Apkalbos yra būdas išmokti

Man labai patinka kalbėti apie kitus asmenis - aptarti jų elgesį, nusijuokti iš jų pasakymų, galų gale ir didžiuotis už tai, ką jie nuveikė. Apkalbų vengimas yra slidus reikalas - taip, galima dievagotis ir visiems teigti, jog taip veikia jaunesnio amžiaus kategorijos vaikai arba populiarumo siekiančios Lietuvos žvaigždės, kurios ir teuždirba iš keiksmažodžių (kas yra visai pavydėtina - visai smagu būtų žinoti, jog mano ištartas blet ar nahui sukelia kažkam tokias stiprias emocijas, jog iš jų dar galiu ir pinigo sau nugvelbti), bet gi jėzau, kaip smagu kartais būna kalbėti ne tik apie savo pasiekimus ar savo kvailystes. O naudos ieškotojams (t.y. mums visiems, nes galų gale visi trokštame pajausti pasitenkinimą savimi) tai ir puiki galimybė išmokti/nukopijuoti kažką nuo kitų arba tiesiog pasimokyti iš jų klaidu. Laimėjimai!

Latvijoje apkalbu kitus.

Vidurinėse klasėse buvau ta, kuriai mieliausia buvo krėsti purvą ant kitų. Supratusi, jog taip nei simpatijų laimėsiu, nei pasitikėjimo pelnysiu, supratau kokia tai šlykšti veikla ir keliems metams vengiau kalbėti apie asmenis, kurių nemėgstu. Tiesa pasakius, stengiausi ir į įvairias situacijas žvelgti su dideliu tolerancijos kiekiu, ir elgtis taip, jog tų žmonių neatsirastų. Ir jeigu tikrai, tikrai, tikrai turite problemą, susijusią su noru per daug aptarinėti kitus asmenis (galbūt net pasakyti ir melagingų dalykų apie juos), būtent mano minėtas požiūris turėtų gelbėti stipriau nei pasisakymai apie dorybių tausojimą.

Ir vis dėl to, atsirado tie keli asmenis, kurių taip stipriai negalių suprasti dėl jų vertybių pasirinkimo ir viešo elgesio, jog man norisi tai aptarti. Ne su mama, kuri pasiūlys nereaguoti, ne su tuo žmogumi, kuris mane taip stipriai erzina, ne su geriausių draugių linksmais taginimais feisbuke, kuomet atsiunti jiems mėmes apie tą nemėgstamą žmogų ir ne su mokyklos psichologe, nes nemanau, jog mano noras pasikalbėti apie kitus yra mano asmenybės problema. Norisi tai aptarti su įvairaus plauko žmonėmis ir keliomis brangesnėmis personomis. Norisi išgirsti jų nuomonę ir sužinoti, ar tik mane trikdo tas ypatingas žmogus. Galų gale, galbūt net ir išgirsti argumentuotos kritikos apie save tokio pokalbio metu. Kalbant apie kitų gyvenimus (ir omeny nebūtinai turiu Kardashian klaną) mes išmokstame tiek daug apie žmonių polinkius ir psichologiją. Tad galų gale, kodėl tos apkalbos yra vertinamos taip kritiškai, jeigu tu jas sugebi argumentuoti?

Vienas iš argumentų yra pasakymas, jog kalbėdami apie kitus mes ir teišmokstame prastai vertinti kitus visiškai neatsižvelgdami į savo pačių turimas ydas. Ir taip, galbūt po žymesnio žmogaus nuotrauka parašydami apie jo velniškai nederamą dėmesio troškimą tampame hipokritiški patys sau (nes su tuo komentaru kaip ir patys norime likti pastebėti dėl savo nuomonės), tačiau mano nuomone, tai tik išlyga taisyklei. Kalbėdama apie kitų blogas ydas išmokstu jas atrasti ir savyje, teigdama bet kokį argumentą stengiuosi neprieštarauti sau ir bandau "įlipti į kito žmogaus batus".

Taip pat, dažnai išgirstu ir pastabą, jog apkalbinėdami kitus parodome, jog nebeturime daugiau apie ką kalbėti. Šitas tai legendinis, blemba. Tikrai nėra man sunku kalbėti ir apie mokyklą (kvaili mokytojai), ir apie politiką (kvaili politikai), ir apie filmus (kvaili aktoriai ir režisieriai), ir apie save pačią. Bet gi aplink visas šitas temas sukasi ir kiti žmonės! Tad belieka tokios temos kaip biologija arba kelionės. Gaila, jog pastarąją mokslo šaką esu pasirinkusi mokytis B lygio kurso, o dėl kėlionių.. tikrai kalbu ir apie jas (ypatingai apie savuosius mainus Šveicarijoje, hihi), bet gi neįmanoma visą laiką likti prie tokių temų - aš esu prakeiktas žmogus ir man smalsu žinoti, ką veikia tokie kaip aš. Tai natūralu.

Diskutuojant šia tema būtų nevalia nepriminti tokių reiškinių kaip komplimentai kitiems, pasididžiavimai dėl kitų žmonių nuopelnų. Esu daug kartu rašius, jog tokie pasakymai, o ypač netikėti ir pasakyti tiesiai į akis, sukelia daug laimės šiurpuliukų. Privačiuose pokalbiuose verta aptarti kitų sėkmes - galima dabar pradėti kalbėt apie ekonominius dėsnius, bet verta tik priminti, jog kuo geriau seksis didesnei daliai žmonių, tuo geriau bus visiems. O ir vėl, kitų sėkmės istorijos gali virsti ir kelrodžiu mums! Tad aptarinėkite ir teigiamas žmonių savybes - taip ir sau suteiksite mažiau erzulio.

Negaliu pamiršti ir dar svarbesnio dalyko nei gerų savybių kituose išskyrimo - naujos informacijos kūrimo. Matote, apkalbos didžiausią neigiamą atspalvį turi būtent dėl to, jog per jas mes ne tik numetame tikrovės neatitinkančius žodžius kaip "kekšė" ar "pyderas" (nes tokių net nėra apskritai), bet ir sugebame sukurti niekada neįvykusias naujas situacijas. Apsimeluojame. Ir štai šitas veiksnys neturėtų būti toleruojamas. Niekada. Galiu ir pridurti, jog negražu išduoti pasitikėjimo bei jums patikėtų paslapčių. Tikslesnis žodis būtų šlykštu. Nedarykite to, nes nevisomis apkalbomis, o tokiomis jų rūšimis parodote savo išprusimo stoką.

Baigiant temą ir išlaikant pozityvų požiūrį į apkalbų naudą, atsakykite man, kas nėra kritikavęs kokio Karbauskio ar Verygos? Džiugu, jei to nedarėt, bet aš tą dariau ir galvojau kaip galima būtų išspręsti Lietuvos problemas kitaip nei siūlo šie veikėjai. Vėl gi, lavinu savo kritinį mąstymą, argumentaciją, o jeigu tai darau socialinėse medijose - dar ir populiarumą.

Tad apkalbinėkite į sveikatą. Tik prašau, darykite tą teisingai - neišduokite kažkam svarbių ir Jums patikėtų paslapčių, apkalbinėdami neprifantazuokite dalykų, kurių net nebuvo. Ir pagirkite ir pasidžiaukite tais, kurie nusipelno Jūsų pagarbos!
Simona