Adaptacija į naujus laikus: gimtadienis, krikštynos

Ruduo jau įsibegėja, bet ačiū dievui, kol kas dar nedepresiška melodija: oras už lango neverčia apsigobti 9 sluoksniais megztinių, kad išsaugotume šiltą oro masę prie savo kūno (ir kas sakė, jog fizikos niekur nepanaudosi), Kudirkos aikštėje suoliukai būna jau pašildyti kitų žmonių kūnais ir nereikia to daryti pačiam, o coffee inn'e dar galiu mėgautis šaltomis kavomis, kurios yra kur kas skanesnės.

Pirmosios dovanos
džiaugsmai.

Veiklos kol kas taip pat netrūksta - neseniai praūžęs gimtadienis padovanoji ne tik kalną dovanų, bet ir staigmenų.

Rugsėjo vienuoliktą, atsikėlusi anksti ryte, tęsiai savo platinę tradiciją, jog gimtadienio rytą privalu skaniai pavalgyti ir peržiūrėti kokį nors linksmą filmą/serialą. Mano kūno formoms "nuskilo": dar ir antrą kartą papusryčiavau su šeima. Vėliau nuvedžiau sesę į darželį (sugebėdama jame palikti telefoną, tad teko grįžti antrą syk ir vos nepavėluoti į pamokas) ir atėjau į mokyklą, kur gavau eilę apkabinimų bei pirmąją dovaną nuo klasės draugės Adelės (visas dovanas po kurio laiko pamatysite http://charlottemidnight.blogspot.lt/). Toliau sekė įprastos pamokos, kurios gimtadienio dieną neprailgo, nes labai laukiau Rugilės (mokosi kitoje gimnazijoje, bet pažadėjo atvykti), o ir mokykloje dauguma pirmokų sveikino (net iš paralelinės klasės sulaukiau gimtadienio dainos).

Tą penktadienį išėjusi iš mokyklos buvau pasiryžusi susitikti su Rugile, tačiau šalia jos dar pastebėjau buvusius bendraklasius. Ir jau net nežinau, kiek kartų apie juos rašiau čia, kiek kartų jie mane stebino, tačiau tam dar negresia pabaiga - drąsiai sakau, jog to visiškai nesitikėjau. Visi tie sveikinimai, gėlės, šypsenos ir padrąsinimai - vau. Net ir dabartinis klasiokas prisijungė prie mūsų būrio, padovanodamas 31 centą (kuriuos iškeičiau į skanią bandelę valgykloje). Visi kartu nuvykome iki "Čili picos", kurioje papietavome, apkalbėjome sekančios dienos planus ir išsiskirstėme. Grįžusi namo paruošiau stalą maisto ir atvyko giminės, su kuriomis turėjau progą suvalgyti kibinų ir skanaus sūrio pyrago bei būti pasveikinta. Penkioliktasis gimtadienis praėjo gan sklandžiai ir nuotaikingai, turiu pasakyti.

Kitą rytą, rugsėjo 12ąją su klasiokais susitikau Vilniaus trukinių stoty - kitos dovanos ir mano dovana jiems - nuotaikinga kelionė į Trakus su traukiniu. Šiame mieste nusipirkome daug maisto ir miškuose atradome gražią, žmonių pernelyg neaptikinėtą vietą, kurioje ir ežere išsimaudėme, ir į medžius lipome, ir daug juokėmės, ir daug valgėme. Iki vakaro. Kuomet dar nuėjome į buvusį antikvariatą, sužaidėme tinklinį, bulvę. O atgal grįždami į sostinę, susipažinome su italais, kurie Lietuvoje lankosi pagal Erasmus programą ir nuo to laiko, netyčiomis, net kelis kartus sutikome juos mieste. Į Vilnių grįžome į buvusio klasės draugo namus, kuriuose tęsėme gimtadienį ir tik paryčiais nuėjome miegoti, nors jau sekmadienio dieną teko daryti visus namų darbus ir eiti į kino filmą "Bėgantis labirintu: išmėginimai ugnimi".

 

Kita smagi diena, neseniai prabėgusi itin greitai prieš akis: Vilniaus Užupio gimnazijos pirmokų krikštynos. Pagaliau baigėsi ruošimasis, koridoriuose girdimas "fuksų" žodis - dabar jau esame mokyklos dalis, iškentusi viską, ką mums buvo paruošę antrokai. O jie tikrai buvo.

dar prieš viską atrodėme visai nieko vaikai (aš pritūpusi, su žalsvu megztuku)

Nuo 8 ryto valandą repetavome savo vaidinimą, vėliau rinkomes į klasę ir ruošėmes orentaciniui žaidimui, kurio metu turėjome galimybę vaikščioti po visą Vilniaus centrą. Prieš tai pasportavę vidiniame mokyklos kieme išsiskirstėme į grupeles, gavome užuominas ir per tris valandas patyrėme daug visko - pradėkime nuo to, jog atrodėme kaip tikri pyragėliai - miltai, aliejus ir kitokie maisto produktai buvo ant mūsų kūno, skrandyje taip pat buvo įvairių, tik gurmanams skirtų gardėsių. O gurmanų mūsų mokykloj maža. Turėjome galimybę atsidurti turistų telefonų ekranuose, prisiminti Justino Bieberio dainas vaikštant žąsyte aplink fontanus bei paminklus. Ir tie įsikūnijimai į šunelius lenktyniaujant purve, visiškai sugadinti batai atnešė daug džiaugsmo ir sąskaitoje daug nulių (kai reikės mokėti už vandens paslaugas, nes iš plaukų išplauti tešlą nėra lengva), bet tikrai buvo verta.

Vėliau turėjome valandą su pusę laisvo laiko, kuriuo metu turėjome apsiprausti ir pasiruošti oficialiai daliai aktų salėje, tačiau tai nebuvo lengva, turint omeny, jog mano namuose apsitvarkyti susirinko dar trys merginos, kurios švelniai tariant atrodė tragiškai. Net ir negaliu sakyti, jog apsitvarkėme iki galo - vakare būnant mieste už savo ausies radau ir glitimo gumulėlių. Bet bent jau tai akimirkai suspėjome pasiruošti dar ir pavalgiusios makaronų, nes buvome alkanos.

 

Šių metų renginio tema - stichijos. Mintis, ugnis, žemė, vanduo ir oras - visą tai buvo galima pritaikyti ir mokyklos vertybėms, būtent tai visos klasės ir turėjo parodyti savo vaidinimuose (arba kitaip tariant prisistatymuose mokyklai). Ceremonija buvo įspūdinga - tamsoje švytinčios neoninės spalvos, garsi muzika ir nuotaikingi prisistatymai. Puiki įžanga į vakarą.

Po oficialiosios dalies gavome vėl laisvo laiko, per kurį grįžau namo apsitvarkyti, o vėliau nuėjome iki centro pasivaikščioti. 18 valandą vakaro vėl grįžome į mokyklą, į tą pačią aktų salėje, kurioje vyko diskoteka. Nors pradžioje buvo mažai žmonių ir niekas nešoko, vakarėjant "išsitaškėme" kaip reikia - buvau raudona raudona. Dėl to galiausiai, maža grupelė mūsų nuėjome atgal iki centro, rimčiausio restorano rimčiausiems žmonėms - "McDonald's", nes kaip vienas žmogus pasakė "Pirma masė, o po to vėl masė".

 

Dienos puikios, tikiuosi, jog tokiu ritmu ir praeis šešioliktieji mano gyvenimo metai.

Iki kitų kartų,

Simona.