Vasaros nuotrupos, knygos ir filmo apžvalga

Paskutines dvi savaites prieš išvažiuojant į Preilos kurortą buvau namie. Žinoma, pasitaikydavo vienądienių išvykų, tačiau paprastai vakarai baigdavosi savoje lovoje, su sava knyga, su sava mėtų arbata. Ir muzika. Įprasti vasariniai hitai, kuriuos išgirdus žiemą veidą nupaišo šypsena. Keista, tačiau artėjančių mokslo metų laukiau jau birželį (žinau, pusė Jūsų burbėsit, jog išvis apie tai rašau, tačiau norim to ar ne, rugsėjo pirma artėja). Ir nors labai kvailai nusišypsojau birželio gale pamačiusi pirmą šiais metais iš mano prenumeruojamų youtuberių "Back to school" vaizdo įrašą, beveik visą vasaros laiką buvau gerai nusiteikusi galvojant apie mokyklą. Nauja gimnazija, nauji klasiokai, mokytojai, nauji būreliai (dėl kurių net nesu pilnai apsisprendusi)... o dabar atėjo ir nerimo valandos. Net nežinau kodėl, bet atrodo, jog pakankamai nesimėgavau šią vasarą galvodama apie švietimo įstaigą, o jau po pirmų savaičių lauksiu šiltojo sezono. Kaip visad. Bet stengiuosi šypsotis ir paskutinėmis dienomis atsipalaiduoti kaip reikiant!

Kažkurį sekmadienį su tėvais nuvykome į Trakus. Geras oras, puiki nuotaika - paskutiniu metu su šeima praleidžiu daugiau laiko ir tikrai stengiuosi tuo mėgautis kiek išgalėdama ir be galo džiaugiuosi, jog turim apie ką pašnekėti, nors visi keturi esame visiškai skirtingos asmenybės (neįsivaizduoju kaip tai įmanoma). Į šį mažą miestelį su mama ir sese važiavome traukiniu (Olivija dar niekada nėra patyrusi šios transporto priemonės džiaugsmo, tad nusprendėme parodyti), tėtis pasitiko stoty. Pradžioje pasivaikščiojome, o vėliau nuėjome į labai jaukų restoranėlį "BONA". Esu girdėjus puikių atsiliepimų, tad labai džiaugiausi galėdama ir aš apsilankyti jame, nes maistas buvo išties nuostabus, o vieta turbūt geriausia, kokią galima gauti Trakuose - tiesiai prieš pilį. Vėliau nuėjome pasivažinėti vandens dviračiu. Eilėje prie jo teko net valandą laukti, tačiau tėvai per tą laiką nuskubėjo nupirkti kibinų (nes jei tu jų nevalgei - Trakuose nebuvai, logika čia labai paprasta), o vėliau valandą grožėjomės miestu ramiai mindami pedalus (puiki treniruotė, atperkanti ir tuos kibinus!). Apskritai, nuvykti į Trakus tikrai verta - ar su draugais (paskutinę vasaros savaitę planuoju čia dar atvykti), ar su šeima. Veiklos tikrai yra - maudynės, vandens dviračiai ar tiesiog ramus explorinim'as miesto (nežinau kodėl nenuėjome pasimaudyti, labai kvailai pasielgėme dėl to). Iš Vilniaus ir iš kitų miestų, turinčių susisiekimą traukiniais, labai lengva atvykti, o ypatingai sostinės gyventojams pigu!

 

Gyvenime mane seka vadinamieji zapadlo dėsniai. Prisiekiu, būdama Italijoje vos ne kasdieną facebook'e sulaukdavau pasiūlymų susitikti arba klausimų, kada grįšiu į Vilnių. Grįžau, susitikau su kuo spėjau, nuvažiavau į Buržilus ir grįžau. O dabar, esant čia aš visiems skambinėju ir klausiu, kur po galais jie dingo. Stovyklos, kelionės ir taip toliau, ir taip toliau. Tad deja, su draugais sustinku retai, tačiau susitikimai būna labai malonūs. Vieną vakarą nakvojau pas Rūtą, pagaliau peržiūrėjau "Ameli iš Monmarto", kurią jau labai seniai norėjau peržiūrėti, tačiau vis nepaskirdavau tam laiko. O filmas išties nuostabus ir vertas dėmesio! Taip pat, buvau susitikusi ir su Austėja, su kuria pagaliau apsipirkome mokslo metams, apkalbėjome visą vasarą ir žiūrėdamos "How to Lose a Guy in 10 days" - nesenstančią amerikietišką komediją, valgėme irgi lyg iš kito žemyno, net 30 cm. "SUBWAY" sumuštinius. Apskritai, aš apie subvėjų esu geros nuomonės - alternatyva magdoneldui, kiek sveikiau, mažiau riebalų, galima paprašyti daugiau daržovių, o mėsoje ir baltymų gausu. Žodžiu, palyginus dar neblogas pasirinkimas "mergaičių" vakarui.

Taip pat, galiu pasigirti, jog draugės mane pažįsta neįtikėtinai gerai: Rūta (grįžusi iš Danijos) ir Austėja (grįžusi iš Didžiosios Britanijos) lauktuves parinko labai kruopščiai, bent jau aš taip manau (juokas). Austėja parvežė "Seventeen" žurnalą (bandau lyginti užsienio rinką su Lietuvos. Tad visi "Teen vogue" ar "Seventeen" man yra puiki ir naudinga dovana), pliušinį Trolį Mumį (vienas mylimiausių vaikystės personažų, nupirktas atskiroje, vien Troliams Mumiams skirtoje parduotuvėje! Nuveškite mane ten, prašau) ir Reeses pieces (kaip m&m'sai tik su riešutų sviestu (o jį paskutiniu metu labai pamėgau)). Rūta padovanojo karamelinę lazdelę (kaip ir riešutų sviestas, šis gardėsis man yra kažkas tokio), eukalipto skonio "Haribo" guminukus (kaip ir mėtos, šis augalas turi man patinkantį prieskonį, tad irgi labai džiaugiausi, ypač dėl to, jog tokių nėra Lietuvoje) bei "sveikuoliški" batonėliai (geriau nei "twix'ai", rimtai, vieni skaniausių, kokius esu ragavusi). Ačiū, merginooos!

 

Ir taip pat per šias savaites pagaliau pavyko nuvykti prie lietuviškosios jūros (ir dar per artimiausias dienas teks, tik jau į kitą kraštą) - su šeima ir seneliais apsigyvenome penkias dienas Preilos kurorte. Tiesa, pasimaudžiau tik kartą, tačiau už teko, jog pajausčiau šaltį ir būčiau sesės apmėtoma medūzomis (merginos, liemenėlėje jie yra tikrai prasti silikonai, nesidėkite jų...), tad paplūdimy mieliau rinkausi knygos draugiją. Beje, tomis datomis, kada ilsėjomes Kuverto medžių slėny, vyko meteoritų lietus, tad su sese miegojome balkone (minkštas čiužinys ir švarus oras, pušų "grojimas" padėjo daug labiau užmigti su planais ir svajonėmis mintyse), kur aš dar ir viena rytais (anksti atsikeldavau dėl natūralios šviesos, žadintuvo nereikėjo, jog septinta jau stryktelčiau iš "lovos)" Zoellos "Online Girl" vartydavau ir pusryčiaudavau.

 

Per vasarą perskaitau daugiau knygų nei per visus mokslo metus. Vienas lietingesnis vakaras buvo paskirtas Mirjam Pressler knygai "Kai ateina laimė, pasiūlyk jai kėdę". Ir iš ties, tai labai puikus patarimas visiems - ta laimė slypi už kiekvienos minties, judesio, veiksmo, įkvėpimo. Pavyzdžiui aš buvau tokia laiminga, jog turėjau galimybę savo eisybę kelioms valandoms priklijuoti ant minkšto kilimo su puodeliu kavos ir įsiskaityti į visus dvylikametės Halinkos patarimus. Tikrai, knygą surijau per vieną vakarą, spėdama kai kurias jos frazes (būtent jomis ir yra pavadinti visi knygos skyriais, kas padeda lengviau suprasti jo esmę ir autoriaus pamoką) išsirašyti į savąją užrašų knygelę. Būtent tokios knygos ir turėtų būti rekomenduojamos perskaityti mokykloje, o ne vadinamoji klasika, kuri nebe apžvelgia šiandieninių problemų, aktualijų, o seneliai ir mokytojai bando ją įpiršti, norėdami įrodyti, kaip mes dabar gerai gyvename. Oh, jeigu tai būtų tiesa, dvylikamečiai iš vaikų namų neturėtų daugiau gyvenimo patirties nei nukainuota barbė maximoje. Kūrinys lengvas, paprasto stiliaus ir labai nuoširdus, maloniai ir jaukiai aprašytas. Įrašytas jau į must sąrašą knygų savo jaunąjai sesutei ir mamai, kuri vis neprisiruošia paskaityti. Na, 126 puslapiai žodžių nėra toks didelis reikalavimas savo šeimynai, tiesa?

 

Ir jei koks nuobodesnis vakaras užklups tave likusią vasarą su draugais ar be jų, nuoširdžiai rekomenduoju romantinį filmą "Adelainos amžius". Turbūt pirmasis žiūrėtas po "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" praeitą vasarą. Nesu mėgėja šio stiliaus filmų, tad juos prisiruošiu žiūrėti tik tada, kai išgirstu pakankamai teigiamų atsiliepimų arba juose vaidina gražūs berniukai arba aukštos panelės (pati tokia esu), kaip Blake Lively (padeda pasitikėti savimi), kuri yra dar ir neįtikėtinai talentinga vaidyboje. Pats filmas remiasi ir keliais fantastikos faktais, kas padaro jį daug žavesniu. Ir nors pabaiga yra gana lengvai nuspėjama, pats filmo stilius ir Blake įkūnijimas personažas man labai patiko, tad IMDB įvertinau net 8 balais šį filmą. Papuolusi į avariją Adelaina sustabdo savo senėjimo procesą - nesvarbu ką ji valgo, kiek jai metų iš tiesų - jos fizinė būklė per metus visiškai nesikeičia. Viename pokily garbingo amžiaus panelė (net nežinau kaip kitaip pasakyti) sutinka vyriškį, kuriam ji krenta į akį. Kaip ir supratote, viskas šioje istorijoje vystosi itin įdomiai, tad...

 

Uh, daug papasakojau, einu patirti dar daugiau per likusias dvi savaites ir Jums linkiu to paties!

Simona. :)