Galvojau, jog reikia sudeginti visas pratybas ir sąsiuvinius, surinktus per mokslo metus. Tada pagalvojau, jog didesnio kaifo nei tada, kai deginau uniformą, kurią nešiojau ketverius metus vis vien nepatirsiu, tad nusprendžiau to nedaryti. Be to, pusę pratybų ir sąsiuvinių, kuriuose šiais metais užrašus kaupiau daug tvarkingiau negu gerus pažymius dienyne, turėsiu naudoti ir dešimtoje klasėje, į kurią, kad ir kaip keista būtų suvokti, grįšiu tik po penkiolikos mėnesių. O ir šiaip, tas laužas, nufotografuotas dienos šviesoje net netiks prie mano instagram'o atmosferos, o naktį man deginti niekas nieko neleis. Tad rytojaus tikslas - visus nebereikalingus popierius nunešti į mėlyną konteinerį. Bent jau gamtai pagelbėsiu su savo šešetais, linkiu taip orginaliau pradėti vasarą ir jums.
Kol kas 2016 yra mano geriausi metai. Ir nesvarbu, jog dar buvo mažai atostogų, mažai kelionių, mažai dar kažin ko. Šiais metais pradėjau iš visos širdies mėgautis kiekviena akimirka, pradedant nuo greitos išvykos per pertrauką iki parduotuvės ledų, baigiant Atėnų naktine panorama. Šiais metais įsitraukiau į visuomeninę veiklą, kurioje sutikau labai daug žmonių. Ir galiu džiaugtis tik tuo, jog didžiausi nuotykiai prasideda šiandien, dabar. Ir jog prasideda vasara - nei laukta, nei nelaukta, tiesiog atėjusi kaip įprastas dalykas, kaip ir koks pavasaris ar ruduo. Tik šiltesnis oras ir jokios mokyklos. Ir daugiau tikslų, daugiau pažadų, daugiau norimų nuveikti veiklų, kuriuos tikiuosi aptarti šiame įraše ir daugiau bemiegių naktų. Kaip visada, kai būna vasara, kaip šiandien, kai galiu be jokių galvojimų, kaip rytoj atsikelsiu į mokyklą, rašyti. Žavu.
Nors vasara prasidėjo dar mažiau nei prieš savaitę, jau spėjau du kartus pernakvoti pas drauges ir penkis kartus sužaisti "Monopolį". Nakvoti pas drauges yra tokia pat gera veikla kaip ir Monopolis. Aš labai tikiuosi, jog per vasarą bus tokių dienų dar daugiau. Iš tikrųjų, tai net nereikia tikėtis - šalia manęs jau dabar guli lagaminas ir atskiras maišas su didele šio žaidimo versija, nes jau ryt su Rugile važiuosim į kaimą, kur trys dienas liesis šampanas, tuštės cigarečių dėžutės, kris ašaros dėl "nepakabintų" bernų. Arba šlamės, oi, šlamės "Monopolio" pinigai. Mes ramios merginos, kurioms liko ne daug laiko.
Noriu praleisti kuo daugiau laiko su šeima ir draugais. Ir draugais iš Kauno, ir draugais iš Telšių, ir draugais iš Panevėžio, kurių nemačiau, gal trejus metus, bet gi pareiga šaukia ir šiokia tokia pagarba draugystei per atstumą palaiminimui. Svajoju su jais be galo be krašto daug pridainuoti, prišokti, prifilosofuoti, pribūti, privalgyti ir dar tūkstančius kartų pri. Taip, jog vienuolika mėnesių galėčiau būti be jų ir naktimis nesvajoti apie jų šypsenas bei buvimą drauge ir neverkti. Jog jokia ašara neištrykštų apie juos pagalvojant taip, kaip atsitinka pastarąsias dienas, kai suprantu, kad nebebūsiu šalia jų taip dažnai ar retai, kaip esu pripratus.
Labai noriu tikėti, jog per visas įtemptas dienas turėsiu noro, laiko ir svarbų svarbiausia valios išmokti prancūzų kalbos pradžiamokslį. Pagrindines frazes, žodžius. Jog galėčiau paklausti, "Ką veiksime šiandien?", "Kur yra tualetas?" ir t.t., nes per ketverius metus, praleistus mokantis šią kalbą, taip ir nesužinojau, kaip prancūziškai paklausti, kokia šiandien diena. O svarbu tai žinoti, nes tam tikrose Šveicarijos dalyse, trečiadieniais į mokyklą neinama. Mat reik jaunoms galvoms pailsėti. Žinokit, sutinku ir visiškai nepriekaištauju ir neprieštarauju.
Tikiuosi, jog šių metų vasarą Italija ir vėl mane džiugins kreminiais ledais ir kaitria saule, kuri deja, iš Lietuvos labai greitai pasitraukė. Su šeima ir vėl ten keliausime, ir vėl trinsimes priemiestyje, ir vėl tėvai juokaus, jog grįžus į Lietuvą misime tik duona su druska ir vandeniu. Bet tas žodis VĖL šioje pastraipoje yra džiugus ir pripildytas milžiniško pozityvo. Nes aš beprotiškai laukiu, kuomet birželio 15ąją lėktuvu pakilsime ir skrisime į tą rojų žemėje.
Žinot, aš dar labai noriu bent keletą kartų apsilankyti kino teatre, nueiti į "Vichy" vandens parką, į boulingą, nuvažiuoti, kad ir dienai prie jūros, aplankyti Anykščius, kurie yra mano antroji gimtinė, tačiau Lajų tako vis dar nesu aplankiusi, pabaigti žiūrėti "Kortų namelio" serialą, nueiti į "Marks and Spencer" burnoje tirpstančių sausainių su šokoladu, pasisupti ant Bekešo kalno supynių ir ant supynių, kurios kaba po Užupio tiltu, nueiti į meno inkubatorių ir paskaityti "Delfi" apie Pitrėnienes išdaigėles. Atlikti tokius darbus, kuriuos padaryčiau bet kurią vasarą besiilsėdama Lietuvoje.
Dar reikia pasidaryti naują pasą, nusipirkti didelę Lietuvos vėliavą, susitaikyti su buvusiu geriausiu draugu, kuris nors ir 4 paskutinius mėnesius nesirodė pernelyg mano akiraty, turėtų žinoti, jog jau greit nesirodys dar ilgiau. Dar reikia nusipirkti naujus džinsus ir storesnį megztinį.
Jau močiutė leido rugpjūčio pradžioje jos sodyboje surengti pikniką. Ten sukviesiu pačius artimiausius draugus ir mes darysim visa tai, ką rašiau anksčiau. Tik dar jie gaus mano gražius pakvietimus į šventę, kuriuos prisižadėjau sau gražiai apipiešti. Ir po to nufotografuoti ir persiųsti per facebook'ą, nes visi pinigai jau taupomi kitoms reikmėms. Kad ir skanesniems valgiams pikniko metu.
Ir galų gale, tinkamai pasiruošti mokslo metų mainams, apie kuriuos visaip užsimenu šiame įraše. Taip, jau rugpjūčio vidury aš išskrendu į Šveicariją, kurioje būsiu iki 2017 m. liepos galo. Ši žinia, matyt, mane per daug džiugina, jog apie tai tylėčiau dar ilgiau. Jau šį savaitgalį važiuoju į Zarasus su visais iš Lietuvos mainų moksleiviais ir aš žinau, jog bus labai linksma pabūti kartu su bendraminčiais. Ir tikiuosi, jog Jums bus įdomu skaityti apie mainų moksleivio patiriamus džiaugsmus bei kančias.
Tad tokie manieji vasaros planai,
kokia tavo "ryškioji žvaigždė''?
Simona.
