Dievas - nykstančių vertybių sąraše, jeigu tai tik vertybė

Į bažnyčią nevaikštau, sekmadieniai man yra pačios darbingiausios dienos (naujos savaitės planavimas, namų darbai ir t.t.) bei kartais vagiu kažkokias idėjas ir jas interpretuoju kitaip, šį bei tą pakeisdama (ir aš ne vienintelė, taip daro gal 99 procentai kuriančių ir ne tik žmonių). Nors kažkada būdavo ir kitaip.

Mano pažintis su krikščionybe prasidėjo antroje klasėje, kuomet su tėvais turėjome išvykti atostogų į Italiją, o savąjį žiurkėną atidavėme saugoti močiutei. Prieš pusmetį dėl netinkamos priežiūros buvau susidūrusi su šio gyvūnėlio mirtimi, tad labai bijojau, jog gali vėl tas pats nutikti. Juk mamos mama ne tokia jau ir jauna, atmintis kartais apgauna - še tau gali pamiršti maisto įdėti, še, keičiant šieną žiurkėną pamirš įdėti atgal į narvelį ir jis nugaiš batų dėžutėje laukdamas savo būsto atnaujinimo. Dėl to  pradėjau melsti būdama užsienyje - ryte, vakare, o ir močiutei dažnai paskambindavau, kuri labiau džiaugdavosi ne dėl nepamiršto žiurkėno, o dėl mano atėjimo į "normalų" tikėjimą. Grįžus į Lietuvą augintis pasitiko sveikut sveikutėlis ir tai buvo lyg manoji "Eureka" - nušvytimas, D(dabar jau d)ievas yra! Taip užsinorėjau įstoti į vieną stipriausių Lietuvos katalikiškų gimnazijų, tad tam pradėjau ruoštis skaitydama bibliją ir eidama į pirmosios Komunijos mokymus (į gimnaziją, beje, neįstojau). Įsivaizduokit, aš taip laikiausi visų dievo įsakymų, jog išpažinties metu, mano didžiausioji nuodėmė buvo, jog vieną kartą tėvų duotus pinigus pietums išleidau tik ant saldainių. O didesnis prakaitas išmušė, kai mano išklausytojas po mano atgailavimų paliepė nueiti pasimelsti ir sukalbėti po vieną kartą maldeles "Sveika, Marija" bei "Tėve Mūsų". Paskutiniosios nežinia kokiomis aplinkybėmis nemokėjau, tad 20 kartų sukalbėjau "Sveika Marija" ir tikėjausi, jog dievulis atleis. O jog tikrai atleistų, mano antroji išpažintis ir buvo apie tai, kaip aš nemokėjau maldos. Tada tikrai atleido. Nes aš gailėjausi ir dar išpažinties nuėjau - juk taip ir veikia tikėjimas, tiesa?

Bet augant, daugiau skaitant, MĄSTANT, rašant, išgyvenant įvairias depresijas, dėl kurių teko ir ligoninėje gulėti, bendraujant, dalyvaujant... nusiteikiau ne tiek, kiek prieš pačią katalikybę, bet prieš įprastas tikėjimo išraiškas. Prieš tai, jog mes turime atlikti dalykus, kuriais galbūt nesame iki galo įsitikinę, bet darome tik dėl to, jog tikime. Tikime į tą, kas nėra įrodyta mokslu (o keli faktai negali patvirtinti visos religijos), tikime tuo, ką sako mums kiti - močiutės, televizija, kunigas, valdžia, kas turbūt yra baisiausia ir nesuprantamiausia man.

Kai yra nustatoma kažkas už tave - kas yra meilė, kas yra šeima, kas yra normalus, kas gerai, o kas blogai, kur gali nuvykti, o kur ne - tai, jau mano manymu yra blogai. Tokiu požiūriu prarandame daug naujų potyrių, visuomet esame įstatyti į kažkokius rėmus, kuriuos galų gale sutrypiame ir tenka dėl to atgailauti. Netgi dabartinės pasaulio aktualijos, ir jos yra susijusios su religija.

O pasiteisinimas tik vienas - religija. Religija, kuri visiškai nesilaiko prigimtinių teisių.

Tačiau paskutiniu metu aš atradau visai kitokią tiesą, kuri padeda man gyventi ir tikėti tuo, kas mano supratimu, visiškai nežeidžia ir nežaloja kitų, kas nesikiša į kitų žmonių gyvenimus ir yra susiję tik su manimi. Ir aš labai tikiuosi, jog po poros dienų čia jau pasirodysiu su kitu įrašu apie tai.

Simona.

Tikinti, bet ne dievu, nes tai nėra vertybė.

P.S. Ar turite savąjį tikėjimą? Pasidalinkite, visada įdomu padiskutuoti!