Londonas

Pirma atostogų dalis čia.

Po beveik pilnos savaitės keliaujant vienai, antradienio rytą palikau Lidsą tam, jog susitikčiau su Rūta. Dar turėjome tris pilnas dienas iki skrydžio namo, tad jas praleisti pasirinkome Londoną - gerų muziejų, gerų restoranų, gero naktinio gyvenimo miestą, kuris gali patenkinti beveik kiekvieną. Aš jau esu minėjusi, jog didmiesčiai man, įpratusiai prie kalnų ir trumpų atstumų, nėra prie širdies, bet jokiu būdu nenoriu pasirodyti lyg didėlė hipokritė. Mano manymu, Londonas yra puikus miestas savaitgalio išvykai ar trumpoms atostogoms. Ir net keista būtų išgirsti kažką sakant, jog tai nevertas dėmesio miestas, nes dieve, jis toks didelis, kad sugeba sutalpinti viską. Tad jei domitės teatru - važiuokite į Londoną; jei sportuojate - važiuokite į Londoną; jei patinka istorija - važiuokite į Londoną; jei kvėpuojate mada - važiuokite į Londoną; jei esate glitimo netoleruojantis veganas - važiuokite į Londoną. Aš važiuočiau vėl į Londoną įgauti naujų žinių ar patirčių, bet jokiu būdu poilsio ar gyvenvietės tikslais.

Susitikome stotyje ir nusprendėme vakarienės keliauti pėstute. Po savaitės įvairių universitetų apžiūrų, buvo susikaupę daug peno pokalbiams, tad net valanda šaltyje iki mūsų pasirinktos lokacijos nebuvo baisi - nebuvo laiko šalti. Aplankėme Van Gogh Cafe vietą, kuri tiekia daug tradicinio, sezoninio ir veganiško maisto. Rūta toli gražu nėra veganė, bet jai patiko. Man taip pat buvo skanu (aš buvau nustebusi, kaip iš moliūgo galima padaryti sūrio padažą makaronams), tačiau dar didesnį įspūdį paliko visa aplinka. Lubos aptaisytos Žvaigždėtos Nakties motyvais, sienas puošia smulkūs menininko paveikslėliai, lentynose pilna pasakų knygų, o restoraną šildo ne tik mielos padavėjos, bet ir žvakės. Rekomenduočiau užsukti bent arbatos, jei nedomina iš pievagrybių padaromi kepsniai!

Vėliau buvo metas apsistoti nakvynei pas mano tetą ir pirmą kartą susidurti su Londono metro, kuris nėra toks paprastas kaip kokio Madrido ar Prahos, kur iš vienos juostos požeminiai traukiniai juda viena kryptimi. Per pirmą kartą dažnai tenka nusivilti daugelyje gyvenimo sričių, tad nusivylėme ir mes, jog nesugebėjome pasiskaityti apie bilietų pirkimą ir važiavimą nuo taško A iki taško B. Sumokėjome apie penkis eurus už vieną bilietą, tačiau svarbus patarimas, jei tik ruošiatės į Britaniją - naudokitės bekontaktėmis kortelėmis - jas prilietę prie vartelių įėjimo, sumokėsite vos virš euro.

Savo tetos nemačiau ilgai, tad pirmas vakaras buvo skirtas pokalbiams iki 2 nakties. Susipažinom ir su jos draugu iš Irano, kuris juokino taip, jog žandai raudo dėl jo, o ne dėl sutiktuvių saldaus vyno (iš Portugalijos!). Fone grojo DeMarco, valgėm skanų kuskuso troškinį su humusu ir plepėjom. Turint omeny, jog prieš tai beveik visą savaitę keliavau viena, buvo gera pagaliau kalbėti.

Sekančią dieną mūsų laukė Oksfordo gatvė. Nenustebino, paprasta apsipirkinėjimo alėja ir tiek. Patiko aplankyti Whole Foods ir pasvajoti, jog kada nors mes sau leisime su Rūta apsipirkinėti ir tokiose maisto parduotuvėse, apsilankėme ir M&M centrinėje parduotuvėje, kurioje galima rasti to paties skonio saldainių, tik skirtingomis spalvomis. Bastėmės po miestą, po parkus. Pamatėme ir Hario Poterio teatrą, bet deja, bilietai į paskutinės dalies spektalį būna išparduoti gerokai anksčiau, tad liūdesiui numalšinti pasivaišinome spurga, kainavusia beveik penkis svarus. Žinote tą žalią kioskelį, pavadinimu "Doughnut time"? Jį dažnai rodo įvairūs video tinklaraštininkai, kuriuos jūs stebite, kai šalia tūno krūvos namų darbų. Įvertinimas toks, jog skanu ir taip saldu, jog vienos užtenka pasidalinti dviems draugėms per pusę. Vis tik, Holy Donut esantis Lietuvoje, man patinka labiau - tiek skoniu, tiek kaina, tiek tuo, jog galima susirasti staliuką viduj, skaityti sau knygą, gerti arbatą ir suvalgyti bent dvi ar net daugiau spurgas už tą pačią kainą!

Vis tik, iš šią dieną aplankytų objektų, išskirčiau dvejus: Camden maisto turgų ir SushiSamba restoraną viename iš Londono dangoraižių. Į vieną galimą nueiti pietų, o į kitą vakarienės arba, kaip mes darėm, į vieną vakarienės, į kitą gėrimų. Į Camdeną svarbu ateiti tuščiu skrandžiu ir ragauti, viską ragauti. O tada pirkti ir geriausia, ne burgerius. Jų galima rasti visur ir visada, tačiau čia pamatysite ir tokių kultūrų virtuvės patiekalų, kurių Lietuvoj, didelė galimybė, jog nerasit. Tad naudokitės proga! O į SushiSamba, jei einate gėrimų, nepamirškite pasiimti dokumentų, nurodančių Jūsų amžių, bei neapsigaukite skaitydami įvairiausių kokteilių meniu. Mokesčiai prie kainų nepriskaičiuoti, tad su Rūta neapdairiai išgėrėme taurę vyno už 9 svarus bei kokteilį už 24 britiškus pinigus. Gera žinia ta, jog vaizdas įspūdingas, o kelionė liftu į 39 aukštą verta žnybtelėjimo, ar tik viskas nesisapnuoja. Kas be ko, eiti ten galima ir dėl įdomaus fakto, jog tai aukščiausias Europoje esantis restoranas su terasa!

Mano Camdeno radinys: veganiški mėsos pyragai.

Antra pilna diena buvo ir vėl, pilna klajonių, vaikščiojimų, ieškojimų ir bandymų visur ir su visais kalbėti britišku akcentu. Ryte savo lagaminus atidavėm Rūtos draugei, gyvenančiai 5min nuo Big Beno (paskutinę naktį praleidom pas ją) ir arti stotelės, nuo kurios turėjome važiuoti į oro uostą. Tad ryte pralėkėme pro visus centrinius objektus, kelis jaukius maisto turgelius po tiltais, o tuomet - tiesiai į Tate modernaus meno muziejų. Vyko trys parodos ir iš jų buvo viena, į kurią mes labai nenorėjom. Nežinau, kaip mes su pardavėja šnekėjom (nes nė vienos anglų kalbos žinios nėra prastos), bet nusipirkom bilietus į tą parodą, į kurią mažiausiai norėjom. Sukandusios dantis apvaikščiojom, apžiūrėjom įvairius demonstruojamus mezginius ir sprukom. Trumpam išsiskyrėm, tad aš turėjau progą pabūti ir viena. Pasirinkau aplankyti veganišką restoraną, kuriame tiekiama britų nacionalinės virtuvės fish&chips. "Žuvis" padaryta iš banano žievės nustebino nevaisiniu skoniu. Antrą kartą neičiau, nes niekada nebuvau žuvies fanė, tad skonis ir nesukėlė jokių sentimentų. Bet patirtis, be abejo, įdomi.

Parduotuvėje nusipirkau veganiško braunio (nes kelionėse viskas galima, galima ir trys desertus per dieną suvalgyti) ir pasukau link Brick Lane gatvės ir šalimais jos esančių gatvelių. Ši miesto dalis tapo ta dalimi, dėl kurios aš grįšiu į Londoną. Ir ne kartą. Ilgai gėriau kavą Jonestown kavinėje (puikus ir spalvotas interjeras, skani kava - apeikit tuos Starbucksus dideliu lanku, kai yra tai), ilgai rinkausi, ką noriu nusipirkti knygyne (o nusipirkti turėjau. Buvo labai daug įdomių ir anksčiau neregėtų knygų). Prigriebiau Wendell Berry kūrinį "The World-Ending Fire". Taip pat čia pilna nerealių vintažinių parduotuvių (nusipirkau masyvius akinius nuo saulės už 10 svarų ir be galo, be krašto jais džiaugiuosi). Ir gatvės meno. Ir veganiškų užeigų. Ir gerų renginių, kuriems yra skirti keli loftai. Žodžiu, jei širdelė plaka nuo tokių dalykų, užsukit!

Reklama

Brick Lane'o vintažinės parduotuvės

Susitikau vėliau su Rūta, dar kiek pavaikščiojom ir grįžom namo paskutinės vakarienės. Ne vyno ir duonos, o ledų,
Simona.

Rumunijoje vynas nėra brangus!

Paskutinę progą pakeliauti šią vasarą išnaudojau. Nuskridau į šalį, apie kurią nei kada svajojau, nei kada pernelyg domėjausi. Matydavau jos pavadinimą bežiūrint "Eurovizijos" konkursą ir dar juokdavausi, kaip jos sostinę kažkas sumaišydavo su Budapeštu. Turėjau progą pagyventi ir netoli Novaci miestelio, aplankyti Targu Jiu ir dar kelias dienas po klubus pavaikščioti ir Bukarešte. Rumunija buvo... ji kitokia nei kitos Europos šalys. Tik nežinau dar, ar tai gerai, ar tai blogai.

Į Rumuniją keliavau kartu su savo viena artimiausių draugių Rūta. Dar pavasarį netyčia užmatėme Unique Projects projektą apie pasaulio įvairovę (angl. k. diversity), kuriame galima buvo dalyvauti ir nepilnamečiams (nuo 16m.), tad užsiregistravome, sumokėjome dalyvio mokestį, nusipirkome bilietus (kurių kainą vėliau kompensuoja ES) ir pernelyg negalvojome kaip viskas bus. 

Pati pirma diena buvo įdomi. Įdomi jau vien dėl to, jog lėktuvas turėjo pakilti 10val iš Vilniaus, o parą prieš aš kėliausi apie 6val, jog nuvažiuočiau iki dantistės, pusę dienos ieškojau keleto naujų drabužių, vėliau nuo 17val iki 22val dirbau viename restorane, o nuo 23val iki 6:30val ryto klube. Namie buvau apie 7val, nuprausiau savo prakaituotą kūną ir visai be jėgų atsidūriau oro uoste. Skridome į Bukareštą su persėdimu Varšuvoje, tad abu skrydžiai buvo per trumpi miego sesijai. Kartu nusileidę su visa Lietuvos delegacija, patyrėme nežmonišką karštį, nusistebėjome, jog cigaretės kainuoja tiek pat, kiek Lietuvoje ir šiaip ne taip, suradome autobusiuką, kuris turėjo mus nuvežti iki vilos (taip, vilos) Novaci kaimelyje. Įdomu tai, jog manėme, kad važiavimas užtruks apie valandą. Užtruko net šešias, nes važiavome į visai kitą šalies kampą. Ir buvo smagu, lietuviai vieni su kitais susibendravo, o aš dar spėjau valandžiukei numigti. Atvykę iš karto lėkėme pavalgyti, o temstant dar kažkaip sugebėjau palaikyti pokalbį su naujais pažįstamais kalnų apsuptyje.

Man maistas yra viena sudedamųjų geros išvykos dalių. Su juo yra paprasta socializuotis, patirti trumpalaikį malonumą, pažinti vietinę virtuvę, o kaip veganei, visada stebėti, ką vietiniai pasiūlys tokiai gurmanei. Nieko gero ir nepasiūlė - jei visi kiti per dienas valgė vištienos šlauneles su bulvių koše be jokių daržovių, aš visuomet gaudavau tokio patiekalo pakaitalus. Dažniausiai tai būdavo bulvių burgeris su bulvių koše. Arba ryžiai su sojos kepsneliais. O pusryčiams sojos dešrelės, sojos kumpis, sojos sūris. Beveik niekas nebuvo patenkinti, tad kas antrą dieną eidavome 3km pirmyn ir 3km atgal iki parduotuvės, jog nusipirktume agurkų (šalia mums tiekiamo maisto), oreo sausainių ir vyno. Vidury projekto aplankėme Targu Jiu miestelį ir nemeluosiu, didžiausias susidomėjimo centras jame buvo maisto prekių parduotuvė (tada nusipirkome dar daugiau agurkų, oreo vyno ir dar humuso, nes parduotuvė buvo didelė ir turėjo šio gėrio). Ir jei maistas buvo itin valgyklinio pobūdžio, o plastmasinė gėlėta staltiesė visada keldavo šypsnį, už užstalės buvo smagu sėdėti. Buvo smagu kartu išdarinėti maistą, juokauti apie jį, o kadangi valgydavome lyg kokioje terasoje, tuo pačiu galėjome ir svajingai stebėti kalnus.

Pats projektas prasidėjo vangiai. Gal dėl itin šiltos temperatūros, gal dėl "vadovų" nesugebėjimo puikiai iškomunikuoti naujų žinių, motyvacijos trūko ir smagiausias laikas buvo pertraukos tarp užsiėmimų, kuomet įmanoma buvo susipažinti su moksleiviais, studentais iš Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos ir Portugalijos. Pati tema - stereotipai, išankstiniai nusistatymai, "mes visi skirtingi, bet tuo pačiu visi vienodi" yra jau seniai girdėta, apie ją daugelis, o ypatingai į tokius projektus važiuojantis žmonės turi daug žinių, tad suprantu, jog yra sunku padaryti kažką naujo ir neregėto. Kiekviena šalis turėjo sau paskirtą dieną, kuomet galėjo dėlioti programą kaip norisi ir vieninteliai lietuviai su portugalais tam nebuvo pasiruošę. Tiesa, tai tikrai įvyko ne dėl mūsų kaltės, tiesiog anksčiau nebuvome informuoti šiuo klausimu, tad galima dėti riebų minusą projekto komunikatoriams. Ačiū dievui, sugebėjome, mes, lietuviai, nepasišiukšlinti. Kadangi Lietuvos diena buvo priešpaskutinė, stebėję kaip elgiasi kitos šalys, kelias naktis prieš visi praleidome dėliodami ir rašydami programą. Po vakarinių renginių susirinkdavome į vieną kambarį ir bandėme viską padaryti taip, jog tiek dalyviai matytų prasmę ir naudą veiklose, o ir mes išsineštume kažką prasmingo.

Kadangi mūsų dienos tema buvo Brexito situacija, tikiu, jog nemaža dalis komandos suprato gilesnes šios problemos potekstes, o aš pasinaudojau proga patreniruoti savo viešojo kalbėjimo įgūdžius (stengiuosi pasitaikius progai visada kalbėti prieš didesnę auditoriją, nes noriu savo scenos baimę įveikti arba bent jau sumažinti). Ir apibendrinus, Erasmus projektai pasižymi laisve mokytis pačiam. Galbūt iš tavęs bus tikimasi, jog dalyvautum visuose užsiėmimuose, aktyviai atsakinėtum į klausimus ir spręstum problemas, bet niekas neseks kiekvieno tavo žingsnio ir netvardys tau tylint. Niekas nesiūlys tau atsisėsti šalia užsieniečių vietoj lietuvių, o ir jokios programos rašyti neprivalėsi. Jei tik nori, jog projektas tavo širdy išliktų ilgai, turėsi stengtis pats. Tą aš ir dariau, tad šiandien menu dienas Rumunijoje su šypsena.

Po projekto keletas dalyvių nusprendė dar trumpam pasilikti Bukarešte. Tiksliau, nusprendė pasilikti dar prieš projektą, bet principas tas pats - airbnb, klubai ir brangūs restoranai, nes brangūs restoranai čia būtų visai normalūs Lietuvoje. Per dvi dienas apvaikščiojom daug įvairių barų, pamatėme Rumunijos parlamentą (o tai yra pats sunkiausias pastatas pasaulyje, sveriantis apie 4098500000 kg.), daug kartų sėdėjome nepažįstamų žmonių automobilius, tad sukaupiau ir keletą patarimų. Jei pasitaikys pigūs skrydžiai, griebkite, o atvykę gyvenkite dar pigiau!

1. Taksi nepasitikiu jau Lietuvoje, o čia tuo labiau nesiryžčiau lipti į geltoną automobilį. Anglų kalba rumunams dažnai yra svetima, o neįjungti mašinėlės, beskaičiuojančios pinigus už pavažiavimą, lengva. Vis dėl to, miestas didelis ir jei gyvenate ne centre, gali tekti itin daug pavaikščioti. Yra metro, bet aš siūlyčiau ir Lietuvoje populiarųjį "Taxify", nes kelionė bus trumpesnė, o kainos atžvilgiu nesiskirs per daug. Už 10 minučių kelią mašina mokėdavome apie 1-2 eurus, o kelionė nuo centro iki oro uoto apsieis apie 4-6.
2. Puikiai suprantu, jog fanny pack gali būti pabodęs dalykas, o kažkam dar asocijuotis su negerais dalykais, bet man - tai išsigelbėjimas ir festivaliuose, ir Rumunijos senamiesty. Vieną vakarą iš draugo kuprinės vos neištraukė piniginės (ir laiku pastebėjome, ačiū dievui), o tuo tarpu aš, visą laiką nešiodama svarbiausius daiktus ant pilvo, galėjau būti neapdairi. Be to, normalus fanny pack'as ant pilvo yra visuomet geriau nei visa kuprinė nusukta ant pilvo.
3. Shift Pub restoranas. Atrodo taip, lyg iš visų tų Los Andželo vlogų - lauke terasa apaugusi vien vijokliais, viduj baltas interjeras ir galimybė savo patiekalą valgyti lovoje. Išbandėme abu variantus ir abu patiko. Įspūdingi kokteiliai ir didelės gero maisto porcijos. Labai pavydžiu Bukareštui šios vietos.
4. Gradina Eden parkas. Daug hamakų, suoliukų, medžių, o vakarais ir lempučių ant tų medžių. Keli maisto autobusiukai, keli bariukai ir tikras, šių laiko Edeno sodas!
5. Ne, tai ne jūs blogai bendraujate ir ne, greičiausiai jūs nesate nemandagus pirkėjas. Playginus su Lietuva, čia padavėjų ir pardavėjų etiketas yra nepalyginamai prastesnis. Net ir centrinėse, prabangiose vietose, jums mokant pinigus jie gali sugebėti nemaloniai bendrauti. Buvo keletas išimčių, bet nedaug, tad neįsižeiskite ir nemanykite, jog su jumis kažkas blogai!
6. Frudisiac kavinė pusryčiams. Brangoka, bet ten valgydama jaučiausi lyg kokiame filme. Labai jauki aplinka, gražus kavos menas ir itin fotogeniški pusryčiai. Kas be ko, skonis nėra prastas.
7. Pirkite naminį obuolių vyną. Skonis neįkyrus, o litro kaina vos vienas euras!

Tai tiek. Važiuokite į Erasmus projektus ir prašau, nemaišykite Bukarešto su Budapeštu.

Simona

Elzaso vynas, Elzaso maistas ir dar kitoks Elzasas

Šis regionas, kadaise priklausęs vokiečiams (todėl net iki šiolei čia dauguma pavadinimų yra šia kalba), o po pirmojo pasaulinio karo atitekęs prancūzams, yra įsikūręs pietinėje šalies dalyje, kur kartu globoja ir miestus, aptaisytus vien gėlių, ir Europos parlamentą, aptvertą didele, aukšta tvora su turistų minia, kuri tik ir stengiasi kažką pro plyšius nufotografuoti. Strasbūrą jau esu aplankiusi ir anksčiau, prieš metus, kartu su savo draugų kompanija, ir aprašiusi štai čia, o šį kartą, tėčiui pastebėjus pigius bilietus pirmyn ir atgal, vėl tenais apsilankiau, apžiūrėdama keletą ir kitų miestelių bei puikiai praleisdama pirmąsias penkias rudens atostogų dienas.

Įdomiausia tai, jog vis dažniau apsilankydama Prancūzijoje, randu ten vis daugiau laimės ir kiekvieną kartą ši šalis mane moka nustebinti tai netikėta knygų muge centrinėje miesto aikštėje, tai Starbuckso pardavėjos malonią diskusija apie veganizmą, tai eglute, natūralia, statoma jau spalio pabaigoje, tai gatvės muzikantų gausa (nors Vilnius turbūt visada išliks antrąja jų būstine) - šioje šalyje mane aplanko tokia staigi ramuma ir džiaugsmas, jog po kiekvieno vizito aš dar ilgai šypsausi ir galvoju, jog jau kitą kartą ieškosiuosi naujos tokios įkvepiančios žemės, nes jau ir vizitų į Prancūziją nebesuskaičiuoju. Keista, jog Paryžiaus mano akys vis dar nemačiusios, bet labai tikiuosi, jog netolymoje ateityje bus ir jis, o dabar tereikia dar stipriai tobulinti savo prancūzų kalbos žinias, kurios jau spėjo kiek apdulkėti. Gerai, jog bent tą suvokiu blaivia galva, tad vos spėjus atsikvėpti po kelių laukiančių būti perskaitytomis knygų mokyklai, turbūt teks griebti kitakalbės literatūros. Aš džiaugiuosi, jog bent jau noras išmokti labai gerai komunikuoti prancūziškai dar nedingsta, o ši kelionė tik dar kartą įžiebė tą ugnį.

Elzaso vynas neskanus ir labai rūgštus, ir skonio lyg būtų dvigubai sausas, kaip ir dauguma pietinės Prancūzijos vynų. Maistas stipriai primena vokiškąją virtuvę su daug rūšių riebios mėsos ir kopūstais, kurie būna troškinami vyne, aluje ir sidre (o skonio atžvilgiu bent jau man nepasirodė išskirtiniai, tik kad kombinacija skamba įspūdingai). Porcijos milžiniškos ir sunkiai įveikiamos, tad šį kartą pasisekė šeimos veganei (t.y. man), kuri visur ir visada užsisakinėdavo po porciją bulvyčių su garstyčiomis (neseniai šias pamėgau ir dabar dedu visur, kur tik įmanoma) ir pomidorų padažu bei lėkštę su daug įvairių daržovių. Tiesą pasakius, tokiose autentiškos virtuvės baruose, kur ant prekystalio stovi didelis senas televizorius, ant sienos sekundes garsiai muša laikrodis, kur prie šalia esančio staliuko kortomis žaidžia didelė pensininkų kompanija ir pardavėja su ilga prijuoste neskubėdama vaikšto tarp staliukų ir laisto gėles - viskas bus skanu ir galų gale įveikta. Kaip iš filmų, tikrai.

Dar užsiminus ir apie vyną, verta kalbėti apie jų laukus, kurie tiesa, įspūdingiausi turbūt auga Šveicarijoje, šalia Ženevos ežero, bet vis tik, pasivaikščiojimai ir iškylos juose yra visuomet rekomenduotinas dalykas vos tik progai atsiradus. Gaila, šį kartą buvo gana šalta, o ir derlius buvo nuimtas (mums pasisekė rasti keletą sveikų vynuogių kekių, kurios buvo greitai mūsų nurinktos ir suvartotos, deja, be fermentacijos paslaugos), tačiau ištisi laukai vis dar turėjo savo žavesio.

Kelionės metu mes aplankėme daug mažų miestelių, kurių pavadinimų turbūt net neišeitų atminti vien dėl mūsų keliavimo būdo (ten kur kelio nuorodų ženklai paišo smagų pavadinimą, ten ir čiuožiam), tačiau vis dėl to įspūdingiausiuoju tapo Colmar. Miesto centre yra vandens kanalai, kurie veda link siauros upės, kur žmonės lyg kokioje Venecijoj siūbuoja mažytėse valtelėse, o ant jos kranto stovi didelis turgus su dideliu asortimentu gatvės maisto. Čia pilna ir vietinių delikatesų turistinių parduotuvėlių, bet net jei jos ir yra nusipelniusios tokios etiketės, skonis, o ypatingai mano valgytų cukatų, puikiai tai atperka.

Aš dar nežinau, ar labiau pasiilgau savęs kalbančios prancūziškai bei besisukiojančios šios magiškos kalbos apsuptyje, ar Prancūzijos, bet po šiai dienai tik noriu tikėti, jog sekantis kelionių nuotykis bus greitai,

Simona.

Rugsėjį ir spalį man patiko

Daugiau gal yra dalykų, kurie nepatiko - po didelių rodomų pastangų mokykloje prastesni pažymiai ir štai toje įstaigoje dingusi motyvacija, kurios tikrai velniškai reikia, norint, kad vienas iš manųjų tikslų nuskiltų ir pasisektų. Vis gi gerai, kad nors ir deja tampu tuo žmogumi, kol kas dar nepasiekiau visiškos ekstazės, kuomet mintyse, širdyje ir sapnuose tūno tik pažymiai - vis dar stengiuosi ir bandau mėgautis kitais dalykais, kaip kad paskutiniais mėnesiais...

...aš didelę dalį savęs atidaviau savanorystei, kuri nebuvo skirta tik laukeliams "dalyvavau" užpildyti - visi projektai man suteikė anksčiau neragautos patirties, kuri jau net ir dabartiniams mano veiksmams, praėjus vos kelioms savaitėms daro įtaką. Apie šią veiklą aš turiu itin daug minčių, ją žaviuosi ir peikiu (nes kartais ši maišoma ir su darbu žmonių, kurie suteikia tą progą gyventi renginiu savo noru), tačiau kaip sakoma geriau išbandyti, nei vėliau gailėtis, jog nepadarei. Tad išbandžiau ir tuo labai didžiuojuosi (projektai "TEDxISM", "Mirštu, kaip noriu gyventi" ir "Studfestas", o dar ir YFU rengtas seminaras naujiesiams savanoriams) - beliko laukti naujų progų, o tiksliau jų ieškoti ir griebti.

...aš didelį turinį piniginės palikau "Zatare" bei "Chaikoje", net abejose vietose turiu savo beveik niekada nekintančius užsakymus, tai yra - orginalioji falafelių lėkštė su pomidorų padažų pirmame minėtame bare bei prieskoninė latte su sojų pienu bei šokoladinis brownie su riešutų sviesto pertepimu antroje pamėgtoje būstinėje. Aš visada čia veduosi draugus, norėdama parodyti ne tokį nuobodų veganišką maistą, tad galų gale su šiuo tikslu atsirandu čia pinigų netausojimo atžvilgiu per dažnai, tačiau kiekvieną kartą bekramsnojant, norisi šaukti "Eureka". Tikrai, jei tik būsit Vilniuj, išbandykit kažką naujo.

...aš pradėjau dėvėti raudoną megztinį, pirktą Humanoje vos už 5 eurus. Aš visada turiu tuos kelis drabužius, kuriuos dėviu nuolat ir mano draugai jau pradeda manęs net nebeįsivaizduoti be jo - kažkada tai buvo pilkas megztinis su prancūziškų, tuo metu taip ir neišverstu užrašu, Šveicarijoje mano atskiriamuoju ženklu tapo storas, geltonas švarkas, o dabar mokykloje dažniausiai rodausi su šiuo vienspalviu raudonu megztiniu bei juodomis kelnėmis. Nebesmagu tik, kad bent 5 merginos mano aplinkoje atrado šią idealią kombinaciją ir dabar ji jau nebe atrodo taip išskirtinai (turbūt atvyko pas mus ši mada, o juk pradžioj jaučiausi tokia įspūdinga). O aš dėmesį mėgstu, tad lapkritį teks ieškotis kažko naujo ir vėl.

...aš atradau naminės kavos su kokosų grietinėle skonį ir prisiekiu, nuo šiol skaniausią kavą (be prieskoninės iš Chaikos, hihi) gaminuosi namie - tirpią kavą sumaišau su lygiomis vandens ir gerai išplakto sojos pieno dalimis, dedu šaukštelį natūralaus sirupo, o ant viršaus naminę kokosų grietinėlę. Kiek rieboka, bet puikiai tinka tingesniems rytams, kuomet mokykloje pasirodyti reikia tik 10 valanda.

...aš pradėjau klausytis repo ir leiskite man pasakyti, jog niekada nebuvau šio stiliaus didelė gerbėja - per vakarėlius susivalgydavo puikiai, bet viena niekada neklausyčiau tų atlikėjų, kurių klausau dabar. Labai netikėtas posūkis mano muzikos pasauliui.

...aš net kelis kartus apsilankiau kine, o dar smagiau tai, jog lietuviškame! Vienas iš pažadų sau yra bent kartą per mėnesį apsilankyti šioje įstaigoje, nes ji man suteikia tikrai neproporcingą kiekį laimės už paprastą filmo peržiūrą. Aš taip myliu ten slūgstančią atmosferą, kelių valandų suteikiamą koncentraciją į vieną istoriją (be jokių telefonų, kaip kad būna namie) ir kūno atpalaidavimą toje minkštoje kėdėje. Gal skamba juokingai, bet taip jau yra, o rugsėjį ir spalį aš apsilankiau filmuose "Šventasis" bei "Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas". Abu patiko, turbūt abu ir rekomenduočiau, norintiems Lietuvos skonio ne tik cepelinuose, bet ir filmuose.

...aš nusprendžiau kiekvieną mėnesį prisiimti bent po vieną iššūkį, o daugiau apie tai galite paskaityti čia. Štai šį mėnesį aš bandau sulipdyti į visumą ir užrašyti bent 50 000 žodžių. Štai trečia diena - ir sekasi visai neblogai, įdomu tik kokie siaubai prasidės nuo kitos savaitės, kuomet baigsis atostogos. Bet ši gimusi idėja, įkvėpta vienos iš Tedx kalbos bei knygos "Laimės projektas", man labai patiko ir jau net turiu keletą minčių, kokių man įgūdžių šiuo metu trūksta ir kaip aš juos galėčiau įgauti, darydama tam tikrą užduotį kiekvieną dieną mėnesio laikotarpyje.

...aš aplankiau Prancūziją, Elzaso regioną bei Latvijos sostinę - Rygą. Štai iš Prancūzijos grįžau vos prieš keletą dienų, puikiai ten pailsėjusi su tėčiu ir sese, o Rygą buvau aplankiusi vienam rugsėjo savaitgaliui, kur puikiai leidau laiką su ten gyvenančią manąja drauge. Kiekvieną kartą po kelionių, kad ir po tokių trumpalaikių, jaučiuosi ir vėl kupina idėjų, ir vėl pradedu nestygti motyvacijos įvairiose gyvenimo srityse, tad labai tikiuosi per artimiausius mėnesius ir vėl kažką pigaus susiplanuoti bei važiuoti! Bent jau spontaniškai į kokį nors Kauną kaip kad vieną kartą po pamokų su drauge Rūta nusprendėme prisipirkti daug veganiškų "Aistės" sūrelių bei šokolado ir nuvažiuoti pasivaikščioti į Trakus - taip ir padarėme, o vakaras po pamokų buvo puikus.

...aš atradau @petiteaventure per jos socialines medijas: youtube bei instagram ir per kelias dienas viską peržiūrėjau bei stipriai, labai stipriai užsinorėjau grįžti į Šveicariją ir vėl. Ši mergina, gyvenanti Basel mieste turi puikią nuojautą, kaip išlaikyti tokį mielą jaukumo jausmą savo darbuose. Nors mane žavi ir tai, jog šioji irgi maitinasi augalingu maistu, po jos filmukų ir fotografijų jau susirašiau naujas vietas, kurias reikės aplankyti grįžus į kitus namus, į Šveicariją.

...aš pagaliau pasidariau mažytę tatuiruotę, stipriai primenančią man praėjusius metus šalyje tarp Vokietijos, Lichtenšteino, Italijos, Prancūzijos ir Austrijos. Ir aš esu ja labai patenkinta kaip ir faktu, kad po įamžinimo procedūros turėjau teisę net dvi savaites nesilankyti kūno kultūros pamokose, haha.

Ir štai tokiomis spalvomis teka kol kas manasis ruduo - ir man jis visai patinka!
Simona.

Važiuokit su chebra į Prahą

Nes pakankamai pigu. Nes ID kortelių beveik niekados netikrinai, jei tvirtai pasakai, kad jau džiaugiesi saldžia pilnametyste. Nes netoli. Nes netrūksta ir alternatyvos šalia nesmagiai Čekijoje išpopuliarėjusių tešlos ragelių, kurių tikroji gimtinė visai ne Čekija. Pasitaupykit truputį ir važiuokit, nes tai miestas, pilnas jaunatviškos gyvybės ir dievaži, smagesnis už dažniau linksniuojamą Šveicariją. Kvepėt nekvepia rytų Europa (beveik). Ir ne dėl to, kad tai būtų blogai, tiesiog daug kas to baiminasi prieš keliaujant į centrinę Europą.

Čia (ir keliuose kituose Čekijos miestuose) aš lankiausi dar šią vasarą, lydima tėvų, tačiau kelionės tikslams išsiskyrus, daug laiko praleidome atskirai. Savotiškai priminė "solo travelling", ko aš buvau kiek išsiilgus. Vakarą prieš išvykstant susirašiau visas vietas, kurias noriu aplankyti, parašiau tenais gyvenantiems pažįstamiems ir susidariau sau tokį maršrutą, kuriuo likau pasitenkinusi. Planuokitės patys savo keliones atsižvelgiant į kelias rekomendacijas, savo poreikius ir viskas turėtų būti gerai. Ir dar - atsisiųskite visus žemėlapius, kad vėliau nereikėtų naudoti interneto (arba naudokite jį, dabar juk pigiau Europoj) bei susiraskite fainų vietų pietauti iš anksto, jog nereiktų permokėti už centrinės aikštės jau spėjusią pašvinkti žuvį bei neprarastumėte galimybės pabuvoti tikrai orginaliose vietose. Kita išeitis - didelė bagetė, džemas ir kartoninė dėžė vyno, jei kišenė leidžia gyventi tik taip.

Tiesa, šį kartą man labiausiai patikusi vieta buvo atrasta tik beklaidžiojant po senamiesčio gatveles. Karlova 25 talpina ir jaunų dizainerių studentų drabužių parduotuvę (kurioje apsilankius norisi ir pačiam tokiu dizaineriu patapti bei tokias idėjas generuoti), ir barą (nes Čekija ir čekiškas alus), ir galeriją, ir tatuiruočių bei auskarų studiją, kur spontaniškai siūloma apsilankyti, ir alternatyvų komiksų barą (ten jau ne tik alus, bet ir komiksai, ir aitrus žolės kvapas), ir kavos kavinę, kur turi kelių rūšių augalinio pieno, kas yra vau. Visas šitas rinkinys yra įsikūręs pačiame centre, nedekvačiai nelankomas tiek daug turistų ir visiškai mano rekomenduojamas bent jau 5 minučių apsižvalgymui.

Geri vibeai sklando ir bare Vzorkovna, kur apipaišytos sienos, kur veiksmas vyksta keliuose kambariuose ir kur yra visiška alternatyva britų pamėgtiems ir jų skonių sugadintiems klubams. Skirtinga muzika, skirtingos kompanijos, bet kaip niekur kitur, galima paprasčiau susipažinti su vietiniais, kas man būnant vienai mieste buvo tikrai svarbu ir įdomu.

Draugės čekės, su kuria buvo taip gera ir vėl prakalbti prancūzų kalba, buvau nusiųsta ir į visai kitokią kavos kavinę, "slaptai" įsikūrusią šalia fotografijos parduotuvės. Gaila, kad pavadinimo jau visai nebepamenu, bet štai jums, nekapitalistinio gėrio ištroškusieji verslininkai, nauja idėja - vieta, kurioj sklinda tolerancijos pamatai (ant sienų puikuojasi ir lgbt vėliavos, ir nuomonės apie tai, kaip reikėtų elgtis su žmonėmis, turinčiais negalią ir t.t.) bei noras padaryti šią žemę geresne vieta. Ne tik, kad pirkdami gėrimus ar pyragus remiame Afrikos vaikus, mes taip pat jiems galime nupirkti knygą ar net ožką. Mes su drauge parašėme laiškus ir vien jau tai privertė mus jaustis lyg atlikus didelį didelį žygdarbį.

Aš labai norėjau angliškų arba prancūziškų knygų. Vilniuje yra "humanitas", tačiau su netokiu jau ir dideliu pasirinkimu, tad pasiieškojus atradau "Shakespeare a synove", kur net ir vokiškų knygų yra. Knysausi gal valandą, skaičiau dar valandą ir vis dėl to noriu kažką panašaus turėti ir Lietuvoje. Dar ir su tomis sofutėmis. Super vietelė!

Mūsų šeimos didžiausiu kelionės tikslu tapo antrą kartą aplankytas Robbie Williams koncertas. Juokaujant draugams teigiau, jog apie Vilniuje vykstantį renginį net negirdėjau, tačiau jau antrą kartą dėl jo skleidžiame lietuvišką dvasią kitur, nes tuo pačiu smagu ir kitas žemes apžiūrėti, ir su jau kitokia publika susipažinti, kuri patikėkite, tikrai yra kitokia. Ir nors Prahoj plazdėjo ne itin dainingi žmonės, vakaras, kartu ir bandymas su pergrūstais metro grįžti į viešbutį buvo pilnas šiltų vasarinių emocijų.

Gingerbread muziejus. Už 50 čekiškų pinigų (2 eurai) nusipirkau nuostabų sausainių prieskonių mišinį, kurį vis beriu į rytines košes bei persiskaičiau apie jų sausainių gaminimo tradicijas. Buvo karšta - tai ir užsukau, tačiau jei ne dėl tų prieskonių ar parduodamų meduolių, eiti kaip ir neverta.

Hands down geriausias žaliavalgiškas patiekalas, kokį tik esu valgiusi, nors šios virtuvės nei mėgėja nesu, taip pat ir nefanė cukinijų ar juolabiau džiovintų saulėje pomidorų. Dėl temperatūros šoktelėjimo į viršų jokių rekomenduotinų valgyti burgerių iš Vegan's house nenorėjau, tad teko imtis kažko šalto ir še tau atradimas, reikės ir namie makaronus pradėti gaminti iš cukinijos! O beje, Prahoje dar be šio restorano rekomenduošiau ir Loving Hut, kur galima paragauti augalingo šnicelio, krevečių ar iš bufeto prisirinkti visokių suktinukų, troškinių, salotų. Tikrai tikrai skanu buvo po vieną dieną išvaikščiotų 27 km.

Tai tokia Praha. Važiuokit su chebra į Prahą. Prahoje nueikite į sekso žaislų muziejų, o tada vaikščiokit ir vaikščiokit, nes vaikščioti yra kur kai esate didžiausiame Europos miestų centre.

Simona

Vasarą mane stipriai džiugino...

...laisvė paplaukioti pasroviui bei ledai. Mane tai taip stipriai atpalaidavo, jog net pirma diena mokykloje suteikė lengvą šoką, tačiau tuo pačiu jaučiuosi lyg būčiau gražinta į senas produktyvumo roges, kurioje laukia projektai, naujos veiklos, gal kiek retesni vakarėliai, o dar svarbiau, kas manęs nelaukia - nei fizika, nei chemija, nei kokia muzika. Smagu.

Rytiniai pasivaikščiojimai po Užupį.

Apie muziką kalbu tik kaip apie mokamąjį mokyklos dalyką - mokytoja sakė, jog mus gali paversti bet kokiomis šio pasaulio žvaigždėmis, tačiau moteriškosios Sel'o versijos Lietuvai dar nereikia, tad šiais trejais mėnesiais apsiribojau tik klausymu. Pirmoje vietoje stovi grupė Foals, kurie net ir buvo surengę koncertą Lietuvoje prieš gerą mėnesį. Turbūt didžiausia sezono nuoskauda, bet berods žadėjo atvažiuoti ir vėliau. Tai ir lėksiu, o kol kas žvalgausi bilietų į ALT-J koncertą vasarį Vilniuje, kuri irgi mane lydėjo ilgų kelionių metu, plius apart klasikinės muzikos, jų kuriama folktronika puikiai tinka ir šurmuliuojančiame prekybos centre neblaškyti dėmesio skaitant kokią knygą. Turbūt ir su namų darbais reiks paeksperimentuoti, gal pavyks?

Dar vasarą, vos grįžus iš Šveicarijos virš savo darbo stalo pradėjau kurti atviručių bei įdomesnių iškarpų siena. Kadangi kambaryje dominuoja baltos spalvos, kelios iškabos tampa savotišku hipsterišku akcentu bei sukuria kūrybingos darbovietės iliuziją jausmą. Dabar beliko tik surinkti didesnę kolekciją ir bum, dar viena šauni instagram'o nuotrauka su gratažymėmis #workhard #newschoolyearnewschoolme. 

Kalbant apie mokyklą, kuri ačiū dievui buvo tik vasaros pradžioje ir tai vos vieną savaitėlę, o dar ir šiaip jos neįtraukčiau į sąrašą dalykų, kurie materialiai ar dvasiškai mane džiugintų, neapleidau lietuvių mokytojos taip rekomenduojamos veiklos skaitymo - ypatingai, kai metus skaičiau prancūziškas pasakėles (kartu su "50 pilkųjų atspalvių" prancūziškąja versija), paimti lengvą romaną į rankas buvo labai gera. Ir mylimiausiasis turbūt buvo mano pasiilgto ir nutraukto rodyti serialo "Kerės dienoraščiai" raštinis įrodymas, patvirtintas Candace Bushnell. Lengvas, suprantamas ir toks, kuriam mielai relatinau dėl Kerės amžiaus ir tikslų.

Vasarą teko ir keliauti, tik apie didžiausiąją kelionę vis dar neparašiau (bet būtinai parašysiu!) - ištrūkus dešimčiai dienų į Čekiją, kurioje aplankiau kelis miestus ir miestelius, stengiausi maitintis tik augalinės kilmės produktais (tiesa, kitokiais jau ir neteko pagunda besusivilioti), tad labai padėjo HappyCow programėlė, veikianti visame pasaulyje bei nurodanti artimiausias veganiškas/vegetariškas vietas, kartu su maisto nuotraukomis ir atsiliepimais. Labai gera aplikacijos idėja, be kurios nebūčiau atradus tiek jaukių vietelių. Nuoširdžiai rekomenduoju atsisiųsti ir kraujavalgiams, nebijantiems to žodžio "veganas". O ir bijantiems, neblogai būtų keistus stereotipus sulaužyti, vis nauja patirtis!

Apart veganišku šnicelių, krevečių bei varškėčių labai pamilau ir "Biscoff" "netyčia" veganiškus belgiškus sausainiukus bei "Manner" austriškus vafliukus. Puiki užkanda ir tuom viskas pasakyta. O kad būtų kiek sveikesnių užuolankų, beprotiškai pamėgau ir mėlynąjį kopūstą (smulkiai susmulkinus bei naktį palaikius su actu), kurį dėliojau ir ant sumuštinių, ir ant makaronų bei kukurūzų burbuoles, kurių per akciją vos už 30ct. prisipirkau ir graužiau užkandžiu. Saulės sezono maistas, o jėzus kaip skanu buvo.

Esu paprastas žmogus, kuris kaip ir dauguma tikrai mėgsta bei moka nukelti būtinus darbus į šoną, apart... valgymo. Man didžiausia bausmė yra valgyti prie stalo ir nieko daugiau nedaryti - nei kalbėti, nei žiūrėti į kokias alpes, nei skaityti. Dėl to labai pamilau ir vadinamąją "Podcast" svetainę, kurioje keliami tinklaraščiai garso pagalba. Kaip radijas, tik mano žiniomis, lietuviškų laidų dar nematyti. Gal ir gerai, puiki progą ir anglų kalbą pasikartoti. Žodžiu, labai patiko - valgai ir klausai kokios nors paskaitos apie politiką ar interviu su Zoella. 

Mano mylimiausiuoju filmu būtinai turi tapti dar visai neseniai matytas "Stiklo pilis", vis dar rodomas kinuose ir bent jau mano labai girtinas. Žinoma, pirmiausia siūlau perskaityti knygą, kuri yra dar geresnė ir mano manymu, suteikia daug geresnį suvokimą ties pačia istorija bei filmu. Ir šiaip, visada įdomiau matyti kokiais veidais tavo keikti ar mylėti veikėjai pasirodo filmo metu nei atvirkščiai. Nueikite, dar kol daug namų nėra bei norisi vėl susibondinti su bendraklasiais. Kita vertus, tokia pramoga ir vienam nėra nuobodi.

Įdomiausiu serialu, nors šią sferą ir tikrai apleidau (gal ir gerai, haha), nominuosiu pagal tikrą istoriją sukurtą "Girlboss". Apie Sophia Amoruso gyvenimą, kuris prasidėjo amerikietiškame jaunimo skurde ir pakilo iki vintažinių rūbų parduotuvės eBay. Šiais metais šis versliukas jau bankrutavo (kaip ir deja serialas, kurio taip ir liks tik vienas sezonas su trylika serijų), tačiau vardas išliko, su kuriuo ir internetinis tinklaraštis, ir diskusijos minėtame "Podcast" tinkle, ir knyga, ir turbūt dar keleta dalykų. Motyvuojantis veikalas, kuriame dar ir įmanoma susišaudyti puikių stiliaus idėjų.

Instagramo platformoje man patiko @fighting4everyone, kur yra daug įdomios ir intriguojančios informacijos apie veganizmą bei Kauno jaunimo projektą @coolkidsofkns, kuris padėjo susiplanuoti ir išvyką į buvusią sostinę su esamu nuostabiu, nuostabesniu nei Vilniaus meru.

Mano girlcrush Youtube tapo amerikietė ir vėl veganė @Stella Rae, padariusi nemažai man taip patinkančių "What I eat in a day" įrašo, o anksčiau dar filmavusi ir savo kasdienybę. Kažkada mano nuomone geriau ji varė, bet atradau tik dabar, dabar ir žiūrėjau. Nežinau, ar dėl pačių filmukų ar nuostabiai jai tinkančio auskaro nosyje, kurį pamačiusi ją irgi užsinorėjau pasidaryti, bet man ji visai patinka.

O ilgus vakarus sostinėje man džiugino koncertai, kuriuos vis nutaikydavau kokioje vasaros terasoje, lofte ar šiaip kokiam bariuke. Pilna jų ir dabar, facebook'e pasiknaisiojus, va jau ir šį savaitgalį LoftFest'as, į kurį taip tikiuosi nusliūkinti.

Nuostabi ta buvo vasara, nuostabus bus ir ruduo, jei tik norėsime ir idėsime šlakelį pastangų.

Simona.

Man sakė, jog Kaunas irgi miestas

Ar jūs pastebėjote, jog Kaunas paskutiniu metu pernelyg išpopuliarėjo ir meilė šiam miestui yra lyg savaime suprantamas dalykas tiems patiems sostinės gyventojams (na, didžiausius krepšinio fanus dar būtų galima atrinkti iš šios masės)? Rimtai kalbant, niekada rimtai ir nežiūrėjau į Kauną - kelis kartus aplankius miestą neišvydau nieko, kas verstų mane sugrįžti, tačiau visus metus keliaujant svetimoje šalyje supratau, kad niekada nesusidarydavau gero maršruto Lietuvai. Šį kartą pagaliau susidariau lankytinų vietų sąrašą ir su kita vilniete sumokėjome 11 eurų savo laimingiems 200 kilometrų pirmyn ir atgal.

Specialiai atsisiuntusios žaliųjų autobusų programėlę, pirmiausiai pajudėjome link Kauno fotografijos galerijos, kuri pasirodo buvo šalia pat rotušės - įėjimas nemokamas, paroda apie nespalvotąją tarpukario Vokietiją puiki. Kaip visuomet, tokiose vietose man įdomu ir darbų autorių biografijas paskaityt, kurios buvo čia patiektos. Po trumpo sustojimo čia, apžiūrėjome ir pastatus, esančius aplinkui bei pajudėjome link pietų vietos, kuria tapo Laisvės alėjoje 20 metų gyvuojanti arbatinė.

Šioje vietoje pasimatė arba ciniškas vilniečių atžvilgiu pedantiškumas, arba puikūs puikios vietos klientai, kurie nuo stalo nupustytas servetėles sugavo šalia mano kojų (pati jų nepastebėjau), o surūkytas cigaretes nunešė iki tolėliau esančios šiukšlių dėžės. Retas reiškinys, tačiau dar keisčiau buvo kai moteris, dirbanti už prekystalio atpažino mano sostinės akcentą, nes net neįsivaizdavau, jog tokį ir turiu. Valgiaraštis sudarytas sudarytas veganiškai, tad po ilgos gyvenime pertraukos, skirtos žemaičių blynams, kurie dažnai būna aptekėję mėsa ir labai neskanūs, aš vėl tariau labas ir likau labai patenkinta jų pievagrybių padažu. Manoji lėkštė buvo verta ir šefo komplimentų, su gėlytės žiedeliu ir petražolių lapeliais, bet vis dėl to aš rekomenduoju šią vietą ir gan stipriai. Vien dėl personalo ir viduje esančio dizaino!

Toliau pasukome į gatvę, dėl kurios man ilgai, kaip istorijos mylėtojai, niežėjo nagai. Matot, man jau penktoj klasėj sakydavo, jog Vilnius sovietinės modernizmo architektūros neturi - ir nesvarbu, jog nelabai supratau kas tai yra, žinojau, jog šį reiškinį turi Kaunas ir tiesa tokia, jog per šį vizitą pirmą kartą ir atkreipiau dėmesį į išsižergusius pastatus V. Putvinskio gatvėje. Patiko, o ypatingai tas, kurio norint didžiąsias puošmenas pamatyti, reikia įsukti į vidinį kiemą. Keistai ypatinga ši gatvė, sukelianti kažkokį sąmyšį, kuomet klausi savęs, ar tai tikrai yra taip gražu, bet tuo pačiu stebiesi, koks įdomus modernizmas čia buvo.

Praėjus keletą grafiti kūrinių, spalvotai apipaišytų namų, priėjome ir Kauno menininkų namus, kurių kieme galima rasti dvi plačias plačias supynes, puikiai tinkamas valgyti atsineštą citrinų - abrikosų pyragą iš arbatinės. Girdėjau, jog čia vyksta ir įvairūs koncertukai, tad turbūt kito vizito datą derinsiu prie jų, bet šį kartą apžiūrėjome viršuje esančią nemokamą galeriją ir patraukėme link baro "Kultūra", kurį man keli kauniečiai draugai apibūdino kaip šio miesto Bukowsky baro atitikmeniu. Smagus faktas ir tas, jog Vilniuj ten taip ir neteko dar apsilankyti, tačiau bent jau čia, viskas buvo puiku - ir lauke ant staliukų esantys gėlių vazonėliai, ir didelis užkandžių pasirinkimas, ir ant durų priklijuoti įvairūs lipdukai, ir pastato padalijimas alkoholikams bei meno gerbėjams per pusę (o gal čia vienas ir tas pats, haha?), mat jau kitos durys skirtos Kauno galerijai, kurią mums ir vėl teko proga apžiūrėti, susimokėti simbolinį euro mokestį bei pripažinti, jog ši kultūrinė dienos dalis, nors ir vienintelė mokama, turbūt buvo ir prasčiausioji (bet menininkų biografijas ir darbų aprašymus, kaip visad, nemeluosiu, buvo įdomu apskaityti!).

Vis dar besijaučiant sočiai, mes užklydome į Knygų ministeriją. Kažkur girdėta, kažkur matyta, tačiau čia buvo jau metas man suteikti naujus palyginimus su Vilniumi, tad galiu tarti, kad tai buvo kažkas panašaus į Mint Vinetu. Aš net noriu sakyt, kad galbūt tai buvo geriau, vien dėl to, jog jie turėjo vieną skaniausių mano valgytų žaliavalgiškų tortų (riešutinis, jei kada užsuksite ir jūs), o tarp "devėtų" knygų nesunkiai galima buvo rasti ir naujesnių kūrinių. Žodžiu, sėdėjom, gėrėm kavą, valgėm tortą, vartinėjome knygas ir reguliariai vaikščiojome į tualeto kambarį, kur ant sienų kabo daug šmaikščių, su knygomis susijusiu paveiksliukų.

Ir vakaro gale, susivedus į google žemėlapius Antro Aukšto kavinės adresą, link jo perėjus daug daug laiptų, o ten užsisakius jau vieną super veganišką kebabą bei super veganišką burgerį su bulvytėmis atsipūtėme skaitydamos likusį menių ir galvodamos, jog malonus mums Kaunas buvo. Labiausiai dėkojo liežuvio receptoriai, tačiau saulėlydis virš sovietinės modernizmo architektūros buvo dar žavesnis. Visomis prasmėmis.

Tad aš siūlau dar šią vasarą nuvažiuoti iki Kauno, pabandyti savo vizitą suderinti su kokiu nors įdomesniu renginiu, susidaryti savo maršrutą pagal savo prioritetus ir pažinti Lietuvą ar bent jau jos miestus,
Simona su mintimis apie Kauno kebabus (veganiškus).

GRANATOS LIVE 2017

Visada sakykite taip naujoms draugystėms, nealkoholiniui alui, negirdėtų dainininkų koncertams bei smagiam rytiniam čiliukui malūno pavėsį, su keliais draugais bei kortomis. Dar pridėsiu, jog būtina sakyti taip ir girdėtiems atlikėjams, puikiai žinomiems ir tiems, kurių dainos jau šimtus kartų girdėtos, jog net pasidaro lengva dainuojant viską versti į lietuvių kalbą (mylėk mane kaip darai pagal Ellie Goulding) bei taip atsišokti, jog 3 porcijos bulvyčių pietums būtų nevertos savaitgalio nuodėmių sąrašo papildymui. O jos, patikėkite manimi, mano situacijoje kaltos ir nebuvo.

Paskutinį savaitgalį, pirmą kartą apsilankiau muzikos festivalyje, kuriame, atrodo, palikau savo visas jėgas, negrįžtančias lygi šiol (ir kaip žmonės sugebėjo iš eilės du savaitgalius nuvažiuoti ir į Galapagus, ir į Granatas), tačiau spėjau vėl įsimylėti muziką, vėl atrasti didelį malonumą susiburimų, kurie, ačiū dievui, dar laukia šią vasarą manęs bei praleisti turbūt vienas geriausių šio sezono akimirkų. Ir įspūdingiausių, kas be ko.

Penktadienį ryte atsigrūdę į pramogų trasą, sugebėjome su merginomis dar kelis kartus nueiti ten, kur nereikia ir taip dideliame karštyje suvaikščioti kelis papildomus puskilometrius, išmesti pusryčiams atsivežtą arbūzą (buvo beprotiškai gaila, bet dar sunkiau buvo jį nešti palapinių ir miegmaišių apsupty), o galų gale link įėjimo eiti pro rugių laukus, kuriuos kiek apmindėm, bet bent jau nepadarėme kitos nuodėmės - jokio alkoholio net nebandėme su savimi įsinešti ir slėpti jį jogurto indeliuose ar pilti tarp marinuotų agurkėlių. Juokinga, graudu, bet aš įsivaizduoju koks žmonėms kaifas yra bandyti visa tai tokiu būdu paslėpti. Apskritai, apie alkoholį sakiau, jog rašysiu būdama pilnametė, bet kadangi tas amžius nusitempė dar dvejais metais, turbūt teks tai daryti anksčiau, puikiai žinant, kad amžius tikrai nėra riba mums, paaugliams. Tačiau apie tai jau kitą kartą, dabar galiu pasakyti, kad ir nealkoholinis alus suteikia tą gero pasisėdėjimo dvasią.

KUNGS

Pasistačius palapinę, šalia, toks vaizdas "24 valandų" filmavimo aikštelės veikėjų, šalia DJ scenos, kas nebuvo tokia puiki idėja, apvaikščiojom teritoriją, pavalgėme ir pradėjome kaupti jėgas pirmajam vakarui. Po kelių koncertų mažosiose scenose, prie kurių buvo smagu pagulėti, bėgome pas Bareikį. Į jo pasirodymą labai norėjau nueiti, nes Šveicarijoj tai turbūt buvo mano klausiamiausias lietuvis ir nors Benas su mano pavarde (Aleksandravičius) ant scenos prašė justi jo muziką, o ne stebėti jį, mat jis ne teatras, Vidas Bareikis darė viską ir man tai labai patiko. Žinoma, ne mažesnę vietą širdį užėmė ir minėtasis BA, kurį stebėjome pirmose eilėse (nes norėjome tai išbandyti), privertė nugara bėgioti širpuliukus, net ir nežinant jo dainų (apart tos, kuri jis teigiąs yra užpisusi, tad beveik viską dainavo publika. Ir buvo gerai). Gaila, jog nepamačiau Anne-Marie, kuri buvo viena tų atlikėjų, dėl kurios ir pasirinkau Granatas (tad labai tikiuosi, jog kitamet ji atvažiuos), bet bent jau sulaukėme Kungs, kurį kirčiuodavau kaip vieną mylimiausių didžėjų. Jo singlai yra puikūs (ypatingai naujausias, kurį turėjome progą išgirsti pirmi) ir į koncertą nueičiau vėl (norėjome ir Šveicarijoj į jį plėšti, tačiau striptizo klubas iškėlė savas amžiaus politikas), tačiau pats kitų dainų remiksavimas per didelio įspūdžio nepaliko. Gaila.

Tą naktį po koncerto beveik iš karto ir nuėjome miegoti. Neįsivaizduoju, kaip žmonės čia gyveno jau nuo ketvirtadienio, nes jau penktadienį po visko jaučiausi leisgyve, o palapinėse miegoti mėgau tik vaikystėje ir tai, ne tokiomis karštomis dienomis, bet rytas atėjo ir daugiau ta palapine nesinaudojome, nors dar laukė viena naktis.

Palapinių miestelis.

Antros dienos programa buvo tokia pati - trumpi pasivaikščiojimai, maistas, draugai, bazaras. Gera buvo taip gyventi iki Šventinio Bankucheno, kurio pasirodymas buvo linksmas. Na žiauriai linksmas, toks, jog turbūt visą laiką tik ir juokėmės, o gale dainavom Lietuvos istoriją. Irgi labai gerai buvo. Tada sudainavom kelis Sauliaus Prūsaičio bei Jazzu hitus bei nuėjome prie scenos laukti Ellie Goulding, bedainuodamos su Marijonu Mikutavičiumi. Ir pradžioje britų atlikėjos koncerto, mes stovėjome prie pat pat scenos, tačiau vėliau tas malonumas, kai gali vos pajudėti ir į tave trinasi daug rankų, laipioja ant kojų - dingo ir patraukėme link kitos scenos pusės, kur stovėjome kiek nuošaliau veiksmo vietos. Bet šokome daug ir gerai, sulaukėme Alan Walker ir šokome vėl. Įdomu tai, jog jo singlai, atvirkščiai nuo Kungs, visai nėra prie širdies, tačiau pats muzikos sujungimas labai nustebino. Kaip ir fejerverkai pasirodę danguje. Viskas buvo nuostabu ir aš jau dabar svajoju apie tuos festivalius, kuriuos noriu aplankyti ateityje, kad būtų ir vėl taip gera gyventi,

Simona.

Jei buvote Granatose, ar patiko? Galbūt lankėtės kitame festivaly, o gal dar tik svajojate apsilankyti? Papasakokite!

Apie savižudybes ir jos pėdsakus šiuolaikiniuose kūriniuose

Vasarą skaičiau J. Niven knygą "All the bright places (yra išversta jau ir į lietuvių kalbą)" ir pamenu, jog užvertus paskutinį puslapį apie 22 h. (o gal anksčiau, bet buvo tik sutemę) dar ilgai sėdėjau terasoje ir klausiau tolumoje šėlstančios jūros. Pasisekė tuo metu atostogauti Sicilijoje ir turėti vienas džiugiausių sezono dienų, kuomet mane supo šeima, draugai ir šiltos naktys. Vis dėl to, knyga sugebėjo mane suvirpinti tai akimirkai. Problema ta, jog jau nepamenu tiksliai nei apie ką galvojau, nei kodėl šiandienos mediatekoje tokia tema mane taip stipriai palietė, nei kokia istorija vyniojosi aplink savižudybės toną. Tik noriu jums stipriai ją parekomenduoti, o ypatingai žmonėms, kurie mano, jog viską apie tai jau žino.

O štai prieš valandą pabaigiau žiūrėti serialą "13 priežasčių kodėl". Tiesa, kadangi žiūrėjau viską legaliu būdu, "Netflix" svetainėje, po trylikos serijų turėjau dar ir galimybę įvertinti interviu su aktoriais, prodiuseriais bei kitais žmonėmis, susijusiais su istorija. Trisdešimt minučių paaiškinimą dėl filmavimų subtilybių, herojų elgesio bei visuomėnės požiūrį į savižudybes pabaigiau žiūrėti pagrinde dėl pagaliau mielos ausims anglų kalbos (mat visą serialą žiūrėjau prancūziškai ir taip, buvo pakankamai sunku) ir aktorių išgirsto balso, tačiau kažko, kas galbūt sutvirtintų mano nuomonę apie istoriją, neišgirdau (nors vėlgi, nerekomenduoju šios dalies praleisti, visus viskas veikia skirtingai).

Kai buvau penktokė, o gal ketvirtokė (prieš gerus 5-6 metus), ši knyga buvo labai populiari mano mokykloje, o aš, net ir bibliotekoje dirbančiai moteriai žinoma dėl pomėgio daug skaityti, buvau viena pirmųjų atsivertusių knygą. Perskaičiau greitai, ir lygi šiolei atsimenu, jog sužavėta nebuvau. Negaliu sakyti, kad man visiškai nepatiko, nes turbūt nei apie vieną knygą, nei apie vieną filmą to pasakyti negalėčiau - dažniausiai man tai pasireiškia jausmų po pabaigos neturėjimu, o jei nieko nejauti, turbūt ir nuomonės jokios negali turėti. Vis dėl to, apsidžiaugiau sužinojus, jog šis serialas bus statomas, tikėjausi, jog dabar, būdama vyresnė, istoriją išgirsiu kitaip, tačiau... Mėgavausi žiūrėjimo procesu, nemeluosiu. Nemeluosiu, jog ir prievartavimo scenos ar pati savižudybė privertė pasijusti nejaukiai (ir labai džiaugiuosi, kad bent čia nebuvau abejinga). Ir nors tema yra aktuali, šio kūrinio jai spręsti nerekomenduočiau.

Esu skaičius ir žiūrėjus tikrai nemažai filmų, susijusių su savižudybe ir manau, jog jie tikrai verti scenos, juk tai yra antra populiariausia paauglių žūtis pasaulyje ir deja, skaičiai ties metais didėja. Savo aplinkoje tokio mirties būdo pasirinkimo nesu jautusi taip stipriai, nes labiau tai lietė mano pažįstamus, o ir tikiuosi, jog to patirt neteks, tačiau vis dėl to, žmogaus savižudybė nėra savanaudiškas poelgis. Taip, tai yra skaudu, bet kaltinti žmogų vien dėl to, jog jis sukėlė skausmą tėvams ir draugams, yra juokinga ir savanaudiška, nes galų gale - jam skaudėjo labiausiai. Jokiu būdu neteisinu šio poelgio ir pritariu tam, jog savižudybė niekada nėra išeitis, bet nereiktų dėl to sugriauti ir savo gyvenimo.

Neseniai susipažinau su tokiu belgu (ir apie jį, bei kitus įdomius, mane daug ko išmokiusius žmones turbūt reikės rašyti atskirai), kuris padeda žmonėms sergantiems depresija, bulimija, patyrusius seksualinius prievartavimus ar tiesiog, neturintiems noro gyventi, manantiems, jog jie yra nieko verti. Dauguma jų, beje jis sutiko "Tinder" programėlės pagalba, kuria pradėjo naudotis dėl estų kalbos tobulinimo (šiuo metu jis yra mainų moksleivis Estijoje) ir esu tikra, kad daug kam padėjo, vien jau man jo pokalbis įkvėpė daugiau džiaugsmo ir daugiau pasitikėjimo. Aš tik noriu pasakyti, jog pagalba visada yra: pradedant nuo specialių telefoninių linijų baigiant paprastais žmonėmis, tačiau didžiausia pagalba yra žinojimas, jog jus nežinote, kas jūsų laukia ateityje ir vien dėl to yra verta gyventi,

Simona (kuri turi per daug minčių šį vakarą ir jai labai įdomi tavo nuomonė).

2016 geriausieji bei viltys 2017

If you want things you've never had, you must be willing to do something you've never had

-Thomas Jefferson
(kad ir kaip tos merginų nuotraukos socialiniuose tinkluose su giliomis frazėmis (gaila, kad tik be autorių) mane erzintų, šį perliuką atradau būtent ten. Ir manau, jog šią frazę galima pritaikyti visų žmonių svajonėms - būtent dėl universalumo ir sugebėjimo jos pritaikyti sau, aš ja labai žaviuosi).

Vasaros kelionė su šeima į Siciliją.

Paskutinį 2015 metų trečiadienį, kartu su savo labai pasiilgtomis draugėmis, Rugile ir Austėja iš Lietuvos, sėdėjome kavos užeigoje ir visais įmanomais būdais keikėme praėjusius metus. Kaikėme taip, jos prisižadėjome, kad 2016 bus geresni. Ir man, tikrai pasisekė šioje užduotyje - susiėmiau į nagą (koks juokingas frazeologizmas) irr.. pradėjau veikti, veikti, veikti bei keliauti savo svajonių link. Ir tikiu, jog 2017aisiais bus dar daugiau galimybių, dar daugiau svajonių išsipildymų, dar daugiau gyvenimo pamokų. Linkiu to ir Jums, palikdama sau trumpą priminimą ateičiai, jog paauglystėje ne tik spuogus spaudžiausi, kad berniukams gražesnė būčiau, dariau ir daugiau. 

Išbandžiau save politinėje veikloje bei įvairiose organizacijoje su kuriomis stengiausi kurti gražesnį rytojų. Vienu metu galvojau, jog būtų smagu savo gyvenimą tikslus pakreipti link politikos, bet per paskutinius mėnesius pagalvojau, jog nenorėčiau sėdėti seime ar kokioje dar nors įstaigoje, kur problemos sprendžiamos tik iš viršaus: beveik nepažįstant tikrų istorijų ir žinant politikų darbo kiekį, o ypatingai Europos Parlamente, sprendimai priimami net neįsigilinus į problemas. Ir tai logiška - kitaip jie nespėtų. Kita vertus, mane domina Pasaulis ir jo suteikiami iššūkiai mums, tad visai norėčiau nerti į sferą, kur būtų galima padėti, kažkur ten, kur labiau reikalinga niša. Tad mažytis tikslas, o gal motyvacija sau - nenustoti domėtis. Ir būti kuo labiau atvirai naujovėms, nes būtent dėl tokio požiūrio esu ten, kur esu dabar. Domėtis politika, įsitraukti į veiklas, diskutuoti ir dirbti taip, kad tos diskusijos išsipildytų - štai mano tikslai, kuriuos jau pradėjau įgyvendinti nuo 2016 metų.

Su tuo pačiu - pradėti vėl skaityti. Ir skaityti ne tik grožinę literatūrą, o jeigu jau mano rankose ji - tikiuosi, jog knyga bus anglų arba prancūzų kalbomis. Nors turint omeny, jog šiais metais nevartoju tiek daug lietuvių šnekos, o tvarkingus sakinius lietuvių kalba man vis sunkiau sekasi užrašyti (nors ir anksčiau taisyklių nepaisčiau), nepakenktų ir mano dabartinė skaitoma knyga - "50 pilkų atspalvių" mano mylima gimta kalba. Esmė ta, kad yra tikrai nemažai knygų, kurias noriu perskaityti, tačiau jeigu kūrinys nėra sunkus, kodėl gi nepaskaičius jo užsienio kalba ir nepatobulinus žodyno? O lietuvių kalbos knygos ir rimtos knygos turbūt mane atseks tik vasarą, kai pagaliau bus galima įmanoma nusipirkti sūrelių. Tada ir skaityti pradėsiu labiau, nes nuo rugpjūčio perskaičiau tik vieną knygą, o mano dabartinė erotinė literatūra turbūt nebūtų taip lengvai suprantama ir lietuvių kalba (bet jus pagalvokite, kokį gerą kalbos žodyną turėsiu - galbūt pagaliau atrasiu bendrų temų su savo klasiokais berniukais šveicarais?).

Le monde est à moi? Ou c'est la vie?

Aplankiau Graikiją, Šveicariją, Prancūziją, Vokietiją, Italiją. Ir kažkodėl sau mintyse sakau, jog tai nėra pakankamai, nors žinau, jog turėčiau būti net ir labai dėkinga už šias šalis, tuo labiau, jog ne po kelias dienas svečiavausi ir Lietuvoj nebuvau daugiau nei pusę metų, bet mainai yra visai kas kita nei kelionės ir to visiškai negalima prilyginti su mano dienomis Graikijoje ar Sicilijoje. Turbūt tai yra dar geriau, nes mano vienas didžiausių tikslų gyvenime yra pagyventi ne tik Lietuvoje. Nežinau, ar tai galima vadinti emigracija (tiems, kurie jau spėjo prilipdyti man šią etiketę), nes savoje gimtinėje norėčiau irgi gyventi tačiau žinau, jog paprastų kelionių man gyvenime neužteks. O kalbant apie naujuosius metus, kadangi šiuo metu gyvenu tikrai palankioje pozicijoje žemėlapyje, labai norėčiau aplankyti Austriją ir Lichtenšteiną (nes čia dar nebuvau) bei pratęsti savo trumpas keliones į Prancūziją, Italiją bei Vokietiją. Vasarą labai tikiuosi nuvykti į Taizė stovyklą (žiemą irgi planuoju, nes 2017 bazė įsikurs Basel, Šveicarijoje ir būtų labai smagu spėti aplankyti savo host šeimą bei naujuosius mainų moksleivius (newbies, jie jau po mėnesio atvyksta čia!), kurie tuo metu jau skaičiuos paskutines dienas (nes atvyks žiemą ir išvyks žiemą), be to jau 100 procentų važiuoju ir į Čekiją, Prahą dėl Robbie Williams koncerto (Kalėdų dovana nuo tikrųjų tėvelių), o jei labai pasiseks, tikiuosi aplankyti savo mainų draugus iš Latvijos, Estijos ir Suomijos. Ir gal rudens atostogoms nuvykti kur nors už Europos ribų su šeima, bet čia jau ne mano rankose. Vienintelė problema - finansai, tad vienas pagrindinių tikslų ir yra suvokti, jog turiu kaip prioritetą išsikelti keliones ir nebepirkti visokių smulkmenų, nes kaip ten sakoma, vienintelis dalykas, kuris gali padaryti mus turtingesniais ir yra kelionės? Turbūt. Turbūt patirtys ir kelionės.

Strasbūras - mano mylimiausias didmiestis Prancūzijoj (matot, kaip gražiai aš sužaidžiau, pasakydama aukščiausiąjį būdvardį? Iš tikro aš net Paryžiui nebuvus, ar kokioj Nicoj. Puikus pavyzdys, kodėl aš šio tipo žodžių nemėgstu, bet apie tai jūs dar būtinai išvysit įrašą čia 2017 metais. Pažadas? Geriausias pažadas).

Tapti vegane. Apie tai aš kalbėjau tiek daug kartų ir man yra labai sunku apie tai kalbėti be paniekos sau dabar, kai aš vartoju cholesterolį turbūt kiekvieną dieną. Labai tikiuosi, jog per pirmąsias dienas grįžus į Lietuvą sugebėsiu vėl pradėti maitintis augaliniu maistu (pati to labai laukiu, tiesiog nenoriu, jog staigus pokyčiai atsilieptų sveikatai) ir atgal "virsti" vegane, nors turbūt nuo manęs šį "titulą" reikėtų kuo greičiau nuplėšti, nes tikrieji veganai niekada nesugrįžtu prie įprastos šiuolaikinei visuomenei mitybos. Bet apie veganizmą aš kalbu ne tik iš mitybinės pusės: nors drabužių su jokiais kailiais nenešioju, tačiau beveik esu tikra, kad mano kosmetikoje įmanoma rasti priemonių, kurios buvo eksperimentuotos su gyvūnais. Ir žinau, jog daugelis atsakys, kad geriau eksperimentuoti su gyvūnais nei su žmonėmis, tad turbūt vienintelis atsakas būtų - rinkitės kuo natūralesnę kosmetiką. Tuomet ir tai pačiai gamtai bus geriau, kuri bent jau man, tikrai rūpi. Prie to pačio - noriu labiau pasidomėti "Zero Waste" bei minimalizmo temomis. Apskritai, paskutiniu metu pradėjau žiūrėti labai daug dokumentinių filmų (apie vieno nepopuliaresnio, bet tikrai verto dėmesio apžvalgą rasite čia), Ted'o kalbų bei turiu dar didesnį sąrašą tų, kuriuos noriu pamatyti, į juos įsigilinti suprasti ir kartu padaryti pažangą savo požiūriu į pasauliu. Taip pat ir toliau domėtis filosofine politika, kuri paskutiniu metu mane labai įtraukė. Net nežinau, ar yra toks terminas, bet kitaip jos pavadinti turbūt negalėčiau. Tikiuosi ir definiciją per metus išrasti, haha.

Vietinis Lugano turgelis. Ir nors šioje nuotraukoje nėra matyti neįprastų vaisių, Šveicarijoj tokių nėra labai sunku atrasti. Galbūt jie nėra nežinomi (drakono vaisiai, papajos ir t.t.), bet mano pačios, deja, neragauti. Ir kada, jei ne dabar?

Mano didžiausias tikslas yra tiesiog pradėti gyventi su savo vertybėmis ir įsitikinimais. Toliau domėsiuos, skaitysiu, keliausiu ir džiaugsiuosi kiekviena akimirka. Turėjau nuostabius 2016, tad tikiuosi, jog šiais metais savimi nenusivilsiu, o ir jeigu, tai bent jau išmoksiu šiokią tokią gyvenimo pamoką, kaip nenusivilti kitą kartą. O 2017 būtinai dalinsiuosi su jumis!

Su paskutiniu pažadu šiandien,
Simona.

Ta akimirka, kai...

Daugiausiai laisvės - daugiausiai ir gėdos jausmo. Taip man būna vasara, kada Palangos berniukai guviai šypsosi, o Simona prieš juos visus rodo savo nesibaigiančių talentų pasirodymą, kuriuo jau trečią šiltąjį sezoną iš eilės, dalinuosi ir su jumis.

Ta akimirka, kai ant tavo veido, dėl per anksti užmigusios mergaitės pozicijos, pradeda paišyti įvairias nepadorias formas, vidury viso to prabundi, bet toliau apsimeti mieganti, nes būtų pernelyg keista vidury meno šedevro kūrimo atsimerkti ir pradėti aiškinti, kokie tie "artistai" yra mažvaikiai;

Ta akimirka, kai esi pirmoji lietuvė, aplankiusi sūrio muziejų Šveicarijoje ir tave pasveikina visas personalas. Tikiuosi, jog vieną dieną ir aš atsidursiu istorijos vadovėlyje;

Ta akimirka, kai miegi tokioje vietoje, kur prieš tai nebuvo pakeista patalyne ir ant jos yra nemažai kraujo. Na, aš suprantu, jog moterys ir yra moterys, kartais visos neapsižiūri. Bet kai miegi viešbutyje, nori tikėtis, jog higiena jiems yra toks pat svarbus dalykas kaip ir poilsio valandėlės;

Ta akimirka, kai labai gerai susipažįsti su mielu vaikinuku, po kelių dienų jis paklausia tavęs kiek tau yra metų, tu atsakai, jog tau penkiolika, o jam pasirodo jau devyniolika ir vėliau dėl kažkokių mistinių priežasčių bendravimas greitai nutrūksta;

Ta akimirka, kai per antrą dieną gyvenimo pas savo mylimą šeimą, kuri prisiima tave visiems metams, sulaužai lempą dėl savo gana aukšto ūgio (viskas baigėsi gerai, ji buvo pataisyta ir visi juokėsi);

Ta akimirka, kai Lietuvoje jau mėnesį yra atidaryti vokiškieji rojaus vartai - "Lidl". Ir tu tik po trisdešimties dienų, visa išsipuošusi nuskubėjai aplankyti tai, apie ką svaigsta daug daug tautiečių. Šį kartą plojimų negirdėjau, bet eh, kaip gerai jaučiausi įvykdžiusi tokią pilietinę pareigą;

Ta akimirka, kai keliems šveicarams Lietuvą pristatai kaip krepšinio asę ir visos trejos rungtynės, kurios buvo sužaistos man būnant 2000 km. nuo gimtinės yra pralaimėtos. Na, bent jau mane naujieji draugai įsiminė kaip puikią juokdarę;

Ta akimirka, kai nueini į itališką turgų nusipirkti braškių bei dar kokių kokosų, o jose vyksta laidotuvės. Puiki tradicija, Italija, visuomet mane stebini!;

Ta akimirka, kai draugai lažinasi, jog mainų programos metu prarasiu nekaltybę. Viešai jums, mieli draugai, pareiškiu, jog to nebus ir jūsų "užstatyti" vyno buteliai atiteks tiems, kurie sakė, kad Simona to nepadarys;

Ta akimirka, kai už SIM kortelę sumoki 40 frankų ir kiekvieną mėnesį turėsi mokėti po 60 frankų už savo telefono planą. Jei norite išleisti kuo daugiau pinigų - Šveicarija puikus pasirinkimas;

Paprašiau mamos, jog nufotografuotų

Ta akimirka, kai jau pirmą dieną buvimo Šveicarijoje nori parodyti, jog "Duolingo" pamokos išėjo į naudą ir tu jau dabar puikiai kalbi prancūzų kalba, tad "Starbucks" kavinėje įmantria kalbėsena užsisakai žalios matcha arbatos, bet pamiršti pasakyti esminį žodelį froid (=šalta) ir 25 laipsnių pavėsyje geri liežuvį deginantį skystį ir apsimeti, jog būtent jo ir norėjai ir tau visai negaila tų sumokėtų 8 frankų;

Ta akimirka, kai lėktuvas papuola į audrą ir visi yra išsigandę, vaikai verkia, o Simona, atsirėmusi į langą, mėgaujasi skrydžio teikiamu amerikietiškų kalnelių efektu;

Ta akimirka, kai tie italai nesugeba sudėti ženklų, jog šalia labai įžymaus turistinio objekto - fontano, yra filmuojamas kažkoks filmas ir tu, norėdama jį apžiūrėti (jis yra iš dviejų aukštų), užlipi ir ant tavęs pradeda šaukti kažkoks vyriškis su kamera, nes aš sutrugdžiau visą sceną, nors iš mano pusės net nesimatė, jog jie kažką filmuoja. Kodėl tokie dalykai visą laiką atsitinka man?;

Ta akimirka, kai kartu su kita panele iš 6 žmonių komandos vienintelės žaidžiate boulingą su pagalbinėmis sienelėmis, tačiau sugebate likti paskutinėse vietose. Aišku, aš žemiau už kolegę;

O šiai akimirkai aš su ašarėle dėl vasarėlės atsisveikinu ir linkiu jums gražios šventės.

Ir iki kitų akimirkų,

Simona.