2019 m. rugpjūčio 27 d., antradienis

birželio 18

Man vienuolikta ir dvylikta klasės nabuvo kančia – mane supo šilta kompanija, penktadieninis alus, meno parodos ir Doorsų muzika. Mane kankindavo (tik maloniai kankindavo) netikėti naktiniai žygiai, netikėtos savaitgalio išvykos prie jūros ar į Rigą. Netgi ilgi vakarai mkice (Vilniaus universiteto bibliotekoje) dabar galvoje skamba sentimentaliomis natomis – mes atsinešdavome prancūziškų raguolių ir skaitydavome apie Prancūzijos revoliuciją iki vidurnakčio, kuomet autobusai nebeatlikinėjo savo visuomeninių pareigų ir beeinant namo tuos kruasanus išvaikščiodavome.

Buvo dar ir skausmingas išsiskyrimas su tėvu, kuris dovanų man įteikė visišką nepalaikymą, emocinį smurtą, patyčias ir parodė, ką reiškia iki keturių nakties verkti, o kitą vakarą net nesugebėti atsimerkti nuo patinusių akių. Buvo ir draugų, kurie skaudino, atsiprašinėjo ir vėl skaudino. Tik man nebe tiek metų, jog užtektų juos užblokuoti facebook‘e ir viskas pasikeistų. Buvo ir taip, jog taupiau didėlėms kelionėms atostogoms vasarą, bet staiga teko tuos pinigus išleisti korepetitoriams, egzaminams, maistui. Dar buvo aštuoni kilogramai plius, penki minus, penki plius, bet tai jau nėra taip ir reikšminga.

Bet kad ir kaip benutiktų, aš sugebėdavau save ištraukti. Ir sugebėjau netgi džiaugtis! Kartais susikurdavau didelį iliuzijų lauką, į kurį panirdavau prieš sapnų laiką (o sapnuoju aš beveik kasnakt. Dėl to visiems nuoširdžiai pasakoju, jog miegas – mano viena mylimiausių veiklų), kartais užtekdavo pakviesti draugę kavos. Bet nuo spalio laukiau birželio 18 dienos – tikrai nelaukiau taip stipriai, jog užsiniūniočiau buvusiose akimirkose ir nesidžiaugčiau dabartimi, bet ši data man skambėjo kaip didžiausias atpildas ir simbolis naujos pradžios.

Būna, jog aš kuo nors pasiskundžiu. Ir man mano draugai sako „Simona, tu metus gyvenai Šveicarijoj, kokių dar kelionių stygius“, „Simona, tu kiekvieną savaitę valgai kokiam nors restorane, koks dar pinigų stygius“. Tik aš žinau, jog aš noriu dar daugiau. Ir dėl to dirbu, stengiuosi, planuoju bei labai daug svajoju. Prieš porą savaičių susiskambinau su savo drauge venesueliete ir papasakojau jai apie savo planuojamą metų pertrauką nuo mokslų, kuomet niekur nesimokysiu, greičiausiai varysiu vėl kur nors prie kalnų (Prancūzija?), o atostogausiu kokioje Brazilijoje. Ir ji sako ,,wow, you live an adventurous life“. Ir aš kažkodėl pradėjau aiškintis, teisintis, įrodinėti, jog jei tik nori, visi gali daryti tą patį ir taip toliau, ir taip toliau, kas buvo tam pokalbiui visai nereikalinga, nes velnias, ji tiesiog pasidžiaugė už mane. Ir dėl kažkokių keistų priežasčių, su vis dar sutrypta savigarba, aš nemokėjau tiesiog padėkoti už tokį komplimentą. Už komplimentą, jog stengiuosi dėl to, kas man patinka. Ir kad labai daug planuoju. Kartais gal ir per daug, bet man nuoširdžiai patinka gyventi lūkesčių svaiguly ir tikėtis geriausio.

Bet grįžtant prie birželio 18 – birželio aštonioliktą dieną aš parašiau savo paskutinįjį istorijos egzaminą. Nemanau, jog labai gerai jį parašiau, nors ir ruošiausi gan skrupulingai, bet bent jau išėjus iš gimnazijos akmuo nuo širdies nukrito. Todėl su miela kompanione nuėjom į parduotuvę šokolado. Aš gal keturis mėnesius visiems kartojau, jog po paskutiniojo egzamino pirmas dalykas, kurį darysiu, tai perskaitysiu knygą savo malonumui, ne mokyklai, ne atsiskaitymams, o tik tai sau. Bet parduotuvėje atmetė mano kortelę, nors tikrai, tikrai žinojau, jog dar kokie aštuoni eurai toje kortelėje turėtų būti. Juk neseniai pardaviau savo bilietą į turbūt vieną laukiamesnių ir smagesnių turėjusių būti vasaros įvykių, į festivalį ,,Ant bangos“, kuris vyksta Nidoje, šalia mylimų kopų, galima sakyti, ant jūros kranto.

Grįžau namo ir peržiūrėjau tą savo banko sąskaitą. Antstoliai nuo mano kortelės nuskaitė 107 eurus. Tai dabar ne tik, kad neturėjau pinigų, bet ir įsėdau į tokio riebaus minuso krėtį. Vis tik istorija su antstoliais, kotrolėmis ir autobusais yra visai juokinga. Ji nuoširdžiai įrodo, kokia kartais aš esu stipri hipokritė. Juokinga dėl to, nes visada visiems sakau, kaip tokių žmonių aš nemėgstu! Matot, man išties isteriškai graudu klausytis personų, kurios kalba apie tai, koks nešvarus ir smirdantis viešasis transportas Vilniuje, kiek daug šiukšlių mieste, kokie maži atlyginimai, bet kai jie įsėda į troleibusą ar autobusą, jie patys atsisako mokėti už tą transportą. Tikrina facebook’e, kur matyti kontrolę, perspėja kitus zuikius ilgaausius, jei tik tokią sutinka. Jog tik nesusimokėti ir pergudrauti sistemą! Man atrodo, nereikia aiškinti, kodėl tai yra visiškai nepilietiška. Tik kartais mat, aš darau tą patį. Kažkaip vis pateisinu save tuo, jog beveik visur vaikštau pėstute ir retai važinėju, jog neturiu moksleivio pažymėjimo ir dėl to bilietėlis man kainuoja visą eurą ir taip toliau. Vieną žiemos vakarą labai norėjau ledų ir pasigavo mane tie žaliomis liemenėmis vilkintys kontrolės darbuotojai. Gavau baudos išrašą ir padėjau tą lapą į stalčių, nes ką tik visus pinigus išleidau ant turbūt brangiausių parduotuvėje veganiškų ledų. Bet galų gale susimokėjau turbūt už visas savo zuikio keliones dar ir keliems metams į priekį. Tai dabar tikrai tikrinsiu, kur ta kontrolė, nes nenoriu mokėt ir vėl, kai sumokėjau tą šimtą eurų! Ir dar prieš kelionę į Jordaniją (ne Australija ir ne Brazilija, bet 50 eurų už bilietus pirmyn ir atgal!).

Bet birželio 18 diena tuo nesibaigė. Aš grįžau trumpam namo, o tuomet nužingsniavau iki Theobrominės. Ši vieta man simboliška – labai nemėgstu didmeninių kavos vietų, tačiau mane labai žavi ir visus metus žavėjo procesas, kuomet po pamokų sugebi laisvą valandą skirti kavos puodeliui su draugais. Savaitgalį sugebi viena išsivesti save kavos pasimatymui su knyga. Vakarą paskiri įdomiam renginiui, kuris vyksta tarp kavos puodelių (nes įvairios diskusijos, nors ir retai, čia vyksta). Theobrominė labai patiks neveganams, nes jų manymu ši vieta turi skaniausią karštą šokoladą mieste. Bet patiks ir veganams, nes kartais turi vaisinio šerbeto ar tokio labai skalsaus veganiško braunio. Ir to paties šokolado! Vis tik dažniausiai aš čia geriu kavos ir toniko kokteilius, o šį kartą pakviečiau kartu jų pagerti ir draugą. Ilgai nesimatėm, pašnekėjom, padėjau jam parašyti motyvacinį į jo pasirinktas studijas. Truputį keista matyti daugelį draugų, bekalbančių apie būsimus metus universitetuose – Ispanijoje, Estijoje, Nyderlanduose. Dar keisčiau tai, jog likusieji Lietuvoje ir toliau lankysis mūsų kartu pamėgtose vietose, tik be manęs. Aš apie studijas Lietuvoje niekada ir negalvojau, tad man visi šie metai buvo kaip ilgas atsisveikinimas, dažnai kur eidavau mintyse kartodama, jog mėgaučiuos tuo dabar, nes sekančius ketverius metus (o dabar jau ir penki gaunasi, jei nesugalvosiu dar vienokių ar kitokių praktikų užsienyje) to nepatirsiu – nepatirsiu gimtosios kalbos fone, nepatirsiu šaltibarščių, nepatirsiu jokių Kaziuko mugių. Ta proga nusprendėme papietauti ir „Gyvame bare“ – vietoje, kurios turbūt jau niekam neberekomenduočiau, bet man užsukus ten užklumpa dideli sentimentai. Kai dar penkiolikos metų bandžiau nevalgyti gyvūninių produktų, tai buvo vos ne vienintelė vieta mieste, kuri tai siūlė, o praeitą vasarą ten dirbo viena širdžiai artimiausių draugių, tad dažnai užsukdavau ten alaus ar burgerio, jog galėtume pakalbėti.

Vėliau dienos programoje sekė renginys „Ką žmonės dirba visą dieną?“. Seniai jau norėjau jį aplankyti, o ir diena, po paskutinio egzamino pasirodė tam puikiai tinkanti. Pirma diena, kai mokykla jau nebėra svarbi ir nebėra pirmoje vietoje smegenyse. Renginys patiko! Manau, jog tikrai ir dar kartą apsilankyčiau, jei tik bus tokia galimybė. Labai gražiai vakarą pradėjo Saulius Baradinskas, kurio pasakojimas priminė kiek ne karjeros atpasakojimą, bet tai, kaip jis ėjo link režisiūros, kovodamas su visomis gyvenimo parkėmis. Prisiekiu, paprastai manęs nesujaudina motyvaciniai pokalbiai dėl labai panašios jų nešamos žinutės, bet visa birželio 18 diena man šaukė nauja pradžia, nauja pradžia, nauja pradžia ir šis pokalbis man pasirodė gana pritaikomas pačiai. Įstrigo jo pasakyta frazė, jog vaikystės tramos tai gerai supakuotos dovanos. Bandau šiame sakiny atrasti prasmę, tačiau manau, jog jį sugebėsiu įsisavinti tik vėliau. Po Sauliaus sekė architektė Gilma Teodora Gylytė, bet nelabai ją girdėjau. Mama pranešė, jog ką tik mirė prosenėlė.

Ištryško pora ašarų. Nepasakyčiau, jog su ja praleidau daug laiko, bet daug laiko su ja praleido mano seneliai, kurie man yra labai mylimi ir su kuriais stengiuosi išsaugoti tikrą ryšį, iš kurių labai daug mokausi ir kurių laimė man labai rūpi. Ir dėl to man pasidarė graudu dėl jų. Kaip tik ateinantį savaitgalį močiutė ir senelis turėjo išvažiuoti į Ukrainą, pirmą kartą į užsienį kartu gal po 3-4 metų. Prosenelė mirė ramia mirtimi – papietavusi nuėjo pietų pogulio ir taip nebeatsibudo. Man viską išgirdus viskas labai sukosi galvoje, bet bandžiau suprasti, jog taip turėjo būti. Požiūris, jog viskas yra taip, kaip turi būti yra atstojantis man religiją ir padedantis tokiomis akimirkomis atrasti ramybę. Todėl susikaupiau ir ėjau toliau klausytis paskaitos.

O toliau buvo Justas Janauskas – Vinted ir Humansapp įkūrėjas. Čia yra būtent tos programėlės, kurių gaila, jog pati nesukūriau. Vinted, kaip kovotojai prieš greitą madą, yra tikras vertybių suktinis – man gera matyti kaip žmonės atiduoda tai, kas jiems nėra reikalinga vietoj to, jog išmestų. Ir humansapp, kurio dar nebandžiau, bet idėja, jog galiu nusipirkti man reikiamas žinias iš man patinkančių personų, mane žavi ir tikiu, jog vieną dieną tikrai išbandysiu šį projektą. Justas apie viską šnekėjo su juokučiais ir mažais nukrypimais, bet turbūt dėl to, jog ir pati taip darau, ši istorija man patiko.

Ir tuomet, jau po visko, renginio kūrėja Rasa Jusionytė pakvietė visus, norinčius darbo ir veiklos, turinčius pasiūlymų ar ieškančius ko nors ant scenos. Ir nusprendžiau, vėlgi, visiškai pasikliaudama likimu, atsistoti prieš 400 žmonių. Papasakoti, jog šiandien buvo mano paskutinis egzaminas, apie svajonę padėti kitiems ir tapti aplinkosaugos specialiste. Užsiminiau ir tai, jog ieškau nemokamos praktikos ar kokio darbo vasarai, jog ši svajonė taptų lengviau pasiekiama. Ir tą akimirką, po visos dienos, kaip žmogus, kuris nemėgsta kalbėti viešai prieš publiką, per kalbėjimo įskaitą sugebantis nagu nusikrapštyti žaizdas ant rankos dėl streso, kaip žmogus, ką tik išgirdęs apie mirtį ir kaip žmogus, kuris bando tą naują pradžią atrasti, aš jaučiausi kaip didvyrė. Kaip didvyrė, nes užlipau. Ir nors balsas drebėjo, aš visa drebėjau, viskas baigėsi gerai. Kažkaip pagalvojau, jog gailėsiuos, jei nenueisiu. O gailestis su nauja pradžia nesutampa!

Ir tuomet pėstute su drauge parėjau namo. Pasidariau saldžios saldžios mėtų arbatos ir pradėjau rašyti novelę. Paskutinį kartą tokią rašiau Šveicarijos alpėse, dabar – Antakalnio daugiabutyje.
Tad tokia ir buvo viena laukiamiausių metų dienų. Birželio aštuonioliktoji, amore.

1 komentaras:

Skin Mercy rašė...

Daugelis žmonių išgyvena skaudulius savo santykiuose, sunku atsisakyti tikros meilės, kartais mes apsimetame, kad mums viskas gerai, bet mums ne taip, kovodami, kad gautume tą, kurį mylime, taip pat stengiamės susigrąžinti savo džiaugsmą ir laimę. Gydytojas Egwali yra čia, kad padėtų sulaužytoms širdims, nes jis sugeba ir gali susigrąžinti jūsų EX mylėtojus, partnerius, žmoną ir vyrą savo galingais meilės kerais, nes esu gyvas liudininkas. Greitai susisiekite su juo per „WhatsApp“ numerį +2348122948392 arba atsiųskite jam el. Laišką per /dregwalispellbinder@gmail.com