Rodomi pranešimai su žymėmis Muzika. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Muzika. Rodyti visus pranešimus

2017 m. lapkričio 3 d., penktadienis

Rugsėjį ir spalį man patiko

Daugiau gal yra dalykų, kurie nepatiko - po didelių rodomų pastangų mokykloje prastesni pažymiai ir štai toje įstaigoje dingusi motyvacija, kurios tikrai velniškai reikia, norint, kad vienas iš manųjų tikslų nuskiltų ir pasisektų. Vis gi gerai, kad nors ir deja tampu tuo žmogumi, kol kas dar nepasiekiau visiškos ekstazės, kuomet mintyse, širdyje ir sapnuose tūno tik pažymiai - vis dar stengiuosi ir bandau mėgautis kitais dalykais, kaip kad paskutiniais mėnesiais...

...aš didelę dalį savęs atidaviau savanorystei, kuri nebuvo skirta tik laukeliams "dalyvavau" užpildyti - visi projektai man suteikė anksčiau neragautos patirties, kuri jau net ir dabartiniams mano veiksmams, praėjus vos kelioms savaitėms daro įtaką. Apie šią veiklą aš turiu itin daug minčių, ją žaviuosi ir peikiu (nes kartais ši maišoma ir su darbu žmonių, kurie suteikia tą progą gyventi renginiu savo noru), tačiau kaip sakoma geriau išbandyti, nei vėliau gailėtis, jog nepadarei. Tad išbandžiau ir tuo labai didžiuojuosi (projektai "TEDxISM", "Mirštu, kaip noriu gyventi" ir "Studfestas", o dar ir YFU rengtas seminaras naujiesiams savanoriams) - beliko laukti naujų progų, o tiksliau jų ieškoti ir griebti.

...aš didelį turinį piniginės palikau "Zatare" bei "Chaikoje", net abejose vietose turiu savo beveik niekada nekintančius užsakymus, tai yra - orginalioji falafelių lėkštė su pomidorų padažų pirmame minėtame bare bei prieskoninė latte su sojų pienu bei šokoladinis brownie su riešutų sviesto pertepimu antroje pamėgtoje būstinėje. Aš visada čia veduosi draugus, norėdama parodyti ne tokį nuobodų veganišką maistą, tad galų gale su šiuo tikslu atsirandu čia pinigų netausojimo atžvilgiu per dažnai, tačiau kiekvieną kartą bekramsnojant, norisi šaukti "Eureka". Tikrai, jei tik būsit Vilniuj, išbandykit kažką naujo.

...aš pradėjau dėvėti raudoną megztinį, pirktą Humanoje vos už 5 eurus. Aš visada turiu tuos kelis drabužius, kuriuos dėviu nuolat ir mano draugai jau pradeda manęs net nebeįsivaizduoti be jo - kažkada tai buvo pilkas megztinis su prancūziškų, tuo metu taip ir neišverstu užrašu, Šveicarijoje mano atskiriamuoju ženklu tapo storas, geltonas švarkas, o dabar mokykloje dažniausiai rodausi su šiuo vienspalviu raudonu megztiniu bei juodomis kelnėmis. Nebesmagu tik, kad bent 5 merginos mano aplinkoje atrado šią idealią kombinaciją ir dabar ji jau nebe atrodo taip išskirtinai (turbūt atvyko pas mus ši mada, o juk pradžioj jaučiausi tokia įspūdinga). O aš dėmesį mėgstu, tad lapkritį teks ieškotis kažko naujo ir vėl.

...aš atradau naminės kavos su kokosų grietinėle skonį ir prisiekiu, nuo šiol skaniausią kavą (be prieskoninės iš Chaikos, hihi) gaminuosi namie - tirpią kavą sumaišau su lygiomis vandens ir gerai išplakto sojos pieno dalimis, dedu šaukštelį natūralaus sirupo, o ant viršaus naminę kokosų grietinėlę. Kiek rieboka, bet puikiai tinka tingesniems rytams, kuomet mokykloje pasirodyti reikia tik 10 valanda.

...aš pradėjau klausytis repo ir leiskite man pasakyti, jog niekada nebuvau šio stiliaus didelė gerbėja - per vakarėlius susivalgydavo puikiai, bet viena niekada neklausyčiau tų atlikėjų, kurių klausau dabar. Labai netikėtas posūkis mano muzikos pasauliui.

...aš net kelis kartus apsilankiau kine, o dar smagiau tai, jog lietuviškame! Vienas iš pažadų sau yra bent kartą per mėnesį apsilankyti šioje įstaigoje, nes ji man suteikia tikrai neproporcingą kiekį laimės už paprastą filmo peržiūrą. Aš taip myliu ten slūgstančią atmosferą, kelių valandų suteikiamą koncentraciją į vieną istoriją (be jokių telefonų, kaip kad būna namie) ir kūno atpalaidavimą toje minkštoje kėdėje. Gal skamba juokingai, bet taip jau yra, o rugsėjį ir spalį aš apsilankiau filmuose "Šventasis" bei "Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas". Abu patiko, turbūt abu ir rekomenduočiau, norintiems Lietuvos skonio ne tik cepelinuose, bet ir filmuose.

...aš nusprendžiau kiekvieną mėnesį prisiimti bent po vieną iššūkį, o daugiau apie tai galite paskaityti čia. Štai šį mėnesį aš bandau sulipdyti į visumą ir užrašyti bent 50 000 žodžių. Štai trečia diena - ir sekasi visai neblogai, įdomu tik kokie siaubai prasidės nuo kitos savaitės, kuomet baigsis atostogos. Bet ši gimusi idėja, įkvėpta vienos iš Tedx kalbos bei knygos "Laimės projektas", man labai patiko ir jau net turiu keletą minčių, kokių man įgūdžių šiuo metu trūksta ir kaip aš juos galėčiau įgauti, darydama tam tikrą užduotį kiekvieną dieną mėnesio laikotarpyje.

...aš aplankiau Prancūziją, Elzaso regioną bei Latvijos sostinę - Rygą. Štai iš Prancūzijos grįžau vos prieš keletą dienų, puikiai ten pailsėjusi su tėčiu ir sese, o Rygą buvau aplankiusi vienam rugsėjo savaitgaliui, kur puikiai leidau laiką su ten gyvenančią manąja drauge. Kiekvieną kartą po kelionių, kad ir po tokių trumpalaikių, jaučiuosi ir vėl kupina idėjų, ir vėl pradedu nestygti motyvacijos įvairiose gyvenimo srityse, tad labai tikiuosi per artimiausius mėnesius ir vėl kažką pigaus susiplanuoti bei važiuoti! Bent jau spontaniškai į kokį nors Kauną kaip kad vieną kartą po pamokų su drauge Rūta nusprendėme prisipirkti daug veganiškų "Aistės" sūrelių bei šokolado ir nuvažiuoti pasivaikščioti į Trakus - taip ir padarėme, o vakaras po pamokų buvo puikus.

...aš atradau @petiteaventure per jos socialines medijas: youtube bei instagram ir per kelias dienas viską peržiūrėjau bei stipriai, labai stipriai užsinorėjau grįžti į Šveicariją ir vėl. Ši mergina, gyvenanti Basel mieste turi puikią nuojautą, kaip išlaikyti tokį mielą jaukumo jausmą savo darbuose. Nors mane žavi ir tai, jog šioji irgi maitinasi augalingu maistu, po jos filmukų ir fotografijų jau susirašiau naujas vietas, kurias reikės aplankyti grįžus į kitus namus, į Šveicariją.

...aš pagaliau pasidariau mažytę tatuiruotę, stipriai primenančią man praėjusius metus šalyje tarp Vokietijos, Lichtenšteino, Italijos, Prancūzijos ir Austrijos. Ir aš esu ja labai patenkinta kaip ir faktu, kad po įamžinimo procedūros turėjau teisę net dvi savaites nesilankyti kūno kultūros pamokose, haha.

Ir štai tokiomis spalvomis teka kol kas manasis ruduo - ir man jis visai patinka!
Simona.

2017 m. rugpjūčio 8 d., antradienis

GRANATOS LIVE 2017

Visada sakykite taip naujoms draugystėms, nealkoholiniui alui, negirdėtų dainininkų koncertams bei smagiam rytiniam čiliukui malūno pavėsį, su keliais draugais bei kortomis. Dar pridėsiu, jog būtina sakyti taip ir girdėtiems atlikėjams, puikiai žinomiems ir tiems, kurių dainos jau šimtus kartų girdėtos, jog net pasidaro lengva dainuojant viską versti į lietuvių kalbą (mylėk mane kaip darai pagal Ellie Goulding) bei taip atsišokti, jog 3 porcijos bulvyčių pietums būtų nevertos savaitgalio nuodėmių sąrašo papildymui. O jos, patikėkite manimi, mano situacijoje kaltos ir nebuvo.

Paskutinį savaitgalį, pirmą kartą apsilankiau muzikos festivalyje, kuriame, atrodo, palikau savo visas jėgas, negrįžtančias lygi šiol (ir kaip žmonės sugebėjo iš eilės du savaitgalius nuvažiuoti ir į Galapagus, ir į Granatas), tačiau spėjau vėl įsimylėti muziką, vėl atrasti didelį malonumą susiburimų, kurie, ačiū dievui, dar laukia šią vasarą manęs bei praleisti turbūt vienas geriausių šio sezono akimirkų. Ir įspūdingiausių, kas be ko.

Penktadienį ryte atsigrūdę į pramogų trasą, sugebėjome su merginomis dar kelis kartus nueiti ten, kur nereikia ir taip dideliame karštyje suvaikščioti kelis papildomus puskilometrius, išmesti pusryčiams atsivežtą arbūzą (buvo beprotiškai gaila, bet dar sunkiau buvo jį nešti palapinių ir miegmaišių apsupty), o galų gale link įėjimo eiti pro rugių laukus, kuriuos kiek apmindėm, bet bent jau nepadarėme kitos nuodėmės - jokio alkoholio net nebandėme su savimi įsinešti ir slėpti jį jogurto indeliuose ar pilti tarp marinuotų agurkėlių. Juokinga, graudu, bet aš įsivaizduoju koks žmonėms kaifas yra bandyti visa tai tokiu būdu paslėpti. Apskritai, apie alkoholį sakiau, jog rašysiu būdama pilnametė, bet kadangi tas amžius nusitempė dar dvejais metais, turbūt teks tai daryti anksčiau, puikiai žinant, kad amžius tikrai nėra riba mums, paaugliams. Tačiau apie tai jau kitą kartą, dabar galiu pasakyti, kad ir nealkoholinis alus suteikia tą gero pasisėdėjimo dvasią.
KUNGS
Pasistačius palapinę, šalia, toks vaizdas "24 valandų" filmavimo aikštelės veikėjų, šalia DJ scenos, kas nebuvo tokia puiki idėja, apvaikščiojom teritoriją, pavalgėme ir pradėjome kaupti jėgas pirmajam vakarui. Po kelių koncertų mažosiose scenose, prie kurių buvo smagu pagulėti, bėgome pas Bareikį. Į jo pasirodymą labai norėjau nueiti, nes Šveicarijoj tai turbūt buvo mano klausiamiausias lietuvis ir nors Benas su mano pavarde (Aleksandravičius) ant scenos prašė justi jo muziką, o ne stebėti jį, mat jis ne teatras, Vidas Bareikis darė viską ir man tai labai patiko. Žinoma, ne mažesnę vietą širdį užėmė ir minėtasis BA, kurį stebėjome pirmose eilėse (nes norėjome tai išbandyti), privertė nugara bėgioti širpuliukus, net ir nežinant jo dainų (apart tos, kuri jis teigiąs yra užpisusi, tad beveik viską dainavo publika. Ir buvo gerai). Gaila, jog nepamačiau Anne-Marie, kuri buvo viena tų atlikėjų, dėl kurios ir pasirinkau Granatas (tad labai tikiuosi, jog kitamet ji atvažiuos), bet bent jau sulaukėme Kungs, kurį kirčiuodavau kaip vieną mylimiausių didžėjų. Jo singlai yra puikūs (ypatingai naujausias, kurį turėjome progą išgirsti pirmi) ir į koncertą nueičiau vėl (norėjome ir Šveicarijoj į jį plėšti, tačiau striptizo klubas iškėlė savas amžiaus politikas), tačiau pats kitų dainų remiksavimas per didelio įspūdžio nepaliko. Gaila.

Tą naktį po koncerto beveik iš karto ir nuėjome miegoti. Neįsivaizduoju, kaip žmonės čia gyveno jau nuo ketvirtadienio, nes jau penktadienį po visko jaučiausi leisgyve, o palapinėse miegoti mėgau tik vaikystėje ir tai, ne tokiomis karštomis dienomis, bet rytas atėjo ir daugiau ta palapine nesinaudojome, nors dar laukė viena naktis.
Palapinių miestelis.
Antros dienos programa buvo tokia pati - trumpi pasivaikščiojimai, maistas, draugai, bazaras. Gera buvo taip gyventi iki Šventinio Bankucheno, kurio pasirodymas buvo linksmas. Na žiauriai linksmas, toks, jog turbūt visą laiką tik ir juokėmės, o gale dainavom Lietuvos istoriją. Irgi labai gerai buvo. Tada sudainavom kelis Sauliaus Prūsaičio bei Jazzu hitus bei nuėjome prie scenos laukti Ellie Goulding, bedainuodamos su Marijonu Mikutavičiumi. Ir pradžioje britų atlikėjos koncerto, mes stovėjome prie pat pat scenos, tačiau vėliau tas malonumas, kai gali vos pajudėti ir į tave trinasi daug rankų, laipioja ant kojų - dingo ir patraukėme link kitos scenos pusės, kur stovėjome kiek nuošaliau veiksmo vietos. Bet šokome daug ir gerai, sulaukėme Alan Walker ir šokome vėl. Įdomu tai, jog jo singlai, atvirkščiai nuo Kungs, visai nėra prie širdies, tačiau pats muzikos sujungimas labai nustebino. Kaip ir fejerverkai pasirodę danguje. Viskas buvo nuostabu ir aš jau dabar svajoju apie tuos festivalius, kuriuos noriu aplankyti ateityje, kad būtų ir vėl taip gera gyventi,

Simona.
Jei buvote Granatose, ar patiko? Galbūt lankėtės kitame festivaly, o gal dar tik svajojate apsilankyti? Papasakokite!

2017 m. gegužės 9 d., antradienis

Mano Eurovizijos dešimtukas!

Kiekvienais metais mano dėmesys vis labiau krypsta (kai jau atrodo, jog nebėra kur plėstis) į didžiausią Europos (Euro)+Australijos bei vizijos (Vision) konkursą - ir šiais metais esu ypatingai susijaudinusi dėl šio renginio, nes pagaliau mama nematys telefono sąskaitos, kai balsuosiu už savo favoritus (o tarp jų ir už Lietuvą), o šeštadienį šou žiūrėsiu su keliomis europietėmis bei draugėmis, kurios apie šį konkursą net nėra girdėjusios (tiksliau išgirdo tik rugsėjį, kuomet man buvo įdomu sužinoti ar kokioje Amerikoje bei Brazilijoje kas nors apie tai žino). 
Aš džiaugiuosi, jog šis konkursas praneša apie artimai esančią vasarą, jog vienija net 42 šalis (nors kiekvienais metais tas skaičius skiriasi kaip ir dalyvių vardai), jog jis jaudina dar 200mln. žmonių be manęs.

Šiais metais dainų konkursas yra ypatingai sunkus - nors sudariau visų dainų top42, išskirstyti pirmąjį dešimtuką buvo gana sunku, tačiau štai, dalinuosi juo ir su jumis ir jeigu dar kažkurios dainos iš šių negirdėjote, galite mestelti akį - galbūt mūsų skoniai sutampa? O jei ne, papasakokite, kas šiais metais virpina virpina jus! (norint išgirsti dainas tereikia paspausti ant šalies pavadinimo)
  1. Belgija;
  2. Latvija;
  3. Islandija;
  4. Bulgarija;
  5. Suomija;
  6. Armėnija;
  7. Airija;
  8. Italija;
  9. Portugalija;
  10. Australija;
Ir taip trumpai šį kartą, gražaus vakaro!
Simona

2017 m. kovo 21 d., antradienis

Kaip atrodo mainų metai Šveicarijoje?

Nerašant čia greičiau kaupiasi dienoraščio lapai ir dienos bėga itin greitai - ir taip sakau ne dėl to, jog visi stebisi šiuo reiškiniu, bet tikrai, kartais pasižiūrėjus į kalendorių belieka tik stebėtis. Planų dar likusiems nepilniems 4 mėnesiams - begalė, tad belieka prisiminti kaip tikslingai planuojamas laikas, susidėlioti išlaidas ir judėti su prancūzų kalba ant liežuvio galo į naktis, pilnas laimės ir džiugesio.
Vevey miestas ir žymioji didelė šakutė šalia maisto muziejaus
Prieš važiuojant į Šveicariją mamai prižadėjau, jog šiais metais "nešvaistysiu" tiek daug laiko Eurovizijos kultui: nacionalinėms ir ne tik atrankoms, konferencijų laidų peržiūromis, aiškinimais, koks yra vieno ar kito atlikėjo ūgis, komentarų skaitymas ir taip toliau, ir taip toliau... man šis konkursas reiškia labai daug, tačiau vis dėl to, šių metų tikslai yra visai kitokie ir aš kalbu ne tik apie naujos kalbos mokinimasį, bet ir apie naujų hobių paieškas, naujos savęs atradimo, tačiau su kiekvienais metais mano susidomėjimas konkursui milžiniškai didėja ir aš jau net nebebandau to stabdyti, tuo labiau, jog šių metų Lietuvos atrankoje ir net paskutinėje laidoje (finale) dalyvavo dvi merginos, kurių viena yra mano bendraklasė - Paula bei Kotryna Juodzevičiūtė. Palaikiau, skaičiau, tauta išsirinko kitą nugalėtoja ir aš vis vien esu laiminga bei šiuo klausimu turbūt nejudu pasroviui: galbūt daina nebuvo visiška mano favoritė (jei įdomu, labiausiai patiko E. Lubys), tačiau kol kas tai yra vienintelė Lietuvos siųsta daina, kurią esu įsirašiusi į grojaraštį ir mielai klausausi kiekvieną dieną. Ar ji kitokia? Taip. Ar ji primena kiek nors V. Matačiūnaite? Galbūt tik savo kitoniškumu, bet galbūt Eurovizija ir yra ta vieta, kur mes turėtume parodyti, kaip mes suvokiame kokybišką muzika? Taip, daina yra "auganti" ir prie "ausies limpa" ne iš pirmo karto, tad tai gali būti kliūtis Kijeve, kur pasirodyti galėsime daugiausiai 3 kartus (sakau 3, nes kiti sako 2, bet juk jei laimi - dainą reikia kartoti tą patį vakarą), tačiau aš tikrai prižadu šiais metais parašyti ilgą straipsnį apie "Euroviziją" ir dar kartą įrodyti savo meilę šiam konkursui bei gal sudominti ir jus (o jei jau domitės, sudominti dar labiau).

Ciuricho nagrinėjimas su moksleivėmis iš JAV ir Portugalijos
Bepaisant kartais nuobodokų darbo dienų (nors situacija po truputį gerėja dėl "ilgesnių" dienų, kuomet produktyvumo neišsunkia šaltis bei tamsa), savaitgaliai ir atostogos susikomponuoja iš tikrai smagių akimirkų, kurių grįžusi į Lietuvą tikrai smarkiai pasiilgisiu - tų pačių vakarų mano anksčiau vadintame nemėgstamiausiame mieste Fribūre, kur pagaliau su čia esančiais mainų moksleiviais atradome ką veikti (yra lazerių smagus žaidimas ir baras vadinamajame "downhill'e", nuo kurio balkono nusidriekia įspūdinga alpių panorama, turime ir porą užeigų skaniai kavai bei ypatingai jaukų knygyną, kuriame visada nemokamai galima įsipilti arbatos) arba karnavalo šventės, kurioje šiais metais sudalyvavau tik dviejuose miestuose, bet abejuose mane lydėjo nuostabi kompanija ir (ne)planuoti nuotykiai. Vasario-balandžio mėnesį vykstantis renginys Šveicarijos daugumos miestuose kviečia žmones persirengti ir keliauti į gatves šokti bei tiesiai šviesiai sakant, išgerti - 2 kartus apsilankiau Liucernoje, 2 kartus Bazelyje, kuriame ritualas yra daug labiau išlaikęs tradicijas ir šį kartą įsiminė labiau dėl to, jog norėjus nueiti į atidarymą, namus sekmadienio naktį palikau porą minučių prieš vidurnaktį, visą naktį vaikščiojau mieste su draugais ir stebėjau renginį, o septintą ryto jau pasigavau traukinį, prisipirkau kavos ir dar atsėdėjau visas pamokas mokykloje (mano mieste ši šventė buvo anksčiau, tad atostogų neturėjome). Ir tikrai, labai norėtusi kitais metais atskristi čia tik dėl šios šventės, bet jau ir kompanijos tokios nebebus ir traukinių nemokamų - tad visad stengiuosi džiaugtis šia akimirka ir būti dėkinga už tai ką turiu, o šiuo metu gyvenime turbūt turiu labai daug.

Paskutinį penktadienį sostinėje vyko ir muziejų naktis - ir taip, aš žinau, jog tokią mes turime Vilniuje, tik gaila, jog joje besilankiau tik vieną kartą, o šiais metais ir vėl nepavyks, tad labai apsidžiaugiau, kad šį renginį galėsiu išgyventi savo dabartinėje gyvenamojoje valstybėje, nors čia jis pasitaikė ir gana brangus. Vis dėl to, viena iš pirmųjų šiltų naktų, prasidėjusi dvejomis porcijomis ledų ir laužais botanikos sode žadėjo daug smagių akimirkų, tokių kaip naktinis parlamento aplankymas ar "šveicariškas kebabas" ant pagaliuko, taip pat dar keletas smagių koncertų bei vėlgi, pirmasis metų gulėjimas ant žolės.
Šveicarijos parlamentas muziejų nakties metu
Dar vieną šeštadienį su dvejomis estėmis ir dvejais turkais (dėl to kartais nesmagu būdavo, nes pradėdavo tarpusavy savomis kalbomis juokauti ir pavyzdžiui nebaltai manė, jog Estijoj ir Lietuvoj šnekama ta pačia kalba) apsilankėme didžiausiame Šveicarijos vandens atrakcionų parke, kuriame buvo labai brangu valgyti, o ir bilietų visos dienos nenusipirkome, tad nuo begalinio bėgiojimo laipteliais į ekstremaliausias čiuožyklas, grįžę atgal į Ciurichą ir išbadėję prisipirkom tiek daug maisto, jog bent jau man net sekančią dieną bloga buvo (o galbūt esmė buvo ne kiekyje, juk pagrindiniu patiekalu tapo lydyto sūrio karštame aliejuje kepsneliai su fri bulvytėmis ir majonezu), bet užtat traukinyje visi dar labiau susibendravome kalbėdami apie savo keistus hobius ir įpročius (žinokit puiki tema, jei nori kažko smagaus, bet ir ne pokalbių apie orą).

Įsivėriau dar vieną auskarą dešinėje ausyje, du kartus peržiūrėjau "50 tamsesnių atspalvių", apsilankiau du kartus "Rotary" mainų moksleivių rengtoje laužų naktyje (velniškumas slypi tame, jog tai ne mano organizacija), užsiregistravau į kelionę Italijon, o dar su Rūta (mainų moksleive Vokietijoje) planuojame savaitgalio išvyką į Vokietiją, spėjau pabuvoti ir nieko įspūdingame maisto muziejuje (nors skambėjo tikrai viltingai), važiavau traukinyje pirmąja klase ir gavau nemokamą sumuštinį, išbandžiau Vietnamo kovos menus, pagaliau apsilankiau Ciuricho Langstrasse gatvę, kurion būtinai sugrįšime į hipsterišką bariuką suvalgyti tacos, o gatvė yra ypatinga, nes primena raudonųjų žibintų kvartalą Amsterdame su savo porno filmų kino teatrų, striptizo klubais ir ant šiukšliadėžių išpurkštais feminimo ženklais, pagaliau perskaičiau Hario Poterio 8 dalį ir dar padariau daug dalykų, kurių jau nebepamenų, pradėjau pavydėti būsimiems mainų moksleiviams ir suvokiau, jog liko mažiau nei 100 dienų, dėl to aš mėgausiuosi iki galo, o Jums sakau sudie ir palieku smagų esto kūrinį, kuris mums sukėlė daug šypsenų!
Simona

2017 m. kovo 5 d., sekmadienis

The Weeknd, vasario 26 diena

Paskutiniu metu mano mintys suka į muzikos industriją - ir galbūt tai tik toks metų laikas, kuomet aš pradedu sekti visas naujienas apie "Euroviziją", bet galbūt tai šioks toks svajonių ateities profesijos realizavimas - nežinau kaip ir nežinau kodėl tą pajutau tik dabar, kai ir anksčiau buvo galima nuspėti, kodėl kišenėse švilpauja vėjai (nes vėliau su tomis pačiomis kišenėmis ėjau į koncertus), bet galbūt tai yra dar vienas dalykas, į kurį mane atvedė mainai?
Nuotraukos šaltinis
Lietuva nėra didelė, bet Šveicarija yra dar mažesnė nors ir su daug didesne populiacija, bei patogesne geografine padėtimi - koncertų čia netrūksta, o nuvykti iki jų nėra sunku, kad ir kur jie vyktų: pirmasis laimikis turėjo būti "Chainsmokers", bet dėl stovyklos apsilankyti renginyje negalėjau, tačiau vos po jos pamatėme reklamą į tuo metu dar atrodžiusį tolimą "The Weeknd" koncertą, tad nei bilietų skubėjom pirkti, nei su šeima planų derinti. Tačiau vardo žinomumas padarė savo - per kelias dienas stovimų bilietų neliko, tad vos tai pamačiusios suskubome nusipirkti pigiausių likusių bilietų ir vėliau net labai negalvojau apie koncertą, turint omeny, jog gyvenu visai neblogai ir taip.

The Weeknd, visur apibūdinamas kaip kanadiečių atlikėjas, nors jo šaknys sieja ir Etiopijos kraštus, šiuo metu yra puikiai žinomas ir jei šio pseudonimo neesate girdėjusios, tikiu jog išgirdus jo muziką, atmintyje kažkas sukirbėtų kaip ir mano širdyje kirbėjo vasario 26ąja diena, Ciuricho koncertų salėje.

Koncertas, kaip ir pridera, prasidėjo su apšildomaisiais dainininkais. kurių vardų net nežinojome, tačiau kaip vėliau supratome (ar pasiskaitėme), Bryson Tiller nėra koks no name'as ir jo dainos youtube kanale siekia milijoninius skaičius peržiūrų (o po viena daina jų galima net ir 200mln. paskaičiuoti). Vardą naują sužinojome, publiką tikrai sužavėjo ir dvasią r&b bei hiphopo muzikos paskleidė - vis dėl to, bent jau man tokios muzikos koncertuose, nežinant dainų ir žodžių nėra taip įdomu klausytis, tačiau su paskutinėmis dainomis įprasminau ir save dainose, dažnai kartodama "hei". Vėliau, didelės pertraukos nedaręs (ir šiaip, be jokių įprastų muzikantams vėlavimų - įdomu, ar The Weeknd toks punktualus, ar Šveicarija priduoda savų taisyklių) ant scenos pasirodė ir vakaro žvaigždė - pusvalandį dainavęs naujausio albumą, drįsiu teigti, nežinomiausias dainas, didelio įspūdžio nepadarė per pirmąją dalį. Didžiausias siurprizas - kelios dainos stovint ant aukštos dėžės. Ir nors bandė jis publiką atgyvinti įvairiais šūksniais, visi norėjo bent kelių žinomesnių dainų. Žinot, kad būtų bent jau išlaikytas balansas.

Per pusvalandžio pertrauką dauguma žmonių nusipirko maisto, mano draugė mokėsi rytdienos egzaminui (ir sakau egzaminui, nes yra paskutinėje gimanzijos klasėje ir jos laukė paskutinis istorijos egzaminas kitą rytą, 8 valandą), o scena buvo rengiama kitai daliai pasirodymo. Ir tada prasidėjo - krosiukai ant podiumo, virš kurio kabėjo pailgas trikampis bei visi hitai iš eilės - nors mes buvo sėdimose vietose, ši veikla greitai atkrito, nes visas sektorius pradėjo šokinėti ir garsiai dainuoti. Ir mūsų vakaro dėmesio centras pasakė, jog kol kas tai buvo garsiausias šio koncerto turas. Viskas, kaip ir planuotai baigėsi 23 valandą vakaro, kuomet pagaliau išsiėmėme ausų kištukus (taip, jups dalino prieš koncertą) ir laimingos patraukėme namo.

Bendrai koncertą vertinčiau vertą tų 90 frankų, bet visgi skaudu matyti kitose turo šalyse ženkliai mažesnes kainas. Ar trūksta jo legendinės šukuosenos? Nelabai, vis dėl to didžiausias The Weeknd atskiriamasis bruožas yra jo balsas, puikiai tinkantis tokio stiliaus muzikai.


Jei The Weeknd koncertuotų Lietuvoje, ar bėgtumėte į jo koncertą?
Simona.

2016 m. rugsėjo 25 d., sekmadienis

10 juokučių ir net keli iš jų apie berniukus

JEIGU TIK TURI KLAUSIMŲ MAN, APIE BET KĄ (mainus, berniukus, ūgį ar politiką), GALI JUOS UŽDUOTI ČIA ARBA KOMENTARUOSE IR GREITU METU DARYSIU KLAUSIMŲ IR ATSAKYMŲ ĮRAŠĄ. AČIŪ!

Kiekvieną vasarą čia pasirodo įrašas, pavadinimu "Ta akimirka, kai (paskutinis įrašas čia)", kuriame dalinuosi savo juokučio statuso vertomis istorijomis, kurios nutiko per vasarą. Kartais jos būna gėdingos, kartais linksmos, kartais kai kurias iš jų prisimenu tik parašius įrašą (todėl Šveicarijoj, jau nuo šiandien reikia pradėti su savimi nešioti užrašų knygutę, nes žinau, jog daug dalykų tikrai užmiršau), bet galų gale, jos visai linksmos, tad pristatau Jums dar vieną dešimtuką tokių, kurios jau spėjo man įvykti mainuose:

1. Naujuose namuose, jau antrąją gyvenimo dienalą sugebėjau nulaužti lempą. Matote, taip atsitiko dėl mano ūgio ir nesugebėjimo greitai įsiminti dalykų: aš mačiau, jog lempa kaba per žemai, bet vis pamiršdavau pasilenkt. Kai kelis kartus atsitrenkiau, maniau, jog ji pakankamai stipri, tačiau vėliau dėl tikrovės neatitinkančios mano reakcijos su savo "host" mama klijavom ją lipniąja juostele... nulaužiau ir vėl, tad dabar ji tiesiog stovi ant spintelės. Šviečia, nesijaudinkit.

2. Vieną dieną po pamokų, kuomet dar nemokėjau tinkamai naudotis traukinių sistemos programėle, įsėdau į traukinį, kuris veža į patį šalies kraštą, į mylimą mylimą didmiestį - Ženeva. Ir koks velnias, kaip tyčia tai buvo greitasis traukinys, kuris reiškė, jog važiuoju visiškai be sustojimų. Namo grįžau soti (traukiny yra "Starbucs" kavinė, aš gal norėjau bent kiek save nudžiuginti dėl šios nesėkmės) ir su išsikrovusiu telefonu, dėl ko manoji šeima buvo labai išsigandusi. Na ir nieko, užtat dabar tai smagus juokutis prisiminimui!

3. Pirmasis mano vakarėlis buvo su 20-25 metų žmonių kompanija. Simona apsirengė labai gražia, juoda ir aptempta suknele, o pasidažė dar geriau - mano veido nuotrauka, padaryta prieš tą (ne)smagų vakarą, instagram'o programėlėje sugebėjo surinkti daugiausiai širdelės paspaudukų iš visų mano pasidalintų akimirkų. Na, o kompanija, su kuria "šėlau", buvo beveik visa su treningais. Vat tau ir stenkis, vat tau ir atrodyk, kaip idiotė, nežinia ko čia atėjusi.

4. Galėčiau pririnkti daug perliukų apie mano kalbos nesusipratimus, nes stengiuosi viską suprasti, o lengvesniais kalbos atvejais ir kalbėti prancūziškai: plaukimo pamokas pavadinau sniego pamokomis (panašūs žodžiai), kai manęs paklausė mano vardo (šį sakinį mokėjau jau Lietuvos šeštoje klasėje), atsakiau "taip", nes frazę išsiverčiau pažodžiui į lietuvių kalbą, o kai mano klasės pokalbyje "whatsapp" programėlėje mačiau daug kartų vartojimą žodį "putain (o tai labai, labai negražus žodis)", paklausiau, kodėl jie šneka apie Putiną ir Rusiją. Le putain tas Putinas, dėl jo pavardės iš manęs juokėsi visa klasė... be to, besimokant šios rafinuotos kalbos, ateina momentas, kuomet suvoki, jog tikrai yra daug žodžių, panašių į anglų kalbą ir tuomet kai šneki ir jauti, jog sekančio žodžio sakiny nežinosi, sakai jį angliškai su prancūzišku tarimu. Ir visi juokiasi, bet ką gi, toks jau mainų moksleivio gyvenimas.

4. Be lempos, namie jau sulaužiau ir kėdės atbrailą, kai atsistojau ant jos, nes norėjau nuo stalo pasiimti antrą porciją makaronų. Supratau, jog jos valgyt man ir nebereik, tik kitą kartą dievulis mane galėtų įspėti kitokiu būdu.

5. Šveicariškoji mama, mano prašymu mane užregistravo į sporto salę. Į pirmąją pamoką reikėjo nueiti jau antradienį, tad prieš tai, šeštadienį, per mielą miestelio alaus šventę, ji man parodė vietą, kurioje kalorijų deginimo pastatas yra įsikūręs. Na, o kai atėjo iškilmingoji diena, niekaip negalėjau prisimint kelialio (noriu priminti, jog po penkerių metų draugystės ir reaguliarių apsilankymų svečiuose pas vieną geriausių savo draugių, vis dar negaliu atsimint, kaip ir iki jos reikia nueiti. Nors tam turiu puikų pasiaiškinimą - jos rajone visi pastatai vienodi), o adreso internete neradau... užtat klaidinėdama aptikau siaurą upeliuką su gražia krantine, kurioje suvalgiau savąją 100 gr. šokolado plytelę bei susiskambinau su keliais draugais. Kokia alternatyva sportui!

6. Brolis įėjo į kambarį, kuomet aš persirenginėjau. Tuo ir viskas pasakyta, kokia mano veido spalva buvo po šio įvykio.

7. Yra sukurtas visų mainų moksleivių su visomis mainų organizacijomis Šveicarijoje internetinis pokalbis, kur žmonių yra virš 300. Kai mane ten pridėjo, man parašė labai žavus meksikietis (turiu omeny, labai žavus). Matot, aš nemačiau, kad tai buvo privatus asmuo ir galvojau, jog vis dar kalbu grupėje, todėl prisistačiau ir paprašiau, jog prisijungę moksleiviai surašytų savo vardus. Ir dar parašiau apie kažką trejas monologines žinutes, kol pastebėjau, jog į mane kreipėsi vienas jaunuolis. Gerai, jog jis tik nusijuokė ir nepagalvojo, jog esu protiškai atsilikus - turėjau malonų pokalbį, jis žinojo, jog tokia šalis kaip Lietuva egzistuoja (!!!) ir greitu metu su juo susitiksiu. Palinkėkit man sėkmės ir jam ūgio, kad nebūtų nejauku, ačiū.

8. Kūno kultūros pamokos čia yra nesulyginamai sunkesnės nei Lietuvoje, dėl to visi palyginus yra gana sportiški ir prie didelio krūvio pripratę. Aš - nekenčiu bėgimo, o ką jau kalbėti apie trumpas distancijas, vadinamas sprintais. Nepaisant to, jog esu labai lėta, dar ir buvau pamiršus namuose dirželį, kuris suveržia sportines kelnes. Tad vidury bėgimo, pastebėjusi, jog tuoj jos nusmuks, turėjau jas prilaikyti ir dėl šio pašalinio dirgiklio, visoje klasėje nubėgau pati paskutinė, nors esu antra pagal ūgį ir turiu ilgas kojas. Ir pabrėžiu tai, nes mano chemijos partneris irgi tai pabrėžė, pamatęs mano rezultatą.

9. Chemijos partneris - vėl gi, atskira tema. Nėra situacijos, vertos didelio juokučio su juo (apart akimirkos, kuomet jis pastebėjo, jog slaptai jį fotografuoju... bet tai nepirmas žmogus, su kuriuo man nutiko tokia situacija, tad didėlės gėdos neišsaukė), nes asmeniškai man jis ir yra žmogus, kuris yra pats juokutis ir kurį noriu prisiminti, kai po penkerių metų skaitysiu savo senus tinklaraščio įrašus. Apie jį aš vedu seriją nuotraukų "snapchat" programėlėje, kurias siunčiu kitiems mainų mokaleiviams bei geriems draugams. Atgal dažnai gaunu atsakymą, jog jau nusibodo ir atstočiau nuo gražaus blondino, bet argi atstosi nuo savo didžiausio konkurento per plaukimo pamokas, žmogaus, kuris už mane parašė prancūziškai rašinėlį teisės tema, o aš jam uždirbau gerą pažimį anglų kalboje, nuo žmogaus, kuris tyčiojasi iš tavo akcento, o aš iš jo ūgio bei svarbiausia, nuo pačio geriausio chemijos partnerio, kuris viską turi už tave daryt, jei nori po metų atsidurti aukštesnėje koledžo klasėje.

10. Savo gimtadienio išvakarėse buvau nuostabiame klube Fri-son. Kažkiek apie jį pasakojau ir čia, tačiau tikrai ne viską ir tikriausiai visko nebus, nes nei jau labai pamenu, nei tai labai tinka viešai interneto erdvei, BET. Viena juokingesnių situacijų buvo patekimas į klubą, kuomet apsauginiai vyrukai merginas praleido tik nusišypsoję, o už mūsų ėjusių dviejų vaikinukų (super karštų, visai aukštų, super karštų ir dar kartą super super karštų), dokumento su gimimo data jau paprašė. Et, nesvarbu - greit apsauginius pakeitė apsauginės ir greitai jie vėl prisijungė prie mūsų.
Tokios istorijėlės ir kitą kartą jų bus gal ir daugiau, tikėkimės. Iki kitų kartų,
Simona.

2016 m. birželio 6 d., pirmadienis

Vasara iš 15 mėnesių, bet aptarimas tik trijų

Galvojau, jog reikia sudeginti visas pratybas ir sąsiuvinius, surinktus per mokslo metus. Tada pagalvojau, jog didesnio kaifo nei tada, kai deginau uniformą, kurią nešiojau ketverius metus vis vien nepatirsiu, tad nusprendžiau to nedaryti. Be to, pusę pratybų ir sąsiuvinių, kuriuose šiais metais užrašus kaupiau daug tvarkingiau negu gerus pažymius dienyne, turėsiu naudoti ir dešimtoje klasėje, į kurią, kad ir kaip keista būtų suvokti, grįšiu tik po penkiolikos mėnesių. O ir šiaip, tas laužas, nufotografuotas dienos šviesoje net netiks prie mano instagram'o atmosferos, o naktį man deginti niekas nieko neleis. Tad rytojaus tikslas - visus nebereikalingus popierius nunešti į mėlyną konteinerį. Bent jau gamtai pagelbėsiu su savo šešetais, linkiu taip orginaliau pradėti vasarą ir jums.
Kol kas 2016 yra mano geriausi metai. Ir nesvarbu, jog dar buvo mažai atostogų, mažai kelionių, mažai dar kažin ko. Šiais metais pradėjau iš visos širdies mėgautis kiekviena akimirka, pradedant nuo greitos išvykos per pertrauką iki parduotuvės ledų, baigiant Atėnų naktine panorama. Šiais metais įsitraukiau į visuomeninę veiklą, kurioje sutikau labai daug žmonių. Ir galiu džiaugtis tik tuo, jog didžiausi nuotykiai prasideda šiandien, dabar. Ir jog prasideda vasara - nei laukta, nei nelaukta, tiesiog atėjusi kaip įprastas dalykas, kaip ir koks pavasaris ar ruduo. Tik šiltesnis oras ir jokios mokyklos. Ir daugiau tikslų, daugiau pažadų, daugiau norimų nuveikti veiklų, kuriuos tikiuosi aptarti šiame įraše ir daugiau bemiegių naktų. Kaip visada, kai būna vasara, kaip šiandien, kai galiu be jokių galvojimų, kaip rytoj atsikelsiu į mokyklą, rašyti. Žavu.

Nors vasara prasidėjo dar mažiau nei prieš savaitę, jau spėjau du kartus pernakvoti pas drauges ir penkis kartus sužaisti "Monopolį". Nakvoti pas drauges yra tokia pat gera veikla kaip ir Monopolis. Aš labai tikiuosi, jog per vasarą bus tokių dienų dar daugiau. Iš tikrųjų, tai net nereikia tikėtis - šalia manęs jau dabar guli lagaminas ir atskiras maišas su didele šio žaidimo versija, nes jau ryt su Rugile važiuosim į kaimą, kur trys dienas liesis šampanas, tuštės cigarečių dėžutės, kris ašaros dėl "nepakabintų" bernų. Arba šlamės, oi, šlamės "Monopolio" pinigai. Mes ramios merginos, kurioms liko ne daug laiko.

Noriu praleisti kuo daugiau laiko su šeima ir draugais. Ir draugais iš Kauno, ir draugais iš Telšių, ir draugais iš Panevėžio, kurių nemačiau, gal trejus metus, bet gi pareiga šaukia ir šiokia tokia pagarba draugystei per atstumą palaiminimui. Svajoju su jais be galo be krašto daug pridainuoti, prišokti, prifilosofuoti, pribūti, privalgyti ir dar tūkstančius kartų pri. Taip, jog vienuolika mėnesių galėčiau būti be jų ir naktimis nesvajoti apie jų šypsenas bei buvimą drauge ir neverkti. Jog jokia ašara neištrykštų apie juos pagalvojant taip, kaip atsitinka pastarąsias dienas, kai suprantu, kad nebebūsiu šalia jų taip dažnai ar retai, kaip esu pripratus.

Labai noriu tikėti, jog per visas įtemptas dienas turėsiu noro, laiko ir svarbų svarbiausia valios išmokti prancūzų kalbos pradžiamokslį. Pagrindines frazes, žodžius. Jog galėčiau paklausti, "Ką veiksime šiandien?", "Kur yra tualetas?" ir t.t., nes per ketverius metus, praleistus mokantis šią kalbą, taip ir nesužinojau, kaip prancūziškai paklausti, kokia šiandien diena. O svarbu tai žinoti, nes tam tikrose Šveicarijos dalyse, trečiadieniais į mokyklą neinama. Mat reik jaunoms galvoms pailsėti. Žinokit, sutinku ir visiškai nepriekaištauju ir neprieštarauju.

Tikiuosi, jog šių metų vasarą Italija ir vėl mane džiugins kreminiais ledais ir kaitria saule, kuri deja, iš Lietuvos labai greitai pasitraukė. Su šeima ir vėl ten keliausime, ir vėl trinsimes priemiestyje, ir vėl tėvai juokaus, jog grįžus į Lietuvą misime tik duona su druska ir vandeniu. Bet tas žodis VĖL šioje pastraipoje yra džiugus ir pripildytas milžiniško pozityvo. Nes aš beprotiškai laukiu, kuomet birželio 15ąją lėktuvu pakilsime ir skrisime į tą rojų žemėje.

Žinot, aš dar labai noriu bent keletą kartų apsilankyti kino teatre, nueiti į "Vichy" vandens parką, į boulingą, nuvažiuoti, kad ir dienai prie jūros, aplankyti Anykščius, kurie yra mano antroji gimtinė, tačiau Lajų tako vis dar nesu aplankiusi, pabaigti žiūrėti "Kortų namelio" serialą, nueiti į "Marks and Spencer" burnoje tirpstančių sausainių su šokoladu, pasisupti ant Bekešo kalno supynių ir ant supynių, kurios kaba po Užupio tiltu, nueiti į meno inkubatorių ir paskaityti "Delfi" apie Pitrėnienes išdaigėles. Atlikti tokius darbus, kuriuos padaryčiau bet kurią vasarą besiilsėdama Lietuvoje.

Dar reikia pasidaryti naują pasą, nusipirkti didelę Lietuvos vėliavą, susitaikyti su buvusiu geriausiu draugu, kuris nors ir 4 paskutinius mėnesius nesirodė pernelyg mano akiraty, turėtų žinoti, jog jau greit nesirodys dar ilgiau. Dar reikia nusipirkti naujus džinsus ir storesnį megztinį.
Jau močiutė leido rugpjūčio pradžioje jos sodyboje surengti pikniką. Ten sukviesiu pačius artimiausius draugus ir mes darysim visa tai, ką rašiau anksčiau. Tik dar jie gaus mano gražius pakvietimus į šventę, kuriuos prisižadėjau sau gražiai apipiešti. Ir po to nufotografuoti ir persiųsti per facebook'ą, nes visi pinigai jau taupomi kitoms reikmėms. Kad ir skanesniems valgiams pikniko metu.

Ir galų gale, tinkamai pasiruošti mokslo metų mainams, apie kuriuos visaip užsimenu šiame įraše. Taip, jau rugpjūčio vidury aš išskrendu į Šveicariją, kurioje būsiu iki 2017 m. liepos galo. Ši žinia, matyt, mane per daug džiugina, jog apie tai tylėčiau dar ilgiau. Jau šį savaitgalį važiuoju į Zarasus su visais iš Lietuvos mainų moksleiviais ir aš žinau, jog bus labai linksma pabūti kartu su bendraminčiais. Ir tikiuosi, jog Jums bus įdomu skaityti apie mainų moksleivio patiriamus džiaugsmus bei kančias.

Tad tokie manieji vasaros planai,
kokia tavo "ryškioji žvaigždė''?
Simona.

2016 m. birželio 2 d., ketvirtadienis

Graikijos krizė jaučiasi

Leiskite jums papasakoti apie greitį. Fizikoje ir matematikoje dažnai galima aptikti šį reiškinį ir turiu pasakyti, jog su šia formule uždaviniai man visai patinka - nei sunkūs, nei reikalaujantys didelės logikos. O tai, kas reikalauja logikos, yra svarstyklių rodyklė, kažkokiu reaktyviniu būdu pasisukusi į dešinę pusę. Formulės šiame uždavinyje taip ir nesupratau, bet ir nelabai nuliūdau, nes toks "netikėtas" reiškinys įvyko per pavasario atostogas, Graikijoje.

Iš principo, visa istorija turėtų prasidėti nuo "seniai, seniai", bet jeigu neskaičiuotume kalendorinių dienų, nebuvo tai taip ir seniai. Bent jau mano akyse iki šiol stovi keistai į apsiverkusią paauglę žiūrintys graikai. Taip, jai penkiolika, bet jos ausys yra pernelyg jautrios slėgiui, kurį sudaro leisdamasis lėktuvas. Ir taip, apie save tokioje padėtyje kalbu trečiuoju asmeniu. Dar labai puikiai atsimenu, kai Ugnė (mergaitė, su kuria dažnai tenka keliauti dėl šeimų draugystės) man tėškė su koja į veidą dėl to, jog per ilgai dainavau (aš irgi nesupratau, kodėl tai blogai, neklauskit) ir kai sudužo mano telefonas (kurį pirkau iš savo ilgai taupytų kišenpinigių. Ilgai), ir kai "Starbucks'e" pirmą kartą nusipirkau neskanios kavos. Paskutinysis minėtas įvykis taip šokiravo, jog prisiekiu, Delfi antraštę labai brangiai nupirktų. O aš ir parduočiau, kad tik galėčiau keliauti, nes to niekada nebus gana.

Rytinė kava
Kovo 19 dieną, šeštadienį iš mylimiausio miesto, Vilniaus, pasukome į Varšuvos pusę. Iš Lenkijos sostinės turėjome pasiekti ir kitą, Europos kaip kokios močiutės, kuri vis įkiša eurų į kišenę, mylimos šalies sostinę - Atėnus. Žodžiu, pirmos dienos apibendrinimas būtų toks - kol Lietuvoje snigo (aš tikiu, jog prisimenat dar tą atostogų džiaugsmą, nes aš to negalėjau patirti), mes prie baseino dar lieknas talijas nutiesę, skanavome braškes. Ir šaukštais kabinome to riebaus riebaus graikiško jogurto. Beje, jeigu Lietuvoje tai yra ten kokių Pauliukevičių ar Žuolyčių maistas, tai ten atvirkščiai, tai yra riebesnis produktas. Ir gardesnis, kas be ko.
Turbūt didžiausią įspūdį ir paliko Atėnai. Esu miesto žmogus ir kelionėse mane gyvenvietės kultūra domina daug labiau nei gamta (su kuria susipykus nesu, bet dažnai nepastebiu skirtumų tarp kokios Prancūzijos ir Italijos). Vis dar negaliu pasakyti, ar miestas man patiko, ar ne, bet gyventi ar mokytis jame neturėčiau.

Indija Europoje - taip pavadinčiau Graikijos sostinę. Tiesa, Azijos šalyse nesu buvus, tad lyginti nėra labai profesionalu, bet iš įvairių knygų, filmų ir straipsnių susidariau apie Indiją vos ne tokią pačią nuomonę kaip ir apie Atėnus. Prabanga kairėj, o dešinėj skurdas. Daug keliamo žmonių triukšmo, Gariūnų turgus centre ir auksinės spalvos papuošalai. Įdomu būtų buvę aplankyti šalį prieš 10 metų, kuomet dar čia nebuvo tiek daug emigrantų ar kitaip sakant, pabėgelių, kurių legaliai dabar čia yra net 50 tūkstančių. Nesakau, jog esu prieš pabėgelius, bet tikrai esu prieš dabartines sąlygas ir jų daroma žalą dabartinei Europai. Blogas jų integravimas į kultūrą stipriai jaučiasi, o ypatingai šalyje, kurioje ir šiaip šiuo metu yra krizė (nors galbūt nėra ko graikams jos ir bijoti. Pas juos šilta, šalia yra jūra - išgyventi įmanoma ir už minimumą).

Turbūt dar niekur nesu mačiusi tokios kainų amplitudės kaip Graikijoje. Arba labai brangu, arba labai pigu. Vienoj vietoj centre galima gauti šviežiai spaustų apelsinų sulčių už eurą, paėjus 100 metrų teks ir penkis atiduoti. Aiškiai matyti, jog bandoma pinigėliais "sužaisti" su vargšais naiviais turistais, kurių prašoma mokėti tik grynaisiais ir mokėti daugiau. Kaip ir visur, tik dar įkyresnis požiūris į turistą, kuris jeigu jau atvyko, reiškias yra aptekęs pinigais. Bet kaip ir minėjau, apsisukti galima ir labai pigiai, netgi ir valgant prabangiuose restoranuose. Atsakymas į klausimą "kaip" yra paprastas ir pritaikomas visose kelionėse - teiraukites vietinių žmonių.
Šeima.
Dar vienas, mane labai nustebinęs dalykas - ta pati gamta. Nelabai matau skirtumų tarp kokios Graikijos ir Portugalijos (čia jūra, ten vandenynas - prie didelių skardžių vistiek taip pat stipriai bijau įkristi), tačiau su Italija ir Prancūzija tikrai būtų galima sulyginti. Ant uolų "auga" daugiau spalvų - įvairesnis asortimentas augalų ir žolių, tačiau mažiau apgenėtas ir prižiūrėtas, deja. Važiuojant iš užmieščio (gyvenome 20 km. iki Atėnų) į sostinę infrastruktūros susiliejimas su gamta yra lyg iš Kalifornijos automobilių reklamų, patikėkit. Vingiuotas kelias -iš vienos pusės aukšti kalnai, iš kitos mėlyna skaidri skaidri jūra - trūko tik atidaryto automobilio stogo, jog galėčiau pusiau išlįsti ir mojuoti Amerikos vėliava, kuri gražiai plevėsuotų dėl mašinos sukurtų dirbtinių oro srovių. Dar galėtų groti kokia Lana Del Rey. Žodžiu, tikra ir skoninga amerikietiška svajonė.

Maistas. Dar viena, mano širdelei artima sfera, kurią visada norisi aptarti. Kaip tik prieš išvykstant į Graikiją buvau "Kelionių guru" renginy lofte, kuriame kalbėjo apie kelionių tipus, pačias keliones ir t.t (ir kas nebuvo, siūlau kitais metais nukeliauti, įkvėpimo ohoho kiek galima prisigaudyti). Ir žinot, man turbūt labiausiai artimas kelionių tipas yra būtent "Simona, nesidrovėk kilogramų, paragauk to, to ir dar ano". Kiek buvo įmanoma, ragavau visko - pradedant nuo tradicinių patiekalų, baigiant vėl gi, amerikietiškais ar multi-kultūriniais desertais, kurių Lietuvoje nėra. Išvada paprasta - Graikijoje geriausia mėgautis vietiniais šviežiais vaisiais ir daržovėmis, o pavyzdžiui, gimtinėje mano mylimos graikiškos salotos, vietinėje virtuvėje nepatiko. Per stiprus ožkos sūrio skonis ir viskas. Dėl to ir teko nusivilti daugeliu jų pyragų, kuriuos atvirkščiai nei mūsų šeima, kelionės draugai liaupsinio.
Aš žinau, jog tai toli nuo Graikijos kultūros, bet buvo skanu.
Atėjo eilė ir dalykui, kuris visai nepatiko. Pirmąją dieną nusprendėme apsilankyti terminiuose baseinuose. Mes jau esame juose buve Italijoje, tik tuomet buvo karšta, tad nebuvo taip malonu juose maudytis, kaip turėjo būti šį kartą. Ir nors paplaukioti ir panardyti išdrįsome, vandens temperatūra buvo lygi prie vilos esančiame baseine, kuriame per visas atostogas išsimaudėme tik kelis kartus dėl šalto pojūčio. Galbūt tik mažytė detalė, kuri patiko prie Graikijos terminių vandenų - tos mažos žuvytės, suvalgančios nuo tavęs mirusią odą. Yra keletas vietų Vilniuje, kur už tokia procedūrą reikia mokėti, o štai čia, stovint arba ramiai sėdint jos pačios priplaukia ir labai labai maloniai valgydamos žmogaus kūno daleles mus kutena ir glosto. Įdomi patirtis, kurią tikrai sutikčiau pakartoti.
Terminiai vandenys.
Ilgos naktys paslapčia nuo tėvų plaukiojant baseine jau greitai sugrįš, nes pagaliau atėjo vasara. Ir mieli skaitytojai, linkiu per šį sezoną padaryti viską, ką tik galima. Keliauti galima ir už minimalias sumas, patirti nuotykius galima ir vienam. Darykite viską, o šį kartą su šiokia tokia kelionės apžvalga aš atsisveikinu ir labai laukiu Jūsų reakcijų (įrašo pabaigoje) bei komentarų.

Labiausiai kelionę primenanti daina:

2016 m. gegužės 22 d., sekmadienis

Noriu pajodinėti drambliu, nuvykti į Taizė ir padaryti dar 98 dalykus

Šie mokslo metai buvo pilni įvairiausios veiklos. Nauji įspūdžiai, naujos patirtys, organizacijos, projektai, pirmasis gyvenime vienetas dienyne... bet kas svarbiausia, žinau, jog dar labai daug laukia. Dar daugiau. Ir esu pasirengusi dėl to stengtis ir dėl to kovoti. Pristatau Jums šimtą naujų gyvenimo tikslų (kurie, žinoma, visada bus pildomi) ir tikiuosi, jog kiekvienam iš jų ateis diena, kuomet galėsiu juos išpildyti. Kai kurie pažadai konkretus, kiti nelabai, bet tikiuosi, jog bus įdomu mestelti akį ir galbūt tai suteiks įkvėpimo ir Jums - ir Jums sugalvoti svajones (o galbūt jas paildyti), kurių galėsite siekti. Skanaus mano saldžiojo šimtuko:
  1. Išbandyti vandens dviračių sportą;
  2. Išvykti į mainų programą;
  3. Tapti žurnaliste;
  4. Įkopti į aukštą viršūnę;
  5. Išpildyti vaiko svajonę;
  6. Išbandyti banglenčių sportą;
  7. Išbandyti nardymo sportą;
  8. Parašyti istoriją;
  9. Aplankyti vasaros muzikos festivalį;
  10. Nuvykti į jogos/meditacijos stovyklą Azijoje;
  11. Apsilankyti Singapūro Infinite pool;
  12. Pasiekti idealius kraujo rezultatus;
  13. Išmokti kokią nors užsienio kalbą be anglų ir prancūzų (ir išmokti kuo daugiau kalbų);
  14. Aplankyti kuo daugiau Lietuvos kultūrinių renginių, pvz.: Mados infekcija, Kultūros naktis;
  15. Tapti vegane;
  16. Tobulinti savo tinklaraštį, pritraukti daugiau sekėjų;
  17. Įveikti dviračių baimę ir išmokti juos valdyti;
  18. Paplaukioti su delfinais;
  19. Apsilankyti veganų susitikime;
  20. Sudalyvauti tarptautinėje MEP sesijoje;
  21. Išmokti groti ukulėle;
  22. Įsigyti kačiuką;
  23. Neturėti pinigų stygiaus/išmokti taupyti ir tinkamai investuoti pinigus;
  24. Padirbėti kaip renginių apžvalgininke;
  25. Išmokti dirbti su reklama;
  26. Surasti žmogų, kuriuo galėčiau pasitikėti ir su kuriuo kartu galėčiau praleisti kad ir kiekvieną dieną;
  27. Perplaukti Arizonos upę;
  28. Įstoti į LLJ, LMP arba į kokią nors politinę jaunimo organizaciją;
  29. Įstoti į universitetą užsienyje;
  30. Surengti konferenciją;
  31. Parašyti vegan receptų knygą;
  32. Pamatyti olimpinių žaidynių atidarymą/uždarymą;
  33. Šokti su oro parašiutu;
  34. Perskristi ilgiausiu pasaulyje lynu Dubajuje;
  35. Skristi oro balionu;
  36. Šokti gumomis nuo skardžio;
  37. Pašokinėti nuo uolų į vandenyną/ežerą;
  38. Nufilmuoti soc. eksperimentą apie gėjus ir jį aprašyti;
  39. Aplankyti restoraną su Michelin žvaigždute;
  40. Atrasti mylimą sportą;
  41. Pasisiūti (arba bent sukomponuoti) suknelę;
  42. Pabandyti per vieną dieną suvartoti 10 tūkst. kalorijų;
  43. Vasarą su draugais padirbėti kokiame nors užsienio mieste;
  44. Nuvykti į Taizė;
  45. Su draugais ir mašina apkeliauti vakarų Europą;
  46. Išmokti jodinėti;
  47. Nusifilmuoti kokioje nors reklamoje/filme;
  48. Pačiai įrengti savo butą/namą;
  49. Aplankyti Kopenhagą;
  50. Nuvykti į Balį;
  51. Nueiti į 21 pilots koncertą;
  52. Aplankyti Berlyno arba Tel Aviv populiariausią klubą;
  53. Išleisti jaunimo žurnalą mokyklose;
  54. Sudalyvauti Colour Run;
  55. Sudalyvauti mokyklos prezidentų rinkimuose;
  56. Aplankyti Australiją;
  57. Aplankyti geriausiai vertinamą pasauly atrakcionų parką;
  58. Aplankyti Astridos Lindgren ir Anos Frank muziejus;
  59. Apsilankyti pas būrėją;
  60. Padaryti food swap'ą su užsieniete;
  61. Pajodinėti ant kupranugario;
  62. Pajodinėti ant dramblio;
  63. Apsilankyti Hario Poterio pramogų parką;
  64. Išmokti slidinėti;
  65. Pereiti piligrimų kelią;
  66. Apsilankyti veganų maisto festivalyje;
  67. Perskaityti rimtesnę enciklopediją;
  68. Išversti kokią nors knygą iš anglų kalbos į lietuvių;
  69. Paskraidyti sraigtasparniu gražioje vietovėje;
  70. Pasavanoriauti kokiame nors labai dideliame renginyje/projekte;
  71. Aplankyti PAR;
  72. Aplankyti "Coachella'';
  73. Pernakvoti namelyje medy;
  74. Apsilankyti Eurovizijoje;
  75. Su geriausiomis draugėmis pakeliauti kruizu;
  76. Pakeliauti su Coachsurfing programa;
  77. Apsilankyti ir apsipirkti didžiausiame pasaulyje prekybos centre;
  78. Pakabinti meilės spynelę kokiame nors pasaulio krašte;
  79. Pagaminti naminio vyno (su kojomis spaudžiant vynuoges ir stebint likusį procesą);
  80. Perskaityti 600 knygų;
  81. Apsilankyti Londono arba kito užsienio miesto madų savaitėje;
  82. Apsilankyti Olandijoje ir patikrinti faktus dėl olandų ūgių;
  83. Nubėgti maratoną;
  84. Išmokti internetinių puslapių dizaino subtilybių;
  85. Pabuvoti TV laidos auditorijoje;
  86. Susirasti bent po vieną draugą iš visų ES valstybių (kitų žemynų šalių draugai gali kompensuoti kelias šalis);
  87. Pasidaryti tatuiruotę;
  88. Sudalyvauti Halloween'o vakarėlyje;
  89. Nusidažyti plaukus;
  90. Išbandyti "Flyboarding";
  91. Išlaikyti vairuotojo teises;
  92. Paplaukioti valtele Venecijoje;
  93. Pasiplaukioti jachta;
  94. Pamatyti Šiaurės pašvaistę;
  95. Vienai apkeliauti kokį nors miestą;
  96. Susipažinti su kokia nors "įžimybę" ir padaryti šiltą interviu;
  97. Pradėti kurti video blog'us;
  98. Sudalyvauti Ispanijos pomidorų fiestoje;
  99. Paplaukioti negyvojoje jūroje;
  100. Pamatyti išsiritusius vėžliukus, einančius link vandenyno;
Visa tai galėsite matyti ir skiltyje "Tikslai". Iki kitų kartų,
Simona.

2016 m. gegužės 11 d., trečiadienis

Douwe Bob - dar vienas aukštas olandas, tiesa, šis priminė mano meilę muzikai

Mano tėtis labai mėgsta pasakyti vieną "anekdotą" kai aš kalbu: "Plaukia du krokodilai - vienas į kairę, kitas žalias". Nėra jis koks menininkas ar rašytojas, tad nemanau, jog pats galėjo šiuos žodžius sukurti, iš kitos pusės, jei ne jis, tai kas galėjo tai ištarti, neįsivaizduoju. Sakydamas šiuos žodžius, omeny jis turėjo tai, jog dažnai nusišneku arba pradėjus kalbėti apie vieną, labai greitai pradedu kalbėti apie kitą. Šios savybės tikrai nesiruošiu neigti, bet turiu ir pridurti, jog man ir pačiai patinka, kai mano aplinkoje vyksta "krokodilinės problemos". Juk taip daug įdomiau - daugiau spalvų, daugiau požiūrių, idėjų. Nereikia visuomet būti rimtai nusiteikusiu rimtu žmogumi rimtoje aplinkoje rimtame pasaulyje. Tą ypatingai mėgsta pabrėžti savo dainose svajingai atrodantis vaikinukas dešinėje - Douwe Bob Posthuma.

Jeigu gyvenate Nyderlandų Karalystėje arba dar geriau, turite šios šalies kraujo - gali būti, kad šį veidą jau teko išvysti. Dar didesnė galimybė išgirsti šio savininko balsą turėjote vakar, kai (jei) žiūrėjote Eurovizijos konkursą. Jeigu skaitėte mano paskutinį įrašą arba esate sena(s) skaitytoja(s) mano tinklaraštyje, turėjote pastebėti, jog esu lengvai pamišusi dėl šio konkurso - dalyvius ir jų dainas pradedu nagrinėti dar labai anksti ir dažniausiai pati pirmoji valstybė, kurios atlikėjas būna išnarstomas (net ir tos šalies spaudoje pasidarbuoju)yra Nyderlandai. Tam yra dvi labai svarios priežastys:
  1. Nyderlandai beveik visada yra tarp mano favoritų Eurovizijoje (nesijaudinkit, 2015 buvo išimtis) - šios šalies žmonių muzikos skonis yra man priimtinas ir jų išrinktos dainos jaudinančiai nustebinančios.
  2. Ne lietuviai, o būtent olandai yra aukščiausi žmonės planetoje. Vyrų vidutinis ūgis - 183 cm. Kadangi esu gana aukšta mergina net "Victoria Secret" standartams (178,5 cm.), man tai yra aktualu ir įdomu. Šių metų Eurovizijos dalyvių ūgius jau atmintinai moku, tačiau iš Nyderlandų visada tikiuosi aukščiausio rezultato ir dar neišgirdusi dainos pasidomiu atlikėjo(s) ūgiu. Taip, beveik visi aukšti žmonės tai daro, jei jau įdomu.

Grįžtant prie šio vakaro "Manojo Pasaulio Debesų" žvaigždės Douwe Bob, prisipažinsiu, jog pati labai ilgai spiriojausi dėl prisipažinimo, kad šiais metais Eurovizijoje būtent jis yra mano favoritas. Ilgai jo vietą užėmė Jamala (Ukraina), kurios daina ir nešama žinutė atrodė svarbesnė, tačiau laisvalaikiu daug dažniau klausydavausi Olandijos konkurso "Geriausias Nyderlandų atlikėjas - dainų rašytojas (De beste singer-songwriter van Nederland)" laimėtojo dainos "Slow Down".


Dainos žinutė, atlikėjo žodžiais tariant, labai paprasta: "kartais reikia žengti žingsnį atgal nuo dabarties ir mūsų gyvenimo. Šiuo metu gyvuojame labai keistuose laikotarpiuose, kur viskas vyksta labai greitai. Mums nereikia skubėti gyventi, svarbiausia yra susikoncentruoti į iš tiesų mums svarbius dalykus".

Visos Douwe dainos yra įkvėptos penkiadešimtųjų, šešiasdešimtųjų ir septyniasdešimtųjų grupių, kantri ir folko stiliaus. Pats dainininkas teigia, jog muzikos atžvilgiu jis gimė ne laiku. Jau vaikystėje mėgo klausyti senesnių grupių patefono pagalba ir kaip jis sako, už tokį "nepopuliarų" skonį jis turėtų būti dėkingas tėvams, kurie visa gyvenimą sukasi mene. Simono (ah tie malonūs sutapimai) Posthuma sūnaus iki šiol nedomina "šiuolaikiška" muzika, dėl to ir Eurovizijos jis niekada nežiūri, nebent pasitaiko ypatinga proga. Na, 2016 yra tikrai tie ypatingieji metai, kuomet jam pačiam be jokios atrankos buvo suteikta proga atstovauti Nyderlandų Karalystę didžiausiame pasaulyje muzikos renginyje. Įdomu ir tai, jog Douwe tėvas grupės "The Fool" narys bei turėjo galimybę kurti drabužius patiems Bytlams, tad visą industriją šis nyderlandas galėjo pažinti dar labai anksti ir taip pradėti įgyvendinti savo svajones. Obuolys nuo obels netoli rieda - niekada nesutikau su šia, lietuvių kalbos vadovėly dažnai minima fraze, bet šią situaciją ji puikiai nupaišo.

Visuomet vadinau save pačiu geriausiu metu gimusia mergina - mano vaikystės nespėjo paveikti išmaniosios technologijos, o jau paauglystėje galėjau save realizuoti internete, jo pagalba atrasti daug renginių ir organizacijų, kuriose sugebėjau save realizuoti. Muzikos skonis šiam pasakymui taip pat puikiai tinka - myliu septynesdešimtųjų muziką (ABBA, The Beatles ir t.t.) ir tokią, kuri skamba lyg iš ateities (Years&Years, Jungle). "Praeities" melodijų Eurovizijoje dažnai neišgirsi, todėl labai džiaugiuosi, jog bent tokius vaibus šiais metais atsiuntė Nyderlandai - valstybė, kuri man leido įsimylėti dar vieną atlikėją. Ir kai turiu omeny įsimylėti, kalbu ne tik apie jo išskirtinę muziką, bet ir apie šį vaikiną, kaip tikrų tikriausią asmenybę.
Kokios pimos mintys sukyla pamačius šią nuotrauką? Vulgaru, neestetiška, kvaila? Primena tam tikras Lietuvos "žvaigždutes"?

Douwe Bob yra paprastas žmogus, besistengiantis mėgautis kuo įvairiasniais gyvenimo malonumais, įgyti kuo daugiau patirties įvairiose srityse. Maudynės nuogam? O kas gi to nenorėtų padaryti Švedijos ežeruose? Kodėl to reikėtų gėdytis? Grįžtant prie jau minėtų palyginimų su kitomis personomis, kurios mėgsta "mažiau drabužių" kadrus, šioje nuotraukoje mes galime pamatyti tik savo kūno nesigėdijantį, 23 metų vaikiną. Jokio seksualinio pobūdžio ar užslėptų interesų čia nėra. Ir savotiškai, mane tai žavi.

Žavi ir tai, jog šis olandas nesivaiko kitų nuomonės ir daro tai, kas džiugina jį, bet tuo pačiu atstovauja ir kitų žmonių teises bei malonumus. Pradedant "nepopuliaraus" stiliaus muzika, baigiant paskelbimu dėl kitokios lytinės orientacijos. Šiais metais, kovo 10 d. laidoje "Out TV" jis pirmą kartą viešai pasisakė esąs biseksualas. Olandų kalba tariant - "Ik ben aardig bi (aš esu mielas biseksualas)" ir gražiausia turbūt yra tai, jog jis šio fakto visiškai nesureikšmina, neslepia ir nemano, jog tai turėtų būti kažkokia prasme gėdinga. Gėdinga mylėti. Ir yra gera matyti, jog net ryškesni vardai (o Nyderlandų Karalystėje Douwe Bob tikrai toks yra) nebijo savęs išreikšti kitaip. Juk tai jo talento muzikai nežlugdo, o atvirkščiai, paties sukurta laisvė leidžia kūryboje visiškai atsipalaiduoti ir klausytojus nustebinti naujomis dainomis.

O klausytojai nustebino ir jį - patekęs į finalą, Douwe sakė, jog tai yra pats geriausias dalykas, kurį jautė per visą savo gyvenimą, jog tai, viena geriausių akimirkų. Ir tai buvo galima matyti visame jame: jo šypsenoje, kalbėsenoje, emocijose. Matėsi, jog dainininkas šį apdovanojimą priima išties nuoširdžiai, taip pat, kaip ir pristatė visą "Slow Down" pasirodymą. Ypatingoji pasirodymo akimirką, galimai kažką sutrikdžiusi - dešimties sekundžių pertrauka dainoje - atlikėjas ją įtraukė, norėdamas "sulėtinti" viso konkurso sparčią eigą ir leisti publikai pasimėgauti akimirka - kažkas net spėjo ir meilėje prisipažinti.

Douwe Bob Posthuma juokavo, jog dabar, patekus į finalą, savo kūną reiks papuošti dar viena tatuiruote. Tiesa, viešėdamas Stokholme jis jau spėjo tai padaryti dar ir prieš finalą - Frida, žavi undinėlė, pravardžiuojama naująja meile. Ant olando kūno galime matyti ir daugiau įdomesnių tatuiruočių, kurios netikėtai, itin seksualiai atrodo ir prie rimto bičo su kostiumu būsenos. Tai dar vienas, galbūt daug kam nesukeliantis pozityvių minčių apie dainininką ženklas, kuris parodo laisvą dūšią.

Karjerą Douwe, atrodo, jog pradėjo visai neseniai, tik 2012 metais, bet galime matyti, jog vaikinas iš tiesų juda tinkama linkme ir mėgaujasi kiekviena galimybe. Jis jau spėjo išleisti net 3 albumus, kuriuos perklausiau per kelias dienas. Labiausiai mane sužavėjo antrojo, "Pass it On" ritmai, puikiai tinkantys ateinantiems vasaros ilgiems vakarams - tikiu, jog tai bus vienas klausomiausių mano vasaros albumu. Taip pat, atlikėjas spėjo įrašyti dainą "Hold Me" su 2013 metų mano Eurovizijos favorite, Nyderlanduose puikiai žinoma dainininke Anouk, kuri būtent ir pastūmėjo Douwe užlipti ant didžiosios, 200 mln. žmonių stebimos scenos. Atrodo, patarimas buvo geras - Nyderlandus pamatysime ir šeštadienio finalo pirmojoje pusėje. Tariu sudie telefono sąskaitos pinigams,

tariu sudie ir Jums, skaitytojai. Gražaus likusio "Eurovizijos" konkurso! Tikiuosi, jog patiko šis straipsnis ir Douwe, kaip asmenybė pasirodė įdomi. Kviečiu paklausyti keleto jo dainų, o apačioje dar laukia ir pastabėlė dėl olandų skiriamojo ženklo - ūgio.

P.S. O dėl jo ūgio tai labai didelis nesusipratimas. Nuotraukose tikrai galima matyti, jog jis yra aukštas, bet google searchai teigia, jog jis tik 180 cm. Tačiau nuotraukose su kitų šalių atstovais, kurie yra pagal google 184 cm. yra aukštesnis. Už Donatą Montvydą jis irgi aukštesnis (nes Estijos atstovas pakankamai aukštesnis už jį, o Douwe aukštesnis už estą), o Donatas už mane. Manau, gana atsakingai galiu daryti prielaidą, jog Douwe siekia kažkur 185 cm. Moralas tame - nereikia visuomet pasitikėti "Google".

2016 m. gegužės 9 d., pirmadienis

EUROVIZIJA 2016

Ar jūs turite savo geriausių draugų atskirą pokalbių "debesėlį" feisuke (chat'o grupė)? Nes aš turiu. Nors dauguma atvejų, susirašinėjimo pavadinimas būna nei į mėtą, nei į tvorą (kaip ir nuotrauka), būna ir išimčių. Pavyzdžiui prieš 16 dienų buvo nustatytas "skaičiuotuvas", t.y. kiekvieną dieną keičiamas pavadinimas, nes skaičiuojam dienas... o taip, draugai, iki Eurovizijos - konkurso, kurio laukiu, nuoširdžiai pasakysiu, labiau nei Kalėdų.
Ar Jūs norite pamatyti, kokiame esu lygyje "Išprotėję Eurovizijos fanatikai" žaidime? Leiskite man šmestelti keletą faktų tuomet:
  • Praeitais metais finalą stebėjau dukart (vieną Švedijoj (būtent kai jie ir laimėjo pergalę) su draugais, kitą - namie, jog galėčiau ramiai viską apžvelgti);
  • Aš jau spėjau perklausyti visą Douwe Bob (šių metų Nyderlandų atstovas) muzikos albumą;
  • Likus savaitei iki Eurovizijos (būtent šias dieneles) visoms konkurso apžvalgoms, interviu, tinklaraščiams ir t.t. skiriu daugiau nei 2 valandas į dieną;
  • Per pertrauką klasiokui sudainavau šių metų Eurovizijos 20 skirtingų dainų priedainių (be pertraukėlių tarp dainų);
  • Juri Pootsmann (šių metų Estijos atstovas) video įrašus YOUtube žiūrėjau estų kalba;
  • Praeitais metais Eurovizijos finalo metu plaukiau į Švediją keltu. Galima sakyti, jog vienintelės lietuvės taip kantriai žiūrėjom šį konkursą be nereikalingų vaikščiojimų. O vėliau dėl tam tikrų kelionės bendrakeleivių išdaigų, sugebėjome šį konkursą peržiūrėti iki galo slaptai;
  • Prisijungiau prie Eurovizijos fanų grupės feisbuke (15,5 tūkst. narių). Ką tai reiškia? Jog visą tavo naujienų srautą spalvins nepažįstamų žmonių pastebėjimai ir mylimiausių dainų sąrašai. Ir neerzina;
  • Praeitais metais žiūrėjau Švedijos finalinę atranką į konkursą, šiais metais - Norvegijos (ir pateko pati nemėgstamiausia daina);
  • Tokie faktai, jog vienintelės kasmet ESC dalyvaujančios šalys nuo pat pirmojo šou yra Vokietija, Belgija ir Šveicarija - man puikiai žinomi;
  • Juri Pootsmann (šių metų Estijos atstovas) dainą "Aga siis", kuri net nėra eurovizinė... moku pilnai dainuoti estų kalba;
  • Viena didžiausių svajonių yra savanoriauti Eurovizijoje arba dar geriau - dalyvauti konkurse su žurnalisto akreditacija;
Manau, jog ilgiau pagalvojus galėčiau įvardyti dar daugiau punktų, bet paliekam tai kitiems metams. Manau, jog svarbiausia yra pasakyti, kad šis konkursas yra man ypatingai svarbus. Tiksliai negaliu pasakyti kodėl, bet tai man atneša labai daug pozityvo ir vaikiškos meilės televizoriuje rodomoms figurėlėms. Dar labai anksti pradedu planuoti, ką valgysiu žiūrėdama konkursą, visada susidarau sau labiausiai patinkančių valstybių sąrašą (ir sunumeruoju visas šalis nuo pirmos iki paskutinės vietos), spėlioju, kas pateks į finalą, kas ne. Tai renginys, savotiškai žymintis vasaros pradžią, atspindintis, kokia smalsi galiu būti mane dominančiose srityse ir šou, kuriame kiekviena Europos norinti (ir skolas sumokėjusi) valstybė gali parodyti pasirodymą, kuris atspindi jos vertybes, požiūrį ir skonį. Smagu.

O šiais metais mano favoritais tapo Nyderlandai, Ukraina, Estija, Latvija ir Šveicarija - dainos, kurių jau klausausi nuo kovo mėnesio!




Geros savaitės su Eurovizija,
Prisiekiu, viena didžiausių fanių - Simona.

Kas Jūsų favoritai, ar žiūrite apskritai "Euroviziją"? Kokios mintys apie mūsų šalies atstovą ir ką manote apie mano minėtasias valstybes favorites?

2016 m. vasario 4 d., ketvirtadienis

Sėdėjau seime, o poto mane apmovė ir pavogė 35 eurus

Labai jau seniai rašiau apie savo nuotykius. O gaila.

Atsimenat, kai žadėjau, jog 2016 metais stengsiuosi dalyvauti visur, kur tik galiu, kuo mažiau sėdėsiu namie, domėsiuosi karjera ir tiesiog, pagaliau išmoksiu laiką leisti produktyviau. Ir ačiū dievui (netikinti, bet labai patinka jau šis išsireiškimas), bent jau šį kartą savimi nenusivyliau. Jau per pirmąjį metų mėnesį susikoperavau kelis didelius tikslus bei pradėjau juos įgyvendinti: pagaliau užsiregistravau į LMS, pagaliau pradėjau domėtis universitetais, pagaliau tapau nuolatine Maisto banko savanore, pagaliau vėl perėjau į veganizmo mitybos pusę. Jau spėjau ir į daug paskaitų nueiti, ir daug kur sudalyvauti... žodžiu, laiko veltui neleidžiu ir po truputį pradedu save realizuoti ir į save investuoti ko labai linkiu ir Jums.

Vienas iš didesnių, jau spėjusių įvykti renginių - MEP (mokomojo Europos parlamento) Nacionalinę sesiją. Ir jeigu Jūs nesate apie tai girdėję (bent jau aš šį renginį radau facebook'e tarp man siūlomų įvykių), tai patikėkite manimi - praleidžiate daug ką. Kaip ir pasakė viena renginio organizatorių - nežinia kas čia taip užkrečia, vieną kartą pabandžius visada norisi sugrįžti. Ir nors dalyvavau tik pirmą kartą, jau laukiu vasario pabaigos, kuomet vyks tarpinė sesija Jonavoje (kas tikrai gali - siūlau atvykti. Ir su manimi susipažinsite (ne, bet rimtai. Vieną kartą mane užkalbino šio tinklaraščio skaitytoja Karolina. Pamatė gatvėje ir užkalbino. Iki šiol prisiminus skraidžioju lyg ant debesų - tikrai tokie dalykai pradžiugina ir yra labai malonu susipažinti su auditorija, kuri mane skaito), ir tikiu, jog patirsite kažką naujo netikėto. Informaciją sekite facebook'e.

Taigi, kas yra tas MEP'as: kuo jis naudingas ir ką jis išmokina? Manau, jog pagrindinis renginio tikslas yra puikiai pavaizduotas šioje fotografijoje:
Taip, Jūs nesuklydote - čia matosi jauni žmonės (tiksliau 9-12 kl. moksleiviai), kurie savo savaitgalį ir dar pirmadienį (ok, dėl tos pirmosios savaitės dienos daug nuostabų nekyla) paaukojo naujoms žinioms ir naujoms patirtims.

Projekto tikslas - "suvaidinti" Europos parlamentą. Tam surenkami žmonės į įvairias politines grupes ir jiems yra priskiriami komitetai, kuriuose jie nagrinėja tam tikrą temą bei turi parašyti rezoliuciją (t.y. temos problemas ir sprendimo būdus). Renginiui skiriamos 3 dienos: dvejas iš jų Jūs susipažinsite su žmonėmis ir nagrinėsite temas, o trečią dieną Jūsų lauks visų nuveiktų darbų parodymas ir aptarimas. Nacionalinės sesijos vieta - seimas. Kiti miestai ar miesteliai tarpinėms sesijoms dažniausiai renkasi savivaldybes. Būtent čia Jūs turėsite progą prieš visus kalbėti (aš tai dariau du kartus, du kartus buvai sutrikdyta atsakomųjų klausimų, du kartus iš raudonavau ir net fotkes, kaip kalbėjau toje tribūnoje negavau - bet užtat tas išėjimas iš komforto zonos ir patirtis yra vau. Tikiuosi, jog bent kitą kartą bus geriau!), parodyti savo protą ir trikdyti kitus klausimais (hehe) bei padaryti tokių nuotraukų, jog Facebook'e tai rinktų like'ų proveržius (kitiems bent jau paėjo).

Registruojantis į renginį reikėjo nurodyti kokioje politinėje grupėje (ne partijoje) norėtumei dirbti (tiksliau reikėjo nurodyti trejas, kuriose sutiktumei būti) bei kokiame komitete dalyvauti. Pati patekau į GUE/NGL (mūsų vadinamąjį gulagą arba Europos vieningųjų kairiųjų/Šiaurės šalių žaliųjų kairiųjų) politinę grupę (pirmasis mano patarimas, jeigu nuspręsite kada nors dalyvauti mep'e - politines grupes rinkitės ne pagal vardo žinomumą ar skambų pavadinimą, o pagal jos diegiamas vertybes, savo ir tos grupės nuomonės panašumą - bus lengviau atstovauti tam tikrus interesus ir įsijausti į šią simuliaciją) ir į komitetą, kuris svarstė vidaus rinką ir vartotojų apsaugą (antrasis patarimas - nebijokite rinktis anglų k. komiteto (pati ėjau į lietuvių ir dabar jaučiu tam tikrą nusivylimą, jog pabijojau), nes tai yra puiki praktika jūsų kalbai ir tai stipriai praplės žodyną bei gebėjimus laisvai lavrinuoti kalba (net jei ir puikiai nekalbate) ir nesibaiminkite skambių pavadinimų - komiteto aprašyme slypi visos tavo žinios, kurias turėsi gauti iki simuliacijos pradžios, tad laiko dar turėsi "įsijausti" į neaiškius dalykus).
GUE/NGL, o savo išraiškos nekomentuoju.
Pats renginys - vykęs ir labai. Taip, pamačiau, jog tikrai dar nesu tokia išprusi ar protinga, kaip man atrodė (bent jau tarp draugų ar klasėje politikos kalbą moku), taip, tikrai nepasiruošiau labai gerai renginiui (trečiasis patarimas - skirkite laiko temos analizavimui ir pasiruošimo. Taip ir pačiam bus naudingiau, per komitetą jausis laisviau ir atliksi daug geresnį darbą). Bet naujos pažintys (kurių galėjo ir būti daugiau, bet šį kartą, net nežinau kodėl, labai bijojau kalbinti ir bendrauti su čia esančiaisiais (ketvirtasis patarimas - čia galima sukurti išties tikiu, jog naudingų pažinčių, kad ir kaip tai materealistiškai skambėtų: čia susirenka žmonės, kurie kažko siekia ir nebūtinai politikoje, čia ateina žmonės, kurie nori būti išgirsti ir nori nuveikti kažką naudingo. Kodėl gi nepasinaudojus progą nepraplėsti to vadinamojo networking'o?), nors Facebook'e ir po savaitgalio atsirado 36 nauji draugai) tikrai džiugina.

Turiu pasakyti, jog patį projektą rekomenduoju ne tik būsimiems politikos studentams - vien jau minėtajai komforto zonai praplėsti čia puikios galimybės. Be to, tai lavina Jūs kaip asmenybę bei diegia tam tikrus pilietiškumo pamatus, verčia domėtis mus supančiu Pasauliu ir jo problemomis. Bendras išprūsimas, draugai, ir papildoma patirtis dar nepakenkė niekam: jokiam darbuotojui, jokiam CV ir jokiam universitetui, tad pagaliau pradėkime investuoti į save.

Ai, ir apie tą vagystę kurią minėjau antraštėje (jeigu dar būčiau pridėjusi žodį čigonė, tai jau ši apžvalga vien dėl pavadinimo galėtų pretenduoti į Lietuvos naujienų portalus drąsiai). Na, Simona, kaip ir minėjau, nėra tokia protinga kaip kartais gali atrodyti. Ir čia, kaip gryniausioje komedijoje viskas nutiko - eina protingas žmogus iš seimo, esantis plačių liberališkų pažiūrų. Kartu su drauge, tiesa, kuri irgi su tuo asmenimi buvo seime, gėrė kavą ir diskutavo labai rimtomis temomis (rinkodara, politikos perspektyvos ir t.t.). Tuomet šiuos piliečius užkalbino labai miela močiutė - sena, bet tvarkinga. Paklausė, kur Vilniaus gatvė. Mes ir pasakėm, negi gaila. Ji mums palinkėjo laimės. Na, ir padėkojome, gi reikia mandagiu būti. Tada pabandė iš rankų burti, nurovė 3 plaukus (žinokit skaudėjo) ir pasakė, jog juos pridėčiau prie monetos. Ok. Atidariau piniginę, jį tą monetą su plaukais įvyniojo į banknotus ir nuėjo prie mano draugužės. Vėliau dar kart priėjo prie manęs, paprašė, jog atidaryčiau piniginę, dar kartą peržiūrėjo jos turinį (be to, tai pirmas žmogus, kuris sakė, jog savo asmens dokumente atrodau gražiai. Aw) ir papūtė bei prisaikdino 3 h. nežiūrėti į piniginę, o tadą bus ir laimės ir pinigų. Dar kartą - ok, aš mandagi, visokių būna, visokių reikia. Be to, ir patikli. Vos moteriškė nuėjo, manoji draugė sakė apsižiūrėti, ar nieko nepavogė. Tokia ir istorija, kaip praradau 35 eurus. Skaudi? Labai. Bet bent jau su laime pasisekė - tą patį vakarą buvau pakviesta į Vilniaus knygų mugę kaip žiniasklaidos atstovė (mane pastebėjo kažkas iš ten, aukščiau. Čia yra vau) ir priimta į LMS.
Nesmerkit už kvailumą, bet bent jau Jūs pasimokykite iš manęs - neleiskite niekam pūsti į Jūsų piniginę.
Nes aš buvau politikoje ir tai priminė tam tikras dainas.

Jūsų Simona, kaip visada.