Jo Dereske "Panelė Žukas ir žmogžudystė bibliotekoje", Sara Zarr "Kaip išsaugoti gyvenimą"

Šiandien visą dieną nėjau iš namų, norėdama pailsėti viena - pasidariau šiokią tokią grožio valandėlę, sportavau, atrašiau į laiškus, peržiūrėjau kelis serialus (ir dabar laaaabai laukiu kito trečiadienio dėl "Jaunųjų melagių"!) ir skaičiau. Ir skyrus šią dieną sau, atgavau seniai dingusią energiją bei sukaupiau Jums naują įrašą, kuris turėtų palengvintį Jūsų galvas, ieškant naujų skaitinių!

 

Sara Zarr "Kaip išsaugoti gyvenimą"

Siužetas priminė "Beveik Suaugę" serijos knygas, o faktas, apie kurį ir sukiojosi visa šita istorija yra gan artimas, kurie mėgsta skaityti paauglių problemas nagrinėjančias knygas.

 

Istorija prasideda traukinyje, kuriame šešiolikmetė Mendė juda tolyn nuo namų, linkėdama geresnio gyvenimo savo būsimai (m) naujagimei (iui), kuriai (m) aprūpinti mergina neturi lėšų. Norėdama, kad dukra (ar sūnus) turėtų geresnę vaikystę, ji pasiryžusį atiduoti savo kūdikį kitai šeimai.

 

Džilė - mergina iš šeimos, kurioje likusi yra tik ji ir mama stengiasi atsigauti po tėvo mirties. Staiga motina nusprendžia, jog namams reikia naujos šviesos - gyvybės ir yra nusprendusi priimti į namus Megę, jog šioji pagimdytų jei kūdikį, kurio pati jau nebegali susilaukti.

 

Mendė ir Džilė yra skirtingų luomų, požiūrio merginos, patiriančios sunkius gyvenimo momentus. Jų gyvenimui susikirtus prasideda tikrosios laimės ir žmogiškumo ieškojimas.

 

Knygą rekomenduočiau tiems, kurie mėgsta lengvesnio žanro knygas, apipinančias gan svarbias temas. Istorija yra pasakojama dviejų veikėjų (Mendės ir Džilės) akimis, todėl į jų jausmus ir gyvenimo potyrius yra daug lengviau įsigilinti nei su autoriaus pastabomis. Tiems, kurie žavisi paaugliškomis knygomis, ši turėtų labai greitai ir lengvai "susikramtyti" nepaliekant neaiškių klausimų ar poteksčių. Man, asmeniškai truko filosofinių įžvalgų, tačiau atsigauti nuo rimtesnių skaitalų ši istorija tikrai padeda. Nereikia skaityti pernelyg įsigilinus, užtenka mėgautis knygos teikiamu malonumu, kas yra savotiškai didelis pliusas. Nors istorija yra kiek nuspėjama, orginalumo reikia su žiburiu ieškoti - vasaros vakarus nupaišė maloniomis spalvomis, tad vertinu 8/10.

 

Jo Dereske "Panelė Žukas ir žmogžudystė bibliotekoje"

Šią knygą dovanų gavau praeitą vasarą nuo Simonos. Ilgai prie jos neprisėdau, bet prisiminus savąjį "Knygų iššūkį" kelių dienų skaitiniams pasirinkau būtent šią, pirmąją Amerikos rašytojos Jo Dereske knygą. Kadangi pati niekada nenusiperku detektyvų (neitin domiuosi šio žanro knygomis, o gaila), esu labai dėkinga Simonai už šią staigmeną.
 

Knygoje pasakojamas sukasi apie Vilhelminą arba kaip draugai mėgo sakyti - Helmą, turinčią bibliotekininkės profesiją. Figūrą stangrinantys pratimai - trys kartus į savaitę, nuosavas butas, 166 sukauptos ligos dienos, sveikas maistas, tvarkingai dėliota dienotvarkė, tam tikras miegojimo laikas - visa herojės kasdienybė buvo lyg išlaižyta storiausio katino. Tačiau vieną dieną, atvykus į savo darbo vietą, panelė sužino, jog bibliotekoje buvo atlikta žmogžudystė. Po dar kelių dienų - kita žmogžudystė.

Helma, kaip tikra Nensė Driu (nes jai nepatinka, kai būna lyginama su vyriškosios lyties detektyvais, kaip Šerlokas Holmsas - juk moterų šioje srityje taip pat netrūksta), rinkdama įvairiausias detales pradeda tirti šių įvykių panašumus ir skirtumus.

Knyga įtraukianti, leidžia atitolti nuo pamiltų romanų. Kaip ir po Erkiulio Puaro (vienintelė Detektyvų serija, kurią skaičiau), prisižadu sau pasiieškoti detektyvų skaitymui. Nors šioji knyga taip nesužavėjo (žudiką slaptai atskleidžiau jau knygos pabaigoje, net ir turėjau sumasčius kelis motyvus, kurie iš dalies atitiko), dėmesį tikrai sukaustė. Įdomu tai, jog joje yra įtraukta net truputis lietuvių istorijos (aš per didelė nacionalistė, jog tuo nesidžiaugčiau), už ką autorė gauna mano palankumo ženklų. Pradedantiesiams detektyvų mylėtojams, panašiems kaip aš, ši knyga puikiai tiks pradžiai!

Atsisveikinu su šios vasaros labai maloniu ausiai hitu,
Iki kitų kartų!
Simona.

BURŽILAI 2015

Skaitoma knyga, "macaroons",
uogos ir ežeras.

Ir keturių draugių avantiūra prasidėjo. Ne tokia ir didelė, tiesą pasakius: LABAS suteikdavo nemokamą internetą nuo 23 h., tad didelių problemų bandant žiūrėti YOUtube nebuvo. Maisto irgi prisipirkom visai savaitei, o iki karvių (kurios duoda šviežią pieną) 4 kilometrai. Dušą atstojo ežeras, lauko tualete buvo oro gaiviklis, televizorius "Simpsonus" rodė įprastu laiku. Seim šit, britai pasakytų, kaip ir Vilniuje, tačiau viską atpirko minėtos draugės (Šarūnė, Rugilė ir Sandra), grynas oras, pirtelė... bemiegės naktys, zefyrų kepinimas, ilgi pokalbiai - penkios dienos. Ir penkios dienos laisvės ir darymo tai, ką labiausiai mėgstame daryti...
 

Mūsų rytai prasidėdavo atskirame namuke - virtuvėlėje, kurioje visuomet pusryčiaudavom. Nežinau kodėl, bet visas tas jaukumas ir maisto paprastumas priminė Astrid'os Lindgren (vėliau išsiaiškinome, jog tai beveik visų mūsų mylimiausia rašytoja!) knygų vaišes: Rugilė tepa sumuštinius, palei kojas šmėžinėja katė, verdama šviežia mėtų arbata, dribsnių su jogurtu ir pienu kalnai... šaltomis dienomis tas namelis buvo išsigelbėjimas, kuriame šildėmės pledais ir maistu, o ne televizoriaus šviesa (kuri sekė po to, tačiau pusryčiai - šventas reikalas).

 

Pusryčiai.

Vėliau dienos eiga susidėliodavo vis kitaip, tačiau pagrindinės veiklos, kaip kortų žaidimai (Ar žinote žaidimą kenkupe (neklauskit, kaip rašosi iš tikrųjų)? Geriausi "slapti" ženklai buvo sukurti per šią savaitę. Ir nors žaidėme kiekvieną dieną, šnervių judinimo ir kortų vienoje rankoje niekas neatspėjo!), knygų skaitymas, maudynės, "ALIAS", valgymas (ir vėl), "Simpsonų" bei "Keksiukų karų" žiūrėjimas.

Mūsų dienos.

Vieną dieną nuvažiavome iki paukštyno. Netiek daug ir gyvūnų pamatėme, kiek tą dieną padarėme nuotraukų, nes grįžtant namo, valandą prie kelio reikėjo laukti šviežio pieno. Tiesa, jo aš negeriu, tačiau likau patenkinta 5 kilometrais pėsčiomis, o vėliau mano mylimiausiu vaikystės patiekalu, kurį kaime gamindavo man močiutė (beje, jis sveikas!):

 Išplak kiaušinį, į jį pamirkyk pilno grūdo batoną arba duonelę ir ją iškepk ant grotelių arba keptuvėje. Dėk į lėkštę, pagardink mėlynėmis, cinamonu ir medumi, o kad būtum visiškai soti, įsipilk pieno ir į jį pridėk daaaaar mėlynių!

 

Esu laiminga, jog įrodžiau sau vieną dalyką - su draugais būnant neprivaloma priaugti svorio! Nesakau, jog nebuvo įvairių pasilepinimų (pirmą kartą gaminti "Smores" gardumynai - krekeriai su lydytais zefyrais ir šokoladu), tačiau aktyvus poilsis ir nusistovėjęs valgymo laikas viską atpirko. Nei tų stovyklų nereik bijoti, nei tų draugų - mažiau skaitykite forumus su žmonių nusistatymais ir darykite taip, jog patys jaustumėtes sveiki ir laimingi. Ypač kai vasara, įvairių uogų metas, o ir vandens linksmybės atviros - valtelės, vandens kautynės (man keturiolika ir aš jas žaidžiu, bet taaaaip linksma!). Atvirai šnekant, leškos net suplonėjo, tad jokių baimių, liko vos mėnuo su trupučiu iki vasaros pabaigos - išspauskite iš jos su draugais viską!

Ir ne, šis įrašas nėra ilgas, tačiau labai tikiuosi, jog Jūs jame pajutote jaukumą,

Iki kitų kartų,

Simona!

 

P.S. Ačiū, Šarūne, kad pakvietei!



Motyvacinis pirmadienis: braškių pyragaičiai

Aš esu beveik tikra, jog kiekvienos močiutė ar mama ar teta ar draugės mama ar kitą pus gatvės esančios kepyklos vyriausioji šefė yra pasišventusi pyragų kepėja. Arba tiesiog mėgstanti gaminti. Ar mylinti valgomąsias boružėles. Labai tikiuosi, jog bent vieną asmenį iš įvardytų pažįstate ir Jums jis yra dovanojęs vasaros skonį.

Pas mane, toji geroji fėja yra močiutė. Nieko ypatinga, ji kaip ir iš visų tų anekdotų stengiasi, jog jos anūkė niekaip nesulystų arba bent jau nebūtų alkana. Tad braškių tortas yra įprastas kasmetinis akcentas, kuriuo mūsų šeimoje pažymimas raudonų uogų uždarymo sezonas. Prieš kelias dienas tokio gabalo sukirtus praslinko visa vaikystė per akis kaip ir svarstyklių rodyklė - nežymiai, bet pasisuko į dešinę pusę (juokauju, net nesisvėriau). Ir įžeisti tokios nuostabios kepėjos negalima, to ir Jums daryti nelinkiu.

Štai nuotraukoje, esančioje dešinėje pusėje galite pamatyti tipinio braškių torto nuotrauką. Pas mus jis būna kiek kitoks (nebūna tos viršutinės želės, o braškės puikuojasi visame torte), tačiau maistinė vertė panaši: biskvito saldumas atima žadą visiems diabetikams, o grietininio pagrindo riebumas priverčia atšokti viršutinės džinsų sagos siūles. Bet geras skonis tiktais vargo kaina...

Myliu šį pyragą visa eisybe ir keikiuosi, jog per mano gimtadienį tokių gėrybių neprigaminsi, o dar labiau nepatinka jame tai, jog valgydamas jauti sąžinės graužimą. Tad sukūriau alternatyvą - galite gaminti ir be glitimo ir be cukraus ir be pieno produktų (jei esate alergiški). Veganinės versijos neišėjo sukurti, bet esu tikra, jog šios maisto raciono krypties mylėtojai suras išeitį kiaušiniams ir želatinai.

6 pyragaičiams reikės:

• 1/4 puodelio avižų dribsnių (jei yra reikiamybė, rinkitės be glitimo, bet tinka visokios);
• 1 kiaušinio;
• 1/2 puodelio graikiško jogurto (jei yra reikiamybė, rinkitės sojų jogurtą);
• 2 šaukštai medaus arba agavų sirupo;
• 1/2 banano;
• Braškių tiek kiek liežuvis pageidauja (jei nebeturite, tiks ir mėlynės, žemuogės);
• 3 šaukšteliai želatinos ir truputis vandens.

Gaminimo būdas:
Pirmiausia pasirūpiname biskvitu - avižas ir kiaušinį suplakame blenderiu ir visą masę sudedame į 6 keksiukų formeles. 180 laipsnių orkaitėje mini biskvitus kepame apie 12 minučių ir traukiame juos atgal į dienos šviesą prieš tai patikrinę, ar gerai iškepė. Ant visų keksiukų viršaus sudedame po norimą kiekį uogų. Toliau ruošiame želatiną: subėrus į puodelį visus šaukštelius, apsemiame juos vandeniu ir gerai išmaišome. Mažame puode užverdame vandenį, į jį dedame mūsų puoduką su želatina. Ją maišome, kol išsilydo ir sukrečiame į blenderį su jogurtu, bananu ir pasirinktu saldikliu. Viską sumalame iki vientisos masės ir ją pilame ant mūsų keksiukų. Pyragaičius kišame nakčiai į šaldytuvą ir štai Jums, sveikoji alternatyva!

Patarimas: ingredientų skaičių didinkite priklausomai nuo norimo padaryti pyragaičių kiekio, įmanoma padaryti ir visą tortą atitinkamai ilgiau kepant biskvitą! Jei gaminate pyragėlius keksiukų formelėse, siūlau naudoti popierines, nes jas prakirpus matosi visas grožis, na o jei darote tik sau - galite naudoti ir daugkartines formeles, tik vargu savo maisto nuotraukas su prierašu #healthyfood galėsite publikuoti instagram'e dėl etikos stokos (nedidelis praradimas).

Nors kalorijų visame produkte neskaičiavau, visi šeši keksiukai gali virsti tavo pusryčiais (ir baltymų, ir angliavandenių, ir riebalų yra, kurių tikrai nereikia bijoti), o man jie yra tobuli užkandai arba prieš/po treniruotės.

Tikiuosi, jog sužadinau apetitą,
Simona. :)

Kaunas, Anykščiai, Vilnius.

Lietuvoje jau esu daugiau nei savaitę. Ech, net nežinau - džiaugtis ar ne. Buvau labai pasiilgusi Vilniaus - aš įsimylėjusi kiekvieną pastatą, kiekvieną gatvę - nesu itin didelė nacionalistė, bet didžiuojuosi, jog esu vilnietė ir turiu galimybę kvėpuoti šio miesto dvasią. Kiekvieną kartą, išėjus į miestą galima rasti vis naujų, nematytų kampelių, kurie įkvepia... kurti. Tikrai. Bent jau dabartinėse svajonėse, kai baigsiu universitetą (jeigu baigsiu), tikiuosi savo namus įkurti rytinėje Lietuvoje. Pastaba sau - kai grįšiu, būtinai vėl atlikti Vilniaus eksplorinimo pažinimo projektą. Su kava iš "Coffee Inn"  ir užrašų knygele rankose.

Jau rytoj (arba šiandien, nes jau naktis), išvažiuoju į Anykščius - tik vienai nakčiai, bet į šį kurortinį miestelį norėčiau dar sugrįžti ir rugpjūtį - vaikystės miestas, nieko nepridursi. Įvairių kuriozų ten buvo, įvairių prisiminimų - gaila, jog paskutinėmis vasaromis nuvažiuoju ten labai trumpam. 11 valandą ryto, su Rugile ir šeima, patrauksime link Lietuvos šiaurės, ten susimatysime su keliais giminaičiais, o sekmadienį tėvai mus nuveš link kitos draugės namo kaime, kur visą savaitę aš, Rugilė, Sandra ir Šarūnė gyvensime. Kadangi interneto ten nėra, parduotuvės (netgi maisto) taip pat toli, tikiuosi pagaliau rimtai atsipalaiduoti - skirti pakankamai laiko miegui, naujų receptų "išradimui", sportui, idėjų kaupimuisi, skaitymui ir rašymui. Bei žinoma, viliuosi, jog visos dar labiau susipažinsime, nes apart Rugilės, kitas merginas pažįstu vos metus.

O dėl skaitymo, tai labai rimtai kalbu. Esu susirūpinusi savo senaisiais hobiais - Italijoje padėtis taisėsi, grįžus čia, vėl pamirštu. Ir nedarau tai tikrai ne dėl to, jog nenoriu - tiesiog žiūrėjimas iš naujo "Kerės Dienoraščius" bei "Liežuvautoją" ima viršų (juokas), be to, paskutinėmis dienomis stengiausi ir čia rašyti, ir susitikti su keliomis draugėmis, ieškojausi informacijos apie universitetus (taip, aš keista. Būsiu tik devintokė ir jau tuo domiuosi... bet įvairūs "Youtube" video apie juos būna tokie įdomūs!). Bent jau džiaugiuosi "2015 metų knygų iššūkiu" - perskaitytos 7 knygos iš 12 (ir 2 alternatyvių) ir tai, kad pagaliau sugebėjau susidominti anglų kalbos kūriniais. Bet mokyklinis sąrašas guli dar nepaliestas - Anykščių šilelis, Antigonė, Makbetas ir kiti laukia rugpjūti arba tuomet, kai ateis metas atsiskaitinėti (galbūt yra vyresnių skaitančių panelių ir jau gaunate knygų sąrašus vasaroms - ar skaitote viską šiltuoju sezonu, ar tada kai liepia? Nes mano sąraše yra 17 knygų ir ištraukų, tad abejoju ar fiziškai suspėsiu).

 

Dalykai, kuriuos vežiausi į Kauną: šalta kakava, vanduo,
sausainiai, raktai, piniginė, knyga, užrašų knygelės.



Pusryčių traukiny
malonumas.

Dar vienas įdomus faktas mano 2015 metų vasaros dienoraštyje - išvyka į Kauną. Jau seniai esu supratus, jog nepažįstu Lietuvos ir labai noriu tai padaryti. Net pasakoti juokinga - lietuvė, o viename didžiausių savo tėvynės miestų nebuvusi. Taip pat ir Austėja... tad dar birželio pradžioje supratome, jog tai reikia būtinai pakeisti ir savarankiškai susiplanavome ekskursiją į Kauną. Anksti ryte, patraukėme į traukinių stotį, nusipirkome bilietus ir susiradome atokesnes vietas, jog galėtume netrukdamos šnekėti, bei kad mes neerzintume kitų. Kelionės dalis traukiny buvo ypatingai jauki, smagi ir skani - specialiai namie nevalgėme pusryčių, jog galėtume tai daryti šioje transporto priemone, kuria taip pat naudojomes pirmą kartą gyvenime. Šalta kakava ir sausainiai iš M&S (turbūt patys skaniausi kokius tik esu valgius - su šokolado (balto! Nors pasirinkimas didelis, jeigu nemėgstate šio) gabaliukais, šonuose traškūs, o vidury tąsus) verčia apsiseilioti net dabar, kai apie tai pagalvoju. Traukiny skaitėme, taip pat susiskambinome su pažįstamais Kaune, jog šie nurodytų ką verta aplankyti. Netikėta, netikėta - pirmoji stotelė "Laisvės Alėja". Gaila, jog dalis jos remontuojama ir viso senamiesčio grožio negalėjome pamatyti. Bet vis dėl to pasidarėme keletą šaunių nuotraukų, užėjome į labiausiai patikusias parduotuves/kavines apsižiūrėti (ten yra labai gera sveiko maisto prekių parduotuvė! Kvapas vos įžengus priverčia išversti piniginę, o sveiki sausainiai su mėlynių įdaru privertė mane dar labiau pamilti šią vietelę).

 

Vėliau nusprendėme, jog laikas užsukti į žymųjį "Akropolį". O čia jau tikrai rimtas dalykas - tarp vilniečių ir kauniečių kilus švelniam ginčui (aš tikiu, jog šių miestų gyventojai supras apie ką šneku, ypač jei yra dalyvavę stovykloje su žmonėmis, kurie yra labai nacionališki savo miestui), kuris miestas geresnis, žmonės, kurie galbūt yra lietuviškiausi Lietuvoje (nes savo šalies prezidento nerenka kitos tautybės asmens. Sakau tai dėl to, jog tam tikrai atžvilgiais tikrai gražiau žiūrėti į savo gimtinę mylinčius kauniečius kiek stiprėliau (ei, nesupraskite neteisingai - aš savo širdies neperkeliu į Kauną) sako, jog jų prekybos centras yra daug kietesnis. Žinote, keturi aukštai ir šalia centriuko, yra BC Žalgirio fanų parduotuvė (čia ne pagyrimas) - viskas sutvertas šiuolaikinės kartos žmonijai. Kas man jame patiko, jog "Akropolis" tikrai įdomiai yra intergruotas į senesnius pastatus bei tai, jog tuoj čia atsidarys "CRONUTS" kavinukė (o Vilniuj, deja, nėra) - dėl pastarojo fakto pasižadėjome sugrįžti į priešų žemę (juokas). Pavalgę žymiajame pastate nusipirkome ledų ir atsisėdome prie šalia "Akropolio" esančio suoliuko parelaksuoti. Tiesą pasakius, galvojome idėjas tinklaraščiams. O tada jau patraukėme atgal į sostinę. Gailiuosi dabar, jog nesuvalgėme kebabų, nes Vilniuje skanių dar nesame radusios,  o apie Kauno kebabų kioskus sklando legendos net čia, Vilniuje.

CRONUTS būsima parduotuvė.

Turbūt skaniausi "parduotuviniai"
ledai.

Apibendrinus, patirtis, gauta važiuojant į kitą miestą savarankiškai patiko. Galbūt palengvino tai, kad Kauno stotyje lengvai galima susigaudyti, į kurią stotelę eiti (nes yra vienintelė), o Vilniuje (būtent prie stoties) yra net mums sunku gerai apsižiūrėti. Draugiškai pastūmusi ant Kauno (sori, aš iš Vilniaus, man to reikėjo), turiu pripažinti, kad miestas yra gražus ir istoriškai "išsilaikęs". Turite kuo didžiuotis, kauniečiai! Ir dar vienas priminimas sau: nors Trakuose esu buvus ne vieną kartą, kaip ir minėjau, daug smagiau nuvykti yra savarankiškai. O kadangi iki jų traukinio bilieto kaina nebrangi (1.68 eur), kurią nors dieną reikės nuvažiuoti suvalgyti kibinų ir pasimaudyti.

 

 

Štai taip ir slenka mano dienos - visai smagiai. Susimatysime po savaitės,

Simona.

 

P.S. Kaip Jums einasi ši vasara?



Ateities planai, homoseksualai, mylimiausias maistas - KLAUSIMAI IR ATSAKYMAI

Klausimų sulaukiau užtektinai, dėl to ilgiau nelaukiau ir rašau dabar! Jeigu Jūsų klausimas nepateko arba nespėjote paklaust, visada yra manoji ask.fm paskyra, be to atsakinėti į klausimus tikrai smagu, tad manau, jog dažniau darysiu tokio tipo įrašus. Smagaus skaitymo! :)

AR TURI "KVAPĄ" KAMBARIUI?

Specialiai niekada nepirkau kvapų savo kambariui, tačiau kelis kartus esu gavus dovanų (gaila, tačiau jau išnaudojau). Paprastai mano kambaryje būna gaiva, nes langas, ypač vasara, beveik visada yra pravertas. Kaip didelė žvakių fanė, turiu prisipažinti, kad net vasarą vakarais jas deginu, tad kvapas gali sklisti ir nuo jų.

KOKS TAVO MĖGSTAMIAUSIAS MAISTAS? AR GALI PASIDALINTI RECEPTU?

Dažnai manęs šio klausimo klausia, tačiau atsakymas visada keičiasi atsižvelgiant į dabartinę nuotaiką. Esu didelė ledų fanė, vasarą jų valgau tikrai per daug, todėl stengiuosi dažniau daryti veganinį, sveikesnį gardumyną (šaldytas bananas sutrintas su blenderiu. Konsistencija panaši į tikrų ledų, o jei dar įdedu riešutų sviesto.. mm, tikrai skanu!). Crème Brulee - desertas, dėl kurio alpstu lyg žuvis, išmesta ant kranto. Jeigu iš rimtesnių patiekalų - dievinu močiutės vištienos kotletukus, įdarytas sraiges, o pati labiausiai gaminti, o vėliau ir skanauti mėgstu įvairiausius pyragus, kurių receptų yra ir šiame tinklaraštyje (pvz.: čia ir čia).

TRYS NAUJAUSI PIRKINIAI?

Lengvas klausimas, tačiau vis tiek reikėjo peržvelgti čekius (taip, aš juos pradėjau rinkti, kai supratau, jog visai nebetaupau): sijonas, migdolų riešutų sviestas ir sportinė liemenėlė.

MĖGSTAMIAUSIA NAGŲ LAKO FIRMA?

Tiesą pasakius, dažnai nagų nesilakuoju (išskyrus vasaros metu), nes pati nemoku (nebent kojų nagus) ir tenka visą laiką prašyti mamos arba draugių šios paslaugos. Dėl šios priežasties ir neitin dažno vartojimo, negaliu objektyviai atsakyti į šį klausimą. Pirkdama pirmenybę teikiu spalvai, o ne firmai.

NEĮPRASTA VEIKLA, KURIA MĖGSTU UŽSIIMTI?

Manau, jog dauguma paauglių vasaros nepraleidžia rašydami savo molonumui, o lietuvių kalbos vidurkio nesikelia rašiniais, tačiau šis bruožas "tinklaraštininkų" pasauliui nėra neįprastas... ir jei reikia išskirti kitą norginalų bruožą, galiu pasigirti, jog moku labai greitai internete atkasti informaciją apie reikiamą žmogų! Tikrai, draugės kartais net prašo manęs šios paslaugos ir tai tik įrodo, jog jaunoji karta nemoka atsakingai naudotis socialiniais tinklais. Taip pat, keista, tačiau mieliau žiūriu jau žiūrėtus anksčiau filmus ir serialus (pvz.: Liežuvautoja, Kaip aš susipažinau su Jūsų mama ir t.t.), nei mėgaujuosi naujais ir užsiimu vadinamu postcrossing'u.

MYLIMIAUSIA KNYGA ir MYLIMIAUSIAS SERIALAS?

Nemanau, jog esu perskaičius knygą, kurią galėčiau vadinti savo įkvėpimo šaltiniu bei visiems rekomenduoti (tačiau viliuosi tokią atrasti). Žinoma, yra istorijų, kurias skaitydama jaučiu malonumą - John Green ir Rainbow Rowell knygos, "Atrankos" serija, "Beveik Suaugę" serija. Serialus įvardyti lengviau - "Kerės Dienoraščiai" yra pats mylimiausias, tačiau gaila, jog po dviejų sezonų nutrauktas filmuoti... "Nesubrendęs tėtis (Baby Daddy)", "Bankrutavusios merginos (2 broken Girls)", Kaip aš susipažinau su Jūsų mama - priverčiantys nusišypsoti. Negaliu pamiršti ir kultinių "Jaunųjų melagių" bei "Melagių žaidimo (The Lying game)", tačiau gaila, jog pastarasis taip pat nebėra filmuojamas.

DAŽNIAUSIAI KLAUSOMOS DAINOS?

Jau daugiau nei trys metus, tarp klausomiausių yra šis hitas:

O paskutiniu metu, dažnai klausau šias dainas:

KOKIA NUOMONĖ APIE NETRADICINĘ ORIENTACIJĄ?

Prasidėjus "mažajam" kultui Lietuvoje dėl šio klausimo (prieš "Eurovizijos" konkursą"), jau buvau pareiškus nuomonę čia. Privalau pasikartoti, jog esu už meilę. Žmogus turi teisę pasirinkti būti laimingu ir neriboti savęs, kai visur kalbama apie žmogaus teises. Šią frazę galiu "pripiešti" bet kam (odai, religijai) ir ne tik, jei kalbama apie homoseaksualių žmonių santykius - tad kodėl visam šitam reikalui reikėtų daryti išimtį?

AR TIKIU MISTINIAIS DALYKAIS?

Pati gyvenime nesu su tuo susidūrusi apart to, jog pametusi kokį nors daiktą ir visur jo apieškojus, mama randa jį ten pat, kur tikrai gerai apžiūrėjau, be to, daugelis sako, jog valgant po 18 h. priaugama svorio, bet turbūt aš per daug mistiška ir tai manęs neveikia. Jeigu man būtų pateikti tikslūs pavyzdžiai, galbūt ir patikėčiau visais mistiniais dalykais, tačiau pati tuo nesidomiu ir susiformavusios nuomonės neturiu.

KOKIOSE ŠALYSE BUVAU, KELIAVAU? KUR PATIKO LABIAUSIAI. KĄ REKOMENDUOČIAU APLANKYTI?

Esu buvusi Egipte, Turkijoje, Švedijoje, Danijoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Monake, Šveicarijoje, Čekijoje - kai surašiau, supratau jog visai nemažai! Kaip jau supratote, su tėvais ir mokykla dažniausiai keliaujame po Europą - juk tai ir yra tikrasis kultūros lopšys! Žinoma, norėtųsi pamatyti ir kitą kultūrą, kitus papročius ir tikiu, kad tai laukia manęs ateity! Šiai dienai labiausiai esu pasišventusi šiaurinei pusei - nors žmonių mentalitetas gali erzinti, man patinka vietiniai kompromisai, nuostatos ir architektūros bruožai! Danija kol kas yra palikusi didžiausią įspūdį, tad ir rekomenduočiau pasivaikščioti šios šalies krantinėmis.

KOKIOS PROFESIJOS ATSTOVE KETINU TAPTI ATEITYJE?

Neįsivaizduoju. Per vasarą pasižadėjau, jog perversiu turimą ESSEX'o siūlomų studijų knygele bei daugiau pasidomėsiu dėl praktikos galimybių Lietuvoje, tačiau buvau išvykus, dabar vėl visokie planai... kadangi visą rūgpjūtį būsiu laisva, labai tikiuosi prisėsti prie šito reikalo ir susidėlioti visas mintis! Vis dėl to, labiausiai traukia reklamos sfera ir žurnalistika, viešieji ryšiai.

Iki kitų kartų,

Simona.

Klausimai ir atsakymai

Sveiki! Manau, jog visi, jeigu norite ko nors paklausti manęs, žinote, kad galite visada klausti! Kelis kartus ir el. pašte esu radus Jūsų klausimų ir komentaruose, tačiau... manau, jog iš visų šitų klausimų, galėčiau sukurti naują įrašą! Kelis klausimus jau esu pasiruošusi, tačiau norisi daugiau! Tad jei kas nors "guli" ant širdies, klausimą (ar klausimus) galite palikti komentaruose arba svetainėje ask.fm su prierašu MD.
Rimti, keisti - jokio skirtumo! Nuo mylimiausio maisto iki svajonių gyvenimo vietos.. :)
Neprižadu, jog į visus atsakysiu (tikrai ne dėl to, jog jų gali būti per daug), nes kai kurie jų gali būti puikios įrašų idėjos (jų dar turiu labai daug, tačiau papildomos niekada nekenkia!).
Labai tikiuosi įrašą su visais Jūsų klausimais ir mano atsakymais pateikti Jums iki savaitės pabaigos, nes kitą savaitę neturėsių prieigos prie interneto, tačiau jei ne - vėliau!

Dėkoju iš anksto,
Simona.

Motyvacinis pirmadienis: naminė granola

Reklama šiais laikais labai dažnai mausto žmonės. Visi parduotuvėse randami pavadinimai, kaip 40% less sugar, high in fiber, 0% fats ir t.t., dažnai yra pigūs protingų žmonių triukai, su kuriais yra bandoma įsiūlyti prekę. Žinoma, būna, jog tie užrašai ir tiesą sako, tačiau tam sužinoti - būtina skaityti etiketę. Pusryčiams valgydama granolą su pienu bei užgėrusi stiklinę sulčių - žinok, jog tai nebūtinai yra sveikiau už tą pačią spurgą ir vaisvandenio stiklinę - cukraus ir ten ir ten yra tiek pat. Ir štai todėl, šiandien noriu pasidalinti paprastu, naminės granolos receptu - išsikepusi namie, žinosi, ką į ją sudėjai, o tada tikrai galėsi valgyti be jokios graužasties!

Reikės:

• 1 puodelio avižų dribsnių;
• 4 šaukštų bet kokios rūšies pieno (aš naudojau avižų);
• 1/2 šaukšto alyvuogių arba kokosų aliejaus;
• 3 šaukštai agavų sirupo arba medaus;
• 1 mažos citrinos;
• Vanilės arba cinamono;
• 1 puodelio pasirinktų priedų (aš naudojau kokoso drožles, migdolų riešutus ir goji uogas).

Gaminimo būdas:
Citrinos žievelę nuskutame ir išspaudžiame sultis. Įpilame pieno, aliejaus, pasirinktą saldiklį bei cinamono arba vanilės. Šią masę sumaišome, suberiame pasirinktus priedus ir avižas. Viską gerai išmaišome ir išdėdame ant skardos, kurią kišame į 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame 15 minučių ir kas 5 minutes pamaišome granolą, jog visą gražiai apskrustų.

Būtent šioji granola man patinka dėl to, jog yra rūgštoka - skonis tikrai orginalus šiam produktui. Šiuos, kitaip vadinamus "sausus pusryčius" gaminu labai dažnai, nes jie puikiai tinka dienos pradžiai, be to, kiekvieną kartą būna vis kitoks skonis! Eksperimentuoti čia išties paprasta - įvairių receptų variacijų galima rasti kiekviename interneto kampelyje, o ir pačiai sugalvoti granolos ingredientus yra paprasta!

Su jogurtu, pienu ar kokteiliu - panaudojimo būdu yra daug, tad daugiau jokių pasiteisinimų, kad sveiki pusryčiai neskanūs!

Iki kitų kartų,
Simona.

Italija - vieta, kur sužinoma, jog Lietuva yra Europoje

Florencijoje.

Ir ta šalis, kurioje vynuogynai tęsiasi ištisus kilometrus bei ledų suvalgoma daugiau nei "normalaus" maisto - galutinai pakerėjo mane. Visomis prasmėmis. Ir nors svarstyklės rodo papildomus du kilogramus, kurių oi, kaip šiuo metų sezonu neturėtų būti (nors gal ir ne taip svarbu - lietus vis tiek pliaupia visą dieną) - esu pasakiškai laiminga, jog turėjau progą paragauti mėsos skonio ledų (ne, skanūs jie nebuvo, bet esmė ne tame).

Vieta, kurioje svečiavausi trys savaites yra visiems puikiai žinoma kaip maisto karalystė ir jei reikėtų įvardyti pačią skaniausią virtuvę, neabejodama sakyčiau, jog Italija šį punktą tikrai turi. Kaip ir visą kitą, dėl ko sklinda gandai - geri ir blogi, tačiau tai ir daro šią šalį ypatinga. Ji turi visko, dėl ko ją galima būti vadinti svajonių vieta, mano nuomone (na, jei nepaisysime kartais iškylančių ekonominių problemų).

Kelios dienos praėjo tokiu būdu.

Su šeima, jau penktus metus atostogauti važiuojame mašina (taip, "sugaištama" daug laiko (tačiau visi, be vairuotojo jį gali panaudoti vertingai), bet pliusų šis keliavimo būdas turi - galima vežti ir atsivežti (!) daiktų tiek kiek nori (sveriamo bagažo, ačiū dievui - nėra), užsukti kelionės metu apžiūrėti "tarpinių stotelių" ir perskaityti knygas, kurias seniai atidėliojai). Tad šių metų birželio aštonioliktosios naktį įsėdome į automobilį ir pasukome link picų, makaronų ir ledų šalies.

Nuostabus desertas.

Pirmoji tarpinė stotelė - Čekija. Jeigu "New York Times" žurnalistė, viešėjusi Lietuvoje pasakė, jog čia yra labai pigu, tai turiu priminti, kad būtent Prahos priemiestyje, galima įsigyti vidutinio dydžio steiką (su pilnu garnyru - garintos daržovės, kepti maži kukurūzai ir bulvės) vos už 7 eurus (primenu, jog Lietuvoj be tokio puikaus garnyro, šis pagal kalbotyros ekspertus vadinamas kepsnys, restorane kanuoja apie 14-20 eurų). Vakare pavaikščioję po apylinkes ir pamiegoję, kitą dieną pravažiavome Vokietiją ir Austriją atsidūrėme ant vieno iš Italijos kalnų, kur apsigyvenome vienai nakčiai. Turiu pasakyti, kad mano naujametinis pažadas, pradėti mėgautis maistu pagaliau įgavo pagreiti - suvalgiusi bufalo mocarelos salotas, užsisakiau turbūt vieną skaniausių gyvenime valgytų desertų - pyragaitį, kurio pavadinimo net neatsimenu, nes tuo metu tiesiog susikaupiau ir mėgaujausi. Migdolai, vanilė, kremas, avietės - visi šie skoniai jame buvo susipynę ir labai tikiuosi gauti progą kada nors jo dar paragauti...

Vaizdas, kai stovi prieš namą.

Ledai Florencijoje.

Tačiau atėjo vėl kita diena. Ir pagaliau mes buvome kelionės tiksle - viloje, šalia nuostabiosios Sienos, viloje, kurioje buvo suvalgyta daugiau makaronų, nei turėtų būti. Kelios dienos ir buvo praleistos tenai - maudantis, deginantis (deja, mano oda šiam punktui atspari, tačiau strazdanų atsirado dar daugiau), skaitant (pagaliau turėjau laiko perskaityti knygą anglų kalba! Mano pirma, nė kiek ne adaptuota - Rainbow Rowell "Fangirl"), rašant įvairius įrašus į šį ir kitą manąjį tinklaraštį ir svarbų svarbiausia - valgant. Kadangi būnant Italijoje nė karto nelijo (tik važiuojant atgal į Lietuvą, buvome įvažiavę Vokietijoje ir Lenkijoje į didelę liūtį ir net gavome susijaudinusios močiutės žinutę, kad siaučia šiose šalyse uraganas) - pagrindinis valgis buvo ledai ir žinant, jog nesu įvairiausių šerbetų ar šaldytų sulčių gerbėja (ledai turi likti ledais) - keli kilogramai prilipo prie pilvo. Tačiau džiaugiuosi, jog atradau laiko ir sportuoti. Dažnai vakarais temstant ir leidžiantis saulei išbėgdavau pabėgioti ir nors nesu didelė gerbėja šio sporto, matant tokius vaizdus buvo malonu ir labai gera. Vienas iš dalykų, kurių tikrai pasiilgsiu Italijoje ir yra būtent visi vakarai, praleisti su šeima - bėgimas, naktinės maudynės baseine besiklausant čirškiančių cikadų ir makaronai.

 

Vyninė Montepulčiano.

Oras buvo šiltas. Ir labai. 38 - aukščiausia temperatūra, 27 - mažiausia, tačiau tai ne taip ir liūdino šiauriečius lietuvius, išsiilgusių didelės šilumos. Ir tai nesutrukdė aplankyti gražiausių Toskanos vietų.

 

Florencija. Esu tikra, jog šį pavadinimą tikrai girdėjote, juk būtent čia, pagal įvairius tyrimus, gali ištikti Stendhalio sindromas, kuris nepasireiškia tik ant vietinių gyventojų ir Azijiečių. Dėl didelių meno kūrinių, kurių pilna visame mieste, galite išgyventi psichikos ir elgsenos sutrikimus, todėl vietinių muziejų apsaugininkai yra išmokyti, ką tokiu atveju reikia daryti. Pripažįstu, miestas tikrai išlaikęs savo istorinę vertę iki šių dienų, tad viskas, ką mačiau mane nustebino. Net ir tai, kad nusipirkau trys porcijas ledų ir viena iš jų buvo mėsos skonio. Šiame mieste - viskas įmanoma, tad apsilankyti, viešint netoliese yra būtina.

 



Sendžamiano saulėgrąžų laukai.



Siena. Amžinasis Florencijos priešas (čia kaip Vilnius ir Kaunas, tačiau pykstamasi ne dėl krepšinio) pakerėjo mane dar labiau. Istorija čia vyksta iki šiol - mieste apsilankėme prieš kasmetines Palio varžybas (nors dėl didelio norinčių pamatyti šį reginį turistų srauto, šventė dabar jau turi dvi datas metuose, vis dėl to kai kurios taisyklės yra išlikusios nuo pirmųjų varžybų 1644 m.), kuriose labai norėjome apsilankyti (kaina asmeniui tribūnose - 200 eurų, nuomuotas balkonas - 1300 eurų, tad planai šiais metais žlugo) - dvylikos miestų rajonų žirgai dalyvauja rungtynėse, dėl garbės. Ir nors varžybų nepamatėm, stebėti pasiruošimą buvo taip pat įdomu, į ką ir įėjo didelės kainos parduotuvėse, dėl kurių būnant mados šalyje drabužių daug neįsigijome... Tradicijas miestas irgi išlaikęs (net nežinau ar pagirti ar pasibjaurėti "nešiuolaikiškumu") - kiekvieno rajono vaikinas gali susitikinėti ir tuoktis tik su savo rajono panele. Architektūra miesto - išskirtinė. Gatvės labai siauros, o pastatai aukšti, tad karštą dieną mėgavomes visų išsvajotų pavėsiu, kuris buvo pernelyg tamsus dienai, tačiau tai ir žavi - Italijoje kiekvienas kampas ir kampelis yra skirtingi.



Florencijos panorama.

Montepulčiano. Nors šis miestas yra mažiausias iš visų, jis taip pat turi ką parodyti. Pirmiausia - čia pigu. Visur. O tai keista, nes turistų, tiesa, taip pat netrūksta. Gaminamas žymiausias vynas ir aliejus Italijoje, kurie yra net eksportuojami į Lietuvą - tai jau šį tą pasako. Labiausiai šiame mieste patiko mažas parkelis, kuriame auga garsiai šlamantys medžiai ir vietinis stebūklas, čia yra dešimt laipsnių mažiau, nei prie paprasto pavėsio, tad burbantiems dėl temperatūros turistams (c'mon, Jūs atvažiavote į vidurio Italiją, ko tikėjotes?) ši patinka. O man ten buvo išties jauku ir gera pasedėti, jei būčiau viena, tikrai pabūčiau ilgiau ir sėdėdama bei klausydama gamtos muzikos rašyčiau (tikiuosi, kada nors taip ir bus).

Langinės Bulgeri.

Bulgeri. 30 gyventojų, 8 vyninės ir 1 asilas šio kaimelio sąskaitoje - ir tai vis tiek vilioja turistus. Pirmiausia, čia yra nuostabi vietinė kvepalų parduotuvė, kurioje jau po kelių minučių apsvaigsta galva. Antra - čia buvo suvalgyti skaniausi ledai Italijoje. Trečia - kaimas yra puiki tarpinė stotelė, važiuojant prie Viduržemio jūros, su kuria mums šiais metais kaip niekad pasisekė. Prie Baltijos jūros jau kabėtų piktasis Šalčiūtės veidas (Happy365mag gerbėjai, tikiuosi prisimenate apie šį tyrimą), neleidžiantis maudytis, tačiau čia - laisva šalis. Bangos priminė vandenyną ir jų masažas nugaroms buvo nuostabus - o ir skonis, kaip Jūros (šiais metais prie Baltijos dar nebuvau, tačiau...). Ketvirta - vynas brangesnis nei Montepulčiano, bet geriamas pačios Karalienės Elžbietos. Ir štai Jums priežastys, kodėl verta pamatyti šį kaimuką, kurio namų langinės su gėlėmis yra labai jaukios ir meniškos.

 

Važinėjant po įvairiausius miestelius ir mirkant batoną į aliejų, velniškai greit praėjo tos dvi savaitės. Tad vėliau patraukėme prie terminių vandenų, kurie pasižymi įvairiomis gydamosiomis savybėmis. Nors dieną juose plaukyti buvo tikrai per karšta - rytai ir ilgi vakarai 37 laipsnių vandenyse buvo pasakiški. Būtų labai smagu čia atvykti vėlyvą rudenį, kai puola mažas stresas dėl mokyklos ar dar dėl kokių menkniekių - vieta tikrai atpalaiduojanti.

Terminiai vandenys naktį.

Ir galiausiai, paskutinę kelionės dieną, prieš dvi keliavimo namo, apsilankėme didžiausiame Italijos pramogų parke "Gardalende". Ir nors esu buvus ne viename tokio pobūdžio parke - galiu savo antrąja viešnage patvirtinti, kad šis ekstemalių pramogų megėjams turėtų patikti labai. Bent jau man šis, kol kas patiko labiausiai.

Pica Montepulčiano. Padas geras, o priedai tradiciniai - štai Jums tikroji "Margarita" prieš akis.



Be puikaus maisto (tai jau kaip ir savaimę suprantamas dalykas), geros temperatūros, nuostabių reginių akims (visomis prasmėmis) ir beprotiškai daug gatvėse žiedų (sankryžų beveik nėra), man patiko atsipalaidavę žmonės, įjungę don't care režimą. Gatve einanti garbingo amžiaus močiutė su didžiuliais akiniais ir ryškia suknele bei dantyse cigarete. Ir garsiai besiginčijančios šeimos su didžiuliais rankų mostais. Triusikai džiaunami ant sienų centre. Medituojantys gatvėse budistai. Merginos, atsisėdusios prie parduotyvių ir valgančios šokoladinius pyragus. Žavi, žavi viskas ką mačiau. Ir galbūt buvau tik tipinė turistė, užsidėjusi rožinius akinius, bet Italija mane pakerėjo. Stipriai.

Apie pirkinius Italijoje galite rasti ČIA.
 Ir iki kitų susitikimų,
Simona.



Filmai, reiškiantys man labai daug

Manau, jog visi turime keletą filmų ir serialų, kuriuos žiūrėjome milijonus kartų... galbūt jie primena Jums vaikystes dienas, galbūt - vasaros pradžią... o galbūt, tai filmas/serialas, kuris Jums "atvertė akis" ir privertė į pasaulį pažiūrėti kitu kampu?

Vienintelės patinkančios filmų variacijos apie raganaitę Sabriną.

RAGANAITĖS SABRINOS filmų ir serialų, animuotų ir tikroviškų (čia bus manasis antonimas žodžiui "animuoti") variacijų. Tai supratau, prieš kelis metus prisiminusi, kaip man patiko vaikystėje stebėti Sabrinos gyvenimą ir pabandžiusi ieškoti šio serialo internete, "YOUtube" kanale. Atsimenu, jog per TV1 vasaros rytais rodydavo tikrovišką serialą ir aš, bevalgydama močiutės pagamintus pusryčius (buvau išprotėjusi dėl virtų varškėčiu (su grietinės, cukraus, sviesto ir cinamono padažu) ir varškės (su medumi ir tarkuotu šokoladu)) mėgaudavausi prasidedančia diena (o vėliau laukdavau vakarinio KITAS realybės šou, kurį žiūrėdavau slapta (dažniausiai draugių namuose), nes močiutė galvojo, jog žiūrėdama tokias nesąmones subukėsiu). Kas žiūrėjo šį serialą tikrai prisimins, jog raganaitė Sabrina turėjo magiškų burtų knygą, o kadangi jaučiausi labai įkvėpta jos (su draugėmis net žaisdavome "namus (manau, nereikia aiškinti, kas čia per žaidimas)", apsimesdamos, jog visos esame raganaitės), pati pasigaminau tokią knygą (specialiai pirkau storą rudą sąsiuvinį ir lipdukus, primenančius deimantus, jog knyga kuo labiau primintų turimą Sabrinos), tik į ją rašiau ne burtus (ne iki tiek išprotėjusi buvau), o įvairius receptus (mylėjau maisto gaminimą nuo pat vaikystės), žaidimų instrukcijas (pvz.: "aukščiau žemės", "brolelį, gelbėk" ir t.t.), dienoraštį. Šį serialą, neturėdama ką veikti pasižiūriu iki šiol - jis man kvepia vaikyste, nerūpestingomis dienomis ir močiutės pusryčiais.

Filmą VALGYK, MELSKIS, MYLĖK žiūrėjau per šių metų naujametinę dieną. Ir laukiu nesulaukiu dienos, kuomet perskaitysiu ir knygą, pagal kurią ir buvo pastatyta ši romantinė drama. Nepaisant gerų aktorių, ši istorija dar kartą išmokino mane senos tiesos, kuri skelbia, jog labai svarbu įsiklausyti į savo norus ir pojučius bei gyventi besidžiaugiant kiekviena diena. Žiūrėdama šį filmą užsinorėjau nuvažiuoti į visas čia rodomas vietas (Italijoje esu dabar, tačiau Bali ir Indija tikrai laukia manęs ateityje (bent jau tikiuosi)) ir išmokti valgyti, melstis (nesijaudinkite, ateistai, musulmonai ir kiti savo tikėjimo šalininkai - malda šiame filme yra perteikiama ne tik religine samprata) ir mylėti. Ir šį meno kūrinė rekomenduočiau pažiūrėti visiems, kurie nebetiki gyvenimo džiaugsmu - pasidarykite lėkštę skaniausių makaronų (bent jau aš, žiūrėdama šį filmą valgyti tikrai užsinorėjau) ir štai - vienas vasaros vakaras jau suplanuotas ir labai tikiuosi, jog jis Jums bus jaukus ir įsimintinas.

Vienos populiariausių Lietuvos televizijos pagalba, Kevino nuotykiai iš filmo VIENAS NAMUOSE jau spėjo įsišaknyti kaip viena iš Kalėdinių tradicijų. Nuo pirmos klasės pradėjau žiūrėti šį filmą ir kol kas nepraleidau nei vienų Kalėdų, nesijuokdama, kaip vagišiai bando apvogti namus/žaislų parduotuvę (tikiuosi, jog visi esate matę šį filmą ir jo siužeto neatskleidžiau, bet jei taip nutiko - nesijaudinkit, filmas vis vien vertas Jūsų dėmesio). Smagus įvykis, kadangi mano tėtis, matematiką garbinantis žmogus, antrą dalį šio filmo žiūrėti leido tik tuomet, kai prižadėjau, jog išmoksiu visą daugybos lentelę iki 10... ir nors tada buvau labai pikta dėl tokios "neteisybės" (juk paprastai, šią lentelę vaikai mokosi antroje klasėje, be to - ne visą iš karto), matematika pradėjo labai gerai sektis ir pamilau ją taip pat karštai (netgi įstojau į tiksliųjų mokslų vienintelę klasę Vilniuje, kurioje mokinausi paskutinius keturis metus, tačiau šeštoje klasėje, dėl didelio krūvio ji man atsibodo ir olimpiadose nebeskyniau aukščiausių vietų). Verta pabrėžti, kad tik pirmas dvi šio filmo dalis, kuriose vaidina Macaulay Culkin, dievinu taip karštai ir kiekvieną kartą žiūrėdama šį filmą, nesijaučiu tuščiai leidžianti laiką, nors visą siužetą ir kai kurių scenų žodžius moku atmintinai).

Nors KERĖS DIENORAŠČIUS atradau visai netyčia (filmai.in paieškos laukelyje suvedus žodį DIENORAŠČIAI, nes mania traukia viskas, kas susįję su jais), vadinu tai savo pačiu mylimiausiu serialų (žinoma, JAUNOSIOS MELAGĖS bei SUKEISTI GYVENIMAI užima taip pat garbingas vietas). Kai per rudenio septintos klasės atostogas pas mane turėjo atvažiuoti draugė net trims dienoms, nusprendėme atsisiųsti ir peržiūrėti šį serialą. Su dideliu kiekiu maisto, pirmąjį sezoną peržiūrėjome per vieną naktį ir su nekantrumo pradėjome laukti antrojo sezono. Apie tas tris dienas galite perskaityti čia. Kerė - tai lyg mano idealas, kuris apibūdina svajonių gyvenimą. Ji dirba ties tuo ką mėgsta, ji turi puikius draugus ir vaikiną. Šis serialas motyvuoja mane netgi mokintis (kaip ir visi kiti serialai bei filmai, į kuriuos įpaišoma mokykla arba universitetas) ir man labai gaila, jog nebeapsimokėjo kurti trečiojo sezono, nes senąsias serijas pasižiūriu iki šiol, kas mane įkvepia rašymui ir net gi priverčia stebėtis mada, kuria įprastai ne itin domiuosi. O juk serialai ir knygos, kuriuose atrandi save, visada trakia ir trauks, tiesa?

Tiesa, yra ir dar vienas filmas, kurio pagrindine veikėją lyginu su savimi. SKAITYK IR VERK istorija yra apie merginą, kuri gyvena savo kuriamoje knygoje/dienoraštyje ir netyčia jį paviešiną per vieną rašinių konkursą. Knygą pastebi ir šalies leidėjai bei galiausiai istorija Amerikoje tampa bestseleriu, Žinoma, tai man nenutiko, tačiau pomegis rašyti yra toks pat, tad filmas, nors ir neitin profesionalus, man patinka.

HARIO POTERIO aštuoni Pasaulyje išpopuliarėję filmai žinomi turbūt kiekvienam. Ir jeigu tiesiai šviesiai - šeštos ir aštuntos dalies net nesu mačius (bet kam yra skirtos Kalėdų atostogos?). Nelabai ir trykštu noru, tiesą sakant - knygas vistiek jau seniai seniai visas perskaičiau ir žinau, koks veiksmas turėtų būti filmuose (ar bent jau įsivaizduoju). Tačiau ypatingos man yra pirmos penkios dalys (net ir knygos šios labiausiai patiko) - Kalėdos ir beprotiškas jaukumas žiūrint šį filmą, motyvacija mokytis (Hermiona - nežinau kaip tokie personažai sukuriami, bet jie mane įtikina) ir visas burtininkų Pasaulis - kai buvau maža, svajojau gauti kvietimą mokintis tame Hogvarste.

p.s. Mielos tinklaraštininkės! Nežinau kaip kitiems, bet bent jau man, būtų labai įdomu išvysti šį "tag'ą" Jūsų tinklaraščiuose. Tad jei patiko ir tema pasirodė įdomi - pirmyn! 

p.p.s. ach, net nežinau, kaip Jums pristatyti savo naująjį projektą - http://charlottemidnight.blogspot.it/, jau seniai norėjau pradėti rašyti anglų kalba, nes mano žodynas yra labai prastas ir reikia kažkokiais būdais pradėti jį gerinti, tad jei matote klaidas - nusijuokite ir pataisykite, kalboms niekada nebuvau talentinga. O šiaip, šiame naujame tinklaraštyje daugiau bus visokie vadinamieji haul'ai ir routines, nes daugiau kol kas ir negaliu parašyti anglų kalba. Tikiu, su laiku patobulėsiu, o tada jau žiūrėsim kaip bus. Kol kas rašysiu į abu tinklaraščius.