"The True Cost" - kas slepiasi po jūsų drabužiais

"Aš klausiu savęs, kaip žmonės nesupranta, jog jie tampa vargšesni ir vargšesni"

-Guido Brera, "The True Sold".

Veganizmas bei feminizmas buvo tik pradžia bėgant link gamtos ir mūsų pačių išsaugojimo. Ir būtų dar gerai, jei tai būtų vienintelės problemos - kad ir didėlės. Jos lengviau yra išsprendžiamos nei dideli kapitalizmo vartai, žadantys mums geresnį ir gražesnį rytojų. Ir taip, jei visi mes atsisakytume močiučių kotletukų ar lietuviškų sūrelių, mes sužlugdytume taip pat tam tikrą ekonomikos ratą. Bet matote, šioje srityje po mažu mes kaip tik einame link gerų rezultatų ir kuriame tuos naujus ratus. Geresnius.

O mada šiandien yra antras labiausiai gamtą žalojantis verslas po naftos gamybos. Ką tai reiškia? O tai, jog kiekvieną kartą pirkdami pigesnius marškinėlius iš didmeninės parduotuvės, užmerkiate akis lyčių lygybei, šiltnamio efektui bei didelei neteisybei, kurios negali uždrausti net pati konstitucija.

Ir aš dar vakar H&M'e nusipirkau labai stilingą, mane ploninančią juodą maikutę vos už keturis eurus. Akcija. Turbūt logiška, jog kokybės ir nesitikiu, tačiau keliems sezonams užteks. O vėliau galėsiu pasikeisti į kažką naujo. Gal netgi į kažką dar pigesnio ir solidesnio. Ir taip dažniau pakeisiu savo stilių, turėsiu didesnį pasirinkimą rytais rengiantis į mokyklą, kur vis tiek bus pastebinčių akių, jog turiu kažką naujo. Man dėmesys patinka - kaip mergina, pasijaučiu daug "vertingesnė", kai po instagram'o nuotrauka sulaukiu komentaro, jog esu graži. Ar jog gražiai apsirengiau. O ypatingai mane tai veikia dėl to, nes anksčiau turėjau rimtų psichologinių problemų, dėl kurių maniau, jog savimi galėsiu būti tik tada, kai gerai atrodysiu.

Bet kaip visa tai pasidaro juokinga po ilgų naktinių pokalbių su draugėmis, kurios pasako, jog tavo gyvenimo pasirinkimai jas įkvepia arba kai koks nors tinklaraščio skaitytojas nepatingi į el. paštą atsiųsti daug pagyrimų už rašymą kartu su klausimais. Tai parodo, jog savimi turiu didžiuotis dėl kitokių dalykų - dėl tvirtos nuomonės ar apsiskaitymo, dėl ilgų valandų savanoriškoje veikloje ar dėl to, jog turiu valios savarankiškai mokintis naujų kalbų. Ir turiu valios sau paprieštarauti priimant naujus sprendimus, kuriant savo geresniąją versiją.

Viena iš priemonių, kurios gali padaryti tave įdomesniu žmogumi, yra filmai. Nepatogūs filmai. Filmai, kurių net kartais nesinori žiūrėti vien dėl to, jog nesinori keisti savo nuomonės ties esminiais klausimais, nes jomajo, ką draugai pamanys. The True Cost buvo filmas, kuris man sukėlė daug klausimų. Ne tik apie drabužius, o ir apie manąsias vertybes, minėtąjį feminizmą ir veganizmą, apie vartojiškumą ir apie tai, kodėl mūsų to nemoko mokyklose, kodėl mums nėra pasakoma tikrovė ir kodėl, dėl viso to pakeitimo dirba tiek mažai žmonių - čia net įroniškas D. Trumpo pasakymas "PINIGAI" nebūtų geras atsakymas.

Švelniai sakant, mes nešiojame drabužius, pasiūtus iš kraujo. Ir taip teigia šiame dokumentiniame filme pakalbintos siuvėjos, kurios kiaurą dieną dirbą už mažesnę nei minimalią algą, atlygiui gaunančios ligas ir darbovietėje virstančias sienas. Ir jos krenta ne dėl to, jog yra senos ar yra nekokybiškos (nors taip, jos tokios. Tokios pat kaip ir jų siuvami drabužiai) - ne, jos yra specialiai užmetamos, jog darbuotojams nereikėtų mokėti atlyginimų kai neužtenka pajamų.

Bangladeše, šaly, kurios konstitucija yra iškreipta kaip ir brexit'o idėja, pagrindinė darbovietė moterims yra drabužių gamyklos, kurių ten daugiau nei sumokėtų centų už neriniuotas liemenėles ar paplėšytus džinsus. Jog nebankrutuotų, kiekviena įmonė turi priimti bet kurį, net ir pati idiotiškiausią pasiūlymą. Įsivaizduokit situaciją: viena parduotuvė už marškinėlius prašo 5 eurų. Kita, norėdama prisitraukti klientų, prašys 4 eurų. Dar kita norės pažerti vis vien geresnių pasiūlymų ir pasakys, jog už trejus marškinėlius prašys vos 8 eurų. Ir kas labiausiai džiaugsis? Tikrai ne Jūs, gavusieji trejus marškinėlius - jūs eilinį kartą apkaltinsite kokią nors drabužių įmonę, kuri siuva nepakankamai gerai (galėtų siūti dar blogiau, jog dingtų bet koks noras pirkti), bet pagailėsite 10 eurų dėl kokybiškų marškinėlių, kurie užtikrina ir atsakingą verslą, todėl pirksite vėl. Ir vėl nusivilsite, kaip ir nusivils tos visos moterys, kai jų darbovietė priims dar vieną pasiūlymą, kuris bus dar pigesnis. Ir laimės tik tarpininkas, kuris džiaugsis didėjančiais pardavimų skaičiais.

Griūvanti Bangladešo siuvykla.

Taip, galima sakyti, jog taip jau yra. Bet gi visa tai įvyko dar taip neseniai ir viską galima pataisyti. Platinant idėją, rašant straipsnius ar net peticijas arba neperkant drabužių, nepasidomėjus kokiomis sąlygomis jie buvo pasiūti. Taip ne tik gausit kokybišką prekę, apsaugosit gamtą nedidindami vartojiškumo rodiklių, dėl kurių tenka visas kenksmingas medžiagas paleisti į upes, iš kurių žmonės geria vandenį, bet ir apsaugoti gyvybes.

O grįžtant prie filmo, kurį jei žiūrėsit - išgirsit dar daugiau faktų, kuriuos verta žinoti vien dėl bendro išprūsimo - jį rekomenduoju pažiūrėti vien dėl to, kaip diplomatiškai gražiai yra pašiepiama H&M'o vyriausioji galva, įvairios youtuber'ės kaip Bethany Mota. Ir dar žiūrėkit tam, jog nepatogus kinas, kurį taip atidėliojame dažniausiai žiūrėti, labiausiai mus brandina kaip asmenybes. Ir protingas žmogus niekuomet neatsisakys to, tikiuosi ir Jūs.

Tai yra svarbu ir negalima į visa tai atsainiai numoti ranka. Tai yra antžmogiška. Frazė kartojama, jog įrodyčiau, kad drabužių ar daiktų didelis skaičius nepadaro tavęs turtingo:

"Aš klausiu savęs, kaip žmonės nesupranta, jog jie tampa vargšesni ir vargšesni"

-Guido Brera, "The True Sold".