100 nepaprastų dienų

Kad jūs žinotumėte, kaip aš paaugau ir kaip aš pasikeičiau per šimtą dienų. Aš net suvokti negaliu, kas bus po dar 236ių parų, jas lydinčių minčių, žmonių, akimirkų. Taip gera ramiai gulėti lovoj, planuoti keliones į Prancūziją ar Ciurichą, nusiųsti labai tiesmukišką juokelį suomiams ir estams apie jų kultūrą ir žinoti, jog jie nesupyks, pristatyti savo šveicariškąjai klasei Lietuvą kaip kukurūzų degtinės išradėją, o prieš užmiegant bandyti dėlioti sakinius kalboje prancūziškai - apibūdinant matytas gulbes ir draugės iš Slovakijos lauktuves (praeitą savaitgalį atvažiavo gimtinės draugė čia ir atvežė 30 jau pakelių cigarečių).

Bet pirmosios dienos praėjo, net pirmos dešimtys jų ir dabar turbūt reikėtų susimąstyti ir apie klaidas, kurias aš darau ir apie lūkesčius, dėl kurių čia atvykau - vis dėl to, čia ne kelionė, kad ir kodėl kai kurie žmonės šiuos metus apibūdina kaip tik tai, ir ne poilsis, oi ne, nuo lietuviškosios mokyklos.

Pirmasis dalykas, ko man verkiant reikia išmokti tai mokėjimas džiaugtis dabartimi ir neplanuoti per daug į ateitį (o pas kitus dažniausiai atvirkščiai būna...).

Būdama čia aš labai stipriai galvojau, kas bus kai grįšiu. Kai grįšiu į mielą ar nelabai rutiną ir vaikščiojimą į mylimas veganines vietas Vilniuje, kurių labai pasiilgau, o dar labiau pasiilgau žmonių, su kuriais ten eidavau. Ir pasiilgau tos smagiosios rutinos, kurią aš buvau susikūrus Lietuvoje, kuomet visą laiką buvau produktyvi ir nekaltindavau savęs naujo serialo žiūrėjimu, nes žinojau, jog užsitarnavau. Ir nors žinau, jog dabar šitie žodžiai gali nuskambėti pernelyg karjeringai ar susireikšminančiai, bet juk svarbiausia, kad buvau pergališkai laiminga. Ir esu. Tiesiog kartais pernelyg pasiilgstu viso to ką turėjau ir ką tikrai tikrai turėsiu.

Bet kaip viena mano tikrai geriausių draugių sakė ir ką aš šiame tinklaraštyje ypatingai daug kartų kartojau: yra svarbu gyventi šia akimirka. Ypatingai kai žinau, jog jei net kada ir grįšiu į Šveicariją, niekada negrįšiu su tais pačiais 200 žmonių ir galimybe traukiniais keliauti nemokamai, kas patikėkite manimi, gyvenant čia yra didelis didelis pliusas.

Tad mano planai ateičiai nedings, nes mainai tikrai nėra kažkokių įvykių praleidimas gimtinėj, o tik sustabdymas savo patirčių ten. O čia aš turiu galimybę sukurti visiškai naują gyvenimą (nes juk mainai tai ne metai gyvenime, o gyvenimas metuose), su mielomis rutinomis, kurias aš vis dar kuriu, nauja kultūra ir žmonėmis bei smagiomis išvykomis.

Antra, turbūt reiktų nustoti pametinėti daiktus. Ir turbūt to negalima priimti kaip pamokos, nes pametu tikrai nespecialiai, bet atidumą lavinti reikėtų. Ir tikrai nuoširdžiai aš tą stengiuosi daryti, bet per šitas dienas jau spėjau pamesti 2 rankšluosčius, 2 maudymukus, 2 skėčius, 3 mokyklos segtuvus, lagaminą (ačiū dievui, po savaitės rado jį traukinių stoty) ir turbūt dar keletą dalykų, kuriuos spėjau rasti bei taip neįsiminė. Ir be viso atpirkinėjimo daiktų dalyko, nes be maudymosi kostiumėlio neištverčiau, kai turiu plaukimo pamokas ar be skėčio, kai lietus neretas svečias - tai labai kenkia ir mano vieninteliui grojamui instrumentui - nervams. Bet visa tai taip pat moko ir neprisirišti taip prie daiktų, juk galų gale, tai dalykas, kurį galima atgaminti, o jei labai brangus, tai bent jau prisiminti. Bent jau aš su tuo turiu labai daug kančių, bet po truputį, mokausi šios psichologijos, į kurią įeina ir trečias punktas - jeigu jau leidžiu pinigus, leidžiu juos atsiminimams ir tik labai minimaliai daiktams (drabužiams, žvakėms, kosmetikai ir t.t.). Ir tai galiojo Lietuvoj, bet kad jus žinotumėte, kaip sunku yra atsisakyti jau pažįstamo skonio kebabo pietums, ar naujų auskarų. Tačiau aš bandysiu ir bandysiu stipriai, nes taip pat dar labai labai noriu susitaupyti pinigų vasarai, kuomet stengsiuosi pakeliauti po Baltijos šalis bei Suomija.

Ketvirta, turbūt reiktų nustoti valgyti nesveikai ir taip pat. Kaip jau ir minėjau, pietus mokyklos dienomis dažnai būna labai vienodi, nors aplinkui yra tiek daug neatrastų restoranėlių ir pigių kavinių. Juk galiausiai tai net nesuteikia tiek daug džiaugsmo kaip skirtingos vietos kiekvieną dieną! Ir aš tikrai nebandysiu per šiuos metus numesti svorio, tačiau avokado skrebučiai vietoj bandelės stoty pusryčiams, bent jau man, yra dar skaniau, o ir galų gale nesijaučiu tokia mieguista ar sunki, odos būklė gerėja.

Penkta ir šešta taisyklės, kurios turbūt yra vienos svarbiausių mainų moksleiviui - keliauti daugiau ir tai daryti su įvairiausiais žmonėmis, nes visi, turbūt tikrai visi mainų moksleiviai yra be galo įdomios asmenybės ir niekada negali žinoti, kuomet užsinorėsi nuvykti į kokią Kanadą ir bam, ten jau turi draugų, kurie galės aprodyti šalį bei minimaliai supažindinti su kultūra vietinio akimis. Tačiau, jog tai būtų, turiu nebijoti parašyti naujiems žmonėms (ir aš žinau, kad dauguma jų net nesakys ne, nes jie irgi nori to paties, bet baisu yra būti pirmai) ir pasiūlyti kažkur keliauti. Ir keliauti dažniau, nei tai darau dabar, tuo labiau, jog Šveicarijoje man visi traukiniai yra nemokami. Ir keliauti vis kitur, nes nors šalis mažesnė už Lietuvą, yra labai daug vietų, kurias verta pamatyti.

Ir paskutinis, septintas pažadas, kuris labiau būtų skirtas tėvams, kurių tai buvo pagrindinis motyvas mane išleisti į mainus, tačiau labai labai rūpi ir man - mokytis prancūzų dar stipriau ir dar geriau. Ir taip, galima sakyti, jog jau po truputį pradedu vis geriau šnekėti ir suprantu daug daugiau nei pradžioje, tačiau be galo norisi dar tobulėti, nes žinau, kad kol kas neužtenka, nes vis dar nesuprantu iki galo mylimos ekonomikos bei "Draugų" serialo. Tačiau dedu maksimalias pastangas, stengiuosi mokintis papildomai ir nebijoti kalbant klysti ir tikiu, jog per kitas 200 dienų viskas ateis su geriausiais žmonėmis aplinkui bei Lietuva širdyje.

Stengiuosi reprezentuoti savo gimtinę iš visų gražių pusių bei turėti nuostabų laiką.
Iki kitų kartų,
linkėjimus siunčiu iš Šveicarijos.