Vasarą skaičiau J. Niven knygą "All the bright places (yra išversta jau ir į lietuvių kalbą)" ir pamenu, jog užvertus paskutinį puslapį apie 22 h. (o gal anksčiau, bet buvo tik sutemę) dar ilgai sėdėjau terasoje ir klausiau tolumoje šėlstančios jūros. Pasisekė tuo metu atostogauti Sicilijoje ir turėti vienas džiugiausių sezono dienų, kuomet mane supo šeima, draugai ir šiltos naktys. Vis dėl to, knyga sugebėjo mane suvirpinti tai akimirkai. Problema ta, jog jau nepamenu tiksliai nei apie ką galvojau, nei kodėl šiandienos mediatekoje tokia tema mane taip stipriai palietė, nei kokia istorija vyniojosi aplink savižudybės toną. Tik noriu jums stipriai ją parekomenduoti, o ypatingai žmonėms, kurie mano, jog viską apie tai jau žino.
O štai prieš valandą pabaigiau žiūrėti serialą "13 priežasčių kodėl". Tiesa, kadangi žiūrėjau viską legaliu būdu, "Netflix" svetainėje, po trylikos serijų turėjau dar ir galimybę įvertinti interviu su aktoriais, prodiuseriais bei kitais žmonėmis, susijusiais su istorija. Trisdešimt minučių paaiškinimą dėl filmavimų subtilybių, herojų elgesio bei visuomėnės požiūrį į savižudybes pabaigiau žiūrėti pagrinde dėl pagaliau mielos ausims anglų kalbos (mat visą serialą žiūrėjau prancūziškai ir taip, buvo pakankamai sunku) ir aktorių išgirsto balso, tačiau kažko, kas galbūt sutvirtintų mano nuomonę apie istoriją, neišgirdau (nors vėlgi, nerekomenduoju šios dalies praleisti, visus viskas veikia skirtingai).
Kai buvau penktokė, o gal ketvirtokė (prieš gerus 5-6 metus), ši knyga buvo labai populiari mano mokykloje, o aš, net ir bibliotekoje dirbančiai moteriai žinoma dėl pomėgio daug skaityti, buvau viena pirmųjų atsivertusių knygą. Perskaičiau greitai, ir lygi šiolei atsimenu, jog sužavėta nebuvau. Negaliu sakyti, kad man visiškai nepatiko, nes turbūt nei apie vieną knygą, nei apie vieną filmą to pasakyti negalėčiau - dažniausiai man tai pasireiškia jausmų po pabaigos neturėjimu, o jei nieko nejauti, turbūt ir nuomonės jokios negali turėti. Vis dėl to, apsidžiaugiau sužinojus, jog šis serialas bus statomas, tikėjausi, jog dabar, būdama vyresnė, istoriją išgirsiu kitaip, tačiau... Mėgavausi žiūrėjimo procesu, nemeluosiu. Nemeluosiu, jog ir prievartavimo scenos ar pati savižudybė privertė pasijusti nejaukiai (ir labai džiaugiuosi, kad bent čia nebuvau abejinga). Ir nors tema yra aktuali, šio kūrinio jai spręsti nerekomenduočiau.
Esu skaičius ir žiūrėjus tikrai nemažai filmų, susijusių su savižudybe ir manau, jog jie tikrai verti scenos, juk tai yra antra populiariausia paauglių žūtis pasaulyje ir deja, skaičiai ties metais didėja. Savo aplinkoje tokio mirties būdo pasirinkimo nesu jautusi taip stipriai, nes labiau tai lietė mano pažįstamus, o ir tikiuosi, jog to patirt neteks, tačiau vis dėl to, žmogaus savižudybė nėra savanaudiškas poelgis. Taip, tai yra skaudu, bet kaltinti žmogų vien dėl to, jog jis sukėlė skausmą tėvams ir draugams, yra juokinga ir savanaudiška, nes galų gale - jam skaudėjo labiausiai. Jokiu būdu neteisinu šio poelgio ir pritariu tam, jog savižudybė niekada nėra išeitis, bet nereiktų dėl to sugriauti ir savo gyvenimo.
Neseniai susipažinau su tokiu belgu (ir apie jį, bei kitus įdomius, mane daug ko išmokiusius žmones turbūt reikės rašyti atskirai), kuris padeda žmonėms sergantiems depresija, bulimija, patyrusius seksualinius prievartavimus ar tiesiog, neturintiems noro gyventi, manantiems, jog jie yra nieko verti. Dauguma jų, beje jis sutiko "Tinder" programėlės pagalba, kuria pradėjo naudotis dėl estų kalbos tobulinimo (šiuo metu jis yra mainų moksleivis Estijoje) ir esu tikra, kad daug kam padėjo, vien jau man jo pokalbis įkvėpė daugiau džiaugsmo ir daugiau pasitikėjimo. Aš tik noriu pasakyti, jog pagalba visada yra: pradedant nuo specialių telefoninių linijų baigiant paprastais žmonėmis, tačiau didžiausia pagalba yra žinojimas, jog jus nežinote, kas jūsų laukia ateityje ir vien dėl to yra verta gyventi,
Simona (kuri turi per daug minčių šį vakarą ir jai labai įdomi tavo nuomonė).
"Aš klausiu savęs, kaip žmonės nesupranta, jog jie tampa vargšesni ir vargšesni"
-Guido Brera, "The True Sold".
Veganizmas bei feminizmas buvo tik pradžia bėgant link gamtos ir mūsų pačių išsaugojimo. Ir būtų dar gerai, jei tai būtų vienintelės problemos - kad ir didėlės. Jos lengviau yra išsprendžiamos nei dideli kapitalizmo vartai, žadantys mums geresnį ir gražesnį rytojų. Ir taip, jei visi mes atsisakytume močiučių kotletukų ar lietuviškų sūrelių, mes sužlugdytume taip pat tam tikrą ekonomikos ratą. Bet matote, šioje srityje po mažu mes kaip tik einame link gerų rezultatų ir kuriame tuos naujus ratus. Geresnius.
O mada šiandien yra antras labiausiai gamtą žalojantis verslas po naftos gamybos. Ką tai reiškia? O tai, jog kiekvieną kartą pirkdami pigesnius marškinėlius iš didmeninės parduotuvės, užmerkiate akis lyčių lygybei, šiltnamio efektui bei didelei neteisybei, kurios negali uždrausti net pati konstitucija.
Ir aš dar vakar H&M'e nusipirkau labai stilingą, mane ploninančią juodą maikutę vos už keturis eurus. Akcija. Turbūt logiška, jog kokybės ir nesitikiu, tačiau keliems sezonams užteks. O vėliau galėsiu pasikeisti į kažką naujo. Gal netgi į kažką dar pigesnio ir solidesnio. Ir taip dažniau pakeisiu savo stilių, turėsiu didesnį pasirinkimą rytais rengiantis į mokyklą, kur vis tiek bus pastebinčių akių, jog turiu kažką naujo. Man dėmesys patinka - kaip mergina, pasijaučiu daug "vertingesnė", kai po instagram'o nuotrauka sulaukiu komentaro, jog esu graži. Ar jog gražiai apsirengiau. O ypatingai mane tai veikia dėl to, nes anksčiau turėjau rimtų psichologinių problemų, dėl kurių maniau, jog savimi galėsiu būti tik tada, kai gerai atrodysiu.
Bet kaip visa tai pasidaro juokinga po ilgų naktinių pokalbių su draugėmis, kurios pasako, jog tavo gyvenimo pasirinkimai jas įkvepia arba kai koks nors tinklaraščio skaitytojas nepatingi į el. paštą atsiųsti daug pagyrimų už rašymą kartu su klausimais. Tai parodo, jog savimi turiu didžiuotis dėl kitokių dalykų - dėl tvirtos nuomonės ar apsiskaitymo, dėl ilgų valandų savanoriškoje veikloje ar dėl to, jog turiu valios savarankiškai mokintis naujų kalbų. Ir turiu valios sau paprieštarauti priimant naujus sprendimus, kuriant savo geresniąją versiją.
Viena iš priemonių, kurios gali padaryti tave įdomesniu žmogumi, yra filmai. Nepatogūs filmai. Filmai, kurių net kartais nesinori žiūrėti vien dėl to, jog nesinori keisti savo nuomonės ties esminiais klausimais, nes jomajo, ką draugai pamanys. The True Cost buvo filmas, kuris man sukėlė daug klausimų. Ne tik apie drabužius, o ir apie manąsias vertybes, minėtąjį feminizmą ir veganizmą, apie vartojiškumą ir apie tai, kodėl mūsų to nemoko mokyklose, kodėl mums nėra pasakoma tikrovė ir kodėl, dėl viso to pakeitimo dirba tiek mažai žmonių - čia net įroniškas D. Trumpo pasakymas "PINIGAI" nebūtų geras atsakymas.
Švelniai sakant, mes nešiojame drabužius, pasiūtus iš kraujo. Ir taip teigia šiame dokumentiniame filme pakalbintos siuvėjos, kurios kiaurą dieną dirbą už mažesnę nei minimalią algą, atlygiui gaunančios ligas ir darbovietėje virstančias sienas. Ir jos krenta ne dėl to, jog yra senos ar yra nekokybiškos (nors taip, jos tokios. Tokios pat kaip ir jų siuvami drabužiai) - ne, jos yra specialiai užmetamos, jog darbuotojams nereikėtų mokėti atlyginimų kai neužtenka pajamų.
Bangladeše, šaly, kurios konstitucija yra iškreipta kaip ir brexit'o idėja, pagrindinė darbovietė moterims yra drabužių gamyklos, kurių ten daugiau nei sumokėtų centų už neriniuotas liemenėles ar paplėšytus džinsus. Jog nebankrutuotų, kiekviena įmonė turi priimti bet kurį, net ir pati idiotiškiausią pasiūlymą. Įsivaizduokit situaciją: viena parduotuvė už marškinėlius prašo 5 eurų. Kita, norėdama prisitraukti klientų, prašys 4 eurų. Dar kita norės pažerti vis vien geresnių pasiūlymų ir pasakys, jog už trejus marškinėlius prašys vos 8 eurų. Ir kas labiausiai džiaugsis? Tikrai ne Jūs, gavusieji trejus marškinėlius - jūs eilinį kartą apkaltinsite kokią nors drabužių įmonę, kuri siuva nepakankamai gerai (galėtų siūti dar blogiau, jog dingtų bet koks noras pirkti), bet pagailėsite 10 eurų dėl kokybiškų marškinėlių, kurie užtikrina ir atsakingą verslą, todėl pirksite vėl. Ir vėl nusivilsite, kaip ir nusivils tos visos moterys, kai jų darbovietė priims dar vieną pasiūlymą, kuris bus dar pigesnis. Ir laimės tik tarpininkas, kuris džiaugsis didėjančiais pardavimų skaičiais.
Griūvanti Bangladešo siuvykla.
Taip, galima sakyti, jog taip jau yra. Bet gi visa tai įvyko dar taip neseniai ir viską galima pataisyti. Platinant idėją, rašant straipsnius ar net peticijas arba neperkant drabužių, nepasidomėjus kokiomis sąlygomis jie buvo pasiūti. Taip ne tik gausit kokybišką prekę, apsaugosit gamtą nedidindami vartojiškumo rodiklių, dėl kurių tenka visas kenksmingas medžiagas paleisti į upes, iš kurių žmonės geria vandenį, bet ir apsaugoti gyvybes.
O grįžtant prie filmo, kurį jei žiūrėsit - išgirsit dar daugiau faktų, kuriuos verta žinoti vien dėl bendro išprūsimo - jį rekomenduoju pažiūrėti vien dėl to, kaip diplomatiškai gražiai yra pašiepiama H&M'o vyriausioji galva, įvairios youtuber'ės kaip Bethany Mota. Ir dar žiūrėkit tam, jog nepatogus kinas, kurį taip atidėliojame dažniausiai žiūrėti, labiausiai mus brandina kaip asmenybes. Ir protingas žmogus niekuomet neatsisakys to, tikiuosi ir Jūs.
Tai yra svarbu ir negalima į visa tai atsainiai numoti ranka. Tai yra antžmogiška. Frazė kartojama, jog įrodyčiau, kad drabužių ar daiktų didelis skaičius nepadaro tavęs turtingo:
"Aš klausiu savęs, kaip žmonės nesupranta, jog jie tampa vargšesni ir vargšesni"
Per pirmąsias Naujųjų metų dvejas dienas pamačiau tris filmus. Ir susimasčiau, jog per mažai skiriu dėmesio kuriniams, kurių istorijos trumpesnės nei 5 sezonai, 4 dėžės ledų, 31 neišgirstas dialogas, 2 valandos tų pačių scenų (jei dar nesusipratot - esu tikras serialų žmogus ir labai tikiuosi šią maniją išvyti bent 2016 metais). Filmai. Dažniausiai juos žiūriu kalėdiniu laikotarpiu ("Vienas namuose", "Elfas", "Kaip Grinčas Kalėdas vogė" ir t.t.) ir deja, tai būna siužetai, matyti dešimtis kartų. Apskritai, man prisiruošti žiūrėti filmą yra gan svarbus ir ilgas moralinis bei fizinis pasiruošimas - turiu pakrauti kompiuterį, jog išlaikytų bent kelias valandas, turiu prasukti bent 3 kartus treilerį, patikrinti IMDB reitingą, peržiūrėti pagrindinių aktorių ūgius (jog suprasčiau, ar verta bus seilėtis (esu 179 cm. mergina, supraskite ir mane)) ir išgirsti kažkieno arba LABAI gerą atsiliepimą, arba LABAI blogą (tas norėjimas eiti prieš sistemą, ech). Ir tada aš pasiruošiu. Būtent dėl šio ilgo proceso mieliau renkuosi serialus, tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu ir filmų esmę, dėl ko stengiuosi jų į savo dienotvarkę įtraukti kuo daugiau.
Taigi - trys filmai. Trys filmai, kurie tikrai verti Jūsų dėmesio - vienas iš jų įkvėps (juk metų pradžia, visi tik ir teieškom motyvacijos šaltinių), vienas iš jų privers kovoti už save bei geriau suprasti tam tikrą visuomenės dalį ir vienas iš jų galiausiai Jus atpalaiduos ir leis lengvai pažvengti (kas yra naudinga pilvo presui, nes stiprinami raumenys).
DANŲ MERGINA (The Danish girl) 2015
O, Eddie Redmayne, dažniau vaidink ir džiugink mano veidą ašaromis už tokius nepakartojamus aktorystės sugebėjimus. Dažnas jau yra matęs filmą "Visko teorija", kuriame pagrindinį veikėją įkūnijo tas pats vyrukas, kuris "Danų merginoje" ir įkūnijo tą merginą - rafinuotą, pasitempusią ir žavią. Jau praeitais metais jis gavo Oskaro apdovajimą ir už vaidmenį jam meldėsi garsiausi režisieriai, tačiau jis sugebėjo pakartoti ir apginti visus titulus. O jei dar kalbėtume apie Alicia Vikander... aktoriai atrinkti tikrai neatmestinai
Filmo istorija pasakoja apie darnią menininkų porą, gyvenančią XX a. Kopenhagoje (nors miesto scenų mažai, to meto laikotarpis perteiktas preciziškai). Vieną dieną žmona parašo savo vyro pabūti modeliu jos piešiamam paveikslui. Einaras įsikūnydamas į moterį supranta, jog jo tikrosios svajonės, egzistencija, mintys ir priklauso dailiosios lyties atstovėms.
Pati visada esu už meilę ir už žmonės. Mano manymu, visuomenėje, kurioje dabar taip dažnai kalbama apie buvimą savimi, apie norą būti laimingu įtakos nedaro nei tavo lytis, nei tavo orientacija ir liūdna matyti, kiek daug Lietuvoje yra žmonių bijančių to. Šį filmą reikėtų įtraukti į pilietinio ugdymo programą ir versti paauglius žiūrėti bei diskutuoti. Kuo daugiau diskutuoti šia tema, jog pagaliau jie suprastų, kad kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos.
Ir tai istorija ne tik apie vieną pirmųjų pasaulyje lyčių keitimo operaciją, iš filmo galima pasiimti tikrai daug daugiau savimonės - tai filmas apie palaikymą (žmonos požiūris į Einaro - Lilės svajonę), tai filmas apie drąsą (Lilė žino, jog operacija sudėtinga), tai filmas apie mokėjimą išlikti savimi (anuomet transeksualai buvo sutinkami kaip žmonės, turintys didelių problemų su hormonais) ir meilę.
Apibendrinant - filmas privers būti santarvingesniems, nežiūrėkite į šią problemą skeptiškai.
PASIVAIKŠČIOJIMAS (The Walk) 2015
Ir dar vienas filmas, paremtas tikra istorija. Galbūt ji nėra tokia aktuali ir su ją mes nesusidariame labai dažnai (ir jeigu tiesiai šviesiai - niekada nesu mačius gyvai lino akrobato), tačiau istorijos pamokslas aiškus - mes turime siekti savo svajonių ir ties jomis dirbti iš visos širdies - tik tada jos bus įmanomos ir prieinamos.
"Pasivaikščiojimas" atkuria 1974 metų, rugpjūčio 7 dieną, kuomet Philippe Petit ištiesia liną tarp dviejų, tuo metu buvusių aukščiausių Pasaulio pastatų - Niujorko prekybos centrų. Dėl šio žingsnio jis gali patekti į kalėjimą, būti palaikytas savižudžiu ar išprotėjusiu, tačiau argi neverta rizikuoti mirtimi, jog "iš tikrųjų" gyventum?
Vėl gi, filmo nenupasakosi tik jo tikslu - žygio linu. Pasakojime yra ir meilės, ir išdavystės, ir nepritapimo istorijos, kurios taip pat yra vertos dėmesio bei gilesnio požiūrio į šį siužetą.
Nors IMDB įvertinimas yra gana geras (7,5) - Lietuvoje šis filmas sulaukė ir nemažai kritikos. Pernelyg ištemptas (2h. 3min.), prastai atidirbta su redagavimo programa, prastas angliškas akcentas (nu c'mon, tikrasis Philippe Petit ir buvo prancūzas ir kaip žinome, jie nekalba taip jau švariai) ir t.t., bet mano manymu, šis filmas yra pliūpsnis kokybiškos motyvacijos ir puikus kickstartas naujiesiams.
TARP MŪSŲ BERNIUKŲ 2016
Vos pamačiusi filmo treilerį, užsinorėjau pamatyti ir pačią kino juostą kino teatre, nes a) reikia remti lietuvišką kiną; b) jau lietuviško filmo niekaip "nenupiratausi". Taigi, sausio antrąja, su dviem geromis draugėmis nusipirkome kelias dėžes skrudintų kukurūzų ir patraukėme įvertinti vyrų kelionės iki Norvegijos.
Istorija nėra labai gyli ar pamokanti, tačiau vietų, iš kurių bus galima pažvengti tikrai yra ir nemažai. Nors filmas baigėsi gana netikėtai (atrodė, jog dar turėtų eiti veiksmas toliau), gerų emocijų suteikė, o ir prisijuokėm, atrodo iš tokių "žemiškų" juokelių, kurie visi vienoj vietoj skambėjo labai gerai.
Tikrai rekomenduoju nueiti, kol dar atostogos - gausite puikų nuotaikos užkratą prieš mokyklą!
Ar nusprendėte pamatyti bent vieną filmą? O gal jau matėte? Pasidalinkite, įdomu žinoti. :)
Šį mėnesį iš mano kūno ištekėjo daug mineralų su visomis tomis druskomis. Lietuvoj taip karšta jau seniai nebuvo ir netradiciškai turiu pasakyti, jog dėl to labai džiaugiuosi. Galėtų ir per Kalėdas Saulė siųsti 30 laipsnių šilumą ant mano veido, nes tada būnu gražesnė - su strazdanomis. O ir šalta kava yra skanesnė, bet žiemą jos negaliu gerti, nes ir taip šaltis krečia. Bet paprastai tariant, mėnuo buvo tikrai įsimintinas ir esu patenkinta paskutiniu vasaros mėnesiu, per kurį turėjau keletą daiktų/dalykų/objektų, kurie džiugino kas dieną.
O ši Major Lazer ir Ellie Goulding daina "Powerful" yra būtent mano skonio. Ritmas, išgaunami garsai ir balso tembrai - net nežinau prie prikibti. Galbūt nėra vasariška daina, tačiau ji man tikrai primins šį sezoną (kaip ir Katunskytės "baladės", neatgaunu vis dar kvapo po Palangos naktinių pasivaikščiojimų). Net ir vaizdo klipas yra stulbinantis, pateikta įdomi idėja. O Ellie juodi lęšiai... net ir aš tokių noriu, negaliu atsižiūrėti į išplėstų vyzdžių iliuziją.
Spėjau iš naujo pamilti ir "Liežuvautojos" serialą. Ypatingai, antrąjį ir trečiąjį sezoną, nes ten galima išvysti daug mokyklinių/universitetinių serijų. Ir neklauskit, kodėl mane tokie dalykai motyvuoja. Visi high school tipo filmai ir serialai įkvepia mokintis, tad tame nieko blogo kaip ir nematau, o besiruošiant kur nors išeiti ar tvarkant kambarį - šis serialas puikus ir visiškai nereikalaujantis didelio dėmesio. Bet įtraukiantis - žiūriu jau trečią kartą turbūt, tad prieš mokyklą gan pavojinga žiūrėti.
Aš žinau, kad kai kurie gali juoktis, jog tokias knygas skaitau. Bet britų youtuberiai yra patys geriausi ir aš iš principo privalėjau perskaityti šią knygą. Zoellos "Girl Online" yra puiki išsiilgusiems lengvų skaitinių, nes vėlgi, istoriją priskirčiau high school'ui. Yra keli berniukai, yra kelios mergaitės - viena mergaitė bjauri, kita drovi, o berniukams patinka drovioji. Maždaug toks ir turinys, tačiau papildomų balų prideda tai, jog pagrindinė herojė rašo tinklaraštį. Giminingos sielos traukia, tad knygą ir miniu šiame įraše, kaip ir privalo būti.
Boyfriend tipo džinsai yra tai, kas į aprangą atnešą kažko naujo. Ypač plėšyti. Ir dabar, kai grįžta visos 2004 mados (arba ten kažkurio dešimtmečio - kurio nepasakysiu, ne mano sritis), aš jaučiuosi itin sava. Be to, jie yra super patogūs ir tinka prie bet ko. Galiu ateiti į miestą net ir nuoga krūtine ir vis tiek atrodysiu geriau už špaklinių merginų stilių (kuris yra visų vienodas).
Kiekvieną kartą kai po ilgos dienos nusimaunu kelnes, visur pabira smėslis. Toks nemaloniai atrodantis, kaip ir Palangoje (man reikia išmokti gerbti kitus miestus, tuo labiau, jog pati juose lankausi...). Dėl sausos odos skundžiuosi visad (ir rankų, ir lūpų, ir kojų - situacija nėra gera), tad bandau gydyti ją visais įmanomais būdais (bent jau tais, kurie man yra priimtini). Seniai buvau primiršusi šį The Body Shop šveitiklį "Strawberry Body Polish", tačiau esant tokiam orui ir vaikštant vien su Lietuvos interneto fenomeno (aš bijau pavardę minėti dėl teisinių priežasčių, tikrai) ilgio šortukais, norisi, jog kojos atrodytų gerai. Abejoju, jog pirksiu vėl, nes kvapas erzinantis, tačiau šį mėnesį priemonė buvo tikrai mylima.
Jeigu dažausi - tai tik tam, jog paryškinčiau savo veido bruožus. Ir tik taip, jog atpažintų mane gatvėje ir be to. Visi draugai, kurie ruošiasi važiuoti į Italiją, prašau atvežti KIKO 08 atspalvio tušo. Bent 3 vienetukus. O jei važiuosiu pati, nusipirksiu dar daugiau. Kadangi tušas yra pilkas (su smulkiais blizgučiais), jis daug labiau tinka prie mano akių ir nėra toks rėžiantis akį - atrodo labai subtiliai. Tikiuosi, jog ir Lietuvoje atrasiu kažką panašaus, nes gali būti, jog šio greitais nebeliks. Be to, jis atsparus vandeniui (kas vėlgi, vasarą yra labai aktualu), tačiau su pieneliu nusiplauna lengvai.
Per gimtadienį gautas Natur Boutique čekis perniek nenuėjo - kokosų kaukė išties padeda išlaikyti žvilgančius plaukus. Žinote tą gerą jausmą, kuris aplanko išėjus iš kirpyklos? Na, po šios kaukės, kurią laikau visą naktį, jausmas išlieka toks pats. Tik tais kad išsiplauti galvą, jog nebūtų riebalo būna labai sunku. Verta? Labai.
Geriausias jausmas karštą vasaros dieną: naudoti vandenį atsigaivinimui. Tyras vanduo tampa skanesnis už sultis, o šis lengvas Margaritos veido drėkiklis su linų ekstraktu, padeda ir išorėje jaustis geriau. Pati naudoju jį ne tik veidui, tačiau ir tinka jis viskam. Kainuoja tikrai mažai, o jausmas geresnis nei gavus dešimtuką iš fizikos.
Kažkada paragavau šios "kavos" vero cafe ir dabar jau nebegaliu sustoti. Chai Latte su žaliąją arbata, šaltuoju metų sezonu buvo mano pats mylimiausias gėralas, tačiau ją mėgautis galima daug pigiau nusipirkus specialius miltelius. Kadangi vasarą to gerti nesinori, nusprendėme padaryti šaltąją prieskoninę kavą, frappe konsistencijos su papildomu karamelės padažu. Ir draugai... tokio skanaus gėrimo negėriau jokioje kavos kavinėje.
Rūta, atvežusi iš mano svajonių šalies Danijos šiuos batonėlius tikrai nesuklydo. Nors užsieny rekomenduoju tiesiog mėgautis vietiniu maistu ir pernelyg negalvoti apie sveiką mitybą, atsivežti tokių dalykų yra būtina! Ir nors Lietuvoje taip pat galima rasti visokių natūralių batonėlių (pvz.: nakd), abejoju, jog atrasiu kažką geresnio už Naturlig kakavos skonio (saldymedžio nepatiko visai). Suvalgius specialiai išsisaugojau popierėlius šiam įrašui ir tai įrodo, jog jie išties mano dėmesio verti.
Lietuvoje jau esu daugiau nei savaitę. Ech, net nežinau - džiaugtis ar ne. Buvau labai pasiilgusi Vilniaus - aš įsimylėjusi kiekvieną pastatą, kiekvieną gatvę - nesu itin didelė nacionalistė, bet didžiuojuosi, jog esu vilnietė ir turiu galimybę kvėpuoti šio miesto dvasią. Kiekvieną kartą, išėjus į miestą galima rasti vis naujų, nematytų kampelių, kurie įkvepia... kurti. Tikrai. Bent jau dabartinėse svajonėse, kai baigsiu universitetą (jeigu baigsiu), tikiuosi savo namus įkurti rytinėje Lietuvoje. Pastaba sau - kai grįšiu, būtinai vėl atlikti Vilniaus eksplorinimo pažinimo projektą. Su kava iš "Coffee Inn" ir užrašų knygele rankose.
Jau rytoj (arba šiandien, nes jau naktis), išvažiuoju į Anykščius - tik vienai nakčiai, bet į šį kurortinį miestelį norėčiau dar sugrįžti ir rugpjūtį - vaikystės miestas, nieko nepridursi. Įvairių kuriozų ten buvo, įvairių prisiminimų - gaila, jog paskutinėmis vasaromis nuvažiuoju ten labai trumpam. 11 valandą ryto, su Rugile ir šeima, patrauksime link Lietuvos šiaurės, ten susimatysime su keliais giminaičiais, o sekmadienį tėvai mus nuveš link kitos draugės namo kaime, kur visą savaitę aš, Rugilė, Sandra ir Šarūnė gyvensime. Kadangi interneto ten nėra, parduotuvės (netgi maisto) taip pat toli, tikiuosi pagaliau rimtai atsipalaiduoti - skirti pakankamai laiko miegui, naujų receptų "išradimui", sportui, idėjų kaupimuisi, skaitymui ir rašymui. Bei žinoma, viliuosi, jog visos dar labiau susipažinsime, nes apart Rugilės, kitas merginas pažįstu vos metus.
O dėl skaitymo, tai labai rimtai kalbu. Esu susirūpinusi savo senaisiais hobiais - Italijoje padėtis taisėsi, grįžus čia, vėl pamirštu. Ir nedarau tai tikrai ne dėl to, jog nenoriu - tiesiog žiūrėjimas iš naujo "Kerės Dienoraščius" bei "Liežuvautoją" ima viršų (juokas), be to, paskutinėmis dienomis stengiausi ir čia rašyti, ir susitikti su keliomis draugėmis, ieškojausi informacijos apie universitetus (taip, aš keista. Būsiu tik devintokė ir jau tuo domiuosi... bet įvairūs "Youtube" video apie juos būna tokie įdomūs!). Bent jau džiaugiuosi "2015 metų knygų iššūkiu" - perskaitytos 7 knygos iš 12 (ir 2 alternatyvių) ir tai, kad pagaliau sugebėjau susidominti anglų kalbos kūriniais. Bet mokyklinis sąrašas guli dar nepaliestas - Anykščių šilelis, Antigonė, Makbetas ir kiti laukia rugpjūti arba tuomet, kai ateis metas atsiskaitinėti (galbūt yra vyresnių skaitančių panelių ir jau gaunate knygų sąrašus vasaroms - ar skaitote viską šiltuoju sezonu, ar tada kai liepia? Nes mano sąraše yra 17 knygų ir ištraukų, tad abejoju ar fiziškai suspėsiu).
Dalykai, kuriuos vežiausi į Kauną: šalta kakava, vanduo,
sausainiai, raktai, piniginė, knyga, užrašų knygelės.
Pusryčių traukiny
malonumas.
Dar vienas įdomus faktas mano 2015 metų vasaros dienoraštyje - išvyka į Kauną. Jau seniai esu supratus, jog nepažįstu Lietuvos ir labai noriu tai padaryti. Net pasakoti juokinga - lietuvė, o viename didžiausių savo tėvynės miestų nebuvusi. Taip pat ir Austėja... tad dar birželio pradžioje supratome, jog tai reikia būtinai pakeisti ir savarankiškai susiplanavome ekskursiją į Kauną. Anksti ryte, patraukėme į traukinių stotį, nusipirkome bilietus ir susiradome atokesnes vietas, jog galėtume netrukdamos šnekėti, bei kad mes neerzintume kitų. Kelionės dalis traukiny buvo ypatingai jauki, smagi ir skani - specialiai namie nevalgėme pusryčių, jog galėtume tai daryti šioje transporto priemone, kuria taip pat naudojomes pirmą kartą gyvenime. Šalta kakava ir sausainiai iš M&S (turbūt patys skaniausi kokius tik esu valgius - su šokolado (balto! Nors pasirinkimas didelis, jeigu nemėgstate šio) gabaliukais, šonuose traškūs, o vidury tąsus) verčia apsiseilioti net dabar, kai apie tai pagalvoju. Traukiny skaitėme, taip pat susiskambinome su pažįstamais Kaune, jog šie nurodytų ką verta aplankyti. Netikėta, netikėta - pirmoji stotelė "Laisvės Alėja". Gaila, jog dalis jos remontuojama ir viso senamiesčio grožio negalėjome pamatyti. Bet vis dėl to pasidarėme keletą šaunių nuotraukų, užėjome į labiausiai patikusias parduotuves/kavines apsižiūrėti (ten yra labai gera sveiko maisto prekių parduotuvė! Kvapas vos įžengus priverčia išversti piniginę, o sveiki sausainiai su mėlynių įdaru privertė mane dar labiau pamilti šią vietelę).
Vėliau nusprendėme, jog laikas užsukti į žymųjį "Akropolį". O čia jau tikrai rimtas dalykas - tarp vilniečių ir kauniečių kilus švelniam ginčui (aš tikiu, jog šių miestų gyventojai supras apie ką šneku, ypač jei yra dalyvavę stovykloje su žmonėmis, kurie yra labai nacionališki savo miestui), kuris miestas geresnis, žmonės, kurie galbūt yra lietuviškiausi Lietuvoje (nes savo šalies prezidento nerenka kitos tautybės asmens. Sakau tai dėl to, jog tam tikrai atžvilgiais tikrai gražiau žiūrėti į savo gimtinę mylinčius kauniečius kiek stiprėliau (ei, nesupraskite neteisingai - aš savo širdies neperkeliu į Kauną) sako, jog jų prekybos centras yra daug kietesnis. Žinote, keturi aukštai ir šalia centriuko, yra BC Žalgirio fanų parduotuvė (čia ne pagyrimas) - viskas sutvertas šiuolaikinės kartos žmonijai. Kas man jame patiko, jog "Akropolis" tikrai įdomiai yra intergruotas į senesnius pastatus bei tai, jog tuoj čia atsidarys "CRONUTS" kavinukė (o Vilniuj, deja, nėra) - dėl pastarojo fakto pasižadėjome sugrįžti į priešų žemę (juokas). Pavalgę žymiajame pastate nusipirkome ledų ir atsisėdome prie šalia "Akropolio" esančio suoliuko parelaksuoti. Tiesą pasakius, galvojome idėjas tinklaraščiams. O tada jau patraukėme atgal į sostinę. Gailiuosi dabar, jog nesuvalgėme kebabų, nes Vilniuje skanių dar nesame radusios, o apie Kauno kebabų kioskus sklando legendos net čia, Vilniuje.
CRONUTS būsima parduotuvė.
Turbūt skaniausi "parduotuviniai"
ledai.
Apibendrinus, patirtis, gauta važiuojant į kitą miestą savarankiškai patiko. Galbūt palengvino tai, kad Kauno stotyje lengvai galima susigaudyti, į kurią stotelę eiti (nes yra vienintelė), o Vilniuje (būtent prie stoties) yra net mums sunku gerai apsižiūrėti. Draugiškai pastūmusi ant Kauno (sori, aš iš Vilniaus, man to reikėjo), turiu pripažinti, kad miestas yra gražus ir istoriškai "išsilaikęs". Turite kuo didžiuotis, kauniečiai! Ir dar vienas priminimas sau: nors Trakuose esu buvus ne vieną kartą, kaip ir minėjau, daug smagiau nuvykti yra savarankiškai. O kadangi iki jų traukinio bilieto kaina nebrangi (1.68 eur), kurią nors dieną reikės nuvažiuoti suvalgyti kibinų ir pasimaudyti.
Štai taip ir slenka mano dienos - visai smagiai. Susimatysime po savaitės,
Manau, jog visi turime keletą filmų ir serialų, kuriuos žiūrėjome milijonus kartų... galbūt jie primena Jums vaikystes dienas, galbūt - vasaros pradžią... o galbūt, tai filmas/serialas, kuris Jums "atvertė akis" ir privertė į pasaulį pažiūrėti kitu kampu?
Vienintelės patinkančios filmų variacijos apie raganaitę Sabriną.
RAGANAITĖS SABRINOS filmų ir serialų, animuotų ir tikroviškų (čia bus manasis antonimas žodžiui "animuoti") variacijų. Tai supratau, prieš kelis metus prisiminusi, kaip man patiko vaikystėje stebėti Sabrinos gyvenimą ir pabandžiusi ieškoti šio serialo internete, "YOUtube" kanale. Atsimenu, jog per TV1 vasaros rytais rodydavo tikrovišką serialą ir aš, bevalgydama močiutės pagamintus pusryčius (buvau išprotėjusi dėl virtų varškėčiu (su grietinės, cukraus, sviesto ir cinamono padažu) ir varškės (su medumi ir tarkuotu šokoladu)) mėgaudavausi prasidedančia diena (o vėliau laukdavau vakarinio KITAS realybės šou, kurį žiūrėdavau slapta (dažniausiai draugių namuose), nes močiutė galvojo, jog žiūrėdama tokias nesąmones subukėsiu). Kas žiūrėjo šį serialą tikrai prisimins, jog raganaitė Sabrina turėjo magiškų burtų knygą, o kadangi jaučiausi labai įkvėpta jos (su draugėmis net žaisdavome "namus (manau, nereikia aiškinti, kas čia per žaidimas)", apsimesdamos, jog visos esame raganaitės), pati pasigaminau tokią knygą (specialiai pirkau storą rudą sąsiuvinį ir lipdukus, primenančius deimantus, jog knyga kuo labiau primintų turimą Sabrinos), tik į ją rašiau ne burtus (ne iki tiek išprotėjusi buvau), o įvairius receptus (mylėjau maisto gaminimą nuo pat vaikystės), žaidimų instrukcijas (pvz.: "aukščiau žemės", "brolelį, gelbėk" ir t.t.), dienoraštį. Šį serialą, neturėdama ką veikti pasižiūriu iki šiol - jis man kvepia vaikyste, nerūpestingomis dienomis ir močiutės pusryčiais.
Filmą VALGYK, MELSKIS, MYLĖK žiūrėjau per šių metų naujametinę dieną. Ir laukiu nesulaukiu dienos, kuomet perskaitysiu ir knygą, pagal kurią ir buvo pastatyta ši romantinė drama. Nepaisant gerų aktorių, ši istorija dar kartą išmokino mane senos tiesos, kuri skelbia, jog labai svarbu įsiklausyti į savo norus ir pojučius bei gyventi besidžiaugiant kiekviena diena. Žiūrėdama šį filmą užsinorėjau nuvažiuoti į visas čia rodomas vietas (Italijoje esu dabar, tačiau Bali ir Indija tikrai laukia manęs ateityje (bent jau tikiuosi)) ir išmokti valgyti, melstis (nesijaudinkite, ateistai, musulmonai ir kiti savo tikėjimo šalininkai - malda šiame filme yra perteikiama ne tik religine samprata) ir mylėti. Ir šį meno kūrinė rekomenduočiau pažiūrėti visiems, kurie nebetiki gyvenimo džiaugsmu - pasidarykite lėkštę skaniausių makaronų (bent jau aš, žiūrėdama šį filmą valgyti tikrai užsinorėjau) ir štai - vienas vasaros vakaras jau suplanuotas ir labai tikiuosi, jog jis Jums bus jaukus ir įsimintinas.
Vienos populiariausių Lietuvos televizijos pagalba, Kevino nuotykiai iš filmo VIENAS NAMUOSE jau spėjo įsišaknyti kaip viena iš Kalėdinių tradicijų. Nuo pirmos klasės pradėjau žiūrėti šį filmą ir kol kas nepraleidau nei vienų Kalėdų, nesijuokdama, kaip vagišiai bando apvogti namus/žaislų parduotuvę (tikiuosi, jog visi esate matę šį filmą ir jo siužeto neatskleidžiau, bet jei taip nutiko - nesijaudinkit, filmas vis vien vertas Jūsų dėmesio). Smagus įvykis, kadangi mano tėtis, matematiką garbinantis žmogus, antrą dalį šio filmo žiūrėti leido tik tuomet, kai prižadėjau, jog išmoksiu visą daugybos lentelę iki 10... ir nors tada buvau labai pikta dėl tokios "neteisybės" (juk paprastai, šią lentelę vaikai mokosi antroje klasėje, be to - ne visą iš karto), matematika pradėjo labai gerai sektis ir pamilau ją taip pat karštai (netgi įstojau į tiksliųjų mokslų vienintelę klasę Vilniuje, kurioje mokinausi paskutinius keturis metus, tačiau šeštoje klasėje, dėl didelio krūvio ji man atsibodo ir olimpiadose nebeskyniau aukščiausių vietų). Verta pabrėžti, kad tik pirmas dvi šio filmo dalis, kuriose vaidina Macaulay Culkin, dievinu taip karštai ir kiekvieną kartą žiūrėdama šį filmą, nesijaučiu tuščiai leidžianti laiką, nors visą siužetą ir kai kurių scenų žodžius moku atmintinai).
Nors KERĖS DIENORAŠČIUS atradau visai netyčia (filmai.in paieškos laukelyje suvedus žodį DIENORAŠČIAI, nes mania traukia viskas, kas susįję su jais), vadinu tai savo pačiu mylimiausiu serialų (žinoma, JAUNOSIOS MELAGĖS bei SUKEISTI GYVENIMAI užima taip pat garbingas vietas). Kai per rudenio septintos klasės atostogas pas mane turėjo atvažiuoti draugė net trims dienoms, nusprendėme atsisiųsti ir peržiūrėti šį serialą. Su dideliu kiekiu maisto, pirmąjį sezoną peržiūrėjome per vieną naktį ir su nekantrumo pradėjome laukti antrojo sezono. Apie tas tris dienas galite perskaityti čia. Kerė - tai lyg mano idealas, kuris apibūdina svajonių gyvenimą. Ji dirba ties tuo ką mėgsta, ji turi puikius draugus ir vaikiną. Šis serialas motyvuoja mane netgi mokintis (kaip ir visi kiti serialai bei filmai, į kuriuos įpaišoma mokykla arba universitetas) ir man labai gaila, jog nebeapsimokėjo kurti trečiojo sezono, nes senąsias serijas pasižiūriu iki šiol, kas mane įkvepia rašymui ir net gi priverčia stebėtis mada, kuria įprastai ne itin domiuosi. O juk serialai ir knygos, kuriuose atrandi save, visada trakia ir trauks, tiesa?
Tiesa, yra ir dar vienas filmas, kurio pagrindine veikėją lyginu su savimi. SKAITYK IR VERK istorija yra apie merginą, kuri gyvena savo kuriamoje knygoje/dienoraštyje ir netyčia jį paviešiną per vieną rašinių konkursą. Knygą pastebi ir šalies leidėjai bei galiausiai istorija Amerikoje tampa bestseleriu, Žinoma, tai man nenutiko, tačiau pomegis rašyti yra toks pat, tad filmas, nors ir neitin profesionalus, man patinka.
HARIO POTERIO aštuoni Pasaulyje išpopuliarėję filmai žinomi turbūt kiekvienam. Ir jeigu tiesiai šviesiai - šeštos ir aštuntos dalies net nesu mačius (bet kam yra skirtos Kalėdų atostogos?). Nelabai ir trykštu noru, tiesą sakant - knygas vistiek jau seniai seniai visas perskaičiau ir žinau, koks veiksmas turėtų būti filmuose (ar bent jau įsivaizduoju). Tačiau ypatingos man yra pirmos penkios dalys (net ir knygos šios labiausiai patiko) - Kalėdos ir beprotiškas jaukumas žiūrint šį filmą, motyvacija mokytis (Hermiona - nežinau kaip tokie personažai sukuriami, bet jie mane įtikina) ir visas burtininkų Pasaulis - kai buvau maža, svajojau gauti kvietimą mokintis tame Hogvarste.
p.s. Mielos tinklaraštininkės! Nežinau kaip kitiems, bet bent jau man, būtų labai įdomu išvysti šį "tag'ą" Jūsų tinklaraščiuose. Tad jei patiko ir tema pasirodė įdomi - pirmyn!
p.p.s. ach, net nežinau, kaip Jums pristatyti savo naująjį projektą - http://charlottemidnight.blogspot.it/, jau seniai norėjau pradėti rašyti anglų kalba, nes mano žodynas yra labai prastas ir reikia kažkokiais būdais pradėti jį gerinti, tad jei matote klaidas - nusijuokite ir pataisykite, kalboms niekada nebuvau talentinga. O šiaip, šiame naujame tinklaraštyje daugiau bus visokie vadinamieji haul'ai ir routines, nes daugiau kol kas ir negaliu parašyti anglų kalba. Tikiu, su laiku patobulėsiu, o tada jau žiūrėsim kaip bus. Kol kas rašysiu į abu tinklaraščius.
Kaip ir kiekvieną vasarą (o ši jau trečioji tinklaraščiui, kurį skaitote dabar), šį kartą vėl sveikinuosi su šiokia tokia mėnesio apžvalga. Šį sezoną nusprendžiau nedėti jokių aštrių rėmų šiems įrašams, tad tikiuosi, jog jie Jums patiks dar labiau!
Įrašo užkuliusiai: lauke kaitrina saulė, 33 laipsniai šilumos. Nuotraukų peržiūrėti neišeina, nes ta ryški planeta šviečia tiesiai į ekraną. Tačiau smagu, jog galiu rašyti būdama toli nuo Lietuvos!
Uoga Uoga lūpų balzamas - Slaptasis Pirato Receptas. Kadangi turiu tikrai storas lūpas, apsauginė jų plėvelė besišypsant amžinai sutrūkinėja, dėl ko tenka kesti silpnus skausmus. Dėl šios priežasties, balzamas man nėra vien rudenio - žiemos akcentas, esu priversta naudoti jį ir vasarą. Esu žmogus, kuris stengiasi rinktis ekologišką kosmetiką (ypač jeigu kalbame apie lūpų priežiūros priemones, kurias dažniausiai suvalgome su maistu), o jei yra galimybė - ir lietuvišką (vis dėl to norisi savųjų verslą palaikyti). Šis balzamas visus punktus atitinka, o be to yra vasariško, citrininių vaisių aromato!
Visada save laikiau šunų žmogumi. Visada svajojau, kaip rytais galėčiau bėgioti kartu su dideliu mišrūnu. Tačiau jau šią žiemą, svečiuodamasi pas draugę supratau, jog mano sielai reikia katės - nedaug priežiūros, o ir po kojas pasiglausto beskaitant knygą, kartu miega - jaukumo pojutis neišpasakytas su šiuo gyvūnu. O čia, Italijoje jų yra labai daug. Ir kiekvieną rytą džiaugiuosi galėdama jas glostyti ir žaisti su jomis. Ahhh, kaip to pasiilgsiu Lietuvoj.
Pasitikiu gėlėmis - jos madoje karaliauja jau ne vieną sezoną iš eilės, tad nepabijojau nusipirkti šio madimosi kostiumėlio, kuris vasarą yra itin naudojamas. Patinka ir maudimuko kaspinėliai, kurie yra susiūti, todėl nereikia jaudintis užsiimant aktyviu sportu vandenyje ir visas jo "įforminimas".
Nors knyga "Bėgantis labirintu" man nepatiko (daugelis dėl to labai stebisi, tačiau mano skoniui buvo netinkamai ilgi aprašymai, dėl kurių skaityti knygą buvo nuobodu) ir net nesugebėjau pabaigti jos skaityti, keli draugai prižadėjo, jog filmas yra daug kartų geresnis. Ir ką gi. Kadangi iki Italijos su šeima važiavome automobiliu, laisvo laiko tikrai buvo daug, tad nusprendžiau pažiūrėti... ir dabar labai laukiu antrosios dalies! Aktoriai, efektai ir pati istorija (idėja įdomi knygos autorės, tačiau manęs raštu nesugebėjo ji sudominti) - filmas išgirtas neveltui.
Vasarai buvau prisiėmusi iššukį, jog perskaitysiu bent vieną knygą anglų kalba. Nors ir dažnai savo pažadus nukeliu paskutinę minutę, šią R. Rowell (ta pati autorė, parašiusi "Eleonora ir Pakas") knygą "Fangirl" perskaičiau labai greitai. Apie ją, manau kalbėsiu atskirame įraše, tačiau šiandienai turiu pasakyti, jog knyga buo labai jauki ir šilta, kas mane ir sužavėjo.
Šios basutės mano spintoje yra jau trečią vasarą (sunku pagalvoti, kaip seniau atrodžiau būdama 1,6 m. ūgio ir dėvėdama 42 dydžio batus, tačiau ačiū dievui, jog su amžiumi augo tik ūgis ir dabar mano pėdos atrodo visai praporcingai) ir greičiausiai tai paskutinis jų sezonas (ir taip keista, jog nešiojau taip ilgai, nes batus "sutrinti" sugebu greitai). Tačiau kol galiu, tol džiaugiuosi. Apskritai "Camper" firma yra viena mano mylimiausių, kai kalbame apie batus - patogi, patvari avalynė, kurią turbūt rekomenduočiau visiems.
Šiuo metu gyvenu netoli Sienos (Italijos miestas, įsikūręs Toskanos regione) esančiame kaimelyje. Ir turiu pasakyti, jog įsimylėjau Florencijos amžiną priešę - Sieną. Šis miestas gelbėja per itin karštas dienas - centre yra pastatyti aukšti pastatai palei siauras gatveles, tad visuomet būna pavėsis (apart laiko, kai Saulė zenite) ir miestas tampa kiek tamsesnis, kas suteikia savito paslaptingumo. Tradicijos, architektūra, maistas - viskas čia žavi.
Šią avytę padovanojo man atvežė Austėja iš Slovakijos. Turiu jau ją trejus metus (per daug trejetų šiame įraše jau darosi (juokas)) ir ji visuomet labai gražiai atrodo ant manosios lovos. Mano keturmetei sesei ji taip pat labai patinka (jeigu ji mokėtų rašyti, turėtų savo tinklaraštį ir darytų tokio tipo įrašą, turbūt visi punktai būtų tokie patys), tačiau pagal bendrą susitarimą - vasarą jos jai negalima liesti, nes šis pliušinis žaislas keliauja visur su manimi, kaip mažas talismanas. Kadangi avytė gali atstoti pagalvę - ji tampa dar reikalingesnė man. Miegoti kiekvieną šio mėnesio dieną ėjau su ja.
Per įvairius serialus ir filmus dažnai atrandu naujas dainas, kurios greitai tampa mano mylimiausiomis. "Jaunųjų melagių" muzikos takelis beveik visuomet būna negirdėtas ir puikiai atitinka manąjį skonį! Ši Fallulah daina šį mėnesį buvo mano mėgstamiausia.
Ir nors daugeliui tokia spalva nėra itin prie širdies, man ji primena vieną mano draugių juokelį, tad kiekvieną kartą, pažvelgus į nagus norisi juoktis. Be to, ši mėlynai žalia spalva mano akiai yra labai miela, tad birželį nagus ją maloniai lakavausi. Gaila, jog KIKO kosmetikos parduotuvės nėra gimtinėje, nes lakų spalvų pasirinkimas tikrai didžiulis.
Naujasis "Panelės" žurnalo įkūrėjų darbas patiko. Žiauriai. Apskritai, apie visus autorius, kurie anksčiau rengė "Panelę", o dabar "Happy365mag'' galėčiau prisakyti daug gerų žodžių. Esu laiminga, jog turėjau galimybę su jais pabendrauti ir esu laiminga, jog jie nenutraukė savo kerjeros po visko. Įdomios istorijos, puikios fotografijos, įsimenantis žurnalo viršelis, Jurgos laiškas, aštrus ir orginalus rašymo stilius - ar dar reikia sakyti, kodėl verta išleisti tuos du eurus dėl šio skaitalo? Vienintelis minusas - šią vasarą bus tik vienas žurnalo numeris.
Italijoje esantys itališki ledai. AMEN jų kalorijoms, bet skonis - dieviškas. Nuodėmė būti šioje šalyje ir jų nevalgyti. Svarbiausia, jog nuotraukoje matote jų dydžiais pačią mažiausią porciją (juokas). Jau vieną kartą, prieš trejus metus (trys, trys - visur trys) teko pasimokyti beperkant didesnę porciją - deja, tie ledai atsidūrė šiukšlių dėžeje - sotūs, riebūs ir labai isimintini ledai pavergė mano širdį.
Štai tokie manieji birželio favoritai! Tikiuosi įrašas patiko ir iki kitų kartų,
Simona. :)
p.s. ach, net nežinau, kaip Jums pristatyti savo naująjį projektą - http://charlottemidnight.blogspot.it/, jau seniai norėjau pradėti rašyti anglų kalba, nes mano žodynas yra labai prastas ir reikia kažkokiais būdais pradėti jį gerinti, tad jei matote klaidas - nusijuokite ir pataisykite, kalboms niekada nebuvau talentinga. O šiaip, šiame naujame tinklaraštyje daugiau bus visokie vadinamieji haul'ai ir routines, nes daugiau kol kas ir negaliu parašyti anglų kalba. Tikiu, su laiku patobulėsiu, o tada jau žiūrėsim kaip bus. Kol kas rašysiu į abu tinklaraščius.
Ar yra buvę bent metai (neskaičiuojant tų, kuomet iš vis nežinojote kas yra tos Kalėdos?), kuomet prieš Kalėdas nežiūrėjote legendinio "Vienas Namuose" filmo? Lietuvos televizija šį filmą transliuoja kiekvienais metais (nežinau kaip Jums, bet jeigu žiūriu Kevino istoriją, tai tik per televizorių su visomis tomis reklamomis, kurios paprastai užknisa) ir tikrai neveltui - daugumai tai yra pats šilčiausias filmas, asocijuojantis su žiemos šventėmis.
Šį penktadienį, nuo 21:45 h. iki 23:50 h. per TV3 rodys "Vieno namuose" pirmąją dalį (po šio filmo rodys "Merginą su drakono tatuiruote", tad bent jau aš televizoriaus neišjungsiu, nes labai noriu pamatyti ir šį filmą)! Mano pasiūlymas? Pasikviesk geriausią draugę į svečius ir pasidarykite Kalėdų laukimo atidarymo vakarėlį!
PRIEŠ VAKARĖLĮ
Kadangi viskas vyks jau šį penktadienį, būtų gerai, kad jau perspėtum draugę apie filmo peržiūrą, o be šio dalyko dar būtų gerai, kad pasirūpintum:
Veiklos planavimu ir maistu (apie tai apačioje);
Kalėdine muzika (arba "Vieno Namuose" dainas, jeigu norisi labiau teminio vakaro), kad galėtum ją leisti prieš filmą ir per jo reklamas.
VEIKLOS
Turbūt jau nereikia minėti, kad susirinkote smagiai peržiūrėti filmo, tačiau greičiausiai tavoji atvažiuos kur kas anksčiau, nei prasidės filmas, tad pagalvok, ką galėtumėt nuveikti:
Pasidaryti pačioms advento kalendorių (nors gruodis jau prasidėjo, darant viską pačioms nebūtina būtinai daryti dovanėles 24 dienoms), o dar geriau - padaryti vienai kitai po tokį! Tik nepamirškit pasirūpinti priemonėmis, kurių reikės prieš šį jaukų pasisėdėjimą;
Papuošti eglutę (jeigu dar to neatlikai ir tuo metu jau turėsi), juk ši veikla tikrai nuteikia Kalėdoms!;
Jeigu iki penktadienio prisnigs - pastatykit sniego senį!
MAISTAS
Pirmoje dalyje šio filmo sagos (ar žinojot, kad jų yra net 5? Asmeniškai aš visų jų pilnai nemačius, nes kai bandžiau žiūrėti tiek trečia, tiek ketvirta, tiek penkta dalis neapžavėjo) yra scenų, kuriose Kevinas itin mėgaujasi maistu (arba nevisai, jei prisimintume šeimyninę sceną prie picų stalo...), kurį ir būtent šio filmo bei vakarėlio proga siūlyčiau pabandyti:
Galutinis rezultatas - skaaanu!
Kondensuotas pienas ir grietinėlė!
Ledai! Tačiau jokiu būdu nepirktiniai! Pasigaminkite jų patys - riebių, saldžių, kaip ir pridera tikram amerikiečiui! Receptas yra išbandytas mano ir Austėjos. Jums reikės dviejų flakonėlių purškiamos plaktos grietinėlės bei indelio kondensuoto pieno. Šiuos du ingridientus gerai suplakite tarpusavy, o dėl tolesnių skonių teks improvizuoti (mes darėmė Kalėdinės kakavos skonį - įdėjome penkis didelius šaukštus saldžios kakavos, ištirpdėme baltojo šokolado ir primėtėme zefyriukų!), vėliau viską dėti į kamerą (stingsta lėtai - bent 4 valandas ledai turės pabūti šaltoje lentynoje)! Šios porcijos užtenka net penkiems žmonėms (atrodo, jog ledų kiekis nedidelis, bet primenu, kad jie yra itin riebūs ir saldūs) ir patikėkit - šitie ledai yra daug skanesni už visus pirktinius!;
Sūrio pica! Būtent tokią užsisako Kevinas, tačiau jei ją gaminsite nepačios, nepamirškite uždėti papildomos porcijos sūrio, nes mūsų picerijos jo labai gaili, o šio patiekalo esmė ir yra šis pieno produktas;
Kola. Ar Jums šio gėrimo reklama neasocijuojasi su Kalėdomis? Juk šis gėrimas taip pat yra šventinis (dauguma sako, kad raudonas Kalėdų senelio kostiumas prigijo vien dėl to, kad Coca Cola kompanija labai išpopuliarino šią idėją (orginali kostiumo spalva - šviesiai mėlyna)), o ir filme pasirodo jo spalva;
Spraginti kukurūzai. Namie, keptuvėje ant sviestuko išspraginti jie yra kur kas skanesni nei tie, kuriuos parduoda kino salėse. Be to, noriu pasiūlyti Jums karamelės padažo receptą, kuris puikiai tinka ant spragėsiu - tereikia ant keptuvės išlydyti plytelę sviesto, stiklinę rudojo (manau tinka ir baltasis, tačiau kai nesu bandžius su juo tą daryt - nieko daugiau ir negaliu pakomentuoti) bei palaukti kol masė taps vientisa. Tuomet pagal skonį sumesti zefyrus į šią masę (aš dėjau apie 150 g.) ir palaukti kol viskas išsilydis. Šį zefyrų-karamelės padažą pilti and jau išspragintų kukurūzų ir greitai išmaišyti, jog nesustingtų.
Visą savaitę čia nieko nerašiau. Ir nebe reikalo - buvo tikrai aktivi, pilna įvairiausios veiklos savaitė. Kadangi šiame tinklaraštyje paskutiniu metu labai mažėja paprastų įrašų apie mano gyvenimą (vis dėl to tai internetinis dienoraštis, reikia ir tokių), šiandien būtent ir noriu Jums papasakoti ką veikiau (+daug prastos kokybės nuotraukų). :)
mano lietuvių per
snapchat'ą nekokia...
"Coffee Inn"
Mcdonald's
Vanilinis desertas.
Pirmadienį, po visos savaitės sirgimo vėl žengiau į mokyklos pastatą. Tiesa - trumpam, vos dvejoms (matematikos (pasijutau kvaila, nes nieko nebesupratau) ir anglų kalbos (atėjus sužinojau, kad rašom testą. Šiaip turėjau teisę nerašyti jo, bet nenorėjau prisirinkti dar daugiau skolų, tad surizikavau ir gavau 10)) pamokoms. O tuomet apsirengiau ir išėjau (tas puikus jausmas, kai visi klasės draugai nervinasi prieš kitas pamokas ir klausinėja kur tu išsiruošei...) susitikti su Augustina (draugė iš lyderystės). Jūs neįsivaizduojate (nebent esat bandę) kaip gera prasieiti pirmadienio rytą tokiu oru Vilniaus Sereikiškiu parku ir centru - žmonių beveik nėra, girdisi tik keli paukšteliai...susitikus su drauge nusprendėme, kad dar turime laiko ir nuėjome iki coffee inn'o, kuris yra įsikūręs knygyne. Ramiai atsisėdome ant palangės primėtytos pagalvėlių ir išgėrėme kavos (pipirmečių moka su plakta grietinėle - kaip išprotėjusiai dėl Kalėdų tai puikus pasirinkimas). Na, o puse vienuoliktos pajudėjome link universiteto gatvės, kurioje yra įsikūręs Vilniaus Universiteto filologijos fakultetas (yra ir daugiau, bet mintinai tikrai nežinau), nes abi dalyvavom programoje, kurią surengė VU "Studentas vienai dienai". Pasirinkome paskaitą "Litearatūra ir kultūra (anglų kalba)" ir tikrai nenusivylėme - buvo įdomu visą valandą su pusę žiūrėti, kaip mokosi filologijos studentai, tuo labiau, kad nagrinėjo labai įdomų kūrinį apie Indijos visuomenę (ir kas sakė, kad aš nemėgstu istorijos? Patinka, tiesiog 8 klasės kursas netraukiantis). Žinoma, beieškant tinkamo kabineto išlakstėme pro visus studentų kiemelius (kurie beprotiškai jaukūs - visi susėdę ant suoliukų, kalbasi, karto
jasi ir juokiasi, gurkšnoja kavą...)... vėliau, pasibaigus paskaitai nusprendžiau, kad nebeapsimoka grįžti į mokyklą, tad kartu su Auguste nuėjome į "McDonald's" (neatsimenu kada paskutini syk buvau) pavaidinti studenčių ir užsisakėme po rinkinuką pasilepinimui (supratau, jog ši savaitė pilna praktiko tikrai nebus pilna sveikos gyvensenos ir atleidau vadeles, tad neskaičiuokime mano valgiarašty kalorijų... šiaip ar taip jau grįžau į ritmą - o kas buvo, liko tik smagūs ir skanūs prisiminimai). Ir supratau, kad nemoku valgyti, nes visa išsipurvinau majonezu. Žodžius, pabaigus didžiausius rinkinius patraukėme į stotelę važiuoti namo ir gavau žinutę, jog vietoj paskutinės pamokos - technologijų bus šokiai (kadangi paskutinė klasė progimnazijoje, per išleistuvių vakarą turėsime sušokti paskutinį šokį), tad dar spėjau į mokyklą ir pasimokiau naujus valso žingsnelius (aš tikrai beviltiška). Po pamokų kartu su Austėja ėjome pas mane namo mokintis - rytojaus dieną laukė istorijos kontrolinis, be to norėjau nusirašyti informaciją, kurią ji užsirašė į sąsvinius per visą savaitę, tačiau greitai teko suprasti, kad mano namie nieko nepasieksim, nes trukdo kompiuteris ir šiaip norisi pasidalinti įspūdžiais, tad nukėblinome iki "Užupio picerijos", kurioje užsisakėme vanilinius karamelės desertus su plakta grietinėle (skonis nuostabus) ir tesėme pamokas). Vakare, grįžus namo atlikau namų darbus ir šiaip ilsėjausi, skaičiau...
Iš protmūšio akimirkų
Vakarienei - picos likučiai
Antradienis turėjo būti paprastas, tačiau atėjus į mokyklą sužinojau, kad dalyvauju sveikos gyvensenos protmūšy, kuris vyko ForumPalace. Tad pusė pamokų ir vėl nusibraukė. Po keturių pamokų su dalyvaujančiais nuvažiavome į vietą, pasidėjome daiktus ir nuėjome papietauti į "Soya" sušių. Vėliau ėjome varžytis su 50 kitų mokyklų, kad įrodytume, jog esam sveiki! Ir tiesą pasakius, nelabai sekėsi... tačiau dėl gėdingos vietos nelabai liūdėjome (kitos mokyklos atvažiavo su biologijos mokytojais, kurie visus atsakymus už mokinius rašė), nes spėjome labai gerai prisijuokti (kada paskutini sykį aš tiek daug šypsojausi iš visos širdies?) ir sukurti gerų perliukų ("o ar žinojote, kad SULA iš kitos pusės yra ALUS?", - ir begalę kitų)... vos pasibaigus konkursui ėjau į lyderystę, į būrelį, kuris tikrai mane tobulina ir nė vienas susitikimas nebūna nuobodus.
Pietums - špinatai, pomidoras ir kepta
tarkuota saldžioji bulvė su omletuku
Overnight Oats
Kuriamos idėjos šiam tinkla-
rasčiui būna taip: šiltos koji-
nės, arbata ir eglutė panosy.
Trečiadienis buvo vienintėlė diena, kuomet atsėdėjau visas septynias pamokas ir tapau pavyzdinga mokinė. O ir maistas buvo sveikas - pusryčiams pagaliau pasidariau vadinamųjų "Overnight Oats", kurie buvo gan vykę, manau, kad šį sotų patiekaliuką pradėsiu gaminti dažniau. Grįžus namo peržiūrėjau naujas "Awkwar" ir "Faking It", skaičiau knygą, pradėjau puošti kambarį Kalėdoms (taip, pas mane šventinė nuotaika ateina gan anksti) serijas bei ėjau anksti miegoti "susitaikiusi" su mintimi, kad mokyklos duris pamatysiu tik pirmadienį (juokauju. Ketvirtadienio rytą dar turėjau užnešti dokumentus).
Studentų maistas
Auditorija
Po treniruotės mylimiausias
maistas - bananas.
Belaukiant lyderystės
London kalba tariant...
Ketvirtadienį pramiegojau žadintuvą ir nors kartu su Austėja tarėmes nueiti papusryčiauti į bandelinę - planai griuvo. Greitai išsiruošusi iš namų užbėgau kelioms minutėms į mokyklą ir susitikau su Austėja, kuri pabuvo gera draugė ir geranoriškai man nupirko kruasaną su migdolais ir šokoladu (mylimiausias)... pajudėjome link stotelės ir sužinojome, kad net į autobusą pavėlavome... kadangi aš ėjau į paskaitą pavadinimu "Komunikacijos filosofija" kartu su Auguste, gerai, kad belaukdama mūsų su Austėja, kuri ėjo į teisių kažkokį ten dalyką surado mūsų auditoriją. Atvažiavus supažindinau Austę su Auguste bei nuėjome į VU kavinę (galvojome, kad paskaita prasidės 10 h., o iš tikro turėjo prasidėti - 11 h.), nes turėjome dar laiko. 11 h. valandą patraukėme į Komunikacijų fakultetą ir turėjome dar įdomesnę paskaitą už pirmadienio, kurioje visą laiką sėdėjau išplėstomis akimis ir viską užsirašinėjau, nes buvo laaaabai įdomu. Hehe, kadangi sedėjome pačiame viršuje, matėsi, kad kai kurie studentai su savo kompiuteriais fb sėdi ir šiaip plepa - supratau, kad čia didesnė laisvė nei mokykloj, kas man išties patiko - vieni informaciją fiksuoja didelėse užrašinėse, kiti plančetėse arba kompiuteriuose. Į paskaitas atsinešę kavos puodelius, termosiukus, šokolado - ta prasme, labai norėčiau, kad taip daryti būtų galima ir mokykloj, iš karto būtų daug jaukesnė (kaip myliu šį žodį ir jo apreiškiamą būseną) ir šiltesnė. Pasibaigus paskaitai visos trys važiavome autobusu namo ir diskutavome apie filmus, aptarėme įspūdžius... grįžus apsitvarkiau, pavalgiau ir važiavau į kalanetikos treniruotę, kurioje ilgą laiką nebuvau - iš karto jautėsi ant visų raumenukų tai, bet dar kartą supratau, kad pagaliau atradau mylimą sportą, po kurio iš karto bėgau į lyderystę, o po jos, kaip tikra studentė važiavau namo.
Mylimiausia Chai Latte ir sumuštiniai.
Savanorių maistas
Čia galima buvo ant smėlio papiešti ir
aš nupiešiau Augustinos portretą.
Mylimiausi mėtiniai ledai
Kortos
Penktadienį kėliausi tikrai anksti ir susitikus su Auguste abi važiavome į Litexpo parodų rūmuse vykstančią parodą "Mokykla be sienų", kurioje buvome savanorės ir mokytojoms pristatinėjome apie naujus mokymosi metodus. Patirtis gauta kartu su linksmu laiku, nes per laisvą laiką susitikau su drauge iš Jonavos, kuri čia atvyko su savo mokykla, kartu paplepėjome Vero Cafe, o vėliau kartu su Augustina pavaikščiojome po mugę, kurioje prisirinkome daug vertingų lankstinukų, prisivalgėme ledų ir žaidėme kortomis su kitais savanoriais. Be to, buvo galima išbandyti man labai patikusį dalyką "Gyvoji biblioteka", kurioje turi pasirinkti "knygą" arba kitaip sakant žmogų, su kuriuo galėsi bendrauti 15 min. ir sugriauti savo streotipus (pvz.: su veganu, gėjumi, savanorius, lezbiete, atėistu ir t.t.). Pati bendravau su atėistu (kuris taip pat buvo ir feministas), tačiau kiek nusivyliau, nes pats žmogus nebuvo šnekus, tačiau Augustina su lezbiete-vegane-gyvūnų teisių gynėja prakalbėjo 40 minučių ir liko labai patenkinta. Vakare grįžus namo pagaliau gavau ilgai lauktas "Tangle Teezer" šukas, kurias išbandžius tikrai nenusivyliau ir rekomenduoju visoms merginoms, kurios dažnai susiduria su plaukų pešimu. Vakare kartu su sese žiūrėjome "Kalėdos pagal Kranksus" bei valgėme šokoladą... ech, kad būtų daugiau tokių šaunių savanorysčių ir jaukių vakarų su sese.
Būtent
Tangle Teezer
Tik aš nemoku atidarinėti
riešutų ir lazdelių.
Balta balta
Pusrytukai Vero Cafe
Šeštadienį ryte išskubėjau į centrą susitikti su Šarūnę. Kadangi buvo šalta, kad susišildytume užsukome į Vero Cafe kavytės ir pyragėlių, o vėliau pasukome link valdovų rūmų, kur susitikome su vasaros stovyklos draugais iš Jonavos. Gaila, kad spėjome tik pasilabinti... šaltukas užpuolė Vilnių, tad vėl bėgome į kavinę sušilti, paplepėti ir užvalgyti picų. Vėliau šiaip pasivaikščiojome, nuėjome į GO9 ir patraukėme namo. Ten spėjau dar pasėdėti prie kompiuterio, o puse šešių susitikau su Lyderystės drauge Greta ir kartu patraukėme link rusų kultūros centro, kuriame vyko renginys "Labanakt. Kitu kampu". Ten kartu su pledais šiltomis kojinėmis ir maistu patogiai įsitaisėme mažame kambariuke bei žaidėme įvairius saviraiškos žaidimus, skatinančius verbaliką ir neverbaliką dar labiau patobulinti, degustavome ir klausėmes istorijų apie arbatą, kūrėme savas istorijas interpretuojant žinomas pasakas ir t.t. Buvo tikrai jaukus ir šiltas vakaras, liūdna buvo 22 h. išeiti...
picaa!
Labanakt renginy
Na Palauk! Per seną juostinį aparatą
Degustuojam arbatą
Naktinė asmenukė su Greta ir Auguste
Ne Užupis, o Užupio Respublika!
Na, o šiandien, sekmadienį beveik visą dieną praleidau lovoje tinginiaudama ir ilsėdamasi po aktivios, bet pilnos įspūdžių savaitės bei daug ilgai mokindamasi, nes per šias dvi savaites tikrai atsilikau mokykloje. :( Be to, pagaliau vėl gavau laiškutį!
.jpg)
