusių matytų miestų. Būtent todėl man yra sunku rinkti gražius žodžius apie tokį miestą kaip Madridas - po kiek mažiau nei dviejų savaičių jaučiausi išsekusi ir pamačiusi bei pajautusi per daug visko skirtingo. Vis dėl to, neverta nurašyti jokios patirties ir įmanoma rasti dalykų iš Madrido, kuriuos norėtųsi integruoti į Vilnių ir jį kiek dar labiau patobulinti (tiesa, Madridui trūksta daug daugiau dalykų iš Vilniaus, nei Vilniui iš Madrido):

1. Tolerancija. Madride lankiausi kaip tik per lgtbq+ bendruomenės šventės mėnesį. Visos parduotuvės gatvėse buvo pasipuošusios spalvotomis vėliavomis, žmonės vaikščiojo rankomis susikibę su tuo, kuo nori, baruose buvo siūlomi atitinkamų spalvų šiam laikotarpiui skirti kokteiliai ir t.t. Gaila, jog didysis paradas vyko jau po mano išvažiavimo, tačiau dar labiau gaila, jog tokio dalyko neįsivaizduočiau Vilniuje, o ypatingai, dar mažesniuose miestuose. Blemba, kiek daug mes meilės atimame iš kitų su savo tvirčiausiu argumentu "man šlykštu".
2. Tvaraus (=sustainable, labai juokingai jau skamba tas lietuviškas žodis "tvarus" ir abejoju, ar jis nupiešia vaizdinį, kurį aš turiu omeny) gyvenimo būdo parduotuvės/restoranai. Jie paplitę visur ir aš jokiu būdu nesakau, jog visi turėtų maitintis veganiškai/vegetariškai ar jog turėtume eliminuoti plastiką iki nulio, tačiau kuo toliau, tuo labiau visi mokslininkai, daktarai gręžiasi į šį gyvenimo būdą ir visai nebe reikalo. Man patiko netoli gyvenamosios vietos turėti zero waste parduotuvę, kurioje galima nusipirkti pagrindinių maisto produktų be papildomo ir nereikalingo įpakavimo, man patiko akį traukiančioje aikštėje, kurioje lankosi daug turistų, matyti burgerių užkandinę, kurios meniu karaliauja patiekalai be gyvūnų išnaudojimo. Dažnai Lietuvoje veganiški burgeriai turi itin sveikuolišką skonį ir juose trūksta kažkokio akcento, bet čia buvo pasaka. Čia sugeba ant sumuštinių uždėti net veganiško pelėsinio sūrio ir dabar jau galiu drąsiai sakyti, jog šitoj vietoj valgiau skaniausią savo gyvenimo burgerį. Labai jų pasiilgstu čia, Vilniuje.
3. Barai ant stogų. Vilniuje turime tik vieną, Madride jų rasi visur. Ir taip, tai daug didesnis miestas nei Vilnius, bet būtų smagu turėti bent dar kelias opcijas mieste, kur bevalgant ar begurkšnojant kavą būtų įmanoma pamatyti miesto panoramą. Kol kas tai atstoja panašūs objektai kaip Bekešo kalnas, kur nuostabu vakare su draugai apturėti pikniką, bet norisi turėti ir oficialesnę vietą.

O taip pat, noriu su jumis pasidalinti keliomis rekomendacijomis iš Madrido (be minėtų aukščiau). Užsirašykite ir išsisaugokite, jog kai planuosite kelionę į Ispanijos sostinę, žinotumėte, kur verta nueiti, ką verta paragauti, ką verta pamatyti:

• Gazpacho. Po siestos (pietų pogulis) etiketo taisyklių, tai yra antras geriausias dalykas Ispanijoje. Vietiniai šaltibarščiai arba vienas sentimentaliausių valgių iš vaikystės kelionių su tėvais. Seniai, seniai trinti, blanširuoti ar kitaip apdoroti pomidorai apetito netenkino, bet galų gale tėvai pripratino prie šios pomidorų šaltasriubės ir dabar vos atsiradus progai, iš karto ją perku ir rekomenduoju visiems iš eilės. Vilniuje labai skaniai ją daro "Briusly" restorane, o futbolo/krepšinio/teniso šalyje ji gerai pagaminta visur - užtenka nueiti į parduotuvę ir nusipirkti pagamintą sriubą sulčių pakelyje.
• Centrinė Primark parduotuvė. Jokiu būdu neskatinu joje apsipirkinėti dėl etinių sumetimų (daugiau apie tai čia), tačiau įvertinti jos didingumą, patį dydį ir išplanavimą yra įdomu. Nemanau, jog kada nors anksčiau esu buvusi tokio dydžio parduotuvėje - penki aukštai, prigrūsti žmonių ir pigių, dažnai nekokybiškų drabužių. Ant didžiausių balkonų yra įrengti judantys grafiniai piešiniai (tuo metu, kai aš lankiausi parduotuvėje, tema buvo Haris Poteris, tad ant balkonų galima buvo matyti skraidančias šluotas, parduotuvėje skambėjo teminė muzika), viskas primena itin orginalų prekybos centrą!
• Veggie Room parduotuvė. Čia viskas spindi rožine spalva ir mena veganų rojų, kurį galima rodyti neveganams - tai parduotuvė, kurioje pilna pakaitalų pienui, įvairioms mėsoms (austriški šniceliai, karališkos krevetės ir t.t.), ledams, šokoladui, padažams. Galima rasti ir labai skanių kreminių spurgų, šaldytų picų ir t.t. Parduotuvės savininkė irgi labai maloni, papasakojo apie kai kuriuos produktus ir ah, kaip aš pavydžiu Madrido veganams!
• Desperate Literature knygynas. Mieliau jį vadinčiau knygų butiku, nes galima rasti ne visko nuo A iki Z, o rinktinės literatūros prancūzų, anglų, ispanų kalbomis. Viduje groja melomaniška muzika, pilna senų rašymo mašinėlių, ant sienų ir lentynų kabo iškabintos didžiųjų kūrinių citatos. Pilna Nobelio laureatų kūrinių, kokybiškos poezijos ir šiaip parduotuvės savininko atrinktų knygų, kurios vertos dėmesio. Atmosfera ten - dešimt iš dešimt.
• Ginko restaurante&Skybar. Itin brangus baras, įsikūręs viename Madrido dangoraižių. Moterys čia ateina su vakarinėmis suknelėmis, vyrai - baltais marškiniais ir kelnėmis, o kainos taip pat imponuoja labiau tiems, kurie gali sau leisti paprastą dieną taip pasipuošti ir aukštai, aukštai mėgautis savimi. Mūsų patirtis buvo kiek kitokia nei jų, bet vis dėl to ir mes užsisakėme čia porą gėrimų bei grožėjomės miesto panorama. Užlipti verta, griežto facecontrol'o nėra!
• Malvy's Shakes. Tie amerikietiški dideli kokteiliai su daug daug priedų, juodi ledai, ledai bandelėse ir visos kitos šaltos cukraus bombos. Šalia pat pagrindinės apsipirkinėjimo gatvės, tad po triusikų pirkimo "Victoria's Secret" galite žingsniuoti čia! Be to, turi daug veganinių opcijų.
• Malasaña rajonas. Čia tvyro liberali aura, čia smagiausia sutikti saulėlydį (ne, jūros nėra, bet besileidžianti saulė itin gražiai nuspalvina čia esančius pastatus ir įneša jaukumo į gatves) ir čia daugiausia įdomių barų, kuriuose gera leisti vakarus. Vienas ikoniškiausių Madrido rajonų, mylimas ir turistų, bet visai nebe reikalo - tikrai verta nueiti.
• Street de Alphaville. Dėvėtų drabužių, retro ir vintažinių parduotuvių rojus. Po visą šią trumpą gatvelę yra išsidėstę tokio tipažo apsipirkinėjimo taškai ir tai man be galo patiko. Kelias valandas laisvai galite paskirti šiam reikalui, jei norit surasti gerų perliukų savo stiliui.

 Tokios šiltos Madrido spalvos. Linkiu ir Jums jas pajusti bei nepamiršti paragauti churros!
Simona

Pusę vasaros man patiko

Atsimenu laikus, kai mėgdavau dalintis daiktais, muzika, filmais ir kitais dalykais, kurie man pastarąjį mėnesį patiko. Kažkuriuo metu man jie pasirodė labai materialistiški ir nereikalingi, tačiau prie savaitę turėjau progą susipažinti su mergina, kuri itin domisi astrologija. Pagal gimimo datą ir laiką ji ne tik tiksliai apibūdino mano asmenybę, bet ir pasakė, jog tam tikrose situacijose esu materialistė. Šiuo metu toks asmens bruožas man neasocijuoja su juodomis spalvomis, tad ir nusprendžiau pasidalinti su Jumis tuo, kas mane džiugino iki pat vidurvasario.

Perskaičiau tris knygas. Tik. Labai norėjau atsigriebti bent jau vasarą su skaitymu, nes per mokslo metus užgriuvo daug privalomosios literatūros ant pečių (tiesa, yra tokios ir vasarai), praeitais metais stengiausi skaityti tik prancūziškai (o skaitymas ta kalba - lėtas procesas), o ateinančiais mokslo metais ir vėl lauks gausybė kūrinių. Gerai bent jau tai, jog iš jau atgal į lentynas sugriuvusių istorijų, dvi man paliko tokį didelį nusistebėjimą autorių išmonę, jog dabar iš eilės jas rekomenduoju visiems. Pirmoji istorija Haruki Murakami "Avies medžioklė" - šį kūrinį knygų mugėje pirkau kartu su Eurovizijos komentatoriumi Dariumi Užkuraičiu (tiksliau, stovėjau už jo eilėje, klausiausi kaip jis kalba apie knygas su pardavėja ir prigriebiau tą patį). Japonų kilmės autorius Haruki yra jau ir puikiai žinomas Lietuvoje bei nebe reikalo. Pradžioje knygos yra sumesta daug smulkmenų apie būsimą pasakojamą istoriją ir eigoje viso to, viskas yra apkalbama, o jei ne, pateikiama užuominų, kaip pačiam viską išspręsti. Man labai patiko visas stilius, džiugino ir suvokiamos pagrindinio veikėjo gyvenimo tiesos, jog detektyvas turėjo ne tik veiksmų seką, bet ir gilesnius apmąstymus, siaurą psichologijos šydą. Antroji knyga - Dan Brown "Da Vinčio kodas". Puikiai žinomas ir Pasauly pripažintas stiprus detektyvas. Neįsivaizduoju, kodėl jis taip ilgai tik tais gulėjo pas mane lentynoje, bet prigriebiau jį kelionės į Ispaniją metu ir velnias, vienintelis dalykas, kuriuo nusivyliau buvo tai, jog taip ilgai delsiau jį skaityti. Įdomu kūrinį nagrinėti vėl gi, ne tik dėl istorijos. Čia yra daug įdomių faktų ir apie istoriją, sektas, Leonardą Da Vinčį ir net gi matematiką. Skaitai ir mėgaujasi erudicija, kuri yra aktuali šiandien ir yra pripažinta visame pasaulyje apart bažnyčios, kai metus skaitei kūrinius, vertus atvirkščio pasakymo.

Vasarą ir daug laiko praleidžiu Youtube svetainėje - oro uostuose belaukiant skrydžių, naktimis, kai negaliu užmigti, pusryčiaujant, kai nebereikia kartoti istorijos faktų. Stengiuosi į savo prenumeratas įtraukti ir daug informacinių kanalų, jog laikas nebūtų tuščiai praleistas, bet vis dėl to, labiausiai mane domina žemiški žmonės ir jų gyvenimo istorijos, kurios kartais būna motyvuojančios, kartais pamokančios. Hannah McNelly - Jungtinių Amerikos Valstijų gyventoja šią vasarą apsistojusi Prancūzijoje. Čia ji nori išmokti kalbos (kas jai puikiai sekasi), pažinti vietinę kultūrą. Pastaruoju metu jos filmukai ir yra apie tai, kaip jai sekasi įsikurti svetimose šeimose, skirtinguose miestuose, mokytis kalbos ir jaustis laiminga. Gaila, jog to ji nedarė dar prieš man pačiai išvažiuojant į mainus, tam tikri jos pasakymai tikrai būtų padėję, tačiau tokie kanalai parodo, jog amžius mainams nėra svarbus. Ir gal kada man pavyks pakartoti šį eksperimentą ir vėl!

Muzika mane lydėjo dažnai. Nusipirkau naują telefoną ir pagaliau atsinaujinau visą grojaraštį. Kažkurią dieną man tas pats Youtube pasiūlė paklausyti Declan McKenna muzikos. Ir man jis patiko taip stipriai, jog ne tik išmokau jo dainų žodžius (dažniausiai man nesiseka juos įsiminti), perskaičiau turbūt visus įmanomus interviu, bet ir vos ne kiekvieną dieną tikrinu jo turo koncertų datas ir galvoju, kaip jį pamatyti gyvai. Nežinia, ar greitai tą pavyks man padaryti, nes dažniausiai aš sau veiklų prigalvoju net per daug, bet dievaži, kaip mano asmenybei gali nepatikti žmogus, dainuojantis apie religijų absurdą ir Brazilijos politikus. Aišku, aš mėgstu tas dainas interpretuoti ir savaip, bet galbūt tai mane ir žavi labiausiai. Žodžiu, patinka ir labai rekomenduoju jo paklausyti.

Ši vasara kol kas man patinka ir tuo, jog pasinaudojau galimybe keliauti. Gyvendama Šveicarijoje kalbėjau, jog po 11 klasės būtų smagu nuskristi mėnesiui ar keliems į Australiją, tačiau pasirinkus nekartoti 10 klasės kurso, po 11 klasės man yra 17, o jei ir būčiau ten važiavus, tai tik su darbo viza. Šis planas nepavyko ir nemanau, jog pavyks kitą vasarą, tačiau noras keliauti ir pažinti nedingo. Jau spėjau aplankyti nemažai miestų ir šalių, apie tai galite paskaityti čia, čia ir čia, o taip pat dar liko neaprašyta mano kelionė į Ispaniją, iš kurios ne per seniausiai grįžau. Pusę metų taupiau pinigus, įtikinėjau tėvus, jog išleistų ir ieškojausi pigių keliavimo būdų - ar tai projektų, ar tai lėktuvo bilietų.  Ir man pavyko, tad jaučiuosi itin gerai, lyg būčiau kažko pasiekusi. Mėgaujuosi beveik kiekviena vasaros diena, o tai ir yra svarbiausia. Kol kas iš trijų apturėtų kelionių labiausiai patikusią išsirinkti sunku, bet nežinia ar to reikia, visos jos buvo itin skirtingos ir keliauta svetur buvo skirtingais tikslais. 

Iš peržiūrėtų filmų man labiausiai patiko "The Imitation game" su Benedict Cambarbatch (aš vis dar nemačiau "Šerloko" serialo, bet man rodos, jog reikės greitai pakeisti šį faktą) - istorinė drama, kurios tikslas nebuvo parodyti istoriją. Vienas filmo aspektu apžvelgia ir meilę bei kaip skirtingo mąstymo žmonės sugeba ją išniekinti. Labai graži, liūdna, Alano Turingo biografija, kuri reikšminga yra ir šiandien.

Man patiko ir daug bei skaniai valgyti. Kai pradėjau maitintis tik augalinės kilmės produktais, maistas labai greitai tapo vienas svarbiausių kelionių aspektu. Dažnai dar tik prieš atvykstant į tikslo vietą, susirandu skaniausiai atrodančias kavines aplink ir vėliau jas lankau. Turbūt gyvenime dar nevalgiau tiek daug burgerių, kaip per pirmąją vasaros dalį - juos ragavau visur, ir kol kas labiausiai patiko Ispanijoje, restorane "Viva Burger", kuriame šis buvo paruoštas su veganišku pelėsiniu sūriu.

Simona

Kelionė į Amsterdamą, kuriame neaplankėme Anos Frank namų

Lygiai prieš mėnesį ir keturias dienas, 3:00 nakties aš įsėdau į autobusą, kurio galutinė stotelė buvo Amsterdamas. Labai daug metų Nyderlandai mintyse skrajojo kaip svajonių šalis, utopijos kraštas. Tiesa, tik pasitaikė galimybė čia nuvažiuoti su mokykla, aš ilgai dvejojau - šią vasarą planuose ir taip daug buvo įvairių kelionių, festivalių, išbėgimų iš miesto ir t.t. Galų gale, kelionės su mokykla gan brangiai kainuoja, "svajonių taške" pabūnama vieną dieną, visada didelis tempas ir... faktas, jog su draugais savaitės išvyka į Amsterdamą (ir nusigavimu ten lėktuvo pagalba) būtų atsiėjusi jei ne tiek pat, tai dar ir pigiau.

Vis dėl to, likus mėnesiui iki kelionės, vienas žmogus atšaukė savo kelialapį, o aš suskubau jį prigriebti, turėdama omeny, jog tai paskutinis šansas išsliūkinti į užsienį su mokykla. Ir toks kelionių tipažas turi savo šarmo ir sukuria savus lūkesčius. Savo klasę aš mėgstu, o mokyklą rekomenduoju visiems aštuntokams - nors čia ir yra problemų, dažniausiai aš mėgaujuosi šia bendruomene ir jos apylinkėmis. Be to, visada juokinga naktimis slapta išsliūkinti iš viešbučio, bandyti išjungti gidės kolonėles, sustojus Lenkijos autostrados degalinėje prisipirkti gausas maisto, kurio neleidžiama įsinešti į autobusą. Ir pagalvojus, jog turiu paskutinę progą visa tai pajusti, aš sutikau važiuoti it dievaži, tikrai nesigailiu.

Dar vakarą prieš, pas mane kartu autobuso laukti atėjo bendraklasis, su kuriuo nusprendėme, jog nėra ko ten eiti pusvalandį prieš, kaip mokytojai prašė. Tad pirmas kuriozas ir buvo, kai atėjome paskutiniai ir jau sulaukėme daug klausimų, kodėl atėjome taip plačiai besišypsantis. Man visada juokinga pasidaro, kai kvestionuoja mano šypseną, taip ir norisi tik pajuokauti "tai prigėrėme", o ir atrodo, lyg kartais visi ir laukia, jog taip pasakysime ir galės ištraukti ir į keliones vežamą alkotesterį. Pirma diena žadėjo ilgą sėdynės trinimą autobuse, tikslas - pervažiuoti visą Lenkiją. Trumpi "lankomiausios turistų vietos - tualeto" sustojimai ir kortos neleido stipriai nuobodžiauti, o ir be to, sėdint gale visada galima atitinkamai patriukšmauti ir pasidžiaugti draugija, tad kol kas niekas niekuo nesiskundė, ypatingai dėl to, jog viešbutį pasiekėme apie 18val vakaro. Apsigyvenome 3km nuo Vokietijos, Frankfurto prie Oderio. Nusprendėme apžiūrėti šį, tikrai niekuo neišsiskiriantį miestelį ir jame kiek pavakaroti. Prisėdome, pavalgėme ir užkandome, o grįžtant atgal pasiklydome ir vos spėjome nusigauti iki viešbučio iki komendanto valandos, po kurios dar ilgiau pasėdėjome viename iš kambarių ir pabendravome. Viskas slinko pagal planą, pagal mokyklinės kelionės idilę.

Antroji diena - ir vėl daug ilgų valandų autobuse bei du du aplankyti Vokietijos miestai - Hamelnas ir Magdeburgas. Pastarasis didelio įspūdžio nepaliko apart skanių makaronų, tačiau Hamelnas dar kitaip pravardžiuojamas žiurkių miestu mane papirko. Vokietija manęs niekuomet ypatingai nežavėjo ir negaliu paaiškinti kodėl. Apart Berlyno, kurį noriu aplankyti vien dėl įvairių veganiškų kavinių, savo noru turbūt niekuomet nesirinkčiau aplankyti šios šalies. Hamelnas - mažas miestelis, su siauromis ir jaukiomis gatvelėmis ir alaus sodais, vieta, kurioje smagiai galima praleisti pusdienį ir to laiko tarpo visiškai pakanka pamatyti viską, kas čia svarbiausia. Vis dėl to, jei jau paisome mano nuomonės, mokyklinėje kelionėje svarbiausia ne miestų pažinimas, o kas vyksta po jų ir tarp jų. Tą dieną atvažiavus į viešbutį, mes pamatėme, jog šalia mūsų lokacijos yra įsikūręs ir McDonald's restoranas, tad nusprendėme pasiimti šio bei to išsinešimui ir grįžti į kambarį. Stovint eilėje susipažinau su keliais jaunesnių klasių atstovais, kas mane beprotiškai nudžiugino, o grįžus į viešbutį, mūsų kompanija susispaudėme į vieną kambarį, valgėme, žiūrėjome prastą olandišką televiziją ir bandėme ją įgarsinti.

Trečia diena buvo skirta Belgijai, mano mylimiausios futbolo rinktinės (po Nyderlandų, žinoma, tik kad šiais metais jie nepateko į čempionatą) sergėtojai, šaliai, kuriai kėliau dideles viltis ir milžiniškus lūkesčius vien dėl jų nacionalinių gardumynų - alaus, bulvyčių ir šokolado. Gaila, tačiau didžiausia klaida, kuri buvo padaryta stengiantis pažinti šią šalį - sprendimas per dieną apvažiuoti tris miestus. Ir ne bet kokius, o apart Briuselio turbūt pačius žinomiausius ir ryškiausius - Antverpeną, Briugę ir Gentą. Visą dieną skubėjome, kiekvienam miestui skirdavome vos po porą valandų ir tai gadino tiek nuotaiką, tiek šalies žavesį, tad tikrai dar mielai ateity grįžčiau atgal ir net į tas pačias vietoves, kurias aplankėme. Smagu bent tai, jog per dieną spėjau sukirsti dvi dideles porcijas bulvyčių (tikrų, traškių išorėje ir švelnių viduje). O labai nesmagu, jog Belgijoje už visas "tualeto formas" reikia mokėti. Net tame pačiame McDonald's neužtenka paprasto kvito - reikia atidaryti piniginę.

Ir sekančioji diena mums žadėjo Amsterdamą. Miestą, kurio dauguma labiausiai laukė ir dėl priežasties klaustukų neturėtų kilti niekam. Ačiū dievui, žolė nėra vienintelis pretekstas, kodėl šis miestas ir ši šalis yra žavingi. Aš buvau tokia laiminga, sužinojusi, jog pagaliau turėsime daugiau nei valandą laisvo laiko ir galėsiu ramiai išnarplioti bent kelias senamiesčio gatves. Juokinga, bet pirma stotelė, kurioje mus išleido - raudonųjų žibintų kvartalas. Į jį negalima eiti didelėmis grupėmis, jei nėra užsakomas specialus gidas (kuris būtinai turi būti Nyderlandų kilmės), tad vos keli žmonės nueidavo, kiti laukdavo, kiti nueidavo, kiti laukdavo ir t.t. Tiesą pasakius, dienos metu ten nieko ir nepamatysi, smagiausia ten eiti sutemus, kai šviesų dauguma net spalvina per vidurį tekančią upę raudonai. Mums "pasisekė" pamatyti vos vieną merginą, tad nusprendėme čia grįžti vakarop. Vėliau su gide apžiūrėjome kelis vertus dėmesio taškus centre, kurių aš, kaip ir daugelis tokiose ekskursijose dalyvaujančių asmenų, neatsimena, kol pasiekėme Rijksmuseum - Nyderlandų nacionalinį meno ir istorijos muziejų. Jame turėjome vos valandą laisvo laiko, tad spėjome apžiūrėti gal kokį aštuntadalį ekspozicijų, kas kiek nuliūdino, bet būtent tuo dienos metu mes buvome kaip reikiant išalkę, tad per dvi laisvas valandas iki Van Gogo muziejaus nusprendėme pavalgyti. Seniai norėjau aplankyti "The Avocado Show" kavinę, kurioje viskas gaminama iš avokadų, bet vien dėl patekimo į restorano vidų būtų reikėję laukti apie 45minutes, tad nusprendėme paieškoti kažko kitko. Buvo saulėta penktadienio popietė, tad vietų beveik niekur nebuvo ir mums teko kiek išlįsti iš pagrindinių gatvių, tačiau greitai atradome burgerių vietelę, kurioje sukirtau vieną skaniausių veganiškų burgerių (pirmoji vieta - Madrido "Viva Burger" burgeris su pelėsiniu sūriu), perteptu pesto avokadų majonezu, falafelio paplotėliu, salotomis ir troškintomis paprikomis su baklažanais. Susimokėjome ir bėgome iki žymaus Nyderlandų menininko muziejaus, kuriame ir vėl gavome valandą laiko, tik šiuo atveju ir pusvalandžio būtų užtekę. Van Gogo kūryba esu domėjusis ir anksčiau, tad nieko naujo nesužinojau, nors ir perskaičiau turbūt visą šalia paveikslų esančią informaciją. Ir taip nutiko daugeliui, nes jokių gilesnių įžvalgų nebuvo matyti, o muziejus mūsų kuklia nuomone skirtas tik tiems, kurie dėlioja kelionėse kryžiukus ant vietų, kuriose pabuvojo. Po tokios lengvos nuoskaudos dėl šio objekto, turėjome apie keturias laisvas valandas, tad daug vaikščiojome ir grožėjomės. Vienu metu aš atsiskyriau nuo visų draugų, jog turėčiau progą paslankioti gatvėmis nieko netrukdoma, jog galėčiau apžiūrėti tas vietas, kurios domino mane. Nusipirkau didelę porciją bulvių ir taip slampinėjau, vėliau gal 15 minučių Katedros aikštėje apžiūrinėjau žmonių srautus. Ir buvo labai gera, aš tik dar stipriau įsitikinau, jog kažkuriuo gyvenimo momentu tikrai norėsiu pagyventi Amsterdame. Tikrai, tikrai. Vėliau mūsų didelė, 60 žmonių grupė susėdome į laivelį ir plaukėme kanalais - vieni galvas ant turėklų dėjo dėl raudonų akių, paragavę silpnųjų narkotinių medžiagų, kiti dėl paprasto grožio. Susiglaudę nameliai, dviračių garažai ir ant įvairių stogelių vakarieniaujančios jaunimo grupelės - juk tikrai Amsterdame nėra matoma kokių Pasaulio stebuklų, bet miestas apžavi ne vieną. Po pasiplaukiojimo mes vėl turėjome kelias laisvas valandas, tad vėl vaikščiojome ir kalbėjome apie tai, ką veiktume, jei čia gyventume. Dar man teko proga pakalbėti ir su keliais prancūziokais, kurie atvyko čia atšvęsti bernvakario. Bandėme vėl surasti raudonųjų žibintų kvartalą, bet nepavyko. Taip užsivaikščiojome iki kol liko 20 minučių atsidurti reikiamoje vietoje kartu su visais mokytojais ir gidais, o mūsų telefonai buvo beveik išsikrovę, o ir nutolę buvome didesniu nei 20 minučių atstumu. Bet mes bėgome, kalbėjome su aplinkiniais, tada vėl bėgome ir šlaputėliai įsėdome į autobusą. Nors diena buvo tikrai užskaityta ir puikiai įvertinta, vakarą sugebėjome užbaigti ir vėl gi itin romantišku būdu. Grįžę į viešbutį ir pasidėję daiktus, keliese susitikome netoli autostrados, šalia miško. Ant nušienautos žolės pasitiesėme savo striukes, pradėjome klausytis geros muzikos ir bendravome. Be to, prie mūsų prisijungė vėl nauji žmonės, tad pokalbiai truko gan ilgai dar tą dieną.

Ir buvo kiek liūdna žinoti, jog po Amsterdamo autobusas apsisuka ir juda jau Lietuvos linkme. Nežinau kodėl, bet šitos kelionės metu puikiai susigyvenau su laiku, tad atrodė, jog viskas trunka jau gana ilgai (bet tikrai nenuobodžiai), o visi mokytojų kambarių tikrinimai tapo įprasta rutina, švediškas pusryčių stalas, nors ir negausus, taip pat. Važiuojant atgal, sustojome dar Braunšveige. Vėl gi, nepasakyčiau, jog tai itin gražus miestas su išsiskiriančia architektūra ar vaizdas, tačiau jis patogus sustoti pakeliui, ką mes ir padarėme. Pavalgėme, nupirkome lauktuvių ir šio bei to paskutiniam vakarui, kuris buvo smagiausias tarp visos dienos pramogų. Nakvojome jau Lenkijoje (na, ta miego formulė sutelpa į dvi valandas), o tiksliau, naktinėjome dar ilgai ilgai ant kažkokio to kalno. Ilgiau pamiegojome kitą dieną autobuse, kuris važiavo į Vilnių su trumpais sustojimais visokiuose KFC.

Kelionės su mokykla veža ir dauguma jų atsimenu iki šiolei. Smagios būdavo ir dienos išvykos į Anykščius, kur viskas, kas geriausia nutikdavo autobuse, vėjavaikiškai bendraujant ir valgant daug daug mamos priruoštų sumuštinių, stebindavo ir ilgesnės kelionės į Europos pramogų parkus, kuomet pirmą kartą pamatydavome "Starbucks" ir visos merginos lėkdavome į jį, sudarydamos milžinišką eilę. Oi, sentimentai...

Simona.

Frankfurte ne frankai, o eurai

Ir frankų, valiutos, kuri ilgai saugojo Prancūzijos rankinių kainas, o dabar tą patį daro ir Šveicarijoje, Vokietijoje niekada nebuvo, tad ką kalbėti ir apie ironiškai skambantį miesto Frankfurto pavadinimą. O tiksliau, Frankfurto prie Maino. Apart frankų valiutos šis penktasis pagal dydį Vokietijos miestas toliau nebestokoja nieko ir tuo įsitikinti galėjau iš karto po EYE renginio, kuriame lankiausi pirmosiomis vasaros dienomis. Į šį miestą traukiniu nuo Strasbūro atvažiavome vėl didelė, ta pati lietuvių grupė. Ir atvažiavome sunkiai - dar tą pačią dieną sulaukėme ir atšaukto autobuso pranešimą, o ir mūsų traukiniai vėlavo.

Miestą pasiekėme vėlai, tad džiaugiamės, jog viešbutis pasirodė esantis centre ir vos kelios minutės pėstute nuo stoties. O dar ir keturios žvaigždutės ir pagaliau tikėtini geri pusryčiai, ne taip kaip prancūziškame viešbutyje. Ir siurprizas! Su navigacinėmis priemonėmis priėjus viešbutį supratome, jog gyvename pačiame centre striptizo klubų, sekso prekių parduotuvių ir prostitucijos įmonių. Šalia dar buvo ir keletas kebabinių, bet juk mes ir kalbame apie Vokietiją!

Tą patį pirmą vakarą mūsų kompaniją išsiruošė apžiūrėti keleto bariukų. Ir tą patį pirmą vakarą mes gavome pasiūlymų nusipirkti ekstazio. Ir blogiausia buvo net ne tai. Mes gatvėse matėme daug žmonių. Ir ne todėl, jog buvo savaitgalis, tiesiog daugelis tose gatvėse ir būna, gyvena. Po tiltu moteriškė susidėjusi visą gyvenimo turtą į plastmasinį maišą, gulėjo jį apsikabinusi ant purvino čiužinio. Du jau solidaus amžiaus vyrai ant laiptelių atsisėdę švirkšto pagalba purškiasi kažką į savo kūnus. Didelės krūvos šiukšlių. Daug išvemto maisto. Daug triukšmo ir nemalonaus bruzdėjimo.

Yra ir kita medalio pusė, kitas kratinys nemalonių vaizdų. Prostitucija Vokietijoje yra legali. Ir mano manymu šios senosios profesijos legalizavimas yra puikus sprendimas - atsiranda mokesčiai, saugumas prostitučių atžvilgiu. Vis dėl to nepratusiai akiai yra nemalonu eiti pro visus "sex inn" ir "sex houses". Neslėpsiu - įdomu, todėl net su viena mergina, taip pat dalyvavusia šioje kelionėje, padarėme interviu su sekso industrijos atstove. 

Dideliame mieste - didelis ir naktinio gyvenimo pasirinkimas, tad nereiktų atsisakyti vizito Frankfurte, jei bijote nešvaraus ir nesterilaus gyvenimo. Nors pačiai neteko išbandyti aukštesnės klasės klubų ar barų, su draugais atradome kitą alternatyvą. Vakarais parduotuvėje nusiperki įvairių užkandžių (man labai patinka Vokietija tuo, jog čia yra daug veganų, nes tuo pačiu ir parduotuvėse pasiūla šiuo klausimu itin didelė) kaip šokaladukai, avokadų ir humuso užtepėlės, vynuogės, duona ir t.t. Jei norisi dar ir alkoholinių gėrimų patirties, Vokietijoje jie supranta, jog paaugliai neapsisaugos nuo alkoholizmo dėl didelio amžiaus cenzo, tad čia vynas, sidras ir alus - nuo 16! Tad skanaus ir į sveikatą, po parduotuvės jums belieka nueiti iki Maino pakrantės ir atsisėsti ant suoliuko ar ant žolės. Čia būna žmonių, bet nėra sausakimša, o tai reiškia, jog man tikrai patiko leisti čia vakarus. O jei ir neturite galimybės nuvažiuoti iki Vokietijos, nesijaudinkit, nes panašų vakarą prie upės galite pasidaryti ir tame pačiame Kaune! 

Liekant prie maisto temos, nuoširdžiai galiu parekomenduoti dvi vietas. Pirmoji Falafel 1818. Vakare ši vieta itin gyva - daug vokiečių žino, kad čia galima paskanauti tikrai skaniais falafeliais, o dar plius to, barmenai gamina ir labai skanius kebabus su jais. Jeigu turite draugų, kurie negali be mėsos, yra čia ir jos, bet siūlyčiau nepraleisti kebabo su daug humuso, tahinio, falafeliais ir daug daržovių galimybės. Be to, ši užeiga gali tapti ir puikia stotele prieš pasisėdėjimą prie upės, nes ji čia pat! 

O taip pat man patiko Das Eis ledainėje, kurioje pamanė, jog aš iš Nyderlandų (sakė, kad dėl akcento, bet kitoje kelionėje žmonės mano tautybę taip bandė nuspėti dėl didelio ūgio ir plaukų spalvos). Vėl gi, ne viskas čia veganiška, tačiau tokie ledų skoniai kaip "mėlynių sūrio pyragas" arba "riešutų sviestas ir džemas" tikrai neatbaido nuo paragavimo šios maisto grupės. Be to, labai mielas ir ten dirbantis vaikinukas - prigriebusi savo ledus aš dar kelias valandas sėdėjau lauke ir skaičiau, o jis nemokamai pavaišino kokteiliu! 

Senamiestis - niekuo ypatingas. Graži pagrindinė aikštė, smagu joje ir išgerti šio miesto tradicinio gėrimo - obuolių vyno. Intriguojančiai šie vaizdai susilieja ir su dangoraižiais, kurių čia kaip Europai - daug. 

Frankfurtas tikrai nėra mano miestas ir aš neįsivaizduoju ką ten reiktų veikti ilgiau nei 2 ar 3 dienas (yra daug muziejų, bet mano matyti nebuvo įspūdingi), tačiau įmanoma čia smagiai praleisti savaitgalį, tad tą ir rekomenduoju - į šį didmiestį nėra sunku sušaudyti pigius lėktuvo bilietus! 

EYE 2018

Gegužės 31 dieną atidariau vasaros sezoną Vilniaus oro mieste, vietoje, kurioje man visad po nugara bėgioja šiurpuliukai. Taip pat buvo ir šį kartą, nors ekranas skelbė kryptį "Ryga". Ačiū dievui, jog kaimyniniame mieste, o tiksliau, tik jo oro uoste, teko pabuvoti vos kelias valandas. Ir tos valandos, nors ir tolimesnis reisas buvo atidėtas, tikrai neprailgo! Su naujai pažinta lietuvių kompanija spėjome ir pavalgyti, ir pasijuokti, o tada jau skridome į Frankfurtą.

Turbūt tektų labai trumpai pristatyti kelionės tikslą ir apskritai, kodėl šioji kelionė įvyko. Birželio 1-2 dienomis Strasbūre trečią kartą vyko "European Youth Event" į kurį pakliuvau visai netikėtai su kitais 8000 dalyvių. Tai yra didžiausias politinis jaunimo renginys pasaulyje, tad šiokią tokią garbę jaučiau prisistatinėdama visiems, jog esu iš Lietuvos ar net sakydama komentarus parlamentarams. Panašios koncepcijos renginių spektras platėja su lyg kiekvienais metais, tačiau EYE sugeba sugauti ir žiniasklaidos didesnį dėmesį, ir didesnį dėmesį iš tos socialinės grupės, kuri atrodo, lyg iš pirmo žvilgsnio net ir nesidomėtų politika. Šį fenomeną paaiškinti nebūtų sunku – politika yra daug platesnis mokslas nei MG Baltic skandalai, susiję su Liberalų sąjūdžiu ir pamąsčius plačiau, ji apima vos ne visas gyvenimo sritis. Pavyzdžių šiam teiginiui patvirtinti pilna – pradedant ta pačia, lietuviams puikiai pažįstama Eurovizija; egzaminais, su kuriais turi susipažinti kiekvienas, nusprendęs pabaigti 12 klasių; religija; maisto kultūra, kuri yra pakankamai paprastai manipuliuojama politikų. Ir šis sąrašas yra begalinis, tad žmogus, teigiantis nesidomiantis politika turbūt iki galo ir nesuvokia, kas yra politika.

Į Frankfurto oro uostą, kuris kaip žinia, yra didžiausias Europoje, atskridome kiek pavėlavę, sunkiai susiradome stotelę, iš kurios turėjome pasiekti Strasbūrą, bet ir autobusas tądien vėlavo. Puiki proga prisipirkti užkandžių pamanėm ir aš pirmą kartą, po ilgo laiko tarpo turėjau galimybę prisivalgyti daug skanaus maisto ir peržiūrėti kelias naujausiojo 29ojo Simpsonų sezono serijas. Tad taip ir važiavome į Strasbūrą - už lango lijant ir sunykę į telefonus. Buvo ramu ir gera net ir tada, kai atvažiavę į galutinį tašką pamatėmė, jog audra nesiliovė ir pusvalandį be jokių skėčių žygiavome iki viešbučių.

Sekanti diena - parlamentas. Tiesa, dar prieš tai tame pačiame viešbutyje sutikau savo pažįstamą, kuris mane koordinavo kelionės į Italiją metu. Juokingai mažas tas pasaulis, tik gaila, jog šiame renginyje pasirodė kiek kitaip. Norėdami įeiti į vidų, laukėme 3val eilėje ir spėjome praeiti net keturis apsaugos tikrinimo punktus. Viename jų mergaitės ir berniukai turėjo būti atskirai, kas kiek nustebino, bet bent jau buvo įdomu pamatyti.

Laksčiau iš vienos paskaitos į kitą diskusiją, į kitą simuliaciją ir į kitą seminarą. Ir taip nuo 11:30 iki 18:30, kol galiausiai likau turbūt paskutinė iš Lietuvos delegacijos. Teko ir pasakyti šiokį tokį komentarą parlamentarams, dėl kurio labai jaudinausi, bet vėliau labai didžiavausi savimi. Turiu beprotiškai didelę publikos baimę ir tas pasakymas, jog praktika gydo tikrai neveikia ant manęs, turint omeny, jog yra tekę jau daug kartų kalbėti. Ir beveik visada, viskas baigiasi taip pat gerai, kaip pirmoji diena EYE - paskutinė mano aplankyta konferencija vadinosi "Degantis klausimas: ar Europa turėtų prisiimti lyderės poziciją visuotinio atšilimo klausimu?". Čia buvo pateikta nemažai racionalių  problemos sprendimų būdų, kuriuos būtų įmanoma pradėti vykdyti – skatinimas valgyti daugiau augalinės kilmės produktų (kurie dažnai būna brangesni dėl pernelyg didelių subsidijų gyvūlininkystės sektoriui), subsidijų panaikinimas gyvūlininkystės sektoriui, didesni mokesčiai angliai, mažesni mokesčiai elektra varomiems automobiliams, skatinimas sezoninio maisto vartojimas (juk lietuviams, pavyzdžiui, neturėtų būti natūralu valgyti pomidorus žiemą) ir skatinimas valgyti vietinius produktus. Daugiausiai pasisakanti politikė buvo Karima Delli, jauniausia Prancūzijos europarlamentarė. Nors ši moteris atstovauja ne itin populiarią partiją Europos parlamente (Group of the Greens/European Free Alliance), viso susitikimo metu degė noru įvykdyti šias idėjas ir nepraleido progos pabendrauti ne itin formaliu būdu. Iš karto po valandos su puse trukusios diskusijos lokaciją ji pakeitė į vieną iš Strasbūro barų, kuriame vyko laisvojo stiliaus repo kovos. Ir tai yra vienas EYE pliusų ir dalykų, atveriančių akis – parodymas, jog politikai irgi yra tokie patys su mumis visuomenėje gyvenantys įvairialypiai žmonės.

Dar besėdint toje salėje susipažinau su dvejomis kolumbietėmis, kurios atvyko į Europą specialiai dėl šio renginio. Nusprendėme kartu pavakarieniauti ir išsirinkome "Velicious Burger" veganišką užkandinę, kurioje prisiekiu, valgiau skaniausią burgerį per visą savo augalingą gyvenimo tarpsnį. Tad didėlės rekomendacijos tiems, kurie nuspręs aplankyti šį miestą! Ir šalia tų burgerių mes labai skaniai dar ir pakalbėjome apie aplinkosaugą, apie mus visas dominančią temą. Gaila, jog vos pavalgiusios jos turėjo išeiti, tad man beliko mėgautis prancūziškais įstatymais ir valandėlei užsukti į šalią esantį barą alaus. Neilgai buvau viena, turint omeny, jog mieste sukinėjosi papildomi aštuoni tūkstančiai jaunuolių - prie manęs atsisėdo trys berniukai iš Italijos, tad pajuokavau ir su jais iki kol išsikrovė mano telefonas, tad teko paskubomis grįžti į viešbutį, jei kas manęs netyčia ieškotų. 

Ir grįžusi gavau pasiūlymą iš lietuvių apžiūrėti naktinį Strasbūrą, tad net nedvejodama sutikau! Ilgai klaidžiojome itin dideliu centru ir štai jau antros mano rekomendacijos - baras "Chez Rico". Nors jis kiek nutolęs nuo pagrindinių aikščių, žmonių čia pilna. Užeigos savininkas ir pats gėrimus visiems nešioja, ir vis prisėda prie kokio stalelio pabendrauti su klientais. Į mus jis žaismingai mėtė alaus padėkliukus ir davė guminukų, nes atrodėme mat labai jaunatviškai. Vėliau vakaras tęsėsi "Jimmy's bar", kuris buvo išnuomotas specialiai EYE lankytojams, bet rekomendacijų šiai vietai neduodų, jei nesate šviesų ir garso arba Sel'o gerbėjai. Bet duodu didelį patarimą apsilankyti šalia Strasbūro katedros esančiose kebabinėse, pasiimti šį gurmanišką delikatesą su falafeliais ir valgyti šalia to didingo pastato bežiūrint į bendraujančius žmones šioje vietoje. Nuostabu, didinga ir vėl gi, skanu.

Antrą dieną turėjome keliauti jau atgal į Frankfurtą vidury dienos, tad nusprendėme nebe eiti atgal į parlamentą, o geriau dar ilgėliau pasimėgauti miestu. Pirmiausia norėjome gražiai papusryčiauti, tad užsukome į vieną lauko kavinių ir užsisakėme didelius prancūziškus pusryčių rinkinius: su bagetėmis, arbata, karštu šokoladu, uogieniemis, kruasanais, sviestu ir medumi. Ir gal dvi valandas taip ramiai sėdėjome besišnekučiuodami. Tuomet pakilome olandiškų bulvyčių, kad jau tikrai būtų gana. 

Gana nebuvo tik miesto, kurį teko palikti jau ketvirtą kartą. Ir Strasbūras tampa man vis artimesnis, tad tikiuosi, jog po dviejų metų galėsiu ir vėl grįžti į EYE,

Simona

Važiuokit su chebra į Prahą

Nes pakankamai pigu. Nes ID kortelių beveik niekados netikrinai, jei tvirtai pasakai, kad jau džiaugiesi saldžia pilnametyste. Nes netoli. Nes netrūksta ir alternatyvos šalia nesmagiai Čekijoje išpopuliarėjusių tešlos ragelių, kurių tikroji gimtinė visai ne Čekija. Pasitaupykit truputį ir važiuokit, nes tai miestas, pilnas jaunatviškos gyvybės ir dievaži, smagesnis už dažniau linksniuojamą Šveicariją. Kvepėt nekvepia rytų Europa (beveik). Ir ne dėl to, kad tai būtų blogai, tiesiog daug kas to baiminasi prieš keliaujant į centrinę Europą.

Čia (ir keliuose kituose Čekijos miestuose) aš lankiausi dar šią vasarą, lydima tėvų, tačiau kelionės tikslams išsiskyrus, daug laiko praleidome atskirai. Savotiškai priminė "solo travelling", ko aš buvau kiek išsiilgus. Vakarą prieš išvykstant susirašiau visas vietas, kurias noriu aplankyti, parašiau tenais gyvenantiems pažįstamiems ir susidariau sau tokį maršrutą, kuriuo likau pasitenkinusi. Planuokitės patys savo keliones atsižvelgiant į kelias rekomendacijas, savo poreikius ir viskas turėtų būti gerai. Ir dar - atsisiųskite visus žemėlapius, kad vėliau nereikėtų naudoti interneto (arba naudokite jį, dabar juk pigiau Europoj) bei susiraskite fainų vietų pietauti iš anksto, jog nereiktų permokėti už centrinės aikštės jau spėjusią pašvinkti žuvį bei neprarastumėte galimybės pabuvoti tikrai orginaliose vietose. Kita išeitis - didelė bagetė, džemas ir kartoninė dėžė vyno, jei kišenė leidžia gyventi tik taip.

Tiesa, šį kartą man labiausiai patikusi vieta buvo atrasta tik beklaidžiojant po senamiesčio gatveles. Karlova 25 talpina ir jaunų dizainerių studentų drabužių parduotuvę (kurioje apsilankius norisi ir pačiam tokiu dizaineriu patapti bei tokias idėjas generuoti), ir barą (nes Čekija ir čekiškas alus), ir galeriją, ir tatuiruočių bei auskarų studiją, kur spontaniškai siūloma apsilankyti, ir alternatyvų komiksų barą (ten jau ne tik alus, bet ir komiksai, ir aitrus žolės kvapas), ir kavos kavinę, kur turi kelių rūšių augalinio pieno, kas yra vau. Visas šitas rinkinys yra įsikūręs pačiame centre, nedekvačiai nelankomas tiek daug turistų ir visiškai mano rekomenduojamas bent jau 5 minučių apsižvalgymui.

Geri vibeai sklando ir bare Vzorkovna, kur apipaišytos sienos, kur veiksmas vyksta keliuose kambariuose ir kur yra visiška alternatyva britų pamėgtiems ir jų skonių sugadintiems klubams. Skirtinga muzika, skirtingos kompanijos, bet kaip niekur kitur, galima paprasčiau susipažinti su vietiniais, kas man būnant vienai mieste buvo tikrai svarbu ir įdomu.

Draugės čekės, su kuria buvo taip gera ir vėl prakalbti prancūzų kalba, buvau nusiųsta ir į visai kitokią kavos kavinę, "slaptai" įsikūrusią šalia fotografijos parduotuvės. Gaila, kad pavadinimo jau visai nebepamenu, bet štai jums, nekapitalistinio gėrio ištroškusieji verslininkai, nauja idėja - vieta, kurioj sklinda tolerancijos pamatai (ant sienų puikuojasi ir lgbt vėliavos, ir nuomonės apie tai, kaip reikėtų elgtis su žmonėmis, turinčiais negalią ir t.t.) bei noras padaryti šią žemę geresne vieta. Ne tik, kad pirkdami gėrimus ar pyragus remiame Afrikos vaikus, mes taip pat jiems galime nupirkti knygą ar net ožką. Mes su drauge parašėme laiškus ir vien jau tai privertė mus jaustis lyg atlikus didelį didelį žygdarbį.

Aš labai norėjau angliškų arba prancūziškų knygų. Vilniuje yra "humanitas", tačiau su netokiu jau ir dideliu pasirinkimu, tad pasiieškojus atradau "Shakespeare a synove", kur net ir vokiškų knygų yra. Knysausi gal valandą, skaičiau dar valandą ir vis dėl to noriu kažką panašaus turėti ir Lietuvoje. Dar ir su tomis sofutėmis. Super vietelė!

Mūsų šeimos didžiausiu kelionės tikslu tapo antrą kartą aplankytas Robbie Williams koncertas. Juokaujant draugams teigiau, jog apie Vilniuje vykstantį renginį net negirdėjau, tačiau jau antrą kartą dėl jo skleidžiame lietuvišką dvasią kitur, nes tuo pačiu smagu ir kitas žemes apžiūrėti, ir su jau kitokia publika susipažinti, kuri patikėkite, tikrai yra kitokia. Ir nors Prahoj plazdėjo ne itin dainingi žmonės, vakaras, kartu ir bandymas su pergrūstais metro grįžti į viešbutį buvo pilnas šiltų vasarinių emocijų.

Gingerbread muziejus. Už 50 čekiškų pinigų (2 eurai) nusipirkau nuostabų sausainių prieskonių mišinį, kurį vis beriu į rytines košes bei persiskaičiau apie jų sausainių gaminimo tradicijas. Buvo karšta - tai ir užsukau, tačiau jei ne dėl tų prieskonių ar parduodamų meduolių, eiti kaip ir neverta.

Hands down geriausias žaliavalgiškas patiekalas, kokį tik esu valgiusi, nors šios virtuvės nei mėgėja nesu, taip pat ir nefanė cukinijų ar juolabiau džiovintų saulėje pomidorų. Dėl temperatūros šoktelėjimo į viršų jokių rekomenduotinų valgyti burgerių iš Vegan's house nenorėjau, tad teko imtis kažko šalto ir še tau atradimas, reikės ir namie makaronus pradėti gaminti iš cukinijos! O beje, Prahoje dar be šio restorano rekomenduošiau ir Loving Hut, kur galima paragauti augalingo šnicelio, krevečių ar iš bufeto prisirinkti visokių suktinukų, troškinių, salotų. Tikrai tikrai skanu buvo po vieną dieną išvaikščiotų 27 km.

Tai tokia Praha. Važiuokit su chebra į Prahą. Prahoje nueikite į sekso žaislų muziejų, o tada vaikščiokit ir vaikščiokit, nes vaikščioti yra kur kai esate didžiausiame Europos miestų centre.

Simona