Ką man reiškia šešiolika?

Šveicarijos jaunimui tai signalizuoja plačiai atvertas duris, daugumoje klubų ir barų, alų, vyną bei dar kai kuriuose šalies dalyse - cigaretes. Liberalumas, antras šios šalies vardas ir tikrai smagu save laikyti mažąja pilnamete čia bei pasinaudoti tam tikromis privilegijomis. Tik ne per daug žinoma, gi kas per daug, tas nesveika. O ir mama daug dalykų neleidžia daryti.

Gimtadienio išvakarės Romont'o tradicinėje mugėje, kuri vietinių yra pravardžiuojama tiesiog gero alaus švente.

Matot, jau sulaukus keturiolikos, idėja apie penkioliktąjį gimtadienį taip stipriai nebežavėjo. Atrodė, jog jau yra daug pasaulį užkariavusių penkiolikmečių, sukūrusių galingas tinklaraščių imperijas, suvaidinusių pagrindinius personažus geruose filmuose ar serialuose, kaip pavyzdžiui, Miley Cyrus, kuriai teko garbė pabuvoti Hana Montana (turbūt mylimiausias vaikystės ir nevaikystės popietės šou) ar tapusiais pasaulinio lygio kulinarais. Ką dar ir kaip dar ir kur dar padaryti kažką tokio kaip jie, kirbėjo man mintis. Ir kirba iki šiol, jau net nebe paslaptis - kiekvieną dieną stengiuosi atrasti bent kruopelytę savęs kitur, pabandyti atlikti kažką kitaip ir neįsisukti į kažkokią rutiną (rutinos yra gerai, kol moki jomis džiaugtis, bet kai ateina metas, kai tau ji nebesukelia šypsenos, turbūt reikia keistis). Arba būti laiminga, kad ir šešiolikmete, kol kas nepadariusią nieko įspūdingo pasauliui, bet gal kada nors, gal tiktais sau. O kol kas, kol gyvenimą kuriu už 2000 kilometrų nuo mylimo Vilniaus, mano tikslas yra tebūti laiminga ir džiaugtis akimirka, o su visu tuo ateitis ir gyvenimiškoji patirtis, kuri pravers ir grįžus.

Likus savaitei iki rugsėjo vienuoliktosios, galvojau, jog dieną praleisiu namie, valgydama šokoladą, atsakinėdama į draugų sveikinimus Facebook'e ir truputį verkdama. Matot, aš mainų moksleivė ir mane labai dažnai supurto stiprios emocijos - ar tai geros, ar tai blogos. Savaitė buvo nekokia - ir su kalba daug problemų, atrodė, jog tikrai niekada neišmoksiu, ir su mokytojais buvo tam tikrų nesklandumų. Mainų moksleiviai, kuriems siūliau kartu praleisti gimtadienio dieną, turėjo dėl anksčiau suplanuotų išvykų atsisakyti, o su klasės draugais ištiko ta pati istorija. Normalu, jog ir nusiminusi buvau. Galiausiai parašiau su manim atvykusiai lietuvei Kotrynai ir kartu nuvykome į tikrai Šveicarijos turistų dėmesio vietą, tačiau prieš tai dar buvo ir visas šeštadienis, kurio metu, iki 18 val. gulinėjau lovoje ir laukiau, kada su savo priimančios šeimos mama eisime į miestelio šventę, kuri dar kitaip vadinama alaus švente - tie jau žmonės - visada tikriems pavadinimams sugalvos kažką naujo, kaip ir juokdarę mes sugebame vadinti švietimo ministre. Kartais smagu.

Pačioje šventėje, kaip be 6 valandų šešiolikmetė, nieko stipresnio už apelsinų sultis ir neišgėriau - alaus gerbėja didelė nesu, o ir kalorijų, padauža mat daug turi. Be to, vietoj alkoholio sukeliamų linksmybių, visada dar nuotaikingiau yra bendrauti su jau jį pavartojusiais žmonėmis, tad ir šį kartą tokia sėkmė nuskilo su vienu trisdešimtmečiu, kuris aštuonis (ir aš visus tuos kartus suskaičiavau) kartus manęs klausė apie Ukrainą - "kodėl bėgi iš Ukrainos?", "ar Ukrainoje jums patinka Putinas?", "ar tu gimei laisvoj, ar nelaisvoj Ukrainoj?", o dar ir savo draugams pristatė mane kaip merginą iš Ukrainos. Visus kartus atsakiau, jog esu iš Lietuvos ir tikrai iš jos nebėgu, bet vis dėl to, pokalbis buvo gana smagus, o viskas dar ryškesnėmis spalvomis nušvito, kai į šventė atėjo ir mano netikras Šveicarijos brolis, kuris pranešė, jog mieste šalia mūsų šiąnakt bus klubo sezono atidarymas ir įėjimas yra nemokamas. Tad susirašiusi su keliais draugais, kurie negalėjo eiti, bet vėliau atradusi tų laimingųjų, kurie turėjo progą pasidžiaugti užsienietės kompanija, turėjau vos kelias valandas iki pradžios. Supratau, jog galvos išsiplauti nespėsiu, tad norėjau pasidaryti bent jau gražų makiažą ir atrodyti kaip labai nerūpestinga panelė, kuriai niekas nerūpi, nes nerūpestinga gi ji, o ji tokia nerūpestinga, jog 2 mėnesius nenaudotus antakių dažus, net neišmaišius užtepa ir pamato, jog visa priemonė susikoncentravusi. Bet galiausiai, dešimtą valandą vakaro jau laukiau žmonių, sutikusių mane priglausti. Įdomu, jog nuo stoties iki pačio "Fri-Son" klubo ėjau be GPS - užteko tik sekti kitus jaunus žmones, nes vakarėlis buvo tikrai milžiniškas. Ir gaila, jog iki galo būti negalėjau bei antrą valandą nakties turėjau rymoti savo lavoje, tačiau skaičiaus šešioliktojo sutikimas su 400 nepažįstamais ir keliais pažįstamais buvo nuostabus. Daug juokučių per tą vakarą įvyko, daug ir naujų, daugiausiai nelabai gražių prancūziškų žodžių išmokau, o dar ir alaus nepažįstamas gatvėje, einant į stotį padovanojo. Ir kas galėjo pagalvoti?

Fri-Son Facebook'o puslapio nuotrauka.

Na, o sekmadienis, suplanuotas jau anksčiau, atėjo ir nebuvo toks blogas, koks galvojau, jog bus prieš savaitę. Iš tiesų, tai netgi labai labai geras: susitikau su kita mainų moksleive ir su ja nuvykome į labai žavų Šveicarijos kurortinį ežerų miestelį - Interlaken. Mielas gimtadienio laiškelis, padėkos draugams socialinėse medijose bei 2 valandos traukiny greitai prabėgo. Atsidūrėme Interlaken miestely, kurį myli turtingi turistai ir turtingi šveicarai. O mažiau turtingi ir myli mažiau, bet meilė vis vien gyvuoja, nes vienas geriausių dalykų čia - visiškai nemokamas. Tiksliau du, du didelis ežerai su labai gražiomis krantinėmis, yra ir dar gražesnių - tik jos privačios, bet mums užteko ir paprastai gražių, jog sugebėtume pasimėgauti diena. 

Iškyla.

Įsikūrėme prie pliažo, arčiausio stotelės, bet kadangi čia maudynių mados visai kitokios nei Lietuvoje (ir tai sakau visiškai be paniekos gimtinėj. Pribręsim ir mes) - jokių garsių išsišokimų, vaikų užpakaliukų plovimų ar alkoholio vartojimo (todėl ir savo jau legaliai nupirktą vyną, nufotografavusios įkišom atgal į kuprinę - kam tas bereikalingas dėmesys. Na, dar jo negėrėme ir todėl, jog aš pamiršau atidarytuvą, bet viskas juk galiausiai išėjo į gerą). Šveicarai ramūs, tvarkingi ir be nuodėmių: viską palikusios krante (pinigines, telefonus, raktus ir t.t.), be jokios baimės, jog apvogs nuėjome pasimaudyti ir atsidžiaugti vienu iš paskutiniųjų šiltesnių savaitgalių - nors vanduo čia visuomet dilgčiojantis alkūnes, nes ežerai didžiuliai ir sunku jiems sušilti, greitai pripratome bei galėjome džiaugtis labai švariu vandeniu - net šokinėjant nuo vidury ežere pastatytos pakylos, galime matyti dugną.

Maudėmės daug, kalbėjom daug, džiaugėmės daug ir valgėm Kotrynos keksiukus. Kiek jų buvo? Daug. Na, gal jų ir nedaug, vos keturi, bet juose kalorijų daug. Bet nesvarbu, buvo skanu ir ši dienos išvyka tikrai nusisekė - turėjau patį geriausią gimtadienį. Pradedant jo išvakarėmis ir baigiant kava prieš miegą - juk šešiolikos jau galiu krėsti ir tokias nelogiškas šunybes, tiesa?

Įvairias nuotraukas iš mainų, kartais su trumpomis istorijomis galite matyti mano instagram'e: s_aleksandraviciute

Kalbant apie dovanas, nuo tėvų iš Lietuvos gavau Shkertik apyrankę. mylimos levandų arbatos, bei kraujotaką gerinančio šokolado bei dar to paties gardėsio be cukraus - šitus dalykus jau tikrai mama išrinko, bijanti, jog labai jau nesveikai gyvenu Šveicarijoj... turbūt ji teisi, bet šokoladas, palyginus su vietiniu tikrai neskanus. Net ir su bet kokiu lietuvišku palyginus. Nuo savo priimančiosios šeimos gavau tris knygas: apie Šveicarijos stereotipus, istoriją bei politinę sistemą. Pačią pirmąją jau pradėjau skaityti ir tenka versti kas antrą žodį ir skaitymo greitis toli gražu neprimena Bolto, bet kad įdomu, galiu patvirtinti. Ir kuo toliau, tuo labiau pradedu įsimylėti šią šalį...

Šešiolikmetės veidas.

Šešiolika man reiškia dar vienerius metus savęs ieškojimo, naujų patirčių, smagių juokučio statuso vertų nutikimų, dar daugiau nusivylimų ties vaikinų ūgiais (nes kaip žinote, manasis siekia 179cm) ir viltimi, jog manasis nenuvils. Dar nepilnametė ir dar nebaigusi mokyklos - daugiau laisvės ir daugiau atleistinų daromų klaidų. Galiu gerti kavą, neklausiusi mamos, ar galiu ją gerti, bei galiu vynu mėgautis dažniau bei nesulaukti iš mamos labai pikto žvilgsnio. Ir dar galiu gyventi tą paauglių gyvenimą, surašytą dvylikametėms skirtose knygose - kažkada apie jį svajojau. 

Tai tiek. Ir ačiū, jog skaitote! Paskutiniu metu tikrai padaugėjo peržiūrų bei sekėjų - dėkui Jums! Už kiekvieną komentarą, peržiūrą ar mintyse pasakymą, jog patiko. Iki kitų kartų,

Simona.

10 kilogramų prie kūno turi savo kainą

Kas gali sugebėti pasiklysti naujoje šalyje pačią pirmą dieną bėgiojant (veikla, kurios buvau išsižadėjusi beveik metus), užsisakyti prancūziškai kavos nepasakant esminio žodelio "froid" ir gerti ją labai karštą, kai lauke gal 25 laipsniai ar pirkti pleistrus už 8 eurus? Ir dar kas gali apie tokį laikotarpį svajoti metų metus? Aš. Kol kas vienintelis dalykas, temdantis visą džiaugsmą yra tai, jog lietuviai pralaimėjo Ispanijos rinktinei 50 taškų.

Išvykimas iš šalies nebuvo toks sunkus, kaip kiti pasakojo. Taip, buvo liūdna nespėti nueiti į geriausios draugės gimtadienį dėl pasiruošimo dienų (bet geriausi draugai, tikiu, niekur nedings, o čia atsiras ir naujų), taip, buvo liūdna išpilti likusį vyną po atsisveikinimo su draugais į kriauklę (neliūdna, jog silpnieji alkoholiniai gėrimai (vynas, alus, sidras, šampanas) Šveicarijoje yra leidžiami nuo 16 metų), taip, buvo liūdna nenuvažiuoti į Taizė ar su "Erasmus" programa į Vokietiją (bet čia esu jau trečia diena ir kelionės po šalį nežada baigtis dar ilgai), bet kiekvienas dalykas turi savo kainą ir aš esu linkusi ją sumokėti (ir net nerizikuoti. Važiuodami į Šveicariją jūs niekada negalite rizikuoti, tai neįmanoma).

Prieš išvažiuojant atsitiko du gana "nenormalūs" dalykai:

Prancūzų kalba, kava ir mineralinis Birštono vanduo iš nemokamo fontanėlio.

1. Vaikystėje mėgau varškės sūrelius ir tėvai man juos įteikdavo prieš gana nemėgstamas dienas darželyje ar mokykloje. Tačiau jau penkeris metus nevalgiau jų reguliariai (kartą į 4 mėnesius gal ir nusipirkdavau, bet nedažniau) ir dabar manyje pabudo kažkas stipraus, atrodo, lyg gaučiau paliepimą kažko iš viršaus (jei ten viršuje kažkas yra): "Simona, neturėsi galimybės net nusipirkti sūrelių Alpėse. Atsivalgyk." Ir aš valgiau daug, kartais per pusryčius žiūrėdama kokį serialą suvalgydavau po 5-6 sūrelius. O dar norėjau prieš važiuodama į Šveicariją sulieknėti, nes vidutiniškai mainų moksleiviai per metus priauga 10 kg.
2. Staigus noras apžiūrėti Lietuvą nėra toks jau būdingas man. Galbūt prie to prisidėjo "Pliažo knyga", kurioje galima buvo paskaityti apie tikrai įdomias ir niekad nelankytas vietas, o galbūt atgimė tas pats jausmas, kuris rėkte rėkė, jog visus metus nebegalėsiu net į mylimą Gedimino kalną užkopti. Pirmiausia važiavau į Kauną, pas draugę, kurios nemačiau daugiau nei pusantrų metų. Ji surengė tikrai nuostabią ekskursiją po Vilniaus priešiškąjį miestą ir padovanojo keletą smagių pokalbių. Vėliau važiavau į Anykščius, kuriuose vyko miesto šventė. Joje teko suvalgyti patį šlykščiausią mano gyvenime kebabą (tiesa, jis buvo tik koks ketvirtas ar penktas), šokti pagal "Biplanų" šlagerius bei šokti laisvu kritimu nuo berods 16 metrų aukščio. Šias naktines pramogas su manimi įgyvendino penkerius metus buvusi mano bendraklasė Adelė. Taip pat pagaliau aplankiai ir įžymųjį Lajų taką, apie kurį taip visi kalbėjo ir rašė. Patiko. Kiekvieną vasarą lankyti Trakai taip pat nebuvo pamiršti: atlikome "klišė" vadinamas veiklas ir ragavome morkų skonio ledus. Nepatiko. Kitą dieną važiavau kelioms nakvynėms į Alytų. Laikas buvo gerai praleistas su Rugile ir labai keistais filmais. Paryčiais vaikščiojome miške, nemiegojome visą parą, valgėme sušius ir džiaugėmės draugyste. Beveik paskutinį kartą prieš išvykstant. O paskutinį savaitgalį su tėvais aplankėme Birštoną. Jame svečiavausi pirmąjį kartą ir tiesa, be labai patikusio nemokamo spa centre bei restorano, nelabai ką ir pamačiau. Arba lijo, arba skaudėjo pilvą, arba buvo Olimpinių žaidynių atidarymas. Visa tai įvykdžiau, per pusę mėnesio ir esu tikrai patenkinta. Vasara Lietuvoje buvo įsimintina!

Taip pat dar buvo du atsisveikinimai su žmonėmis, kurie man yra labai brangūs: dalimi giminės ir dalimi draugų. Su pastaraisiais buvome surengę mini iškylą sode: žaidėme "Alias", valgėme, kalbėjome. Jie man įteikė tikrai išradingas ir įdomias dovanas, apie kurias pasistengsiu greitu metu parašyti čia. O su gimine nuėjome į vieną skanesnių Užupio Respublikos restoranų "Bel Ami". Be nuostabaus braškių ir mėtų šerbeto mane tikrai nudžiugino jų nuoširdus dėmesys ir rūpestis.

Šeima.

Labai kviečiu jus pasekti mane ir instagrame (s_aleksandraviciute) bei snapchate pridėti į draugus (simona_berry). Jei jus domina, ten tikrai bus nemažai kasdieninių mano gyvenimo akimirkų iš čia.

Iki kitų kartų, Simona.

Kaip priaugti du kilogramus per 18 dienų arba turėti nuostabų Instagram'ą

Nežinau, ar jums yra tekę kada nors rizikuoti savo gyvybe net to nenorint, bet jei kada nors važiuosite ar skrisite į vieną iš pietinių Italijos salų, gali būti, jog teks. Nebent Jūs esate vienas iš "viskas įskaičiuota į kainą" mėgėjų, kurie net neišnaudoja TO VISKO ir kiauras šešias atostogų dienas kepat prie baseino su, ačiū dievui, NEMOKAMU nealkoholiniu (o gal tu turi itin liberalius tėvus, kurie leidžia ir gėrimus su laipsniais) mojito. Smagu Jums bei smagūs ir įspūdingi įspūdžiai iš kelionių. Bet galiu lažintis iš netgi mokamo gėrimo, jog manosios šeimos atostogos buvo dar smagesnės ir įspūdingesnės net ir turint omeny, jog su išnuomotu automobiliuku daug kartų vos nepatekome į avarijas. Sicilijoj jau gąsdina nebe lietuviški duobėti keliai, o tų keliukų vairuotojai. Ir apie sukeliamą pavojų gyvybei poilsiaujant ten kalbu ne tik aš, patikėkite.

O kur dar visi teisingi ar nelabai sapaliojimai apie tą didžiąją mafiją? Tikiu, jog apie filmą "Krikštatėvis" esate girdėję (2 ir 3 vietos imdb pasaulinių filmų sąraše) - būtent Sicilijos gyventojo sudaroma šešėlinė ekonomika čia ir apdainuota, tad daugumą filmo scenų galima pamatyti savomis akimis, kas skamba labai neįtikinamai, turint omeny, jog daugelis tuos vaizdus stebėjo tik per kino ekranus (tiesa, aš šios istorijos filmų serijos vis dar nemačiau, tad dar labiau priartėju prie mažumų). Kadangi keliavome į šį, aštuoniolikos dienų nuotykį su draugų šeima, juokeliai apie mafiją tapo dar dažniau girdimi ir absurdiški, o dar ir viską vainikavo turistams skirtos parduotuvės, kur galima buvo nusipirkti tiek prijuosčių su Krikštatėvio atvaizdu, tiek prezervatyvų (bent jau ant jų dėžučių). Tad jeigu esate išprotėjęs šio filmo maniakas, važiuoti verta, nes bent jau mano tėtis gerėjosi visomis matytomis scenomis ir džiaugėsi galėdamas prisiminti, kas vyko prie šio kalno ar ano paplūdimio.

Žinot, kas yra labai juokinga? Kai koks nors žmogus, nepatenkintas viskuo kas susiję su Lietuva - valdžia, sportu, ekonomika, geografine padėtimi ir t.t., pradeda dar ir burnoti, kokia mūsų šalis purvina bei pilna šiukšlių. Ir dar prie to pačio sulygina mus sulikusia Europa. Žinoma, yra ir švaresnių šalių, kaip Švedija ar Estija, tačiau didžioji dalis, o ypatingai vakarai yra dar labiau nuniokoti įvairiais plastikiniais maišeliais nei mes. Turbūt pati netvarkingiausioji mano matyta valstybė yra Graikija ir žinant tai, jog Sicilija kažkada jai priklausė, atrodo, lyg seni seni įpročiai nedingsta. Ir čia jau nebe įprastos minėtos vakarų Europos šiukšlės, tad jeigu jums Lietuvoj nešvaru, prieš pasirenkant kaip kelionių kryptį Graikiją ar Siciliją, rimtai pamąstykite ar norite tai išvysti, o jeigu esate dievobaimingas, kelis kartus persižegnokit - galbūt kaip tik prieš Jūsų atvažiavimą bent jau perpildytų konteinerių šiukšles išveš. O mums tokią šventę pamatyti pasitaikė tik atostogų viduryje.

Sicilijoje yra daug koplytėlių. Ypatingai Palerme (salos sostinė)

Nepaisant to, jog ši sala nėra išlaižytas Holivudas, kavinėse ir parduotuvėse dirbantys žmonės net nepasivargina išmokti kalbos pradžiamokslio. Žinoma, pasisveikinti turbūt kiekvienoje šalyje yra gražu vietine kalba, bet papasakoti, kur yra tualetas restorane angliškai galėtų ir personalas. Atleidus šias nuodėmes itin pamaldiems italams būtų galima, jeigu bent jau turizmo centruose aptarnautų ne tik italų kalba. Nes kai užsukome į tokį pastatą viename didmiesčių, apie jį dvi poniulytės pasakojo grakščia italų kalba, pridurdamos "okay" bei "right", "left". Žodžių, per aštuoniolika dienų išmokome tikrai neįtikėtinai daug naujų žodžių, tad galbūt viskas ir nebuvo taip blogai.

Tačiau kaip populiaru teigti tumblr ar instagram'e, nėra nieko blogo, ko nenustelbtų maistas. Ir oi, čia jis skanus. Tiesa, Sicilija nėra tokia pagarsėjusi makaronais kaip koks svajingasis Toskanos regionas, tad čia lėkštė makaronų bus vienas brangesniu patiekalų, esančių meniu. Bet jūros gėrybės, picos, įvairūs nacionaliniai ryžių kukuliai bei desertai yra tikrai nuostabu. Apskritai, Sicilijoje galima prisiragauti tiek visokių įdomybių, jog atrodys lyg po JAV maisto festivalius vaikštai. Štai kairėje galite matyti taip ir vadinamą Amerikietiškąją picą su fri bulvytėmis bei dešrelėmis, o dešinėje "frozen crepe" - ant šaldytų plokčių iš jogurtinių ledų gaminamas blynas, į kurio vidų prideda tavo pasirinktų priedų ir viską gražiai sulanksto. Apskritai, gatvės maisto kultūra šiame regione yra labai pažengusi. Ir aišku galbūt gaila, jog kiekvienu dangišku kasneliu negalėjau pasidalinti snapchat programėlėje, nes Sicilijoje esantis wifi ryšys yra vienas prasčiausių (jis yra daugumoje kavinių, viešbučiuose, tačiau yra labai silpnas), tad jei vykstate čia poilsiauti, pasiruoškite socialinių tinklų badui. Bet išgyventi tikrai įmanoma.

Sekantis dalykas, tikrai vertas atskiros pastraipos - paplūdimiai. Tokie kaip iš filmų arba tų instagram'o profilių, kurių merginos atrodo lyg nieko daugiau nebeveiktų, o tik maudytųsi ir degintųsi, būtų su savo gražiais aukštais vaikinais ir valgytų skanų maistą, bet nestorėtų. Nežinau, ar paskutinį mano punktą pasieksite Italijoj, nes bent jau prie manęs, deja, du kilogramai prilipo, tačiau kitais dvejais tikrai verta pasimėgauti bent dalį atostogų laiko. Žydras vanduo, prie kurio temperatūros tikrai nereikės pratintis ir penkias minutes stovėti tik pabridus lygi kelių, o dar greitesnis ir daugiau adrenalino dovanojantis pasiūlymas, nei tiktai bėgti į vandenį - šokti nuo uolų į jį. Tiesa, pirmiausia būtų gerai sužinoti, ar krantas tam tinkamas ir saugus, bet vėliau jau nemanau, ar dar norėsite grįžti į laikinus namus miegoti, turbūt net ir ledų vagonėliai, esantys šalia nelabai jau ir rūpės. Ypatingai, jei dar ir nardymo akinių nepamiršit. Tuomet dar ir akims bus malonumas.

Labiausiai patikę miestai - Cefalu bei Trapani. Cefalu - turbūt vienas idealiausių turistinių miestelių, kokius tik esu mačiusi. Tvarkingas, didelis senamiestis, viskas grįsta akmeniu (tad net ir karštą dieną bus vėsiau nei kituose miestuose), o pats miestelis su įvairiomis pramogomis atgyja 20 h., kuomet ir smagu pavaikštinėti su draugais ir bankrutuoti. Trapani yra labiau multikultūrinis miestelis, kuriame gausu ambasadų, įvairių nyderlandų bei prancūzų kavinukių, ledų čia galima paragauti įvairiausių formų ir skonių, tad galite pamiršti nuobodžius rutuliukus ir vafliukus. Jeigu ateity svajotumėte įkurti savo restoraną, galite apsilankyti čia ir pasisemti įvairių dizaino idėjų, kurios Lietuvoje dar tikrai nematytos, tačiau labai viliojančios. Turiu pabrėžti, jog keliavome tik šiaurinėje salos dalyje, tad neteko pamatyti dar daug įspūdingų vietų (o juk visi apsilankiusieji kaip tik teigia, jog pietinė dalis yra dar gražesnė), tokių kaip juodasis paplūdimys arba Etnos. Tiesa, šis minėtas ugnikalnis tikrai turėtų būti vertas įrašytas į Siciliją atvažiavusio keliautojo vizitų sąrašą. Man labiausiai gaila, jog šio taško neaplankėme, nes tai yra vienas aukščiausių Europoje esančių ugnikalnių, kuris vis dar yra aktyvus (paskutinis proveržis - 2013 m. spalio 26 d.). Ypatingai naktį, vis dar pliuškenančio kalno reginys turėtų būti nuostabus - su keltuvais galima ant jo užkilti ir viską pamatyti gyvai. Be to, tuo pačiu metu būsite ant dviejų litosferos plokščių - Euroazijos ir Afrikos.

Ar esate buvoję Sicilijoje? Gal pastebėjote dar kokių pliusų ar minusų? O gal dabar jau norėtumėte nuvykti?
Būtų įdomų sužinoti ir iki kitų kartų!
Simona.
P.S. Daugiau kelionės bei kasdieninių akimirkų mano instagram'e - s_aleksandraviciute

Douwe Bob - dar vienas aukštas olandas, tiesa, šis priminė mano meilę muzikai

Mano tėtis labai mėgsta pasakyti vieną "anekdotą" kai aš kalbu: "Plaukia du krokodilai - vienas į kairę, kitas žalias". Nėra jis koks menininkas ar rašytojas, tad nemanau, jog pats galėjo šiuos žodžius sukurti, iš kitos pusės, jei ne jis, tai kas galėjo tai ištarti, neįsivaizduoju. Sakydamas šiuos žodžius, omeny jis turėjo tai, jog dažnai nusišneku arba pradėjus kalbėti apie vieną, labai greitai pradedu kalbėti apie kitą. Šios savybės tikrai nesiruošiu neigti, bet turiu ir pridurti, jog man ir pačiai patinka, kai mano aplinkoje vyksta "krokodilinės problemos". Juk taip daug įdomiau - daugiau spalvų, daugiau požiūrių, idėjų. Nereikia visuomet būti rimtai nusiteikusiu rimtu žmogumi rimtoje aplinkoje rimtame pasaulyje. Tą ypatingai mėgsta pabrėžti savo dainose svajingai atrodantis vaikinukas dešinėje - Douwe Bob Posthuma.

Jeigu gyvenate Nyderlandų Karalystėje arba dar geriau, turite šios šalies kraujo - gali būti, kad šį veidą jau teko išvysti. Dar didesnė galimybė išgirsti šio savininko balsą turėjote vakar, kai (jei) žiūrėjote Eurovizijos konkursą. Jeigu skaitėte mano paskutinį įrašą arba esate sena(s) skaitytoja(s) mano tinklaraštyje, turėjote pastebėti, jog esu lengvai pamišusi dėl šio konkurso - dalyvius ir jų dainas pradedu nagrinėti dar labai anksti ir dažniausiai pati pirmoji valstybė, kurios atlikėjas būna išnarstomas (net ir tos šalies spaudoje pasidarbuoju)yra Nyderlandai. Tam yra dvi labai svarios priežastys:

1. Nyderlandai beveik visada yra tarp mano favoritų Eurovizijoje (nesijaudinkit, 2015 buvo išimtis) - šios šalies žmonių muzikos skonis yra man priimtinas ir jų išrinktos dainos jaudinančiai nustebinančios.
2. Ne lietuviai, o būtent olandai yra aukščiausi žmonės planetoje. Vyrų vidutinis ūgis - 183 cm. Kadangi esu gana aukšta mergina net "Victoria Secret" standartams (178,5 cm.), man tai yra aktualu ir įdomu. Šių metų Eurovizijos dalyvių ūgius jau atmintinai moku, tačiau iš Nyderlandų visada tikiuosi aukščiausio rezultato ir dar neišgirdusi dainos pasidomiu atlikėjo(s) ūgiu. Taip, beveik visi aukšti žmonės tai daro, jei jau įdomu.

Grįžtant prie šio vakaro "Manojo Pasaulio Debesų" žvaigždės Douwe Bob, prisipažinsiu, jog pati labai ilgai spiriojausi dėl prisipažinimo, kad šiais metais Eurovizijoje būtent jis yra mano favoritas. Ilgai jo vietą užėmė Jamala (Ukraina), kurios daina ir nešama žinutė atrodė svarbesnė, tačiau laisvalaikiu daug dažniau klausydavausi Olandijos konkurso "Geriausias Nyderlandų atlikėjas - dainų rašytojas (De beste singer-songwriter van Nederland)" laimėtojo dainos "Slow Down".

Dainos žinutė, atlikėjo žodžiais tariant, labai paprasta: "kartais reikia žengti žingsnį atgal nuo dabarties ir mūsų gyvenimo. Šiuo metu gyvuojame labai keistuose laikotarpiuose, kur viskas vyksta labai greitai. Mums nereikia skubėti gyventi, svarbiausia yra susikoncentruoti į iš tiesų mums svarbius dalykus".

Visos Douwe dainos yra įkvėptos penkiadešimtųjų, šešiasdešimtųjų ir septyniasdešimtųjų grupių, kantri ir folko stiliaus. Pats dainininkas teigia, jog muzikos atžvilgiu jis gimė ne laiku. Jau vaikystėje mėgo klausyti senesnių grupių patefono pagalba ir kaip jis sako, už tokį "nepopuliarų" skonį jis turėtų būti dėkingas tėvams, kurie visa gyvenimą sukasi mene. Simono (ah tie malonūs sutapimai) Posthuma sūnaus iki šiol nedomina "šiuolaikiška" muzika, dėl to ir Eurovizijos jis niekada nežiūri, nebent pasitaiko ypatinga proga. Na, 2016 yra tikrai tie ypatingieji metai, kuomet jam pačiam be jokios atrankos buvo suteikta proga atstovauti Nyderlandų Karalystę didžiausiame pasaulyje muzikos renginyje. Įdomu ir tai, jog Douwe tėvas grupės "The Fool" narys bei turėjo galimybę kurti drabužius patiems Bytlams, tad visą industriją šis nyderlandas galėjo pažinti dar labai anksti ir taip pradėti įgyvendinti savo svajones. Obuolys nuo obels netoli rieda - niekada nesutikau su šia, lietuvių kalbos vadovėly dažnai minima fraze, bet šią situaciją ji puikiai nupaišo.

Visuomet vadinau save pačiu geriausiu metu gimusia mergina - mano vaikystės nespėjo paveikti išmaniosios technologijos, o jau paauglystėje galėjau save realizuoti internete, jo pagalba atrasti daug renginių ir organizacijų, kuriose sugebėjau save realizuoti. Muzikos skonis šiam pasakymui taip pat puikiai tinka - myliu septynesdešimtųjų muziką (ABBA, The Beatles ir t.t.) ir tokią, kuri skamba lyg iš ateities (Years&Years, Jungle). "Praeities" melodijų Eurovizijoje dažnai neišgirsi, todėl labai džiaugiuosi, jog bent tokius vaibus šiais metais atsiuntė Nyderlandai - valstybė, kuri man leido įsimylėti dar vieną atlikėją. Ir kai turiu omeny įsimylėti, kalbu ne tik apie jo išskirtinę muziką, bet ir apie šį vaikiną, kaip tikrų tikriausią asmenybę.

Kokios pimos mintys sukyla pamačius šią nuotrauką? Vulgaru, neestetiška, kvaila? Primena tam tikras Lietuvos "žvaigždutes"?

Douwe Bob yra paprastas žmogus, besistengiantis mėgautis kuo įvairiasniais gyvenimo malonumais, įgyti kuo daugiau patirties įvairiose srityse. Maudynės nuogam? O kas gi to nenorėtų padaryti Švedijos ežeruose? Kodėl to reikėtų gėdytis? Grįžtant prie jau minėtų palyginimų su kitomis personomis, kurios mėgsta "mažiau drabužių" kadrus, šioje nuotraukoje mes galime pamatyti tik savo kūno nesigėdijantį, 23 metų vaikiną. Jokio seksualinio pobūdžio ar užslėptų interesų čia nėra. Ir savotiškai, mane tai žavi.

Žavi ir tai, jog šis olandas nesivaiko kitų nuomonės ir daro tai, kas džiugina jį, bet tuo pačiu atstovauja ir kitų žmonių teises bei malonumus. Pradedant "nepopuliaraus" stiliaus muzika, baigiant paskelbimu dėl kitokios lytinės orientacijos. Šiais metais, kovo 10 d. laidoje "Out TV" jis pirmą kartą viešai pasisakė esąs biseksualas. Olandų kalba tariant - "Ik ben aardig bi (aš esu mielas biseksualas)" ir gražiausia turbūt yra tai, jog jis šio fakto visiškai nesureikšmina, neslepia ir nemano, jog tai turėtų būti kažkokia prasme gėdinga. Gėdinga mylėti. Ir yra gera matyti, jog net ryškesni vardai (o Nyderlandų Karalystėje Douwe Bob tikrai toks yra) nebijo savęs išreikšti kitaip. Juk tai jo talento muzikai nežlugdo, o atvirkščiai, paties sukurta laisvė leidžia kūryboje visiškai atsipalaiduoti ir klausytojus nustebinti naujomis dainomis.

O klausytojai nustebino ir jį - patekęs į finalą, Douwe sakė, jog tai yra pats geriausias dalykas, kurį jautė per visą savo gyvenimą, jog tai, viena geriausių akimirkų. Ir tai buvo galima matyti visame jame: jo šypsenoje, kalbėsenoje, emocijose. Matėsi, jog dainininkas šį apdovanojimą priima išties nuoširdžiai, taip pat, kaip ir pristatė visą "Slow Down" pasirodymą. Ypatingoji pasirodymo akimirką, galimai kažką sutrikdžiusi - dešimties sekundžių pertrauka dainoje - atlikėjas ją įtraukė, norėdamas "sulėtinti" viso konkurso sparčią eigą ir leisti publikai pasimėgauti akimirka - kažkas net spėjo ir meilėje prisipažinti.

Douwe Bob Posthuma juokavo, jog dabar, patekus į finalą, savo kūną reiks papuošti dar viena tatuiruote. Tiesa, viešėdamas Stokholme jis jau spėjo tai padaryti dar ir prieš finalą - Frida, žavi undinėlė, pravardžiuojama naująja meile. Ant olando kūno galime matyti ir daugiau įdomesnių tatuiruočių, kurios netikėtai, itin seksualiai atrodo ir prie rimto bičo su kostiumu būsenos. Tai dar vienas, galbūt daug kam nesukeliantis pozityvių minčių apie dainininką ženklas, kuris parodo laisvą dūšią.

Karjerą Douwe, atrodo, jog pradėjo visai neseniai, tik 2012 metais, bet galime matyti, jog vaikinas iš tiesų juda tinkama linkme ir mėgaujasi kiekviena galimybe. Jis jau spėjo išleisti net 3 albumus, kuriuos perklausiau per kelias dienas. Labiausiai mane sužavėjo antrojo, "Pass it On" ritmai, puikiai tinkantys ateinantiems vasaros ilgiems vakarams - tikiu, jog tai bus vienas klausomiausių mano vasaros albumu. Taip pat, atlikėjas spėjo įrašyti dainą "Hold Me" su 2013 metų mano Eurovizijos favorite, Nyderlanduose puikiai žinoma dainininke Anouk, kuri būtent ir pastūmėjo Douwe užlipti ant didžiosios, 200 mln. žmonių stebimos scenos. Atrodo, patarimas buvo geras - Nyderlandus pamatysime ir šeštadienio finalo pirmojoje pusėje. Tariu sudie telefono sąskaitos pinigams,

tariu sudie ir Jums, skaitytojai. Gražaus likusio "Eurovizijos" konkurso! Tikiuosi, jog patiko šis straipsnis ir Douwe, kaip asmenybė pasirodė įdomi. Kviečiu paklausyti keleto jo dainų, o apačioje dar laukia ir pastabėlė dėl olandų skiriamojo ženklo - ūgio.

P.S. O dėl jo ūgio tai labai didelis nesusipratimas. Nuotraukose tikrai galima matyti, jog jis yra aukštas, bet google searchai teigia, jog jis tik 180 cm. Tačiau nuotraukose su kitų šalių atstovais, kurie yra pagal google 184 cm. yra aukštesnis. Už Donatą Montvydą jis irgi aukštesnis (nes Estijos atstovas pakankamai aukštesnis už jį, o Douwe aukštesnis už estą), o Donatas už mane. Manau, gana atsakingai galiu daryti prielaidą, jog Douwe siekia kažkur 185 cm. Moralas tame - nereikia visuomet pasitikėti "Google".

M.A.M.A. 2016 apžvalga

Televizorių žiūriu retai ir jeigu jau jį įsijungiu, rodo arba Euroviziją, arba krepšinio čempionatą. Retais atvejais tai gali būti koks nors filmas (ir ne dėl to, jog internetas neveikia ir negaliu to pažiūrėti internete, nes kaip ir dažną vartotoją - erzina reklamos (o vėliau kažkaip stebuklingai parduotuvėse greitai dingsta "Fairy" plovikliai - kurie tikrai nėra geriausi purvų naikintuvai), o atvirkščiai - smagu perbėgti akimis, kas šiuo metu domina gerbiamus piliečius - nuo kokių maisto produktų apsergama ir kokiais vaistais mes tai gydome (no offence).

Tačiau kaip ir kiekvienais metais į ekranus sugrįžo "M.A.M.A." ir nors žiūriu tik antrą kartą šį šou, manau, jog žiūrėsiu ir trečią į ketvirtą. Jūs klausiate kodėl? Nes nemanau, jog pasiklausius vien  Džordanos ar Bunkės (no hate) galime spręsti apie visą Lietuvos "žvaigždyną", apie visą Lietuvos muzikos veidą ir apie visus čia grojančius ar tai imituojančius menininkus. Tai yra visiškai neobjektyvu ir mano mąstymu, tik labai siauro mąstymo žmonės gali mėtyti tokius teiginius kaip "Lietuvos muzika yra šūdas", "čia tik nusidainuojančios blondinės" ir t.t.

Būtent "M.A.M.A." muzikos apdovanojimai ir yra priemonė, kuri turėtų keisti stereotipus, tad šiemet, įsitaisiusi su juodojo šokolado plytele ir pipirmėčių arbata, savo mintis sutelkiau į labai nesimonišką prietaisą - televizorių.

Nuo pat pradžių, mane pradžiugino šių metų vedėjai - Justinas Jankevičius ir Justė Arlauskaitė. Prisimenant praeitų metų tam tikrų žmonių subtilų renginio vedimą, smagu matyti, jog TV3 pasitaisė. Ir į gerąją pusę. Keista, jog net ir jie sugebėjo sulaukti nemažai reprikų (bent jau aš pati, jokio pikto žodžio negalėčiau pasakyti). Apskritai, Justinas Jankevičius ir jo juokeliai apie Kauną bei apie Vilnių yra tai, ką galėčiau klausytis kiekvieną dieną (ar glosto savimeilę, jog esu vilnietė? Taip, glosto. Glosto ir net labai (nesijaudinkit, suprantu, jog tai tik, pasikartosiu, juokeliai).). Hehe, daugiau daugiau! Tik taip ir įmanoma priversti vilniečius žiūrėti renginį, kuris deja, vyksta Kaune (taip, ir aš bandau juokauti). O tie visi kiti šios, turbūt gražiausios Lietuvoje poros, bajeriai, bent jau man, skambėjo tik kaip programos paįvairinimas. Ir jei dėl tokių dalykų galima įsižeisti - manęs greičiausiai žmonės jau seniai bijotų (nors yra ir dabar keletas, bet ką jau padarysi).

Ar lietuviai gali apsieiti nuo pernelyg akivaizdžių sponserių? Ne, negali. Ir štai, pats pirmasis renginio minusas - bandymas dar labiau pareklamuoti "Patriotus". Dabar turbūt iš principo neisiu žiūrėti. Reklamą reikia mokėti parodyti ir čia tas nebuvo padaryta.

Gaila, jog palyginus su praeitais metais atspėjau pernelyg mažai laureatų laimėjimų - kiek nuvylė, bet tautos skoniui neįsakysi. Vis dėl to, bent jau Bareikį dar kartą išgirdau (būtent per "M.A.M.Ą." jį ir atradau praeitais metais), o tai pataisė nuotaiką kaip ir menama kelionė į Venesuelą!

O ar Jūs žiūrėjote? Patiko?
Simona.

Vaikščiojant sutikau vyrus, kalbančius apie danų moterį

Per pirmąsias Naujųjų metų dvejas dienas pamačiau tris filmus. Ir susimasčiau, jog per mažai skiriu dėmesio kuriniams, kurių istorijos trumpesnės nei 5 sezonai, 4 dėžės ledų, 31 neišgirstas dialogas, 2 valandos tų pačių scenų (jei dar nesusipratot - esu tikras serialų žmogus ir labai tikiuosi šią maniją išvyti bent 2016 metais). Filmai. Dažniausiai juos žiūriu kalėdiniu laikotarpiu ("Vienas namuose", "Elfas", "Kaip Grinčas Kalėdas vogė" ir t.t.) ir deja, tai būna siužetai, matyti dešimtis kartų. Apskritai, man prisiruošti žiūrėti filmą yra gan svarbus ir ilgas moralinis bei fizinis pasiruošimas - turiu pakrauti kompiuterį, jog išlaikytų bent kelias valandas, turiu prasukti bent 3 kartus treilerį, patikrinti IMDB reitingą, peržiūrėti pagrindinių aktorių ūgius (jog suprasčiau, ar verta bus seilėtis (esu 179 cm. mergina, supraskite ir mane)) ir išgirsti kažkieno arba LABAI gerą atsiliepimą, arba LABAI blogą (tas norėjimas eiti prieš sistemą, ech). Ir tada aš pasiruošiu. Būtent dėl šio ilgo proceso mieliau renkuosi serialus, tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu ir filmų esmę, dėl ko stengiuosi jų į savo dienotvarkę įtraukti kuo daugiau.

Taigi - trys filmai. Trys filmai, kurie tikrai verti Jūsų dėmesio - vienas iš jų įkvėps (juk metų pradžia, visi tik ir teieškom motyvacijos šaltinių), vienas iš jų privers kovoti už save bei geriau suprasti tam tikrą visuomenės dalį ir vienas iš jų galiausiai Jus atpalaiduos ir leis lengvai pažvengti (kas yra naudinga pilvo presui, nes stiprinami raumenys).

DANŲ MERGINA (The Danish girl) 2015

O, Eddie Redmayne, dažniau vaidink ir džiugink mano veidą ašaromis už tokius nepakartojamus aktorystės sugebėjimus. Dažnas jau yra matęs filmą "Visko teorija", kuriame pagrindinį veikėją įkūnijo tas pats vyrukas, kuris "Danų merginoje" ir įkūnijo tą merginą - rafinuotą, pasitempusią ir žavią. Jau praeitais metais jis gavo Oskaro apdovajimą ir už vaidmenį jam meldėsi garsiausi režisieriai, tačiau jis sugebėjo pakartoti ir apginti visus titulus. O jei dar kalbėtume apie Alicia Vikander... aktoriai atrinkti tikrai neatmestinai

Filmo istorija pasakoja apie darnią menininkų porą, gyvenančią XX a. Kopenhagoje (nors miesto scenų mažai, to meto laikotarpis perteiktas preciziškai). Vieną dieną žmona parašo savo vyro pabūti modeliu jos piešiamam paveikslui. Einaras įsikūnydamas į moterį supranta, jog jo tikrosios svajonės, egzistencija, mintys ir priklauso dailiosios lyties atstovėms.

Pati visada esu už meilę ir už žmonės. Mano manymu, visuomenėje, kurioje dabar taip dažnai kalbama apie buvimą savimi, apie norą būti laimingu įtakos nedaro nei tavo lytis, nei tavo orientacija ir liūdna matyti, kiek daug Lietuvoje yra žmonių bijančių to. Šį filmą reikėtų įtraukti į pilietinio ugdymo programą ir versti paauglius žiūrėti bei diskutuoti. Kuo daugiau diskutuoti šia tema, jog pagaliau jie suprastų, kad kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos.

Ir tai istorija ne tik apie vieną pirmųjų pasaulyje lyčių keitimo operaciją, iš filmo galima pasiimti tikrai daug daugiau savimonės - tai filmas apie palaikymą (žmonos požiūris į Einaro - Lilės svajonę), tai filmas apie drąsą (Lilė žino, jog operacija sudėtinga), tai filmas apie mokėjimą išlikti savimi (anuomet transeksualai buvo sutinkami kaip žmonės, turintys didelių problemų su hormonais) ir meilę.

Apibendrinant - filmas privers būti santarvingesniems, nežiūrėkite į šią problemą skeptiškai.

PASIVAIKŠČIOJIMAS (The Walk) 2015

Ir dar vienas filmas, paremtas tikra istorija. Galbūt ji nėra tokia aktuali ir su ją mes nesusidariame labai dažnai (ir jeigu tiesiai šviesiai - niekada nesu mačius gyvai lino akrobato), tačiau istorijos pamokslas aiškus - mes turime siekti savo svajonių ir ties jomis dirbti iš visos širdies - tik tada jos bus įmanomos ir prieinamos.

"Pasivaikščiojimas" atkuria 1974 metų, rugpjūčio 7 dieną, kuomet Philippe Petit ištiesia liną tarp dviejų, tuo metu buvusių aukščiausių Pasaulio pastatų - Niujorko prekybos centrų. Dėl šio žingsnio jis gali patekti į kalėjimą, būti palaikytas savižudžiu ar išprotėjusiu, tačiau argi neverta rizikuoti mirtimi, jog "iš tikrųjų" gyventum?

Vėl gi, filmo nenupasakosi tik jo tikslu - žygio linu. Pasakojime yra ir meilės, ir išdavystės, ir nepritapimo istorijos, kurios taip pat yra vertos dėmesio bei gilesnio požiūrio į šį siužetą.

Nors IMDB įvertinimas yra gana geras (7,5) - Lietuvoje šis filmas sulaukė ir nemažai kritikos. Pernelyg ištemptas (2h. 3min.), prastai atidirbta su redagavimo programa, prastas angliškas akcentas (nu c'mon, tikrasis Philippe Petit ir buvo prancūzas ir kaip žinome, jie nekalba taip jau švariai) ir t.t., bet mano manymu, šis filmas yra pliūpsnis kokybiškos motyvacijos ir puikus kickstartas naujiesiams.

TARP MŪSŲ BERNIUKŲ 2016

Vos pamačiusi filmo treilerį, užsinorėjau pamatyti ir pačią kino juostą kino teatre, nes a) reikia remti lietuvišką kiną; b) jau lietuviško filmo niekaip "nenupiratausi". Taigi, sausio antrąja, su dviem geromis draugėmis nusipirkome kelias dėžes skrudintų kukurūzų ir patraukėme įvertinti vyrų kelionės iki Norvegijos.

Istorija nėra labai gyli ar pamokanti, tačiau vietų, iš kurių bus galima pažvengti tikrai yra ir nemažai. Nors filmas baigėsi gana netikėtai (atrodė, jog dar turėtų eiti veiksmas toliau), gerų emocijų suteikė, o ir prisijuokėm, atrodo iš tokių "žemiškų" juokelių, kurie visi vienoj vietoj skambėjo labai gerai.

Tikrai rekomenduoju nueiti, kol dar atostogos - gausite puikų nuotaikos užkratą prieš mokyklą!

Ar nusprendėte pamatyti bent vieną filmą? O gal jau matėte? Pasidalinkite, įdomu žinoti. :)

Iki kitų kartų, Simona.

2016 pasižadėjimai, 2015 pamokos

Italija, birželis. Maudynės su sese.

Paskutiniu metu dažnai sulaukdavau klausimų kur dingau, kodėl neberašau - gavau keletą laiškų į el. paštą, ask.fm, o ir iš draugų sulaukiau gana iškalbingų žvilgsnių. Tad pagaliau prisiruošiau sudėti tam tikras temas į vieną mišinį, viską pabandyti gražiai sulipdyti ir patiekti Jums. Malonaus skaitymo!

Preila, rugpjūtis. Po nakties balkone

pusryčiai

Šie metai... jie buvo kupini vilčių - būtent taip turbūt ir apibūdinčiau 2015uosius. Atsimenu, jog pirmosios metų minutės prasidėjo mano lengvu slidimu nuo laiptų bandant atgal patekti į namą (šventėme draugų sodyboje), o pirmuoju patiekalu tapo dribsniai su pienu ir vanilės esencija (!!!). Ir nežinau, kas man užėjo, kad tiek daug jos supyliau ir kad apskritai pyliau tokį dalyką ne į kepinį - tai nepriminė "Michelin" žvaigždutėmis (vienas labiausiai vertinamų restorano apdovanojimų) žymėtų restoranų maisto. Ir nors patikėkite, nesu ypatingai tikinti visais tais prietarais kaip Londono supermamytės, kartais tam tikros įvykių sekos verčia sunerimti.

Per šiuos metus į tinklaraštį parašiau 47 įrašus (plius pilna juodraščių) - sakyčiau, jog visai nemažai turint omeny, kad filmai.in svetainėje išleidau tikrai nemažai eurų! Taip pat, nereikia pamiršti ir antrojo tinklaraščio, įkurto vasaros pradžioje - Charlotte Midnight, kuriame yra 19 paskelbtų įrašų. Gaila, kad paskutiniu metu rašymas, kad ir koks malonus jisai bebūtų nuplaukė į šalį, tad netempiant gumos, mano pats pirmutinis naujiesiams metams pažadas nepamiršti rašymo. Ir ne tik čia! Paskutiniu metu galvoje sukosi gana įdomi istorija, kurią labai norėčiau perteikti į ploną romaną - tikiuosi rasti tam laiko, kurio tikrai turiu. Be to, pradedu jausti, jog galiu kalbėti ir kitokiomis temomis nei rašau čia ir taip tobulinti save. Tikiuosi, jog metų bėgyje rasite čia įvairesnių horizontų (kurie gal ir nebūtinai bus šviesūs, bet bent jau bus). Tad to ir pasilinkėsiu - nebijoti klysti rašant.

Mano viena mylimiausių mano perdarytų frazių yra - "Visi turime 24 valandas - Dalia Grybauskaitė sugeba pamiegoti, Rūta Meilutytė - pasimokyti, J. K. Rowling - pavalgyti ir prie viso to prisideda ir kitos veiklos, po kurių šie žmonės nuveikia kažką daugiau. Jie žmonės, tokie patys ir mes, bet laiką išnaudoja ne "Simpsonų" serialo nuolatinėms peržiūroms." Vienas didžiausių 2015 metų praradimų ir buvo mano produktyvumo nebuvimas. Neretai nemoku susidėlioti prioritetų, o vėliau tenka skaudžiai kentėti dėl praleistų galimybių. Galimybių, kurios galėjo padėti sukomponuoti tavo ateitį. Ir aš jas praleidau - patikėkit, tai vienas šlykščiausių jausmų, kuriuos įmanoma patirti, tad vienintelis dalykas, ko galiu savęs prašyti atkurti 2015 neišnaudotas galimybes bei nepražiopsoti kitų. Ir vienas geriausių būdų, kuris yra patvirtintas tūkstančių filosofų, psichologų, deep frazių facebook'e gerbėjų bei manęs - priimti visus šansus: keliauti, eiti į konferencijas, sportuoti, eiti į kiną, į naujus restoranus, susitikti su draugais, savanoriauti, stoti į įvairias draugijas... nes niekada nežinai, kas gali tave įkvėpti ir kelintame kilometre link "Hesburgerio" tave pastebės modelių agentūros. Tad stengsiuosi į visus kvietimus (į miestą, į kiną, į renginį) atsakyti TAIP. Galimybės visur, tik reikia mokėti jas įžvelgti ir tai man įrodė beveik pabaigti metai. Skaudžiai, bet pamoką, drįstų teigti, išmokau.

Dažnai tos visos progos praeidavo dėl facebook'o, susirašinėjimo, tingėjimo, o anksčiau... daug produktyvesnė buvau, kai skaičiau. Žinoma, 2015 metų knygų iššūkį įveikiau, bet sunkiai ir galima sakyti, jog viską padariau per vasarą, nes nuo rugsėjo sugebėjau perskaityti vos vieną knygą - liūdna, tačiau tokia buvusios knygų graužikės dalia. Tikiuosi, jog šiais metais ne tik įveiksiu knygų iššūkis, bet ir šiaip perskaitysiu dar keletą knygų bei skaitymo tikrai neapleisiu!

Knygų iššūkio knygos 2016.

KNYGŲ IŠŠŪKIS 2016

1. Dan Brown "Da Vinčio Kodas";
2. Santa Montefiore "Sodininkas iš Prancūzijos";
3. Audronė Urbonaitė "Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika";
4. Gretchen Rubin "Laimės projektas";
5. Mirjam Pressler "Kartusis šokoladas";
6. Žydronė Lukšytė "Pietų Amerika. Metai su Naujojo pasaulio keliais";
7. Mats Strandberg, Sara B. Elfgren "Ugnis";
8. dr. Brene Brown '' Didi drąsa";
9. Dalia Cidzikaitė "Elementorius. Legendinis dramos būrelis ant Tauro kalno";
10. Agnė Gilytė "Spintologija. Nėra ko apsirengti?!";
11. Steve Harvey "Tiesiai į sėkmę. Kaip svajonės virsta tikrove";
12. John Green "An Abudance of Katherines".

Alternatyvios knygos:

1. Mary Higgins Clark "Prieš ištariant sudie";
2. Andrius Tapinas "Vilko valanda".

Nežinau ar pastebėjote, tačiau beveik visi mano pažadai susiję su produktyvumu (fun matematikos užduotis Naujųjų vakarui - suskaičiuokime kiek kartų paminėjau žodį PRODUKTYVUMAS?:)), bet kad tam nepritrūktų energijos (kas ir vyko visą gruodį) turiu sveikai maitintis bei sportuoti. Dažnai įprantu prie visko, o vėliau vėl viską metu į šalį. Labai tikiuosi, jog šis, dažnas merginų pažadas nebeišeis į orą! Susitiksim sporto klube?

Trakai, rugsėjis. Per gimtadieny sugebėjome pasiklysti miške.

2015 metų gale daug blogų emocijų suteikė žmonės. Supratau, jog per dažnai stengiuosi visiems įtikti ir kartais dėl to atsiriboju nuo daug man svarbesnių bei artimesnių žmonių. Šiaip gyvenime vadovaujuosi taisykle, jog kiekvienas žmogus yra vertas atvirumo ir nuoširdaus bendravimo - su kai kuriais dėl to labai greitai suartėju, su kitais - stipriai "nudegu". Gaila, jog paskutiniu metu, aplinkui mane padaugėjo labai daug apkalbų ir to viso pesimizmo dėl kelių žmonių, kurie gyvena vien sau. Na ir puiku, bent jau vėliau išmoksiu greičiau atsirinkti žmones ir visa tai, šiaip ar taip sugula į patirtį. Tad tikslas - ignoruoti tuos, kurie teikia man blogas emocijas ir stengtis save apsupti žmonėmis, kurie plečia pasaulėžiūrą, teikia džiaugsmą.

Viso to pačio linkiu ir Jums, skaitytojai! Susidėliokite savo prioritetus ir daugiau kasdieniško žavesio!

Jūsų Simona.

Ir dainos, labiausiai primenančios 2015! :)

Aš vis dar kupina jėgų

Vienas iš daugelio dalykų, kuriuos pasižadėjau vykdyti per šiuos metus - neįklimpti į depresiją. Šio punkto praeitame įraše nepažymėjau, tačiau manau, jog bent jau kol kas sekasi gerai. O jei vykdysiu visas kitas atsakomybės - šis pažadas neturėtų nukentėti.

 

Rudeniui įsibėgėjant, mokykloje po truputį atsiranda vis daugiau darbų: pradedant namų darbais baigiant įprastiniais projektais. Nors dar nespėjau užsiregistruoti į visus norimus būrelius, šių metų veikla po truputį rituliuojasi ir turiu pasakyti, jog esu patenkinta pradžia - bent jau kol kas, depresijos liūnas negresia ir veiklos tikrai netrūksta.

 

Nebūčiau lietuvė, jeigu nesugebėčiau paminėti krepšinio. Sveikinu pakliuvus ten, kur visi svajojome. Kadangi šmaikštaus pasisakymo facebook'e nesugalvojau (bet dar palaukit - čempionatas nesibaigė), pernelyg daug ir neturėjau kur parodyti savo džiaugsmo, kuris yra tikrai didelis. Pirmiausia, dėl meilės sporto šakai, atradau bendrą temą su naująją klasės drauge. Pirmas klausimas, kurį uždaviau susipažinant buvo - "Ar tiesa, jog Domantas Sabonis yra gražiausias rinktinėje?". Žinau, skamba keistai ši pokalbio pradžia, tačiau būtent dėl šio klausimo dabar puikiai sutariu su mergina (ir taip, Jūs galite pasimokyti iš manęs, kaip reikia regzti pokalbio pradžią). Dėl šios sporto šakos, pradėjome vienytis kaip klasė: per geriausią belgų dieną metuose, tuomet, kai teisėjus jie papirko savo traškiais vafliais, rungtynes prie baltojo tilto žiūrėjome kartu. Ir buvo visai smagu.

 

Ypatingai džiaugiuosi ir neseniai įvykusiomis "Sostinės dienomis 2015". Prisiekiu, tai mano mylimiausia Vilniaus organizuojama šventė metuose, kurios visą laiką be galo laukiu. Gal kiek liūdna, jog nesugebėjau nueiti į visus koncertus, kuriuos žadėjau, bet tam dar yra visi metai, o kol kas labai džiaugiuosi prisiminimais ir pirkiniais (kuriuos greitu metu pamatysite mano antrajame tinklarašyje). Pirma diena netenkino savo lietingu oru, tačiau sugebėjome apeiti visą mugę (kaip visada prisipirkti su didele nuolaida šokolado, kuris visuomet būna skirtingas, bet jau kelintus metus iš eilės perkamas iš to pačio žmogaus, kuris plytelę parduoda už 50 centų), šio bei to nusipirkti ir užsukti į "Caif Cafe" kavos bei ilgo pokalbio kartu su Austėja (žmogus, su kuriuo turbūt visuomet bus apie ką pasikalbėti, tad tie šnekučiavimai gali trukti kiek ilgokai). Antrą dieną pasimačiau vėl su kitomis dvejomis draugėmis, su kuriomis beveik visą laiką pragulėjome Lukiškių aikštėje, komentuodamos ir apžiūrinėdamos "Panelės" bei "Cosmopolitan" žurnalus. Ir taip visą dieną. O vakare prasidėjo Europos krepšinio čempionatas ir pirmoji šokolado plytelė buvo suvalgyta. Na o trečią dieną susitikau su dar kitomis draugėmis - sugebėjome apeiti ir dizaino skverus, kuriuose pasisėmiau daug įkvėpimo, vėliau nuėjome suvalgyti desertų į Vilniaus universalinę parduotuvę, o po to laukė viena geriausių vakaro dalių - krepšinis. Nusprendėme nužygiuoti iki baltojo tilto televizoriaus, prie kurio atmosfera yra tikrai gera. Žiūrėti tokį tautišką žaidimą su dideliu kiekiu žmonių yra puikus jausmas, atmosfera tikrai puikiai nuteikianti. O dar ir žaidė tokiu metu, kuomet buvo nuostabus saulėlydis... vakaro meniu sekė Jazzu koncertas Katedros aikštėje. Ką ir begaliu pridurti - puikią charizmą ji turi, moka kalbėti su publika. Dainų žodžiai lengvi, bent jau prieky stovintys žmonės dainavo. Jaukumas ir geri draugai šalia, nuostabi muzika - sostinės dienų uždarymas buvo puikus. Kartu su naktine kava iš "Coffee inn'o". Ką jau ką, o Vilnius savo šventę mini garsiai - viskas buvo suplanuota atidžiai, iki pačių mažiausių smulkmenų. Likau patenkinta.

 

Ir pabaigai, norėčiau pristatyti kūrinį, kuris šį rudenį pastatė mane į didesnę harmoniją su santykiu su savimi - Andy Puddicombe "10-ies sekundžių meditacija".

Žmonėms, kurie seniai galvojo apie meditaciją ir vis neišdrįsdavo pabandyti (arba nesigaudavo, arba pritrūkdavo laiko, arba nežinodavo, kaip tai daryti, arba dar kitas pasiteisinimas, kurį Jūs sugalvojote) - tikrai rekomenduoju. Gal knygos teorinė dalis yra kiek nuobodoka, tačiau autorius (taip pat vienuolis, puikiai pažįstantis meditacijos galią) tikrai stengėsi įterpti įvairiausių istorijų bei mokslinių faktų, susijusių su meditacija.

 

Iki kitų kartų, tikiuosi dažnesnių,

Simona.

Rugpjūčio mylimiausi

Šį mėnesį iš mano kūno ištekėjo daug mineralų su visomis tomis druskomis. Lietuvoj taip karšta jau seniai nebuvo ir netradiciškai turiu pasakyti, jog dėl to labai džiaugiuosi. Galėtų ir per Kalėdas Saulė siųsti 30 laipsnių šilumą ant mano veido, nes tada būnu gražesnė - su strazdanomis. O ir šalta kava yra skanesnė, bet žiemą jos negaliu gerti, nes ir taip šaltis krečia. Bet paprastai tariant, mėnuo buvo tikrai įsimintinas ir esu patenkinta paskutiniu vasaros mėnesiu, per kurį turėjau keletą daiktų/dalykų/objektų, kurie džiugino kas dieną.

 

O ši Major Lazer ir Ellie Goulding daina "Powerful" yra būtent mano skonio. Ritmas, išgaunami garsai ir balso tembrai - net nežinau prie prikibti. Galbūt nėra vasariška daina, tačiau ji man tikrai primins šį sezoną (kaip ir Katunskytės "baladės", neatgaunu vis dar kvapo po Palangos naktinių pasivaikščiojimų). Net ir vaizdo klipas yra stulbinantis, pateikta įdomi idėja. O Ellie juodi lęšiai... net ir aš tokių noriu, negaliu atsižiūrėti į išplėstų vyzdžių iliuziją.

 

Spėjau iš naujo pamilti ir "Liežuvautojos" serialą. Ypatingai, antrąjį ir trečiąjį sezoną, nes ten galima išvysti daug mokyklinių/universitetinių serijų. Ir neklauskit, kodėl mane tokie dalykai motyvuoja. Visi high school tipo filmai ir serialai įkvepia mokintis, tad tame nieko blogo kaip ir nematau, o besiruošiant kur nors išeiti ar tvarkant kambarį - šis serialas puikus ir visiškai nereikalaujantis didelio dėmesio. Bet įtraukiantis - žiūriu jau trečią kartą turbūt, tad prieš mokyklą gan pavojinga žiūrėti.

 

Aš žinau, kad kai kurie gali juoktis, jog tokias knygas skaitau. Bet britų youtuberiai yra patys geriausi ir aš iš principo privalėjau perskaityti šią knygą. Zoellos "Girl Online" yra puiki išsiilgusiems lengvų skaitinių, nes vėlgi, istoriją priskirčiau high school'ui. Yra keli berniukai, yra kelios mergaitės - viena mergaitė bjauri, kita drovi, o berniukams patinka drovioji. Maždaug toks ir turinys, tačiau papildomų balų prideda tai, jog pagrindinė herojė rašo tinklaraštį. Giminingos sielos traukia, tad knygą ir miniu šiame įraše, kaip ir privalo būti.

 

Boyfriend tipo džinsai yra tai, kas į aprangą atnešą kažko naujo. Ypač plėšyti. Ir dabar, kai grįžta visos 2004 mados (arba ten kažkurio dešimtmečio - kurio nepasakysiu, ne mano sritis), aš jaučiuosi itin sava. Be to, jie yra super patogūs ir tinka prie bet ko. Galiu ateiti į miestą net ir nuoga krūtine ir vis tiek atrodysiu geriau už špaklinių merginų stilių (kuris yra visų vienodas).

 

Kiekvieną kartą kai po ilgos dienos nusimaunu kelnes, visur pabira smėslis. Toks nemaloniai atrodantis, kaip ir Palangoje (man reikia išmokti gerbti kitus miestus, tuo labiau, jog pati juose lankausi...). Dėl sausos odos skundžiuosi visad (ir rankų, ir lūpų, ir kojų - situacija nėra gera), tad bandau gydyti ją visais įmanomais būdais (bent jau tais, kurie man yra priimtini). Seniai buvau primiršusi šį The Body Shop šveitiklį "Strawberry Body Polish", tačiau esant tokiam orui ir vaikštant vien su Lietuvos interneto fenomeno (aš bijau pavardę minėti dėl teisinių priežasčių, tikrai) ilgio šortukais, norisi, jog kojos atrodytų gerai. Abejoju, jog pirksiu vėl, nes kvapas erzinantis, tačiau šį mėnesį priemonė buvo tikrai mylima.

 

Jeigu dažausi - tai tik tam, jog paryškinčiau savo veido bruožus. Ir tik taip, jog atpažintų mane gatvėje ir be to. Visi draugai, kurie ruošiasi važiuoti į Italiją, prašau atvežti KIKO 08 atspalvio tušo. Bent 3 vienetukus. O jei važiuosiu pati, nusipirksiu dar daugiau. Kadangi tušas yra pilkas (su smulkiais blizgučiais), jis daug labiau tinka prie mano akių ir nėra toks rėžiantis akį - atrodo labai subtiliai. Tikiuosi, jog ir Lietuvoje atrasiu kažką panašaus, nes gali būti, jog šio greitais nebeliks. Be to, jis atsparus vandeniui (kas vėlgi, vasarą yra labai aktualu), tačiau su pieneliu nusiplauna lengvai.

 

 

Per gimtadienį gautas Natur Boutique čekis perniek nenuėjo - kokosų kaukė išties padeda išlaikyti žvilgančius plaukus. Žinote tą gerą jausmą, kuris aplanko išėjus iš kirpyklos? Na, po šios kaukės, kurią laikau visą naktį, jausmas išlieka toks pats. Tik tais kad išsiplauti galvą, jog nebūtų riebalo būna labai sunku. Verta? Labai.

 

Geriausias jausmas karštą vasaros dieną: naudoti vandenį atsigaivinimui. Tyras vanduo tampa skanesnis už sultis, o šis lengvas Margaritos veido drėkiklis su linų ekstraktu, padeda ir išorėje jaustis geriau. Pati naudoju jį ne tik veidui, tačiau ir tinka jis viskam. Kainuoja tikrai mažai, o jausmas geresnis nei gavus dešimtuką iš fizikos.

 

Kažkada paragavau šios "kavos" vero cafe ir dabar jau nebegaliu sustoti. Chai Latte su žaliąją arbata, šaltuoju metų sezonu buvo mano pats mylimiausias gėralas, tačiau ją mėgautis galima daug pigiau nusipirkus specialius miltelius. Kadangi vasarą to gerti nesinori, nusprendėme padaryti šaltąją prieskoninę kavą, frappe konsistencijos su papildomu karamelės padažu. Ir draugai... tokio skanaus gėrimo negėriau jokioje kavos kavinėje.

 

Rūta, atvežusi iš mano svajonių šalies Danijos šiuos batonėlius tikrai nesuklydo. Nors užsieny rekomenduoju tiesiog mėgautis vietiniu maistu ir pernelyg negalvoti apie sveiką mitybą, atsivežti tokių dalykų yra būtina! Ir nors Lietuvoje taip pat galima rasti visokių natūralių batonėlių (pvz.: nakd), abejoju, jog atrasiu kažką geresnio už Naturlig kakavos skonio (saldymedžio nepatiko visai). Suvalgius specialiai išsisaugojau popierėlius šiam įrašui ir tai įrodo, jog jie išties mano dėmesio verti.

 

Sveikinu su kardelių diena!
Simona.