GRANATOS LIVE 2017

Visada sakykite taip naujoms draugystėms, nealkoholiniui alui, negirdėtų dainininkų koncertams bei smagiam rytiniam čiliukui malūno pavėsį, su keliais draugais bei kortomis. Dar pridėsiu, jog būtina sakyti taip ir girdėtiems atlikėjams, puikiai žinomiems ir tiems, kurių dainos jau šimtus kartų girdėtos, jog net pasidaro lengva dainuojant viską versti į lietuvių kalbą (mylėk mane kaip darai pagal Ellie Goulding) bei taip atsišokti, jog 3 porcijos bulvyčių pietums būtų nevertos savaitgalio nuodėmių sąrašo papildymui. O jos, patikėkite manimi, mano situacijoje kaltos ir nebuvo.

Paskutinį savaitgalį, pirmą kartą apsilankiau muzikos festivalyje, kuriame, atrodo, palikau savo visas jėgas, negrįžtančias lygi šiol (ir kaip žmonės sugebėjo iš eilės du savaitgalius nuvažiuoti ir į Galapagus, ir į Granatas), tačiau spėjau vėl įsimylėti muziką, vėl atrasti didelį malonumą susiburimų, kurie, ačiū dievui, dar laukia šią vasarą manęs bei praleisti turbūt vienas geriausių šio sezono akimirkų. Ir įspūdingiausių, kas be ko.

Penktadienį ryte atsigrūdę į pramogų trasą, sugebėjome su merginomis dar kelis kartus nueiti ten, kur nereikia ir taip dideliame karštyje suvaikščioti kelis papildomus puskilometrius, išmesti pusryčiams atsivežtą arbūzą (buvo beprotiškai gaila, bet dar sunkiau buvo jį nešti palapinių ir miegmaišių apsupty), o galų gale link įėjimo eiti pro rugių laukus, kuriuos kiek apmindėm, bet bent jau nepadarėme kitos nuodėmės - jokio alkoholio net nebandėme su savimi įsinešti ir slėpti jį jogurto indeliuose ar pilti tarp marinuotų agurkėlių. Juokinga, graudu, bet aš įsivaizduoju koks žmonėms kaifas yra bandyti visa tai tokiu būdu paslėpti. Apskritai, apie alkoholį sakiau, jog rašysiu būdama pilnametė, bet kadangi tas amžius nusitempė dar dvejais metais, turbūt teks tai daryti anksčiau, puikiai žinant, kad amžius tikrai nėra riba mums, paaugliams. Tačiau apie tai jau kitą kartą, dabar galiu pasakyti, kad ir nealkoholinis alus suteikia tą gero pasisėdėjimo dvasią.

KUNGS

Pasistačius palapinę, šalia, toks vaizdas "24 valandų" filmavimo aikštelės veikėjų, šalia DJ scenos, kas nebuvo tokia puiki idėja, apvaikščiojom teritoriją, pavalgėme ir pradėjome kaupti jėgas pirmajam vakarui. Po kelių koncertų mažosiose scenose, prie kurių buvo smagu pagulėti, bėgome pas Bareikį. Į jo pasirodymą labai norėjau nueiti, nes Šveicarijoj tai turbūt buvo mano klausiamiausias lietuvis ir nors Benas su mano pavarde (Aleksandravičius) ant scenos prašė justi jo muziką, o ne stebėti jį, mat jis ne teatras, Vidas Bareikis darė viską ir man tai labai patiko. Žinoma, ne mažesnę vietą širdį užėmė ir minėtasis BA, kurį stebėjome pirmose eilėse (nes norėjome tai išbandyti), privertė nugara bėgioti širpuliukus, net ir nežinant jo dainų (apart tos, kuri jis teigiąs yra užpisusi, tad beveik viską dainavo publika. Ir buvo gerai). Gaila, jog nepamačiau Anne-Marie, kuri buvo viena tų atlikėjų, dėl kurios ir pasirinkau Granatas (tad labai tikiuosi, jog kitamet ji atvažiuos), bet bent jau sulaukėme Kungs, kurį kirčiuodavau kaip vieną mylimiausių didžėjų. Jo singlai yra puikūs (ypatingai naujausias, kurį turėjome progą išgirsti pirmi) ir į koncertą nueičiau vėl (norėjome ir Šveicarijoj į jį plėšti, tačiau striptizo klubas iškėlė savas amžiaus politikas), tačiau pats kitų dainų remiksavimas per didelio įspūdžio nepaliko. Gaila.

Tą naktį po koncerto beveik iš karto ir nuėjome miegoti. Neįsivaizduoju, kaip žmonės čia gyveno jau nuo ketvirtadienio, nes jau penktadienį po visko jaučiausi leisgyve, o palapinėse miegoti mėgau tik vaikystėje ir tai, ne tokiomis karštomis dienomis, bet rytas atėjo ir daugiau ta palapine nesinaudojome, nors dar laukė viena naktis.

Palapinių miestelis.

Antros dienos programa buvo tokia pati - trumpi pasivaikščiojimai, maistas, draugai, bazaras. Gera buvo taip gyventi iki Šventinio Bankucheno, kurio pasirodymas buvo linksmas. Na žiauriai linksmas, toks, jog turbūt visą laiką tik ir juokėmės, o gale dainavom Lietuvos istoriją. Irgi labai gerai buvo. Tada sudainavom kelis Sauliaus Prūsaičio bei Jazzu hitus bei nuėjome prie scenos laukti Ellie Goulding, bedainuodamos su Marijonu Mikutavičiumi. Ir pradžioje britų atlikėjos koncerto, mes stovėjome prie pat pat scenos, tačiau vėliau tas malonumas, kai gali vos pajudėti ir į tave trinasi daug rankų, laipioja ant kojų - dingo ir patraukėme link kitos scenos pusės, kur stovėjome kiek nuošaliau veiksmo vietos. Bet šokome daug ir gerai, sulaukėme Alan Walker ir šokome vėl. Įdomu tai, jog jo singlai, atvirkščiai nuo Kungs, visai nėra prie širdies, tačiau pats muzikos sujungimas labai nustebino. Kaip ir fejerverkai pasirodę danguje. Viskas buvo nuostabu ir aš jau dabar svajoju apie tuos festivalius, kuriuos noriu aplankyti ateityje, kad būtų ir vėl taip gera gyventi,

Simona.

Jei buvote Granatose, ar patiko? Galbūt lankėtės kitame festivaly, o gal dar tik svajojate apsilankyti? Papasakokite!