Traukos dėsnis (ne religija, o tikėjimas)

Dar prieš kelias dienas čia teigiau, jog nesu krikščionė, esu bedievė ir be religijos (bent jau neįvardinčiau savo tikėjimo taip). Gink dieve, jeigu jau toks esi, jog šito neperskaitytų mano tikybos mokytoja. Bet ji greičiausiai ir taip neperskaitys, tad tavo būties tai neįrodys. Bet aš tikėsiu, jog ji net neturės laiko skaityti kažkokios paauglės pamąstymų, nes ji turi ir savo veiklos, o mane auklės kitais būdais mokykloje.

Traukos dėsnis (angl. Law of Attraction) ypatingai išpopuliarėjo 2006 m., kuomet buvo išleista Rhonda's Byrne knyga "Paslaptis". Tiesa, vis dar neskaičiau jos, nes turiu gan aukštus lūkesčius ir bijau, kad man gali nepatikti. Be to, tai yra motyvacinė knyga, kurios paskirtis yra pasakyti, jog tu gali viską, o tai jau padarė mano mama ir tėtis - jie sakė, jog aš galiu viską. Taip, knyga išmoko keletą traukos dėsnių, bet pagal įvairius atsiliepimus, informaciją daug lengviau ir greičiau įmanoma yra susirinkti iš įvairių youtube filmukų, tinklaraščių ir t.t. Tuo labiau, jog šioje srityje disinformacija labai ryškiai juntama, tad galima drąsiai ieškotis informacijos nebijant būti suklaidintam. O taip pat, kaip ir teigiau anksčiau, nėra vienos tiesos ir neturėtų būti didelių autoritetų, svarbiausia, manau, yra atrasti kas tinka tau ir su kuo tu galėsi gyventi toliau.

Kaip ir kiekvienas liberalus žmogus pasakytų - mąstyk savo galvą. Dar galima pridėti, jog turi ir svajoti, bet atsargiai, nes galiausiai viskas išsipildo. Ir gal dėl paskutinio punkto kažkas norės paprieštarauti, o aš ir pati, iš asmeninės patirties sakau, jog labai ilgai norėjau tapti mergina DJ, netgi draugams kai kuriems teigiau, jog galėčiau pagroti, bet tiesa yra tokia, jog neužtenka tik ir svajoti, turi daryti. Ir daryti daug, ir dirbti daug, ir priimti bet kokį naują iššūkį kely, jog vėliau jis tau praverstų ateity. Svajonės neišsipildys savaime ir tu staiga netapsi naujai pripažinta Gigi Hadid - tai nėra toks paprastas dalykas, kaip Kalėdos, kurių laukiame ir apie jas svajojame, o galiausiai šūst, jos jau čia. Deja.

Trakos dėsnio esmė yra, jog mes galime gauti viską, ko tik norime, tačiau svarbiausia daug apie tai galvoti, įsivaizduoti kaip tai vyksta ir dirbti ties tikslu. Labai paprasta, jeigu tik esi sąžiningas su savimi ir su savo mintimis. Galvok apie savo svajones prieš užmigdama, duše, autobuse. Ir dirbk. Po kurio laiko viskas ateis. O jog suaktyvintum visą procesą, galiu pasiūlyti jums keletą dalykėlių (kuriuos pasiūlys vos ne visi "Law of Attraction" gerbėjai), kuriais naudojausi norėdama dalyvauti mainų programoje (apie ją truputį kalbėjau čia):

1. Įsivaizduok, jog jau turi tą svajonę savo rankose. Nesakau, jog reikia eiti ir visiems meluoti, tačiau bandyk gyventi taip, lyg tai jau turėtum, lyg tai jau būtų akivaizdu. Jei nori būti liekna, nusipirk keletą mažesnio dydžio drabužių, jei nori išvažiuoti į mainus, susidaryk sąrašą daiktų, kurie tau turi tilpti į 28 kilogramus, pasiskaityk apie miestus, į kuriuos norėtum nuvykti.
2. Žinok savo prioritetus. Nereikia gyventi tik svajonėmis, pamirštant dabartį bei arti dieną naktį nesimėgaujant akimirka, o poto laukti to lemtingojo išganymo. Nepamiršk ir dabarties, turi džiaugtis gyvenimu ir dabar, tačiau suprask, kas tau yra svarbiau - ar šiuo metu su draugais užsukti į kabaką ir neįšeiti nepalikus 15 eurų, ar geriau kokioje išsvajotoje Australijoje su naujais kelionės pažįstamais užsukti į barą. Niekas nesako, jog negali eiti du kartus, bet tu gali pasirinkti, kurį kartą reikėtų labiau pataupyti pinigus. Man mainai buvo svajonė su metus, bet tai nereiškia, jog aš nedirbau prie kitų projektų bei netobulėjau kaip asmenybė kitais būdais. Tiesiog ties mainų projektu praleidau daugiau savo laisvalaikio, kuris netgi ir taip buvo malonus. Kol draugai linksminosi vakarėlyje (tikra istorija, dėl kurios kai kurie žmonės iki šiol mane graužia, nes pagal juos buvo epic, bet aš tikiu, jog man visi metai bus epic ir tai man yra svarbiau).
3. Pasidaryk motyvacinę lentą. Tokią dariausi dėl įkvėpimo sveikai maitintis bei sportuoti, tokią dariausi ir žinodama, jog noriu keliauti, noriu į mainus. Magijos čia jokios nėra - matydama, o ne tik įsivaizduodama svajones, tu būsi pasiruošusi labiau ties jomis dirbti ir stengtis. Mintis gali nuvyti, gali pamiršti ir svajoti (net to nenorėdama), tačiau didelis popieriaus lakštas su frazėmis ir nuotraukomis prie lovos, tinkama telefono bei kompiuterio užsklanda bus puikus priminimas tau.
4. Daryk gerą kitiems. Traukos dėsnis siejasi ir su mums visiems gerai žinoma, dažnai blondinių filmuose pašmaikštauti naudojama karma. Aš labai tikiuosi, jog lazda turi du galus, o ne vieną apdaužytą galą, o kitas yra jau prisaistytas išpažinties ar kraupaus aukojimo nuopelnu. Darai gera, gauni atgal dar geriau, nori kenkti kažkam - kažkas pakenks tau dar labiau. Ir paprastai taip jau būna, o ypatingai su tuo pozityviuoju pavyzdžiu - savanoriaudama įgauni daug patirties, padėdama draugui žinai, jog jis tau irgi padės per blogus laikus, pagelbėdama benamiui gali jam pakeisti gyvenimą, o tai irgi turėtų tave džiuginti. Ir labai, ypatingai jei moki džiaugtis dėl kitų laimės.
5. Mąstyk pozityviai (net ir nepasisekus) ir būk dėkinga už viską. Ir netik kalbant apie svajones, bet apskritai. Traukos dėsnis remiasi teorija, jog viskas nutinka dėl kažkokios priežasties. Net galiu Jums duoti jau kitą pavyzdį, iš praeities: ankstyvojoje paauglystėje skaičiau žurnalą "Luka", tačiau labai jau greitai jis man nusibodo, o ir prenumerata pasibaigė, tad nebepirkau daugiau. Kadangi mamai šios naujienos nepranešiau, gruodžio mėnesį lyg kur niekur man ji nupirko žurnalą. Nusiteikusi prieš jį kažkokiu būdu nebuvau, tad tikrai nepuoliau plėšyti - vis vien perverčiau, paskaičiau porą straipsnių ir mano akys užkliuvo ties patarimais, kaip rašyti dienoraštį (nes jau tada mėgau tai daryti), o gale buvo nurodyta, jog tai padarė Teenage Dreams mėnesio rašytoja. Ir aš susidomėjau - kaip tokia tapti, jog mano straipnis irgi puikuotusi žurnale? Taip atradau visą tinklaraščių pasaulį, balandžio mėnesį buvo publikuotas mano straipsnis apie pinigų taupymą, o vasarą sukūriau tinklaraštį, vėliau antrą, o dar po kelių metų - trečią. Mama nupirko man žurnalą, kuriuo buvau nusivylusi, bet galų gale - jis tikrai pakeitė mano gyvenimą. Nežinia ar be jo būčiau išmokusi siekti savo tikslų taip, kaip tai darau dabar. Tad net jei neįstojai į norimą gimnaziją (galbūt kita tau pasiūlys ne stiprų mokslą, bet gerus savęs pažinimo projektus, kuomet atrasi savo ateities kelią), net jei ir neišvykai į ilgai planuotą išvyką su šeima (galbūt čia, vietoje, tuo metu atrasi savo gyvenimo meilę), net jei barista vietoj karvės pieno įpylė to pasibjaurėtino hipių veganų, aiškinančių kaip reikia gyventi, gėrimo į kavą (galbūt tau skonis taip patiks, jog susidomėsi net ir tais veganais, o vėliau sugalvosi jiems kepti spurgas ir iš užsidirbti), net jei neišvažiuosi į mainus (galbūt čia atrasi būdų, kaip keliauti nemokamai su jaunimo programomis ir galiausiai metus gyvensi ne vienoje šalyje, o per metus pamatysi dešimtys šalių bei nereikės tokiam ilgam laikui palikti gimtinės) - tikėk, jog taip ir buvo lemta, užuot kaltinus valdžią, žiniasklaidą, švietimą (juokutis, nes šitus lengviausia kaltinti).

Taip ir gyventi bus paprasčiau. Pozityviai. Ir su šypsena.

Ir galų gale, leisk laiką su žmonėmis, kurie tave motyvuoja ir su kuriais tau gera, tada tu netik svajosi apie svajones, bet gyvensi tikrų tikriausia svajone. Kaip ten sakoma, nesvarbu kaip, svarbu su kuo? Tai vakarui ir linkiu atrasti, jei dar neturi tokius žmones.

Ir siek savo svajonių, mielas skaitytojau!

Simona.

Vasara iš 15 mėnesių, bet aptarimas tik trijų

Galvojau, jog reikia sudeginti visas pratybas ir sąsiuvinius, surinktus per mokslo metus. Tada pagalvojau, jog didesnio kaifo nei tada, kai deginau uniformą, kurią nešiojau ketverius metus vis vien nepatirsiu, tad nusprendžiau to nedaryti. Be to, pusę pratybų ir sąsiuvinių, kuriuose šiais metais užrašus kaupiau daug tvarkingiau negu gerus pažymius dienyne, turėsiu naudoti ir dešimtoje klasėje, į kurią, kad ir kaip keista būtų suvokti, grįšiu tik po penkiolikos mėnesių. O ir šiaip, tas laužas, nufotografuotas dienos šviesoje net netiks prie mano instagram'o atmosferos, o naktį man deginti niekas nieko neleis. Tad rytojaus tikslas - visus nebereikalingus popierius nunešti į mėlyną konteinerį. Bent jau gamtai pagelbėsiu su savo šešetais, linkiu taip orginaliau pradėti vasarą ir jums.

Kol kas 2016 yra mano geriausi metai. Ir nesvarbu, jog dar buvo mažai atostogų, mažai kelionių, mažai dar kažin ko. Šiais metais pradėjau iš visos širdies mėgautis kiekviena akimirka, pradedant nuo greitos išvykos per pertrauką iki parduotuvės ledų, baigiant Atėnų naktine panorama. Šiais metais įsitraukiau į visuomeninę veiklą, kurioje sutikau labai daug žmonių. Ir galiu džiaugtis tik tuo, jog didžiausi nuotykiai prasideda šiandien, dabar. Ir jog prasideda vasara - nei laukta, nei nelaukta, tiesiog atėjusi kaip įprastas dalykas, kaip ir koks pavasaris ar ruduo. Tik šiltesnis oras ir jokios mokyklos. Ir daugiau tikslų, daugiau pažadų, daugiau norimų nuveikti veiklų, kuriuos tikiuosi aptarti šiame įraše ir daugiau bemiegių naktų. Kaip visada, kai būna vasara, kaip šiandien, kai galiu be jokių galvojimų, kaip rytoj atsikelsiu į mokyklą, rašyti. Žavu.

Nors vasara prasidėjo dar mažiau nei prieš savaitę, jau spėjau du kartus pernakvoti pas drauges ir penkis kartus sužaisti "Monopolį". Nakvoti pas drauges yra tokia pat gera veikla kaip ir Monopolis. Aš labai tikiuosi, jog per vasarą bus tokių dienų dar daugiau. Iš tikrųjų, tai net nereikia tikėtis - šalia manęs jau dabar guli lagaminas ir atskiras maišas su didele šio žaidimo versija, nes jau ryt su Rugile važiuosim į kaimą, kur trys dienas liesis šampanas, tuštės cigarečių dėžutės, kris ašaros dėl "nepakabintų" bernų. Arba šlamės, oi, šlamės "Monopolio" pinigai. Mes ramios merginos, kurioms liko ne daug laiko.

Noriu praleisti kuo daugiau laiko su šeima ir draugais. Ir draugais iš Kauno, ir draugais iš Telšių, ir draugais iš Panevėžio, kurių nemačiau, gal trejus metus, bet gi pareiga šaukia ir šiokia tokia pagarba draugystei per atstumą palaiminimui. Svajoju su jais be galo be krašto daug pridainuoti, prišokti, prifilosofuoti, pribūti, privalgyti ir dar tūkstančius kartų pri. Taip, jog vienuolika mėnesių galėčiau būti be jų ir naktimis nesvajoti apie jų šypsenas bei buvimą drauge ir neverkti. Jog jokia ašara neištrykštų apie juos pagalvojant taip, kaip atsitinka pastarąsias dienas, kai suprantu, kad nebebūsiu šalia jų taip dažnai ar retai, kaip esu pripratus.

Labai noriu tikėti, jog per visas įtemptas dienas turėsiu noro, laiko ir svarbų svarbiausia valios išmokti prancūzų kalbos pradžiamokslį. Pagrindines frazes, žodžius. Jog galėčiau paklausti, "Ką veiksime šiandien?", "Kur yra tualetas?" ir t.t., nes per ketverius metus, praleistus mokantis šią kalbą, taip ir nesužinojau, kaip prancūziškai paklausti, kokia šiandien diena. O svarbu tai žinoti, nes tam tikrose Šveicarijos dalyse, trečiadieniais į mokyklą neinama. Mat reik jaunoms galvoms pailsėti. Žinokit, sutinku ir visiškai nepriekaištauju ir neprieštarauju.

Tikiuosi, jog šių metų vasarą Italija ir vėl mane džiugins kreminiais ledais ir kaitria saule, kuri deja, iš Lietuvos labai greitai pasitraukė. Su šeima ir vėl ten keliausime, ir vėl trinsimes priemiestyje, ir vėl tėvai juokaus, jog grįžus į Lietuvą misime tik duona su druska ir vandeniu. Bet tas žodis VĖL šioje pastraipoje yra džiugus ir pripildytas milžiniško pozityvo. Nes aš beprotiškai laukiu, kuomet birželio 15ąją lėktuvu pakilsime ir skrisime į tą rojų žemėje.

Žinot, aš dar labai noriu bent keletą kartų apsilankyti kino teatre, nueiti į "Vichy" vandens parką, į boulingą, nuvažiuoti, kad ir dienai prie jūros, aplankyti Anykščius, kurie yra mano antroji gimtinė, tačiau Lajų tako vis dar nesu aplankiusi, pabaigti žiūrėti "Kortų namelio" serialą, nueiti į "Marks and Spencer" burnoje tirpstančių sausainių su šokoladu, pasisupti ant Bekešo kalno supynių ir ant supynių, kurios kaba po Užupio tiltu, nueiti į meno inkubatorių ir paskaityti "Delfi" apie Pitrėnienes išdaigėles. Atlikti tokius darbus, kuriuos padaryčiau bet kurią vasarą besiilsėdama Lietuvoje.

Dar reikia pasidaryti naują pasą, nusipirkti didelę Lietuvos vėliavą, susitaikyti su buvusiu geriausiu draugu, kuris nors ir 4 paskutinius mėnesius nesirodė pernelyg mano akiraty, turėtų žinoti, jog jau greit nesirodys dar ilgiau. Dar reikia nusipirkti naujus džinsus ir storesnį megztinį.

Jau močiutė leido rugpjūčio pradžioje jos sodyboje surengti pikniką. Ten sukviesiu pačius artimiausius draugus ir mes darysim visa tai, ką rašiau anksčiau. Tik dar jie gaus mano gražius pakvietimus į šventę, kuriuos prisižadėjau sau gražiai apipiešti. Ir po to nufotografuoti ir persiųsti per facebook'ą, nes visi pinigai jau taupomi kitoms reikmėms. Kad ir skanesniems valgiams pikniko metu.

Ir galų gale, tinkamai pasiruošti mokslo metų mainams, apie kuriuos visaip užsimenu šiame įraše. Taip, jau rugpjūčio vidury aš išskrendu į Šveicariją, kurioje būsiu iki 2017 m. liepos galo. Ši žinia, matyt, mane per daug džiugina, jog apie tai tylėčiau dar ilgiau. Jau šį savaitgalį važiuoju į Zarasus su visais iš Lietuvos mainų moksleiviais ir aš žinau, jog bus labai linksma pabūti kartu su bendraminčiais. Ir tikiuosi, jog Jums bus įdomu skaityti apie mainų moksleivio patiriamus džiaugsmus bei kančias.

Tad tokie manieji vasaros planai,

kokia tavo "ryškioji žvaigždė''?

Simona.

Sėdėjau seime, o poto mane apmovė ir pavogė 35 eurus

Labai jau seniai rašiau apie savo nuotykius. O gaila.

Atsimenat, kai žadėjau, jog 2016 metais stengsiuosi dalyvauti visur, kur tik galiu, kuo mažiau sėdėsiu namie, domėsiuosi karjera ir tiesiog, pagaliau išmoksiu laiką leisti produktyviau. Ir ačiū dievui (netikinti, bet labai patinka jau šis išsireiškimas), bent jau šį kartą savimi nenusivyliau. Jau per pirmąjį metų mėnesį susikoperavau kelis didelius tikslus bei pradėjau juos įgyvendinti: pagaliau užsiregistravau į LMS, pagaliau pradėjau domėtis universitetais, pagaliau tapau nuolatine Maisto banko savanore, pagaliau vėl perėjau į veganizmo mitybos pusę. Jau spėjau ir į daug paskaitų nueiti, ir daug kur sudalyvauti... žodžiu, laiko veltui neleidžiu ir po truputį pradedu save realizuoti ir į save investuoti ko labai linkiu ir Jums.

Vienas iš didesnių, jau spėjusių įvykti renginių - MEP (mokomojo Europos parlamento) Nacionalinę sesiją. Ir jeigu Jūs nesate apie tai girdėję (bent jau aš šį renginį radau facebook'e tarp man siūlomų įvykių), tai patikėkite manimi - praleidžiate daug ką. Kaip ir pasakė viena renginio organizatorių - nežinia kas čia taip užkrečia, vieną kartą pabandžius visada norisi sugrįžti. Ir nors dalyvavau tik pirmą kartą, jau laukiu vasario pabaigos, kuomet vyks tarpinė sesija Jonavoje (kas tikrai gali - siūlau atvykti. Ir su manimi susipažinsite (ne, bet rimtai. Vieną kartą mane užkalbino šio tinklaraščio skaitytoja Karolina. Pamatė gatvėje ir užkalbino. Iki šiol prisiminus skraidžioju lyg ant debesų - tikrai tokie dalykai pradžiugina ir yra labai malonu susipažinti su auditorija, kuri mane skaito), ir tikiu, jog patirsite kažką naujo netikėto. Informaciją sekite facebook'e.

Taigi, kas yra tas MEP'as: kuo jis naudingas ir ką jis išmokina? Manau, jog pagrindinis renginio tikslas yra puikiai pavaizduotas šioje fotografijoje:

Taip, Jūs nesuklydote - čia matosi jauni žmonės (tiksliau 9-12 kl. moksleiviai), kurie savo savaitgalį ir dar pirmadienį (ok, dėl tos pirmosios savaitės dienos daug nuostabų nekyla) paaukojo naujoms žinioms ir naujoms patirtims.

Projekto tikslas - "suvaidinti" Europos parlamentą. Tam surenkami žmonės į įvairias politines grupes ir jiems yra priskiriami komitetai, kuriuose jie nagrinėja tam tikrą temą bei turi parašyti rezoliuciją (t.y. temos problemas ir sprendimo būdus). Renginiui skiriamos 3 dienos: dvejas iš jų Jūs susipažinsite su žmonėmis ir nagrinėsite temas, o trečią dieną Jūsų lauks visų nuveiktų darbų parodymas ir aptarimas. Nacionalinės sesijos vieta - seimas. Kiti miestai ar miesteliai tarpinėms sesijoms dažniausiai renkasi savivaldybes. Būtent čia Jūs turėsite progą prieš visus kalbėti (aš tai dariau du kartus, du kartus buvai sutrikdyta atsakomųjų klausimų, du kartus iš raudonavau ir net fotkes, kaip kalbėjau toje tribūnoje negavau - bet užtat tas išėjimas iš komforto zonos ir patirtis yra vau. Tikiuosi, jog bent kitą kartą bus geriau!), parodyti savo protą ir trikdyti kitus klausimais (hehe) bei padaryti tokių nuotraukų, jog Facebook'e tai rinktų like'ų proveržius (kitiems bent jau paėjo).

Registruojantis į renginį reikėjo nurodyti kokioje politinėje grupėje (ne partijoje) norėtumei dirbti (tiksliau reikėjo nurodyti trejas, kuriose sutiktumei būti) bei kokiame komitete dalyvauti. Pati patekau į GUE/NGL (mūsų vadinamąjį gulagą arba Europos vieningųjų kairiųjų/Šiaurės šalių žaliųjų kairiųjų) politinę grupę (pirmasis mano patarimas, jeigu nuspręsite kada nors dalyvauti mep'e - politines grupes rinkitės ne pagal vardo žinomumą ar skambų pavadinimą, o pagal jos diegiamas vertybes, savo ir tos grupės nuomonės panašumą - bus lengviau atstovauti tam tikrus interesus ir įsijausti į šią simuliaciją) ir į komitetą, kuris svarstė vidaus rinką ir vartotojų apsaugą (antrasis patarimas - nebijokite rinktis anglų k. komiteto (pati ėjau į lietuvių ir dabar jaučiu tam tikrą nusivylimą, jog pabijojau), nes tai yra puiki praktika jūsų kalbai ir tai stipriai praplės žodyną bei gebėjimus laisvai lavrinuoti kalba (net jei ir puikiai nekalbate) ir nesibaiminkite skambių pavadinimų - komiteto aprašyme slypi visos tavo žinios, kurias turėsi gauti iki simuliacijos pradžios, tad laiko dar turėsi "įsijausti" į neaiškius dalykus).

GUE/NGL, o savo išraiškos nekomentuoju.

Pats renginys - vykęs ir labai. Taip, pamačiau, jog tikrai dar nesu tokia išprusi ar protinga, kaip man atrodė (bent jau tarp draugų ar klasėje politikos kalbą moku), taip, tikrai nepasiruošiau labai gerai renginiui (trečiasis patarimas - skirkite laiko temos analizavimui ir pasiruošimo. Taip ir pačiam bus naudingiau, per komitetą jausis laisviau ir atliksi daug geresnį darbą). Bet naujos pažintys (kurių galėjo ir būti daugiau, bet šį kartą, net nežinau kodėl, labai bijojau kalbinti ir bendrauti su čia esančiaisiais (ketvirtasis patarimas - čia galima sukurti išties tikiu, jog naudingų pažinčių, kad ir kaip tai materealistiškai skambėtų: čia susirenka žmonės, kurie kažko siekia ir nebūtinai politikoje, čia ateina žmonės, kurie nori būti išgirsti ir nori nuveikti kažką naudingo. Kodėl gi nepasinaudojus progą nepraplėsti to vadinamojo networking'o?), nors Facebook'e ir po savaitgalio atsirado 36 nauji draugai) tikrai džiugina.

Turiu pasakyti, jog patį projektą rekomenduoju ne tik būsimiems politikos studentams - vien jau minėtajai komforto zonai praplėsti čia puikios galimybės. Be to, tai lavina Jūs kaip asmenybę bei diegia tam tikrus pilietiškumo pamatus, verčia domėtis mus supančiu Pasauliu ir jo problemomis. Bendras išprūsimas, draugai, ir papildoma patirtis dar nepakenkė niekam: jokiam darbuotojui, jokiam CV ir jokiam universitetui, tad pagaliau pradėkime investuoti į save.

Ai, ir apie tą vagystę kurią minėjau antraštėje (jeigu dar būčiau pridėjusi žodį čigonė, tai jau ši apžvalga vien dėl pavadinimo galėtų pretenduoti į Lietuvos naujienų portalus drąsiai). Na, Simona, kaip ir minėjau, nėra tokia protinga kaip kartais gali atrodyti. Ir čia, kaip gryniausioje komedijoje viskas nutiko - eina protingas žmogus iš seimo, esantis plačių liberališkų pažiūrų. Kartu su drauge, tiesa, kuri irgi su tuo asmenimi buvo seime, gėrė kavą ir diskutavo labai rimtomis temomis (rinkodara, politikos perspektyvos ir t.t.). Tuomet šiuos piliečius užkalbino labai miela močiutė - sena, bet tvarkinga. Paklausė, kur Vilniaus gatvė. Mes ir pasakėm, negi gaila. Ji mums palinkėjo laimės. Na, ir padėkojome, gi reikia mandagiu būti. Tada pabandė iš rankų burti, nurovė 3 plaukus (žinokit skaudėjo) ir pasakė, jog juos pridėčiau prie monetos. Ok. Atidariau piniginę, jį tą monetą su plaukais įvyniojo į banknotus ir nuėjo prie mano draugužės. Vėliau dar kart priėjo prie manęs, paprašė, jog atidaryčiau piniginę, dar kartą peržiūrėjo jos turinį (be to, tai pirmas žmogus, kuris sakė, jog savo asmens dokumente atrodau gražiai. Aw) ir papūtė bei prisaikdino 3 h. nežiūrėti į piniginę, o tadą bus ir laimės ir pinigų. Dar kartą - ok, aš mandagi, visokių būna, visokių reikia. Be to, ir patikli. Vos moteriškė nuėjo, manoji draugė sakė apsižiūrėti, ar nieko nepavogė. Tokia ir istorija, kaip praradau 35 eurus. Skaudi? Labai. Bet bent jau su laime pasisekė - tą patį vakarą buvau pakviesta į Vilniaus knygų mugę kaip žiniasklaidos atstovė (mane pastebėjo kažkas iš ten, aukščiau. Čia yra vau) ir priimta į LMS.

Nesmerkit už kvailumą, bet bent jau Jūs pasimokykite iš manęs - neleiskite niekam pūsti į Jūsų piniginę.

Nes aš buvau politikoje ir tai priminė tam tikras dainas.

Jūsų Simona, kaip visada.

Adaptacija į naujus laikus: gimtadienis, krikštynos

Ruduo jau įsibegėja, bet ačiū dievui, kol kas dar nedepresiška melodija: oras už lango neverčia apsigobti 9 sluoksniais megztinių, kad išsaugotume šiltą oro masę prie savo kūno (ir kas sakė, jog fizikos niekur nepanaudosi), Kudirkos aikštėje suoliukai būna jau pašildyti kitų žmonių kūnais ir nereikia to daryti pačiam, o coffee inn'e dar galiu mėgautis šaltomis kavomis, kurios yra kur kas skanesnės.

Pirmosios dovanos
džiaugsmai.

Veiklos kol kas taip pat netrūksta - neseniai praūžęs gimtadienis padovanoji ne tik kalną dovanų, bet ir staigmenų.

Rugsėjo vienuoliktą, atsikėlusi anksti ryte, tęsiai savo platinę tradiciją, jog gimtadienio rytą privalu skaniai pavalgyti ir peržiūrėti kokį nors linksmą filmą/serialą. Mano kūno formoms "nuskilo": dar ir antrą kartą papusryčiavau su šeima. Vėliau nuvedžiau sesę į darželį (sugebėdama jame palikti telefoną, tad teko grįžti antrą syk ir vos nepavėluoti į pamokas) ir atėjau į mokyklą, kur gavau eilę apkabinimų bei pirmąją dovaną nuo klasės draugės Adelės (visas dovanas po kurio laiko pamatysite http://charlottemidnight.blogspot.lt/). Toliau sekė įprastos pamokos, kurios gimtadienio dieną neprailgo, nes labai laukiau Rugilės (mokosi kitoje gimnazijoje, bet pažadėjo atvykti), o ir mokykloje dauguma pirmokų sveikino (net iš paralelinės klasės sulaukiau gimtadienio dainos).

Tą penktadienį išėjusi iš mokyklos buvau pasiryžusi susitikti su Rugile, tačiau šalia jos dar pastebėjau buvusius bendraklasius. Ir jau net nežinau, kiek kartų apie juos rašiau čia, kiek kartų jie mane stebino, tačiau tam dar negresia pabaiga - drąsiai sakau, jog to visiškai nesitikėjau. Visi tie sveikinimai, gėlės, šypsenos ir padrąsinimai - vau. Net ir dabartinis klasiokas prisijungė prie mūsų būrio, padovanodamas 31 centą (kuriuos iškeičiau į skanią bandelę valgykloje). Visi kartu nuvykome iki "Čili picos", kurioje papietavome, apkalbėjome sekančios dienos planus ir išsiskirstėme. Grįžusi namo paruošiau stalą maisto ir atvyko giminės, su kuriomis turėjau progą suvalgyti kibinų ir skanaus sūrio pyrago bei būti pasveikinta. Penkioliktasis gimtadienis praėjo gan sklandžiai ir nuotaikingai, turiu pasakyti.

Kitą rytą, rugsėjo 12ąją su klasiokais susitikau Vilniaus trukinių stoty - kitos dovanos ir mano dovana jiems - nuotaikinga kelionė į Trakus su traukiniu. Šiame mieste nusipirkome daug maisto ir miškuose atradome gražią, žmonių pernelyg neaptikinėtą vietą, kurioje ir ežere išsimaudėme, ir į medžius lipome, ir daug juokėmės, ir daug valgėme. Iki vakaro. Kuomet dar nuėjome į buvusį antikvariatą, sužaidėme tinklinį, bulvę. O atgal grįždami į sostinę, susipažinome su italais, kurie Lietuvoje lankosi pagal Erasmus programą ir nuo to laiko, netyčiomis, net kelis kartus sutikome juos mieste. Į Vilnių grįžome į buvusio klasės draugo namus, kuriuose tęsėme gimtadienį ir tik paryčiais nuėjome miegoti, nors jau sekmadienio dieną teko daryti visus namų darbus ir eiti į kino filmą "Bėgantis labirintu: išmėginimai ugnimi".

 

Kita smagi diena, neseniai prabėgusi itin greitai prieš akis: Vilniaus Užupio gimnazijos pirmokų krikštynos. Pagaliau baigėsi ruošimasis, koridoriuose girdimas "fuksų" žodis - dabar jau esame mokyklos dalis, iškentusi viską, ką mums buvo paruošę antrokai. O jie tikrai buvo.

dar prieš viską atrodėme visai nieko vaikai (aš pritūpusi, su žalsvu megztuku)

Nuo 8 ryto valandą repetavome savo vaidinimą, vėliau rinkomes į klasę ir ruošėmes orentaciniui žaidimui, kurio metu turėjome galimybę vaikščioti po visą Vilniaus centrą. Prieš tai pasportavę vidiniame mokyklos kieme išsiskirstėme į grupeles, gavome užuominas ir per tris valandas patyrėme daug visko - pradėkime nuo to, jog atrodėme kaip tikri pyragėliai - miltai, aliejus ir kitokie maisto produktai buvo ant mūsų kūno, skrandyje taip pat buvo įvairių, tik gurmanams skirtų gardėsių. O gurmanų mūsų mokykloj maža. Turėjome galimybę atsidurti turistų telefonų ekranuose, prisiminti Justino Bieberio dainas vaikštant žąsyte aplink fontanus bei paminklus. Ir tie įsikūnijimai į šunelius lenktyniaujant purve, visiškai sugadinti batai atnešė daug džiaugsmo ir sąskaitoje daug nulių (kai reikės mokėti už vandens paslaugas, nes iš plaukų išplauti tešlą nėra lengva), bet tikrai buvo verta.

Vėliau turėjome valandą su pusę laisvo laiko, kuriuo metu turėjome apsiprausti ir pasiruošti oficialiai daliai aktų salėje, tačiau tai nebuvo lengva, turint omeny, jog mano namuose apsitvarkyti susirinko dar trys merginos, kurios švelniai tariant atrodė tragiškai. Net ir negaliu sakyti, jog apsitvarkėme iki galo - vakare būnant mieste už savo ausies radau ir glitimo gumulėlių. Bet bent jau tai akimirkai suspėjome pasiruošti dar ir pavalgiusios makaronų, nes buvome alkanos.

 

Šių metų renginio tema - stichijos. Mintis, ugnis, žemė, vanduo ir oras - visą tai buvo galima pritaikyti ir mokyklos vertybėms, būtent tai visos klasės ir turėjo parodyti savo vaidinimuose (arba kitaip tariant prisistatymuose mokyklai). Ceremonija buvo įspūdinga - tamsoje švytinčios neoninės spalvos, garsi muzika ir nuotaikingi prisistatymai. Puiki įžanga į vakarą.

Po oficialiosios dalies gavome vėl laisvo laiko, per kurį grįžau namo apsitvarkyti, o vėliau nuėjome iki centro pasivaikščioti. 18 valandą vakaro vėl grįžome į mokyklą, į tą pačią aktų salėje, kurioje vyko diskoteka. Nors pradžioje buvo mažai žmonių ir niekas nešoko, vakarėjant "išsitaškėme" kaip reikia - buvau raudona raudona. Dėl to galiausiai, maža grupelė mūsų nuėjome atgal iki centro, rimčiausio restorano rimčiausiems žmonėms - "McDonald's", nes kaip vienas žmogus pasakė "Pirma masė, o po to vėl masė".

 

Dienos puikios, tikiuosi, jog tokiu ritmu ir praeis šešioliktieji mano gyvenimo metai.

Iki kitų kartų,

Simona.

Vasaros nuotrupos, knygos ir filmo apžvalga

Paskutines dvi savaites prieš išvažiuojant į Preilos kurortą buvau namie. Žinoma, pasitaikydavo vienądienių išvykų, tačiau paprastai vakarai baigdavosi savoje lovoje, su sava knyga, su sava mėtų arbata. Ir muzika. Įprasti vasariniai hitai, kuriuos išgirdus žiemą veidą nupaišo šypsena. Keista, tačiau artėjančių mokslo metų laukiau jau birželį (žinau, pusė Jūsų burbėsit, jog išvis apie tai rašau, tačiau norim to ar ne, rugsėjo pirma artėja). Ir nors labai kvailai nusišypsojau birželio gale pamačiusi pirmą šiais metais iš mano prenumeruojamų youtuberių "Back to school" vaizdo įrašą, beveik visą vasaros laiką buvau gerai nusiteikusi galvojant apie mokyklą. Nauja gimnazija, nauji klasiokai, mokytojai, nauji būreliai (dėl kurių net nesu pilnai apsisprendusi)... o dabar atėjo ir nerimo valandos. Net nežinau kodėl, bet atrodo, jog pakankamai nesimėgavau šią vasarą galvodama apie švietimo įstaigą, o jau po pirmų savaičių lauksiu šiltojo sezono. Kaip visad. Bet stengiuosi šypsotis ir paskutinėmis dienomis atsipalaiduoti kaip reikiant!

Kažkurį sekmadienį su tėvais nuvykome į Trakus. Geras oras, puiki nuotaika - paskutiniu metu su šeima praleidžiu daugiau laiko ir tikrai stengiuosi tuo mėgautis kiek išgalėdama ir be galo džiaugiuosi, jog turim apie ką pašnekėti, nors visi keturi esame visiškai skirtingos asmenybės (neįsivaizduoju kaip tai įmanoma). Į šį mažą miestelį su mama ir sese važiavome traukiniu (Olivija dar niekada nėra patyrusi šios transporto priemonės džiaugsmo, tad nusprendėme parodyti), tėtis pasitiko stoty. Pradžioje pasivaikščiojome, o vėliau nuėjome į labai jaukų restoranėlį "BONA". Esu girdėjus puikių atsiliepimų, tad labai džiaugiausi galėdama ir aš apsilankyti jame, nes maistas buvo išties nuostabus, o vieta turbūt geriausia, kokią galima gauti Trakuose - tiesiai prieš pilį. Vėliau nuėjome pasivažinėti vandens dviračiu. Eilėje prie jo teko net valandą laukti, tačiau tėvai per tą laiką nuskubėjo nupirkti kibinų (nes jei tu jų nevalgei - Trakuose nebuvai, logika čia labai paprasta), o vėliau valandą grožėjomės miestu ramiai mindami pedalus (puiki treniruotė, atperkanti ir tuos kibinus!). Apskritai, nuvykti į Trakus tikrai verta - ar su draugais (paskutinę vasaros savaitę planuoju čia dar atvykti), ar su šeima. Veiklos tikrai yra - maudynės, vandens dviračiai ar tiesiog ramus explorinim'as miesto (nežinau kodėl nenuėjome pasimaudyti, labai kvailai pasielgėme dėl to). Iš Vilniaus ir iš kitų miestų, turinčių susisiekimą traukiniais, labai lengva atvykti, o ypatingai sostinės gyventojams pigu!

 

Gyvenime mane seka vadinamieji zapadlo dėsniai. Prisiekiu, būdama Italijoje vos ne kasdieną facebook'e sulaukdavau pasiūlymų susitikti arba klausimų, kada grįšiu į Vilnių. Grįžau, susitikau su kuo spėjau, nuvažiavau į Buržilus ir grįžau. O dabar, esant čia aš visiems skambinėju ir klausiu, kur po galais jie dingo. Stovyklos, kelionės ir taip toliau, ir taip toliau. Tad deja, su draugais sustinku retai, tačiau susitikimai būna labai malonūs. Vieną vakarą nakvojau pas Rūtą, pagaliau peržiūrėjau "Ameli iš Monmarto", kurią jau labai seniai norėjau peržiūrėti, tačiau vis nepaskirdavau tam laiko. O filmas išties nuostabus ir vertas dėmesio! Taip pat, buvau susitikusi ir su Austėja, su kuria pagaliau apsipirkome mokslo metams, apkalbėjome visą vasarą ir žiūrėdamos "How to Lose a Guy in 10 days" - nesenstančią amerikietišką komediją, valgėme irgi lyg iš kito žemyno, net 30 cm. "SUBWAY" sumuštinius. Apskritai, aš apie subvėjų esu geros nuomonės - alternatyva magdoneldui, kiek sveikiau, mažiau riebalų, galima paprašyti daugiau daržovių, o mėsoje ir baltymų gausu. Žodžiu, palyginus dar neblogas pasirinkimas "mergaičių" vakarui.

Taip pat, galiu pasigirti, jog draugės mane pažįsta neįtikėtinai gerai: Rūta (grįžusi iš Danijos) ir Austėja (grįžusi iš Didžiosios Britanijos) lauktuves parinko labai kruopščiai, bent jau aš taip manau (juokas). Austėja parvežė "Seventeen" žurnalą (bandau lyginti užsienio rinką su Lietuvos. Tad visi "Teen vogue" ar "Seventeen" man yra puiki ir naudinga dovana), pliušinį Trolį Mumį (vienas mylimiausių vaikystės personažų, nupirktas atskiroje, vien Troliams Mumiams skirtoje parduotuvėje! Nuveškite mane ten, prašau) ir Reeses pieces (kaip m&m'sai tik su riešutų sviestu (o jį paskutiniu metu labai pamėgau)). Rūta padovanojo karamelinę lazdelę (kaip ir riešutų sviestas, šis gardėsis man yra kažkas tokio), eukalipto skonio "Haribo" guminukus (kaip ir mėtos, šis augalas turi man patinkantį prieskonį, tad irgi labai džiaugiausi, ypač dėl to, jog tokių nėra Lietuvoje) bei "sveikuoliški" batonėliai (geriau nei "twix'ai", rimtai, vieni skaniausių, kokius esu ragavusi). Ačiū, merginooos!

 

Ir taip pat per šias savaites pagaliau pavyko nuvykti prie lietuviškosios jūros (ir dar per artimiausias dienas teks, tik jau į kitą kraštą) - su šeima ir seneliais apsigyvenome penkias dienas Preilos kurorte. Tiesa, pasimaudžiau tik kartą, tačiau už teko, jog pajausčiau šaltį ir būčiau sesės apmėtoma medūzomis (merginos, liemenėlėje jie yra tikrai prasti silikonai, nesidėkite jų...), tad paplūdimy mieliau rinkausi knygos draugiją. Beje, tomis datomis, kada ilsėjomes Kuverto medžių slėny, vyko meteoritų lietus, tad su sese miegojome balkone (minkštas čiužinys ir švarus oras, pušų "grojimas" padėjo daug labiau užmigti su planais ir svajonėmis mintyse), kur aš dar ir viena rytais (anksti atsikeldavau dėl natūralios šviesos, žadintuvo nereikėjo, jog septinta jau stryktelčiau iš "lovos)" Zoellos "Online Girl" vartydavau ir pusryčiaudavau.

 

Per vasarą perskaitau daugiau knygų nei per visus mokslo metus. Vienas lietingesnis vakaras buvo paskirtas Mirjam Pressler knygai "Kai ateina laimė, pasiūlyk jai kėdę". Ir iš ties, tai labai puikus patarimas visiems - ta laimė slypi už kiekvienos minties, judesio, veiksmo, įkvėpimo. Pavyzdžiui aš buvau tokia laiminga, jog turėjau galimybę savo eisybę kelioms valandoms priklijuoti ant minkšto kilimo su puodeliu kavos ir įsiskaityti į visus dvylikametės Halinkos patarimus. Tikrai, knygą surijau per vieną vakarą, spėdama kai kurias jos frazes (būtent jomis ir yra pavadinti visi knygos skyriais, kas padeda lengviau suprasti jo esmę ir autoriaus pamoką) išsirašyti į savąją užrašų knygelę. Būtent tokios knygos ir turėtų būti rekomenduojamos perskaityti mokykloje, o ne vadinamoji klasika, kuri nebe apžvelgia šiandieninių problemų, aktualijų, o seneliai ir mokytojai bando ją įpiršti, norėdami įrodyti, kaip mes dabar gerai gyvename. Oh, jeigu tai būtų tiesa, dvylikamečiai iš vaikų namų neturėtų daugiau gyvenimo patirties nei nukainuota barbė maximoje. Kūrinys lengvas, paprasto stiliaus ir labai nuoširdus, maloniai ir jaukiai aprašytas. Įrašytas jau į must sąrašą knygų savo jaunąjai sesutei ir mamai, kuri vis neprisiruošia paskaityti. Na, 126 puslapiai žodžių nėra toks didelis reikalavimas savo šeimynai, tiesa?

 

Ir jei koks nuobodesnis vakaras užklups tave likusią vasarą su draugais ar be jų, nuoširdžiai rekomenduoju romantinį filmą "Adelainos amžius". Turbūt pirmasis žiūrėtas po "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" praeitą vasarą. Nesu mėgėja šio stiliaus filmų, tad juos prisiruošiu žiūrėti tik tada, kai išgirstu pakankamai teigiamų atsiliepimų arba juose vaidina gražūs berniukai arba aukštos panelės (pati tokia esu), kaip Blake Lively (padeda pasitikėti savimi), kuri yra dar ir neįtikėtinai talentinga vaidyboje. Pats filmas remiasi ir keliais fantastikos faktais, kas padaro jį daug žavesniu. Ir nors pabaiga yra gana lengvai nuspėjama, pats filmo stilius ir Blake įkūnijimas personažas man labai patiko, tad IMDB įvertinau net 8 balais šį filmą. Papuolusi į avariją Adelaina sustabdo savo senėjimo procesą - nesvarbu ką ji valgo, kiek jai metų iš tiesų - jos fizinė būklė per metus visiškai nesikeičia. Viename pokily garbingo amžiaus panelė (net nežinau kaip kitaip pasakyti) sutinka vyriškį, kuriam ji krenta į akį. Kaip ir supratote, viskas šioje istorijoje vystosi itin įdomiai, tad...

 

Uh, daug papasakojau, einu patirti dar daugiau per likusias dvi savaites ir Jums linkiu to paties!

Simona. :)



Kaunas, Anykščiai, Vilnius.

Lietuvoje jau esu daugiau nei savaitę. Ech, net nežinau - džiaugtis ar ne. Buvau labai pasiilgusi Vilniaus - aš įsimylėjusi kiekvieną pastatą, kiekvieną gatvę - nesu itin didelė nacionalistė, bet didžiuojuosi, jog esu vilnietė ir turiu galimybę kvėpuoti šio miesto dvasią. Kiekvieną kartą, išėjus į miestą galima rasti vis naujų, nematytų kampelių, kurie įkvepia... kurti. Tikrai. Bent jau dabartinėse svajonėse, kai baigsiu universitetą (jeigu baigsiu), tikiuosi savo namus įkurti rytinėje Lietuvoje. Pastaba sau - kai grįšiu, būtinai vėl atlikti Vilniaus eksplorinimo pažinimo projektą. Su kava iš "Coffee Inn"  ir užrašų knygele rankose.

Jau rytoj (arba šiandien, nes jau naktis), išvažiuoju į Anykščius - tik vienai nakčiai, bet į šį kurortinį miestelį norėčiau dar sugrįžti ir rugpjūtį - vaikystės miestas, nieko nepridursi. Įvairių kuriozų ten buvo, įvairių prisiminimų - gaila, jog paskutinėmis vasaromis nuvažiuoju ten labai trumpam. 11 valandą ryto, su Rugile ir šeima, patrauksime link Lietuvos šiaurės, ten susimatysime su keliais giminaičiais, o sekmadienį tėvai mus nuveš link kitos draugės namo kaime, kur visą savaitę aš, Rugilė, Sandra ir Šarūnė gyvensime. Kadangi interneto ten nėra, parduotuvės (netgi maisto) taip pat toli, tikiuosi pagaliau rimtai atsipalaiduoti - skirti pakankamai laiko miegui, naujų receptų "išradimui", sportui, idėjų kaupimuisi, skaitymui ir rašymui. Bei žinoma, viliuosi, jog visos dar labiau susipažinsime, nes apart Rugilės, kitas merginas pažįstu vos metus.

O dėl skaitymo, tai labai rimtai kalbu. Esu susirūpinusi savo senaisiais hobiais - Italijoje padėtis taisėsi, grįžus čia, vėl pamirštu. Ir nedarau tai tikrai ne dėl to, jog nenoriu - tiesiog žiūrėjimas iš naujo "Kerės Dienoraščius" bei "Liežuvautoją" ima viršų (juokas), be to, paskutinėmis dienomis stengiausi ir čia rašyti, ir susitikti su keliomis draugėmis, ieškojausi informacijos apie universitetus (taip, aš keista. Būsiu tik devintokė ir jau tuo domiuosi... bet įvairūs "Youtube" video apie juos būna tokie įdomūs!). Bent jau džiaugiuosi "2015 metų knygų iššūkiu" - perskaitytos 7 knygos iš 12 (ir 2 alternatyvių) ir tai, kad pagaliau sugebėjau susidominti anglų kalbos kūriniais. Bet mokyklinis sąrašas guli dar nepaliestas - Anykščių šilelis, Antigonė, Makbetas ir kiti laukia rugpjūti arba tuomet, kai ateis metas atsiskaitinėti (galbūt yra vyresnių skaitančių panelių ir jau gaunate knygų sąrašus vasaroms - ar skaitote viską šiltuoju sezonu, ar tada kai liepia? Nes mano sąraše yra 17 knygų ir ištraukų, tad abejoju ar fiziškai suspėsiu).

 

Dalykai, kuriuos vežiausi į Kauną: šalta kakava, vanduo,
sausainiai, raktai, piniginė, knyga, užrašų knygelės.



Pusryčių traukiny
malonumas.

Dar vienas įdomus faktas mano 2015 metų vasaros dienoraštyje - išvyka į Kauną. Jau seniai esu supratus, jog nepažįstu Lietuvos ir labai noriu tai padaryti. Net pasakoti juokinga - lietuvė, o viename didžiausių savo tėvynės miestų nebuvusi. Taip pat ir Austėja... tad dar birželio pradžioje supratome, jog tai reikia būtinai pakeisti ir savarankiškai susiplanavome ekskursiją į Kauną. Anksti ryte, patraukėme į traukinių stotį, nusipirkome bilietus ir susiradome atokesnes vietas, jog galėtume netrukdamos šnekėti, bei kad mes neerzintume kitų. Kelionės dalis traukiny buvo ypatingai jauki, smagi ir skani - specialiai namie nevalgėme pusryčių, jog galėtume tai daryti šioje transporto priemone, kuria taip pat naudojomes pirmą kartą gyvenime. Šalta kakava ir sausainiai iš M&S (turbūt patys skaniausi kokius tik esu valgius - su šokolado (balto! Nors pasirinkimas didelis, jeigu nemėgstate šio) gabaliukais, šonuose traškūs, o vidury tąsus) verčia apsiseilioti net dabar, kai apie tai pagalvoju. Traukiny skaitėme, taip pat susiskambinome su pažįstamais Kaune, jog šie nurodytų ką verta aplankyti. Netikėta, netikėta - pirmoji stotelė "Laisvės Alėja". Gaila, jog dalis jos remontuojama ir viso senamiesčio grožio negalėjome pamatyti. Bet vis dėl to pasidarėme keletą šaunių nuotraukų, užėjome į labiausiai patikusias parduotuves/kavines apsižiūrėti (ten yra labai gera sveiko maisto prekių parduotuvė! Kvapas vos įžengus priverčia išversti piniginę, o sveiki sausainiai su mėlynių įdaru privertė mane dar labiau pamilti šią vietelę).

 

Vėliau nusprendėme, jog laikas užsukti į žymųjį "Akropolį". O čia jau tikrai rimtas dalykas - tarp vilniečių ir kauniečių kilus švelniam ginčui (aš tikiu, jog šių miestų gyventojai supras apie ką šneku, ypač jei yra dalyvavę stovykloje su žmonėmis, kurie yra labai nacionališki savo miestui), kuris miestas geresnis, žmonės, kurie galbūt yra lietuviškiausi Lietuvoje (nes savo šalies prezidento nerenka kitos tautybės asmens. Sakau tai dėl to, jog tam tikrai atžvilgiais tikrai gražiau žiūrėti į savo gimtinę mylinčius kauniečius kiek stiprėliau (ei, nesupraskite neteisingai - aš savo širdies neperkeliu į Kauną) sako, jog jų prekybos centras yra daug kietesnis. Žinote, keturi aukštai ir šalia centriuko, yra BC Žalgirio fanų parduotuvė (čia ne pagyrimas) - viskas sutvertas šiuolaikinės kartos žmonijai. Kas man jame patiko, jog "Akropolis" tikrai įdomiai yra intergruotas į senesnius pastatus bei tai, jog tuoj čia atsidarys "CRONUTS" kavinukė (o Vilniuj, deja, nėra) - dėl pastarojo fakto pasižadėjome sugrįžti į priešų žemę (juokas). Pavalgę žymiajame pastate nusipirkome ledų ir atsisėdome prie šalia "Akropolio" esančio suoliuko parelaksuoti. Tiesą pasakius, galvojome idėjas tinklaraščiams. O tada jau patraukėme atgal į sostinę. Gailiuosi dabar, jog nesuvalgėme kebabų, nes Vilniuje skanių dar nesame radusios,  o apie Kauno kebabų kioskus sklando legendos net čia, Vilniuje.

CRONUTS būsima parduotuvė.

Turbūt skaniausi "parduotuviniai"
ledai.

Apibendrinus, patirtis, gauta važiuojant į kitą miestą savarankiškai patiko. Galbūt palengvino tai, kad Kauno stotyje lengvai galima susigaudyti, į kurią stotelę eiti (nes yra vienintelė), o Vilniuje (būtent prie stoties) yra net mums sunku gerai apsižiūrėti. Draugiškai pastūmusi ant Kauno (sori, aš iš Vilniaus, man to reikėjo), turiu pripažinti, kad miestas yra gražus ir istoriškai "išsilaikęs". Turite kuo didžiuotis, kauniečiai! Ir dar vienas priminimas sau: nors Trakuose esu buvus ne vieną kartą, kaip ir minėjau, daug smagiau nuvykti yra savarankiškai. O kadangi iki jų traukinio bilieto kaina nebrangi (1.68 eur), kurią nors dieną reikės nuvažiuoti suvalgyti kibinų ir pasimaudyti.

 

 

Štai taip ir slenka mano dienos - visai smagiai. Susimatysime po savaitės,

Simona.

 

P.S. Kaip Jums einasi ši vasara?



Ateities planai, homoseksualai, mylimiausias maistas - KLAUSIMAI IR ATSAKYMAI

Klausimų sulaukiau užtektinai, dėl to ilgiau nelaukiau ir rašau dabar! Jeigu Jūsų klausimas nepateko arba nespėjote paklaust, visada yra manoji ask.fm paskyra, be to atsakinėti į klausimus tikrai smagu, tad manau, jog dažniau darysiu tokio tipo įrašus. Smagaus skaitymo! :)

AR TURI "KVAPĄ" KAMBARIUI?

Specialiai niekada nepirkau kvapų savo kambariui, tačiau kelis kartus esu gavus dovanų (gaila, tačiau jau išnaudojau). Paprastai mano kambaryje būna gaiva, nes langas, ypač vasara, beveik visada yra pravertas. Kaip didelė žvakių fanė, turiu prisipažinti, kad net vasarą vakarais jas deginu, tad kvapas gali sklisti ir nuo jų.

KOKS TAVO MĖGSTAMIAUSIAS MAISTAS? AR GALI PASIDALINTI RECEPTU?

Dažnai manęs šio klausimo klausia, tačiau atsakymas visada keičiasi atsižvelgiant į dabartinę nuotaiką. Esu didelė ledų fanė, vasarą jų valgau tikrai per daug, todėl stengiuosi dažniau daryti veganinį, sveikesnį gardumyną (šaldytas bananas sutrintas su blenderiu. Konsistencija panaši į tikrų ledų, o jei dar įdedu riešutų sviesto.. mm, tikrai skanu!). Crème Brulee - desertas, dėl kurio alpstu lyg žuvis, išmesta ant kranto. Jeigu iš rimtesnių patiekalų - dievinu močiutės vištienos kotletukus, įdarytas sraiges, o pati labiausiai gaminti, o vėliau ir skanauti mėgstu įvairiausius pyragus, kurių receptų yra ir šiame tinklaraštyje (pvz.: čia ir čia).

TRYS NAUJAUSI PIRKINIAI?

Lengvas klausimas, tačiau vis tiek reikėjo peržvelgti čekius (taip, aš juos pradėjau rinkti, kai supratau, jog visai nebetaupau): sijonas, migdolų riešutų sviestas ir sportinė liemenėlė.

MĖGSTAMIAUSIA NAGŲ LAKO FIRMA?

Tiesą pasakius, dažnai nagų nesilakuoju (išskyrus vasaros metu), nes pati nemoku (nebent kojų nagus) ir tenka visą laiką prašyti mamos arba draugių šios paslaugos. Dėl šios priežasties ir neitin dažno vartojimo, negaliu objektyviai atsakyti į šį klausimą. Pirkdama pirmenybę teikiu spalvai, o ne firmai.

NEĮPRASTA VEIKLA, KURIA MĖGSTU UŽSIIMTI?

Manau, jog dauguma paauglių vasaros nepraleidžia rašydami savo molonumui, o lietuvių kalbos vidurkio nesikelia rašiniais, tačiau šis bruožas "tinklaraštininkų" pasauliui nėra neįprastas... ir jei reikia išskirti kitą norginalų bruožą, galiu pasigirti, jog moku labai greitai internete atkasti informaciją apie reikiamą žmogų! Tikrai, draugės kartais net prašo manęs šios paslaugos ir tai tik įrodo, jog jaunoji karta nemoka atsakingai naudotis socialiniais tinklais. Taip pat, keista, tačiau mieliau žiūriu jau žiūrėtus anksčiau filmus ir serialus (pvz.: Liežuvautoja, Kaip aš susipažinau su Jūsų mama ir t.t.), nei mėgaujuosi naujais ir užsiimu vadinamu postcrossing'u.

MYLIMIAUSIA KNYGA ir MYLIMIAUSIAS SERIALAS?

Nemanau, jog esu perskaičius knygą, kurią galėčiau vadinti savo įkvėpimo šaltiniu bei visiems rekomenduoti (tačiau viliuosi tokią atrasti). Žinoma, yra istorijų, kurias skaitydama jaučiu malonumą - John Green ir Rainbow Rowell knygos, "Atrankos" serija, "Beveik Suaugę" serija. Serialus įvardyti lengviau - "Kerės Dienoraščiai" yra pats mylimiausias, tačiau gaila, jog po dviejų sezonų nutrauktas filmuoti... "Nesubrendęs tėtis (Baby Daddy)", "Bankrutavusios merginos (2 broken Girls)", Kaip aš susipažinau su Jūsų mama - priverčiantys nusišypsoti. Negaliu pamiršti ir kultinių "Jaunųjų melagių" bei "Melagių žaidimo (The Lying game)", tačiau gaila, jog pastarasis taip pat nebėra filmuojamas.

DAŽNIAUSIAI KLAUSOMOS DAINOS?

Jau daugiau nei trys metus, tarp klausomiausių yra šis hitas:

O paskutiniu metu, dažnai klausau šias dainas:

KOKIA NUOMONĖ APIE NETRADICINĘ ORIENTACIJĄ?

Prasidėjus "mažajam" kultui Lietuvoje dėl šio klausimo (prieš "Eurovizijos" konkursą"), jau buvau pareiškus nuomonę čia. Privalau pasikartoti, jog esu už meilę. Žmogus turi teisę pasirinkti būti laimingu ir neriboti savęs, kai visur kalbama apie žmogaus teises. Šią frazę galiu "pripiešti" bet kam (odai, religijai) ir ne tik, jei kalbama apie homoseaksualių žmonių santykius - tad kodėl visam šitam reikalui reikėtų daryti išimtį?

AR TIKIU MISTINIAIS DALYKAIS?

Pati gyvenime nesu su tuo susidūrusi apart to, jog pametusi kokį nors daiktą ir visur jo apieškojus, mama randa jį ten pat, kur tikrai gerai apžiūrėjau, be to, daugelis sako, jog valgant po 18 h. priaugama svorio, bet turbūt aš per daug mistiška ir tai manęs neveikia. Jeigu man būtų pateikti tikslūs pavyzdžiai, galbūt ir patikėčiau visais mistiniais dalykais, tačiau pati tuo nesidomiu ir susiformavusios nuomonės neturiu.

KOKIOSE ŠALYSE BUVAU, KELIAVAU? KUR PATIKO LABIAUSIAI. KĄ REKOMENDUOČIAU APLANKYTI?

Esu buvusi Egipte, Turkijoje, Švedijoje, Danijoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Monake, Šveicarijoje, Čekijoje - kai surašiau, supratau jog visai nemažai! Kaip jau supratote, su tėvais ir mokykla dažniausiai keliaujame po Europą - juk tai ir yra tikrasis kultūros lopšys! Žinoma, norėtųsi pamatyti ir kitą kultūrą, kitus papročius ir tikiu, kad tai laukia manęs ateity! Šiai dienai labiausiai esu pasišventusi šiaurinei pusei - nors žmonių mentalitetas gali erzinti, man patinka vietiniai kompromisai, nuostatos ir architektūros bruožai! Danija kol kas yra palikusi didžiausią įspūdį, tad ir rekomenduočiau pasivaikščioti šios šalies krantinėmis.

KOKIOS PROFESIJOS ATSTOVE KETINU TAPTI ATEITYJE?

Neįsivaizduoju. Per vasarą pasižadėjau, jog perversiu turimą ESSEX'o siūlomų studijų knygele bei daugiau pasidomėsiu dėl praktikos galimybių Lietuvoje, tačiau buvau išvykus, dabar vėl visokie planai... kadangi visą rūgpjūtį būsiu laisva, labai tikiuosi prisėsti prie šito reikalo ir susidėlioti visas mintis! Vis dėl to, labiausiai traukia reklamos sfera ir žurnalistika, viešieji ryšiai.

Iki kitų kartų,

Simona.

Ir progimnazija baigta!

 

Nevisi, bet dauguma.

5 klasė, rugsėjo pirmosios mišios. Su Ugne, būsima klasės drauge
jau buvome pažįstamos nuo vaikystės. Didžiausios priešės, tačiau
keturi metai kartu privedė prie to, jog dabar tai vienas iš žmonių,
kuriuo labiausiai pasitikiu ir žinau, kad mane visą laiką palaikys.
Gal klasėje ir nebendravome dažnai, bet yra laiko pasitaisyti!

Žinot, juokingiausia tai, jog savaitę atbuvus kokioje nors stovykloje, paskutinę dieną, kai reikia išvažiuoti visi būna apsisnargliavę, nes per tas septynias ar dešimt dienų, visi tipo tapo geriausia visų laikų chebrytė, kuri negali išgyventi atskyrai. Vienas klasės draugas (neseniai piktinausi prieš šią lietuvių kalbos taisyklę - kodėl negaliu vartoti žodžio klasiokai? Kai kurių žmonių tikrai negaliu vadinti draugais... tačiau, turbūt šis žodis prigyja su metais ir atsiminimais) vidury žiemos, būnant turbūt visų laikų afigeniškiausiame gimtadieny (be alkoholio ir be jokių tiesų drąsų (žinoma, šitiems dalykams žmonės, matomi dešinėje pusėje niekada nesakė griežto ne) - tiesiog nuoširdus pokalbiai, kurie truko 6 valandas - iki 2 nakties, kuomet, deja, bet jau tėvai norėjo mus matyti namie) pasakojo apie stovyklą Anglijoje, kuri truko 3 savaites - paskutinę dieną taip pat visi alpo. Mes juokavome, jog mus, po keturių metų reikės net į ligoninę guldyti po visų būsimų dramų atsisveikinant net su nemylimiausiais klasės draugais (manau, tokių neliko - visus myliu ir gerbiu vienodai). Bet žinot (ir antrą kartą šiame įraše vartoju šį žodį, nes tikrai nemanau, kad žinot), važiuojant iš paskutinės "kelionės" atgal į Vilnių, autobuse smagiai kalbėjome, o išlipę "tiktais" apsikabinome. Ašarų nepasirodė nei klasės jautruolių, nei dramų karalienių ir karalių veiduose. Čia ir yra skirtumas. Mes žinome, jog susitiksime dar. Visi.


Klasės aukščiausios.

Turbūt pagrindinis dalykas, lėmęs didelį prisirišimą yra tai, jog mūsų klasė visada buvo vieninga. Pasišaipymai vienam iš kito visada būdavo tik juoko formoje, tačiau kai ateidavo laikas visokioms varžyboms ar projektams, žinojome vienas kito stipriąsias puses ir išspausdavome maksimumą. Atsiminimas: per merginų tarp klasines tinklinio varžybas, kitos komandos mergaitė neatmušė kamuolio. "Bado žaidynės" įvyko tiesiai mums prieš nosis. Į tinklinio klasės komandą buvau priimta vien dėl ūgio, kas šiame žaidime yra bonusas, tad buvo ir tikrai nesėkmingų susitikimų su kamuoliu - bet ei, aš gerai pradėdavau pirmuosius metimus, tad už juos gaudavau pagirimus (o tokiai didelei sangvininkei kaip aš - svarbu palaikymas).
Smagu, jog mūsų klasė buvo aktyvi socialinėje veikloje, kas dovanojo mums daug diplomų - turėjome ir klasės balsą, klasės dailininką (netgi du), klasės rašytoją (tarp jų, bet nevienintelė) ir puikų filmukų montuotoją. Kiek konkursų, kiek apdovanojimų - kiek šypsenų, kiek valandų drauge. Jeigu turite noro, galite pasižiūrėti vienos klasės komandos kurtą filmuką vienam Vilniaus konkursui - nors laimėjome "tik" antrą vietą - įrodėme, jog klasėje tikrai turime daug talentų (kas motyvuoja ir kitus stengtis - penktoje klasėje iš 28ių vaikų 14os nuotraukos kabėjo pirmūnų (vaikų, besimokinančių 9 ir 10) lentoje, kas yra itin daug! Vieni mokosi, kiti piešia - kiekvienas skinėsi kelią link geresnio rytojaus savaip).

 Ah, ir grįžtant prie filmukų... štai šis dalykas ir išskiria mūsų klasę - esame jų pagaminę kelis ir dėl to buvome gana žinomi savoje mokykloje. "Išsiskyrimo" proga nusprendėme, jog reikia nufilmuoti tokį video, kuriame sutilptumėme mes visi, tad pagal šiuo metu populiarų hitą UPTOWN FUNK darėme HAPPY tipažo filmuką su žmonių perėjimais - labai norėčiau Jums jį parodyti, tačiau interneto platybėse jis nėra paviešintas.

Filmuko filmavimo užkuliusiai.

Paskutinę mokslo dieną, birželio 5ąją turėjome išleistuves, po kurių važiavome į Čičirio sodybą (ten pat, kur vyksta "Nerealiųjų" stovykla!). Žaidėme įvairius žaidimus, pavalgėme vakarienę ir ėjome prie laužo, kuris buvo turbūt pats gražiausias, kokį įmanoma pamatyti - su degančiomis uniformomis ir sąsiuviniais. Vėliau - neoficialioji dalis - tiesa drąsa ir butelys (mažai ir tepažaidėme... paradoksas - penktoje klasėje šie "žaidimai" buvo daug "žiauriasni", tačiau dabar, kai esame visi labai gerai susibendravę, nejauku laižytis (todėl niekas to ir nedarė apart kelių drąsuolių), o kažko klausinėti neapsimoka, nes vieni kitus gerai pažįstame), naktiniai maisto ieškojimai (suvalgėme dešreles, kurias radome šaldytuve (juokas). Deja, vėliau teko atpirkti) ir bandymas visiems miegoti vos dvejuose kambariuose (vidurkis to: ant trijų viengulių lovų - šeši žmonės).

Ir daug gražių prisiminimų drauge - bendri bėgimai iš pamokų, padegtas pastatas (tačiau viskas gerai, kas gerai baigiasi), talentų šou ir kiti kuriozai - su jais žengiame į gimnaziją plačiai išsišiepę!

Mes - nehomofobų šalis!

Visos kalbos šią savaitę sukasi aplink "Eurovizijos" konkursą, surengtą Vienoje. Galvojau, jog šiais metais vienos "apžvalgos" apie šį konkursą blog'e užteks, tačiau pasirodo - ne.
Prieš kelias minutes perskaičiau straipsnį viename populiariausiame Lietuvos dienraštyje. Ir esu labai labai juo pasišlykštėjusi (ne dėl to, jog būčiau homoseksuali, o dėl to, jog esu už meilę ir lygias teises).

Taip pat, girdėjau ir Vaido Baumilos šnekas apie tą bučinį, privertusį kitus balsuoti už kitas valstybės (kiekviena šalis atiduoda vienodą skaičių balsų, tad jei norite nuvyti pergalę nuo lietuvių, pirmiausiai pasiskaitykite konkurso taisykles...) - jis yra pasišlykštėjęs, jog mūsų šalyje yra tiek daug homofobų. Ir turbūt galėčiau visą šio žmogaus nuomonę tiesiog čia nurašyti, nes su viskuo sutinku.Pati dar neseniai sakydavau, jog man homoseksualai netrukdo, tačiau nesuprantu, ko jie taip rodosi - visi paradai, vėliavos - kam to reikia? Juk aš, "mylinti" aukštus berniukus , nerodau to visam Pasauliui ir nežygiuoju su plakatais per visą Gedimino prospektą...
O sakiau taip dėl to, jog nežinojau, kad Lietuvoje tai tokia opi problema (žinoma, kalbas girdėjau, bet nesidominti pernelyg šioje srityje, kažko ypatingo pasakyti negalėjau). Neseniai "MAMA" įvykę apdovanojimai ir "Eurovizija" atvėrė akis (o dar sako, jog televizija nieko gero nedaro... požiūrį, ir šiuo atveju, manau daugelis pritars, jog teisingą - suformuoja). Ir dabar esu už visus paradus, už visas viešas kalbas, už visus pasirodymus televizijoje, už visus jų bučinius - tai meilė ir tai yra beprotiškai gražu.
Ir apskritai, Lietuva pateko į finalą (kartu su Latvija ir Estija - nuo 2002 visos Baltijos šalys finale)! Džiaukimes dėl mūsų atstovų ir linkėkime jiems tik gero. Idėja graži, Monikos suknelė, beje taip pat.
Kadangi po dviejų valandų su klase susitinkame prie vienos iš Vilniaus bažnyčių (taip, antrą nakties) ir važiuojame į Estiją, tikiuosi nueiti Taline iki parduotuvės, nusipirkti keletą kortelių ir 22 h. pabalsuoti už Lietuvą - savanaudiška, bet nesmerkit, kai gausite šiandien iš Estijos balsų, žinokite, kad mes su klasiokais padirbėjome (juokas).

Gražaus savaitgalio (ir šeštadienio vakaro),

Simona.

P.S. ar man vienintelei gaila, jog antradienį Airiją nepateko į finalą? Labai patiko baladės priedainis...

P.P.S. Austrų dainos priedainis primena Hozier (bent jau man).:D

Rytoj chemijos kontrolinis

Labai seniai rašiau kasdieninio tipo įrašą, bet būtent šio sekmadienio popietę užėjo noras rašyti ir kažkuo pasidalinti su Jumis (šypsniukas)...

Kiekviena savo kūno dalele, kiekvieną akimirką pradedu laukti vasaros... arba tiesiog saulėtų dienų, kurių kiekviena priverčia bėgti iš namų. Deja, šiandien Vilniuje nebuvo šio džiaugsmo, nors trumpam išėjusi į lauką su marškiniais nepajaučiau stingdančio šalčio.

Kartu ir keista, jog laikas taip greitai bėga. Ant stalo jau turiu pirmojo pusmečio mokykloje pažangumo lentelę, kurią jau greitai (kai kur jau ir dabar įmanoma) nešiu į įvairias gimnazijas. Nors esu nusprendusi, kas taps mano "antraisiais namais" sekančius 4 metus (pridėkime ir atimkime vasaras, ligas ir kitus gerus dalykus iš šio laikotarpio), bandysiu stoti visur, kur tik įmanoma. Vistiek yra įdomu išbandyti savo sugebėjimus ir pasitikrinti.

O apie tuos tikrinimus... ateinanti savaitė laukia nekokia... Jau rytoj rašau chemijos kontrolinį (pats nemylimiausias dalykas), o ketvirtadienį fizikos (iš temos, kurioje visiškai nesigaudau. Nors paprastai ši pamoka man patinka ir netgi yra visai įdomi, gavus penketą iš savarankiško darbo... ką gi, tikėkimes iš to kontrolinio bent ketverto, dėl kurio mokinsius ilgai, ilgai).

Apskritai, antrojo pusmečio pažymiai nieko gero nežada. Motyvacijos mokytis visiškai nėra. Septynetai ir aštuonetai dažnai šmėžuoja dienyne, o pagaliau gavau ir trečiąjį savo gyvenime dvejetą (hihi). Vis dėl to, kitiems dalykams užsidegimo turiu ir labai daug, tad pesimistiškomis nuotaikomis negaliu pasigirti. Gyvenu gerai, dažnai šypsausi, užsiimu mylima veikla ir ramiai laukiu atostogų, nesureikšmindama smulkių dalelių, tokių kaip labai geri pažymiai. Žinias - turiu (iš man reikalingų dalykų), o pats pažymys dažnai krenta dėl visai kitų faktorių.

Beje, šio pavasario ir vasaros (būtent po vienos kelionės reikės atlaisvinti spintą (juokas)) iššūkis - pagaliau pradėti naudotis VINTED. Turiu labai daug drabužių, kurių niekada nebeapsivelku, nes tiesiog neprisijaukinau jų. O ir papildomos kapeikos naujiems aksesuarams visada praverčia... galbūt Jūs jau turite savo anketas šioje svetainėje? Pasidalinkite, būtų įdomu pasižvalgyti! Dar viena svetainė, kurioje galima parduoti nebereikalingas knygas yra SENA. Turiu jau savąjį profilį, tačiau neparduodu itin vertingų knygų, nes tiesiog man gaila... buvau prisėdusi atrinkinėti jas visiems pardavimams, tačiau su kiekviena labai sunku būtų atsisveikinti, ypač jei jos skaitytos vasarą ir vien viršelis dovanoja gražius atsiminimus. Tuo labiau, jog svajoju "užaugusi" savo namuose turėti mažą bibliotekėlę...

Jūs pažiūrėkite, kaip tai skaniai atrodo.
Dar skaniau, kai žinai, jog tai sveika!

Su sveika gyvensena irgi viskas gerai. Ypač kai kalbame apie maistą. Pagaliau radau balansą tarp sveikos mitybos ir saldumynų. Tikrai neatsisakiau pastarųjų, bet saikas, saikas yra tas dalykas, kuris man leidžia mėgautis įvairiu maistu, pradedant kiaulpienėmis ir baigiant riebiais grietininias ledais, aplietais baltuoju šokoladu ir apibarstytais kepintomis sūriomis pistacijomis. Pradėjau kepti įvairias sveikuoliškas picas ir gaminti veganinius ledus - virtuvėje eksperimentuoti su sveika gyvensena tikrai galima! O ir tėvus stengiuosi įtraukti į mano slaptosios manijos įgyvendinimą. Šiandien, sekmadienio progą, atlikus pilietišką pareigą (merų rinkimai. Žinoma, aš nebalsavau, o gaila, nes vieną žmogų labai palaikau) nusivedžiau juos į žaliavalgių restoranėlį (apie jį rašiau čia) "RawRaw". Sesei (4 metai) maistas visiškai nepatiko - pradėjo žiaugčioti ir išspjovė (žinoma, vaidybinių sugebėjimų jai netrūksta), vis dėl to maistas - tikrai specifinis. O aš ir tėvai labai skaniai papietavome, be to desertas - pyragas be miltų, pieno, cukraus ir kiaušinių paliko didelį gerą įspūdį, žinant faktą, kad tai sveika (šokaladinis su bananais...)!Sportuoju trys kartus į savaitę (bent jau stengiuosi) - kartais silpniau, kartais intensyviau...

Pasiilgau visų šėlionių

Liko 25 dienos iki mano ekskursijos kartu su klase į Hamburgą (Vokietija) ir į du pramogų parkus - Heidės (Vokietija) ir Legolendą. Tuomet laukiu Robbie Williams koncerto Latvijoje. Laukiu ir pavasario atostogų, kurios bus tuo metu. Laukiu frankofonijos dienų, kuriose šiais metais nedalyvausiu, tačiau nepraleisiu progos prisivalgyti daug kruasanų. Laukiu "Insurgentės" filmo premjeros Lietuvoje (jau kovo 20 dieną!). Laukiu pavasario bėgimo, nes noriu pagaliau pasiryžti ir sudalyvauti, kas tikrai mano sveikatai nepakenktų. Laukiu "Amžinai stilingos" filmo (jau kovo 19 dieną!)  kino festivalyje, nes skaičiau apie jo režisierę panelėje ir ji man paliko didžiulį įspūdį. Laukiu ilgojo gegužės pirmosios savaitgalio, kuris reiškia, kad iki vasaros liko labai nedaug... Laukiu "Pitch Perfect 2" premjeros (jau gegu

žės 15 dieną!), nes pirma dalis buvo kieta, o šios pristatomasis filmukas taip pat žada juoko dozę. Laukiu Licėjaus, Žirmūnų, VUG'o gimnazijų egzaminų, nes po jų kiekvieną kartą eisime skaniai pavalgyti ir atsipalaiduoti. Laukiu Eurovizijos(!), nes jos dėka laikas bėga dar greičiau iki vasaros, o mokslai palengvėja. Laukiu Kaziuko mugės, kuri svečiuosi Vilniuje jau kitą savaitgalį ir galėsiu valgyti skanųjį karamelinį tinginį. Laukiu vienos iš geriausių draugių gimtadienio, nes nekantrauju ją pasveikinti. Laukiu FREE HUGS Laukiu aštuntos klasės išleistuvių, nes žinau, jog šokdama paskutinįjį valsą apsikvailinsiu prieš savus draugus iš kitų mokyklų, kurie prižadėjo ateiti pasveikinti (daugiau nei prižadėjo, o prisiekė, nes žino, kad nei mėgstu, nei moku šokti, o pasijuokti nori), bet besisukdama n-tąjį kartą galvosiu apie tai, kas laukia per ateinančius 3 nuostabiausius mėnesius.

žės 15 dieną!), nes pirma dalis buvo

Noriu pagaliau pabusti su saule, bėgioti ne ant bėgtakio, o parke. Noriu valgyti braškes, mėlynes ir avietes. Noriu ilgų poilsio atostogų. To aš labiausiai LAUKIU.

Beje, su pavasariu Jus!
Simona.