Nerašant čia greičiau kaupiasi dienoraščio lapai ir dienos bėga itin greitai - ir taip sakau ne dėl to, jog visi stebisi šiuo reiškiniu, bet tikrai, kartais pasižiūrėjus į kalendorių belieka tik stebėtis. Planų dar likusiems nepilniems 4 mėnesiams - begalė, tad belieka prisiminti kaip tikslingai planuojamas laikas, susidėlioti išlaidas ir judėti su prancūzų kalba ant liežuvio galo į naktis, pilnas laimės ir džiugesio.
Vevey miestas ir žymioji didelė šakutė šalia maisto muziejaus
Prieš važiuojant į Šveicariją mamai prižadėjau, jog šiais metais "nešvaistysiu" tiek daug laiko Eurovizijos kultui: nacionalinėms ir ne tik atrankoms, konferencijų laidų peržiūromis, aiškinimais, koks yra vieno ar kito atlikėjo ūgis, komentarų skaitymas ir taip toliau, ir taip toliau... man šis konkursas reiškia labai daug, tačiau vis dėl to, šių metų tikslai yra visai kitokie ir aš kalbu ne tik apie naujos kalbos mokinimasį, bet ir apie naujų hobių paieškas, naujos savęs atradimo, tačiau su kiekvienais metais mano susidomėjimas konkursui milžiniškai didėja ir aš jau net nebebandau to stabdyti, tuo labiau, jog šių metų Lietuvos atrankoje ir net paskutinėje laidoje (finale) dalyvavo dvi merginos, kurių viena yra mano bendraklasė - Paula bei Kotryna Juodzevičiūtė. Palaikiau, skaičiau, tauta išsirinko kitą nugalėtoja ir aš vis vien esu laiminga bei šiuo klausimu turbūt nejudu pasroviui: galbūt daina nebuvo visiška mano favoritė (jei įdomu, labiausiai patiko E. Lubys), tačiau kol kas tai yra vienintelė Lietuvos siųsta daina, kurią esu įsirašiusi į grojaraštį ir mielai klausausi kiekvieną dieną. Ar ji kitokia? Taip. Ar ji primena kiek nors V. Matačiūnaite? Galbūt tik savo kitoniškumu, bet galbūt Eurovizija ir yra ta vieta, kur mes turėtume parodyti, kaip mes suvokiame kokybišką muzika? Taip, daina yra "auganti" ir prie "ausies limpa" ne iš pirmo karto, tad tai gali būti kliūtis Kijeve, kur pasirodyti galėsime daugiausiai 3 kartus (sakau 3, nes kiti sako 2, bet juk jei laimi - dainą reikia kartoti tą patį vakarą), tačiau aš tikrai prižadu šiais metais parašyti ilgą straipsnį apie "Euroviziją" ir dar kartą įrodyti savo meilę šiam konkursui bei gal sudominti ir jus (o jei jau domitės, sudominti dar labiau).
Ciuricho nagrinėjimas su moksleivėmis iš JAV ir Portugalijos
Bepaisant kartais nuobodokų darbo dienų (nors situacija po truputį gerėja dėl "ilgesnių" dienų, kuomet produktyvumo neišsunkia šaltis bei tamsa), savaitgaliai ir atostogos susikomponuoja iš tikrai smagių akimirkų, kurių grįžusi į Lietuvą tikrai smarkiai pasiilgisiu - tų pačių vakarų mano anksčiau vadintame nemėgstamiausiame mieste Fribūre, kur pagaliau su čia esančiais mainų moksleiviais atradome ką veikti (yra lazerių smagus žaidimas ir baras vadinamajame "downhill'e", nuo kurio balkono nusidriekia įspūdinga alpių panorama, turime ir porą užeigų skaniai kavai bei ypatingai jaukų knygyną, kuriame visada nemokamai galima įsipilti arbatos) arba karnavalo šventės, kurioje šiais metais sudalyvavau tik dviejuose miestuose, bet abejuose mane lydėjo nuostabi kompanija ir (ne)planuoti nuotykiai. Vasario-balandžio mėnesį vykstantis renginys Šveicarijos daugumos miestuose kviečia žmones persirengti ir keliauti į gatves šokti bei tiesiai šviesiai sakant, išgerti - 2 kartus apsilankiau Liucernoje, 2 kartus Bazelyje, kuriame ritualas yra daug labiau išlaikęs tradicijas ir šį kartą įsiminė labiau dėl to, jog norėjus nueiti į atidarymą, namus sekmadienio naktį palikau porą minučių prieš vidurnaktį, visą naktį vaikščiojau mieste su draugais ir stebėjau renginį, o septintą ryto jau pasigavau traukinį, prisipirkau kavos ir dar atsėdėjau visas pamokas mokykloje (mano mieste ši šventė buvo anksčiau, tad atostogų neturėjome). Ir tikrai, labai norėtusi kitais metais atskristi čia tik dėl šios šventės, bet jau ir kompanijos tokios nebebus ir traukinių nemokamų - tad visad stengiuosi džiaugtis šia akimirka ir būti dėkinga už tai ką turiu, o šiuo metu gyvenime turbūt turiu labai daug.
Paskutinį penktadienį sostinėje vyko ir muziejų naktis - ir taip, aš žinau, jog tokią mes turime Vilniuje, tik gaila, jog joje besilankiau tik vieną kartą, o šiais metais ir vėl nepavyks, tad labai apsidžiaugiau, kad šį renginį galėsiu išgyventi savo dabartinėje gyvenamojoje valstybėje, nors čia jis pasitaikė ir gana brangus. Vis dėl to, viena iš pirmųjų šiltų naktų, prasidėjusi dvejomis porcijomis ledų ir laužais botanikos sode žadėjo daug smagių akimirkų, tokių kaip naktinis parlamento aplankymas ar "šveicariškas kebabas" ant pagaliuko, taip pat dar keletas smagių koncertų bei vėlgi, pirmasis metų gulėjimas ant žolės.
Šveicarijos parlamentas muziejų nakties metu
Dar vieną šeštadienį su dvejomis estėmis ir dvejais turkais (dėl to kartais nesmagu būdavo, nes pradėdavo tarpusavy savomis kalbomis juokauti ir pavyzdžiui nebaltai manė, jog Estijoj ir Lietuvoj šnekama ta pačia kalba) apsilankėme didžiausiame Šveicarijos vandens atrakcionų parke, kuriame buvo labai brangu valgyti, o ir bilietų visos dienos nenusipirkome, tad nuo begalinio bėgiojimo laipteliais į ekstremaliausias čiuožyklas, grįžę atgal į Ciurichą ir išbadėję prisipirkom tiek daug maisto, jog bent jau man net sekančią dieną bloga buvo (o galbūt esmė buvo ne kiekyje, juk pagrindiniu patiekalu tapo lydyto sūrio karštame aliejuje kepsneliai su fri bulvytėmis ir majonezu), bet užtat traukinyje visi dar labiau susibendravome kalbėdami apie savo keistus hobius ir įpročius (žinokit puiki tema, jei nori kažko smagaus, bet ir ne pokalbių apie orą).
Įsivėriau dar vieną auskarą dešinėje ausyje, du kartus peržiūrėjau "50 tamsesnių atspalvių", apsilankiau du kartus "Rotary" mainų moksleivių rengtoje laužų naktyje (velniškumas slypi tame, jog tai ne mano organizacija), užsiregistravau į kelionę Italijon, o dar su Rūta (mainų moksleive Vokietijoje) planuojame savaitgalio išvyką į Vokietiją, spėjau pabuvoti ir nieko įspūdingame maisto muziejuje (nors skambėjo tikrai viltingai), važiavau traukinyje pirmąja klase ir gavau nemokamą sumuštinį, išbandžiau Vietnamo kovos menus, pagaliau apsilankiau Ciuricho Langstrasse gatvę, kurion būtinai sugrįšime į hipsterišką bariuką suvalgyti tacos, o gatvė yra ypatinga, nes primena raudonųjų žibintų kvartalą Amsterdame su savo porno filmų kino teatrų, striptizo klubais ir ant šiukšliadėžių išpurkštais feminimo ženklais, pagaliau perskaičiau Hario Poterio 8 dalį ir dar padariau daug dalykų, kurių jau nebepamenų, pradėjau pavydėti būsimiems mainų moksleiviams ir suvokiau, jog liko mažiau nei 100 dienų, dėl to aš mėgausiuosi iki galo, o Jums sakau sudie ir palieku smagų esto kūrinį, kuris mums sukėlė daug šypsenų!
Simona
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą