Graikijos krizė jaučiasi

Leiskite jums papasakoti apie greitį. Fizikoje ir matematikoje dažnai galima aptikti šį reiškinį ir turiu pasakyti, jog su šia formule uždaviniai man visai patinka - nei sunkūs, nei reikalaujantys didelės logikos. O tai, kas reikalauja logikos, yra svarstyklių rodyklė, kažkokiu reaktyviniu būdu pasisukusi į dešinę pusę. Formulės šiame uždavinyje taip ir nesupratau, bet ir nelabai nuliūdau, nes toks "netikėtas" reiškinys įvyko per pavasario atostogas, Graikijoje.

Iš principo, visa istorija turėtų prasidėti nuo "seniai, seniai", bet jeigu neskaičiuotume kalendorinių dienų, nebuvo tai taip ir seniai. Bent jau mano akyse iki šiol stovi keistai į apsiverkusią paauglę žiūrintys graikai. Taip, jai penkiolika, bet jos ausys yra pernelyg jautrios slėgiui, kurį sudaro leisdamasis lėktuvas. Ir taip, apie save tokioje padėtyje kalbu trečiuoju asmeniu. Dar labai puikiai atsimenu, kai Ugnė (mergaitė, su kuria dažnai tenka keliauti dėl šeimų draugystės) man tėškė su koja į veidą dėl to, jog per ilgai dainavau (aš irgi nesupratau, kodėl tai blogai, neklauskit) ir kai sudužo mano telefonas (kurį pirkau iš savo ilgai taupytų kišenpinigių. Ilgai), ir kai "Starbucks'e" pirmą kartą nusipirkau neskanios kavos. Paskutinysis minėtas įvykis taip šokiravo, jog prisiekiu, Delfi antraštę labai brangiai nupirktų. O aš ir parduočiau, kad tik galėčiau keliauti, nes to niekada nebus gana.

Rytinė kava

Kovo 19 dieną, šeštadienį iš mylimiausio miesto, Vilniaus, pasukome į Varšuvos pusę. Iš Lenkijos sostinės turėjome pasiekti ir kitą, Europos kaip kokios močiutės, kuri vis įkiša eurų į kišenę, mylimos šalies sostinę - Atėnus. Žodžiu, pirmos dienos apibendrinimas būtų toks - kol Lietuvoje snigo (aš tikiu, jog prisimenat dar tą atostogų džiaugsmą, nes aš to negalėjau patirti), mes prie baseino dar lieknas talijas nutiesę, skanavome braškes. Ir šaukštais kabinome to riebaus riebaus graikiško jogurto. Beje, jeigu Lietuvoje tai yra ten kokių Pauliukevičių ar Žuolyčių maistas, tai ten atvirkščiai, tai yra riebesnis produktas. Ir gardesnis, kas be ko.

Turbūt didžiausią įspūdį ir paliko Atėnai. Esu miesto žmogus ir kelionėse mane gyvenvietės kultūra domina daug labiau nei gamta (su kuria susipykus nesu, bet dažnai nepastebiu skirtumų tarp kokios Prancūzijos ir Italijos). Vis dar negaliu pasakyti, ar miestas man patiko, ar ne, bet gyventi ar mokytis jame neturėčiau.

Indija Europoje - taip pavadinčiau Graikijos sostinę. Tiesa, Azijos šalyse nesu buvus, tad lyginti nėra labai profesionalu, bet iš įvairių knygų, filmų ir straipsnių susidariau apie Indiją vos ne tokią pačią nuomonę kaip ir apie Atėnus. Prabanga kairėj, o dešinėj skurdas. Daug keliamo žmonių triukšmo, Gariūnų turgus centre ir auksinės spalvos papuošalai. Įdomu būtų buvę aplankyti šalį prieš 10 metų, kuomet dar čia nebuvo tiek daug emigrantų ar kitaip sakant, pabėgelių, kurių legaliai dabar čia yra net 50 tūkstančių. Nesakau, jog esu prieš pabėgelius, bet tikrai esu prieš dabartines sąlygas ir jų daroma žalą dabartinei Europai. Blogas jų integravimas į kultūrą stipriai jaučiasi, o ypatingai šalyje, kurioje ir šiaip šiuo metu yra krizė (nors galbūt nėra ko graikams jos ir bijoti. Pas juos šilta, šalia yra jūra - išgyventi įmanoma ir už minimumą).

Turbūt dar niekur nesu mačiusi tokios kainų amplitudės kaip Graikijoje. Arba labai brangu, arba labai pigu. Vienoj vietoj centre galima gauti šviežiai spaustų apelsinų sulčių už eurą, paėjus 100 metrų teks ir penkis atiduoti. Aiškiai matyti, jog bandoma pinigėliais "sužaisti" su vargšais naiviais turistais, kurių prašoma mokėti tik grynaisiais ir mokėti daugiau. Kaip ir visur, tik dar įkyresnis požiūris į turistą, kuris jeigu jau atvyko, reiškias yra aptekęs pinigais. Bet kaip ir minėjau, apsisukti galima ir labai pigiai, netgi ir valgant prabangiuose restoranuose. Atsakymas į klausimą "kaip" yra paprastas ir pritaikomas visose kelionėse - teiraukites vietinių žmonių.

Šeima.

Dar vienas, mane labai nustebinęs dalykas - ta pati gamta. Nelabai matau skirtumų tarp kokios Graikijos ir Portugalijos (čia jūra, ten vandenynas - prie didelių skardžių vistiek taip pat stipriai bijau įkristi), tačiau su Italija ir Prancūzija tikrai būtų galima sulyginti. Ant uolų "auga" daugiau spalvų - įvairesnis asortimentas augalų ir žolių, tačiau mažiau apgenėtas ir prižiūrėtas, deja. Važiuojant iš užmieščio (gyvenome 20 km. iki Atėnų) į sostinę infrastruktūros susiliejimas su gamta yra lyg iš Kalifornijos automobilių reklamų, patikėkit. Vingiuotas kelias -iš vienos pusės aukšti kalnai, iš kitos mėlyna skaidri skaidri jūra - trūko tik atidaryto automobilio stogo, jog galėčiau pusiau išlįsti ir mojuoti Amerikos vėliava, kuri gražiai plevėsuotų dėl mašinos sukurtų dirbtinių oro srovių. Dar galėtų groti kokia Lana Del Rey. Žodžiu, tikra ir skoninga amerikietiška svajonė.

Maistas. Dar viena, mano širdelei artima sfera, kurią visada norisi aptarti. Kaip tik prieš išvykstant į Graikiją buvau "Kelionių guru" renginy lofte, kuriame kalbėjo apie kelionių tipus, pačias keliones ir t.t (ir kas nebuvo, siūlau kitais metais nukeliauti, įkvėpimo ohoho kiek galima prisigaudyti). Ir žinot, man turbūt labiausiai artimas kelionių tipas yra būtent "Simona, nesidrovėk kilogramų, paragauk to, to ir dar ano". Kiek buvo įmanoma, ragavau visko - pradedant nuo tradicinių patiekalų, baigiant vėl gi, amerikietiškais ar multi-kultūriniais desertais, kurių Lietuvoje nėra. Išvada paprasta - Graikijoje geriausia mėgautis vietiniais šviežiais vaisiais ir daržovėmis, o pavyzdžiui, gimtinėje mano mylimos graikiškos salotos, vietinėje virtuvėje nepatiko. Per stiprus ožkos sūrio skonis ir viskas. Dėl to ir teko nusivilti daugeliu jų pyragų, kuriuos atvirkščiai nei mūsų šeima, kelionės draugai liaupsinio.

Aš žinau, jog tai toli nuo Graikijos kultūros, bet buvo skanu.

Atėjo eilė ir dalykui, kuris visai nepatiko. Pirmąją dieną nusprendėme apsilankyti terminiuose baseinuose. Mes jau esame juose buve Italijoje, tik tuomet buvo karšta, tad nebuvo taip malonu juose maudytis, kaip turėjo būti šį kartą. Ir nors paplaukioti ir panardyti išdrįsome, vandens temperatūra buvo lygi prie vilos esančiame baseine, kuriame per visas atostogas išsimaudėme tik kelis kartus dėl šalto pojūčio. Galbūt tik mažytė detalė, kuri patiko prie Graikijos terminių vandenų - tos mažos žuvytės, suvalgančios nuo tavęs mirusią odą. Yra keletas vietų Vilniuje, kur už tokia procedūrą reikia mokėti, o štai čia, stovint arba ramiai sėdint jos pačios priplaukia ir labai labai maloniai valgydamos žmogaus kūno daleles mus kutena ir glosto. Įdomi patirtis, kurią tikrai sutikčiau pakartoti.

Terminiai vandenys.

Ilgos naktys paslapčia nuo tėvų plaukiojant baseine jau greitai sugrįš, nes pagaliau atėjo vasara. Ir mieli skaitytojai, linkiu per šį sezoną padaryti viską, ką tik galima. Keliauti galima ir už minimalias sumas, patirti nuotykius galima ir vienam. Darykite viską, o šį kartą su šiokia tokia kelionės apžvalga aš atsisveikinu ir labai laukiu Jūsų reakcijų (įrašo pabaigoje) bei komentarų.

Labiausiai kelionę primenanti daina: