Rodomi pranešimai su žymėmis Maistas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Maistas. Rodyti visus pranešimus

2017 m. lapkričio 3 d., penktadienis

Rugsėjį ir spalį man patiko

Daugiau gal yra dalykų, kurie nepatiko - po didelių rodomų pastangų mokykloje prastesni pažymiai ir štai toje įstaigoje dingusi motyvacija, kurios tikrai velniškai reikia, norint, kad vienas iš manųjų tikslų nuskiltų ir pasisektų. Vis gi gerai, kad nors ir deja tampu tuo žmogumi, kol kas dar nepasiekiau visiškos ekstazės, kuomet mintyse, širdyje ir sapnuose tūno tik pažymiai - vis dar stengiuosi ir bandau mėgautis kitais dalykais, kaip kad paskutiniais mėnesiais...

...aš didelę dalį savęs atidaviau savanorystei, kuri nebuvo skirta tik laukeliams "dalyvavau" užpildyti - visi projektai man suteikė anksčiau neragautos patirties, kuri jau net ir dabartiniams mano veiksmams, praėjus vos kelioms savaitėms daro įtaką. Apie šią veiklą aš turiu itin daug minčių, ją žaviuosi ir peikiu (nes kartais ši maišoma ir su darbu žmonių, kurie suteikia tą progą gyventi renginiu savo noru), tačiau kaip sakoma geriau išbandyti, nei vėliau gailėtis, jog nepadarei. Tad išbandžiau ir tuo labai didžiuojuosi (projektai "TEDxISM", "Mirštu, kaip noriu gyventi" ir "Studfestas", o dar ir YFU rengtas seminaras naujiesiams savanoriams) - beliko laukti naujų progų, o tiksliau jų ieškoti ir griebti.

...aš didelį turinį piniginės palikau "Zatare" bei "Chaikoje", net abejose vietose turiu savo beveik niekada nekintančius užsakymus, tai yra - orginalioji falafelių lėkštė su pomidorų padažų pirmame minėtame bare bei prieskoninė latte su sojų pienu bei šokoladinis brownie su riešutų sviesto pertepimu antroje pamėgtoje būstinėje. Aš visada čia veduosi draugus, norėdama parodyti ne tokį nuobodų veganišką maistą, tad galų gale su šiuo tikslu atsirandu čia pinigų netausojimo atžvilgiu per dažnai, tačiau kiekvieną kartą bekramsnojant, norisi šaukti "Eureka". Tikrai, jei tik būsit Vilniuj, išbandykit kažką naujo.

...aš pradėjau dėvėti raudoną megztinį, pirktą Humanoje vos už 5 eurus. Aš visada turiu tuos kelis drabužius, kuriuos dėviu nuolat ir mano draugai jau pradeda manęs net nebeįsivaizduoti be jo - kažkada tai buvo pilkas megztinis su prancūziškų, tuo metu taip ir neišverstu užrašu, Šveicarijoje mano atskiriamuoju ženklu tapo storas, geltonas švarkas, o dabar mokykloje dažniausiai rodausi su šiuo vienspalviu raudonu megztiniu bei juodomis kelnėmis. Nebesmagu tik, kad bent 5 merginos mano aplinkoje atrado šią idealią kombinaciją ir dabar ji jau nebe atrodo taip išskirtinai (turbūt atvyko pas mus ši mada, o juk pradžioj jaučiausi tokia įspūdinga). O aš dėmesį mėgstu, tad lapkritį teks ieškotis kažko naujo ir vėl.

...aš atradau naminės kavos su kokosų grietinėle skonį ir prisiekiu, nuo šiol skaniausią kavą (be prieskoninės iš Chaikos, hihi) gaminuosi namie - tirpią kavą sumaišau su lygiomis vandens ir gerai išplakto sojos pieno dalimis, dedu šaukštelį natūralaus sirupo, o ant viršaus naminę kokosų grietinėlę. Kiek rieboka, bet puikiai tinka tingesniems rytams, kuomet mokykloje pasirodyti reikia tik 10 valanda.

...aš pradėjau klausytis repo ir leiskite man pasakyti, jog niekada nebuvau šio stiliaus didelė gerbėja - per vakarėlius susivalgydavo puikiai, bet viena niekada neklausyčiau tų atlikėjų, kurių klausau dabar. Labai netikėtas posūkis mano muzikos pasauliui.

...aš net kelis kartus apsilankiau kine, o dar smagiau tai, jog lietuviškame! Vienas iš pažadų sau yra bent kartą per mėnesį apsilankyti šioje įstaigoje, nes ji man suteikia tikrai neproporcingą kiekį laimės už paprastą filmo peržiūrą. Aš taip myliu ten slūgstančią atmosferą, kelių valandų suteikiamą koncentraciją į vieną istoriją (be jokių telefonų, kaip kad būna namie) ir kūno atpalaidavimą toje minkštoje kėdėje. Gal skamba juokingai, bet taip jau yra, o rugsėjį ir spalį aš apsilankiau filmuose "Šventasis" bei "Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas". Abu patiko, turbūt abu ir rekomenduočiau, norintiems Lietuvos skonio ne tik cepelinuose, bet ir filmuose.

...aš nusprendžiau kiekvieną mėnesį prisiimti bent po vieną iššūkį, o daugiau apie tai galite paskaityti čia. Štai šį mėnesį aš bandau sulipdyti į visumą ir užrašyti bent 50 000 žodžių. Štai trečia diena - ir sekasi visai neblogai, įdomu tik kokie siaubai prasidės nuo kitos savaitės, kuomet baigsis atostogos. Bet ši gimusi idėja, įkvėpta vienos iš Tedx kalbos bei knygos "Laimės projektas", man labai patiko ir jau net turiu keletą minčių, kokių man įgūdžių šiuo metu trūksta ir kaip aš juos galėčiau įgauti, darydama tam tikrą užduotį kiekvieną dieną mėnesio laikotarpyje.

...aš aplankiau Prancūziją, Elzaso regioną bei Latvijos sostinę - Rygą. Štai iš Prancūzijos grįžau vos prieš keletą dienų, puikiai ten pailsėjusi su tėčiu ir sese, o Rygą buvau aplankiusi vienam rugsėjo savaitgaliui, kur puikiai leidau laiką su ten gyvenančią manąja drauge. Kiekvieną kartą po kelionių, kad ir po tokių trumpalaikių, jaučiuosi ir vėl kupina idėjų, ir vėl pradedu nestygti motyvacijos įvairiose gyvenimo srityse, tad labai tikiuosi per artimiausius mėnesius ir vėl kažką pigaus susiplanuoti bei važiuoti! Bent jau spontaniškai į kokį nors Kauną kaip kad vieną kartą po pamokų su drauge Rūta nusprendėme prisipirkti daug veganiškų "Aistės" sūrelių bei šokolado ir nuvažiuoti pasivaikščioti į Trakus - taip ir padarėme, o vakaras po pamokų buvo puikus.

...aš atradau @petiteaventure per jos socialines medijas: youtube bei instagram ir per kelias dienas viską peržiūrėjau bei stipriai, labai stipriai užsinorėjau grįžti į Šveicariją ir vėl. Ši mergina, gyvenanti Basel mieste turi puikią nuojautą, kaip išlaikyti tokį mielą jaukumo jausmą savo darbuose. Nors mane žavi ir tai, jog šioji irgi maitinasi augalingu maistu, po jos filmukų ir fotografijų jau susirašiau naujas vietas, kurias reikės aplankyti grįžus į kitus namus, į Šveicariją.

...aš pagaliau pasidariau mažytę tatuiruotę, stipriai primenančią man praėjusius metus šalyje tarp Vokietijos, Lichtenšteino, Italijos, Prancūzijos ir Austrijos. Ir aš esu ja labai patenkinta kaip ir faktu, kad po įamžinimo procedūros turėjau teisę net dvi savaites nesilankyti kūno kultūros pamokose, haha.

Ir štai tokiomis spalvomis teka kol kas manasis ruduo - ir man jis visai patinka!
Simona.

2017 m. rugsėjo 13 d., trečiadienis

Važiuokit su chebra į Prahą

Nes pakankamai pigu. Nes ID kortelių beveik niekados netikrinai, jei tvirtai pasakai, kad jau džiaugiesi saldžia pilnametyste. Nes netoli. Nes netrūksta ir alternatyvos šalia nesmagiai Čekijoje išpopuliarėjusių tešlos ragelių, kurių tikroji gimtinė visai ne Čekija. Pasitaupykit truputį ir važiuokit, nes tai miestas, pilnas jaunatviškos gyvybės ir dievaži, smagesnis už dažniau linksniuojamą Šveicariją. Kvepėt nekvepia rytų Europa (beveik). Ir ne dėl to, kad tai būtų blogai, tiesiog daug kas to baiminasi prieš keliaujant į centrinę Europą.

Čia (ir keliuose kituose Čekijos miestuose) aš lankiausi dar šią vasarą, lydima tėvų, tačiau kelionės tikslams išsiskyrus, daug laiko praleidome atskirai. Savotiškai priminė "solo travelling", ko aš buvau kiek išsiilgus. Vakarą prieš išvykstant susirašiau visas vietas, kurias noriu aplankyti, parašiau tenais gyvenantiems pažįstamiems ir susidariau sau tokį maršrutą, kuriuo likau pasitenkinusi. Planuokitės patys savo keliones atsižvelgiant į kelias rekomendacijas, savo poreikius ir viskas turėtų būti gerai. Ir dar - atsisiųskite visus žemėlapius, kad vėliau nereikėtų naudoti interneto (arba naudokite jį, dabar juk pigiau Europoj) bei susiraskite fainų vietų pietauti iš anksto, jog nereiktų permokėti už centrinės aikštės jau spėjusią pašvinkti žuvį bei neprarastumėte galimybės pabuvoti tikrai orginaliose vietose. Kita išeitis - didelė bagetė, džemas ir kartoninė dėžė vyno, jei kišenė leidžia gyventi tik taip.

Tiesa, šį kartą man labiausiai patikusi vieta buvo atrasta tik beklaidžiojant po senamiesčio gatveles. Karlova 25 talpina ir jaunų dizainerių studentų drabužių parduotuvę (kurioje apsilankius norisi ir pačiam tokiu dizaineriu patapti bei tokias idėjas generuoti), ir barą (nes Čekija ir čekiškas alus), ir galeriją, ir tatuiruočių bei auskarų studiją, kur spontaniškai siūloma apsilankyti, ir alternatyvų komiksų barą (ten jau ne tik alus, bet ir komiksai, ir aitrus žolės kvapas), ir kavos kavinę, kur turi kelių rūšių augalinio pieno, kas yra vau. Visas šitas rinkinys yra įsikūręs pačiame centre, nedekvačiai nelankomas tiek daug turistų ir visiškai mano rekomenduojamas bent jau 5 minučių apsižvalgymui.

Geri vibeai sklando ir bare Vzorkovna, kur apipaišytos sienos, kur veiksmas vyksta keliuose kambariuose ir kur yra visiška alternatyva britų pamėgtiems ir jų skonių sugadintiems klubams. Skirtinga muzika, skirtingos kompanijos, bet kaip niekur kitur, galima paprasčiau susipažinti su vietiniais, kas man būnant vienai mieste buvo tikrai svarbu ir įdomu.

Draugės čekės, su kuria buvo taip gera ir vėl prakalbti prancūzų kalba, buvau nusiųsta ir į visai kitokią kavos kavinę, "slaptai" įsikūrusią šalia fotografijos parduotuvės. Gaila, kad pavadinimo jau visai nebepamenu, bet štai jums, nekapitalistinio gėrio ištroškusieji verslininkai, nauja idėja - vieta, kurioj sklinda tolerancijos pamatai (ant sienų puikuojasi ir lgbt vėliavos, ir nuomonės apie tai, kaip reikėtų elgtis su žmonėmis, turinčiais negalią ir t.t.) bei noras padaryti šią žemę geresne vieta. Ne tik, kad pirkdami gėrimus ar pyragus remiame Afrikos vaikus, mes taip pat jiems galime nupirkti knygą ar net ožką. Mes su drauge parašėme laiškus ir vien jau tai privertė mus jaustis lyg atlikus didelį didelį žygdarbį.

Aš labai norėjau angliškų arba prancūziškų knygų. Vilniuje yra "humanitas", tačiau su netokiu jau ir dideliu pasirinkimu, tad pasiieškojus atradau "Shakespeare a synove", kur net ir vokiškų knygų yra. Knysausi gal valandą, skaičiau dar valandą ir vis dėl to noriu kažką panašaus turėti ir Lietuvoje. Dar ir su tomis sofutėmis. Super vietelė!
Mūsų šeimos didžiausiu kelionės tikslu tapo antrą kartą aplankytas Robbie Williams koncertas. Juokaujant draugams teigiau, jog apie Vilniuje vykstantį renginį net negirdėjau, tačiau jau antrą kartą dėl jo skleidžiame lietuvišką dvasią kitur, nes tuo pačiu smagu ir kitas žemes apžiūrėti, ir su jau kitokia publika susipažinti, kuri patikėkite, tikrai yra kitokia. Ir nors Prahoj plazdėjo ne itin dainingi žmonės, vakaras, kartu ir bandymas su pergrūstais metro grįžti į viešbutį buvo pilnas šiltų vasarinių emocijų.
Gingerbread muziejus. Už 50 čekiškų pinigų (2 eurai) nusipirkau nuostabų sausainių prieskonių mišinį, kurį vis beriu į rytines košes bei persiskaičiau apie jų sausainių gaminimo tradicijas. Buvo karšta - tai ir užsukau, tačiau jei ne dėl tų prieskonių ar parduodamų meduolių, eiti kaip ir neverta.

Hands down geriausias žaliavalgiškas patiekalas, kokį tik esu valgiusi, nors šios virtuvės nei mėgėja nesu, taip pat ir nefanė cukinijų ar juolabiau džiovintų saulėje pomidorų. Dėl temperatūros šoktelėjimo į viršų jokių rekomenduotinų valgyti burgerių iš Vegan's house nenorėjau, tad teko imtis kažko šalto ir še tau atradimas, reikės ir namie makaronus pradėti gaminti iš cukinijos! O beje, Prahoje dar be šio restorano rekomenduošiau ir Loving Hut, kur galima paragauti augalingo šnicelio, krevečių ar iš bufeto prisirinkti visokių suktinukų, troškinių, salotų. Tikrai tikrai skanu buvo po vieną dieną išvaikščiotų 27 km.


Tai tokia Praha. Važiuokit su chebra į Prahą. Prahoje nueikite į sekso žaislų muziejų, o tada vaikščiokit ir vaikščiokit, nes vaikščioti yra kur kai esate didžiausiame Europos miestų centre.

Simona

2017 m. rugpjūčio 17 d., ketvirtadienis

Man sakė, jog Kaunas irgi miestas

Ar jūs pastebėjote, jog Kaunas paskutiniu metu pernelyg išpopuliarėjo ir meilė šiam miestui yra lyg savaime suprantamas dalykas tiems patiems sostinės gyventojams (na, didžiausius krepšinio fanus dar būtų galima atrinkti iš šios masės)? Rimtai kalbant, niekada rimtai ir nežiūrėjau į Kauną - kelis kartus aplankius miestą neišvydau nieko, kas verstų mane sugrįžti, tačiau visus metus keliaujant svetimoje šalyje supratau, kad niekada nesusidarydavau gero maršruto Lietuvai. Šį kartą pagaliau susidariau lankytinų vietų sąrašą ir su kita vilniete sumokėjome 11 eurų savo laimingiems 200 kilometrų pirmyn ir atgal.

Specialiai atsisiuntusios žaliųjų autobusų programėlę, pirmiausiai pajudėjome link Kauno fotografijos galerijos, kuri pasirodo buvo šalia pat rotušės - įėjimas nemokamas, paroda apie nespalvotąją tarpukario Vokietiją puiki. Kaip visuomet, tokiose vietose man įdomu ir darbų autorių biografijas paskaityt, kurios buvo čia patiektos. Po trumpo sustojimo čia, apžiūrėjome ir pastatus, esančius aplinkui bei pajudėjome link pietų vietos, kuria tapo Laisvės alėjoje 20 metų gyvuojanti arbatinė.

Šioje vietoje pasimatė arba ciniškas vilniečių atžvilgiu pedantiškumas, arba puikūs puikios vietos klientai, kurie nuo stalo nupustytas servetėles sugavo šalia mano kojų (pati jų nepastebėjau), o surūkytas cigaretes nunešė iki tolėliau esančios šiukšlių dėžės. Retas reiškinys, tačiau dar keisčiau buvo kai moteris, dirbanti už prekystalio atpažino mano sostinės akcentą, nes net neįsivaizdavau, jog tokį ir turiu. Valgiaraštis sudarytas sudarytas veganiškai, tad po ilgos gyvenime pertraukos, skirtos žemaičių blynams, kurie dažnai būna aptekėję mėsa ir labai neskanūs, aš vėl tariau labas ir likau labai patenkinta jų pievagrybių padažu. Manoji lėkštė buvo verta ir šefo komplimentų, su gėlytės žiedeliu ir petražolių lapeliais, bet vis dėl to aš rekomenduoju šią vietą ir gan stipriai. Vien dėl personalo ir viduje esančio dizaino!

Toliau pasukome į gatvę, dėl kurios man ilgai, kaip istorijos mylėtojai, niežėjo nagai. Matot, man jau penktoj klasėj sakydavo, jog Vilnius sovietinės modernizmo architektūros neturi - ir nesvarbu, jog nelabai supratau kas tai yra, žinojau, jog šį reiškinį turi Kaunas ir tiesa tokia, jog per šį vizitą pirmą kartą ir atkreipiau dėmesį į išsižergusius pastatus V. Putvinskio gatvėje. Patiko, o ypatingai tas, kurio norint didžiąsias puošmenas pamatyti, reikia įsukti į vidinį kiemą. Keistai ypatinga ši gatvė, sukelianti kažkokį sąmyšį, kuomet klausi savęs, ar tai tikrai yra taip gražu, bet tuo pačiu stebiesi, koks įdomus modernizmas čia buvo.

Praėjus keletą grafiti kūrinių, spalvotai apipaišytų namų, priėjome ir Kauno menininkų namus, kurių kieme galima rasti dvi plačias plačias supynes, puikiai tinkamas valgyti atsineštą citrinų - abrikosų pyragą iš arbatinės. Girdėjau, jog čia vyksta ir įvairūs koncertukai, tad turbūt kito vizito datą derinsiu prie jų, bet šį kartą apžiūrėjome viršuje esančią nemokamą galeriją ir patraukėme link baro "Kultūra", kurį man keli kauniečiai draugai apibūdino kaip šio miesto Bukowsky baro atitikmeniu. Smagus faktas ir tas, jog Vilniuj ten taip ir neteko dar apsilankyti, tačiau bent jau čia, viskas buvo puiku - ir lauke ant staliukų esantys gėlių vazonėliai, ir didelis užkandžių pasirinkimas, ir ant durų priklijuoti įvairūs lipdukai, ir pastato padalijimas alkoholikams bei meno gerbėjams per pusę (o gal čia vienas ir tas pats, haha?), mat jau kitos durys skirtos Kauno galerijai, kurią mums ir vėl teko proga apžiūrėti, susimokėti simbolinį euro mokestį bei pripažinti, jog ši kultūrinė dienos dalis, nors ir vienintelė mokama, turbūt buvo ir prasčiausioji (bet menininkų biografijas ir darbų aprašymus, kaip visad, nemeluosiu, buvo įdomu apskaityti!).

Vis dar besijaučiant sočiai, mes užklydome į Knygų ministeriją. Kažkur girdėta, kažkur matyta, tačiau čia buvo jau metas man suteikti naujus palyginimus su Vilniumi, tad galiu tarti, kad tai buvo kažkas panašaus į Mint Vinetu. Aš net noriu sakyt, kad galbūt tai buvo geriau, vien dėl to, jog jie turėjo vieną skaniausių mano valgytų žaliavalgiškų tortų (riešutinis, jei kada užsuksite ir jūs), o tarp "devėtų" knygų nesunkiai galima buvo rasti ir naujesnių kūrinių. Žodžiu, sėdėjom, gėrėm kavą, valgėm tortą, vartinėjome knygas ir reguliariai vaikščiojome į tualeto kambarį, kur ant sienų kabo daug šmaikščių, su knygomis susijusiu paveiksliukų.

Ir vakaro gale, susivedus į google žemėlapius Antro Aukšto kavinės adresą, link jo perėjus daug daug laiptų, o ten užsisakius jau vieną super veganišką kebabą bei super veganišką burgerį su bulvytėmis atsipūtėme skaitydamos likusį menių ir galvodamos, jog malonus mums Kaunas buvo. Labiausiai dėkojo liežuvio receptoriai, tačiau saulėlydis virš sovietinės modernizmo architektūros buvo dar žavesnis. Visomis prasmėmis.

Tad aš siūlau dar šią vasarą nuvažiuoti iki Kauno, pabandyti savo vizitą suderinti su kokiu nors įdomesniu renginiu, susidaryti savo maršrutą pagal savo prioritetus ir pažinti Lietuvą ar bent jau jos miestus,
Simona su mintimis apie Kauno kebabus (veganiškus).

2017 m. rugpjūčio 15 d., antradienis

Savaitės (kad būtų skanu ir sotu) meniu

Dažnai neturėdama ką veikti aš žiūriu filmukus youtube apie maistą - man tai kaip kažkam mieli kačiukai, labai jau hipnotizuoja, o dar ir pažeria naujų idėjų. Ir pagaliau aš padariau tą patį - susikaupiau, po kiekvieno valgio užsirašydavau ką žiaumojau (kartais dar ir nufotografuodavau) ir o druk, kažkam bus įdomu kaip ir man būna.
Jokiu būdu nesakau, jog maitinuosi idealiai - daug kas ir nuo aktyvumo priklauso, nuotaikos ar dar didesnio motyvo"nes šaldytuve tėtis paliko ledų specialiai man", tačiau jaučiuosi grįžtanti į sveikesnes roges po metus trukusio šokolado. Tad skanaus ir susimatom kitą antradienį prie naktipiečių stalo!

Simona

Pirmadienis
Po dviejų dienų valgymo "greito maisto" festivalyje, rytą pradėjau su didele lėkšte avižinės košės, virtos šokoladiniame sojų piene su daug šviežių braškių ir kokoso drožlėmis ir tai buvo labai skanu bei sotu, tad pietums pasirinkau tokio pačio dydžio lėkštę įvairių salotų lapų, kukurūzų, braškių, agurkų, moliūgų sėklų, o ant viršaus užpyliau dar ir balzamiko acto. Vėliau reikėjo pasivyti dviejų dienų praleistas socialinių medijų naujienas, kurių buvo daug, tad desertui pasirinkau lėkštutę veganiškų vanilinių ir šokoladinių ledų, puikiai akompanavusių internetinę draugystę, o vėliau dar ir išsiviriau sriubos iš patisono bei šparaginių pupelių (viską sumaliau) ir užsikandau juoda duona, pertepta naminiu humusu, bei keliomis riekėmis pomidoro.

Antradienis
Pusryčiai buvo saldūs ir tingūs, praleisti lovoje su lėkštėje gulinčiu orkaitėje keptu persiku bei bananu bei vėl, keliais kaušeliais jau minėtų ledų. Užkandžiui vėl buvo ledai (ot painiava, kai kameroj jie guli ir tu puikiai tą žinai), o pietums suvalgiau didelį didelį bliūdą makaronų, užpiltu naminiu troškiniu iš pomidorų sulčių, sojos mėsos bei pievagrybių. Gaila, tačiau vis dar nemoku tos sojos gaminti, tad šio derinio labai nerekomenduočiau, haha (bet aš dar išmoksiu!). Vakarienei ir vėl buvo sriuba su juodos duonos, humuso bei balzamiko acto sumuštiniu.

Trečiadienis
O dieną, kai merginos dėvi rožinę, aš iškepiau grikių miltų, sojos pieno ir banano blynelių, kartu su matcha arbata. Sesė viską padekoravo su puse persiko, braškėmis bei kakavos ir sojos pieno padažu ir tada mes valgėme taip lyg būtume pas močiutę. Pietums išsikepiau trečdalį brokolio su 100 g. marinuoto miso padaže tofu, prisipjausčiau pomidoro ir viską apibarsčiau maistinėmis mielėmis, turinčiomis riešutų bei sūrio poskonį. Vakare pietavau su drauge mieste, kur nusipirkome šokoladinius kavos veganinius kokteilius, o iš namų prigriebiau du sumuštinius, perteptus daug daug naminio humuso, uždėjau kelis salotos lapus, o į dėžutės šoną pripjausčiau dar kelis pomidorus. Labai skaniai pavakarieniavome šalia baltojo tilto!

Ketvirtadienis
Šią dieną važiavome į laikinąją sostinę, tad žinodama, jog laukia kiek nesveiko maisto, ryte pabaigiau savaitės pradžioje virtą daržovių sriubą užsikasdama, vėlgi, duonos, humuso, pomidoro bei balzamiko acto sumuštiniu. Pietums, pavaikščiojus po Kauną su drauge nusprendėme užsukti į visų apkalbėtą veganinę arbatinę, kuri jau dirba 20 metų! Išsirinkau žemaičių blynus su pievagrybiais (vaikystėje šio patiekalo negalėjau apkęsti, tačiau su grybų padažu jie derėjo kiek kitaip, o dar ir apskrudę buvo auksine spalva...), o vėliau dar kiek pabendravus su ten dirbančiomis moterimis, buvau įsiūlyta nusipirkti abrikosų - citrinų pyrago (sakė retai kepa, tai mat pasisekė gauti) ir avižinių sausainių, kurių tiesa, ketvirtadienį jau nevalgiau. Kadangi aplankyti jau rūpėjo viską - susiradom dar ir barą "Kultūra", kur pasivaišinome kokteiliais. Pasivaikščiojusios ir vėl netikėtai grįžusios į Laisvės alėją, aptikome "Knygų ministeriją", kuri netikėtai turėjo žaliavalgiško riešutinio pyrago, tad tikrai nesusilaikiau, o vakare, sulaukusios paskutinio traukinio į Vilnių, iš "Antro aukšto" vėlyvai kelionei prigriebiau falafeliu pagardintą burgerį, bulvyčių bei šaltosios arbatos. Žodžiu, apsirijimas, bet smagesnis toks.

Penktadienis
Pirmajam dienos valgymui pasirinkau sausus pusryčius su sojos pienu bei ant viršaus patrupinau vieną iš Kauno parsivežtą sausainį. Pietums gaminausi didelę lėkštę troškinio iš pusės galvos brokolio, pusės dėžutės pievagrybių, pusės puodelio sojos pieno, keliais šaukštais ryžių grietinėlės bei daug rytietiškų prieskonių ir maistinių mielių. Labai skanu buvo! Užkandžiui prigriebiau saujelę anakardžio riešutų bei 50 gramų juodojo šokolado su levandomis ir citrina. Vakarienei, lankydamasi Vilniaus "Open Kitchen" valgiau švediškus kukulaičius iš avinžirnių kartu su salotomis! O tada ir vėl į savo skrandį dėjau maistą, mėgaudamasi naktimi su mama balkone bei duonele su puse avokado.

Šeštadienis
Šiandien šeimynoje apturėjome tikrai sočius pusryčius - aš sužiaumojau vieną didelį mangą, sumuštinį iš duonos, pusės avokado bei maistinių mielių, taip pat "paragavau" naujai atrasto, kanapių pagrindu padaryto braškinio jogurto (200ml), o šalia gardžiavausi puodeliu kavos su daug daug sojos pieno. Pietums išsikepiau tofu, papjausčiau kelias galvas marinuoto buroko, žlegtelėjau į lėkštę humuso su balzamiko padažu bei du didelius agurkus. Dieną mieste gaivinausi su šalta migdolų pieno kava ir vakare, negalėdama atsikratyti įpročio valgyti žiūrint serialus, suvalgiau vieną kaunietišką sausainį bei išsiviriau porciją makaronų, o šalia išsikepiau pusę dėžutės pievagrybių su ryžių grietinėlės padažu.

Sekmadienis
Ryte norėjau sausainių. Nu beprotiškai, tad į vieną šakute sutrintą bananą pribėriau avižų ir kokoso drožlių, suformavau blynus ir kepiau orkaitėje, kol rezultate gavau apskrudusius skanumynus. Kadangi teko ilgai užsibūti mieste, šalia šaltos sojos kavos nusipirkau ir veganišką makadamijos riešutų bei baltojo šokolado batonėlį, o jau grįžus išsikepiau dvi bulves kartu su keliais pomidorais, ryžių grietinėle bei kario prieskoniais. Paskutiniam savaitės valgymui pasirinkau vėl lėkštę daržovių, į kurią įdėjau kelias burokėlio galvas, daug humoso, apšlakstyto balzamiko actu bei raugintų agurkų. Skanu!

2017 m. rugpjūčio 1 d., antradienis

Kaip aš jaučiuosi su papildomais 17 kilogramų?

Kai jau ketvirtą dieną po grįžimo, netikėtai sutiktas buvęs bendraklasis pabaksnoja į pilvą, prie visų rėpdamas, jog pastorėjau, pasitikėjimas savimi netrykšta. O jei dar gale penkių minučių pasimatymo paklausia, kada jau pradėsiu sportuoti, tik ir norisi jam į nosį duoti pauostyti jo silpnybių sąrašą. Trokštu tikėti, jog tai buvo tik apsvaigusio jaunuolio juokelis ir kad ši situacija išmokė mane labiau pasijuokti iš savęs, nes tą ir visą laiką dariau šio nemalonaus susitikimo metu.

Apskritai, būdama šaly, dėl kurios skaičiai sveikatos pažymėjime padidėjo, nelabai man jie rūpėjo - gal dėl to, kad kartu su visais mainų moksleiviais padidėjome į plotį, gal dėl to, jog ten nėra tokio didelio grožio kulto ir kiekvienas rūpinasi savo reikalais, o gal dar ir dėl to, jog per šiuos metus girdėjau tiek daug komplimentų, pati sakiau kitiems komplimentus, patyriau tiek gražių akimirkų ir galų gale, niekam nerūpėjo kaip aš atrodau iki vakarėlių vėlumos, kur ir o dieve, net ir pūdros sluoksnio dažnai nepasklaidydavau ant veido.

Kas mano tinklaraštį skaito ilgėliau, puikiai žino, kad esu praėjusi labai daug fazių ties sveikatos klausimais - esu pasiekusi tiek viršsvorio lygį, tiek per žemo svorio nuosprendį (dėl kurio kovodama vos nepasigavau vieno iš mitybos sutrikimų), esu bandžiusi valgyti ir daug baltymų, ar tik augalinį maistą (su kuriuo, beje, jaučiuosi geriausiai), tad po metų naktinių kebabų bei retkarčiais praleidinėjamos kūno kultūros, žinau, ką turiu daryti, jog jausčiausi puikiai savo kūne, nes manau, jog dabar viskas kaip ir gerai, tik dažnai dar tą sau turiu pati priminti.

Beje, gyvenant laimingai (nors ir Šveicarijoje buvau laiminga, tik ten malonumai buvo kitokie), tie (ne)lemti kilogramai greit nyksta, tad štai mano geriausieji patarimai, kurių pagalba ir leidžiu dienas:

  • Stengiuosi apsupti save žmonėmis, kuriems aš rūpiu ir kurie leidžia man jaustis pilnavertiškai, kad ir kaip atrodyčiau;
  • Valgau sveikai (ar bent jau taip, kas man atrodo sveika), nevengdama ir mažų skanėstų - apskritai, bandau savo poreikius patenkinti intuicija ir jei jaučiu, jog šiandien noriu burgerio, valgau burgerį. Tiesa, jeigu įmanoma, visada renkuosi veganišką variantą (nors ant savęs šios etiketės dar neguldau, nes retais atvejais suvalgau ir kažko kitko);
  • Renkuosi drabužius, kurie man tinka, su kuriais jaučiuosi gerai ir komfortabiliai vietoj tų, kurie yra tiesiog madingi;
  • Ypatingai dabar, vasarą, turiu pilna veiklos, tad ir nebelieka daug laiko vertinti pilvo raukšlių, be to, daug tų veiklų reikalauja dar ir šiokio tokio fizinio judėjimo, kas vėlgi, teikia pasitikėjimą.
Beje, kažkur skaičiau, jog kitiems žmonėms mes esame 20 procentų gražesni, nei patys sau, tad jei jau išeinant iš namų švyti - gali ir per daug nesibaimint dėl kitų nuomonės. Žodžiu, viskas yra gerai, jei jau klausiate.
O kaip Jums sekasi išlaikyti pozityvumą, kalbant apie savo kūną?
Simona.

2017 m. liepos 25 d., antradienis

Pamatyti, pabandyti, paragauti Švecarijoje

Aš palikau tiek daug artimų dalykų vietoje, nuo kurios mane skiria 2000 kilometrų. Jau dabar svajoju apie sugrįžimą į tą įspūdingą šalį, ieškausi naujų vietovių, kurias noriu aplankyti, o iki tol ir su Jumis dalinuosi savo sąrašu, kurį paduočiau ten atvykstantiems žmonėms. Ir jei kada nors ten bėgsite - būtinai nubėkite ir į kelias čia esančias vietas paragauti, pabandyti bei pamatyti.
Paragauti:
  • Café des Châteaux Sion mieste. Čia aš valgiau savo pirmąjį nacionalinį Šveicarijos patiekalą - bliūde iškeptą batoną su daug sūrio, kumpiu ir marinuotais agurkėliais, o kitą kartą valgiau ir žymų sūrio fondiu. Restoranas yra paskirtas vietinei virtuvei, kuri jei ne šioje vietoje, bet atvykus į Šveicariją yra privaloma paragauti.
  • Holy Cow yra vietinis makdoneldas su makdoneldo kainomis (nuolaidos taikomos moksleiviams, tad jei toks esate, būtinai tai paminėkite ir "užkandėlę" rinkites iš atskiro meniu), su makdoneldo lygio apsirijimu tik bent keliais kartais gardesnis. Randamas daugumoje didžiųjų miestų ir rekomenduotinas iš visos širdies, nes net per Eurovizijos maratoną kimšau jų sultingas bulvytes ir kol kas geriausiuosius ragautus burgerius gyvenime. Tikiuosi, jog taip sakau ne dėl sentimentų, bet kad ir kaip bebūtų - bent jau remsite vietinį verslą!
  • Café du Belvédère Fribūre - mieste, kuriame mokiausi, o į šį barą su draugais ateidavome "Monopolio" vakarais žaisti bei gėlių alaus gurkšnoti. Terasoje Jums drieksis geriausia šio miesto panorama, o viduje lauks itin minkšti foteliai, kartais vykstantys koncertai, o sekmadieniais brunchai.
  • Ženevos ežero vynuogynų barai, nesiskundžiantys nei kainomis, nei įspūdingais vaizdais, kuriuos galima pamatyti ir pro šalį važiuojant. Vis dėl to, jei norite ilgiau tuo pasimėgauti, o pilvas neprašo daugiau nei puodelio arbatos, smagu ir tokioje vietoje sustoti, norint pasimėgauti karališku Šveicarijos gyvenimu!
  • Liucernos "Manor" restoranas, nes kaip ir priklauso vienam gražiausių miestų - restorai su įspūdingais vaizdais yra beprotiškai brangūs kai tuo tarpu vietinė "Rimi" siūlo tikrai neblogą švedišką stalą su ant stogo esančia terasa, pro kuria matyti ir miesto centras, ir alpės.
  • Giahi Tattoo&Piercing kavinė Winterthur mieste yra mano mylimiausia karšto šokolado ir kavos vieta, atrasta per visus 16 metų, klaidžiojant įvairiose šalyse ir jų jaukiose vietelėse - kol kas šioji, kur tose pačiose patalpose daromos tatuškės ir veriami auskarai, baristos draugiškai bendrauja, verda skaniausius gėrimus ir vaišina kamasutros pozų formos šokoladukais. Ne tik dizainas yra gana orginalus, su dirbtiniais kailiais, gigantiškais šviestuvais, nudegintomis plytomis ir karališkomis kėdėmis, bet ir smagių dovanų draugams galima čia atrasti. Ko jau ko, bet šitos vietos tikrai pasiilgsiu ir rekomenduoju ją kaip tik išgalėdama!

Pabandyti:
  • Bent kartą pasimėgauti kelione laivu, kuriame smagu su draugais valgyti arbūzus ir daryti "turtingo gyvenimo" nuotraukas instagramui, jei tik to trokštate. Rekomenduočiau mažas užkandėles pasiimti su savimi, nes šioje transporto priemonėje išties brangu bei palyginkit kainas prieš plaukdami. Vakariniai vaizdai Ženevos ežere gali kainuoti ne viena dešimtimi brangiau nei ilgesnis pasiplaukiojimas itališkoje dalyje su ne ką menkesniais ir daugiau spalvų turinčiais vaizdais.
  • Silber Würfel puikiai tiks, jei spontaniškai ar nevisai sumąstėte, jog norite dar daugiau auskarų ausyse. Vos 10 frankų už vieną, jokio ankstinio užsirašymo, o vieta įsikūrusi Winterthur miesto centre. Du kartus tai dariausi, o ir be manęs dar pusė mainų moksleivių - puikus atsiminimas!
  • Šokinėjimas nuo skirtingų aukščių Wipkingen, Ciuriche buvo viena paskutinių mano pasirinktų pramogų prieš išvažiavimą. Šalia upės yra įrengta speciali vieta pasiplaukiojimui, o šalia yra ir tiltas su bokštu, ant kurių kiek sunkoka užlipti, bet nušokus jaučiasi tik euforija. Nemokama vieta, bet įspūdžiai tikrai neįkainojami!
  • Išsiruošti į žygį, kuriame bus daug neaukštų kalvų bei karvių, nes būtent tokios veiklos pagalba galima bus pailsėti nuo didesnių žmonių srautų bei pabūti su gamta. Pasiruoškite maisto ir atlaisvinkite telefone vietos, kad galėtumėte padaryti daug įspūdingų nuotraukų su karvutėmis.
  • Stovyklaukite šalia Matterhorn kalno, kuris žymus yra savo formos paveikslėliu ant "Toblerone" šokolado, tačiau dar įstabiau yra šalia jo esantis ežeras, prie kurio su šiltais (!) miegmaišiais bei palapinėmis tikrai smagu pastovyklauti, o naktį stebėti žvaigžes. Labai jau turistinis objektas, bet tikrai ne be reikalo. 

Pamatyti:
  • Lavartezzo upė Ticino kantone yra beprotiškai šalta net ir man, vėsios temperatūros mylėtojai. Ir nesvarbu kaip bus karšta, o vasaros metu itališkoje dalyje tikrai bus, vanduo tekantis tiesiai iš alpių labiausiai tinkamas pasigrožėjimui jo tyrumo, o akmenys aplink gali pagelbėti įgauti gražų įdegį. Vis dėl to, jei esate drąsuolis, galite ir bandyti šokti tiesiai nuo tilto į upę - mačiau kelis žmones tai darančius, prisiminimai greičiausiai išliks visam gyvenimui.
  • Blausee ežeras turbūt patektų į geriausiųjų pamatytinų šioje šalyje dešimtuką ir bent jau mano manymu, visai be reikalo, turint omeny, jog jame nei maudytis negalima, įėjimas kainuoja, o turistų, kurie pasiskaito tik TripAdvisor - pilna (nors žinoma, šio puslapio ir esmė yra parodyti pačias populiariausias vietas). Tuo tarpu Crestasee yra ir didesnis, krante yra svyruoklės, nuo kurių labai smagu įšokti į vandenį, šalia per amžius tyro kalnai, viskas nemokama (apart transporto, su kuriuo ten teks važiuoti (šalia yra autobuso stotelė)), o šveicariškasis žaliasis tyras ežeras spalva tikrai neatsilieka nuo Blausee.
  • Collection de l'art brut, Lausanne yra mano mėgstamiausias muziejus, kokį tik esu kada nors aplankiusi. Dažnai aš negaliu nusakyti savo įspūdingiausios perskaitytos knygos ar matyto filmo, tačiau tai yra vieta, į kurią svajoju grįžti, kurioje su malonumu praleidau keturias valandas ir mėgavausi kiekviena detale, ko dažniausiai nedarau. Šis meno muziejus yra paskirtas dailininkams bei skulptoriams, kurie turi siaubingas ligas ar siaubingas gyvenimo istorijas, tačiau kuria nepaisant visko - net nežinau, kas man patiko labiau: ar jų neįtikėtinos biografijos ar intriguojančios formos, perteiktos ant popieriaus ar ant dar tai kokio daikto.

Rašant šį įrašą prisiminiau būtent šias vietas (o tai turbūt šį tą reiškia) ir aš labai tikiuosi, jog Jūs turėsite galimybę kada nors čia apsilankyti. Aš nepaminėjau daug grožio, daug įspūdingų ežerų, kalnų, o ką jau kalbėti apie miestus.. tačiau pabuvojus ten 10 mėnesių, viską išskirti būtų sunku, o tokias vietas kaip Ženeva ar Titlio kalnas, viską jau pasiūlys ir jūsų naršyklė, haha.
Simona

2017 m. liepos 18 d., antradienis

Mėnesis Vilniuje su mažais malonumais

Atrodo, jog kuo ilgiau nerašai - tuo sunkiau vis darosi atsisėsti ir pagaliau pasakyti, nors rodos lyg temų ir žodžių yra.
Jau daugiau nei mėnesį šlubuoju Vilniaus keliais (su trumpa išvyka į Anykščius, labai mielą Didžiasalio kaimą bei į Šveicarus (va čia tai gyvenimo ironija)), kurie mane šokdina iš laimės, klupdo posūkiuose ir verčia šypsotis šioms darganoms savaitėms, kurios tiesa, savo oru manęs keistai neliūdina, o tai turbūt ir parodo, kad viskas galbūt ir gerai.
Manęs klausia, kaip man sekasi, bet nuoširdžiai atsakyti yra sunku - aš labai tikėjausi kiek kitokių malonumų grįžus nei kuriuos gavau, tačiau stengiuosi sau sakyti (nes vis dėl to tai ir yra tiesa), jog viskas priklauso nuo manęs. Ir žinant tai, kad daug geriau jaučiuosi susiplanavusi savo atostogų dienas, pasiskirsčiusi joms darbą, jau vakar vėl pagriebiau į savo rankas ištikimą kalendorių ir susirašiau veiklas bei darbus, planus bei svajas likusiai vasarai, o gal net ir ilgesniam laiko tarpui.

Labai tikiuosi parašyti bent po vieną įrašą į savaitę čia, nueiti į kelis koncertus, nuvažiuoti iki Estijos, galutinai susitvarkyti savo mitybą, apsilankyti mažuose kino teatruose, perskaityti kelias knygas ir t.t.

O per jau praėjusias dienas, dar kartą prisiminiau skaniausios kavos vietą Vilniuje - Strange Love (šalia Bernardinų sodo), kur jau spėjau ant žolės papusryčiauti su skania sojų pieno flat white bei paplepėti su espresso rose (kurią galima gauti turbūt tik čia ir patikėkite manimi, tai yra vienas skaniausių mano gertų kavos gėrimų).
Pamačiau, jog nemažai koncertų vyksta lofto vasaros terasoje, tad jau vakar spėjau ir apsilankyti "Antikvariniuose Kašpirovskio dantyse", kas labiau priminė smagų teatrą muzikoje nei solidžias daineles, bet turbūt todėl ir buvo smagu ten tiek daug šokinėti, šypsotis, vakarienei valgyti oreo sausainiukus, o draugei iš Venesuelos ir filmuoti visą dainą apie Venesuelą.

Espresso rose bei Snuff
Baigiau skaityti ir Viktoro Pelevin knygą "Snuff", kuri mane pribloškė rašytojo sąmonės įgalinimu ir nuostabiais fantazijos vaisiais, kurie turi didelį ryšį ir su dabartiniu žmonijos gyvenimu, nors pasakoja apie ateitį po Amerikos ir Kinijos valstybių žlugimo. Kol skaičiau, retkarčiais autoriaus įtikinimai, pavyzdžiui, kad ir apie ateities dievą (Manitus), kurį įkūnys kompiuterių šviesa ir pinigai, skambėjo gana logiškai. Kūrinys turėjo įvairių poteksčių ir idėjų, mano nuomonė apie jį keitėsi ypatingai dažnai, bet galų gale rekomenduočiau perskaityti ir kitiems draugams, netradicinės bei nelengvos literatūros gerbėjams.

Ir dar labai daug valgiau, vieną kartą pirkau bei kelis gaminau, nuostabųjį Izraelio virtuvės patiekalą - humusą, kuris anksčiau man sugebėjo ir nepatikti. Tiesa, mano draugė Rūta, užklydusi į svečius papusryčiauti parodė, jog skaniausia ši užtepėlė tampa su galybę citrinos sulčių (o pusryčiams užsitepus ją ant ruginės duonelės ir užsikandant lietuviškais pomidorais). Super dalykas, super maistingas, super skanus ir super rekomenduotinas valgyti su viskuo, su kuo valgytumėt ir pomidorų padažą.

O toliau mano mažų malonumų sąrašas tik plėsis, aš tikiu (o jei ir jūs turite kokių nors paprastų neįprastų rekomendacijų, būtinai pasidalinkite!),
Simona.

2017 m. vasario 1 d., trečiadienis

Sausį man patiko

Pirmas metų mėnesis jau praėjo ir jau daug žmonių facebook'e pradėjo šūkalioti, jog vasara - jau už keturių mėnesių. Turbūt dabar esu vienam didžiųjų nuotaikos šuolių, kuomet esu pilna nusiteikimo ir pozityvumo, tad kiek liūdna pagalvoti, jog laikas bėga tikrai taip greitai. Oras pas mus jau spėjo atšilti ir va, jau šiandien džiaugiausi penkiolikos laipsnių dovana, kuomet turėjau keturias laisvas pamokas, vaikštinėjau po savo miestelį ir dar susitikau su latve papietauti vienoje užeiginėje. Tikimes, kad kitą kartą išeis ir tą terasoje padaryti, nes pasiilgome rudens tradicijų, o šiandien, prisiminus seniai darytą rubriką, noriu jums papasakoti apie kelis dalykėlius, džiuginusius mano dienas ir pertraukas tarp kelionių.
Pirmas, didžiausias dalykas, kurį stengiausi paminėti šioje nuotraukoje - slidinėjimas. Apie stovyklą, kurioje išmokau turbūt man daugiausiai duodančio džiaugsmo, rašiau čia, bet vos jai pasibaigus iki dabar mąstau apie galimybes, kaip būtų įmanoma ištrūkti vėl kur nors paslidinėti (tiesa, vieną dieną važiuosiu su savo klase į kalnus, kur būtent tai ir darysime - džiugu, jog paauglių paskatinimui organizuojamos vat tokios išvykos, kurios patiks daugumai, o ne muziejus, kaip Valdovų rūmai, kuris atrodo lyg būtų vienintelis pasirinkimas praleidimui laiko su klase) - tas greičio pojūtis, kurį pats įgauni, plius apylinkių vaizdai yra tikrai kažkas tokio!
Kalbant apie mokyklą (ir jos sistemą Šveicarijoje turbūt sukurpsiu atskirą įrašą), labai išsiugdžiau savo organizuotumą ir tvarką kuprinėje. Turiu atskirą segtuvą su "kišenėlėmis", kur sudedu visus mokytojų duotus lapus bei savo aprašytus (nes dažniausiai paaugliai čia neturi sąsiuvinių - rašo viską ant popierių, o po to viską sudeda į to dalyko kišenę) ir tikrai, prie jo taip pripratau, jog manau ir grįžus į Lietuvą tęsiu šią tradiciją. Taip pat čia yra gana įprasta turėti savo kalendorių (Lietuvoj savo klasėj turbūt tik su keliomis panelėmis tokias turėjome), tad Naujiesiems metams nusipirkau vieną iš Mažojo Princo linijos ir prisižadėjau sau, jog visus darbus ir planus būsimoms kelionėms susirašysiu čia, nes greitai viskas pasimiršta. Ir tikrai, jau po mėnesio pastebėjau, jog tapau daug mažiau išsiblaškiusi, kai registruoti savo veiklas pradėjau daug detaliau.
Vienas iš dalykų, kurį pakeičiau savo kasdienybėje paskutiniu metu - pradėjau mažiau naudoti kosmetikos, ypatingai paprastomis mokyklos dienomis. Nežinau kodėl, bet čia nejaučiu tokio didelio spaudimo nusipiešti antakius ir paraudinti skruostus prieš tai juos nubalinus pūdra, kai visas procesas gali įvykti ir reguliariai. Vis dėl to, turiu bjaurų įprotį (kurį irgi, stengiuosi "išsigyditi"), išsispausti visus spuogelius nuo veido. Žinoma, tai darau su visomis dezinfekavimo priemonėmis, bet raudonio dažnu atveju nepavyksta išvengti, tad rytais, kad tarp kokių antakių nebūtų jų suvienijančios raudonos dėmės, pasitepu "Catrice" maskavimo teptuku - turbūt viena pigesnių ir labiau patikusių šios procedūros priemonių, nepaliekančio keisto efekto, nuoširdžiai galiu rekomenduoti!
Prie mano natūralaus veido, visai linksmai atrodo ir garbanos, kuomet dar švarius plaukus surišu į skirtingų dydžių kasas, o ryte jas išleidus ir kelis kartus prašukavus, gaunu kaip ir vasarinės šukuosenos, kuomet daug maudausi jūroj, efektą. Paprastas būdas greitai atnaujinti išvaizdą, tad dabar kai nustosiu tai daryti, vėl atrodysiu kažkaip kitaip, nes jau pripratau save matyti su bangom ant galvos.
Dar vienas mylimas išvaizdos efektas - auskarai. 2016 metų pabaigoje, kartu su keliais mainų moksleiviais Winterthur'o mieste užmatėme saloną, kur pigai galima prasiverti ausis, tad ilgai negalvojus, pasidariau vieną skylutę viršutinėje ausies dalyje (nes įprastose vietose jau turiu) ir dabar vis mąstau vėl nuvažiuoti bei pasidaryti dar porą papildomai. Labai žaismingai ir gal net truputį paslaptingai atrodo, bent jau mano nuomone.
Vakarai su desertais, gaila ar ne, buvo šiokia tokia priklausomybė šį mėnesį, o ypatingai turbūt reikėtų išskirti "Ovomaltine" šokoladinį kremą, kuris yra oficialus Šveicarijos Nutellos pakaitalas, tik dar geresnis, nes turi savyje traškučius. Man jis taip patinka, kad turbūt savo draugams po šių metų į Lietuvą vešiu šį produktą, o ir jei jūs kur nors užmatysite - būtinai paragaukite. Ir kakavą su juo skanu daryti, ir su uogienės sumuštiniais smaližiauti, o aš ir vieno valgyti nepasikuklinu. Specialiai naują stiklainėlį nusipirkau mėnesio favoritų įrašui, bet galiausiai dėl nepavykusių nuotraukų (dėl to ir matote štai tokį koliažą, haha) valgau sau dabar rašydama, smagu. Taip pat šalia manęs galite išvysti ir puodelį Cupper mėtinės ir imbiero arbatos - jau seniau esu sakius, jog turbot šios įmonės gėrimai man yra patys skaniausi, tačiau Lietuvoje jų produkcija labai brangi, tad turėdama progą, trumpos išvykos į Vokietiją metu, nusipirkau jos ten ir esu labai patenkinta.
Nežinau, ar kada esu labai kalbėjus, kaip "YOUtube" dažnai aš ieškau įkvėpimo ir kiek iš ten esančių žmonių aš daug išmokstu. Šio mėnesio atradimas - Lucy Moon. Kiekvieną dieną peržiūriu po kelis įrašus jų net atrinkinėdama, nes atrodo, kad ji sugeba jaukiai ir įdomiai pašnekėti visomis temomis, be to, tai tampa man puikiu fonu, vakare tvarkantis kambarį. Ji yra viena nuoširdesnių mano sekamų video tinklaraštininkų, kuri tikrai stengiasi kalbėti atvirai ir neparodyti tik savo gražiausiosios pusės. Be įprastu įrašų, kuriuose ji filmuoja savo dienas (jie vadinasi "168 valandos"), jos kanale galima rasti filmukų apie universitetą, alkoholizmą, mėnesio favoritų ir t.t.
Ilgiems vakarams namie nusipirkau  "Netflix" prenumeratą ir negaliu atsidžiaugti - ne tik, kad daugumą filmų bei serialų galiu ir prancūzų kalba žiūrėti, bet ir šiaip dingo rizika kompiuterį užkrėsti virusais pirataujant visokių hitų, o ir viską galiu žiūrėti oficialiai bei palyginus tik minimaliai sumokėti už tai. Juk niekas iš mūsų nenorėtume, kad ir iš mūsų darbus vogtu, tiesa? Tad dėl šventos ramybės ir sąžinės - nebūkit to požiūrio, jog ir taip tie visi aktoriai bei prodiuseriai ir be jūsų pakankamai uždirba...
Ir pabaigai filmas, kurį labai rekomenduočiau žiūrėti jūsų antrąja užsienio kalba, nes daug sudėtingų žodžių nėra, o siužetas gan lengvai suprantamas - "Teenage Cocktail". Filmas yra apie lesbietę merginą, neseniai su šeima atsikrausčiusia į naują miestą. Ten jį greitai susiranda draugę, kurios didžiausia svajonė - išvykti gyventi į Niujorką. Ir tas begališkas pasitikėjimas bei siekimas svajonės visais įmanomais būdais turbūt nebuvo šį kartą išeitis. Galbūt tai nėra filmas, kurį ilgam įsiminsiu bet tą akimirką žiūrint nei nuobodu buvo, nei labai sunku susikoncentruoti, tad nerandant veiklos - štai jums pasiūlymas!

Iki kitų kartų,
Simona
P.S. Labai prašau jūsų nuomonės, ar patinka būtent tokio tipo įrašo? Man pačiai yra visai smagu atrinkti tuos naudotus produktus, bet taip pat jaučiu, jog tai nėra mano tinklaraščio sritis ir nežinau, ar turinį norėčiau pildyti būtent tokiais būdais. Tad jei patiko, o gal patiko, bet kažko trūko - būtinai pasidalinkite su manimi! Ačiū!

Naudotos nuotraukos:
http://www.ovomaltine.ch/ - Ovomaltine produktai;
http://www.moleskine.com/collections/model/le-petit-prince - Mažojo Princo kalendoriai;
https://www.amazon.com/C-Line-Binder-Pockets-Assorted-06650/dp/B00GY3JZSK - "kišenės" segtuvui;
http://www.cupper-teas.de/ - Cupper arbata;
http://www.catrice.eu/en/complexion/concealer/coverstick/catrice-cosmetics/liquid-camouflage-020.html - Catrice minėtasis maskuoklis;
Likusios nuotraukos yra iš oficialių svetainių (Netflix, Eurovizija, Teenage Cocktail, Lucy Moon), asmeninės fotografijos bei UNSPLASH puslapio, kurio nuotraukas galima naudoti savo reikmėmis.

2016 m. rugpjūčio 21 d., sekmadienis

Pirmoji savaitė mainuose

Lėktuve klausiausi muzikos ir mokiausi prancūzų. Pasakiškas jausmas pradėti kažką naujo ir metams atitrūkti nuo to, kuo gyvenai visą gyvenimą. Sveikas jaudulys ir didelis džiaugsmas - dviejų reisų metu sėdėjau plačiai plačiai išsišiepusi.
Euforijos pakylėta galiu užbaigti ir pirmąją savaitę Šveicarijoje. Statistika visai nebloga:
  • Kol kas nepriaugau nė kiek svorio (nors jau suvalgiau 3 pilnas plyteles šokolado, išgėriau 2 Starbucks'o kavas, suėdžiau geriausią šaly mėsainį, mėgavausi įvairiais sūriais, ledais, morengais ir uogienėmis);
  • Traukiniuose per savaitę praleidau daugiau laiko nei Lietuvoje per metus (nes jie veža net į mažiausius kaimelius ir man yra visiškai nemokami);
  • Išleidau daugiau nei pusę savo mėnesio kišempinigių (šis rodiklis geras Šveicarijai, bet ne man);
  • Spėjau pamatyti 6 miestus/miestelius (o kai kuriuose buvau ir po kelis kartus).
Pirmasis nacionalinis ragautas patiekalas: prancūziška duona su kumpiu ir daug daug, daug daug sūrio bei gan ryškoku rozmarino prieskoniu. Skanu, bet porcijos užtektu net ir dviems Simonoms arba penkiems modeliams (apgaudinėjimo dienai arba kitaip, "cheat day").
Kol kas daug žmonių nepažinau (tačiau tikrai yra keletas, kurie atrodo, jog bus man artimi ir brangūs), o ir ištarti kelis sakinius prancūziškai yra be galo sunku. Tačiau kaip ir Blair iš "Liežuvautojos" stengėsi visai įmanomais būdais išsaugoti aristokratijos pamatus vidurinėje, taip ir aš bandau savo laiką išnaudoti kuo įdomiau ir prasmingiau. Besimėgaudama kiekviena suteikta akimirka ir kiekvieną dieną dėkodama, jog turiu šansą metus gyventi savo svajonių šaly (įrodymas 2014 m. įraše). Įdomu, jog prieš kokius trejus metus su savo drauge Austėja svajodavom, kaip studijų (o gal įprasto gyvenimo) metais, dviems savaitėms kiekvienais metais nuvažiuosiu pas ją į Londoną pagyventi, o ji užsuks pas mane į Ženevą, pabėgioti prie ežero ir rytais mėgautis kava. Ir kai tu matai, jog tavo svajonė pildosi anksčiau laiko, pranoksta visus lūkesčius - tai yra stebuklingas jausmas, stipresnis už paprastą keliavimą. Ir linkiu tai patirti kiekvienam, nes tokiomis akimirkomis tik dar labiau įsimylime gyvenimą ir tampame savimi. Tikruoju savimi.
Gruyere

Sion

Fribourg
Kol kas turiu labai daug planų į ateitį šiems metams: renginiai, muziejai, vakarėliai, norimi paragauti nacionaliniai patiekalai ir taip toliau. Nors jau turėjau keletą nepaaiškinamo liūdesio akimirkų (kurios truko vos kelias minutes), bendras vaizdas (deja, ne instagrame) yra puikus - jau patyriau ir nuostabių vakarienių, ir nuostabių įstatymų skonius. Pavyzdžiui čia, Šveicarijoje, siųstis ir žiūrėti filmus per įvairias "online" svetaines, yra legalu (nors deja, šiuo dalyku užsiiminėjau ir Lietuvoje), kol to nepanaudoji ne privatiems asmenims. Lengvasis alkoholis ir įvairūs barai (kurių čia yra išties įdomių ir senovinių, norisi tik užeiti ir grožėtis) čia yra nuo šešiolikos metų, su kuo valstybės jaunimas susitvarko puikiai ir dėl ko aš visuomet sakau, jog Lietuvai reikėtų to pačio - liberalumas sugeba sutvarkyti didesnes problemas. Ir tai puikiai įrodo mano naujoji tėvynė, patogiai įsitaisiusi širdyje.
Aš esu priklausoma nuo terasų ar langinių su gėlėmis. Ir čia jų pilna!
Esu labai patenkinta ir savo šeimos atžvilgiu: gal ir liūdna, jog anketoje nepažymėjau, kad esu veganė, bet iš kitos pusės, dabar galiu džiaugtis dvejais bendraminčiais - broliu ir mama, kurie mane pasirinko dėl tikrosios manęs, dėl mano hobių ir požiūrio į gyvenimą, kas man yra labai svarbu, turint omeny, jog su šiais žmonėmis praleisiu tikrai nemažai laiko drauge ir jie vienokiu ar kitokiu būdu, suformuos mano požiūrį į šalį, į mainus, į tą pačią politiką, kurią jie labai domisi ir nuo jos patiria tokį patį orgazmą kaip ir aš.
Kaip tik šiuo metu pas mus svečiuojasi ir brolio buvusi šeima Austrijoje, tad vakarus leidžiame ne tik su prancūzų kalba, bet ir su vokiečių bei anglų. Matau, koks gražus, net ir po kelerių metų, ryšys išliko pas juos ir tikiuosi, jog kažkada ir manoji "host" šeima atvyks paskaityti Užupio Respublikos konstitucijos bei pasimaudyti Baltijos jūroje.
Ledai - 4 frankai, sumuštinis - 12 frankų. Ir tai pigiausia, ką galėjome rasti mieste su drauge Mahault.
Tad gyvenu gerai, nors ir spėjau sulaužyti namuose esančią lempą dėl savo ūgio (viskas baigėsi gerai - sutaisėm) ir tikiuosi, jog likusi savaitė iki mokslų prabėgs dar įspūdingiau (į mokyklą - rugpjūčio 29 d.).
O kaip jūs leidžiate paskutines dienas?
Simona.

2016 m. rugpjūčio 16 d., antradienis

10 kilogramų prie kūno turi savo kainą

Kas gali sugebėti pasiklysti naujoje šalyje pačią pirmą dieną bėgiojant (veikla, kurios buvau išsižadėjusi beveik metus), užsisakyti prancūziškai kavos nepasakant esminio žodelio "froid" ir gerti ją labai karštą, kai lauke gal 25 laipsniai ar pirkti pleistrus už 8 eurus? Ir dar kas gali apie tokį laikotarpį svajoti metų metus? Aš. Kol kas vienintelis dalykas, temdantis visą džiaugsmą yra tai, jog lietuviai pralaimėjo Ispanijos rinktinei 50 taškų.
Išvykimas iš šalies nebuvo toks sunkus, kaip kiti pasakojo. Taip, buvo liūdna nespėti nueiti į geriausios draugės gimtadienį dėl pasiruošimo dienų (bet geriausi draugai, tikiu, niekur nedings, o čia atsiras ir naujų), taip, buvo liūdna išpilti likusį vyną po atsisveikinimo su draugais į kriauklę (neliūdna, jog silpnieji alkoholiniai gėrimai (vynas, alus, sidras, šampanas) Šveicarijoje yra leidžiami nuo 16 metų), taip, buvo liūdna nenuvažiuoti į Taizė ar su "Erasmus" programa į Vokietiją (bet čia esu jau trečia diena ir kelionės po šalį nežada baigtis dar ilgai), bet kiekvienas dalykas turi savo kainą ir aš esu linkusi ją sumokėti (ir net nerizikuoti. Važiuodami į Šveicariją jūs niekada negalite rizikuoti, tai neįmanoma).
Prieš išvažiuojant atsitiko du gana "nenormalūs" dalykai:
Prancūzų kalba, kava ir mineralinis Birštono vanduo iš nemokamo fontanėlio.
  1. Vaikystėje mėgau varškės sūrelius ir tėvai man juos įteikdavo prieš gana nemėgstamas dienas darželyje ar mokykloje. Tačiau jau penkeris metus nevalgiau jų reguliariai (kartą į 4 mėnesius gal ir nusipirkdavau, bet nedažniau) ir dabar manyje pabudo kažkas stipraus, atrodo, lyg gaučiau paliepimą kažko iš viršaus (jei ten viršuje kažkas yra): "Simona, neturėsi galimybės net nusipirkti sūrelių Alpėse. Atsivalgyk." Ir aš valgiau daug, kartais per pusryčius žiūrėdama kokį serialą suvalgydavau po 5-6 sūrelius. O dar norėjau prieš važiuodama į Šveicariją sulieknėti, nes vidutiniškai mainų moksleiviai per metus priauga 10 kg.
  2. Staigus noras apžiūrėti Lietuvą nėra toks jau būdingas man. Galbūt prie to prisidėjo "Pliažo knyga", kurioje galima buvo paskaityti apie tikrai įdomias ir niekad nelankytas vietas, o galbūt atgimė tas pats jausmas, kuris rėkte rėkė, jog visus metus nebegalėsiu net į mylimą Gedimino kalną užkopti. Pirmiausia važiavau į Kauną, pas draugę, kurios nemačiau daugiau nei pusantrų metų. Ji surengė tikrai nuostabią ekskursiją po Vilniaus priešiškąjį miestą ir padovanojo keletą smagių pokalbių. Vėliau važiavau į Anykščius, kuriuose vyko miesto šventė. Joje teko suvalgyti patį šlykščiausią mano gyvenime kebabą (tiesa, jis buvo tik koks ketvirtas ar penktas), šokti pagal "Biplanų" šlagerius bei šokti laisvu kritimu nuo berods 16 metrų aukščio. Šias naktines pramogas su manimi įgyvendino penkerius metus buvusi mano bendraklasė Adelė. Taip pat pagaliau aplankiai ir įžymųjį Lajų taką, apie kurį taip visi kalbėjo ir rašė. Patiko. Kiekvieną vasarą lankyti Trakai taip pat nebuvo pamiršti: atlikome "klišė" vadinamas veiklas ir ragavome morkų skonio ledus. Nepatiko. Kitą dieną važiavau kelioms nakvynėms į Alytų. Laikas buvo gerai praleistas su Rugile ir labai keistais filmais. Paryčiais vaikščiojome miške, nemiegojome visą parą, valgėme sušius ir džiaugėmės draugyste. Beveik paskutinį kartą prieš išvykstant. O paskutinį savaitgalį su tėvais aplankėme Birštoną. Jame svečiavausi pirmąjį kartą ir tiesa, be labai patikusio nemokamo spa centre bei restorano, nelabai ką ir pamačiau. Arba lijo, arba skaudėjo pilvą, arba buvo Olimpinių žaidynių atidarymas. Visa tai įvykdžiau, per pusę mėnesio ir esu tikrai patenkinta. Vasara Lietuvoje buvo įsimintina!
Taip pat dar buvo du atsisveikinimai su žmonėmis, kurie man yra labai brangūs: dalimi giminės ir dalimi draugų. Su pastaraisiais buvome surengę mini iškylą sode: žaidėme "Alias", valgėme, kalbėjome. Jie man įteikė tikrai išradingas ir įdomias dovanas, apie kurias pasistengsiu greitu metu parašyti čia. O su gimine nuėjome į vieną skanesnių Užupio Respublikos restoranų "Bel Ami". Be nuostabaus braškių ir mėtų šerbeto mane tikrai nudžiugino jų nuoširdus dėmesys ir rūpestis.
Šeima.
Labai kviečiu jus pasekti mane ir instagrame (s_aleksandraviciute) bei snapchate pridėti į draugus (simona_berry). Jei jus domina, ten tikrai bus nemažai kasdieninių mano gyvenimo akimirkų iš čia.
Iki kitų kartų, Simona.

2016 m. liepos 18 d., pirmadienis

Kaip priaugti du kilogramus per 18 dienų arba turėti nuostabų Instagram'ą

Nežinau, ar jums yra tekę kada nors rizikuoti savo gyvybe net to nenorint, bet jei kada nors važiuosite ar skrisite į vieną iš pietinių Italijos salų, gali būti, jog teks. Nebent Jūs esate vienas iš "viskas įskaičiuota į kainą" mėgėjų, kurie net neišnaudoja TO VISKO ir kiauras šešias atostogų dienas kepat prie baseino su, ačiū dievui, NEMOKAMU nealkoholiniu (o gal tu turi itin liberalius tėvus, kurie leidžia ir gėrimus su laipsniais) mojito. Smagu Jums bei smagūs ir įspūdingi įspūdžiai iš kelionių. Bet galiu lažintis iš netgi mokamo gėrimo, jog manosios šeimos atostogos buvo dar smagesnės ir įspūdingesnės net ir turint omeny, jog su išnuomotu automobiliuku daug kartų vos nepatekome į avarijas. Sicilijoj jau gąsdina nebe lietuviški duobėti keliai, o tų keliukų vairuotojai. Ir apie sukeliamą pavojų gyvybei poilsiaujant ten kalbu ne tik aš, patikėkite.

O kur dar visi teisingi ar nelabai sapaliojimai apie tą didžiąją mafiją? Tikiu, jog apie filmą "Krikštatėvis" esate girdėję (2 ir 3 vietos imdb pasaulinių filmų sąraše) - būtent Sicilijos gyventojo sudaroma šešėlinė ekonomika čia ir apdainuota, tad daugumą filmo scenų galima pamatyti savomis akimis, kas skamba labai neįtikinamai, turint omeny, jog daugelis tuos vaizdus stebėjo tik per kino ekranus (tiesa, aš šios istorijos filmų serijos vis dar nemačiau, tad dar labiau priartėju prie mažumų). Kadangi keliavome į šį, aštuoniolikos dienų nuotykį su draugų šeima, juokeliai apie mafiją tapo dar dažniau girdimi ir absurdiški, o dar ir viską vainikavo turistams skirtos parduotuvės, kur galima buvo nusipirkti tiek prijuosčių su Krikštatėvio atvaizdu, tiek prezervatyvų (bent jau ant jų dėžučių). Tad jeigu esate išprotėjęs šio filmo maniakas, važiuoti verta, nes bent jau mano tėtis gerėjosi visomis matytomis scenomis ir džiaugėsi galėdamas prisiminti, kas vyko prie šio kalno ar ano paplūdimio.
Žinot, kas yra labai juokinga? Kai koks nors žmogus, nepatenkintas viskuo kas susiję su Lietuva - valdžia, sportu, ekonomika, geografine padėtimi ir t.t., pradeda dar ir burnoti, kokia mūsų šalis purvina bei pilna šiukšlių. Ir dar prie to pačio sulygina mus sulikusia Europa. Žinoma, yra ir švaresnių šalių, kaip Švedija ar Estija, tačiau didžioji dalis, o ypatingai vakarai yra dar labiau nuniokoti įvairiais plastikiniais maišeliais nei mes. Turbūt pati netvarkingiausioji mano matyta valstybė yra Graikija ir žinant tai, jog Sicilija kažkada jai priklausė, atrodo, lyg seni seni įpročiai nedingsta. Ir čia jau nebe įprastos minėtos vakarų Europos šiukšlės, tad jeigu jums Lietuvoj nešvaru, prieš pasirenkant kaip kelionių kryptį Graikiją ar Siciliją, rimtai pamąstykite ar norite tai išvysti, o jeigu esate dievobaimingas, kelis kartus persižegnokit - galbūt kaip tik prieš Jūsų atvažiavimą bent jau perpildytų konteinerių šiukšles išveš. O mums tokią šventę pamatyti pasitaikė tik atostogų viduryje.

Sicilijoje yra daug koplytėlių. Ypatingai Palerme (salos sostinė)
Nepaisant to, jog ši sala nėra išlaižytas Holivudas, kavinėse ir parduotuvėse dirbantys žmonės net nepasivargina išmokti kalbos pradžiamokslio. Žinoma, pasisveikinti turbūt kiekvienoje šalyje yra gražu vietine kalba, bet papasakoti, kur yra tualetas restorane angliškai galėtų ir personalas. Atleidus šias nuodėmes itin pamaldiems italams būtų galima, jeigu bent jau turizmo centruose aptarnautų ne tik italų kalba. Nes kai užsukome į tokį pastatą viename didmiesčių, apie jį dvi poniulytės pasakojo grakščia italų kalba, pridurdamos "okay" bei "right", "left". Žodžių, per aštuoniolika dienų išmokome tikrai neįtikėtinai daug naujų žodžių, tad galbūt viskas ir nebuvo taip blogai.
Tačiau kaip populiaru teigti tumblr ar instagram'e, nėra nieko blogo, ko nenustelbtų maistas. Ir oi, čia jis skanus. Tiesa, Sicilija nėra tokia pagarsėjusi makaronais kaip koks svajingasis Toskanos regionas, tad čia lėkštė makaronų bus vienas brangesniu patiekalų, esančių meniu. Bet jūros gėrybės, picos, įvairūs nacionaliniai ryžių kukuliai bei desertai yra tikrai nuostabu. Apskritai, Sicilijoje galima prisiragauti tiek visokių įdomybių, jog atrodys lyg po JAV maisto festivalius vaikštai. Štai kairėje galite matyti taip ir vadinamą Amerikietiškąją picą su fri bulvytėmis bei dešrelėmis, o dešinėje "frozen crepe" - ant šaldytų plokčių iš jogurtinių ledų gaminamas blynas, į kurio vidų prideda tavo pasirinktų priedų ir viską gražiai sulanksto. Apskritai, gatvės maisto kultūra šiame regione yra labai pažengusi. Ir aišku galbūt gaila, jog kiekvienu dangišku kasneliu negalėjau pasidalinti snapchat programėlėje, nes Sicilijoje esantis wifi ryšys yra vienas prasčiausių (jis yra daugumoje kavinių, viešbučiuose, tačiau yra labai silpnas), tad jei vykstate čia poilsiauti, pasiruoškite socialinių tinklų badui. Bet išgyventi tikrai įmanoma.
Sekantis dalykas, tikrai vertas atskiros pastraipos - paplūdimiai. Tokie kaip iš filmų arba tų instagram'o profilių, kurių merginos atrodo lyg nieko daugiau nebeveiktų, o tik maudytųsi ir degintųsi, būtų su savo gražiais aukštais vaikinais ir valgytų skanų maistą, bet nestorėtų. Nežinau, ar paskutinį mano punktą pasieksite Italijoj, nes bent jau prie manęs, deja, du kilogramai prilipo, tačiau kitais dvejais tikrai verta pasimėgauti bent dalį atostogų laiko. Žydras vanduo, prie kurio temperatūros tikrai nereikės pratintis ir penkias minutes stovėti tik pabridus lygi kelių, o dar greitesnis ir daugiau adrenalino dovanojantis pasiūlymas, nei tiktai bėgti į vandenį - šokti nuo uolų į jį. Tiesa, pirmiausia būtų gerai sužinoti, ar krantas tam tinkamas ir saugus, bet vėliau jau nemanau, ar dar norėsite grįžti į laikinus namus miegoti, turbūt net ir ledų vagonėliai, esantys šalia nelabai jau ir rūpės. Ypatingai, jei dar ir nardymo akinių nepamiršit. Tuomet dar ir akims bus malonumas.


Labiausiai patikę miestai - Cefalu bei Trapani. Cefalu - turbūt vienas idealiausių turistinių miestelių, kokius tik esu mačiusi. Tvarkingas, didelis senamiestis, viskas grįsta akmeniu (tad net ir karštą dieną bus vėsiau nei kituose miestuose), o pats miestelis su įvairiomis pramogomis atgyja 20 h., kuomet ir smagu pavaikštinėti su draugais ir bankrutuoti. Trapani yra labiau multikultūrinis miestelis, kuriame gausu ambasadų, įvairių nyderlandų bei prancūzų kavinukių, ledų čia galima paragauti įvairiausių formų ir skonių, tad galite pamiršti nuobodžius rutuliukus ir vafliukus. Jeigu ateity svajotumėte įkurti savo restoraną, galite apsilankyti čia ir pasisemti įvairių dizaino idėjų, kurios Lietuvoje dar tikrai nematytos, tačiau labai viliojančios. Turiu pabrėžti, jog keliavome tik šiaurinėje salos dalyje, tad neteko pamatyti dar daug įspūdingų vietų (o juk visi apsilankiusieji kaip tik teigia, jog pietinė dalis yra dar gražesnė), tokių kaip juodasis paplūdimys arba Etnos. Tiesa, šis minėtas ugnikalnis tikrai turėtų būti vertas įrašytas į Siciliją atvažiavusio keliautojo vizitų sąrašą. Man labiausiai gaila, jog šio taško neaplankėme, nes tai yra vienas aukščiausių Europoje esančių ugnikalnių, kuris vis dar yra aktyvus (paskutinis proveržis - 2013 m. spalio 26 d.). Ypatingai naktį, vis dar pliuškenančio kalno reginys turėtų būti nuostabus - su keltuvais galima ant jo užkilti ir viską pamatyti gyvai. Be to, tuo pačiu metu būsite ant dviejų litosferos plokščių - Euroazijos ir Afrikos.

Ar esate buvoję Sicilijoje? Gal pastebėjote dar kokių pliusų ar minusų? O gal dabar jau norėtumėte nuvykti?
Būtų įdomų sužinoti ir iki kitų kartų!
Simona.
P.S. Daugiau kelionės bei kasdieninių akimirkų mano instagram'e - s_aleksandraviciute