2016 geriausieji bei viltys 2017

If you want things you've never had, you must be willing to do something you've never had

-Thomas Jefferson
(kad ir kaip tos merginų nuotraukos socialiniuose tinkluose su giliomis frazėmis (gaila, kad tik be autorių) mane erzintų, šį perliuką atradau būtent ten. Ir manau, jog šią frazę galima pritaikyti visų žmonių svajonėms - būtent dėl universalumo ir sugebėjimo jos pritaikyti sau, aš ja labai žaviuosi).

Vasaros kelionė su šeima į Siciliją.

Paskutinį 2015 metų trečiadienį, kartu su savo labai pasiilgtomis draugėmis, Rugile ir Austėja iš Lietuvos, sėdėjome kavos užeigoje ir visais įmanomais būdais keikėme praėjusius metus. Kaikėme taip, jos prisižadėjome, kad 2016 bus geresni. Ir man, tikrai pasisekė šioje užduotyje - susiėmiau į nagą (koks juokingas frazeologizmas) irr.. pradėjau veikti, veikti, veikti bei keliauti savo svajonių link. Ir tikiu, jog 2017aisiais bus dar daugiau galimybių, dar daugiau svajonių išsipildymų, dar daugiau gyvenimo pamokų. Linkiu to ir Jums, palikdama sau trumpą priminimą ateičiai, jog paauglystėje ne tik spuogus spaudžiausi, kad berniukams gražesnė būčiau, dariau ir daugiau. 

Išbandžiau save politinėje veikloje bei įvairiose organizacijoje su kuriomis stengiausi kurti gražesnį rytojų. Vienu metu galvojau, jog būtų smagu savo gyvenimą tikslus pakreipti link politikos, bet per paskutinius mėnesius pagalvojau, jog nenorėčiau sėdėti seime ar kokioje dar nors įstaigoje, kur problemos sprendžiamos tik iš viršaus: beveik nepažįstant tikrų istorijų ir žinant politikų darbo kiekį, o ypatingai Europos Parlamente, sprendimai priimami net neįsigilinus į problemas. Ir tai logiška - kitaip jie nespėtų. Kita vertus, mane domina Pasaulis ir jo suteikiami iššūkiai mums, tad visai norėčiau nerti į sferą, kur būtų galima padėti, kažkur ten, kur labiau reikalinga niša. Tad mažytis tikslas, o gal motyvacija sau - nenustoti domėtis. Ir būti kuo labiau atvirai naujovėms, nes būtent dėl tokio požiūrio esu ten, kur esu dabar. Domėtis politika, įsitraukti į veiklas, diskutuoti ir dirbti taip, kad tos diskusijos išsipildytų - štai mano tikslai, kuriuos jau pradėjau įgyvendinti nuo 2016 metų.

Su tuo pačiu - pradėti vėl skaityti. Ir skaityti ne tik grožinę literatūrą, o jeigu jau mano rankose ji - tikiuosi, jog knyga bus anglų arba prancūzų kalbomis. Nors turint omeny, jog šiais metais nevartoju tiek daug lietuvių šnekos, o tvarkingus sakinius lietuvių kalba man vis sunkiau sekasi užrašyti (nors ir anksčiau taisyklių nepaisčiau), nepakenktų ir mano dabartinė skaitoma knyga - "50 pilkų atspalvių" mano mylima gimta kalba. Esmė ta, kad yra tikrai nemažai knygų, kurias noriu perskaityti, tačiau jeigu kūrinys nėra sunkus, kodėl gi nepaskaičius jo užsienio kalba ir nepatobulinus žodyno? O lietuvių kalbos knygos ir rimtos knygos turbūt mane atseks tik vasarą, kai pagaliau bus galima įmanoma nusipirkti sūrelių. Tada ir skaityti pradėsiu labiau, nes nuo rugpjūčio perskaičiau tik vieną knygą, o mano dabartinė erotinė literatūra turbūt nebūtų taip lengvai suprantama ir lietuvių kalba (bet jus pagalvokite, kokį gerą kalbos žodyną turėsiu - galbūt pagaliau atrasiu bendrų temų su savo klasiokais berniukais šveicarais?).

Le monde est à moi? Ou c'est la vie?

Aplankiau Graikiją, Šveicariją, Prancūziją, Vokietiją, Italiją. Ir kažkodėl sau mintyse sakau, jog tai nėra pakankamai, nors žinau, jog turėčiau būti net ir labai dėkinga už šias šalis, tuo labiau, jog ne po kelias dienas svečiavausi ir Lietuvoj nebuvau daugiau nei pusę metų, bet mainai yra visai kas kita nei kelionės ir to visiškai negalima prilyginti su mano dienomis Graikijoje ar Sicilijoje. Turbūt tai yra dar geriau, nes mano vienas didžiausių tikslų gyvenime yra pagyventi ne tik Lietuvoje. Nežinau, ar tai galima vadinti emigracija (tiems, kurie jau spėjo prilipdyti man šią etiketę), nes savoje gimtinėje norėčiau irgi gyventi tačiau žinau, jog paprastų kelionių man gyvenime neužteks. O kalbant apie naujuosius metus, kadangi šiuo metu gyvenu tikrai palankioje pozicijoje žemėlapyje, labai norėčiau aplankyti Austriją ir Lichtenšteiną (nes čia dar nebuvau) bei pratęsti savo trumpas keliones į Prancūziją, Italiją bei Vokietiją. Vasarą labai tikiuosi nuvykti į Taizė stovyklą (žiemą irgi planuoju, nes 2017 bazė įsikurs Basel, Šveicarijoje ir būtų labai smagu spėti aplankyti savo host šeimą bei naujuosius mainų moksleivius (newbies, jie jau po mėnesio atvyksta čia!), kurie tuo metu jau skaičiuos paskutines dienas (nes atvyks žiemą ir išvyks žiemą), be to jau 100 procentų važiuoju ir į Čekiją, Prahą dėl Robbie Williams koncerto (Kalėdų dovana nuo tikrųjų tėvelių), o jei labai pasiseks, tikiuosi aplankyti savo mainų draugus iš Latvijos, Estijos ir Suomijos. Ir gal rudens atostogoms nuvykti kur nors už Europos ribų su šeima, bet čia jau ne mano rankose. Vienintelė problema - finansai, tad vienas pagrindinių tikslų ir yra suvokti, jog turiu kaip prioritetą išsikelti keliones ir nebepirkti visokių smulkmenų, nes kaip ten sakoma, vienintelis dalykas, kuris gali padaryti mus turtingesniais ir yra kelionės? Turbūt. Turbūt patirtys ir kelionės.

Strasbūras - mano mylimiausias didmiestis Prancūzijoj (matot, kaip gražiai aš sužaidžiau, pasakydama aukščiausiąjį būdvardį? Iš tikro aš net Paryžiui nebuvus, ar kokioj Nicoj. Puikus pavyzdys, kodėl aš šio tipo žodžių nemėgstu, bet apie tai jūs dar būtinai išvysit įrašą čia 2017 metais. Pažadas? Geriausias pažadas).

Tapti vegane. Apie tai aš kalbėjau tiek daug kartų ir man yra labai sunku apie tai kalbėti be paniekos sau dabar, kai aš vartoju cholesterolį turbūt kiekvieną dieną. Labai tikiuosi, jog per pirmąsias dienas grįžus į Lietuvą sugebėsiu vėl pradėti maitintis augaliniu maistu (pati to labai laukiu, tiesiog nenoriu, jog staigus pokyčiai atsilieptų sveikatai) ir atgal "virsti" vegane, nors turbūt nuo manęs šį "titulą" reikėtų kuo greičiau nuplėšti, nes tikrieji veganai niekada nesugrįžtu prie įprastos šiuolaikinei visuomenei mitybos. Bet apie veganizmą aš kalbu ne tik iš mitybinės pusės: nors drabužių su jokiais kailiais nenešioju, tačiau beveik esu tikra, kad mano kosmetikoje įmanoma rasti priemonių, kurios buvo eksperimentuotos su gyvūnais. Ir žinau, jog daugelis atsakys, kad geriau eksperimentuoti su gyvūnais nei su žmonėmis, tad turbūt vienintelis atsakas būtų - rinkitės kuo natūralesnę kosmetiką. Tuomet ir tai pačiai gamtai bus geriau, kuri bent jau man, tikrai rūpi. Prie to pačio - noriu labiau pasidomėti "Zero Waste" bei minimalizmo temomis. Apskritai, paskutiniu metu pradėjau žiūrėti labai daug dokumentinių filmų (apie vieno nepopuliaresnio, bet tikrai verto dėmesio apžvalgą rasite čia), Ted'o kalbų bei turiu dar didesnį sąrašą tų, kuriuos noriu pamatyti, į juos įsigilinti suprasti ir kartu padaryti pažangą savo požiūriu į pasauliu. Taip pat ir toliau domėtis filosofine politika, kuri paskutiniu metu mane labai įtraukė. Net nežinau, ar yra toks terminas, bet kitaip jos pavadinti turbūt negalėčiau. Tikiuosi ir definiciją per metus išrasti, haha.

Vietinis Lugano turgelis. Ir nors šioje nuotraukoje nėra matyti neįprastų vaisių, Šveicarijoj tokių nėra labai sunku atrasti. Galbūt jie nėra nežinomi (drakono vaisiai, papajos ir t.t.), bet mano pačios, deja, neragauti. Ir kada, jei ne dabar?

Mano didžiausias tikslas yra tiesiog pradėti gyventi su savo vertybėmis ir įsitikinimais. Toliau domėsiuos, skaitysiu, keliausiu ir džiaugsiuosi kiekviena akimirka. Turėjau nuostabius 2016, tad tikiuosi, jog šiais metais savimi nenusivilsiu, o ir jeigu, tai bent jau išmoksiu šiokią tokią gyvenimo pamoką, kaip nenusivilti kitą kartą. O 2017 būtinai dalinsiuosi su jumis!

Su paskutiniu pažadu šiandien,
Simona.

10 kilogramų prie kūno turi savo kainą

Kas gali sugebėti pasiklysti naujoje šalyje pačią pirmą dieną bėgiojant (veikla, kurios buvau išsižadėjusi beveik metus), užsisakyti prancūziškai kavos nepasakant esminio žodelio "froid" ir gerti ją labai karštą, kai lauke gal 25 laipsniai ar pirkti pleistrus už 8 eurus? Ir dar kas gali apie tokį laikotarpį svajoti metų metus? Aš. Kol kas vienintelis dalykas, temdantis visą džiaugsmą yra tai, jog lietuviai pralaimėjo Ispanijos rinktinei 50 taškų.

Išvykimas iš šalies nebuvo toks sunkus, kaip kiti pasakojo. Taip, buvo liūdna nespėti nueiti į geriausios draugės gimtadienį dėl pasiruošimo dienų (bet geriausi draugai, tikiu, niekur nedings, o čia atsiras ir naujų), taip, buvo liūdna išpilti likusį vyną po atsisveikinimo su draugais į kriauklę (neliūdna, jog silpnieji alkoholiniai gėrimai (vynas, alus, sidras, šampanas) Šveicarijoje yra leidžiami nuo 16 metų), taip, buvo liūdna nenuvažiuoti į Taizė ar su "Erasmus" programa į Vokietiją (bet čia esu jau trečia diena ir kelionės po šalį nežada baigtis dar ilgai), bet kiekvienas dalykas turi savo kainą ir aš esu linkusi ją sumokėti (ir net nerizikuoti. Važiuodami į Šveicariją jūs niekada negalite rizikuoti, tai neįmanoma).

Prieš išvažiuojant atsitiko du gana "nenormalūs" dalykai:

Prancūzų kalba, kava ir mineralinis Birštono vanduo iš nemokamo fontanėlio.

1. Vaikystėje mėgau varškės sūrelius ir tėvai man juos įteikdavo prieš gana nemėgstamas dienas darželyje ar mokykloje. Tačiau jau penkeris metus nevalgiau jų reguliariai (kartą į 4 mėnesius gal ir nusipirkdavau, bet nedažniau) ir dabar manyje pabudo kažkas stipraus, atrodo, lyg gaučiau paliepimą kažko iš viršaus (jei ten viršuje kažkas yra): "Simona, neturėsi galimybės net nusipirkti sūrelių Alpėse. Atsivalgyk." Ir aš valgiau daug, kartais per pusryčius žiūrėdama kokį serialą suvalgydavau po 5-6 sūrelius. O dar norėjau prieš važiuodama į Šveicariją sulieknėti, nes vidutiniškai mainų moksleiviai per metus priauga 10 kg.
2. Staigus noras apžiūrėti Lietuvą nėra toks jau būdingas man. Galbūt prie to prisidėjo "Pliažo knyga", kurioje galima buvo paskaityti apie tikrai įdomias ir niekad nelankytas vietas, o galbūt atgimė tas pats jausmas, kuris rėkte rėkė, jog visus metus nebegalėsiu net į mylimą Gedimino kalną užkopti. Pirmiausia važiavau į Kauną, pas draugę, kurios nemačiau daugiau nei pusantrų metų. Ji surengė tikrai nuostabią ekskursiją po Vilniaus priešiškąjį miestą ir padovanojo keletą smagių pokalbių. Vėliau važiavau į Anykščius, kuriuose vyko miesto šventė. Joje teko suvalgyti patį šlykščiausią mano gyvenime kebabą (tiesa, jis buvo tik koks ketvirtas ar penktas), šokti pagal "Biplanų" šlagerius bei šokti laisvu kritimu nuo berods 16 metrų aukščio. Šias naktines pramogas su manimi įgyvendino penkerius metus buvusi mano bendraklasė Adelė. Taip pat pagaliau aplankiai ir įžymųjį Lajų taką, apie kurį taip visi kalbėjo ir rašė. Patiko. Kiekvieną vasarą lankyti Trakai taip pat nebuvo pamiršti: atlikome "klišė" vadinamas veiklas ir ragavome morkų skonio ledus. Nepatiko. Kitą dieną važiavau kelioms nakvynėms į Alytų. Laikas buvo gerai praleistas su Rugile ir labai keistais filmais. Paryčiais vaikščiojome miške, nemiegojome visą parą, valgėme sušius ir džiaugėmės draugyste. Beveik paskutinį kartą prieš išvykstant. O paskutinį savaitgalį su tėvais aplankėme Birštoną. Jame svečiavausi pirmąjį kartą ir tiesa, be labai patikusio nemokamo spa centre bei restorano, nelabai ką ir pamačiau. Arba lijo, arba skaudėjo pilvą, arba buvo Olimpinių žaidynių atidarymas. Visa tai įvykdžiau, per pusę mėnesio ir esu tikrai patenkinta. Vasara Lietuvoje buvo įsimintina!

Taip pat dar buvo du atsisveikinimai su žmonėmis, kurie man yra labai brangūs: dalimi giminės ir dalimi draugų. Su pastaraisiais buvome surengę mini iškylą sode: žaidėme "Alias", valgėme, kalbėjome. Jie man įteikė tikrai išradingas ir įdomias dovanas, apie kurias pasistengsiu greitu metu parašyti čia. O su gimine nuėjome į vieną skanesnių Užupio Respublikos restoranų "Bel Ami". Be nuostabaus braškių ir mėtų šerbeto mane tikrai nudžiugino jų nuoširdus dėmesys ir rūpestis.

Šeima.

Labai kviečiu jus pasekti mane ir instagrame (s_aleksandraviciute) bei snapchate pridėti į draugus (simona_berry). Jei jus domina, ten tikrai bus nemažai kasdieninių mano gyvenimo akimirkų iš čia.

Iki kitų kartų, Simona.

Vasara iš 15 mėnesių, bet aptarimas tik trijų

Galvojau, jog reikia sudeginti visas pratybas ir sąsiuvinius, surinktus per mokslo metus. Tada pagalvojau, jog didesnio kaifo nei tada, kai deginau uniformą, kurią nešiojau ketverius metus vis vien nepatirsiu, tad nusprendžiau to nedaryti. Be to, pusę pratybų ir sąsiuvinių, kuriuose šiais metais užrašus kaupiau daug tvarkingiau negu gerus pažymius dienyne, turėsiu naudoti ir dešimtoje klasėje, į kurią, kad ir kaip keista būtų suvokti, grįšiu tik po penkiolikos mėnesių. O ir šiaip, tas laužas, nufotografuotas dienos šviesoje net netiks prie mano instagram'o atmosferos, o naktį man deginti niekas nieko neleis. Tad rytojaus tikslas - visus nebereikalingus popierius nunešti į mėlyną konteinerį. Bent jau gamtai pagelbėsiu su savo šešetais, linkiu taip orginaliau pradėti vasarą ir jums.

Kol kas 2016 yra mano geriausi metai. Ir nesvarbu, jog dar buvo mažai atostogų, mažai kelionių, mažai dar kažin ko. Šiais metais pradėjau iš visos širdies mėgautis kiekviena akimirka, pradedant nuo greitos išvykos per pertrauką iki parduotuvės ledų, baigiant Atėnų naktine panorama. Šiais metais įsitraukiau į visuomeninę veiklą, kurioje sutikau labai daug žmonių. Ir galiu džiaugtis tik tuo, jog didžiausi nuotykiai prasideda šiandien, dabar. Ir jog prasideda vasara - nei laukta, nei nelaukta, tiesiog atėjusi kaip įprastas dalykas, kaip ir koks pavasaris ar ruduo. Tik šiltesnis oras ir jokios mokyklos. Ir daugiau tikslų, daugiau pažadų, daugiau norimų nuveikti veiklų, kuriuos tikiuosi aptarti šiame įraše ir daugiau bemiegių naktų. Kaip visada, kai būna vasara, kaip šiandien, kai galiu be jokių galvojimų, kaip rytoj atsikelsiu į mokyklą, rašyti. Žavu.

Nors vasara prasidėjo dar mažiau nei prieš savaitę, jau spėjau du kartus pernakvoti pas drauges ir penkis kartus sužaisti "Monopolį". Nakvoti pas drauges yra tokia pat gera veikla kaip ir Monopolis. Aš labai tikiuosi, jog per vasarą bus tokių dienų dar daugiau. Iš tikrųjų, tai net nereikia tikėtis - šalia manęs jau dabar guli lagaminas ir atskiras maišas su didele šio žaidimo versija, nes jau ryt su Rugile važiuosim į kaimą, kur trys dienas liesis šampanas, tuštės cigarečių dėžutės, kris ašaros dėl "nepakabintų" bernų. Arba šlamės, oi, šlamės "Monopolio" pinigai. Mes ramios merginos, kurioms liko ne daug laiko.

Noriu praleisti kuo daugiau laiko su šeima ir draugais. Ir draugais iš Kauno, ir draugais iš Telšių, ir draugais iš Panevėžio, kurių nemačiau, gal trejus metus, bet gi pareiga šaukia ir šiokia tokia pagarba draugystei per atstumą palaiminimui. Svajoju su jais be galo be krašto daug pridainuoti, prišokti, prifilosofuoti, pribūti, privalgyti ir dar tūkstančius kartų pri. Taip, jog vienuolika mėnesių galėčiau būti be jų ir naktimis nesvajoti apie jų šypsenas bei buvimą drauge ir neverkti. Jog jokia ašara neištrykštų apie juos pagalvojant taip, kaip atsitinka pastarąsias dienas, kai suprantu, kad nebebūsiu šalia jų taip dažnai ar retai, kaip esu pripratus.

Labai noriu tikėti, jog per visas įtemptas dienas turėsiu noro, laiko ir svarbų svarbiausia valios išmokti prancūzų kalbos pradžiamokslį. Pagrindines frazes, žodžius. Jog galėčiau paklausti, "Ką veiksime šiandien?", "Kur yra tualetas?" ir t.t., nes per ketverius metus, praleistus mokantis šią kalbą, taip ir nesužinojau, kaip prancūziškai paklausti, kokia šiandien diena. O svarbu tai žinoti, nes tam tikrose Šveicarijos dalyse, trečiadieniais į mokyklą neinama. Mat reik jaunoms galvoms pailsėti. Žinokit, sutinku ir visiškai nepriekaištauju ir neprieštarauju.

Tikiuosi, jog šių metų vasarą Italija ir vėl mane džiugins kreminiais ledais ir kaitria saule, kuri deja, iš Lietuvos labai greitai pasitraukė. Su šeima ir vėl ten keliausime, ir vėl trinsimes priemiestyje, ir vėl tėvai juokaus, jog grįžus į Lietuvą misime tik duona su druska ir vandeniu. Bet tas žodis VĖL šioje pastraipoje yra džiugus ir pripildytas milžiniško pozityvo. Nes aš beprotiškai laukiu, kuomet birželio 15ąją lėktuvu pakilsime ir skrisime į tą rojų žemėje.

Žinot, aš dar labai noriu bent keletą kartų apsilankyti kino teatre, nueiti į "Vichy" vandens parką, į boulingą, nuvažiuoti, kad ir dienai prie jūros, aplankyti Anykščius, kurie yra mano antroji gimtinė, tačiau Lajų tako vis dar nesu aplankiusi, pabaigti žiūrėti "Kortų namelio" serialą, nueiti į "Marks and Spencer" burnoje tirpstančių sausainių su šokoladu, pasisupti ant Bekešo kalno supynių ir ant supynių, kurios kaba po Užupio tiltu, nueiti į meno inkubatorių ir paskaityti "Delfi" apie Pitrėnienes išdaigėles. Atlikti tokius darbus, kuriuos padaryčiau bet kurią vasarą besiilsėdama Lietuvoje.

Dar reikia pasidaryti naują pasą, nusipirkti didelę Lietuvos vėliavą, susitaikyti su buvusiu geriausiu draugu, kuris nors ir 4 paskutinius mėnesius nesirodė pernelyg mano akiraty, turėtų žinoti, jog jau greit nesirodys dar ilgiau. Dar reikia nusipirkti naujus džinsus ir storesnį megztinį.

Jau močiutė leido rugpjūčio pradžioje jos sodyboje surengti pikniką. Ten sukviesiu pačius artimiausius draugus ir mes darysim visa tai, ką rašiau anksčiau. Tik dar jie gaus mano gražius pakvietimus į šventę, kuriuos prisižadėjau sau gražiai apipiešti. Ir po to nufotografuoti ir persiųsti per facebook'ą, nes visi pinigai jau taupomi kitoms reikmėms. Kad ir skanesniems valgiams pikniko metu.

Ir galų gale, tinkamai pasiruošti mokslo metų mainams, apie kuriuos visaip užsimenu šiame įraše. Taip, jau rugpjūčio vidury aš išskrendu į Šveicariją, kurioje būsiu iki 2017 m. liepos galo. Ši žinia, matyt, mane per daug džiugina, jog apie tai tylėčiau dar ilgiau. Jau šį savaitgalį važiuoju į Zarasus su visais iš Lietuvos mainų moksleiviais ir aš žinau, jog bus labai linksma pabūti kartu su bendraminčiais. Ir tikiuosi, jog Jums bus įdomu skaityti apie mainų moksleivio patiriamus džiaugsmus bei kančias.

Tad tokie manieji vasaros planai,

kokia tavo "ryškioji žvaigždė''?

Simona.

Idėja 2016iems

Ir jeigu tu nori padaryti šiuos metus įsimintinesnius, produktyvesnius noriu tau pasiūlyti vieną idėją, užmatytą Pinterest'e bet kiek perdarytą. Nors dėl genialumo patentavimo nesu tikra, nes pats dalykas yra gana paprastas ir prieinamas visiems.

Dauguma merginų naujus metus pradeda pasižadėdamos rašyti dienoraščius ar tinklaraščius. Kam? Nes smagios akimirkos tai ne maistas, kurį norime nusikratyti nuo liemens - linksmus momentus norisi "kaupti", jog vėliau juos prisimintume, dar kartą išgyventume, kai trūksta motyvacijos ar noro kažko siekti. Tačiau dažnas atvejis - laiko trūkumas. Laiko trūkumas viską aprašyti.

Šiais metas prisižadėjau sau nesėdėti vietoje ir kaupti patirtis, kurias sudėsiu... į dėžę. Susiradau patrauklų erdvinį kūną, kuriame ir kaupsiu visus 2016 metų prisiminimus. Nesakau, jog neberašysiu dienoraščio ar šio tinklaraščio, tačiau daiktinius įrodymus kaupsiu čia - visokie bilietai, pažymėjimai, nuotraukos, knygelės, rašteliai... tikiu, jog vėliau bus linksma viską apžvelgti ir dar kartą įvertinti visus metus. Rekomenduoju ir Jums tai - galbūt tai bus motyvacija kažko siekti?

Mano prisiminimų dėžė

Tiesa, ankstesniaisiais metais (ir 2015, ir 2014, ir 2013, ir 2012, ir 2011 ir dar ankstesniais metais) visus daiktinius atsiminimus irgi kaupiau. Mano spintoje yra didelis stalčius paskirtas būtent tam ir ten jau niekas nebetelpa. Bet neįsivaizduojat kaip kartais gera perbėgti visas tas akimirkas...

Tai ar pasinaudosot idėja?
Vis dar pilna naujametinių lūkesčių Simona.
P.S. Greitai Charlotte Midnight pasirodys įrašas "WHAT I GOT FOR CHRISTMAS 2016".

Kaip man padeda planavimas?

Vasara, 2015. Italija.

Aš Jums sakau, kiekvieną rudenio atostogų pirmadienį man užeina kažkokia depresija. Nepaaiškinama. Iš niekur. Atrodo, jog viskas čiki piki - draugai puikūs, instagram'o nuotraukos on point, karamelės į mano latte artimiausiame coffee inn'e nededama per mažai, svarstyklių rodyklė jeigu ir sukasi į dešinę, tai tik iš draugų sąskaitos (juokauju, žinoma). Bet tada pyst (mielieji, čia ištiktukas. Lietuvių kalbos mokytoja ir Užkalnis, jei neklystu, patvirtino) - Simonai viskas blogai. Ir ne, čia nėra itin reguliarus prieš menstruacinis sindromas (o gaila, nes tada visą kaltę suversčiau gamtai ir joje pasiskirsčiusiai neteisybei).

 

Aš tiesiog prisimenu vasarą. Apskritai, visą spalį aš gyvenu mintimis apie praėjusią vasarą. Tie prasmirdę ir sudeginti zefyrai, prisisiota Baltijos jūra, nenusisekę berniukų "kabinimai", ištinę dėl vakaronių veidai - viskas kelia savitą paauglišką žavesį ir nostalgiją. Ir galiausiai atrandu tam vaistą, kuris prisiekiu, mane gydo taip, kaip ir sukriošusius senius pigi rusiška pornografija - teigiamai. Aš pradedu planuoti. Planuoti sušių restoranų apžvalgas, aukštakulnių 178 cm. merginai paieškas. Planuoti būsimas rudenio, žiemos, pavasario ir vasaros atostogas. Planuoti, paauglių tarme tariant plotus. Planuoti kalėdines dovanas ir kietus sveikinimus ant draugų feisbuko sienos, per jų gimtadienius. Ir viską įsivaizduoti. Kaip viskas vyksta. Kai pagaliau, vidurvasary, Italijos greitkelyje, apaugusiame saulėgrąžomis, su dviem gėjais, būsimu vienuoliu, rašytoja ir geriausia drauge, skanauji sukčia nusipirktą rūgštų, raudoną, burgundišką vyną ir diskutuoji apie gyvenimą. Nes būtent tai ir yra akimirkos, dėl kurių sukąstais dantimis kalu chemiją visą likusį laiką. Gal ir negyvenu, kaip pasakytų internautai 24/7, bet tas likęs laikas - pertraukos, savaitgaliai, atostogos, praeina puikiai. Įsimintinai. Su per daug iliuzijų. Bet kas gi jų neturi ir kas gi jų netrokšta?

Žmonės be fantazijos ir žmonės, nedalyvausiantys "NaNoWriMo".

Čia tos žvaigždės, kurias matysiu vasarą, krentant į šieno krūvą su draugais

Taip, Jūs supratote mane teisingai. Aš ir vėl ryžtuosi dalyvauti "NaNoWriMo" projekte, kuris lapkričio mėnesio pažymius muša žemyn ir kofeino kiekis kraujyje padidėja. O paprastą reklamą darant - tai projektas, kurio metu savanoriai (kuriais gali tapti bet kas, net ir tas minėtas anksčiau sukriošęs senis) yra pasiryžę per 30 dienų parašyti novelę iš 50 tūkstančių žodžių (ar daugiau). Dalyvavau pernai, noriu ir šiemet.

Visą spalį beveik nieko nerašiau, gyvenau visai kitu, ne kompiuterio klaviatūros oru ir išsiilgau to. Tikiuosi reguliariai pasirodyti čia, laimėti NaNoWriMo ir dar vienas iššūkis - sugrįžimas į Teenage Dreams komandą. Tikiuosi, sėkmingas!

Oficialus puslapis - http://nanowrimo.org/
Lietuvių bendruomenė feisbuke - https://www.facebook.com/groups/381427078673833/?fref=ts

Iki kitų kartų,
Simona.

P.S. Pasiilgau labai Jūsų komentarų! Ar dalyvausite NaNoWriMo arba TD prisikėlime? O kaip Jūs kovojate su rudenine depresija? (dideli apkabinimai ir linkėjimai turėti gražias atostogas)

Kaunas, Anykščiai, Vilnius.

Lietuvoje jau esu daugiau nei savaitę. Ech, net nežinau - džiaugtis ar ne. Buvau labai pasiilgusi Vilniaus - aš įsimylėjusi kiekvieną pastatą, kiekvieną gatvę - nesu itin didelė nacionalistė, bet didžiuojuosi, jog esu vilnietė ir turiu galimybę kvėpuoti šio miesto dvasią. Kiekvieną kartą, išėjus į miestą galima rasti vis naujų, nematytų kampelių, kurie įkvepia... kurti. Tikrai. Bent jau dabartinėse svajonėse, kai baigsiu universitetą (jeigu baigsiu), tikiuosi savo namus įkurti rytinėje Lietuvoje. Pastaba sau - kai grįšiu, būtinai vėl atlikti Vilniaus eksplorinimo pažinimo projektą. Su kava iš "Coffee Inn"  ir užrašų knygele rankose.

Jau rytoj (arba šiandien, nes jau naktis), išvažiuoju į Anykščius - tik vienai nakčiai, bet į šį kurortinį miestelį norėčiau dar sugrįžti ir rugpjūtį - vaikystės miestas, nieko nepridursi. Įvairių kuriozų ten buvo, įvairių prisiminimų - gaila, jog paskutinėmis vasaromis nuvažiuoju ten labai trumpam. 11 valandą ryto, su Rugile ir šeima, patrauksime link Lietuvos šiaurės, ten susimatysime su keliais giminaičiais, o sekmadienį tėvai mus nuveš link kitos draugės namo kaime, kur visą savaitę aš, Rugilė, Sandra ir Šarūnė gyvensime. Kadangi interneto ten nėra, parduotuvės (netgi maisto) taip pat toli, tikiuosi pagaliau rimtai atsipalaiduoti - skirti pakankamai laiko miegui, naujų receptų "išradimui", sportui, idėjų kaupimuisi, skaitymui ir rašymui. Bei žinoma, viliuosi, jog visos dar labiau susipažinsime, nes apart Rugilės, kitas merginas pažįstu vos metus.

O dėl skaitymo, tai labai rimtai kalbu. Esu susirūpinusi savo senaisiais hobiais - Italijoje padėtis taisėsi, grįžus čia, vėl pamirštu. Ir nedarau tai tikrai ne dėl to, jog nenoriu - tiesiog žiūrėjimas iš naujo "Kerės Dienoraščius" bei "Liežuvautoją" ima viršų (juokas), be to, paskutinėmis dienomis stengiausi ir čia rašyti, ir susitikti su keliomis draugėmis, ieškojausi informacijos apie universitetus (taip, aš keista. Būsiu tik devintokė ir jau tuo domiuosi... bet įvairūs "Youtube" video apie juos būna tokie įdomūs!). Bent jau džiaugiuosi "2015 metų knygų iššūkiu" - perskaitytos 7 knygos iš 12 (ir 2 alternatyvių) ir tai, kad pagaliau sugebėjau susidominti anglų kalbos kūriniais. Bet mokyklinis sąrašas guli dar nepaliestas - Anykščių šilelis, Antigonė, Makbetas ir kiti laukia rugpjūti arba tuomet, kai ateis metas atsiskaitinėti (galbūt yra vyresnių skaitančių panelių ir jau gaunate knygų sąrašus vasaroms - ar skaitote viską šiltuoju sezonu, ar tada kai liepia? Nes mano sąraše yra 17 knygų ir ištraukų, tad abejoju ar fiziškai suspėsiu).

 

Dalykai, kuriuos vežiausi į Kauną: šalta kakava, vanduo,
sausainiai, raktai, piniginė, knyga, užrašų knygelės.



Pusryčių traukiny
malonumas.

Dar vienas įdomus faktas mano 2015 metų vasaros dienoraštyje - išvyka į Kauną. Jau seniai esu supratus, jog nepažįstu Lietuvos ir labai noriu tai padaryti. Net pasakoti juokinga - lietuvė, o viename didžiausių savo tėvynės miestų nebuvusi. Taip pat ir Austėja... tad dar birželio pradžioje supratome, jog tai reikia būtinai pakeisti ir savarankiškai susiplanavome ekskursiją į Kauną. Anksti ryte, patraukėme į traukinių stotį, nusipirkome bilietus ir susiradome atokesnes vietas, jog galėtume netrukdamos šnekėti, bei kad mes neerzintume kitų. Kelionės dalis traukiny buvo ypatingai jauki, smagi ir skani - specialiai namie nevalgėme pusryčių, jog galėtume tai daryti šioje transporto priemone, kuria taip pat naudojomes pirmą kartą gyvenime. Šalta kakava ir sausainiai iš M&S (turbūt patys skaniausi kokius tik esu valgius - su šokolado (balto! Nors pasirinkimas didelis, jeigu nemėgstate šio) gabaliukais, šonuose traškūs, o vidury tąsus) verčia apsiseilioti net dabar, kai apie tai pagalvoju. Traukiny skaitėme, taip pat susiskambinome su pažįstamais Kaune, jog šie nurodytų ką verta aplankyti. Netikėta, netikėta - pirmoji stotelė "Laisvės Alėja". Gaila, jog dalis jos remontuojama ir viso senamiesčio grožio negalėjome pamatyti. Bet vis dėl to pasidarėme keletą šaunių nuotraukų, užėjome į labiausiai patikusias parduotuves/kavines apsižiūrėti (ten yra labai gera sveiko maisto prekių parduotuvė! Kvapas vos įžengus priverčia išversti piniginę, o sveiki sausainiai su mėlynių įdaru privertė mane dar labiau pamilti šią vietelę).

 

Vėliau nusprendėme, jog laikas užsukti į žymųjį "Akropolį". O čia jau tikrai rimtas dalykas - tarp vilniečių ir kauniečių kilus švelniam ginčui (aš tikiu, jog šių miestų gyventojai supras apie ką šneku, ypač jei yra dalyvavę stovykloje su žmonėmis, kurie yra labai nacionališki savo miestui), kuris miestas geresnis, žmonės, kurie galbūt yra lietuviškiausi Lietuvoje (nes savo šalies prezidento nerenka kitos tautybės asmens. Sakau tai dėl to, jog tam tikrai atžvilgiais tikrai gražiau žiūrėti į savo gimtinę mylinčius kauniečius kiek stiprėliau (ei, nesupraskite neteisingai - aš savo širdies neperkeliu į Kauną) sako, jog jų prekybos centras yra daug kietesnis. Žinote, keturi aukštai ir šalia centriuko, yra BC Žalgirio fanų parduotuvė (čia ne pagyrimas) - viskas sutvertas šiuolaikinės kartos žmonijai. Kas man jame patiko, jog "Akropolis" tikrai įdomiai yra intergruotas į senesnius pastatus bei tai, jog tuoj čia atsidarys "CRONUTS" kavinukė (o Vilniuj, deja, nėra) - dėl pastarojo fakto pasižadėjome sugrįžti į priešų žemę (juokas). Pavalgę žymiajame pastate nusipirkome ledų ir atsisėdome prie šalia "Akropolio" esančio suoliuko parelaksuoti. Tiesą pasakius, galvojome idėjas tinklaraščiams. O tada jau patraukėme atgal į sostinę. Gailiuosi dabar, jog nesuvalgėme kebabų, nes Vilniuje skanių dar nesame radusios,  o apie Kauno kebabų kioskus sklando legendos net čia, Vilniuje.

CRONUTS būsima parduotuvė.

Turbūt skaniausi "parduotuviniai"
ledai.

Apibendrinus, patirtis, gauta važiuojant į kitą miestą savarankiškai patiko. Galbūt palengvino tai, kad Kauno stotyje lengvai galima susigaudyti, į kurią stotelę eiti (nes yra vienintelė), o Vilniuje (būtent prie stoties) yra net mums sunku gerai apsižiūrėti. Draugiškai pastūmusi ant Kauno (sori, aš iš Vilniaus, man to reikėjo), turiu pripažinti, kad miestas yra gražus ir istoriškai "išsilaikęs". Turite kuo didžiuotis, kauniečiai! Ir dar vienas priminimas sau: nors Trakuose esu buvus ne vieną kartą, kaip ir minėjau, daug smagiau nuvykti yra savarankiškai. O kadangi iki jų traukinio bilieto kaina nebrangi (1.68 eur), kurią nors dieną reikės nuvažiuoti suvalgyti kibinų ir pasimaudyti.

 

 

Štai taip ir slenka mano dienos - visai smagiai. Susimatysime po savaitės,

Simona.

 

P.S. Kaip Jums einasi ši vasara?



Rytoj chemijos kontrolinis

Labai seniai rašiau kasdieninio tipo įrašą, bet būtent šio sekmadienio popietę užėjo noras rašyti ir kažkuo pasidalinti su Jumis (šypsniukas)...

Kiekviena savo kūno dalele, kiekvieną akimirką pradedu laukti vasaros... arba tiesiog saulėtų dienų, kurių kiekviena priverčia bėgti iš namų. Deja, šiandien Vilniuje nebuvo šio džiaugsmo, nors trumpam išėjusi į lauką su marškiniais nepajaučiau stingdančio šalčio.

Kartu ir keista, jog laikas taip greitai bėga. Ant stalo jau turiu pirmojo pusmečio mokykloje pažangumo lentelę, kurią jau greitai (kai kur jau ir dabar įmanoma) nešiu į įvairias gimnazijas. Nors esu nusprendusi, kas taps mano "antraisiais namais" sekančius 4 metus (pridėkime ir atimkime vasaras, ligas ir kitus gerus dalykus iš šio laikotarpio), bandysiu stoti visur, kur tik įmanoma. Vistiek yra įdomu išbandyti savo sugebėjimus ir pasitikrinti.

O apie tuos tikrinimus... ateinanti savaitė laukia nekokia... Jau rytoj rašau chemijos kontrolinį (pats nemylimiausias dalykas), o ketvirtadienį fizikos (iš temos, kurioje visiškai nesigaudau. Nors paprastai ši pamoka man patinka ir netgi yra visai įdomi, gavus penketą iš savarankiško darbo... ką gi, tikėkimes iš to kontrolinio bent ketverto, dėl kurio mokinsius ilgai, ilgai).

Apskritai, antrojo pusmečio pažymiai nieko gero nežada. Motyvacijos mokytis visiškai nėra. Septynetai ir aštuonetai dažnai šmėžuoja dienyne, o pagaliau gavau ir trečiąjį savo gyvenime dvejetą (hihi). Vis dėl to, kitiems dalykams užsidegimo turiu ir labai daug, tad pesimistiškomis nuotaikomis negaliu pasigirti. Gyvenu gerai, dažnai šypsausi, užsiimu mylima veikla ir ramiai laukiu atostogų, nesureikšmindama smulkių dalelių, tokių kaip labai geri pažymiai. Žinias - turiu (iš man reikalingų dalykų), o pats pažymys dažnai krenta dėl visai kitų faktorių.

Beje, šio pavasario ir vasaros (būtent po vienos kelionės reikės atlaisvinti spintą (juokas)) iššūkis - pagaliau pradėti naudotis VINTED. Turiu labai daug drabužių, kurių niekada nebeapsivelku, nes tiesiog neprisijaukinau jų. O ir papildomos kapeikos naujiems aksesuarams visada praverčia... galbūt Jūs jau turite savo anketas šioje svetainėje? Pasidalinkite, būtų įdomu pasižvalgyti! Dar viena svetainė, kurioje galima parduoti nebereikalingas knygas yra SENA. Turiu jau savąjį profilį, tačiau neparduodu itin vertingų knygų, nes tiesiog man gaila... buvau prisėdusi atrinkinėti jas visiems pardavimams, tačiau su kiekviena labai sunku būtų atsisveikinti, ypač jei jos skaitytos vasarą ir vien viršelis dovanoja gražius atsiminimus. Tuo labiau, jog svajoju "užaugusi" savo namuose turėti mažą bibliotekėlę...

Jūs pažiūrėkite, kaip tai skaniai atrodo.
Dar skaniau, kai žinai, jog tai sveika!

Su sveika gyvensena irgi viskas gerai. Ypač kai kalbame apie maistą. Pagaliau radau balansą tarp sveikos mitybos ir saldumynų. Tikrai neatsisakiau pastarųjų, bet saikas, saikas yra tas dalykas, kuris man leidžia mėgautis įvairiu maistu, pradedant kiaulpienėmis ir baigiant riebiais grietininias ledais, aplietais baltuoju šokoladu ir apibarstytais kepintomis sūriomis pistacijomis. Pradėjau kepti įvairias sveikuoliškas picas ir gaminti veganinius ledus - virtuvėje eksperimentuoti su sveika gyvensena tikrai galima! O ir tėvus stengiuosi įtraukti į mano slaptosios manijos įgyvendinimą. Šiandien, sekmadienio progą, atlikus pilietišką pareigą (merų rinkimai. Žinoma, aš nebalsavau, o gaila, nes vieną žmogų labai palaikau) nusivedžiau juos į žaliavalgių restoranėlį (apie jį rašiau čia) "RawRaw". Sesei (4 metai) maistas visiškai nepatiko - pradėjo žiaugčioti ir išspjovė (žinoma, vaidybinių sugebėjimų jai netrūksta), vis dėl to maistas - tikrai specifinis. O aš ir tėvai labai skaniai papietavome, be to desertas - pyragas be miltų, pieno, cukraus ir kiaušinių paliko didelį gerą įspūdį, žinant faktą, kad tai sveika (šokaladinis su bananais...)!Sportuoju trys kartus į savaitę (bent jau stengiuosi) - kartais silpniau, kartais intensyviau...

Pasiilgau visų šėlionių

Liko 25 dienos iki mano ekskursijos kartu su klase į Hamburgą (Vokietija) ir į du pramogų parkus - Heidės (Vokietija) ir Legolendą. Tuomet laukiu Robbie Williams koncerto Latvijoje. Laukiu ir pavasario atostogų, kurios bus tuo metu. Laukiu frankofonijos dienų, kuriose šiais metais nedalyvausiu, tačiau nepraleisiu progos prisivalgyti daug kruasanų. Laukiu "Insurgentės" filmo premjeros Lietuvoje (jau kovo 20 dieną!). Laukiu pavasario bėgimo, nes noriu pagaliau pasiryžti ir sudalyvauti, kas tikrai mano sveikatai nepakenktų. Laukiu "Amžinai stilingos" filmo (jau kovo 19 dieną!)  kino festivalyje, nes skaičiau apie jo režisierę panelėje ir ji man paliko didžiulį įspūdį. Laukiu ilgojo gegužės pirmosios savaitgalio, kuris reiškia, kad iki vasaros liko labai nedaug... Laukiu "Pitch Perfect 2" premjeros (jau gegu

žės 15 dieną!), nes pirma dalis buvo kieta, o šios pristatomasis filmukas taip pat žada juoko dozę. Laukiu Licėjaus, Žirmūnų, VUG'o gimnazijų egzaminų, nes po jų kiekvieną kartą eisime skaniai pavalgyti ir atsipalaiduoti. Laukiu Eurovizijos(!), nes jos dėka laikas bėga dar greičiau iki vasaros, o mokslai palengvėja. Laukiu Kaziuko mugės, kuri svečiuosi Vilniuje jau kitą savaitgalį ir galėsiu valgyti skanųjį karamelinį tinginį. Laukiu vienos iš geriausių draugių gimtadienio, nes nekantrauju ją pasveikinti. Laukiu FREE HUGS Laukiu aštuntos klasės išleistuvių, nes žinau, jog šokdama paskutinįjį valsą apsikvailinsiu prieš savus draugus iš kitų mokyklų, kurie prižadėjo ateiti pasveikinti (daugiau nei prižadėjo, o prisiekė, nes žino, kad nei mėgstu, nei moku šokti, o pasijuokti nori), bet besisukdama n-tąjį kartą galvosiu apie tai, kas laukia per ateinančius 3 nuostabiausius mėnesius.

žės 15 dieną!), nes pirma dalis buvo

Noriu pagaliau pabusti su saule, bėgioti ne ant bėgtakio, o parke. Noriu valgyti braškes, mėlynes ir avietes. Noriu ilgų poilsio atostogų. To aš labiausiai LAUKIU.

Beje, su pavasariu Jus!
Simona.

2014.11.17 - 23 savaitė

Visą savaitę čia nieko nerašiau. Ir nebe reikalo - buvo tikrai aktivi, pilna įvairiausios veiklos savaitė. Kadangi šiame tinklaraštyje paskutiniu metu labai mažėja paprastų įrašų apie mano gyvenimą (vis dėl to tai internetinis dienoraštis, reikia ir tokių), šiandien būtent ir noriu Jums papasakoti ką veikiau (+daug prastos kokybės nuotraukų). :)

mano lietuvių per
snapchat'ą nekokia...
"Coffee Inn"

Mcdonald's

Vanilinis desertas.

Pirmadienį, po visos savaitės sirgimo vėl žengiau į mokyklos pastatą. Tiesa - trumpam, vos dvejoms (matematikos (pasijutau kvaila, nes nieko nebesupratau) ir anglų kalbos (atėjus sužinojau, kad rašom testą. Šiaip turėjau teisę nerašyti jo, bet nenorėjau prisirinkti dar daugiau skolų, tad surizikavau ir gavau 10)) pamokoms. O tuomet apsirengiau ir išėjau (tas puikus jausmas, kai visi klasės draugai nervinasi prieš kitas pamokas ir klausinėja kur tu išsiruošei...) susitikti su Augustina (draugė iš lyderystės). Jūs neįsivaizduojate (nebent esat bandę) kaip gera prasieiti pirmadienio rytą tokiu oru Vilniaus Sereikiškiu parku ir centru - žmonių beveik nėra, girdisi tik keli paukšteliai...susitikus su drauge nusprendėme, kad dar turime laiko ir nuėjome iki coffee inn'o, kuris yra įsikūręs knygyne. Ramiai atsisėdome ant palangės primėtytos pagalvėlių ir išgėrėme kavos (pipirmečių moka su plakta grietinėle - kaip išprotėjusiai dėl Kalėdų tai puikus pasirinkimas). Na, o puse vienuoliktos pajudėjome link universiteto gatvės, kurioje yra įsikūręs Vilniaus Universiteto filologijos fakultetas (yra ir daugiau, bet mintinai tikrai nežinau), nes abi dalyvavom programoje, kurią surengė VU "Studentas vienai dienai". Pasirinkome paskaitą "Litearatūra ir kultūra (anglų kalba)" ir tikrai nenusivylėme - buvo įdomu visą valandą su pusę žiūrėti, kaip mokosi filologijos studentai, tuo labiau, kad nagrinėjo labai įdomų kūrinį apie Indijos visuomenę (ir kas sakė, kad aš nemėgstu istorijos? Patinka, tiesiog 8 klasės kursas netraukiantis). Žinoma, beieškant tinkamo kabineto išlakstėme pro visus studentų kiemelius (kurie beprotiškai jaukūs - visi susėdę ant suoliukų, kalbasi, karto
jasi ir juokiasi, gurkšnoja kavą...)... vėliau, pasibaigus paskaitai nusprendžiau, kad nebeapsimoka grįžti į mokyklą, tad kartu su Auguste nuėjome į "McDonald's" (neatsimenu kada paskutini syk buvau) pavaidinti studenčių ir užsisakėme po rinkinuką pasilepinimui (supratau, jog ši savaitė pilna praktiko tikrai nebus pilna sveikos gyvensenos ir atleidau vadeles, tad neskaičiuokime mano valgiarašty kalorijų... šiaip ar taip jau grįžau į ritmą - o kas buvo, liko tik smagūs ir skanūs prisiminimai). Ir supratau, kad nemoku valgyti, nes visa išsipurvinau majonezu. Žodžius, pabaigus didžiausius rinkinius patraukėme į stotelę važiuoti namo ir gavau žinutę, jog vietoj paskutinės pamokos - technologijų bus šokiai (kadangi paskutinė klasė progimnazijoje, per išleistuvių vakarą turėsime sušokti paskutinį šokį), tad dar spėjau į mokyklą ir pasimokiau naujus valso žingsnelius (aš tikrai beviltiška). Po pamokų kartu su Austėja ėjome pas mane namo mokintis - rytojaus dieną laukė istorijos kontrolinis, be to norėjau nusirašyti informaciją, kurią ji užsirašė į sąsvinius per visą savaitę, tačiau greitai teko suprasti, kad mano namie nieko nepasieksim, nes trukdo kompiuteris ir šiaip norisi pasidalinti įspūdžiais, tad nukėblinome iki "Užupio picerijos", kurioje užsisakėme vanilinius karamelės desertus su plakta grietinėle (skonis nuostabus) ir tesėme pamokas). Vakare, grįžus namo atlikau namų darbus ir šiaip ilsėjausi, skaičiau...

Iš protmūšio akimirkų

Vakarienei - picos likučiai

Antradienis turėjo būti paprastas, tačiau atėjus į mokyklą sužinojau, kad dalyvauju sveikos gyvensenos protmūšy, kuris vyko ForumPalace. Tad pusė pamokų ir vėl nusibraukė. Po keturių pamokų su dalyvaujančiais nuvažiavome į vietą, pasidėjome daiktus ir nuėjome papietauti į "Soya" sušių. Vėliau ėjome varžytis su 50 kitų mokyklų, kad įrodytume, jog esam sveiki! Ir tiesą pasakius, nelabai sekėsi... tačiau dėl gėdingos vietos nelabai liūdėjome (kitos mokyklos atvažiavo su biologijos mokytojais, kurie visus atsakymus už mokinius rašė), nes spėjome labai gerai prisijuokti (kada paskutini sykį aš tiek daug šypsojausi iš visos širdies?) ir sukurti gerų perliukų ("o ar žinojote, kad SULA iš kitos pusės yra ALUS?", - ir begalę kitų)... vos pasibaigus konkursui ėjau į lyderystę, į būrelį, kuris tikrai mane tobulina ir nė vienas susitikimas nebūna nuobodus.

Pietums - špinatai, pomidoras ir kepta
tarkuota saldžioji bulvė su omletuku

Overnight Oats

Kuriamos idėjos šiam tinkla-
rasčiui būna taip: šiltos koji-
nės, arbata ir eglutė panosy.

Trečiadienis buvo vienintėlė diena, kuomet atsėdėjau visas septynias pamokas ir tapau pavyzdinga mokinė. O ir maistas buvo sveikas - pusryčiams pagaliau pasidariau vadinamųjų "Overnight Oats", kurie buvo gan vykę, manau, kad šį sotų patiekaliuką pradėsiu gaminti dažniau. Grįžus namo peržiūrėjau naujas "Awkwar" ir "Faking It", skaičiau knygą, pradėjau puošti kambarį Kalėdoms (taip, pas mane šventinė nuotaika ateina gan anksti) serijas bei ėjau anksti miegoti "susitaikiusi" su mintimi, kad mokyklos duris pamatysiu tik pirmadienį (juokauju. Ketvirtadienio rytą dar turėjau užnešti dokumentus).

Studentų maistas

Auditorija

Po treniruotės mylimiausias
maistas - bananas.

Belaukiant lyderystės

London kalba tariant...

 Ketvirtadienį pramiegojau žadintuvą ir nors kartu su Austėja tarėmes nueiti papusryčiauti į bandelinę - planai griuvo. Greitai išsiruošusi iš namų užbėgau kelioms minutėms į mokyklą ir susitikau su Austėja, kuri pabuvo gera draugė ir geranoriškai man nupirko kruasaną su migdolais ir šokoladu (mylimiausias)... pajudėjome link stotelės ir sužinojome, kad net į autobusą pavėlavome... kadangi aš ėjau į paskaitą pavadinimu "Komunikacijos filosofija" kartu su Auguste, gerai, kad belaukdama mūsų su Austėja, kuri ėjo į teisių kažkokį ten dalyką surado mūsų auditoriją. Atvažiavus supažindinau Austę su Auguste bei nuėjome į VU kavinę (galvojome, kad paskaita prasidės 10 h., o iš tikro turėjo prasidėti - 11 h.), nes turėjome dar laiko. 11 h. valandą patraukėme į Komunikacijų fakultetą ir turėjome dar įdomesnę paskaitą už pirmadienio, kurioje visą laiką sėdėjau išplėstomis akimis ir viską užsirašinėjau, nes buvo laaaabai įdomu. Hehe, kadangi sedėjome pačiame viršuje, matėsi, kad kai kurie studentai su savo kompiuteriais fb sėdi ir šiaip plepa - supratau, kad čia didesnė laisvė nei mokykloj, kas man išties patiko - vieni informaciją fiksuoja didelėse užrašinėse, kiti plančetėse arba kompiuteriuose. Į paskaitas atsinešę kavos puodelius, termosiukus, šokolado - ta prasme, labai norėčiau, kad taip daryti būtų galima ir mokykloj, iš karto būtų daug jaukesnė (kaip myliu šį žodį ir jo apreiškiamą būseną) ir šiltesnė. Pasibaigus paskaitai visos trys važiavome autobusu namo ir diskutavome apie filmus, aptarėme įspūdžius... grįžus apsitvarkiau, pavalgiau ir važiavau į kalanetikos treniruotę, kurioje ilgą laiką nebuvau - iš karto jautėsi ant visų raumenukų tai, bet dar kartą supratau, kad pagaliau atradau mylimą sportą, po kurio iš karto bėgau į lyderystę, o po jos, kaip tikra studentė važiavau namo.

Mylimiausia Chai Latte ir sumuštiniai.
Savanorių maistas

Čia galima buvo ant smėlio papiešti ir
aš nupiešiau Augustinos portretą.

Mylimiausi mėtiniai ledai

Kortos

Penktadienį kėliausi tikrai anksti ir susitikus su Auguste abi važiavome į Litexpo parodų rūmuse vykstančią parodą "Mokykla be sienų", kurioje buvome savanorės ir mokytojoms pristatinėjome apie naujus mokymosi metodus. Patirtis gauta kartu su linksmu laiku, nes per laisvą laiką susitikau su drauge iš Jonavos, kuri čia atvyko su savo mokykla, kartu paplepėjome Vero Cafe, o vėliau kartu su Augustina pavaikščiojome po mugę, kurioje prisirinkome daug vertingų lankstinukų, prisivalgėme ledų ir žaidėme kortomis su kitais savanoriais. Be to, buvo galima išbandyti man labai patikusį dalyką "Gyvoji biblioteka", kurioje turi pasirinkti "knygą" arba kitaip sakant žmogų, su kuriuo galėsi bendrauti 15 min. ir sugriauti savo streotipus (pvz.: su veganu, gėjumi, savanorius, lezbiete, atėistu ir t.t.). Pati bendravau su atėistu (kuris taip pat buvo ir feministas), tačiau kiek nusivyliau, nes pats žmogus nebuvo šnekus, tačiau Augustina su lezbiete-vegane-gyvūnų teisių gynėja prakalbėjo 40 minučių ir liko labai patenkinta. Vakare grįžus namo pagaliau gavau ilgai lauktas "Tangle Teezer" šukas, kurias išbandžius tikrai nenusivyliau ir rekomenduoju visoms merginoms, kurios dažnai susiduria su plaukų pešimu. Vakare kartu su sese žiūrėjome "Kalėdos pagal Kranksus" bei valgėme šokoladą... ech, kad būtų daugiau tokių šaunių savanorysčių ir jaukių vakarų su sese.

Būtent

Tangle Teezer

Tik aš nemoku atidarinėti
riešutų ir lazdelių.

Balta balta 

Pusrytukai Vero Cafe

Šeštadienį ryte išskubėjau į centrą susitikti su Šarūnę. Kadangi buvo šalta, kad susišildytume užsukome į Vero Cafe kavytės ir pyragėlių, o vėliau pasukome link valdovų rūmų, kur susitikome su vasaros stovyklos draugais iš Jonavos. Gaila, kad spėjome tik pasilabinti... šaltukas užpuolė Vilnių, tad vėl bėgome į kavinę sušilti, paplepėti ir užvalgyti picų. Vėliau šiaip pasivaikščiojome, nuėjome į GO9 ir patraukėme namo. Ten spėjau dar pasėdėti prie kompiuterio, o puse šešių susitikau su Lyderystės drauge Greta ir kartu patraukėme link rusų kultūros centro, kuriame vyko renginys "Labanakt. Kitu kampu". Ten kartu su pledais šiltomis kojinėmis ir maistu patogiai įsitaisėme mažame kambariuke bei žaidėme įvairius saviraiškos žaidimus, skatinančius verbaliką ir neverbaliką dar labiau patobulinti, degustavome ir klausėmes istorijų apie arbatą, kūrėme savas istorijas interpretuojant žinomas pasakas ir t.t. Buvo tikrai jaukus ir šiltas vakaras, liūdna buvo 22 h. išeiti...

picaa!

Labanakt renginy

Na Palauk! Per seną juostinį aparatą

Degustuojam arbatą

Naktinė asmenukė su Greta ir Auguste

Ne Užupis, o Užupio Respublika!

Na, o šiandien, sekmadienį beveik visą dieną praleidau lovoje tinginiaudama ir ilsėdamasi po aktivios, bet pilnos įspūdžių savaitės bei daug ilgai mokindamasi, nes per šias dvi savaites tikrai atsilikau mokykloje. :( Be to, pagaliau vėl gavau laiškutį!

O kokia buvo Jūsų savaitė? :)

Čia buvo Simona.