Planai paskutinei mokyklinei vasarai

Daugiau nei prieš dvi savaites baigėsi Eurovizijos maratonas, tad dabar, pagal natūralią ir tradicinę gyvenimo tėkmę eilė atėjo vasaros atostogų džiaugsmui. Tie trys mėnesiai visada būdavo laukiami - anksčiau dėl galimybės karštas dienas netrukdomai leisti karoliniškių daugiabučio devintame aukšte su geriausiomis draugėmis, vėliau dėl savarankiškų kelionių vienai į žaidimų aikštelę, po kelerių metų atėjo laikas ir pirmosioms stovykloms. Tada buvo mano vadintoji 15 mėnesių vasara Šveicarijoje, o šiemet.. šiemet laukia "tapmokyklinė" paskutinė vasara. Vienintelis dalykas, dėl kurio gailiuosi jau dabar - pase pažymėtas amžius, kuris nesiekia 18 metų. Žinoma, tai nėra tas dalykas, kurį galėčiau pakeisti, bet mintyse sklando daug idėjų, ką galėčiau nuveikti jau šiemet, jei visgi būčiau jau sulaukusi pilnametystės*.

*Važiuočiau dirbti į Prancūzijos vynuogynų fermas, kur rytais skinčiau rūgščias Burgundijos vynuoges, per dienas čiulbėčiau pramokta prancūzų kalba, o vakarais mėgaučiausi ilgomis prancūzų vakarienėmis, kuriose vyrautų raudonas vynas, skaniai skrudintos daržovės su daug alyvuogių aliejaus, akyse atsispindėtų neaprėpiamų laukų vaizdai, o lūpose skambėtų "c'est ma vie et il est magique". Dar nesiskusčiau pažastų, nes girdėjau, jog prancūzės taip daro.

Nuo gruodžio iki kovo pildžiau paraišką į lyderystės stovyklą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Sužinojau, kad nepatekau tik balandį. Ir kelias dienas tikrai nuoširdžiai liūdėjau, nes tikėjausi, jog pavyks ir jog visą liepą praleisiu už Atlanto. Tada teko susitaikyti ir planuotis kažką kitko, nes esu patyrusi ką reiškia 90 dienų spontaniškumo. Neplanuoti nuotykiai yra jėga, bet norint nuolatos užsiiminėti spontaniškumu reikia turėti daug fantazijos, o jos aš neturiu tiek daug. Tad susidariau sąrašą dalykų, kuriuos turiu ir noriu padaryti, susiplanavau keletą kelionių ir palikau dar vietos tiems neplanuotiems nuotykiams. Dėl viso pikto.

Jau už keturių dienų keliaujų į Strasbūrą ir jau ketvirtą kartą. Tikrai negaliu teigti, jog tai mylimiausias Prancūzijos miestas (netgi Elzase, tame pačiame regione yra vietų, kurios yra palikusios daug didesnį įspūdį nei šis didmiestis), bet susiklosčiusios aplinkybės vis nuneša mane ten. Šį kartą ten skrisiu dėl EYE - didžiausio Europos jaunimo politikos festivalio. Keturi pranešimai, koncertas ir dar kelios papildomos dienos Frankfurte (iš jo pigiau grįžti į Vilnių). Tikiuosi bent kiek prisiminti prancūzų kalbą ir sutikti vasaros sezoną šėlstant su kokiais nors airiais ir graikais. Manau, jog bus labai gerą grįžti į daugiatautę bendruomenę. 

Grįšiu į Lietuvą likus dar kelioms dienoms iki mokslų metų pabaigos, tad jei nors ir teks bent kelioms akimirkoms vėl susikaupti, antrąjį birželio savaitgalį laukia vasaros sveikinimo išvyka su klase į Ignaliną, kur apturėsime 15 kilometrų žygį, vakaro laužą, baidares ir nakvynes palapinėse. Tikslas ryte neatsibusti su lytinių organų iliustracijomis ant veido!

Tuomet laukia paskutinės pertraukos ant Bekešo kalno, esančio už mokyklos, bučinukai mokytojams, paskutinės galimybės nusipirkti arbatos už 10 centų ir paskutinė mokylinė kelionė į šalį, kurią visuomet norėjau aplankyti labiausiai, jeigu kalba pakrypsta apie Europą. Tiesa, kitaip nei prieš tai minėti "paskutiniai" dalykai, ši kelionė bus paskutinė ne tik trijų mėnesių laikotarpiui. Labai ilgai svarsčiau, ar verta važiuoti ir net buvau nusprendusi, jog tokios didelės kainos ji neverta, bet... susirinko gera kompanija ir atsirado pasiteisinimas, pavadinimu "paskutinė galimybė". Paskutinė galimybė iškeliauti kur nors su mokykla, kuomet tave užknisa dauguma muziejų ir galiausiai tu lauki naktinės dalies viešbutyje, kur tenka slėptis nuo mokytojų ir amžinai tildyti muziką, nes ji visada jiems groja per garsiai. Bet būna smagu, o ypatingai smagu per paskutinius kartus. O keliausim į Nyderlandų sostinę Amsterdamą (jau net radau veganiško maisto restoraną su itin patikusiu pavadinimu - The Dutch Weed Burger Joint), pravažiuodami ir pro Belgiją.

Atgal iš Van Gogo šalies grįžtame birželio 17 dieną. Ir tuomet manęs laukia 7 laisvos ir "visiškai nesuplanuotos dienos", per kurias būtų smagu:

• arba perskaityti Vinco Mykolaičio-Putino 600 puslapių privalomą kūrinį "Altorių šešėly".
• arba nužingsniuoti 30km iki Trakų, juose ežere išsimaudyti ir grįžti namo traukiniu besitikint, kad po tokios dienos tau paskambins kokia nors modelių agentūra dėl sudegintų kalorijų skaičiaus.
• arba (bet čia nėra jokio arba, iš tiesų) pasveikinti draugę Karoliną su aštuonioliktuoju gimtadieniu. Ir atšvęsti.
• arba išmesti/atiduoti/parduoti visus nereikalingus kambaryje tūnančius daiktus, tokius kaip knygos, drabužiai, lempos. Tokius, kurių nebenaudoju arba jie man nebepatinka ir užima tik vietą. Kadangi labai svajoju po 12 klasės išvažiuoti, kambarį teks perleisti jaunesnei sesei, tad anksčiau ar vėliau reikės atsikratyti dauguma daiktų.
• arba aplankyti Klaipėdą, nes joje niekada nesu buvusi. Gėda.
• arba nuveikti kažką tokio, ko tomis dienomis norėsis. Arba tai, ką pasiūlys draugai. Nežinia.

Po tokios savaitės vėl laukia kelionė. Kelialapį nusipirkau visai netikėtai, pamąsčiusi, jog verta likusį mėnesį mokykloje nesipirkti pietų ir nebevaikščioti pas matematikos korepetitorę (tikiuosi, jog šio sprendimo nesigailėsiu, kai ateis metas rašyti paskutiniuosius metų kontrolinius). Nusipirkau prieš antrąjį Eurovizijos pusfinalį, prieš tai dar paskambinus draugei, ar ši mane priims devynioms dienoms į svečius. Priėmė. Ir ne bet kur, o į Madridą - miestą, kuriame dabar mokosi, pabėgusi nuo pilietinio karo Venesueloje. Gyvensime dviese, mokysimės Ispanijos naktinio gyvenimo ir labai tikiuosi, jog atsigriebsime už nesimatytus metus.

Po tokio kelionių maratono teks kiek nurimti su Lietuvos natūromis. Gal ir gerai, nes sąrašą dalykų, kuriuos noriu atlikti gimtinėje, dar galima pildyti:

• labai gėda pasakyti, bet būdama septyniolikos metų, vis dar nemoku dardėti dviračiu. Ir turint omeny, jog esu svajojusi ir apie studijas Nyderlanduose, turiu paskutinę vaikišką vasarą, kuomet dar galiu patobulinti savo įgūdžius. Tiksliau - juos įgyti.
• dvyliktoje klasėje teks laikyti IELTS anglų kalbos egzaminą. Tiesa, šiais metais jau teko vaikščioti į kursus ir sekasi tikrai neblogai, bet vis dar didele problema išlieka rašymo dalis ir specifinio žodyno gilinimas. Nežinau, ar pavyks vasarą labai daug pasimokyti, bet norėtųsi bent jau susirūšiuoti jau turimą informaciją (pagal kurią būtų lengviau vėliau mokytis) ir perskaityti kuo daugiau gerai parašytų rašliavų, jog galų gale galėčiau įsikirsti į tą struktūrą. Dėl žodyno - esu pripratusi dar iš Šveicarijos laikų į galvą susidėti daug žodžių. Į dieną išmokti bent 10-15 žodžių nėra itin sunku!
• po visų knygų mugių lentynose susikaupė keletas stiprių šedevrų. Labai mėgstu gerus kūrinius skaityti atostogų metu, tad beveik neabejoju, jog knygų neteks primiršti, bet vis tik raginu save perskaityti dar daugiau, negu perskaičiau praeitais metais.
• dar labai šaunu būtų vasarą kur nors patranzuoti. Nebūtinai toli, tiktų ir jau anksčiau minėtoji Klaipėda, nes labai labai jau noriu (o ir gaila mokėti tuos 15 eurų į vieną kelionės pusę).
• pagyventi kaime pas senelius, kurie man skiria net atskirą namelį, kai pas juos atvažiuoju. Buvau nuvykus prieš keletą savaičių savaitgaliui ten ir ne tik kad puikiai pailsėjau, bet dar ir pasimokiau, itin produktyviai praleidau laiką. Jaučiu, jog mano ir IELTSo pamokos, ir knygos lengvai ten skaitytųsi..

Ir tuomet mano širdį apglobia vėl Šveicarijos dvasia, nes į svečius atvyksta miela draugė iš Moldovos. Kol kas mūsų susitikimą dengia mistikos šydas, nes planuose ir tranzavimai po Baltijos šalis, ir festivaliai po Baltijos šalis, ir susitikimai su bendrais pažįstamais iš Baltijos šalių. Suplanuosime vietoje, kas man nebūdinga, bet bent jau galėsiu kalbėti apie neplanuotas akimirkas nuoširdžiau.

Rūgpjūčio vidury, 10 dienų skrisiu į Rumuniją su "Erasmus+". Organizacija kaip ir puikiai žinoma, tačiau iš pačios šalies net nežinau ko tikėtis. Gal įspūdingų kalnų ir nepasitvirtinančių stereotipų? Projekto tema - emigrantai ir kylančios socialinės problemos dėl jų. Kontroversiška, bet tikiuosi, jog likus savaitei iki mokyklos bus gera mokytis apie tai, apie ką noriu mokytis, o ne tai, ką pagal visas taisykles privalau.

Bus gerai, vasara bus gera. Paskutinę savaitę važinėsiu jau įvaldžiusį savo dviratį tarp kojų ir mąstysiu, kaip buvo gera ir kaip bus gera, jei negalvosiu tiek daug apie egzaminus.

Susiparinau.

Pusryčiai su draugele.

Aš labai daug rašau. O ypatingai daug paskutiniaisiais mėnesiais. Gaila, jog tuo labai sunku pasidalinti ir šis tinklaraštis, apie kurį galvoju turbūt kasdien, jau nustojo gyvuoti ir džiaugtis tokiais pat lankytojų kiekiais kaip kokiais 2015 metais. Ir aš jokiu būdu neteigiu, jog tai dariau ar darau dėl skaičių, bet mano asmenybei besiformuojant išsiryškina anksčiau kiek slopintos savybės, pavyzdžiui perfekcionizmas. 

Atsimenu, jog būdama aštuntoje, devintoje klasėje labai daug skaičiau merginų, kurios rašė būdamos vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje. Ir man atrodė, jog jos rašo labai gerai. Beskaitydama jų įrašus galvojau, jog jei ir toliau tęsiu intensyvų klaviatūros taršymą, po kelerių metų mano žodžiai skambės taip pat įtikinamai, o tekstai prilygs ir jų imituojamui grakštumui. Pradėjau save lyginti su kitomis.

Ir susiliejus šioms dviems savybėms, dabar man yra baugu rašyti viešai ir dalintis savo kūryba su kitais. Štai neseniai mano mokymosi įstaigoje vyko renginys "Naktis mokykloje", kurioje savo slemų atėjo paskaityti Aistė Šivytė. Ir po jos skaitymų buvo puiki galimybė ir moksleiviams pasidalyti savo kūrybą. Ir nors labai draugai skatino, ir nors telefone net turėjau surezgusi kelis šiokius tokius eilėraščius, aš išsigandau ir pasakiau ne.

Apskritai, paskutiniu metu esu susiparinus ties viskuo. Ties laisvalaikiu, ties pasirinktais dalykais mokytis mokykloje, ties simpatijomis, ties ateitimi, ties nepadarytu tyriamuoju darbu (kuriam turėjau visus mokslo metus, o dabar teliko savaitė iki kuomet turėsiu pateikti raštišką darbą), ties pamestu ilgai pildytu sąsiuviniu su knygų ir filmų apžvalgomis (labai daug valandų palinkusi link jo rašiau), ties artėjančia nevisai suplanuota vasara ir ties žlugusiu planu vasarai. Ties po truputį užmirštama prancūzų kalba, ties grįžusiais kilogramais, ties kritusiais pažymiais, ties nesutaupytais pinigais ir ties dideliu mokesčiu kavinėse už sojos pieną.

Kaip sakoma, bent jau Eurovizija ne už kalnų!

Mano Eurovizijos dešimtukas!

Kiekvienais metais mano dėmesys vis labiau krypsta (kai jau atrodo, jog nebėra kur plėstis) į didžiausią Europos (Euro)+Australijos bei vizijos (Vision) konkursą - ir šiais metais esu ypatingai susijaudinusi dėl šio renginio, nes pagaliau mama nematys telefono sąskaitos, kai balsuosiu už savo favoritus (o tarp jų ir už Lietuvą), o šeštadienį šou žiūrėsiu su keliomis europietėmis bei draugėmis, kurios apie šį konkursą net nėra girdėjusios (tiksliau išgirdo tik rugsėjį, kuomet man buvo įdomu sužinoti ar kokioje Amerikoje bei Brazilijoje kas nors apie tai žino). 

Aš džiaugiuosi, jog šis konkursas praneša apie artimai esančią vasarą, jog vienija net 42 šalis (nors kiekvienais metais tas skaičius skiriasi kaip ir dalyvių vardai), jog jis jaudina dar 200mln. žmonių be manęs.

Šiais metais dainų konkursas yra ypatingai sunkus - nors sudariau visų dainų top42, išskirstyti pirmąjį dešimtuką buvo gana sunku, tačiau štai, dalinuosi juo ir su jumis ir jeigu dar kažkurios dainos iš šių negirdėjote, galite mestelti akį - galbūt mūsų skoniai sutampa? O jei ne, papasakokite, kas šiais metais virpina virpina jus! (norint išgirsti dainas tereikia paspausti ant šalies pavadinimo)

1. Belgija;
2. Latvija;
3. Islandija;
4. Bulgarija;
5. Suomija;
6. Armėnija;
7. Airija;
8. Italija;
9. Portugalija;
10. Australija;

Ir taip trumpai šį kartą, gražaus vakaro!

Simona

Trys kaušeliai Italijos: pabėgėlių istorijos, įdomūs žmonės, gyvenimo pamokos

Man ledai geriausiai apibūdina Italijos jausmą - galbūt dėl to kaltas "Valgyk, melskis ir mylėk" filmas, bet beveik visą laiką juos laižydama, atkuriu prisiminimus, kaip tai dariau kokioje nors Sienoje. O kaušelių (bei šaukštų, kaip Rūta sakė) mes suvalgėme visai nemažai per antrąją balandžio savaitę.

Mūsų viešbučio terasa ir vieta, kurioje liko daugiausiai prisiminimų

YFU, jau spėjusi pakeisti mano gyvenimą, siūlosi daryti tą ir vėl, tad šį kartą, tam tikroms šalims pasiūlė sudalyvauti projekte "Routes&Rootes", kuris yra skirtas migracijos bei pabėgėlių problemoms nagrinėti. Ir nors ilgai svarsčiau dėl kainos, norėjimas sužinoti, ar dar išgirsiu ko nesu girdėjus, geriausia draugė Rūta, dalyvausianti ten irgi bei mintys apie picas mane prisiekdino, kad nesigailėsiu.

Visa savaitė juokiausi beveik visą laiką (išskyrus tas labai rimtas diskusijas), nu bet didžiausias prikolas buvo lėktuvų bilietai šveicarams. Vieni skrido iš Ženevos į Ciurichą (276km), tada 3 valandas sėdėjo ten, o vėliau iš Ciuricho į Milaną (281km), o man, ačiū dievui, teko tik iš Ciuricho į Milaną. Ir taip sakau ne dėl to, jog nemėgstu lėktuvų, bet dėl didesnės projekto kainos (nors didėlė suma buvo gauta iš rėmėjų). Su traukiniais būtų tekę važiuoti pigiau, o laiko sąnaudos, turint omeny, jog oro uoste 6h turėjome laukti kitų grupių, būtų buvusios kur kas trumpesnės. Nepaisant visko, tai turbūt buvo vienintėlė ne iki galo suplanuota savaitės dalis, bet ir joje galima žvelgti pliusų, nes mano 25minučių skrydis virš alpių buvo tikrai nedekvačiai įspūdingas.

Aš, Rūta ir šveicarė Aisha

Kitas įsimintinas dalykas tapo neabejotinai pabėgėlių stovykla Italijoje - graži parko būstinė kiek tolėliau nuo miesto, pilna džiaugsmo ir gal kiek baimės pradėti vėl tikėti prislėgusi vieta. Turiu paminėti, jog ji atvira lankytojams, nusprendusiais pabendrauti su žmonėmis ir sugriauti savo stereotipus - visa vieta yra prižiūrėta būtent čia išsigelbėjimo ieškančių gyventojų, maistas kavinėje taip pat yra jų paruoštas, o be to ir tikrai labai skanus - penki metai, kuriuos jie turi praleisti čia prieš gaunant pilietybę tikrai nėra praleisti veltui, italų kalba jie irgi spėjo įgusti bendrauti. Atvažiavę čia turėjome trumpą paskaitą, parengtą savanorių susipažinti su visais skaičiais, o vėliau bendravome ir su pabėgėliais, uždavėme pačius mums aktualiausius klausimus.

Dauguma jų - atvykę nelegaliai, su valtimis. Kelionės dažnai trunka po kelis mėnesius ir yra visiškai nepigios jiems (Somaliečiui tai kainavo apytiksliai 3500 eurus, kitos tautybės žmogui - 10 000 eurų), kai kam pražūtingos, daug skausmo sukeliančios ir visai šeimai neįperkamos. Faktas, jog atkeliauja daugiau vyrų, nėra pats mano mylimiausias šioje istorijoje, bet paskutiniaisiais metais situacija keičiasi, tik žiniasklaida to tiek daug neaptarinėja. Neaptarinėja ir to, jog vizas gauti yra beveik neįmanoma (juk kelionė lėktuvu būtų daug patogesnė ir pigesnė) ir dėl valčių kelionių, kurių mes taip bijome, žūsta nemažai žmonių. Ir tiesa pasakius, aš irgi bijau, tačiau vienintelis būdas atsikratyti šių jausmų yra bendravimas, tinkamų naujienų atsirinkimas bei dokumentinių (!) filmų stebėjimas.

Pietūs pabėgėlių stovykloje.

Ne visi jie bėga ir nuo mums, europiečiams vienintelės suprantamos priežasties - karo. Taip, kai kas ieškosi geresnio gyvenimo ir mano manymu, tai yra visiškai suprantama - mes, lietuviai darome tą patį Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje ar dar kokioje Danijoje. Pasaulis darosi vis multikultūriškesnis ir tai nėra blogai, kol mes žinome savo vertybes - šio jau niekas negali pavogti.

Vienas pabėgėlių 10 metų gyveno kalėjime dėl to, jog buvo homoseksualus. Kitas bėgo nuo tėvo, iš kurio turėjo perimti karaliaus postą (kartu ir daug atsakomybių, prievartinių įsipareigojimų, kurie nebūtinai yra humaniški). Dar kitas - patyrė didelį verslo žlugimą ir tapo nemėgiamas vietinių - tad vėl, teko iškeliauti.

Turbūt labiausiai įstrigęs pasakymas viso susitikimo metu, nuskambėjęs iš afrikiečio lūpų buvo "Jeigu jūs atvyksite į Afriką, mes jūs svetingai priimsime, gerbsime ir papasakosim apie savo kultūra. Kodėl Jums sunku padaryti tą patį?"

Stovyklos kiemelis.

Esu dėkinga už šią patirtį, bet taip pat laiminga esu ir už sutiktus naujus mainų moksleivius, išsisklaidžiusius visoje Europoje: dauguma atvykusių į Italiją, šiuo metu gyvena Vokietijoje arba Estijoje, o pastarąja yra išsirinkę tikrai įdomesni veikėjai - jie norėjo kažko naujo, nematyto ir nelabai girdėto. Vienas tokių - belgas Pieter, turbūt vienas nuoširdžiausių ir linksmiausių iki šiolei sutiktų žmonių - sakantis taip ir maudynėms naktį šaltoje jūroje, sakantis taip melui, jog Estijoje yra sukurti sūreliai (kohuke), ir sakantis "taip, aš galiu padėti" žmonėmis, turintiems asmeninių problemų. Su juo kalbėdama supratau, kiek daug laiko išleidžiu nevertingai literatūrai (ir esu įkvėpta perskaityti kelias jo rekomenduojamas knygas), vengiu į mane nepanašių žmonių, kas atneštų naujų spalvų į mano požiūrį, jog pozityvumas visada yra gerai ir dar kartą įsitikinau, kad kovojimas dėl savo laimės nėra savanaudiškas poelgis. Jis myli Estiją, didžiuojasi įsigytais greičio akiniais ir orginaliomis "Adidas" striukytėmis (kurių jau ir aš užsinorėjau), dažosi plaukus, nes ten taip madinga ir jis nori pilnai įnerti į šią kultūrą, o pusė nuotraukų instagrame yra užfiksuotos taisyklingoje gopniko pozoje. Va čia tai žmogus!

Vienas vakaro pokalbių.

Kitas vakaro pokalbis.

Kita mane nustebinusi mergina - amerikietė Julia, kurios pirmoji norima mainų šalis buvo Lietuva. Perskaičiusi Rūtos Šepetys knygą "Tarp pilkų debesų" (anglų kalba pavadinimas yra "Shades of Grey" ir tikrai, pradžioje pagalvojau, jog omeny ji turėjo "50 shades of Grey", kas pasirodė keista priežastis norui atvykti į Lietuvą), ji pradėjo mokytis lietuvių kalbos ir domėtis mainų programomis. Gaila, kad galų gale ji išvažiavo į Čekiją, nes tėvai išsigando mus tykančių rusų. Ir štai stereotipas apie Lietuvą, puikiai tinkantis šiai temai - ne viskas ką skaitome ir girdime atitinką tikrovę.

O vieną meksikietį, Rūta ir aš, privertėme įsimylėti Lietuvą, kas vėlgi liks gražus atsiminimas. Pamačiusios, jog pietums jis nevalgo kukurūzų, mes pradėjome išsigalvoti visokius juokučius apie Meksiką tuo pačiu ją lygindamos su nuostabiąja LIThuania - ir jį tai sudomino, juk prieš šį projektą jis net nežinojo, kad ši valstybė egzistuoja. Ir nors atsisveikindami mes tryse visi verkėme, tikiuosi, kad jis atvyks kada nors į Lietuvą, neturinčia jokių sienų!

Paskutinį vakarą, su Pieter ir Rūta, paruošėme projekto uždarymo šou, kuriame šokome "makarena" su stereotipine slavų apranga (dauguma drabužių buvo Pieterio, haha) ir vedėme oskarų įteikinėjimo ceremoniją su juokingomis nominacijomis - dar viena pamoka, labai svarbi man, aš nemoku garsiai kalbėti prieš publiką ir išreikšti visas savo mintis. Šį kartą jaučiausi labai komfortabiliai ir viena mano nustatytų priežasčių šiam išsvajotajam jausmui buvo tai, jog beveik viską darėme eksprontu ir aš labai pasitikėjau savaisiais partneriais. Pasirodo, tai tikrai yra svarbu! Sekanti išmokta ir ateityje man praversianti pamoka, kurią supratau tolimesnėje vakaro programoje (šioji buvo sugalvota Rūtos ir aš esu jai beprotiškai dėkinga) - žmonės neatkreipia dėmesio į tavo išvaizdos minusus, jeigu pats neatkreipi į tai dėmesio. Mano atveju - tai ūgis (180cm), apie kurį aš labai mėgstu skaidyti juokelius. Ir šį kartą, kai žaidėme visiems žinoma žaidimą, kur reikia kiekvienam ant popieriaus parašyti po komplimentą ar pastebėjimą, gavau tik vieną reakciją dėl savo centimetrų, kai paprastai bent pusė tokių būna. Ir aš taip džiaugiausi, jog šie vaikai įvertino kitas mano savybes.

Vakaro vedėjai.

Pati Genuja yra turbūt gražiausias mano matytas šiaurinės Italijos miestas. Nors lankytis teko jau antrą kartą, viskas sukėlė naujus jausmus (o galbūt tai lėmė žmonės šalia) - džiaugsmui nesukliudė nei mano sloga, nei išleistų pinigų skaičius (matot, po Šveicarijos viskas atrodė labai pigu), nei turbūt dar vienas papildomas kilogramas, kurį priaugau kiekvieną dieną valgydama makaronus, ledus ir tą duonelę, keptą su daug alyvuogių aliejaus. Labai patiko ir necentrinė miesto dalis, kurioje mes gyvenome - Nervi. Mūsų viešbučio (kuriame visuose kambariuose kabėjo jėzaus kryžiai) langai buvo nukreipti tiesiai į jūrą, o apylinkės nebuvo tokios turistų apvaikščiotos, jei lankysites šiame mieste - su traukiniu pavažiuokite ir čia!

Bet galų gale, labiausiai pasiilgau tavęs, Rūta. Ačiū, jog važiavai kartu, ačiū, jog kėleisi rytais anksčiau dėl 60 centų rytinės kavos ir pokalbių, ačiū, jog su manim gulėjai ant šaltų plytelių prie jūros, kol kiti linksminosi karaokėje, ačiū, jog pasidalinai pica ir ačiū, jog kartais nusijuokdavai iš mano juokelių. Lygiai po 48 dienų susitiksime Berlyne, kitame nuotykyje!

Stovyklos nedekvati daina:

Stovyklos nedekvatus juokelis:

"What does giraffe say before jumping off the cliff? Nothing, it's an animal"

Tikiuosi po kelių dienų pasisveikinti su Jumis Eurovizijos tema, o šiandien linkiu jums pozityvumo,

Simona.

Apie savižudybes ir jos pėdsakus šiuolaikiniuose kūriniuose

Vasarą skaičiau J. Niven knygą "All the bright places (yra išversta jau ir į lietuvių kalbą)" ir pamenu, jog užvertus paskutinį puslapį apie 22 h. (o gal anksčiau, bet buvo tik sutemę) dar ilgai sėdėjau terasoje ir klausiau tolumoje šėlstančios jūros. Pasisekė tuo metu atostogauti Sicilijoje ir turėti vienas džiugiausių sezono dienų, kuomet mane supo šeima, draugai ir šiltos naktys. Vis dėl to, knyga sugebėjo mane suvirpinti tai akimirkai. Problema ta, jog jau nepamenu tiksliai nei apie ką galvojau, nei kodėl šiandienos mediatekoje tokia tema mane taip stipriai palietė, nei kokia istorija vyniojosi aplink savižudybės toną. Tik noriu jums stipriai ją parekomenduoti, o ypatingai žmonėms, kurie mano, jog viską apie tai jau žino.

O štai prieš valandą pabaigiau žiūrėti serialą "13 priežasčių kodėl". Tiesa, kadangi žiūrėjau viską legaliu būdu, "Netflix" svetainėje, po trylikos serijų turėjau dar ir galimybę įvertinti interviu su aktoriais, prodiuseriais bei kitais žmonėmis, susijusiais su istorija. Trisdešimt minučių paaiškinimą dėl filmavimų subtilybių, herojų elgesio bei visuomėnės požiūrį į savižudybes pabaigiau žiūrėti pagrinde dėl pagaliau mielos ausims anglų kalbos (mat visą serialą žiūrėjau prancūziškai ir taip, buvo pakankamai sunku) ir aktorių išgirsto balso, tačiau kažko, kas galbūt sutvirtintų mano nuomonę apie istoriją, neišgirdau (nors vėlgi, nerekomenduoju šios dalies praleisti, visus viskas veikia skirtingai).

Kai buvau penktokė, o gal ketvirtokė (prieš gerus 5-6 metus), ši knyga buvo labai populiari mano mokykloje, o aš, net ir bibliotekoje dirbančiai moteriai žinoma dėl pomėgio daug skaityti, buvau viena pirmųjų atsivertusių knygą. Perskaičiau greitai, ir lygi šiolei atsimenu, jog sužavėta nebuvau. Negaliu sakyti, kad man visiškai nepatiko, nes turbūt nei apie vieną knygą, nei apie vieną filmą to pasakyti negalėčiau - dažniausiai man tai pasireiškia jausmų po pabaigos neturėjimu, o jei nieko nejauti, turbūt ir nuomonės jokios negali turėti. Vis dėl to, apsidžiaugiau sužinojus, jog šis serialas bus statomas, tikėjausi, jog dabar, būdama vyresnė, istoriją išgirsiu kitaip, tačiau... Mėgavausi žiūrėjimo procesu, nemeluosiu. Nemeluosiu, jog ir prievartavimo scenos ar pati savižudybė privertė pasijusti nejaukiai (ir labai džiaugiuosi, kad bent čia nebuvau abejinga). Ir nors tema yra aktuali, šio kūrinio jai spręsti nerekomenduočiau.

Esu skaičius ir žiūrėjus tikrai nemažai filmų, susijusių su savižudybe ir manau, jog jie tikrai verti scenos, juk tai yra antra populiariausia paauglių žūtis pasaulyje ir deja, skaičiai ties metais didėja. Savo aplinkoje tokio mirties būdo pasirinkimo nesu jautusi taip stipriai, nes labiau tai lietė mano pažįstamus, o ir tikiuosi, jog to patirt neteks, tačiau vis dėl to, žmogaus savižudybė nėra savanaudiškas poelgis. Taip, tai yra skaudu, bet kaltinti žmogų vien dėl to, jog jis sukėlė skausmą tėvams ir draugams, yra juokinga ir savanaudiška, nes galų gale - jam skaudėjo labiausiai. Jokiu būdu neteisinu šio poelgio ir pritariu tam, jog savižudybė niekada nėra išeitis, bet nereiktų dėl to sugriauti ir savo gyvenimo.

Neseniai susipažinau su tokiu belgu (ir apie jį, bei kitus įdomius, mane daug ko išmokiusius žmones turbūt reikės rašyti atskirai), kuris padeda žmonėms sergantiems depresija, bulimija, patyrusius seksualinius prievartavimus ar tiesiog, neturintiems noro gyventi, manantiems, jog jie yra nieko verti. Dauguma jų, beje jis sutiko "Tinder" programėlės pagalba, kuria pradėjo naudotis dėl estų kalbos tobulinimo (šiuo metu jis yra mainų moksleivis Estijoje) ir esu tikra, kad daug kam padėjo, vien jau man jo pokalbis įkvėpė daugiau džiaugsmo ir daugiau pasitikėjimo. Aš tik noriu pasakyti, jog pagalba visada yra: pradedant nuo specialių telefoninių linijų baigiant paprastais žmonėmis, tačiau didžiausia pagalba yra žinojimas, jog jus nežinote, kas jūsų laukia ateityje ir vien dėl to yra verta gyventi,

Simona (kuri turi per daug minčių šį vakarą ir jai labai įdomi tavo nuomonė).

Kaip atrodo mainų metai Šveicarijoje?

Nerašant čia greičiau kaupiasi dienoraščio lapai ir dienos bėga itin greitai - ir taip sakau ne dėl to, jog visi stebisi šiuo reiškiniu, bet tikrai, kartais pasižiūrėjus į kalendorių belieka tik stebėtis. Planų dar likusiems nepilniems 4 mėnesiams - begalė, tad belieka prisiminti kaip tikslingai planuojamas laikas, susidėlioti išlaidas ir judėti su prancūzų kalba ant liežuvio galo į naktis, pilnas laimės ir džiugesio.

Vevey miestas ir žymioji didelė šakutė šalia maisto muziejaus

Prieš važiuojant į Šveicariją mamai prižadėjau, jog šiais metais "nešvaistysiu" tiek daug laiko Eurovizijos kultui: nacionalinėms ir ne tik atrankoms, konferencijų laidų peržiūromis, aiškinimais, koks yra vieno ar kito atlikėjo ūgis, komentarų skaitymas ir taip toliau, ir taip toliau... man šis konkursas reiškia labai daug, tačiau vis dėl to, šių metų tikslai yra visai kitokie ir aš kalbu ne tik apie naujos kalbos mokinimasį, bet ir apie naujų hobių paieškas, naujos savęs atradimo, tačiau su kiekvienais metais mano susidomėjimas konkursui milžiniškai didėja ir aš jau net nebebandau to stabdyti, tuo labiau, jog šių metų Lietuvos atrankoje ir net paskutinėje laidoje (finale) dalyvavo dvi merginos, kurių viena yra mano bendraklasė - Paula bei Kotryna Juodzevičiūtė. Palaikiau, skaičiau, tauta išsirinko kitą nugalėtoja ir aš vis vien esu laiminga bei šiuo klausimu turbūt nejudu pasroviui: galbūt daina nebuvo visiška mano favoritė (jei įdomu, labiausiai patiko E. Lubys), tačiau kol kas tai yra vienintelė Lietuvos siųsta daina, kurią esu įsirašiusi į grojaraštį ir mielai klausausi kiekvieną dieną. Ar ji kitokia? Taip. Ar ji primena kiek nors V. Matačiūnaite? Galbūt tik savo kitoniškumu, bet galbūt Eurovizija ir yra ta vieta, kur mes turėtume parodyti, kaip mes suvokiame kokybišką muzika? Taip, daina yra "auganti" ir prie "ausies limpa" ne iš pirmo karto, tad tai gali būti kliūtis Kijeve, kur pasirodyti galėsime daugiausiai 3 kartus (sakau 3, nes kiti sako 2, bet juk jei laimi - dainą reikia kartoti tą patį vakarą), tačiau aš tikrai prižadu šiais metais parašyti ilgą straipsnį apie "Euroviziją" ir dar kartą įrodyti savo meilę šiam konkursui bei gal sudominti ir jus (o jei jau domitės, sudominti dar labiau).

Ciuricho nagrinėjimas su moksleivėmis iš JAV ir Portugalijos

Bepaisant kartais nuobodokų darbo dienų (nors situacija po truputį gerėja dėl "ilgesnių" dienų, kuomet produktyvumo neišsunkia šaltis bei tamsa), savaitgaliai ir atostogos susikomponuoja iš tikrai smagių akimirkų, kurių grįžusi į Lietuvą tikrai smarkiai pasiilgisiu - tų pačių vakarų mano anksčiau vadintame nemėgstamiausiame mieste Fribūre, kur pagaliau su čia esančiais mainų moksleiviais atradome ką veikti (yra lazerių smagus žaidimas ir baras vadinamajame "downhill'e", nuo kurio balkono nusidriekia įspūdinga alpių panorama, turime ir porą užeigų skaniai kavai bei ypatingai jaukų knygyną, kuriame visada nemokamai galima įsipilti arbatos) arba karnavalo šventės, kurioje šiais metais sudalyvavau tik dviejuose miestuose, bet abejuose mane lydėjo nuostabi kompanija ir (ne)planuoti nuotykiai. Vasario-balandžio mėnesį vykstantis renginys Šveicarijos daugumos miestuose kviečia žmones persirengti ir keliauti į gatves šokti bei tiesiai šviesiai sakant, išgerti - 2 kartus apsilankiau Liucernoje, 2 kartus Bazelyje, kuriame ritualas yra daug labiau išlaikęs tradicijas ir šį kartą įsiminė labiau dėl to, jog norėjus nueiti į atidarymą, namus sekmadienio naktį palikau porą minučių prieš vidurnaktį, visą naktį vaikščiojau mieste su draugais ir stebėjau renginį, o septintą ryto jau pasigavau traukinį, prisipirkau kavos ir dar atsėdėjau visas pamokas mokykloje (mano mieste ši šventė buvo anksčiau, tad atostogų neturėjome). Ir tikrai, labai norėtusi kitais metais atskristi čia tik dėl šios šventės, bet jau ir kompanijos tokios nebebus ir traukinių nemokamų - tad visad stengiuosi džiaugtis šia akimirka ir būti dėkinga už tai ką turiu, o šiuo metu gyvenime turbūt turiu labai daug.

Paskutinį penktadienį sostinėje vyko ir muziejų naktis - ir taip, aš žinau, jog tokią mes turime Vilniuje, tik gaila, jog joje besilankiau tik vieną kartą, o šiais metais ir vėl nepavyks, tad labai apsidžiaugiau, kad šį renginį galėsiu išgyventi savo dabartinėje gyvenamojoje valstybėje, nors čia jis pasitaikė ir gana brangus. Vis dėl to, viena iš pirmųjų šiltų naktų, prasidėjusi dvejomis porcijomis ledų ir laužais botanikos sode žadėjo daug smagių akimirkų, tokių kaip naktinis parlamento aplankymas ar "šveicariškas kebabas" ant pagaliuko, taip pat dar keletas smagių koncertų bei vėlgi, pirmasis metų gulėjimas ant žolės.

Šveicarijos parlamentas muziejų nakties metu

Dar vieną šeštadienį su dvejomis estėmis ir dvejais turkais (dėl to kartais nesmagu būdavo, nes pradėdavo tarpusavy savomis kalbomis juokauti ir pavyzdžiui nebaltai manė, jog Estijoj ir Lietuvoj šnekama ta pačia kalba) apsilankėme didžiausiame Šveicarijos vandens atrakcionų parke, kuriame buvo labai brangu valgyti, o ir bilietų visos dienos nenusipirkome, tad nuo begalinio bėgiojimo laipteliais į ekstremaliausias čiuožyklas, grįžę atgal į Ciurichą ir išbadėję prisipirkom tiek daug maisto, jog bent jau man net sekančią dieną bloga buvo (o galbūt esmė buvo ne kiekyje, juk pagrindiniu patiekalu tapo lydyto sūrio karštame aliejuje kepsneliai su fri bulvytėmis ir majonezu), bet užtat traukinyje visi dar labiau susibendravome kalbėdami apie savo keistus hobius ir įpročius (žinokit puiki tema, jei nori kažko smagaus, bet ir ne pokalbių apie orą).

Įsivėriau dar vieną auskarą dešinėje ausyje, du kartus peržiūrėjau "50 tamsesnių atspalvių", apsilankiau du kartus "Rotary" mainų moksleivių rengtoje laužų naktyje (velniškumas slypi tame, jog tai ne mano organizacija), užsiregistravau į kelionę Italijon, o dar su Rūta (mainų moksleive Vokietijoje) planuojame savaitgalio išvyką į Vokietiją, spėjau pabuvoti ir nieko įspūdingame maisto muziejuje (nors skambėjo tikrai viltingai), važiavau traukinyje pirmąja klase ir gavau nemokamą sumuštinį, išbandžiau Vietnamo kovos menus, pagaliau apsilankiau Ciuricho Langstrasse gatvę, kurion būtinai sugrįšime į hipsterišką bariuką suvalgyti tacos, o gatvė yra ypatinga, nes primena raudonųjų žibintų kvartalą Amsterdame su savo porno filmų kino teatrų, striptizo klubais ir ant šiukšliadėžių išpurkštais feminimo ženklais, pagaliau perskaičiau Hario Poterio 8 dalį ir dar padariau daug dalykų, kurių jau nebepamenų, pradėjau pavydėti būsimiems mainų moksleiviams ir suvokiau, jog liko mažiau nei 100 dienų, dėl to aš mėgausiuosi iki galo, o Jums sakau sudie ir palieku smagų esto kūrinį, kuris mums sukėlė daug šypsenų!
Simona

The Weeknd, vasario 26 diena

Paskutiniu metu mano mintys suka į muzikos industriją - ir galbūt tai tik toks metų laikas, kuomet aš pradedu sekti visas naujienas apie "Euroviziją", bet galbūt tai šioks toks svajonių ateities profesijos realizavimas - nežinau kaip ir nežinau kodėl tą pajutau tik dabar, kai ir anksčiau buvo galima nuspėti, kodėl kišenėse švilpauja vėjai (nes vėliau su tomis pačiomis kišenėmis ėjau į koncertus), bet galbūt tai yra dar vienas dalykas, į kurį mane atvedė mainai?

Nuotraukos šaltinis

Lietuva nėra didelė, bet Šveicarija yra dar mažesnė nors ir su daug didesne populiacija, bei patogesne geografine padėtimi - koncertų čia netrūksta, o nuvykti iki jų nėra sunku, kad ir kur jie vyktų: pirmasis laimikis turėjo būti "Chainsmokers", bet dėl stovyklos apsilankyti renginyje negalėjau, tačiau vos po jos pamatėme reklamą į tuo metu dar atrodžiusį tolimą "The Weeknd" koncertą, tad nei bilietų skubėjom pirkti, nei su šeima planų derinti. Tačiau vardo žinomumas padarė savo - per kelias dienas stovimų bilietų neliko, tad vos tai pamačiusios suskubome nusipirkti pigiausių likusių bilietų ir vėliau net labai negalvojau apie koncertą, turint omeny, jog gyvenu visai neblogai ir taip.

The Weeknd, visur apibūdinamas kaip kanadiečių atlikėjas, nors jo šaknys sieja ir Etiopijos kraštus, šiuo metu yra puikiai žinomas ir jei šio pseudonimo neesate girdėjusios, tikiu jog išgirdus jo muziką, atmintyje kažkas sukirbėtų kaip ir mano širdyje kirbėjo vasario 26ąja diena, Ciuricho koncertų salėje.

Koncertas, kaip ir pridera, prasidėjo su apšildomaisiais dainininkais. kurių vardų net nežinojome, tačiau kaip vėliau supratome (ar pasiskaitėme), Bryson Tiller nėra koks no name'as ir jo dainos youtube kanale siekia milijoninius skaičius peržiūrų (o po viena daina jų galima net ir 200mln. paskaičiuoti). Vardą naują sužinojome, publiką tikrai sužavėjo ir dvasią r&b bei hiphopo muzikos paskleidė - vis dėl to, bent jau man tokios muzikos koncertuose, nežinant dainų ir žodžių nėra taip įdomu klausytis, tačiau su paskutinėmis dainomis įprasminau ir save dainose, dažnai kartodama "hei". Vėliau, didelės pertraukos nedaręs (ir šiaip, be jokių įprastų muzikantams vėlavimų - įdomu, ar The Weeknd toks punktualus, ar Šveicarija priduoda savų taisyklių) ant scenos pasirodė ir vakaro žvaigždė - pusvalandį dainavęs naujausio albumą, drįsiu teigti, nežinomiausias dainas, didelio įspūdžio nepadarė per pirmąją dalį. Didžiausias siurprizas - kelios dainos stovint ant aukštos dėžės. Ir nors bandė jis publiką atgyvinti įvairiais šūksniais, visi norėjo bent kelių žinomesnių dainų. Žinot, kad būtų bent jau išlaikytas balansas.

Per pusvalandžio pertrauką dauguma žmonių nusipirko maisto, mano draugė mokėsi rytdienos egzaminui (ir sakau egzaminui, nes yra paskutinėje gimanzijos klasėje ir jos laukė paskutinis istorijos egzaminas kitą rytą, 8 valandą), o scena buvo rengiama kitai daliai pasirodymo. Ir tada prasidėjo - krosiukai ant podiumo, virš kurio kabėjo pailgas trikampis bei visi hitai iš eilės - nors mes buvo sėdimose vietose, ši veikla greitai atkrito, nes visas sektorius pradėjo šokinėti ir garsiai dainuoti. Ir mūsų vakaro dėmesio centras pasakė, jog kol kas tai buvo garsiausias šio koncerto turas. Viskas, kaip ir planuotai baigėsi 23 valandą vakaro, kuomet pagaliau išsiėmėme ausų kištukus (taip, jups dalino prieš koncertą) ir laimingos patraukėme namo.

Bendrai koncertą vertinčiau vertą tų 90 frankų, bet visgi skaudu matyti kitose turo šalyse ženkliai mažesnes kainas. Ar trūksta jo legendinės šukuosenos? Nelabai, vis dėl to didžiausias The Weeknd atskiriamasis bruožas yra jo balsas, puikiai tinkantis tokio stiliaus muzikai.

Jei The Weeknd koncertuotų Lietuvoje, ar bėgtumėte į jo koncertą?
Simona.

Graikijos krizė jaučiasi

Leiskite jums papasakoti apie greitį. Fizikoje ir matematikoje dažnai galima aptikti šį reiškinį ir turiu pasakyti, jog su šia formule uždaviniai man visai patinka - nei sunkūs, nei reikalaujantys didelės logikos. O tai, kas reikalauja logikos, yra svarstyklių rodyklė, kažkokiu reaktyviniu būdu pasisukusi į dešinę pusę. Formulės šiame uždavinyje taip ir nesupratau, bet ir nelabai nuliūdau, nes toks "netikėtas" reiškinys įvyko per pavasario atostogas, Graikijoje.

Iš principo, visa istorija turėtų prasidėti nuo "seniai, seniai", bet jeigu neskaičiuotume kalendorinių dienų, nebuvo tai taip ir seniai. Bent jau mano akyse iki šiol stovi keistai į apsiverkusią paauglę žiūrintys graikai. Taip, jai penkiolika, bet jos ausys yra pernelyg jautrios slėgiui, kurį sudaro leisdamasis lėktuvas. Ir taip, apie save tokioje padėtyje kalbu trečiuoju asmeniu. Dar labai puikiai atsimenu, kai Ugnė (mergaitė, su kuria dažnai tenka keliauti dėl šeimų draugystės) man tėškė su koja į veidą dėl to, jog per ilgai dainavau (aš irgi nesupratau, kodėl tai blogai, neklauskit) ir kai sudužo mano telefonas (kurį pirkau iš savo ilgai taupytų kišenpinigių. Ilgai), ir kai "Starbucks'e" pirmą kartą nusipirkau neskanios kavos. Paskutinysis minėtas įvykis taip šokiravo, jog prisiekiu, Delfi antraštę labai brangiai nupirktų. O aš ir parduočiau, kad tik galėčiau keliauti, nes to niekada nebus gana.

Rytinė kava

Kovo 19 dieną, šeštadienį iš mylimiausio miesto, Vilniaus, pasukome į Varšuvos pusę. Iš Lenkijos sostinės turėjome pasiekti ir kitą, Europos kaip kokios močiutės, kuri vis įkiša eurų į kišenę, mylimos šalies sostinę - Atėnus. Žodžiu, pirmos dienos apibendrinimas būtų toks - kol Lietuvoje snigo (aš tikiu, jog prisimenat dar tą atostogų džiaugsmą, nes aš to negalėjau patirti), mes prie baseino dar lieknas talijas nutiesę, skanavome braškes. Ir šaukštais kabinome to riebaus riebaus graikiško jogurto. Beje, jeigu Lietuvoje tai yra ten kokių Pauliukevičių ar Žuolyčių maistas, tai ten atvirkščiai, tai yra riebesnis produktas. Ir gardesnis, kas be ko.

Turbūt didžiausią įspūdį ir paliko Atėnai. Esu miesto žmogus ir kelionėse mane gyvenvietės kultūra domina daug labiau nei gamta (su kuria susipykus nesu, bet dažnai nepastebiu skirtumų tarp kokios Prancūzijos ir Italijos). Vis dar negaliu pasakyti, ar miestas man patiko, ar ne, bet gyventi ar mokytis jame neturėčiau.

Indija Europoje - taip pavadinčiau Graikijos sostinę. Tiesa, Azijos šalyse nesu buvus, tad lyginti nėra labai profesionalu, bet iš įvairių knygų, filmų ir straipsnių susidariau apie Indiją vos ne tokią pačią nuomonę kaip ir apie Atėnus. Prabanga kairėj, o dešinėj skurdas. Daug keliamo žmonių triukšmo, Gariūnų turgus centre ir auksinės spalvos papuošalai. Įdomu būtų buvę aplankyti šalį prieš 10 metų, kuomet dar čia nebuvo tiek daug emigrantų ar kitaip sakant, pabėgelių, kurių legaliai dabar čia yra net 50 tūkstančių. Nesakau, jog esu prieš pabėgelius, bet tikrai esu prieš dabartines sąlygas ir jų daroma žalą dabartinei Europai. Blogas jų integravimas į kultūrą stipriai jaučiasi, o ypatingai šalyje, kurioje ir šiaip šiuo metu yra krizė (nors galbūt nėra ko graikams jos ir bijoti. Pas juos šilta, šalia yra jūra - išgyventi įmanoma ir už minimumą).

Turbūt dar niekur nesu mačiusi tokios kainų amplitudės kaip Graikijoje. Arba labai brangu, arba labai pigu. Vienoj vietoj centre galima gauti šviežiai spaustų apelsinų sulčių už eurą, paėjus 100 metrų teks ir penkis atiduoti. Aiškiai matyti, jog bandoma pinigėliais "sužaisti" su vargšais naiviais turistais, kurių prašoma mokėti tik grynaisiais ir mokėti daugiau. Kaip ir visur, tik dar įkyresnis požiūris į turistą, kuris jeigu jau atvyko, reiškias yra aptekęs pinigais. Bet kaip ir minėjau, apsisukti galima ir labai pigiai, netgi ir valgant prabangiuose restoranuose. Atsakymas į klausimą "kaip" yra paprastas ir pritaikomas visose kelionėse - teiraukites vietinių žmonių.

Šeima.

Dar vienas, mane labai nustebinęs dalykas - ta pati gamta. Nelabai matau skirtumų tarp kokios Graikijos ir Portugalijos (čia jūra, ten vandenynas - prie didelių skardžių vistiek taip pat stipriai bijau įkristi), tačiau su Italija ir Prancūzija tikrai būtų galima sulyginti. Ant uolų "auga" daugiau spalvų - įvairesnis asortimentas augalų ir žolių, tačiau mažiau apgenėtas ir prižiūrėtas, deja. Važiuojant iš užmieščio (gyvenome 20 km. iki Atėnų) į sostinę infrastruktūros susiliejimas su gamta yra lyg iš Kalifornijos automobilių reklamų, patikėkit. Vingiuotas kelias -iš vienos pusės aukšti kalnai, iš kitos mėlyna skaidri skaidri jūra - trūko tik atidaryto automobilio stogo, jog galėčiau pusiau išlįsti ir mojuoti Amerikos vėliava, kuri gražiai plevėsuotų dėl mašinos sukurtų dirbtinių oro srovių. Dar galėtų groti kokia Lana Del Rey. Žodžiu, tikra ir skoninga amerikietiška svajonė.

Maistas. Dar viena, mano širdelei artima sfera, kurią visada norisi aptarti. Kaip tik prieš išvykstant į Graikiją buvau "Kelionių guru" renginy lofte, kuriame kalbėjo apie kelionių tipus, pačias keliones ir t.t (ir kas nebuvo, siūlau kitais metais nukeliauti, įkvėpimo ohoho kiek galima prisigaudyti). Ir žinot, man turbūt labiausiai artimas kelionių tipas yra būtent "Simona, nesidrovėk kilogramų, paragauk to, to ir dar ano". Kiek buvo įmanoma, ragavau visko - pradedant nuo tradicinių patiekalų, baigiant vėl gi, amerikietiškais ar multi-kultūriniais desertais, kurių Lietuvoje nėra. Išvada paprasta - Graikijoje geriausia mėgautis vietiniais šviežiais vaisiais ir daržovėmis, o pavyzdžiui, gimtinėje mano mylimos graikiškos salotos, vietinėje virtuvėje nepatiko. Per stiprus ožkos sūrio skonis ir viskas. Dėl to ir teko nusivilti daugeliu jų pyragų, kuriuos atvirkščiai nei mūsų šeima, kelionės draugai liaupsinio.

Aš žinau, jog tai toli nuo Graikijos kultūros, bet buvo skanu.

Atėjo eilė ir dalykui, kuris visai nepatiko. Pirmąją dieną nusprendėme apsilankyti terminiuose baseinuose. Mes jau esame juose buve Italijoje, tik tuomet buvo karšta, tad nebuvo taip malonu juose maudytis, kaip turėjo būti šį kartą. Ir nors paplaukioti ir panardyti išdrįsome, vandens temperatūra buvo lygi prie vilos esančiame baseine, kuriame per visas atostogas išsimaudėme tik kelis kartus dėl šalto pojūčio. Galbūt tik mažytė detalė, kuri patiko prie Graikijos terminių vandenų - tos mažos žuvytės, suvalgančios nuo tavęs mirusią odą. Yra keletas vietų Vilniuje, kur už tokia procedūrą reikia mokėti, o štai čia, stovint arba ramiai sėdint jos pačios priplaukia ir labai labai maloniai valgydamos žmogaus kūno daleles mus kutena ir glosto. Įdomi patirtis, kurią tikrai sutikčiau pakartoti.

Terminiai vandenys.

Ilgos naktys paslapčia nuo tėvų plaukiojant baseine jau greitai sugrįš, nes pagaliau atėjo vasara. Ir mieli skaitytojai, linkiu per šį sezoną padaryti viską, ką tik galima. Keliauti galima ir už minimalias sumas, patirti nuotykius galima ir vienam. Darykite viską, o šį kartą su šiokia tokia kelionės apžvalga aš atsisveikinu ir labai laukiu Jūsų reakcijų (įrašo pabaigoje) bei komentarų.

Labiausiai kelionę primenanti daina:

Noriu pajodinėti drambliu, nuvykti į Taizė ir padaryti dar 98 dalykus

Šie mokslo metai buvo pilni įvairiausios veiklos. Nauji įspūdžiai, naujos patirtys, organizacijos, projektai, pirmasis gyvenime vienetas dienyne... bet kas svarbiausia, žinau, jog dar labai daug laukia. Dar daugiau. Ir esu pasirengusi dėl to stengtis ir dėl to kovoti. Pristatau Jums šimtą naujų gyvenimo tikslų (kurie, žinoma, visada bus pildomi) ir tikiuosi, jog kiekvienam iš jų ateis diena, kuomet galėsiu juos išpildyti. Kai kurie pažadai konkretus, kiti nelabai, bet tikiuosi, jog bus įdomu mestelti akį ir galbūt tai suteiks įkvėpimo ir Jums - ir Jums sugalvoti svajones (o galbūt jas paildyti), kurių galėsite siekti. Skanaus mano saldžiojo šimtuko:

1. Išbandyti vandens dviračių sportą;
2. Išvykti į mainų programą;
3. Tapti žurnaliste;
4. Įkopti į aukštą viršūnę;
5. Išpildyti vaiko svajonę;
6. Išbandyti banglenčių sportą;
7. Išbandyti nardymo sportą;
8. Parašyti istoriją;
9. Aplankyti vasaros muzikos festivalį;
10. Nuvykti į jogos/meditacijos stovyklą Azijoje;
11. Apsilankyti Singapūro Infinite pool;
12. Pasiekti idealius kraujo rezultatus;
13. Išmokti kokią nors užsienio kalbą be anglų ir prancūzų (ir išmokti kuo daugiau kalbų);
14. Aplankyti kuo daugiau Lietuvos kultūrinių renginių, pvz.: Mados infekcija, Kultūros naktis;
15. Tapti vegane;
16. Tobulinti savo tinklaraštį, pritraukti daugiau sekėjų;
17. Įveikti dviračių baimę ir išmokti juos valdyti;
18. Paplaukioti su delfinais;
19. Apsilankyti veganų susitikime;
20. Sudalyvauti tarptautinėje MEP sesijoje;
21. Išmokti groti ukulėle;
22. Įsigyti kačiuką;
23. Neturėti pinigų stygiaus/išmokti taupyti ir tinkamai investuoti pinigus;
24. Padirbėti kaip renginių apžvalgininke;
25. Išmokti dirbti su reklama;
26. Surasti žmogų, kuriuo galėčiau pasitikėti ir su kuriuo kartu galėčiau praleisti kad ir kiekvieną dieną;
27. Perplaukti Arizonos upę;
28. Įstoti į LLJ, LMP arba į kokią nors politinę jaunimo organizaciją;
29. Įstoti į universitetą užsienyje;
30. Surengti konferenciją;
31. Parašyti vegan receptų knygą;
32. Pamatyti olimpinių žaidynių atidarymą/uždarymą;
33. Šokti su oro parašiutu;
34. Perskristi ilgiausiu pasaulyje lynu Dubajuje;
35. Skristi oro balionu;
36. Šokti gumomis nuo skardžio;
37. Pašokinėti nuo uolų į vandenyną/ežerą;
38. Nufilmuoti soc. eksperimentą apie gėjus ir jį aprašyti;
39. Aplankyti restoraną su Michelin žvaigždute;
40. Atrasti mylimą sportą;
41. Pasisiūti (arba bent sukomponuoti) suknelę;
42. Pabandyti per vieną dieną suvartoti 10 tūkst. kalorijų;
43. Vasarą su draugais padirbėti kokiame nors užsienio mieste;
44. Nuvykti į Taizė;
45. Su draugais ir mašina apkeliauti vakarų Europą;
46. Išmokti jodinėti;
47. Nusifilmuoti kokioje nors reklamoje/filme;
48. Pačiai įrengti savo butą/namą;
49. Aplankyti Kopenhagą;
50. Nuvykti į Balį;
51. Nueiti į 21 pilots koncertą;
52. Aplankyti Berlyno arba Tel Aviv populiariausią klubą;
53. Išleisti jaunimo žurnalą mokyklose;
54. Sudalyvauti Colour Run;
55. Sudalyvauti mokyklos prezidentų rinkimuose;
56. Aplankyti Australiją;
57. Aplankyti geriausiai vertinamą pasauly atrakcionų parką;
58. Aplankyti Astridos Lindgren ir Anos Frank muziejus;
59. Apsilankyti pas būrėją;
60. Padaryti food swap'ą su užsieniete;
61. Pajodinėti ant kupranugario;
62. Pajodinėti ant dramblio;
63. Apsilankyti Hario Poterio pramogų parką;
64. Išmokti slidinėti;
65. Pereiti piligrimų kelią;
66. Apsilankyti veganų maisto festivalyje;
67. Perskaityti rimtesnę enciklopediją;
68. Išversti kokią nors knygą iš anglų kalbos į lietuvių;
69. Paskraidyti sraigtasparniu gražioje vietovėje;
70. Pasavanoriauti kokiame nors labai dideliame renginyje/projekte;
71. Aplankyti PAR;
72. Aplankyti "Coachella'';
73. Pernakvoti namelyje medy;
74. Apsilankyti Eurovizijoje;
75. Su geriausiomis draugėmis pakeliauti kruizu;
76. Pakeliauti su Coachsurfing programa;
77. Apsilankyti ir apsipirkti didžiausiame pasaulyje prekybos centre;
78. Pakabinti meilės spynelę kokiame nors pasaulio krašte;
79. Pagaminti naminio vyno (su kojomis spaudžiant vynuoges ir stebint likusį procesą);
80. Perskaityti 600 knygų;
81. Apsilankyti Londono arba kito užsienio miesto madų savaitėje;
82. Apsilankyti Olandijoje ir patikrinti faktus dėl olandų ūgių;
83. Nubėgti maratoną;
84. Išmokti internetinių puslapių dizaino subtilybių;
85. Pabuvoti TV laidos auditorijoje;
86. Susirasti bent po vieną draugą iš visų ES valstybių (kitų žemynų šalių draugai gali kompensuoti kelias šalis);
87. Pasidaryti tatuiruotę;
88. Sudalyvauti Halloween'o vakarėlyje;
89. Nusidažyti plaukus;
90. Išbandyti "Flyboarding";
91. Išlaikyti vairuotojo teises;
92. Paplaukioti valtele Venecijoje;
93. Pasiplaukioti jachta;
94. Pamatyti Šiaurės pašvaistę;
95. Vienai apkeliauti kokį nors miestą;
96. Susipažinti su kokia nors "įžimybę" ir padaryti šiltą interviu;
97. Pradėti kurti video blog'us;
98. Sudalyvauti Ispanijos pomidorų fiestoje;
99. Paplaukioti negyvojoje jūroje;
100. Pamatyti išsiritusius vėžliukus, einančius link vandenyno;

Visa tai galėsite matyti ir skiltyje "Tikslai". Iki kitų kartų,

Simona.

Douwe Bob - dar vienas aukštas olandas, tiesa, šis priminė mano meilę muzikai

Mano tėtis labai mėgsta pasakyti vieną "anekdotą" kai aš kalbu: "Plaukia du krokodilai - vienas į kairę, kitas žalias". Nėra jis koks menininkas ar rašytojas, tad nemanau, jog pats galėjo šiuos žodžius sukurti, iš kitos pusės, jei ne jis, tai kas galėjo tai ištarti, neįsivaizduoju. Sakydamas šiuos žodžius, omeny jis turėjo tai, jog dažnai nusišneku arba pradėjus kalbėti apie vieną, labai greitai pradedu kalbėti apie kitą. Šios savybės tikrai nesiruošiu neigti, bet turiu ir pridurti, jog man ir pačiai patinka, kai mano aplinkoje vyksta "krokodilinės problemos". Juk taip daug įdomiau - daugiau spalvų, daugiau požiūrių, idėjų. Nereikia visuomet būti rimtai nusiteikusiu rimtu žmogumi rimtoje aplinkoje rimtame pasaulyje. Tą ypatingai mėgsta pabrėžti savo dainose svajingai atrodantis vaikinukas dešinėje - Douwe Bob Posthuma.

Jeigu gyvenate Nyderlandų Karalystėje arba dar geriau, turite šios šalies kraujo - gali būti, kad šį veidą jau teko išvysti. Dar didesnė galimybė išgirsti šio savininko balsą turėjote vakar, kai (jei) žiūrėjote Eurovizijos konkursą. Jeigu skaitėte mano paskutinį įrašą arba esate sena(s) skaitytoja(s) mano tinklaraštyje, turėjote pastebėti, jog esu lengvai pamišusi dėl šio konkurso - dalyvius ir jų dainas pradedu nagrinėti dar labai anksti ir dažniausiai pati pirmoji valstybė, kurios atlikėjas būna išnarstomas (net ir tos šalies spaudoje pasidarbuoju)yra Nyderlandai. Tam yra dvi labai svarios priežastys:

1. Nyderlandai beveik visada yra tarp mano favoritų Eurovizijoje (nesijaudinkit, 2015 buvo išimtis) - šios šalies žmonių muzikos skonis yra man priimtinas ir jų išrinktos dainos jaudinančiai nustebinančios.
2. Ne lietuviai, o būtent olandai yra aukščiausi žmonės planetoje. Vyrų vidutinis ūgis - 183 cm. Kadangi esu gana aukšta mergina net "Victoria Secret" standartams (178,5 cm.), man tai yra aktualu ir įdomu. Šių metų Eurovizijos dalyvių ūgius jau atmintinai moku, tačiau iš Nyderlandų visada tikiuosi aukščiausio rezultato ir dar neišgirdusi dainos pasidomiu atlikėjo(s) ūgiu. Taip, beveik visi aukšti žmonės tai daro, jei jau įdomu.

Grįžtant prie šio vakaro "Manojo Pasaulio Debesų" žvaigždės Douwe Bob, prisipažinsiu, jog pati labai ilgai spiriojausi dėl prisipažinimo, kad šiais metais Eurovizijoje būtent jis yra mano favoritas. Ilgai jo vietą užėmė Jamala (Ukraina), kurios daina ir nešama žinutė atrodė svarbesnė, tačiau laisvalaikiu daug dažniau klausydavausi Olandijos konkurso "Geriausias Nyderlandų atlikėjas - dainų rašytojas (De beste singer-songwriter van Nederland)" laimėtojo dainos "Slow Down".

Dainos žinutė, atlikėjo žodžiais tariant, labai paprasta: "kartais reikia žengti žingsnį atgal nuo dabarties ir mūsų gyvenimo. Šiuo metu gyvuojame labai keistuose laikotarpiuose, kur viskas vyksta labai greitai. Mums nereikia skubėti gyventi, svarbiausia yra susikoncentruoti į iš tiesų mums svarbius dalykus".

Visos Douwe dainos yra įkvėptos penkiadešimtųjų, šešiasdešimtųjų ir septyniasdešimtųjų grupių, kantri ir folko stiliaus. Pats dainininkas teigia, jog muzikos atžvilgiu jis gimė ne laiku. Jau vaikystėje mėgo klausyti senesnių grupių patefono pagalba ir kaip jis sako, už tokį "nepopuliarų" skonį jis turėtų būti dėkingas tėvams, kurie visa gyvenimą sukasi mene. Simono (ah tie malonūs sutapimai) Posthuma sūnaus iki šiol nedomina "šiuolaikiška" muzika, dėl to ir Eurovizijos jis niekada nežiūri, nebent pasitaiko ypatinga proga. Na, 2016 yra tikrai tie ypatingieji metai, kuomet jam pačiam be jokios atrankos buvo suteikta proga atstovauti Nyderlandų Karalystę didžiausiame pasaulyje muzikos renginyje. Įdomu ir tai, jog Douwe tėvas grupės "The Fool" narys bei turėjo galimybę kurti drabužius patiems Bytlams, tad visą industriją šis nyderlandas galėjo pažinti dar labai anksti ir taip pradėti įgyvendinti savo svajones. Obuolys nuo obels netoli rieda - niekada nesutikau su šia, lietuvių kalbos vadovėly dažnai minima fraze, bet šią situaciją ji puikiai nupaišo.

Visuomet vadinau save pačiu geriausiu metu gimusia mergina - mano vaikystės nespėjo paveikti išmaniosios technologijos, o jau paauglystėje galėjau save realizuoti internete, jo pagalba atrasti daug renginių ir organizacijų, kuriose sugebėjau save realizuoti. Muzikos skonis šiam pasakymui taip pat puikiai tinka - myliu septynesdešimtųjų muziką (ABBA, The Beatles ir t.t.) ir tokią, kuri skamba lyg iš ateities (Years&Years, Jungle). "Praeities" melodijų Eurovizijoje dažnai neišgirsi, todėl labai džiaugiuosi, jog bent tokius vaibus šiais metais atsiuntė Nyderlandai - valstybė, kuri man leido įsimylėti dar vieną atlikėją. Ir kai turiu omeny įsimylėti, kalbu ne tik apie jo išskirtinę muziką, bet ir apie šį vaikiną, kaip tikrų tikriausią asmenybę.

Kokios pimos mintys sukyla pamačius šią nuotrauką? Vulgaru, neestetiška, kvaila? Primena tam tikras Lietuvos "žvaigždutes"?

Douwe Bob yra paprastas žmogus, besistengiantis mėgautis kuo įvairiasniais gyvenimo malonumais, įgyti kuo daugiau patirties įvairiose srityse. Maudynės nuogam? O kas gi to nenorėtų padaryti Švedijos ežeruose? Kodėl to reikėtų gėdytis? Grįžtant prie jau minėtų palyginimų su kitomis personomis, kurios mėgsta "mažiau drabužių" kadrus, šioje nuotraukoje mes galime pamatyti tik savo kūno nesigėdijantį, 23 metų vaikiną. Jokio seksualinio pobūdžio ar užslėptų interesų čia nėra. Ir savotiškai, mane tai žavi.

Žavi ir tai, jog šis olandas nesivaiko kitų nuomonės ir daro tai, kas džiugina jį, bet tuo pačiu atstovauja ir kitų žmonių teises bei malonumus. Pradedant "nepopuliaraus" stiliaus muzika, baigiant paskelbimu dėl kitokios lytinės orientacijos. Šiais metais, kovo 10 d. laidoje "Out TV" jis pirmą kartą viešai pasisakė esąs biseksualas. Olandų kalba tariant - "Ik ben aardig bi (aš esu mielas biseksualas)" ir gražiausia turbūt yra tai, jog jis šio fakto visiškai nesureikšmina, neslepia ir nemano, jog tai turėtų būti kažkokia prasme gėdinga. Gėdinga mylėti. Ir yra gera matyti, jog net ryškesni vardai (o Nyderlandų Karalystėje Douwe Bob tikrai toks yra) nebijo savęs išreikšti kitaip. Juk tai jo talento muzikai nežlugdo, o atvirkščiai, paties sukurta laisvė leidžia kūryboje visiškai atsipalaiduoti ir klausytojus nustebinti naujomis dainomis.

O klausytojai nustebino ir jį - patekęs į finalą, Douwe sakė, jog tai yra pats geriausias dalykas, kurį jautė per visą savo gyvenimą, jog tai, viena geriausių akimirkų. Ir tai buvo galima matyti visame jame: jo šypsenoje, kalbėsenoje, emocijose. Matėsi, jog dainininkas šį apdovanojimą priima išties nuoširdžiai, taip pat, kaip ir pristatė visą "Slow Down" pasirodymą. Ypatingoji pasirodymo akimirką, galimai kažką sutrikdžiusi - dešimties sekundžių pertrauka dainoje - atlikėjas ją įtraukė, norėdamas "sulėtinti" viso konkurso sparčią eigą ir leisti publikai pasimėgauti akimirka - kažkas net spėjo ir meilėje prisipažinti.

Douwe Bob Posthuma juokavo, jog dabar, patekus į finalą, savo kūną reiks papuošti dar viena tatuiruote. Tiesa, viešėdamas Stokholme jis jau spėjo tai padaryti dar ir prieš finalą - Frida, žavi undinėlė, pravardžiuojama naująja meile. Ant olando kūno galime matyti ir daugiau įdomesnių tatuiruočių, kurios netikėtai, itin seksualiai atrodo ir prie rimto bičo su kostiumu būsenos. Tai dar vienas, galbūt daug kam nesukeliantis pozityvių minčių apie dainininką ženklas, kuris parodo laisvą dūšią.

Karjerą Douwe, atrodo, jog pradėjo visai neseniai, tik 2012 metais, bet galime matyti, jog vaikinas iš tiesų juda tinkama linkme ir mėgaujasi kiekviena galimybe. Jis jau spėjo išleisti net 3 albumus, kuriuos perklausiau per kelias dienas. Labiausiai mane sužavėjo antrojo, "Pass it On" ritmai, puikiai tinkantys ateinantiems vasaros ilgiems vakarams - tikiu, jog tai bus vienas klausomiausių mano vasaros albumu. Taip pat, atlikėjas spėjo įrašyti dainą "Hold Me" su 2013 metų mano Eurovizijos favorite, Nyderlanduose puikiai žinoma dainininke Anouk, kuri būtent ir pastūmėjo Douwe užlipti ant didžiosios, 200 mln. žmonių stebimos scenos. Atrodo, patarimas buvo geras - Nyderlandus pamatysime ir šeštadienio finalo pirmojoje pusėje. Tariu sudie telefono sąskaitos pinigams,

tariu sudie ir Jums, skaitytojai. Gražaus likusio "Eurovizijos" konkurso! Tikiuosi, jog patiko šis straipsnis ir Douwe, kaip asmenybė pasirodė įdomi. Kviečiu paklausyti keleto jo dainų, o apačioje dar laukia ir pastabėlė dėl olandų skiriamojo ženklo - ūgio.

P.S. O dėl jo ūgio tai labai didelis nesusipratimas. Nuotraukose tikrai galima matyti, jog jis yra aukštas, bet google searchai teigia, jog jis tik 180 cm. Tačiau nuotraukose su kitų šalių atstovais, kurie yra pagal google 184 cm. yra aukštesnis. Už Donatą Montvydą jis irgi aukštesnis (nes Estijos atstovas pakankamai aukštesnis už jį, o Douwe aukštesnis už estą), o Donatas už mane. Manau, gana atsakingai galiu daryti prielaidą, jog Douwe siekia kažkur 185 cm. Moralas tame - nereikia visuomet pasitikėti "Google".

EUROVIZIJA 2016

Ar jūs turite savo geriausių draugų atskirą pokalbių "debesėlį" feisuke (chat'o grupė)? Nes aš turiu. Nors dauguma atvejų, susirašinėjimo pavadinimas būna nei į mėtą, nei į tvorą (kaip ir nuotrauka), būna ir išimčių. Pavyzdžiui prieš 16 dienų buvo nustatytas "skaičiuotuvas", t.y. kiekvieną dieną keičiamas pavadinimas, nes skaičiuojam dienas... o taip, draugai, iki Eurovizijos - konkurso, kurio laukiu, nuoširdžiai pasakysiu, labiau nei Kalėdų.

Ar Jūs norite pamatyti, kokiame esu lygyje "Išprotėję Eurovizijos fanatikai" žaidime? Leiskite man šmestelti keletą faktų tuomet:

• Praeitais metais finalą stebėjau dukart (vieną Švedijoj (būtent kai jie ir laimėjo pergalę) su draugais, kitą - namie, jog galėčiau ramiai viską apžvelgti);
• Aš jau spėjau perklausyti visą Douwe Bob (šių metų Nyderlandų atstovas) muzikos albumą;
• Likus savaitei iki Eurovizijos (būtent šias dieneles) visoms konkurso apžvalgoms, interviu, tinklaraščiams ir t.t. skiriu daugiau nei 2 valandas į dieną;
• Per pertrauką klasiokui sudainavau šių metų Eurovizijos 20 skirtingų dainų priedainių (be pertraukėlių tarp dainų);
• Juri Pootsmann (šių metų Estijos atstovas) video įrašus YOUtube žiūrėjau estų kalba;
• Praeitais metais Eurovizijos finalo metu plaukiau į Švediją keltu. Galima sakyti, jog vienintelės lietuvės taip kantriai žiūrėjom šį konkursą be nereikalingų vaikščiojimų. O vėliau dėl tam tikrų kelionės bendrakeleivių išdaigų, sugebėjome šį konkursą peržiūrėti iki galo slaptai;
• Prisijungiau prie Eurovizijos fanų grupės feisbuke (15,5 tūkst. narių). Ką tai reiškia? Jog visą tavo naujienų srautą spalvins nepažįstamų žmonių pastebėjimai ir mylimiausių dainų sąrašai. Ir neerzina;
• Praeitais metais žiūrėjau Švedijos finalinę atranką į konkursą, šiais metais - Norvegijos (ir pateko pati nemėgstamiausia daina);
• Tokie faktai, jog vienintelės kasmet ESC dalyvaujančios šalys nuo pat pirmojo šou yra Vokietija, Belgija ir Šveicarija - man puikiai žinomi;
• Juri Pootsmann (šių metų Estijos atstovas) dainą "Aga siis", kuri net nėra eurovizinė... moku pilnai dainuoti estų kalba;
• Viena didžiausių svajonių yra savanoriauti Eurovizijoje arba dar geriau - dalyvauti konkurse su žurnalisto akreditacija;

Manau, jog ilgiau pagalvojus galėčiau įvardyti dar daugiau punktų, bet paliekam tai kitiems metams. Manau, jog svarbiausia yra pasakyti, kad šis konkursas yra man ypatingai svarbus. Tiksliai negaliu pasakyti kodėl, bet tai man atneša labai daug pozityvo ir vaikiškos meilės televizoriuje rodomoms figurėlėms. Dar labai anksti pradedu planuoti, ką valgysiu žiūrėdama konkursą, visada susidarau sau labiausiai patinkančių valstybių sąrašą (ir sunumeruoju visas šalis nuo pirmos iki paskutinės vietos), spėlioju, kas pateks į finalą, kas ne. Tai renginys, savotiškai žymintis vasaros pradžią, atspindintis, kokia smalsi galiu būti mane dominančiose srityse ir šou, kuriame kiekviena Europos norinti (ir skolas sumokėjusi) valstybė gali parodyti pasirodymą, kuris atspindi jos vertybes, požiūrį ir skonį. Smagu.

O šiais metais mano favoritais tapo Nyderlandai, Ukraina, Estija, Latvija ir Šveicarija - dainos, kurių jau klausausi nuo kovo mėnesio!

Geros savaitės su Eurovizija,
Prisiekiu, viena didžiausių fanių - Simona.

Kas Jūsų favoritai, ar žiūrite apskritai "Euroviziją"? Kokios mintys apie mūsų šalies atstovą ir ką manote apie mano minėtasias valstybes favorites?