Pamatyti, pabandyti, paragauti Švecarijoje

Aš palikau tiek daug artimų dalykų vietoje, nuo kurios mane skiria 2000 kilometrų. Jau dabar svajoju apie sugrįžimą į tą įspūdingą šalį, ieškausi naujų vietovių, kurias noriu aplankyti, o iki tol ir su Jumis dalinuosi savo sąrašu, kurį paduočiau ten atvykstantiems žmonėms. Ir jei kada nors ten bėgsite - būtinai nubėkite ir į kelias čia esančias vietas paragauti, pabandyti bei pamatyti.

Paragauti:

• Café des Châteaux Sion mieste. Čia aš valgiau savo pirmąjį nacionalinį Šveicarijos patiekalą - bliūde iškeptą batoną su daug sūrio, kumpiu ir marinuotais agurkėliais, o kitą kartą valgiau ir žymų sūrio fondiu. Restoranas yra paskirtas vietinei virtuvei, kuri jei ne šioje vietoje, bet atvykus į Šveicariją yra privaloma paragauti.
• Holy Cow yra vietinis makdoneldas su makdoneldo kainomis (nuolaidos taikomos moksleiviams, tad jei toks esate, būtinai tai paminėkite ir "užkandėlę" rinkites iš atskiro meniu), su makdoneldo lygio apsirijimu tik bent keliais kartais gardesnis. Randamas daugumoje didžiųjų miestų ir rekomenduotinas iš visos širdies, nes net per Eurovizijos maratoną kimšau jų sultingas bulvytes ir kol kas geriausiuosius ragautus burgerius gyvenime. Tikiuosi, jog taip sakau ne dėl sentimentų, bet kad ir kaip bebūtų - bent jau remsite vietinį verslą!
• Café du Belvédère Fribūre - mieste, kuriame mokiausi, o į šį barą su draugais ateidavome "Monopolio" vakarais žaisti bei gėlių alaus gurkšnoti. Terasoje Jums drieksis geriausia šio miesto panorama, o viduje lauks itin minkšti foteliai, kartais vykstantys koncertai, o sekmadieniais brunchai.
• Ženevos ežero vynuogynų barai, nesiskundžiantys nei kainomis, nei įspūdingais vaizdais, kuriuos galima pamatyti ir pro šalį važiuojant. Vis dėl to, jei norite ilgiau tuo pasimėgauti, o pilvas neprašo daugiau nei puodelio arbatos, smagu ir tokioje vietoje sustoti, norint pasimėgauti karališku Šveicarijos gyvenimu!
• Liucernos "Manor" restoranas, nes kaip ir priklauso vienam gražiausių miestų - restorai su įspūdingais vaizdais yra beprotiškai brangūs kai tuo tarpu vietinė "Rimi" siūlo tikrai neblogą švedišką stalą su ant stogo esančia terasa, pro kuria matyti ir miesto centras, ir alpės.
• Giahi Tattoo&Piercing kavinė Winterthur mieste yra mano mylimiausia karšto šokolado ir kavos vieta, atrasta per visus 16 metų, klaidžiojant įvairiose šalyse ir jų jaukiose vietelėse - kol kas šioji, kur tose pačiose patalpose daromos tatuškės ir veriami auskarai, baristos draugiškai bendrauja, verda skaniausius gėrimus ir vaišina kamasutros pozų formos šokoladukais. Ne tik dizainas yra gana orginalus, su dirbtiniais kailiais, gigantiškais šviestuvais, nudegintomis plytomis ir karališkomis kėdėmis, bet ir smagių dovanų draugams galima čia atrasti. Ko jau ko, bet šitos vietos tikrai pasiilgsiu ir rekomenduoju ją kaip tik išgalėdama!

Pabandyti:

• Bent kartą pasimėgauti kelione laivu, kuriame smagu su draugais valgyti arbūzus ir daryti "turtingo gyvenimo" nuotraukas instagramui, jei tik to trokštate. Rekomenduočiau mažas užkandėles pasiimti su savimi, nes šioje transporto priemonėje išties brangu bei palyginkit kainas prieš plaukdami. Vakariniai vaizdai Ženevos ežere gali kainuoti ne viena dešimtimi brangiau nei ilgesnis pasiplaukiojimas itališkoje dalyje su ne ką menkesniais ir daugiau spalvų turinčiais vaizdais.
• Silber Würfel puikiai tiks, jei spontaniškai ar nevisai sumąstėte, jog norite dar daugiau auskarų ausyse. Vos 10 frankų už vieną, jokio ankstinio užsirašymo, o vieta įsikūrusi Winterthur miesto centre. Du kartus tai dariausi, o ir be manęs dar pusė mainų moksleivių - puikus atsiminimas!
• Šokinėjimas nuo skirtingų aukščių Wipkingen, Ciuriche buvo viena paskutinių mano pasirinktų pramogų prieš išvažiavimą. Šalia upės yra įrengta speciali vieta pasiplaukiojimui, o šalia yra ir tiltas su bokštu, ant kurių kiek sunkoka užlipti, bet nušokus jaučiasi tik euforija. Nemokama vieta, bet įspūdžiai tikrai neįkainojami!
  
• Išsiruošti į žygį, kuriame bus daug neaukštų kalvų bei karvių, nes būtent tokios veiklos pagalba galima bus pailsėti nuo didesnių žmonių srautų bei pabūti su gamta. Pasiruoškite maisto ir atlaisvinkite telefone vietos, kad galėtumėte padaryti daug įspūdingų nuotraukų su karvutėmis.
• Stovyklaukite šalia Matterhorn kalno, kuris žymus yra savo formos paveikslėliu ant "Toblerone" šokolado, tačiau dar įstabiau yra šalia jo esantis ežeras, prie kurio su šiltais (!) miegmaišiais bei palapinėmis tikrai smagu pastovyklauti, o naktį stebėti žvaigžes. Labai jau turistinis objektas, bet tikrai ne be reikalo. 

Pamatyti:

• Lavartezzo upė Ticino kantone yra beprotiškai šalta net ir man, vėsios temperatūros mylėtojai. Ir nesvarbu kaip bus karšta, o vasaros metu itališkoje dalyje tikrai bus, vanduo tekantis tiesiai iš alpių labiausiai tinkamas pasigrožėjimui jo tyrumo, o akmenys aplink gali pagelbėti įgauti gražų įdegį. Vis dėl to, jei esate drąsuolis, galite ir bandyti šokti tiesiai nuo tilto į upę - mačiau kelis žmones tai darančius, prisiminimai greičiausiai išliks visam gyvenimui.

• Blausee ežeras turbūt patektų į geriausiųjų pamatytinų šioje šalyje dešimtuką ir bent jau mano manymu, visai be reikalo, turint omeny, jog jame nei maudytis negalima, įėjimas kainuoja, o turistų, kurie pasiskaito tik TripAdvisor - pilna (nors žinoma, šio puslapio ir esmė yra parodyti pačias populiariausias vietas). Tuo tarpu Crestasee yra ir didesnis, krante yra svyruoklės, nuo kurių labai smagu įšokti į vandenį, šalia per amžius tyro kalnai, viskas nemokama (apart transporto, su kuriuo ten teks važiuoti (šalia yra autobuso stotelė)), o šveicariškasis žaliasis tyras ežeras spalva tikrai neatsilieka nuo Blausee.
• Collection de l'art brut, Lausanne yra mano mėgstamiausias muziejus, kokį tik esu kada nors aplankiusi. Dažnai aš negaliu nusakyti savo įspūdingiausios perskaitytos knygos ar matyto filmo, tačiau tai yra vieta, į kurią svajoju grįžti, kurioje su malonumu praleidau keturias valandas ir mėgavausi kiekviena detale, ko dažniausiai nedarau. Šis meno muziejus yra paskirtas dailininkams bei skulptoriams, kurie turi siaubingas ligas ar siaubingas gyvenimo istorijas, tačiau kuria nepaisant visko - net nežinau, kas man patiko labiau: ar jų neįtikėtinos biografijos ar intriguojančios formos, perteiktos ant popieriaus ar ant dar tai kokio daikto.

Rašant šį įrašą prisiminiau būtent šias vietas (o tai turbūt šį tą reiškia) ir aš labai tikiuosi, jog Jūs turėsite galimybę kada nors čia apsilankyti. Aš nepaminėjau daug grožio, daug įspūdingų ežerų, kalnų, o ką jau kalbėti apie miestus.. tačiau pabuvojus ten 10 mėnesių, viską išskirti būtų sunku, o tokias vietas kaip Ženeva ar Titlio kalnas, viską jau pasiūlys ir jūsų naršyklė, haha.

Simona

Grįžau anksčiau

Grįžau anksčiau. Man dar buvo priklausę dar 12 papildomų dienų Šveicarijoje ir 5 dienos Vokietijoje, kurioje vyks mainų moksleivių iš Europos stovykla, tačiau šiandien, birželio 13ąją dieną, antradienį, aš jau guliu savo senojo kambario lovoje, kurios patalynė yra apipaišyta neaiškias kiškučiais, nes praleistus 10 mėnesių ne Lietuvoje, jaunesnioji sesė gyveno čia, už lango lyja šiuo metu visai atrodantis nereikalingas lietus, primenantis, jog už 2000 kilometrų, alpes kaitina kaitri vakarų Europos saulė, kaitina ji ir ten likusius draugus bei mielą, mažą simpatiją. Keista suvokti, jog dar vakar su jais visais Liucernoje valgiau paskutinius biudžetinius mainų moksleivio pietus, susidedančius iš kelių agurkų, šokoladinio riešutų sviesto, minkštos duonos, bulvių traškučių ir pigiausio, dėžėse parduodamo vyno.

Jaučiuosi keistai, ir taip jaučiausi visus trys paskutinius mėnesius, tačiau net ir tas, bizzariškas momentas visada būdavo skirtingas.

---sekmadienis, birželio 18 d.

Jau spėjau praleisti keletą visai smagių akimirkų Vilniuje - aplankiau pirmąją veganišką piceriją Lietuvoje, pramyniau mylimus senus takus su draugais, pradėjau skaityti lietuvišką knygą, pirmą kartą per kokius 13 mėnesių, aplankiau kultūros naktį, kurioje niekad neturėjau galimybės sudalyvauti, o dar ir išbandžiau augalinį sūrio pyragą "Chaikoje". Bliamba, smagios ir skanios tos dienos čia buvo, nors ir paskutines jų leidžiu gulėdama lovoje su kiek kilstelėjusia temperatūra. Vis dėl to, karts nuo karto aplanko išgyventų akimirkų prisiminimai - kad ir vakar, kuomet mainų moksleiviai surengė paskutinįjį "Enge" parko vakarėlį ir socialinėse medijose buvo matyti daug nuotraukų. Dar pirmomis grįžimo dienomis mane slėgė didelis pavydas kiek ilgiau pasilikusiems gyvoti ten asmenims, bet po truputį grįžtu į vežes - sunku bus nesijausti kiekvieną dieną lyg atostogose, baisu bus užmiršti prancūzų kalbą, kuri paskutines dienas buvo beveik nekartojama, sunku bus ir jau yra visiems atsakyti į klausimą, tai kaip man ten sekėsi. 

O turbūt taip pat kaip ir Lietuvoje tik su keliais kartais sustiprintomis emocijomis - tai buvo toli gražu ne atostogos, o naujas, pačios sukurtas gyvenimas. Aš ir vėl spėjau suprasti, kas man teikia daugiausiai džiaugsmo, ką aš vertinu labiausiai ir visa šita patirtis suteikė man pačius geriausius metus iki šiol. Atsimenu, kaip "yfu" minėjo, jog metų gale naujai išmokta kalba bus tik kaip vyšnaitė ant keksiuko šalia visų kitų naujai pažintų dalykų ir turbūt jie buvo teisūs.

Tai buvo metai, skirti sau ir manau, jog plius minus, panaudojau juos tinkamai, jeigu net būdama negraudi persona sugebėjau visą laiką skrendant iš Varšuvos į Vilnių prabliauti dėl vieno pasibaigusio gyvenimo etapo. 

Artėja kitas - nauji planai jau gveldenasi, tad tikiuosi, kad viskas bus gerai!

Šveicarija buvo lyg visai kitas gyvenimas

95 procentus savo dienoraščio lapų prirašiau per paskutinį mėnesį:

apie tai, kaip smagu atrasti slaptus pliažus, kuriuose nieko nėra apart tavęs, kelių draugų ir didingų kalnų;

apie tai, kaip gera yra dainuoti atviras, vulgarias dainas geroje kompanijoje;

apie tai, kiek daug fermentuotų vynuogių sulčių po 2,75 frankus mes dalinomės Ciuricho parkuose;

apie tai, kaip myliu savo paskutinį traukinį iš Berno naktį namo (00:09), nes jame praleidžiu daug savaitgalių, bet taip, kaip gaila, jog beveik visada dėl jo turiu pirma palikti susibūrimus;

apie tai, kaip "vėliavėlių žaidimas" tampa nuomonės neturinčia tema, bet visi jau sukolekcionuotąsias surašo į savo išmanius telefonukus;

apie tai, kiek įspūdingų vietų pamačiau, kiek iš jų tapo man labai nostalgiškos ir apie tai, kad likus 20 dienų neturėsiu daug laiko jas visas dar kartą aplankyti;

apie tai, kiek daug kebabų įmanoma per savaitę suvalgyti, turint omeny, jog tai yra vienas iš nedaugelio maisto, kurio kaina atitinka jo dydį, todėl jį suvalgyti tenka dažnai biudžetinėmis išlygomis;

apie tai, kaip vieną dieną didžiuojuosi išmokusi dar vieną užsienio kalbą, o kitą dieną nebesuprantu ir paprasto klausimo apie orą;

apie tai, kaip kartais būna sunku būti su man paskirta šeima;

apie taip, kaip dienos šveicariškoje mokykloje kartais atrodo lyg veltui praleistos.

Šitie metai man jau dabar švilpauja įvairiais sentimentais. Aš labai dažnai nežinau kaip jaustis paprastose situacijose, nes nežinau, kur aš priklausau. Ar ten, Lietuvoje, kartu su įvairiomis socialinėmis veiklomis, su Bekešo kalnu, veganiška "Jurigiaus ir drakono", mylinčia šeima ir senais draugais, su kurių pusę mūsų jau jokie intymūs pokalbiai nesieja nei skambučiai. O gal ten, kur nors darbo dienomis paskutiniais mėnesiais dažniausiai yra braukiamos likusios dienos, tačiau mane apkabina australai ir lotynai, kartu pasakodami apie savo kultūras, kartu žodžiais parodo savo svajones, naktimis išslenka iš namų pamatyti naktinį Bazelį ir velkasi į 10 valandų traukinių keliones, kuriuose dainuojame ispaniškas dainas ir vienas ant kito miegame.

Aš nežinau, kuris gyvenimas yra mano ir kurio aš jau pasiilgau, nors nei vienas jų dar nesibaigė. Buvo dienų, kada vakarais aš gulėdavau lovoje ir po skambučio tėvams suvalgydavau daug šokolado, klausydavausi muzikos ir daug verkdavau, nes tada pasidarydavo lengviau. Dabar likus, kelioms dienoms aš bandau save paruošti grįžimui, bet aš negaliu suvokti, jog šis tarpsnis, kuris atrodo tęsiasi amžinai, bet tuo pačiu ir prabėgęs lyg Eurovizija - jau tuoj baigsis.

Aš pasiilgau Lietuvos, aš pasiilgau jos labai, tačiau yra tiek dalykų, kurie laiko mane čia ir kurie nebebus ten pat, kai kada nors grįšiu. Gal dėl to ir nebuvo taip sunku palikti pirminio gyvenimo, nes žinojau, jog po metų grįžus bus tik metų skirtumas tarp manęs, kuri gimtinėj nieko nedarė ir visų kitų, gyvenusių toliau - ir nors metai keičia daug, kai kurie dalykai bus išlikę tokie patys apart mano mylimo Gedimino kalno (o taip norėčiau grįžus jį aplankyti pirmiausiai) bei vienos draugės, kuri galimai išvažiuos mokytis į Vokietiją (bet vėl gi - tai nėra taip toli ir tai yra tik vienas žmogus, kurį po kelių valandų skrydžio nebus taip sunku vėl pamatyti). Tačiau sugrįžus į Šveicariją, kad ir po pusės metų, niekas, apart mano mylimų kalnų nebus taip pat. O ir jie, be smagios kopinėjimo kompanijos primena tik sudžiuvusius litosferos kyšulius (berods tai išmokau septintoje klasėje, geografijos pamokoje. O gal mane jau mano žinios klaidina).

Nostalgija mane užklupdavo po paprastų dviejų savaičių atostogų, tad grįžus po 10 mėnesių, turėtų būti tik dar sunkiau ir nors kažkas pavydės mano apturėtų "atostogų", dieve, gyvenimas svetur jų visai neprimena, nes tai buvo sunkiausieji kol kas mano metai.

Sėdėti pamokose ir nesuprasti nei vieno tau sakomo žodžio, sumaišyti traukinius ir po pamokų netyčia nuvažiuoti į Ženevą vietoj namų, kartais per pertrauką valgyti pasislėpusiai mokyklos atsarginiuose koridoriuose (o vieną kartą teko ir tualete), nes bijai pasisiūlyti į kompaniją arba tavo draugės nėra tą dieną, visas savo problemas tvarkytis pačiai, žinant, jog tavo priimančioji šeima yra kiek griežtesnė nei tikroji, valgyti pietus kiekvieną dieną ne namie bei pasilikti pinigų malonioms išlaidoms kai turi minimalius dienpinigius, neturėti galimybės pakalbėti ta kalba, kuri nelaužo tau liežuvio.

Ir vis dėl to, tai metai, kuriuos rekomenduočiau visiems ir metai, kurio nesėkmes pamiršiu keliems mėnesiams praėjus nuo grįžimo ir mano atminty Šveicarija visada išliks vieta, kuri iš manęs pastatė vos nenaują asmenybę. Ir turbūt jau reikia pradėti planuoti naujus nuotykius?

Simona.

Trys kaušeliai Italijos: pabėgėlių istorijos, įdomūs žmonės, gyvenimo pamokos

Man ledai geriausiai apibūdina Italijos jausmą - galbūt dėl to kaltas "Valgyk, melskis ir mylėk" filmas, bet beveik visą laiką juos laižydama, atkuriu prisiminimus, kaip tai dariau kokioje nors Sienoje. O kaušelių (bei šaukštų, kaip Rūta sakė) mes suvalgėme visai nemažai per antrąją balandžio savaitę.

Mūsų viešbučio terasa ir vieta, kurioje liko daugiausiai prisiminimų

YFU, jau spėjusi pakeisti mano gyvenimą, siūlosi daryti tą ir vėl, tad šį kartą, tam tikroms šalims pasiūlė sudalyvauti projekte "Routes&Rootes", kuris yra skirtas migracijos bei pabėgėlių problemoms nagrinėti. Ir nors ilgai svarsčiau dėl kainos, norėjimas sužinoti, ar dar išgirsiu ko nesu girdėjus, geriausia draugė Rūta, dalyvausianti ten irgi bei mintys apie picas mane prisiekdino, kad nesigailėsiu.

Visa savaitė juokiausi beveik visą laiką (išskyrus tas labai rimtas diskusijas), nu bet didžiausias prikolas buvo lėktuvų bilietai šveicarams. Vieni skrido iš Ženevos į Ciurichą (276km), tada 3 valandas sėdėjo ten, o vėliau iš Ciuricho į Milaną (281km), o man, ačiū dievui, teko tik iš Ciuricho į Milaną. Ir taip sakau ne dėl to, jog nemėgstu lėktuvų, bet dėl didesnės projekto kainos (nors didėlė suma buvo gauta iš rėmėjų). Su traukiniais būtų tekę važiuoti pigiau, o laiko sąnaudos, turint omeny, jog oro uoste 6h turėjome laukti kitų grupių, būtų buvusios kur kas trumpesnės. Nepaisant visko, tai turbūt buvo vienintėlė ne iki galo suplanuota savaitės dalis, bet ir joje galima žvelgti pliusų, nes mano 25minučių skrydis virš alpių buvo tikrai nedekvačiai įspūdingas.

Aš, Rūta ir šveicarė Aisha

Kitas įsimintinas dalykas tapo neabejotinai pabėgėlių stovykla Italijoje - graži parko būstinė kiek tolėliau nuo miesto, pilna džiaugsmo ir gal kiek baimės pradėti vėl tikėti prislėgusi vieta. Turiu paminėti, jog ji atvira lankytojams, nusprendusiais pabendrauti su žmonėmis ir sugriauti savo stereotipus - visa vieta yra prižiūrėta būtent čia išsigelbėjimo ieškančių gyventojų, maistas kavinėje taip pat yra jų paruoštas, o be to ir tikrai labai skanus - penki metai, kuriuos jie turi praleisti čia prieš gaunant pilietybę tikrai nėra praleisti veltui, italų kalba jie irgi spėjo įgusti bendrauti. Atvažiavę čia turėjome trumpą paskaitą, parengtą savanorių susipažinti su visais skaičiais, o vėliau bendravome ir su pabėgėliais, uždavėme pačius mums aktualiausius klausimus.

Dauguma jų - atvykę nelegaliai, su valtimis. Kelionės dažnai trunka po kelis mėnesius ir yra visiškai nepigios jiems (Somaliečiui tai kainavo apytiksliai 3500 eurus, kitos tautybės žmogui - 10 000 eurų), kai kam pražūtingos, daug skausmo sukeliančios ir visai šeimai neįperkamos. Faktas, jog atkeliauja daugiau vyrų, nėra pats mano mylimiausias šioje istorijoje, bet paskutiniaisiais metais situacija keičiasi, tik žiniasklaida to tiek daug neaptarinėja. Neaptarinėja ir to, jog vizas gauti yra beveik neįmanoma (juk kelionė lėktuvu būtų daug patogesnė ir pigesnė) ir dėl valčių kelionių, kurių mes taip bijome, žūsta nemažai žmonių. Ir tiesa pasakius, aš irgi bijau, tačiau vienintelis būdas atsikratyti šių jausmų yra bendravimas, tinkamų naujienų atsirinkimas bei dokumentinių (!) filmų stebėjimas.

Pietūs pabėgėlių stovykloje.

Ne visi jie bėga ir nuo mums, europiečiams vienintelės suprantamos priežasties - karo. Taip, kai kas ieškosi geresnio gyvenimo ir mano manymu, tai yra visiškai suprantama - mes, lietuviai darome tą patį Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje ar dar kokioje Danijoje. Pasaulis darosi vis multikultūriškesnis ir tai nėra blogai, kol mes žinome savo vertybes - šio jau niekas negali pavogti.

Vienas pabėgėlių 10 metų gyveno kalėjime dėl to, jog buvo homoseksualus. Kitas bėgo nuo tėvo, iš kurio turėjo perimti karaliaus postą (kartu ir daug atsakomybių, prievartinių įsipareigojimų, kurie nebūtinai yra humaniški). Dar kitas - patyrė didelį verslo žlugimą ir tapo nemėgiamas vietinių - tad vėl, teko iškeliauti.

Turbūt labiausiai įstrigęs pasakymas viso susitikimo metu, nuskambėjęs iš afrikiečio lūpų buvo "Jeigu jūs atvyksite į Afriką, mes jūs svetingai priimsime, gerbsime ir papasakosim apie savo kultūra. Kodėl Jums sunku padaryti tą patį?"

Stovyklos kiemelis.

Esu dėkinga už šią patirtį, bet taip pat laiminga esu ir už sutiktus naujus mainų moksleivius, išsisklaidžiusius visoje Europoje: dauguma atvykusių į Italiją, šiuo metu gyvena Vokietijoje arba Estijoje, o pastarąja yra išsirinkę tikrai įdomesni veikėjai - jie norėjo kažko naujo, nematyto ir nelabai girdėto. Vienas tokių - belgas Pieter, turbūt vienas nuoširdžiausių ir linksmiausių iki šiolei sutiktų žmonių - sakantis taip ir maudynėms naktį šaltoje jūroje, sakantis taip melui, jog Estijoje yra sukurti sūreliai (kohuke), ir sakantis "taip, aš galiu padėti" žmonėmis, turintiems asmeninių problemų. Su juo kalbėdama supratau, kiek daug laiko išleidžiu nevertingai literatūrai (ir esu įkvėpta perskaityti kelias jo rekomenduojamas knygas), vengiu į mane nepanašių žmonių, kas atneštų naujų spalvų į mano požiūrį, jog pozityvumas visada yra gerai ir dar kartą įsitikinau, kad kovojimas dėl savo laimės nėra savanaudiškas poelgis. Jis myli Estiją, didžiuojasi įsigytais greičio akiniais ir orginaliomis "Adidas" striukytėmis (kurių jau ir aš užsinorėjau), dažosi plaukus, nes ten taip madinga ir jis nori pilnai įnerti į šią kultūrą, o pusė nuotraukų instagrame yra užfiksuotos taisyklingoje gopniko pozoje. Va čia tai žmogus!

Vienas vakaro pokalbių.

Kitas vakaro pokalbis.

Kita mane nustebinusi mergina - amerikietė Julia, kurios pirmoji norima mainų šalis buvo Lietuva. Perskaičiusi Rūtos Šepetys knygą "Tarp pilkų debesų" (anglų kalba pavadinimas yra "Shades of Grey" ir tikrai, pradžioje pagalvojau, jog omeny ji turėjo "50 shades of Grey", kas pasirodė keista priežastis norui atvykti į Lietuvą), ji pradėjo mokytis lietuvių kalbos ir domėtis mainų programomis. Gaila, kad galų gale ji išvažiavo į Čekiją, nes tėvai išsigando mus tykančių rusų. Ir štai stereotipas apie Lietuvą, puikiai tinkantis šiai temai - ne viskas ką skaitome ir girdime atitinką tikrovę.

O vieną meksikietį, Rūta ir aš, privertėme įsimylėti Lietuvą, kas vėlgi liks gražus atsiminimas. Pamačiusios, jog pietums jis nevalgo kukurūzų, mes pradėjome išsigalvoti visokius juokučius apie Meksiką tuo pačiu ją lygindamos su nuostabiąja LIThuania - ir jį tai sudomino, juk prieš šį projektą jis net nežinojo, kad ši valstybė egzistuoja. Ir nors atsisveikindami mes tryse visi verkėme, tikiuosi, kad jis atvyks kada nors į Lietuvą, neturinčia jokių sienų!

Paskutinį vakarą, su Pieter ir Rūta, paruošėme projekto uždarymo šou, kuriame šokome "makarena" su stereotipine slavų apranga (dauguma drabužių buvo Pieterio, haha) ir vedėme oskarų įteikinėjimo ceremoniją su juokingomis nominacijomis - dar viena pamoka, labai svarbi man, aš nemoku garsiai kalbėti prieš publiką ir išreikšti visas savo mintis. Šį kartą jaučiausi labai komfortabiliai ir viena mano nustatytų priežasčių šiam išsvajotajam jausmui buvo tai, jog beveik viską darėme eksprontu ir aš labai pasitikėjau savaisiais partneriais. Pasirodo, tai tikrai yra svarbu! Sekanti išmokta ir ateityje man praversianti pamoka, kurią supratau tolimesnėje vakaro programoje (šioji buvo sugalvota Rūtos ir aš esu jai beprotiškai dėkinga) - žmonės neatkreipia dėmesio į tavo išvaizdos minusus, jeigu pats neatkreipi į tai dėmesio. Mano atveju - tai ūgis (180cm), apie kurį aš labai mėgstu skaidyti juokelius. Ir šį kartą, kai žaidėme visiems žinoma žaidimą, kur reikia kiekvienam ant popieriaus parašyti po komplimentą ar pastebėjimą, gavau tik vieną reakciją dėl savo centimetrų, kai paprastai bent pusė tokių būna. Ir aš taip džiaugiausi, jog šie vaikai įvertino kitas mano savybes.

Vakaro vedėjai.

Pati Genuja yra turbūt gražiausias mano matytas šiaurinės Italijos miestas. Nors lankytis teko jau antrą kartą, viskas sukėlė naujus jausmus (o galbūt tai lėmė žmonės šalia) - džiaugsmui nesukliudė nei mano sloga, nei išleistų pinigų skaičius (matot, po Šveicarijos viskas atrodė labai pigu), nei turbūt dar vienas papildomas kilogramas, kurį priaugau kiekvieną dieną valgydama makaronus, ledus ir tą duonelę, keptą su daug alyvuogių aliejaus. Labai patiko ir necentrinė miesto dalis, kurioje mes gyvenome - Nervi. Mūsų viešbučio (kuriame visuose kambariuose kabėjo jėzaus kryžiai) langai buvo nukreipti tiesiai į jūrą, o apylinkės nebuvo tokios turistų apvaikščiotos, jei lankysites šiame mieste - su traukiniu pavažiuokite ir čia!

Bet galų gale, labiausiai pasiilgau tavęs, Rūta. Ačiū, jog važiavai kartu, ačiū, jog kėleisi rytais anksčiau dėl 60 centų rytinės kavos ir pokalbių, ačiū, jog su manim gulėjai ant šaltų plytelių prie jūros, kol kiti linksminosi karaokėje, ačiū, jog pasidalinai pica ir ačiū, jog kartais nusijuokdavai iš mano juokelių. Lygiai po 48 dienų susitiksime Berlyne, kitame nuotykyje!

Stovyklos nedekvati daina:

Stovyklos nedekvatus juokelis:

"What does giraffe say before jumping off the cliff? Nothing, it's an animal"

Tikiuosi po kelių dienų pasisveikinti su Jumis Eurovizijos tema, o šiandien linkiu jums pozityvumo,

Simona.

Kaip atrodo mainų metai Šveicarijoje?

Nerašant čia greičiau kaupiasi dienoraščio lapai ir dienos bėga itin greitai - ir taip sakau ne dėl to, jog visi stebisi šiuo reiškiniu, bet tikrai, kartais pasižiūrėjus į kalendorių belieka tik stebėtis. Planų dar likusiems nepilniems 4 mėnesiams - begalė, tad belieka prisiminti kaip tikslingai planuojamas laikas, susidėlioti išlaidas ir judėti su prancūzų kalba ant liežuvio galo į naktis, pilnas laimės ir džiugesio.

Vevey miestas ir žymioji didelė šakutė šalia maisto muziejaus

Prieš važiuojant į Šveicariją mamai prižadėjau, jog šiais metais "nešvaistysiu" tiek daug laiko Eurovizijos kultui: nacionalinėms ir ne tik atrankoms, konferencijų laidų peržiūromis, aiškinimais, koks yra vieno ar kito atlikėjo ūgis, komentarų skaitymas ir taip toliau, ir taip toliau... man šis konkursas reiškia labai daug, tačiau vis dėl to, šių metų tikslai yra visai kitokie ir aš kalbu ne tik apie naujos kalbos mokinimasį, bet ir apie naujų hobių paieškas, naujos savęs atradimo, tačiau su kiekvienais metais mano susidomėjimas konkursui milžiniškai didėja ir aš jau net nebebandau to stabdyti, tuo labiau, jog šių metų Lietuvos atrankoje ir net paskutinėje laidoje (finale) dalyvavo dvi merginos, kurių viena yra mano bendraklasė - Paula bei Kotryna Juodzevičiūtė. Palaikiau, skaičiau, tauta išsirinko kitą nugalėtoja ir aš vis vien esu laiminga bei šiuo klausimu turbūt nejudu pasroviui: galbūt daina nebuvo visiška mano favoritė (jei įdomu, labiausiai patiko E. Lubys), tačiau kol kas tai yra vienintelė Lietuvos siųsta daina, kurią esu įsirašiusi į grojaraštį ir mielai klausausi kiekvieną dieną. Ar ji kitokia? Taip. Ar ji primena kiek nors V. Matačiūnaite? Galbūt tik savo kitoniškumu, bet galbūt Eurovizija ir yra ta vieta, kur mes turėtume parodyti, kaip mes suvokiame kokybišką muzika? Taip, daina yra "auganti" ir prie "ausies limpa" ne iš pirmo karto, tad tai gali būti kliūtis Kijeve, kur pasirodyti galėsime daugiausiai 3 kartus (sakau 3, nes kiti sako 2, bet juk jei laimi - dainą reikia kartoti tą patį vakarą), tačiau aš tikrai prižadu šiais metais parašyti ilgą straipsnį apie "Euroviziją" ir dar kartą įrodyti savo meilę šiam konkursui bei gal sudominti ir jus (o jei jau domitės, sudominti dar labiau).

Ciuricho nagrinėjimas su moksleivėmis iš JAV ir Portugalijos

Bepaisant kartais nuobodokų darbo dienų (nors situacija po truputį gerėja dėl "ilgesnių" dienų, kuomet produktyvumo neišsunkia šaltis bei tamsa), savaitgaliai ir atostogos susikomponuoja iš tikrai smagių akimirkų, kurių grįžusi į Lietuvą tikrai smarkiai pasiilgisiu - tų pačių vakarų mano anksčiau vadintame nemėgstamiausiame mieste Fribūre, kur pagaliau su čia esančiais mainų moksleiviais atradome ką veikti (yra lazerių smagus žaidimas ir baras vadinamajame "downhill'e", nuo kurio balkono nusidriekia įspūdinga alpių panorama, turime ir porą užeigų skaniai kavai bei ypatingai jaukų knygyną, kuriame visada nemokamai galima įsipilti arbatos) arba karnavalo šventės, kurioje šiais metais sudalyvavau tik dviejuose miestuose, bet abejuose mane lydėjo nuostabi kompanija ir (ne)planuoti nuotykiai. Vasario-balandžio mėnesį vykstantis renginys Šveicarijos daugumos miestuose kviečia žmones persirengti ir keliauti į gatves šokti bei tiesiai šviesiai sakant, išgerti - 2 kartus apsilankiau Liucernoje, 2 kartus Bazelyje, kuriame ritualas yra daug labiau išlaikęs tradicijas ir šį kartą įsiminė labiau dėl to, jog norėjus nueiti į atidarymą, namus sekmadienio naktį palikau porą minučių prieš vidurnaktį, visą naktį vaikščiojau mieste su draugais ir stebėjau renginį, o septintą ryto jau pasigavau traukinį, prisipirkau kavos ir dar atsėdėjau visas pamokas mokykloje (mano mieste ši šventė buvo anksčiau, tad atostogų neturėjome). Ir tikrai, labai norėtusi kitais metais atskristi čia tik dėl šios šventės, bet jau ir kompanijos tokios nebebus ir traukinių nemokamų - tad visad stengiuosi džiaugtis šia akimirka ir būti dėkinga už tai ką turiu, o šiuo metu gyvenime turbūt turiu labai daug.

Paskutinį penktadienį sostinėje vyko ir muziejų naktis - ir taip, aš žinau, jog tokią mes turime Vilniuje, tik gaila, jog joje besilankiau tik vieną kartą, o šiais metais ir vėl nepavyks, tad labai apsidžiaugiau, kad šį renginį galėsiu išgyventi savo dabartinėje gyvenamojoje valstybėje, nors čia jis pasitaikė ir gana brangus. Vis dėl to, viena iš pirmųjų šiltų naktų, prasidėjusi dvejomis porcijomis ledų ir laužais botanikos sode žadėjo daug smagių akimirkų, tokių kaip naktinis parlamento aplankymas ar "šveicariškas kebabas" ant pagaliuko, taip pat dar keletas smagių koncertų bei vėlgi, pirmasis metų gulėjimas ant žolės.

Šveicarijos parlamentas muziejų nakties metu

Dar vieną šeštadienį su dvejomis estėmis ir dvejais turkais (dėl to kartais nesmagu būdavo, nes pradėdavo tarpusavy savomis kalbomis juokauti ir pavyzdžiui nebaltai manė, jog Estijoj ir Lietuvoj šnekama ta pačia kalba) apsilankėme didžiausiame Šveicarijos vandens atrakcionų parke, kuriame buvo labai brangu valgyti, o ir bilietų visos dienos nenusipirkome, tad nuo begalinio bėgiojimo laipteliais į ekstremaliausias čiuožyklas, grįžę atgal į Ciurichą ir išbadėję prisipirkom tiek daug maisto, jog bent jau man net sekančią dieną bloga buvo (o galbūt esmė buvo ne kiekyje, juk pagrindiniu patiekalu tapo lydyto sūrio karštame aliejuje kepsneliai su fri bulvytėmis ir majonezu), bet užtat traukinyje visi dar labiau susibendravome kalbėdami apie savo keistus hobius ir įpročius (žinokit puiki tema, jei nori kažko smagaus, bet ir ne pokalbių apie orą).

Įsivėriau dar vieną auskarą dešinėje ausyje, du kartus peržiūrėjau "50 tamsesnių atspalvių", apsilankiau du kartus "Rotary" mainų moksleivių rengtoje laužų naktyje (velniškumas slypi tame, jog tai ne mano organizacija), užsiregistravau į kelionę Italijon, o dar su Rūta (mainų moksleive Vokietijoje) planuojame savaitgalio išvyką į Vokietiją, spėjau pabuvoti ir nieko įspūdingame maisto muziejuje (nors skambėjo tikrai viltingai), važiavau traukinyje pirmąja klase ir gavau nemokamą sumuštinį, išbandžiau Vietnamo kovos menus, pagaliau apsilankiau Ciuricho Langstrasse gatvę, kurion būtinai sugrįšime į hipsterišką bariuką suvalgyti tacos, o gatvė yra ypatinga, nes primena raudonųjų žibintų kvartalą Amsterdame su savo porno filmų kino teatrų, striptizo klubais ir ant šiukšliadėžių išpurkštais feminimo ženklais, pagaliau perskaičiau Hario Poterio 8 dalį ir dar padariau daug dalykų, kurių jau nebepamenų, pradėjau pavydėti būsimiems mainų moksleiviams ir suvokiau, jog liko mažiau nei 100 dienų, dėl to aš mėgausiuosi iki galo, o Jums sakau sudie ir palieku smagų esto kūrinį, kuris mums sukėlė daug šypsenų!
Simona

The Weeknd, vasario 26 diena

Paskutiniu metu mano mintys suka į muzikos industriją - ir galbūt tai tik toks metų laikas, kuomet aš pradedu sekti visas naujienas apie "Euroviziją", bet galbūt tai šioks toks svajonių ateities profesijos realizavimas - nežinau kaip ir nežinau kodėl tą pajutau tik dabar, kai ir anksčiau buvo galima nuspėti, kodėl kišenėse švilpauja vėjai (nes vėliau su tomis pačiomis kišenėmis ėjau į koncertus), bet galbūt tai yra dar vienas dalykas, į kurį mane atvedė mainai?

Nuotraukos šaltinis

Lietuva nėra didelė, bet Šveicarija yra dar mažesnė nors ir su daug didesne populiacija, bei patogesne geografine padėtimi - koncertų čia netrūksta, o nuvykti iki jų nėra sunku, kad ir kur jie vyktų: pirmasis laimikis turėjo būti "Chainsmokers", bet dėl stovyklos apsilankyti renginyje negalėjau, tačiau vos po jos pamatėme reklamą į tuo metu dar atrodžiusį tolimą "The Weeknd" koncertą, tad nei bilietų skubėjom pirkti, nei su šeima planų derinti. Tačiau vardo žinomumas padarė savo - per kelias dienas stovimų bilietų neliko, tad vos tai pamačiusios suskubome nusipirkti pigiausių likusių bilietų ir vėliau net labai negalvojau apie koncertą, turint omeny, jog gyvenu visai neblogai ir taip.

The Weeknd, visur apibūdinamas kaip kanadiečių atlikėjas, nors jo šaknys sieja ir Etiopijos kraštus, šiuo metu yra puikiai žinomas ir jei šio pseudonimo neesate girdėjusios, tikiu jog išgirdus jo muziką, atmintyje kažkas sukirbėtų kaip ir mano širdyje kirbėjo vasario 26ąja diena, Ciuricho koncertų salėje.

Koncertas, kaip ir pridera, prasidėjo su apšildomaisiais dainininkais. kurių vardų net nežinojome, tačiau kaip vėliau supratome (ar pasiskaitėme), Bryson Tiller nėra koks no name'as ir jo dainos youtube kanale siekia milijoninius skaičius peržiūrų (o po viena daina jų galima net ir 200mln. paskaičiuoti). Vardą naują sužinojome, publiką tikrai sužavėjo ir dvasią r&b bei hiphopo muzikos paskleidė - vis dėl to, bent jau man tokios muzikos koncertuose, nežinant dainų ir žodžių nėra taip įdomu klausytis, tačiau su paskutinėmis dainomis įprasminau ir save dainose, dažnai kartodama "hei". Vėliau, didelės pertraukos nedaręs (ir šiaip, be jokių įprastų muzikantams vėlavimų - įdomu, ar The Weeknd toks punktualus, ar Šveicarija priduoda savų taisyklių) ant scenos pasirodė ir vakaro žvaigždė - pusvalandį dainavęs naujausio albumą, drįsiu teigti, nežinomiausias dainas, didelio įspūdžio nepadarė per pirmąją dalį. Didžiausias siurprizas - kelios dainos stovint ant aukštos dėžės. Ir nors bandė jis publiką atgyvinti įvairiais šūksniais, visi norėjo bent kelių žinomesnių dainų. Žinot, kad būtų bent jau išlaikytas balansas.

Per pusvalandžio pertrauką dauguma žmonių nusipirko maisto, mano draugė mokėsi rytdienos egzaminui (ir sakau egzaminui, nes yra paskutinėje gimanzijos klasėje ir jos laukė paskutinis istorijos egzaminas kitą rytą, 8 valandą), o scena buvo rengiama kitai daliai pasirodymo. Ir tada prasidėjo - krosiukai ant podiumo, virš kurio kabėjo pailgas trikampis bei visi hitai iš eilės - nors mes buvo sėdimose vietose, ši veikla greitai atkrito, nes visas sektorius pradėjo šokinėti ir garsiai dainuoti. Ir mūsų vakaro dėmesio centras pasakė, jog kol kas tai buvo garsiausias šio koncerto turas. Viskas, kaip ir planuotai baigėsi 23 valandą vakaro, kuomet pagaliau išsiėmėme ausų kištukus (taip, jups dalino prieš koncertą) ir laimingos patraukėme namo.

Bendrai koncertą vertinčiau vertą tų 90 frankų, bet visgi skaudu matyti kitose turo šalyse ženkliai mažesnes kainas. Ar trūksta jo legendinės šukuosenos? Nelabai, vis dėl to didžiausias The Weeknd atskiriamasis bruožas yra jo balsas, puikiai tinkantis tokio stiliaus muzikai.

Jei The Weeknd koncertuotų Lietuvoje, ar bėgtumėte į jo koncertą?
Simona.

Sausį man patiko

Pirmas metų mėnesis jau praėjo ir jau daug žmonių facebook'e pradėjo šūkalioti, jog vasara - jau už keturių mėnesių. Turbūt dabar esu vienam didžiųjų nuotaikos šuolių, kuomet esu pilna nusiteikimo ir pozityvumo, tad kiek liūdna pagalvoti, jog laikas bėga tikrai taip greitai. Oras pas mus jau spėjo atšilti ir va, jau šiandien džiaugiausi penkiolikos laipsnių dovana, kuomet turėjau keturias laisvas pamokas, vaikštinėjau po savo miestelį ir dar susitikau su latve papietauti vienoje užeiginėje. Tikimes, kad kitą kartą išeis ir tą terasoje padaryti, nes pasiilgome rudens tradicijų, o šiandien, prisiminus seniai darytą rubriką, noriu jums papasakoti apie kelis dalykėlius, džiuginusius mano dienas ir pertraukas tarp kelionių.

Pirmas, didžiausias dalykas, kurį stengiausi paminėti šioje nuotraukoje - slidinėjimas. Apie stovyklą, kurioje išmokau turbūt man daugiausiai duodančio džiaugsmo, rašiau čia, bet vos jai pasibaigus iki dabar mąstau apie galimybes, kaip būtų įmanoma ištrūkti vėl kur nors paslidinėti (tiesa, vieną dieną važiuosiu su savo klase į kalnus, kur būtent tai ir darysime - džiugu, jog paauglių paskatinimui organizuojamos vat tokios išvykos, kurios patiks daugumai, o ne muziejus, kaip Valdovų rūmai, kuris atrodo lyg būtų vienintelis pasirinkimas praleidimui laiko su klase) - tas greičio pojūtis, kurį pats įgauni, plius apylinkių vaizdai yra tikrai kažkas tokio!

Kalbant apie mokyklą (ir jos sistemą Šveicarijoje turbūt sukurpsiu atskirą įrašą), labai išsiugdžiau savo organizuotumą ir tvarką kuprinėje. Turiu atskirą segtuvą su "kišenėlėmis", kur sudedu visus mokytojų duotus lapus bei savo aprašytus (nes dažniausiai paaugliai čia neturi sąsiuvinių - rašo viską ant popierių, o po to viską sudeda į to dalyko kišenę) ir tikrai, prie jo taip pripratau, jog manau ir grįžus į Lietuvą tęsiu šią tradiciją. Taip pat čia yra gana įprasta turėti savo kalendorių (Lietuvoj savo klasėj turbūt tik su keliomis panelėmis tokias turėjome), tad Naujiesiems metams nusipirkau vieną iš Mažojo Princo linijos ir prisižadėjau sau, jog visus darbus ir planus būsimoms kelionėms susirašysiu čia, nes greitai viskas pasimiršta. Ir tikrai, jau po mėnesio pastebėjau, jog tapau daug mažiau išsiblaškiusi, kai registruoti savo veiklas pradėjau daug detaliau.

Vienas iš dalykų, kurį pakeičiau savo kasdienybėje paskutiniu metu - pradėjau mažiau naudoti kosmetikos, ypatingai paprastomis mokyklos dienomis. Nežinau kodėl, bet čia nejaučiu tokio didelio spaudimo nusipiešti antakius ir paraudinti skruostus prieš tai juos nubalinus pūdra, kai visas procesas gali įvykti ir reguliariai. Vis dėl to, turiu bjaurų įprotį (kurį irgi, stengiuosi "išsigyditi"), išsispausti visus spuogelius nuo veido. Žinoma, tai darau su visomis dezinfekavimo priemonėmis, bet raudonio dažnu atveju nepavyksta išvengti, tad rytais, kad tarp kokių antakių nebūtų jų suvienijančios raudonos dėmės, pasitepu "Catrice" maskavimo teptuku - turbūt viena pigesnių ir labiau patikusių šios procedūros priemonių, nepaliekančio keisto efekto, nuoširdžiai galiu rekomenduoti!

Prie mano natūralaus veido, visai linksmai atrodo ir garbanos, kuomet dar švarius plaukus surišu į skirtingų dydžių kasas, o ryte jas išleidus ir kelis kartus prašukavus, gaunu kaip ir vasarinės šukuosenos, kuomet daug maudausi jūroj, efektą. Paprastas būdas greitai atnaujinti išvaizdą, tad dabar kai nustosiu tai daryti, vėl atrodysiu kažkaip kitaip, nes jau pripratau save matyti su bangom ant galvos.

Dar vienas mylimas išvaizdos efektas - auskarai. 2016 metų pabaigoje, kartu su keliais mainų moksleiviais Winterthur'o mieste užmatėme saloną, kur pigai galima prasiverti ausis, tad ilgai negalvojus, pasidariau vieną skylutę viršutinėje ausies dalyje (nes įprastose vietose jau turiu) ir dabar vis mąstau vėl nuvažiuoti bei pasidaryti dar porą papildomai. Labai žaismingai ir gal net truputį paslaptingai atrodo, bent jau mano nuomone.

Vakarai su desertais, gaila ar ne, buvo šiokia tokia priklausomybė šį mėnesį, o ypatingai turbūt reikėtų išskirti "Ovomaltine" šokoladinį kremą, kuris yra oficialus Šveicarijos Nutellos pakaitalas, tik dar geresnis, nes turi savyje traškučius. Man jis taip patinka, kad turbūt savo draugams po šių metų į Lietuvą vešiu šį produktą, o ir jei jūs kur nors užmatysite - būtinai paragaukite. Ir kakavą su juo skanu daryti, ir su uogienės sumuštiniais smaližiauti, o aš ir vieno valgyti nepasikuklinu. Specialiai naują stiklainėlį nusipirkau mėnesio favoritų įrašui, bet galiausiai dėl nepavykusių nuotraukų (dėl to ir matote štai tokį koliažą, haha) valgau sau dabar rašydama, smagu. Taip pat šalia manęs galite išvysti ir puodelį Cupper mėtinės ir imbiero arbatos - jau seniau esu sakius, jog turbot šios įmonės gėrimai man yra patys skaniausi, tačiau Lietuvoje jų produkcija labai brangi, tad turėdama progą, trumpos išvykos į Vokietiją metu, nusipirkau jos ten ir esu labai patenkinta.

Nežinau, ar kada esu labai kalbėjus, kaip "YOUtube" dažnai aš ieškau įkvėpimo ir kiek iš ten esančių žmonių aš daug išmokstu. Šio mėnesio atradimas - Lucy Moon. Kiekvieną dieną peržiūriu po kelis įrašus jų net atrinkinėdama, nes atrodo, kad ji sugeba jaukiai ir įdomiai pašnekėti visomis temomis, be to, tai tampa man puikiu fonu, vakare tvarkantis kambarį. Ji yra viena nuoširdesnių mano sekamų video tinklaraštininkų, kuri tikrai stengiasi kalbėti atvirai ir neparodyti tik savo gražiausiosios pusės. Be įprastu įrašų, kuriuose ji filmuoja savo dienas (jie vadinasi "168 valandos"), jos kanale galima rasti filmukų apie universitetą, alkoholizmą, mėnesio favoritų ir t.t.

Ilgiems vakarams namie nusipirkau  "Netflix" prenumeratą ir negaliu atsidžiaugti - ne tik, kad daugumą filmų bei serialų galiu ir prancūzų kalba žiūrėti, bet ir šiaip dingo rizika kompiuterį užkrėsti virusais pirataujant visokių hitų, o ir viską galiu žiūrėti oficialiai bei palyginus tik minimaliai sumokėti už tai. Juk niekas iš mūsų nenorėtume, kad ir iš mūsų darbus vogtu, tiesa? Tad dėl šventos ramybės ir sąžinės - nebūkit to požiūrio, jog ir taip tie visi aktoriai bei prodiuseriai ir be jūsų pakankamai uždirba...

Ir pabaigai filmas, kurį labai rekomenduočiau žiūrėti jūsų antrąja užsienio kalba, nes daug sudėtingų žodžių nėra, o siužetas gan lengvai suprantamas - "Teenage Cocktail". Filmas yra apie lesbietę merginą, neseniai su šeima atsikrausčiusia į naują miestą. Ten jį greitai susiranda draugę, kurios didžiausia svajonė - išvykti gyventi į Niujorką. Ir tas begališkas pasitikėjimas bei siekimas svajonės visais įmanomais būdais turbūt nebuvo šį kartą išeitis. Galbūt tai nėra filmas, kurį ilgam įsiminsiu bet tą akimirką žiūrint nei nuobodu buvo, nei labai sunku susikoncentruoti, tad nerandant veiklos - štai jums pasiūlymas!

Iki kitų kartų,

Simona

P.S. Labai prašau jūsų nuomonės, ar patinka būtent tokio tipo įrašo? Man pačiai yra visai smagu atrinkti tuos naudotus produktus, bet taip pat jaučiu, jog tai nėra mano tinklaraščio sritis ir nežinau, ar turinį norėčiau pildyti būtent tokiais būdais. Tad jei patiko, o gal patiko, bet kažko trūko - būtinai pasidalinkite su manimi! Ačiū!

Naudotos nuotraukos:
http://www.ovomaltine.ch/ - Ovomaltine produktai;
http://www.moleskine.com/collections/model/le-petit-prince - Mažojo Princo kalendoriai;
https://www.amazon.com/C-Line-Binder-Pockets-Assorted-06650/dp/B00GY3JZSK - "kišenės" segtuvui;
http://www.cupper-teas.de/ - Cupper arbata;
http://www.catrice.eu/en/complexion/concealer/coverstick/catrice-cosmetics/liquid-camouflage-020.html - Catrice minėtasis maskuoklis;
Likusios nuotraukos yra iš oficialių svetainių (Netflix, Eurovizija, Teenage Cocktail, Lucy Moon), asmeninės fotografijos bei UNSPLASH puslapio, kurio nuotraukas galima naudoti savo reikmėmis.

Amerikietiškieji kalneliai kitaip

Šiandiena yra viena iš tų dienų, kuriomis didžiuojuosi, kurios nei vienos sekundės nesigailiu nors buvo tik paprastas ketvirtadienis, daugiausiai praleistas prie telefono. Na, bent jau po vakarienės su savo galbūt nebiologine, bet keistu būdų artima šeima. Dabar, kai atsiguliau į lovą ir kaip visada sau galvoje dėliojausi sekančios dienos planus (vienintelis dar ne iki galo įsisavintas dalykas, dėl kurio sugaištu per daug laiko - neužsirašymas visų jų į darbo kalendorių, kurį visgi turiu), suprantu, kad esu velniokiškai laiminga, bet tą laimę sudaro tiek daug gana kontrastingai atrodančių jausmų kitam žmogui (pavyzdžiui, ne mainų moksleiviui), kad galbūt viso to jis net nepavadintų laime.

Vakar buvo lygiai pusė mano metų čia. Ir nors būdavo akimirkų, kuomet galvodavau, kad galėtų greičiau ateiti vasara, kai jau būsiu išmokusi visus prancūzų kalbos liežuvio laužymo ypatumus, kai turėsiu galimybę nebesistengti užmegzti pokalbių su man neįdomiais žmonėmis vien dėl to, kad treniruočiau kalbą, kai nebereikės bet kokių savęs tobulinimo akademinių tikslų nukelinėti į šalį, kuomet nebereikės būti atsakingai už savo biudžetą, kuomet grįšiu į veganizmą ir kitas gyvenimo tiesas, kuriomis tikiu...

Šie metai, be abejonių, yra vieni sunkiausių gyvenime. Gal ne akademiškai (apart kalbos), bet iš tos pusės, kuomet supranti, kad už savo gyvenimą, už savo emocijas, už savo pasiekimus esi atsakinga pati. Ir taip, tai turbūt yra paprasta tiesa, kurią suvokiame kiekvienas, tačiau patikėkite manimi, visi tai suvokia iš labai skirtingų perspektyvų ir mainų moksleiviai (nenuvertinant kitų personų, nes kaip jau ir gal spėjot pastebėti (bent jau aš tai stengiuosi labai pabrėžti rašydama), nenoriu išskirti nei vienos žmonių grupės, kuriuose visada slepiasi kitaip mąstantieji) tą patirti turi labai anksti. Esu girdėjus, kad kažkas sugeba mainų metus lyginti su atostogomis. Realiai neįsivaizduoju kokiame dviejų savaičių trukmės apsistojime Ispanijos viešbutyje, būtų siūloma eiti į mokyklą, kurioje būtų mokomasi ispanų kalba, bendraujama su vietiniais, taip pat būtų įsiūloma nauja šeima bei pareigos. Per kokį vokeišianą jūs būtumėte su 100% visiškai naujais žmonėmis iš viso pasaulio - jokių pažįstamų bei kuomet jūs turėtumėte iš pagrindų susikurti naują gyvenimą. Pasakykite man, prašau, nes tuomet aš mielai visa tai kartosiu dar daugybę kartų, tuo labiau, jog pasaulyje yra tiek kalbų, tiek kultūrų kokias noriu išmokti.

Kartais būna taip blogai, jog išeini vidurį pamokų iš mokyklos, grįžti namo, valgai, ačiū dievui ne bet kokį šokoladą, o šveicarišką, kuris padeda nuskandinti niurius jausmus, paskambini į Lietuvą draugams - susinervini, jog vėl kalbi lietuviškai, o šie vis tiek nesupranta tavęs taip, kaip norėtum (nors turbūt jau ir supratau, jog jokių iliuzijų, o ypatingai iš žmonių, nereikėtų per daug tikėtis, nes niekas neprivalo elgtis taip, kaip nori tu. Ir normalu, jog jiems nerūpi), tada dar prisimeni, jog praleistas pamokas reikės pateisinti. 

Bet yra dienų, kuomet tavo draugė, gyvenanti kitame šalies pakraštyje, atvažiuoja pamatyti tavęs kartu su sušiais (o čia juos valgyti didelė šventė, nes prieigos su jūra Šveicarija neturi ir net vietiniams tai yra gana prabangus užkandis), paguosti bei pasiguosti ir galų gale vakare dar suplanuojate spontanišką kelionę į Berną. 

Šiandien aš esu labai pavargus, rytoj laukia naujų potyrių pilna diena, miegoti liko penkios valandos, bet atsigulus į lovą mintyse sau dėlioju žodžių darinius, kuriais nupasakočiau savo jausmus dienoraštyje arba tinklaraštyje. Gera suprasti, jog kad ir kokiame rašymo lygyje ar stiliuje būčiau*, paslapčiomis, bandydama savęs pernelyg neišaukštinti šioje sferoje ir tik atsargiai sakydama draugams bei SAU, kad mėgstu save išreikšti rašydama, šio hobio nepamirštu.

*Tiesiog manau, kad prieš metus rašiau įdomesne plunksna kitiems. Nors dabar daug labiau mėgaujuosi savo veikla, kartais atrodo, kad dabartiniu stiliumi kitų žmonių nesudominsiu (o sakyti, kad rašau tik sau būtų nelogiška, turint omeny, jog giliai širdyje svajoju su visu šiuo reikalu sieti ateitį).

Gyvenu naujų patirčių karuselėje, kur emocijos yra stiprios kaip niekad ir kiekvieną kartą, pamąsčius, kad galbūt jau visai būtų smagu grįžti, prisimenu, kiek daug čia dar nespėjau pamatyti bei atlikti, susiplanuoju artimiausią savaitgalį ir nuostabių žmonių, iš visokių Venesuelų ar net Latvijų padedama, gyvenu kol kas nuostabiausius savo metus.

Simona

Mano dienos kaip šventės keliaujant!

Man žiemos atostogos tesėsi 3 savaites ir dar 2 dienas. Tos dvi dienos buvo praleistos lovoje, stipriai sergant ir prisimenant visas nuostabias dienas, kurios atnešė daug kelionių, daug pamąstymų ir netgi, pasigirsiu, naują idėją "knygai" (tačiau žinant mano pomėgį jas greit užmiršti, pasirašau sau kaip ir mažytį pažadą, jog stengsiuosi bent kartą per savaitę prie jos prisėsti ir išlieti mintis). Šį kartą traukiniuose praleidau dar daugiau laiko nei per rudens atostogas, bet ar gi Milanas, pasiekiamas už 10 frankų (į abi puses) sustabdys troškimą atsikelti 4 valandą ryto ir su pačia šauniausia kompanija sėdėti 10 valandų (į abi puses) traukinyje?

Dvi pirmos nuotraukos iš Lugano, trečioji iš to brangaus pastato su "Pradomis" iš Milano, ketvirtosios nuotraukos pastate įvykdžiau vieną savo svajonių, o penktoji nuotrauka padaryta slidinėjimo kurorte - Grindelwald.

Pirmasis savaitgalis - Kūčios (na, čia jos taip nevadinamos, bet mono lietuviška širdis rėkia šį žodį) bei Kalėdos ir antra jų diena, kuomet jau kepiau bulvynius blynus, valgiau sūrelius ir buvau labai laiminga.

Gruodžio 27ąją dieną su drauge iš Argentinos (turbūt labiau pažįstama, bet jeigu klausiat, iš kur aš atrandu vis naujų žmonių, kurie norėtų pasidalyti kompanija, atsakymas paprastas - parašau jiems. Šveicarijoje tapau tikrai drąsesnė bendravime ir dabar jau visai nebaisu parašyti menkai pažįstamam žmogui ir pasiūlyti išlipti iš žodžio "menkai") nusprendėme nuvažiuoti pirmą kartą iki itališkosios Šveicarijos dalies. Dar prieš važiuojant žinojau, jog temperatūra ten visai kitokia nei kantone, kuriame gyvenu aš, bet žiemos vidury, kai jau matėme daugybę sniego, nesitikėjome išvysti 18 laipsnių ir saulės danguje. Bet taip jau nutiko ir galbūt vien dėl to, Lugano turbūt yra mylimiausias mano miestas čia. Trumpai pasivaikščiojome ir apžiūrėjome vietines gatveles, pilnas tų prabangių parduotuvių (oi sunkiai raitosi šis žodis ant mano liežuvio, žinant, ką mačiau sekančią dieną), nepraleidome progos sukirsti picų (nes juk beveik Italija) bei tų kreminių ledų, pavadinimu "Gelato". Nemeluosiu, pasijutau kaip vasarą, kuomet su tėvais ir važiuojame dažniausiai į kokią Italiją ar Prancūziją. Vienas iš nedaugelio atvejų, kai mainuose tikrai pasijutau kaip paprastose atostogose. Vieno karto užteko - pasidžiaugėm, išleidom truputį per daug pinigų, bet dieną užskaitėm, nes kartu aplankėme dar ir vieną meno parodą bei pamatėm, jog gulbės čia labai drąsios - kapnoja parke būriais ant žolytės ir mėgaujasi brangesniu itališku gyvenimu.

Lugano.

Trečiadienis buvo planuotas turbūt ilgiau negu mėnesį, bet visos svajos išdegė ir diena taip pat buvo užskaityta dešimties balų sistemoje. Vos atvykus į Šveicariją sužinojau, jog beveik visi mainų moksleiviai bent kartą nuvažiuoja į Milaną, kuris palyginus nėra taip toli, o ir nežinia ar pasitaikys kada proga sugrįžti. Tad ir įsirašiau šį miestą į būtiniausiųjų aplankyti per šiuos metus sąrašą (tiesa, net ir neišbraukiau, nes tikiuosi sugrįžti ir pavasarį) ir pagaliau tą progą atėjo. Pirmiausia, tai teko prisiminti kaip gerai, jog turi pažinčių visame pasaulyje. Vienas berniukas iš Hondūro turėjo pažįstamą Italijoje, be kurios mes turbūt net nebūtume išėję iš centro ribų (kurias tikrai vertai pamatyti) bei paragavę itališkųjų (pavadinimo ieškojau 20 minučių, bet taip ir neradau)kalorijų bombų, kurios kitais žodžiais yra spurgos, kurių viduje yra picos įdaras. Eilėje dėl šito skanumyno stovėjome 40 minučių ir turbūt sekantį kartą stovėsiu vėl ten pat, nes nemanau, kad dar kur nors kitur tokį maistą rasiu. Nepasakyčiau, kad miestas paliko didelį žavesį apart maistinės dalies, nes to vidurio Italijos jaukumo trūko, o ir turistų buvo labai daug (ilgai laukėme, kad gautume nuotrauką prie Duomo Katedros, neįsivaizduoju kaip kiti tas nuotraukas padaro taip, kad atrodo, jog jie ten stovi vieni. O gal ir stovi, mes tik netinkamą metą kelionei pasirinkome), bet mes neįėjome į pačią bažnyčią ir taip pat nespėjome apsipirkti, Tad iki pavasario, Milane!

Milanas.

Sekanti diena išliks dar ilgai, net jei labai to nenorėsiu (bet šiuo atveju - noriu), Su keliomis pašėlusiomis merginomis susitarėme susitikti Winterthur mieste, kuriame anksčiau nebuvome, o pamatyti tos Šveicarijos juk norisi kuo daugiau. Tai ir nuvažiavome! Pirmiausiai susiradome kavos užeiginę (tiesą pasakius, Šveicarijoje man jų pristinga - tų jaukių, ne Starbucksinių vietų, kur kavą su gražiais piešinukais iš grietinėlės paduoda plačiuose puodeliuose, o dar nemokamai ir sausainėlį prideda), kurioje turėjome pokalbį su viena iš nedaugelio šios šalies benamių. Turbūt apie atsitiktinius žmones ir jų istorijas man reikės parašyti kitą kartą, nes tokių "netyčiniu" pokalbiu paskutiniu metu mano gyvenime ir netrūksta. O ir aš dėl to labai džiaugiuosi - įdomiau gyventi. Vėliau sukaupusios drąsą susiradome auskarų vėrimo mums rekomenduotą parduotuvę ir... bent jau aš, išpildžiau vieną iš savo svajonių - turėti ne tik vieną auskarą ausyje. Ir tiesą pasakius, dabar jau planuoju ten sugrįžti ir gauti daugiau, o ateityje visai žavu būtų turėti ir nosyje. Bent jau man šis aksesuaras labai asocijuojasi su įdomiu žmogumi, kuris gyvenime nesivadovauja stereotipais. Žinoma, tėvai manęs už šį poelgį nesveikina, bet prie idėjos pratinu ir tikiuosi, kad šis velniokiškas noras irgi kada nors išsipildys. Vėliau dar pavaikščiojome senamiesčiu, aplankėme kelias dėvėtų drabužių parduotuves ir laimingos patraukėme namo, su pradurtomis ausimis ir jas slepiančiais plaukais (nes dar nežinau, ar reikėtų apie tai pasakyti savo host tėvams, haha).

Penktadienį, po visų šių kelionių praleidau namuose rašydama apie tikslus kitiems metams, o šeštadienį, paskutinę metų dieną buvau pasirengusi naujuosius sutikti su smagia kompanija. Septintą vakaro išvažiavau iš namų į Sierre miestelį, iš kurio dar turėjom pasigauti keltuvą į kalnus ir nuvažiuoti į patį aukščiausiąjį tašką. Dabar galėčiau įterpti vieną iš savo juokelių, kad oh, I started my New Years so high ir tuomet net niekas nesijuoktų, bet iš tiesų, buvo puiku - 20 vaikų iš įvairiausių pasaulio kampelių kartu su savo šalies muzika (grojaraštį sudarinėjome visi ir įtraukėme po keletą savo kalbos ar savo šalies artistų dainų) ir su smagiais žaidimais. Žinau tik tiek, jog jei būčiau prisižadėjusi šiais metais pradėti sportuoti, savo pažadą būčiau jau pradėjusi vykdyti iškart po vidurnakčio, kai visi labai daug šokom. Ir dar turėjome įdomius balkano pokalbius, žiūrint kaip mėnulis atsišviečia į sušalusį kalnų ežerą. O sekmadienį ryte, nuvažiavome ir apžiūrėti vis dar miegančio Lausanne miesto, kuris buvo ištuštėjęs ir gatvėse žmonių beveik nebuvo. Turbūt stipriai naujuosius metus sutiko...

Naujųjų metų akimirkos.

Pirmadienį vėl pasiėmiau "laisvadienį", kuomet spėjau išsimiegoti ir vėl pasiruošti kelionėmis, o antradienį manęs laukė vėl naujas žmogus ir du nauji, kurortiniai miesteliai. Su mergina iš Portugalijos nusprendėme nuvažiuoti iki Grindelwald, o poto, pamačiusios, jog be pasivaikščiojimų po slidinėjimo miestelį, nieko pigaus ir neberasime (nors turėjume labai skanius pietus vietinėje valgykloje su labai nevalgyklinėmis kainomis), nusprendėme nuvažiuoti iki Zermatt'o, pasižyminčiu kaip ekologiškiausiu Šveicarijos miestu vien dėl to, jog tai yra laisva zona nuo mašinų. Labai smagu žiūrėti į tuos elektrinius "taxi" bei eiti skersai išilgai gatvėmis, nebijant, jog kažkas į tave įvažiuos. O turbūt labiausiai pasauliniu mastu šis mažas taškelis Šveicarijos pietuose žinomas dėl Matterhorn'o kalno, kuris kartu su kitomis alpėmis susiformavo prieš 50 mln. metų, o dabar puošia "Toblerone" saldainius. Kalną pamatėme tamsoje, tad padarėme labai nekokybiškas nuotraukas, taip pat, bent jau aš, pasirašiau sau pasižadėjimą sugrįžti ten ir vasarėjant, nes vaizdai turėtų būti dar labiau nepakartojami. Bet pati diena turbūt labiau įsiminė ne vietomis, o asmenybe, su kuria keliavau - turbūt pirmą kartą gyvenime sutikau žmogus, su kuriuo mūsų mintys ir mūsų troškimai gyvenime visiškai sutapo, tad puikiai dar viena kita savo žiniomis prapletėme mumis dominančiomis temomis. Nuostabus jausmas, truputis keistas ir kiek neįprastas.

Zermatt pagrindinė gatvė.

Trečiadienį jau antrą kartą per savo mainus įsiruošiau į Vokietiją, kartu su kita lietuve ir moldoviete. Tiesa pasakius, net miestelio pavadinimo neatsimenu, nes nuvažiavome ten tik apsipirkti (juodi džinsai buvo turbūt vienintelis padorus pirkinys, nes visą kitą dalį sudarė batonėliai, šokoladinis kremas bei gėrimai, haha) bei skaniai pavalgyti kinietiško maisto, kuris mums Šveicarijoje neįperkamas. Apjungiant ir ketvirtadienio dieną, kuri vėl, laukė užsienyje (nes Šveicarija turbūt jau tapo namais), su didesne kompanija patraukėme į Lichtenšteiną. Tiesa, ši kelionė buvo labiau tam, jog galėtume padėti kryžiuką, kad ten buvome, nes labai daug kažko nepamatėme dėl žvarbaus oro - užlipome iki pilies dideliu didelius ir labai įspūdingu kalnu, bet šioji buvo uždaryta, tad nusileidome žemyn, išgėrėme kavos susišildymui ir patraukėme namo. Turbūt įspūdingiausias šios kelionės dalykas buvo matyti žmones iš pietinių šalių ir jų akyse džiaugsmą dėl sniego - kaip jie jį valgė, graibė ir visai nejautė jokio šalčio.

Lichtenšteinas.

Penktadienį į svečius pasikviečiau lietuvę, kuriai aprodžiau apylinkes, kuriose aš gyvenu bei taip pat suvalgėme kūčiukų su šveicarišku šokolado kremu, nusipirkome ilgai burnoje neturėtų vadinamųjų "bomžpakių" bei žiūrėjome LRT, nes buvome pasiilgusios lietuviškos televizijos. Sentimentalus vakaras, sementali nakvynė besikalbant, kai bus smagu sekančią savaitę SKI CAMP stovykloje.

O paskutinį šeštadienį, prieš didijį nuotykį, praleidau vėl gi namie, kraudamasi lagaminus bei žiūrėdama pirmąją "Eurovizijos" laidą, kurioje, beje, dainavo ir mano klasiokė Paula. 

Kokios buvo Jūsų atostogos - produktyvios, ar pilnos draugų, gal visą laiką mokėtės, o galbūt, kaip ir aš, įgyvendinote kokius nors senus savo tikslus?
Simona.

Išmokau slidinėti ir ispanų per savaitę SKICAMP2017

Aš labai mėgstu kažką naujo patirti, bet labai nemėgstu pačios pradžios, konkurencijos ir šiaip įvairių sambrūzdžių, kurie man tik įvaro stresą. Labai sunku papasakoti, kas nutiko per šią savaitę, kai išmokau susitvarkyti su savimi ir nesigrūsti ten, kur nereikia, bet visas gyvenimiškas pamokas, naujus draugus ir naujas veiklas nuveikė dėsnis, jog YFU Šveicarijos vidurio stovykla buvo pamokų metu, tad ir vėl išėjo taip, kad atostogas turėjau netgi trejas savaites (apie pirmąsias dvi - sekančiame įraše), o ta trečioji, brangiausioji ir nelabai laukiama ką tik praėjo, palikusi geriausius įspūdžius turbūt iš visų kol kas praėjusių mainų metų. Labai nemėgstu to aukščiausiojo būdvardžio, bet tikrai, vis dar negaliu patikėti, kad rytoj nereikės keltis 7:30 ir vėl prašyti savanorių, kad padėtų susegti slidinėjimo batus, ko taip ir neišmokau per visas keturias dienas.

Su pradedančiaisiais mėgautis kalnų pramogomis.

Viena iš išvadų - neatsisakykite galimybių tik dėl baimės, kad tai nebus labai smagu (ar naudinga. Nebent tikrai žinote, kad tai nebus naudinga - tuomet ir negaiškite savo laiko). Aš žinau, kad šis patarimas nėra labai naujas, bet aš esu tokia laiminga, jog buvau įkalbėta draugų važiuoti ir patirti viską, ką patyriau per šią savaitę!

Pirmąją dieną (sekmadienį) susirinkome į sesijų grupes, kurias turėjome ir rudens stovykloje bei greitai aptarėme, kaip mums sekasi, ar turime kokių nors problemų ir kokie galėtų būti sprendimų būdai. Pakankamai įprasti dalykai, bet viskas jau prancūzų kalba, kuria nors ir labai abejojau bei nepasitikėjau, bet pasirodo, kad nesu tokia jau prasta. 

Įdomus faktas, jog visas naktis, šioje stovykloje, lova dalinausi su dar dvejomis aukščiausiomis panelės (ir kaip taip burtai nulėmė, jog mes kartu - neįsivaizduoju) bei sniegu. Žinot tas dviaukštes lovas? Tai mes turėjome tokias triaukštes, ir žinoma, mums krito likimas, jog net normaliai sėdėti nagalėjome, nes galvos rėmėsi į stogą bei į langą, iš kurio vos atidarius, ant čiužinių krisdavo sniegas. Ir gal skamba nejuokingai, bet naktį žaisti sniego karą, o ryte braidžioti šlapiomis grindimis yra labai smagu.

Didžiausias šios savaitės tikslas - išmokti slidinėti. Žinoma, buvo tokių, kurie pasirinko snieglentes bei jau mokėjo čiuožinėti nuolydžiuose, bet man tai buvo vienas iš 100 tikslų, tad labai džiaugiuosi, jog dabar jau galiu sakyti, kad kartais sugebu nučiuožti ir be griuvimų (nors jei griūnu, visada trasos pabaigoje ir visada į didelę pūsnį sniego, tad viskas gerai, nieko nesusilaužau). Vis dar negaliu patikėti, kad prieš savaitę to nesugebėjau daryti ir turbūt amžinai liksiu dėkinga savanoriams, kurie neleisdavo vidury pamokos man eiti pailsėti, daug kartų traukė iš sniego, užseginėjo batus ir vistiek sugebėdavo pasakyti, kad tobulėju bei esu tikrai šaunuolė. Gėda pripažinti, bet būtent šioje gyvenimo situacijoje ir sulaukiau daugiausiai komplimentų. 

Visa savaitė turėjo tiek daug sementalių akimirkų, pradedant pietumis, kuomet kiekvieną dieną, 12 valandą susirinkdavome salėje bei valgydavome biudžetinį, bet labai skanų maistą (nors turbūt mangai su kremu bei rauginti agurkėliai su brie sūriu neskamba taip blogai, tiesa?), po slidinėjimo grįždavome į savo namelį, kur vakarienei visada būdavo salotos su rimtesniu patiekalu. Bet šveicarai visada valgo jas pirmiausia bei bent jau mums jas patiekdavo su skaniu skaniu prancūzišku padažu ir mes visada prašydavome jų papildymo kol galiausiai jau tam kitam patiekalui net vietos skrandyje nebebuvo, haha. Vakarais eidavome į kiemą dainuoti, o vėliau žaisti loginius stalo žaidimus, kurie mus taip suartino - pralaimėdavusieji darydavo mums naminės arbatos. Aš taip nenoriu viso to pamiršti ir taip nenoriu patikėti, jog tai baigės - jūs net neįsivaizduojat.

Paskutinį vakarą kartu, YFU po vakarienės mums leido apsilankyti vietiniame, Šerloko Holmso (dar neišsiaiškinau kuo šis dalyvis susijęs su Šveicarija, bet greitai kortos bus atskleistos) pub'e, kur paskutinį kartą atsišokome, nusipirkome brangiausio mano gyvenime vyno (šiaip paprastai perku patį pigiausią, už kokius 3 frankus, tačiau šį kartą, kartu su este sumokėjome 42 ir dar kažkas pusę butelio išgėrė, bet kadangi vėliau visi dalinosi savo gėrimais vieni su kitais - niekas neputojo, juk "šeimai" negailėsi) ir dar kartą šokome. Grįžome atgal paryčiais, riebaluotais plaukais ir labai geromis emocijomis vedami.

Dar kuo labai džiaugiuosi - jog nors ir visus pažinojau, pradėjau bendrauti ne su vien tais pačiais žmonėmis. Ir atradau tiek naujų asmenybių su kuriomis turime dar kiek daugiau nei penkis mėnesius. Nors skamba kaip didelis laiko tarpas, tie pusė metų praėjo neįtikėtinai greitai. Ir jau noriu ašaryte nubraukti kai pagalvoju kaip bus sunku visus šiuos žmonės palikti, o Lietuvoj tęsti gyvenimą, pilną nuotykiu.

2016 geriausieji bei viltys 2017

If you want things you've never had, you must be willing to do something you've never had

-Thomas Jefferson
(kad ir kaip tos merginų nuotraukos socialiniuose tinkluose su giliomis frazėmis (gaila, kad tik be autorių) mane erzintų, šį perliuką atradau būtent ten. Ir manau, jog šią frazę galima pritaikyti visų žmonių svajonėms - būtent dėl universalumo ir sugebėjimo jos pritaikyti sau, aš ja labai žaviuosi).

Vasaros kelionė su šeima į Siciliją.

Paskutinį 2015 metų trečiadienį, kartu su savo labai pasiilgtomis draugėmis, Rugile ir Austėja iš Lietuvos, sėdėjome kavos užeigoje ir visais įmanomais būdais keikėme praėjusius metus. Kaikėme taip, jos prisižadėjome, kad 2016 bus geresni. Ir man, tikrai pasisekė šioje užduotyje - susiėmiau į nagą (koks juokingas frazeologizmas) irr.. pradėjau veikti, veikti, veikti bei keliauti savo svajonių link. Ir tikiu, jog 2017aisiais bus dar daugiau galimybių, dar daugiau svajonių išsipildymų, dar daugiau gyvenimo pamokų. Linkiu to ir Jums, palikdama sau trumpą priminimą ateičiai, jog paauglystėje ne tik spuogus spaudžiausi, kad berniukams gražesnė būčiau, dariau ir daugiau. 

Išbandžiau save politinėje veikloje bei įvairiose organizacijoje su kuriomis stengiausi kurti gražesnį rytojų. Vienu metu galvojau, jog būtų smagu savo gyvenimą tikslus pakreipti link politikos, bet per paskutinius mėnesius pagalvojau, jog nenorėčiau sėdėti seime ar kokioje dar nors įstaigoje, kur problemos sprendžiamos tik iš viršaus: beveik nepažįstant tikrų istorijų ir žinant politikų darbo kiekį, o ypatingai Europos Parlamente, sprendimai priimami net neįsigilinus į problemas. Ir tai logiška - kitaip jie nespėtų. Kita vertus, mane domina Pasaulis ir jo suteikiami iššūkiai mums, tad visai norėčiau nerti į sferą, kur būtų galima padėti, kažkur ten, kur labiau reikalinga niša. Tad mažytis tikslas, o gal motyvacija sau - nenustoti domėtis. Ir būti kuo labiau atvirai naujovėms, nes būtent dėl tokio požiūrio esu ten, kur esu dabar. Domėtis politika, įsitraukti į veiklas, diskutuoti ir dirbti taip, kad tos diskusijos išsipildytų - štai mano tikslai, kuriuos jau pradėjau įgyvendinti nuo 2016 metų.

Su tuo pačiu - pradėti vėl skaityti. Ir skaityti ne tik grožinę literatūrą, o jeigu jau mano rankose ji - tikiuosi, jog knyga bus anglų arba prancūzų kalbomis. Nors turint omeny, jog šiais metais nevartoju tiek daug lietuvių šnekos, o tvarkingus sakinius lietuvių kalba man vis sunkiau sekasi užrašyti (nors ir anksčiau taisyklių nepaisčiau), nepakenktų ir mano dabartinė skaitoma knyga - "50 pilkų atspalvių" mano mylima gimta kalba. Esmė ta, kad yra tikrai nemažai knygų, kurias noriu perskaityti, tačiau jeigu kūrinys nėra sunkus, kodėl gi nepaskaičius jo užsienio kalba ir nepatobulinus žodyno? O lietuvių kalbos knygos ir rimtos knygos turbūt mane atseks tik vasarą, kai pagaliau bus galima įmanoma nusipirkti sūrelių. Tada ir skaityti pradėsiu labiau, nes nuo rugpjūčio perskaičiau tik vieną knygą, o mano dabartinė erotinė literatūra turbūt nebūtų taip lengvai suprantama ir lietuvių kalba (bet jus pagalvokite, kokį gerą kalbos žodyną turėsiu - galbūt pagaliau atrasiu bendrų temų su savo klasiokais berniukais šveicarais?).

Le monde est à moi? Ou c'est la vie?

Aplankiau Graikiją, Šveicariją, Prancūziją, Vokietiją, Italiją. Ir kažkodėl sau mintyse sakau, jog tai nėra pakankamai, nors žinau, jog turėčiau būti net ir labai dėkinga už šias šalis, tuo labiau, jog ne po kelias dienas svečiavausi ir Lietuvoj nebuvau daugiau nei pusę metų, bet mainai yra visai kas kita nei kelionės ir to visiškai negalima prilyginti su mano dienomis Graikijoje ar Sicilijoje. Turbūt tai yra dar geriau, nes mano vienas didžiausių tikslų gyvenime yra pagyventi ne tik Lietuvoje. Nežinau, ar tai galima vadinti emigracija (tiems, kurie jau spėjo prilipdyti man šią etiketę), nes savoje gimtinėje norėčiau irgi gyventi tačiau žinau, jog paprastų kelionių man gyvenime neužteks. O kalbant apie naujuosius metus, kadangi šiuo metu gyvenu tikrai palankioje pozicijoje žemėlapyje, labai norėčiau aplankyti Austriją ir Lichtenšteiną (nes čia dar nebuvau) bei pratęsti savo trumpas keliones į Prancūziją, Italiją bei Vokietiją. Vasarą labai tikiuosi nuvykti į Taizė stovyklą (žiemą irgi planuoju, nes 2017 bazė įsikurs Basel, Šveicarijoje ir būtų labai smagu spėti aplankyti savo host šeimą bei naujuosius mainų moksleivius (newbies, jie jau po mėnesio atvyksta čia!), kurie tuo metu jau skaičiuos paskutines dienas (nes atvyks žiemą ir išvyks žiemą), be to jau 100 procentų važiuoju ir į Čekiją, Prahą dėl Robbie Williams koncerto (Kalėdų dovana nuo tikrųjų tėvelių), o jei labai pasiseks, tikiuosi aplankyti savo mainų draugus iš Latvijos, Estijos ir Suomijos. Ir gal rudens atostogoms nuvykti kur nors už Europos ribų su šeima, bet čia jau ne mano rankose. Vienintelė problema - finansai, tad vienas pagrindinių tikslų ir yra suvokti, jog turiu kaip prioritetą išsikelti keliones ir nebepirkti visokių smulkmenų, nes kaip ten sakoma, vienintelis dalykas, kuris gali padaryti mus turtingesniais ir yra kelionės? Turbūt. Turbūt patirtys ir kelionės.

Strasbūras - mano mylimiausias didmiestis Prancūzijoj (matot, kaip gražiai aš sužaidžiau, pasakydama aukščiausiąjį būdvardį? Iš tikro aš net Paryžiui nebuvus, ar kokioj Nicoj. Puikus pavyzdys, kodėl aš šio tipo žodžių nemėgstu, bet apie tai jūs dar būtinai išvysit įrašą čia 2017 metais. Pažadas? Geriausias pažadas).

Tapti vegane. Apie tai aš kalbėjau tiek daug kartų ir man yra labai sunku apie tai kalbėti be paniekos sau dabar, kai aš vartoju cholesterolį turbūt kiekvieną dieną. Labai tikiuosi, jog per pirmąsias dienas grįžus į Lietuvą sugebėsiu vėl pradėti maitintis augaliniu maistu (pati to labai laukiu, tiesiog nenoriu, jog staigus pokyčiai atsilieptų sveikatai) ir atgal "virsti" vegane, nors turbūt nuo manęs šį "titulą" reikėtų kuo greičiau nuplėšti, nes tikrieji veganai niekada nesugrįžtu prie įprastos šiuolaikinei visuomenei mitybos. Bet apie veganizmą aš kalbu ne tik iš mitybinės pusės: nors drabužių su jokiais kailiais nenešioju, tačiau beveik esu tikra, kad mano kosmetikoje įmanoma rasti priemonių, kurios buvo eksperimentuotos su gyvūnais. Ir žinau, jog daugelis atsakys, kad geriau eksperimentuoti su gyvūnais nei su žmonėmis, tad turbūt vienintelis atsakas būtų - rinkitės kuo natūralesnę kosmetiką. Tuomet ir tai pačiai gamtai bus geriau, kuri bent jau man, tikrai rūpi. Prie to pačio - noriu labiau pasidomėti "Zero Waste" bei minimalizmo temomis. Apskritai, paskutiniu metu pradėjau žiūrėti labai daug dokumentinių filmų (apie vieno nepopuliaresnio, bet tikrai verto dėmesio apžvalgą rasite čia), Ted'o kalbų bei turiu dar didesnį sąrašą tų, kuriuos noriu pamatyti, į juos įsigilinti suprasti ir kartu padaryti pažangą savo požiūriu į pasauliu. Taip pat ir toliau domėtis filosofine politika, kuri paskutiniu metu mane labai įtraukė. Net nežinau, ar yra toks terminas, bet kitaip jos pavadinti turbūt negalėčiau. Tikiuosi ir definiciją per metus išrasti, haha.

Vietinis Lugano turgelis. Ir nors šioje nuotraukoje nėra matyti neįprastų vaisių, Šveicarijoj tokių nėra labai sunku atrasti. Galbūt jie nėra nežinomi (drakono vaisiai, papajos ir t.t.), bet mano pačios, deja, neragauti. Ir kada, jei ne dabar?

Mano didžiausias tikslas yra tiesiog pradėti gyventi su savo vertybėmis ir įsitikinimais. Toliau domėsiuos, skaitysiu, keliausiu ir džiaugsiuosi kiekviena akimirka. Turėjau nuostabius 2016, tad tikiuosi, jog šiais metais savimi nenusivilsiu, o ir jeigu, tai bent jau išmoksiu šiokią tokią gyvenimo pamoką, kaip nenusivilti kitą kartą. O 2017 būtinai dalinsiuosi su jumis!

Su paskutiniu pažadu šiandien,
Simona.