Italija - vieta, kur sužinoma, jog Lietuva yra Europoje

Florencijoje.

Ir ta šalis, kurioje vynuogynai tęsiasi ištisus kilometrus bei ledų suvalgoma daugiau nei "normalaus" maisto - galutinai pakerėjo mane. Visomis prasmėmis. Ir nors svarstyklės rodo papildomus du kilogramus, kurių oi, kaip šiuo metų sezonu neturėtų būti (nors gal ir ne taip svarbu - lietus vis tiek pliaupia visą dieną) - esu pasakiškai laiminga, jog turėjau progą paragauti mėsos skonio ledų (ne, skanūs jie nebuvo, bet esmė ne tame).

Vieta, kurioje svečiavausi trys savaites yra visiems puikiai žinoma kaip maisto karalystė ir jei reikėtų įvardyti pačią skaniausią virtuvę, neabejodama sakyčiau, jog Italija šį punktą tikrai turi. Kaip ir visą kitą, dėl ko sklinda gandai - geri ir blogi, tačiau tai ir daro šią šalį ypatinga. Ji turi visko, dėl ko ją galima būti vadinti svajonių vieta, mano nuomone (na, jei nepaisysime kartais iškylančių ekonominių problemų).

Kelios dienos praėjo tokiu būdu.

Su šeima, jau penktus metus atostogauti važiuojame mašina (taip, "sugaištama" daug laiko (tačiau visi, be vairuotojo jį gali panaudoti vertingai), bet pliusų šis keliavimo būdas turi - galima vežti ir atsivežti (!) daiktų tiek kiek nori (sveriamo bagažo, ačiū dievui - nėra), užsukti kelionės metu apžiūrėti "tarpinių stotelių" ir perskaityti knygas, kurias seniai atidėliojai). Tad šių metų birželio aštonioliktosios naktį įsėdome į automobilį ir pasukome link picų, makaronų ir ledų šalies.

Nuostabus desertas.

Pirmoji tarpinė stotelė - Čekija. Jeigu "New York Times" žurnalistė, viešėjusi Lietuvoje pasakė, jog čia yra labai pigu, tai turiu priminti, kad būtent Prahos priemiestyje, galima įsigyti vidutinio dydžio steiką (su pilnu garnyru - garintos daržovės, kepti maži kukurūzai ir bulvės) vos už 7 eurus (primenu, jog Lietuvoj be tokio puikaus garnyro, šis pagal kalbotyros ekspertus vadinamas kepsnys, restorane kanuoja apie 14-20 eurų). Vakare pavaikščioję po apylinkes ir pamiegoję, kitą dieną pravažiavome Vokietiją ir Austriją atsidūrėme ant vieno iš Italijos kalnų, kur apsigyvenome vienai nakčiai. Turiu pasakyti, kad mano naujametinis pažadas, pradėti mėgautis maistu pagaliau įgavo pagreiti - suvalgiusi bufalo mocarelos salotas, užsisakiau turbūt vieną skaniausių gyvenime valgytų desertų - pyragaitį, kurio pavadinimo net neatsimenu, nes tuo metu tiesiog susikaupiau ir mėgaujausi. Migdolai, vanilė, kremas, avietės - visi šie skoniai jame buvo susipynę ir labai tikiuosi gauti progą kada nors jo dar paragauti...

Vaizdas, kai stovi prieš namą.

Ledai Florencijoje.

Tačiau atėjo vėl kita diena. Ir pagaliau mes buvome kelionės tiksle - viloje, šalia nuostabiosios Sienos, viloje, kurioje buvo suvalgyta daugiau makaronų, nei turėtų būti. Kelios dienos ir buvo praleistos tenai - maudantis, deginantis (deja, mano oda šiam punktui atspari, tačiau strazdanų atsirado dar daugiau), skaitant (pagaliau turėjau laiko perskaityti knygą anglų kalba! Mano pirma, nė kiek ne adaptuota - Rainbow Rowell "Fangirl"), rašant įvairius įrašus į šį ir kitą manąjį tinklaraštį ir svarbų svarbiausia - valgant. Kadangi būnant Italijoje nė karto nelijo (tik važiuojant atgal į Lietuvą, buvome įvažiavę Vokietijoje ir Lenkijoje į didelę liūtį ir net gavome susijaudinusios močiutės žinutę, kad siaučia šiose šalyse uraganas) - pagrindinis valgis buvo ledai ir žinant, jog nesu įvairiausių šerbetų ar šaldytų sulčių gerbėja (ledai turi likti ledais) - keli kilogramai prilipo prie pilvo. Tačiau džiaugiuosi, jog atradau laiko ir sportuoti. Dažnai vakarais temstant ir leidžiantis saulei išbėgdavau pabėgioti ir nors nesu didelė gerbėja šio sporto, matant tokius vaizdus buvo malonu ir labai gera. Vienas iš dalykų, kurių tikrai pasiilgsiu Italijoje ir yra būtent visi vakarai, praleisti su šeima - bėgimas, naktinės maudynės baseine besiklausant čirškiančių cikadų ir makaronai.

 

Vyninė Montepulčiano.

Oras buvo šiltas. Ir labai. 38 - aukščiausia temperatūra, 27 - mažiausia, tačiau tai ne taip ir liūdino šiauriečius lietuvius, išsiilgusių didelės šilumos. Ir tai nesutrukdė aplankyti gražiausių Toskanos vietų.

 

Florencija. Esu tikra, jog šį pavadinimą tikrai girdėjote, juk būtent čia, pagal įvairius tyrimus, gali ištikti Stendhalio sindromas, kuris nepasireiškia tik ant vietinių gyventojų ir Azijiečių. Dėl didelių meno kūrinių, kurių pilna visame mieste, galite išgyventi psichikos ir elgsenos sutrikimus, todėl vietinių muziejų apsaugininkai yra išmokyti, ką tokiu atveju reikia daryti. Pripažįstu, miestas tikrai išlaikęs savo istorinę vertę iki šių dienų, tad viskas, ką mačiau mane nustebino. Net ir tai, kad nusipirkau trys porcijas ledų ir viena iš jų buvo mėsos skonio. Šiame mieste - viskas įmanoma, tad apsilankyti, viešint netoliese yra būtina.

 



Sendžamiano saulėgrąžų laukai.



Siena. Amžinasis Florencijos priešas (čia kaip Vilnius ir Kaunas, tačiau pykstamasi ne dėl krepšinio) pakerėjo mane dar labiau. Istorija čia vyksta iki šiol - mieste apsilankėme prieš kasmetines Palio varžybas (nors dėl didelio norinčių pamatyti šį reginį turistų srauto, šventė dabar jau turi dvi datas metuose, vis dėl to kai kurios taisyklės yra išlikusios nuo pirmųjų varžybų 1644 m.), kuriose labai norėjome apsilankyti (kaina asmeniui tribūnose - 200 eurų, nuomuotas balkonas - 1300 eurų, tad planai šiais metais žlugo) - dvylikos miestų rajonų žirgai dalyvauja rungtynėse, dėl garbės. Ir nors varžybų nepamatėm, stebėti pasiruošimą buvo taip pat įdomu, į ką ir įėjo didelės kainos parduotuvėse, dėl kurių būnant mados šalyje drabužių daug neįsigijome... Tradicijas miestas irgi išlaikęs (net nežinau ar pagirti ar pasibjaurėti "nešiuolaikiškumu") - kiekvieno rajono vaikinas gali susitikinėti ir tuoktis tik su savo rajono panele. Architektūra miesto - išskirtinė. Gatvės labai siauros, o pastatai aukšti, tad karštą dieną mėgavomes visų išsvajotų pavėsiu, kuris buvo pernelyg tamsus dienai, tačiau tai ir žavi - Italijoje kiekvienas kampas ir kampelis yra skirtingi.



Florencijos panorama.

Montepulčiano. Nors šis miestas yra mažiausias iš visų, jis taip pat turi ką parodyti. Pirmiausia - čia pigu. Visur. O tai keista, nes turistų, tiesa, taip pat netrūksta. Gaminamas žymiausias vynas ir aliejus Italijoje, kurie yra net eksportuojami į Lietuvą - tai jau šį tą pasako. Labiausiai šiame mieste patiko mažas parkelis, kuriame auga garsiai šlamantys medžiai ir vietinis stebūklas, čia yra dešimt laipsnių mažiau, nei prie paprasto pavėsio, tad burbantiems dėl temperatūros turistams (c'mon, Jūs atvažiavote į vidurio Italiją, ko tikėjotes?) ši patinka. O man ten buvo išties jauku ir gera pasedėti, jei būčiau viena, tikrai pabūčiau ilgiau ir sėdėdama bei klausydama gamtos muzikos rašyčiau (tikiuosi, kada nors taip ir bus).

Langinės Bulgeri.

Bulgeri. 30 gyventojų, 8 vyninės ir 1 asilas šio kaimelio sąskaitoje - ir tai vis tiek vilioja turistus. Pirmiausia, čia yra nuostabi vietinė kvepalų parduotuvė, kurioje jau po kelių minučių apsvaigsta galva. Antra - čia buvo suvalgyti skaniausi ledai Italijoje. Trečia - kaimas yra puiki tarpinė stotelė, važiuojant prie Viduržemio jūros, su kuria mums šiais metais kaip niekad pasisekė. Prie Baltijos jūros jau kabėtų piktasis Šalčiūtės veidas (Happy365mag gerbėjai, tikiuosi prisimenate apie šį tyrimą), neleidžiantis maudytis, tačiau čia - laisva šalis. Bangos priminė vandenyną ir jų masažas nugaroms buvo nuostabus - o ir skonis, kaip Jūros (šiais metais prie Baltijos dar nebuvau, tačiau...). Ketvirta - vynas brangesnis nei Montepulčiano, bet geriamas pačios Karalienės Elžbietos. Ir štai Jums priežastys, kodėl verta pamatyti šį kaimuką, kurio namų langinės su gėlėmis yra labai jaukios ir meniškos.

 

Važinėjant po įvairiausius miestelius ir mirkant batoną į aliejų, velniškai greit praėjo tos dvi savaitės. Tad vėliau patraukėme prie terminių vandenų, kurie pasižymi įvairiomis gydamosiomis savybėmis. Nors dieną juose plaukyti buvo tikrai per karšta - rytai ir ilgi vakarai 37 laipsnių vandenyse buvo pasakiški. Būtų labai smagu čia atvykti vėlyvą rudenį, kai puola mažas stresas dėl mokyklos ar dar dėl kokių menkniekių - vieta tikrai atpalaiduojanti.

Terminiai vandenys naktį.

Ir galiausiai, paskutinę kelionės dieną, prieš dvi keliavimo namo, apsilankėme didžiausiame Italijos pramogų parke "Gardalende". Ir nors esu buvus ne viename tokio pobūdžio parke - galiu savo antrąja viešnage patvirtinti, kad šis ekstemalių pramogų megėjams turėtų patikti labai. Bent jau man šis, kol kas patiko labiausiai.

Pica Montepulčiano. Padas geras, o priedai tradiciniai - štai Jums tikroji "Margarita" prieš akis.



Be puikaus maisto (tai jau kaip ir savaimę suprantamas dalykas), geros temperatūros, nuostabių reginių akims (visomis prasmėmis) ir beprotiškai daug gatvėse žiedų (sankryžų beveik nėra), man patiko atsipalaidavę žmonės, įjungę don't care režimą. Gatve einanti garbingo amžiaus močiutė su didžiuliais akiniais ir ryškia suknele bei dantyse cigarete. Ir garsiai besiginčijančios šeimos su didžiuliais rankų mostais. Triusikai džiaunami ant sienų centre. Medituojantys gatvėse budistai. Merginos, atsisėdusios prie parduotyvių ir valgančios šokoladinius pyragus. Žavi, žavi viskas ką mačiau. Ir galbūt buvau tik tipinė turistė, užsidėjusi rožinius akinius, bet Italija mane pakerėjo. Stipriai.

Apie pirkinius Italijoje galite rasti ČIA.
 Ir iki kitų susitikimų,
Simona.