Ką man reiškia šešiolika?

Šveicarijos jaunimui tai signalizuoja plačiai atvertas duris, daugumoje klubų ir barų, alų, vyną bei dar kai kuriuose šalies dalyse - cigaretes. Liberalumas, antras šios šalies vardas ir tikrai smagu save laikyti mažąja pilnamete čia bei pasinaudoti tam tikromis privilegijomis. Tik ne per daug žinoma, gi kas per daug, tas nesveika. O ir mama daug dalykų neleidžia daryti.

Gimtadienio išvakarės Romont'o tradicinėje mugėje, kuri vietinių yra pravardžiuojama tiesiog gero alaus švente.

Matot, jau sulaukus keturiolikos, idėja apie penkioliktąjį gimtadienį taip stipriai nebežavėjo. Atrodė, jog jau yra daug pasaulį užkariavusių penkiolikmečių, sukūrusių galingas tinklaraščių imperijas, suvaidinusių pagrindinius personažus geruose filmuose ar serialuose, kaip pavyzdžiui, Miley Cyrus, kuriai teko garbė pabuvoti Hana Montana (turbūt mylimiausias vaikystės ir nevaikystės popietės šou) ar tapusiais pasaulinio lygio kulinarais. Ką dar ir kaip dar ir kur dar padaryti kažką tokio kaip jie, kirbėjo man mintis. Ir kirba iki šiol, jau net nebe paslaptis - kiekvieną dieną stengiuosi atrasti bent kruopelytę savęs kitur, pabandyti atlikti kažką kitaip ir neįsisukti į kažkokią rutiną (rutinos yra gerai, kol moki jomis džiaugtis, bet kai ateina metas, kai tau ji nebesukelia šypsenos, turbūt reikia keistis). Arba būti laiminga, kad ir šešiolikmete, kol kas nepadariusią nieko įspūdingo pasauliui, bet gal kada nors, gal tiktais sau. O kol kas, kol gyvenimą kuriu už 2000 kilometrų nuo mylimo Vilniaus, mano tikslas yra tebūti laiminga ir džiaugtis akimirka, o su visu tuo ateitis ir gyvenimiškoji patirtis, kuri pravers ir grįžus.

Likus savaitei iki rugsėjo vienuoliktosios, galvojau, jog dieną praleisiu namie, valgydama šokoladą, atsakinėdama į draugų sveikinimus Facebook'e ir truputį verkdama. Matot, aš mainų moksleivė ir mane labai dažnai supurto stiprios emocijos - ar tai geros, ar tai blogos. Savaitė buvo nekokia - ir su kalba daug problemų, atrodė, jog tikrai niekada neišmoksiu, ir su mokytojais buvo tam tikrų nesklandumų. Mainų moksleiviai, kuriems siūliau kartu praleisti gimtadienio dieną, turėjo dėl anksčiau suplanuotų išvykų atsisakyti, o su klasės draugais ištiko ta pati istorija. Normalu, jog ir nusiminusi buvau. Galiausiai parašiau su manim atvykusiai lietuvei Kotrynai ir kartu nuvykome į tikrai Šveicarijos turistų dėmesio vietą, tačiau prieš tai dar buvo ir visas šeštadienis, kurio metu, iki 18 val. gulinėjau lovoje ir laukiau, kada su savo priimančios šeimos mama eisime į miestelio šventę, kuri dar kitaip vadinama alaus švente - tie jau žmonės - visada tikriems pavadinimams sugalvos kažką naujo, kaip ir juokdarę mes sugebame vadinti švietimo ministre. Kartais smagu.

Pačioje šventėje, kaip be 6 valandų šešiolikmetė, nieko stipresnio už apelsinų sultis ir neišgėriau - alaus gerbėja didelė nesu, o ir kalorijų, padauža mat daug turi. Be to, vietoj alkoholio sukeliamų linksmybių, visada dar nuotaikingiau yra bendrauti su jau jį pavartojusiais žmonėmis, tad ir šį kartą tokia sėkmė nuskilo su vienu trisdešimtmečiu, kuris aštuonis (ir aš visus tuos kartus suskaičiavau) kartus manęs klausė apie Ukrainą - "kodėl bėgi iš Ukrainos?", "ar Ukrainoje jums patinka Putinas?", "ar tu gimei laisvoj, ar nelaisvoj Ukrainoj?", o dar ir savo draugams pristatė mane kaip merginą iš Ukrainos. Visus kartus atsakiau, jog esu iš Lietuvos ir tikrai iš jos nebėgu, bet vis dėl to, pokalbis buvo gana smagus, o viskas dar ryškesnėmis spalvomis nušvito, kai į šventė atėjo ir mano netikras Šveicarijos brolis, kuris pranešė, jog mieste šalia mūsų šiąnakt bus klubo sezono atidarymas ir įėjimas yra nemokamas. Tad susirašiusi su keliais draugais, kurie negalėjo eiti, bet vėliau atradusi tų laimingųjų, kurie turėjo progą pasidžiaugti užsienietės kompanija, turėjau vos kelias valandas iki pradžios. Supratau, jog galvos išsiplauti nespėsiu, tad norėjau pasidaryti bent jau gražų makiažą ir atrodyti kaip labai nerūpestinga panelė, kuriai niekas nerūpi, nes nerūpestinga gi ji, o ji tokia nerūpestinga, jog 2 mėnesius nenaudotus antakių dažus, net neišmaišius užtepa ir pamato, jog visa priemonė susikoncentravusi. Bet galiausiai, dešimtą valandą vakaro jau laukiau žmonių, sutikusių mane priglausti. Įdomu, jog nuo stoties iki pačio "Fri-Son" klubo ėjau be GPS - užteko tik sekti kitus jaunus žmones, nes vakarėlis buvo tikrai milžiniškas. Ir gaila, jog iki galo būti negalėjau bei antrą valandą nakties turėjau rymoti savo lavoje, tačiau skaičiaus šešioliktojo sutikimas su 400 nepažįstamais ir keliais pažįstamais buvo nuostabus. Daug juokučių per tą vakarą įvyko, daug ir naujų, daugiausiai nelabai gražių prancūziškų žodžių išmokau, o dar ir alaus nepažįstamas gatvėje, einant į stotį padovanojo. Ir kas galėjo pagalvoti?

Fri-Son Facebook'o puslapio nuotrauka.

Na, o sekmadienis, suplanuotas jau anksčiau, atėjo ir nebuvo toks blogas, koks galvojau, jog bus prieš savaitę. Iš tiesų, tai netgi labai labai geras: susitikau su kita mainų moksleive ir su ja nuvykome į labai žavų Šveicarijos kurortinį ežerų miestelį - Interlaken. Mielas gimtadienio laiškelis, padėkos draugams socialinėse medijose bei 2 valandos traukiny greitai prabėgo. Atsidūrėme Interlaken miestely, kurį myli turtingi turistai ir turtingi šveicarai. O mažiau turtingi ir myli mažiau, bet meilė vis vien gyvuoja, nes vienas geriausių dalykų čia - visiškai nemokamas. Tiksliau du, du didelis ežerai su labai gražiomis krantinėmis, yra ir dar gražesnių - tik jos privačios, bet mums užteko ir paprastai gražių, jog sugebėtume pasimėgauti diena. 

Iškyla.

Įsikūrėme prie pliažo, arčiausio stotelės, bet kadangi čia maudynių mados visai kitokios nei Lietuvoje (ir tai sakau visiškai be paniekos gimtinėj. Pribręsim ir mes) - jokių garsių išsišokimų, vaikų užpakaliukų plovimų ar alkoholio vartojimo (todėl ir savo jau legaliai nupirktą vyną, nufotografavusios įkišom atgal į kuprinę - kam tas bereikalingas dėmesys. Na, dar jo negėrėme ir todėl, jog aš pamiršau atidarytuvą, bet viskas juk galiausiai išėjo į gerą). Šveicarai ramūs, tvarkingi ir be nuodėmių: viską palikusios krante (pinigines, telefonus, raktus ir t.t.), be jokios baimės, jog apvogs nuėjome pasimaudyti ir atsidžiaugti vienu iš paskutiniųjų šiltesnių savaitgalių - nors vanduo čia visuomet dilgčiojantis alkūnes, nes ežerai didžiuliai ir sunku jiems sušilti, greitai pripratome bei galėjome džiaugtis labai švariu vandeniu - net šokinėjant nuo vidury ežere pastatytos pakylos, galime matyti dugną.

Maudėmės daug, kalbėjom daug, džiaugėmės daug ir valgėm Kotrynos keksiukus. Kiek jų buvo? Daug. Na, gal jų ir nedaug, vos keturi, bet juose kalorijų daug. Bet nesvarbu, buvo skanu ir ši dienos išvyka tikrai nusisekė - turėjau patį geriausią gimtadienį. Pradedant jo išvakarėmis ir baigiant kava prieš miegą - juk šešiolikos jau galiu krėsti ir tokias nelogiškas šunybes, tiesa?

Įvairias nuotraukas iš mainų, kartais su trumpomis istorijomis galite matyti mano instagram'e: s_aleksandraviciute

Kalbant apie dovanas, nuo tėvų iš Lietuvos gavau Shkertik apyrankę. mylimos levandų arbatos, bei kraujotaką gerinančio šokolado bei dar to paties gardėsio be cukraus - šitus dalykus jau tikrai mama išrinko, bijanti, jog labai jau nesveikai gyvenu Šveicarijoj... turbūt ji teisi, bet šokoladas, palyginus su vietiniu tikrai neskanus. Net ir su bet kokiu lietuvišku palyginus. Nuo savo priimančiosios šeimos gavau tris knygas: apie Šveicarijos stereotipus, istoriją bei politinę sistemą. Pačią pirmąją jau pradėjau skaityti ir tenka versti kas antrą žodį ir skaitymo greitis toli gražu neprimena Bolto, bet kad įdomu, galiu patvirtinti. Ir kuo toliau, tuo labiau pradedu įsimylėti šią šalį...

Šešiolikmetės veidas.

Šešiolika man reiškia dar vienerius metus savęs ieškojimo, naujų patirčių, smagių juokučio statuso vertų nutikimų, dar daugiau nusivylimų ties vaikinų ūgiais (nes kaip žinote, manasis siekia 179cm) ir viltimi, jog manasis nenuvils. Dar nepilnametė ir dar nebaigusi mokyklos - daugiau laisvės ir daugiau atleistinų daromų klaidų. Galiu gerti kavą, neklausiusi mamos, ar galiu ją gerti, bei galiu vynu mėgautis dažniau bei nesulaukti iš mamos labai pikto žvilgsnio. Ir dar galiu gyventi tą paauglių gyvenimą, surašytą dvylikametėms skirtose knygose - kažkada apie jį svajojau. 

Tai tiek. Ir ačiū, jog skaitote! Paskutiniu metu tikrai padaugėjo peržiūrų bei sekėjų - dėkui Jums! Už kiekvieną komentarą, peržiūrą ar mintyse pasakymą, jog patiko. Iki kitų kartų,

Simona.