Praeitais metais tai buvo vienas skaitomiausių įrašų - nežinau, kur slypi magija, tačiau ir pati žinau, jog kartais norisi tiesiog lengvo skaitalo, kurio gal ir nėra gyli prasmė, bet bent jau suteikia šventinės nuotaikos. Šiuo įrašu tikrai nesistengiu parodyti giminėms ar draugams, ko noriu ir net nesitikiu šių dovanų gauti - nes kai kurios jų yra tikrai per brangios Kalėdoms, tad nesupraskite manęs neteisingai ir nesmerkite už švenčių prasmės nežinojimą. Malonaus skaitymo!
Keksiukų/sausainių/kepinių dekoravimo prietaisai, pabarstukai, glajai ir t.t. Paskutiniu metu per visas savo veiklas pamiršau vieną iš savųjų hobių, kurie leisdavo atsipalaiduoti ir įjungti vaizduotę - konditeriją. Mano manymu, maisto gamyba yra vienas tų dalykų, kuriame laisvai gali parodyti savo dailės įgūdžius ir naujų idėjų generavimą. Kaip mano mylima dailės mokytoja pasakytų "Su tokiais žmonėmis yra malonu bendrauti". Ir aš su ją visiškai sutinku, nes vien jau tie, kurie kepa sausainius - yra šventi. Ir aš noriu tokia būti, ir aš noriu lavinti šiuos įgūdžius.
Nauja kamera. Galbūt tai nebūtų mano svajonė, jei nebūčiau sugadinusi savojo telefono arba nerašyčiau tinklaraščio, tačiau kad ir kokios bebūtų aplinkybės - labai tikiuosi įsigyti šį daiktą rudenį. Visada su pavydu žiūrėdavau į kitas tinklaraštininkes, kurios mokėjo gražiai įamžinti savo žodžius kadrais. O ir pati nebenoriu "piratauti" ir vogti nuotraukas iš tumblr.
2016 metų kalendorius. Minėjau ar neminėjau tai šiame tinklarašty, bet šie metai buvo pilni nusivilimų. Nesakau, jog jie buvo blogi, nes gerų akimirkų tikrai netrūko ir dauguma akimirkų ir yra čia aprašytos, tačiau žinant tam tikrus faktorius, kurie sukliudė padaryti šiuos metus dar geresnius, norisi, jog 2016 būtų daug džiugesni. Ir tikiu, jog su pastangomis tai bus! Jau laukiu progos, kada galėsiu atsiversti knygelę ir pradėti pildyti savo metus įvairiomis veiklomis, kad ne tik vasara, bet ir 2016 būtų nepaprasti!
Zoe Sugg "Girl Online on tour" knyga. Pirmąją dalį anglų kalba perskaičiau vasarą - žodynas paprastas, lengva suprasti, įsiminiau daug naujų frazių ir patobulinau savo sugebėjimus. Visai nenoriu laukti lietuviškosios knygos versijos - tai būdas mokintis maloniai ir tokių galimybių geriau neišeikvoti.
John Green, Maureen Johnson and Lauren Myracle "Let it snow" knyga. Dabar šios knygos jau nebeskaityčiau, nes baigsis švenčių laukimas, tačiau kitiems metams nuotaikai ir kalėdiniai dvasiai pakelti manau, jog šis skaitinys bus kaip tik!
Bilietai į Mikos koncertą; bilietai į SummerBurst festivalį. Mika įeina į mano mylimiausiųjų atlikėjų sąrašą (kartu su Robbie Williams ir kitais mano dievukais) ir į jo koncertą daug labiau norėčiau negu į didžiausią Lietuvos istorijoje festivalį, kuris dar ir Vilniuj vyks. Jau taupau pinigėlius šioms pramogoms ir tikiu, jog bent į vieną šių įvykių pavyks nuvykti - pamatyti gyvai yra visai kas kita, nei klausytis įrašo!
"Naked" akių šešėlių paletė. Nesvarbu, kuri serija, bet būtent šios rūšies paletės spalvos labiausiai patinka. Parduotuvėje apžiūrėjus kitus pasirinkimus, visada atsiranda bent keli atspalviai, kurie manęs nežavi ir jų nenaudočiau. Be to su akių šešėliais jau esu patyrusi nelaimingų įvykių, tad pagaliau norisi įsigyti ir kokybiškos kosmetikos.
Puošni, elegantiška suknelė. Nesakau, jog noriu vakarinės ar vardinės, tačiau apžiūrėjus mano spintą pritrūksta to akcento, kuris tiktų mokyklos šokių vakarams ar Kalėdų vakarienei. Kasdieninių suknelių pakanka, tačiau reikia turėti nors vieną ypatingoms progoms.
Naujas telefonas arba telefono pataisymas. Neseniai mane "sukrėtė" juokinga nelaimė - galbūt pasekmės nėra džiugios, bet pati situacija buvo verta didžiųjų ekranų komedijų laureatų. Kolkas apsieinu ir senesniu telefonu, tačiau labai trūksta kameros, kai dar ir kameros neturiu.
Nepamirškite, jog šventės skirtos netik dovanoms, nors mano ir instagram'o frazės sako visai ką kita... Ramaus Kūčių vakaro irir įsimintinų Kalėdų!
Aš nemanau, jog Jūs rastumėte žmogų, kuris būna labiau excited for Christmas nei aš. Rimtai, žiemos švenčių visada pradedu laukti jau spalį, dovanų planavimas tampa puikia pramoga per nuobodžias pamokas, visą grojaraštį užima vien kalėdinės dainos, o "Vienas Namuose" peržiūrimas kokius tris kartus, kas gerokai "užknisa" net mano tėvus, kurie palyginus - santūrūs žmonės. Ir aš nežinau, kokia Grinčo dvasia užplaukė ant manęs šiemet, bet to džiugesio nėra.
Apskritai, kaip neitikėtinai seniai čia besirodęs žmogus, turiu pasakyti, jog šie metai man bėga beprotiškai greitai. Kol kas, nuo rugsėjo pirmosios nei vienas savaitgalis nepraėjo namuose: gimtadieniai, naktiniai pasivaikščiojimai po miestą, liaudiški plotai, mokyklos renginiai, konferencijos ir t.t. Net ir darbo dienomis retai po pamokų prasėdžiu namie. O jei ir lieku, pagrindine veikla tampa svajojimas.
Rimtai, nesuprantu kodėl anksčiau šiai veiklai neskirdavau tiek laiko. Mieliau eilinį kartą skrolindavau feisbuke, kuris kaip ir šaldytuvas - kad ir kiek kartų atidaromas, nieko geo neparodąs, darydavau namų darbus (nesakau, jog dabar jų nedarau, tačiau kiek pasikeitė požiūris į mokyklą), žiūrėdavau Bleir ir Čeko dramas, matuodavausi drabužius. O dabar didelį procentą to laiko sunaudoja svajojimas. Užsimerkus. Su muzika. Ir taip gera gera, jauku jauku. Rekomenduojama veikla kaip lietuvių kalbos profiliavimas A lygiui.
O visiems taip pat aistringai laukiantiems vasaros kaip ir aš, linkiu nusipirkti sau dovanų 2016 metų kalendorių. Kol kas pati dar tokio neįsigijau, tačiau nesulaukiu žiemos atostogų, kuomet jį įsigysiu ir savo svajones perteiksiu į 2016uosius. O kol kas bandau save "įmuilinti" į dovanėlių ruošimą, Sinatros klausymą ir "Hario Poterio" maratoną. Kaip ir kiekvienais metais - tradiciškai.
O ši daina atitinka puikiai mano nuotaiką - švęsti! Šventėms nuotaiką, patikėkite, aš turiu. Nebūtinai tik Kalėdoms ji skirta.
Aš Jums sakau, kiekvieną rudenio atostogų pirmadienį man užeina kažkokia depresija. Nepaaiškinama. Iš niekur. Atrodo, jog viskas čiki piki - draugai puikūs, instagram'o nuotraukos on point, karamelės į mano latte artimiausiame coffee inn'e nededama per mažai, svarstyklių rodyklė jeigu ir sukasi į dešinę, tai tik iš draugų sąskaitos (juokauju, žinoma). Bet tada pyst (mielieji, čia ištiktukas. Lietuvių kalbos mokytoja ir Užkalnis, jei neklystu, patvirtino) - Simonai viskas blogai. Ir ne, čia nėra itin reguliarus prieš menstruacinis sindromas (o gaila, nes tada visą kaltę suversčiau gamtai ir joje pasiskirsčiusiai neteisybei).
Aš tiesiog prisimenu vasarą. Apskritai, visą spalį aš gyvenu mintimis apie praėjusią vasarą. Tie prasmirdę ir sudeginti zefyrai, prisisiota Baltijos jūra, nenusisekę berniukų "kabinimai", ištinę dėl vakaronių veidai - viskas kelia savitą paauglišką žavesį ir nostalgiją. Ir galiausiai atrandu tam vaistą, kuris prisiekiu, mane gydo taip, kaip ir sukriošusius senius pigi rusiška pornografija - teigiamai. Aš pradedu planuoti. Planuoti sušių restoranų apžvalgas, aukštakulnių 178 cm. merginai paieškas. Planuoti būsimas rudenio, žiemos, pavasario ir vasaros atostogas. Planuoti, paauglių tarme tariant plotus. Planuoti kalėdines dovanas ir kietus sveikinimus ant draugų feisbuko sienos, per jų gimtadienius. Ir viską įsivaizduoti. Kaip viskas vyksta. Kai pagaliau, vidurvasary, Italijos greitkelyje, apaugusiame saulėgrąžomis, su dviem gėjais, būsimu vienuoliu, rašytoja ir geriausia drauge, skanauji sukčia nusipirktą rūgštų, raudoną, burgundišką vyną ir diskutuoji apie gyvenimą. Nes būtent tai ir yra akimirkos, dėl kurių sukąstais dantimis kalu chemiją visą likusį laiką. Gal ir negyvenu, kaip pasakytų internautai 24/7, bet tas likęs laikas - pertraukos, savaitgaliai, atostogos, praeina puikiai. Įsimintinai. Su per daug iliuzijų. Bet kas gi jų neturi ir kas gi jų netrokšta?
Žmonės be fantazijos ir žmonės, nedalyvausiantys "NaNoWriMo".
Čia tos žvaigždės, kurias matysiu vasarą, krentant į šieno krūvą su draugais
Taip, Jūs supratote mane teisingai. Aš ir vėl ryžtuosi dalyvauti "NaNoWriMo" projekte, kuris lapkričio mėnesio pažymius muša žemyn ir kofeino kiekis kraujyje padidėja. O paprastą reklamą darant - tai projektas, kurio metu savanoriai (kuriais gali tapti bet kas, net ir tas minėtas anksčiau sukriošęs senis) yra pasiryžę per 30 dienų parašyti novelę iš 50 tūkstančių žodžių (ar daugiau). Dalyvavau pernai, noriu ir šiemet.
Visą spalį beveik nieko nerašiau, gyvenau visai kitu, ne kompiuterio klaviatūros oru ir išsiilgau to. Tikiuosi reguliariai pasirodyti čia, laimėti NaNoWriMo ir dar vienas iššūkis - sugrįžimas į Teenage Dreams komandą. Tikiuosi, sėkmingas!
P.S. Pasiilgau labai Jūsų komentarų! Ar dalyvausite NaNoWriMo arba TD prisikėlime? O kaip Jūs kovojate su rudenine depresija? (dideli apkabinimai ir linkėjimai turėti gražias atostogas)
Ruduo jau įsibegėja, bet ačiū dievui, kol kas dar nedepresiška melodija: oras už lango neverčia apsigobti 9 sluoksniais megztinių, kad išsaugotume šiltą oro masę prie savo kūno (ir kas sakė, jog fizikos niekur nepanaudosi), Kudirkos aikštėje suoliukai būna jau pašildyti kitų žmonių kūnais ir nereikia to daryti pačiam, o coffee inn'e dar galiu mėgautis šaltomis kavomis, kurios yra kur kas skanesnės.
Pirmosios dovanos
džiaugsmai.
Veiklos kol kas taip pat netrūksta - neseniai praūžęs gimtadienis padovanoji ne tik kalną dovanų, bet ir staigmenų.
Rugsėjo vienuoliktą, atsikėlusi anksti ryte, tęsiai savo platinę tradiciją, jog gimtadienio rytą privalu skaniai pavalgyti ir peržiūrėti kokį nors linksmą filmą/serialą. Mano kūno formoms "nuskilo": dar ir antrą kartą papusryčiavau su šeima. Vėliau nuvedžiau sesę į darželį (sugebėdama jame palikti telefoną, tad teko grįžti antrą syk ir vos nepavėluoti į pamokas) ir atėjau į mokyklą, kur gavau eilę apkabinimų bei pirmąją dovaną nuo klasės draugės Adelės (visas dovanas po kurio laiko pamatysite http://charlottemidnight.blogspot.lt/). Toliau sekė įprastos pamokos, kurios gimtadienio dieną neprailgo, nes labai laukiau Rugilės (mokosi kitoje gimnazijoje, bet pažadėjo atvykti), o ir mokykloje dauguma pirmokų sveikino (net iš paralelinės klasės sulaukiau gimtadienio dainos).
Tą penktadienį išėjusi iš mokyklos buvau pasiryžusi susitikti su Rugile, tačiau šalia jos dar pastebėjau buvusius bendraklasius. Ir jau net nežinau, kiek kartų apie juos rašiau čia, kiek kartų jie mane stebino, tačiau tam dar negresia pabaiga - drąsiai sakau, jog to visiškai nesitikėjau. Visi tie sveikinimai, gėlės, šypsenos ir padrąsinimai - vau. Net ir dabartinis klasiokas prisijungė prie mūsų būrio, padovanodamas 31 centą (kuriuos iškeičiau į skanią bandelę valgykloje). Visi kartu nuvykome iki "Čili picos", kurioje papietavome, apkalbėjome sekančios dienos planus ir išsiskirstėme. Grįžusi namo paruošiau stalą maisto ir atvyko giminės, su kuriomis turėjau progą suvalgyti kibinų ir skanaus sūrio pyrago bei būti pasveikinta. Penkioliktasis gimtadienis praėjo gan sklandžiai ir nuotaikingai, turiu pasakyti.
Kitą rytą, rugsėjo 12ąją su klasiokais susitikau Vilniaus trukinių stoty - kitos dovanos ir mano dovana jiems - nuotaikinga kelionė į Trakus su traukiniu. Šiame mieste nusipirkome daug maisto ir miškuose atradome gražią, žmonių pernelyg neaptikinėtą vietą, kurioje ir ežere išsimaudėme, ir į medžius lipome, ir daug juokėmės, ir daug valgėme. Iki vakaro. Kuomet dar nuėjome į buvusį antikvariatą, sužaidėme tinklinį, bulvę. O atgal grįždami į sostinę, susipažinome su italais, kurie Lietuvoje lankosi pagal Erasmus programą ir nuo to laiko, netyčiomis, net kelis kartus sutikome juos mieste. Į Vilnių grįžome į buvusio klasės draugo namus, kuriuose tęsėme gimtadienį ir tik paryčiais nuėjome miegoti, nors jau sekmadienio dieną teko daryti visus namų darbus ir eiti į kino filmą "Bėgantis labirintu: išmėginimai ugnimi".
Kita smagi diena, neseniai prabėgusi itin greitai prieš akis: Vilniaus Užupio gimnazijos pirmokų krikštynos. Pagaliau baigėsi ruošimasis, koridoriuose girdimas "fuksų" žodis - dabar jau esame mokyklos dalis, iškentusi viską, ką mums buvo paruošę antrokai. O jie tikrai buvo.
dar prieš viską atrodėme visai nieko vaikai (aš pritūpusi, su žalsvu megztuku)
Nuo 8 ryto valandą repetavome savo vaidinimą, vėliau rinkomes į klasę ir ruošėmes orentaciniui žaidimui, kurio metu turėjome galimybę vaikščioti po visą Vilniaus centrą. Prieš tai pasportavę vidiniame mokyklos kieme išsiskirstėme į grupeles, gavome užuominas ir per tris valandas patyrėme daug visko - pradėkime nuo to, jog atrodėme kaip tikri pyragėliai - miltai, aliejus ir kitokie maisto produktai buvo ant mūsų kūno, skrandyje taip pat buvo įvairių, tik gurmanams skirtų gardėsių. O gurmanų mūsų mokykloj maža. Turėjome galimybę atsidurti turistų telefonų ekranuose, prisiminti Justino Bieberio dainas vaikštant žąsyte aplink fontanus bei paminklus. Ir tie įsikūnijimai į šunelius lenktyniaujant purve, visiškai sugadinti batai atnešė daug džiaugsmo ir sąskaitoje daug nulių (kai reikės mokėti už vandens paslaugas, nes iš plaukų išplauti tešlą nėra lengva), bet tikrai buvo verta.
Vėliau turėjome valandą su pusę laisvo laiko, kuriuo metu turėjome apsiprausti ir pasiruošti oficialiai daliai aktų salėje, tačiau tai nebuvo lengva, turint omeny, jog mano namuose apsitvarkyti susirinko dar trys merginos, kurios švelniai tariant atrodė tragiškai. Net ir negaliu sakyti, jog apsitvarkėme iki galo - vakare būnant mieste už savo ausies radau ir glitimo gumulėlių. Bet bent jau tai akimirkai suspėjome pasiruošti dar ir pavalgiusios makaronų, nes buvome alkanos.
Šių metų renginio tema - stichijos. Mintis, ugnis, žemė, vanduo ir oras - visą tai buvo galima pritaikyti ir mokyklos vertybėms, būtent tai visos klasės ir turėjo parodyti savo vaidinimuose (arba kitaip tariant prisistatymuose mokyklai). Ceremonija buvo įspūdinga - tamsoje švytinčios neoninės spalvos, garsi muzika ir nuotaikingi prisistatymai. Puiki įžanga į vakarą.
Po oficialiosios dalies gavome vėl laisvo laiko, per kurį grįžau namo apsitvarkyti, o vėliau nuėjome iki centro pasivaikščioti. 18 valandą vakaro vėl grįžome į mokyklą, į tą pačią aktų salėje, kurioje vyko diskoteka. Nors pradžioje buvo mažai žmonių ir niekas nešoko, vakarėjant "išsitaškėme" kaip reikia - buvau raudona raudona. Dėl to galiausiai, maža grupelė mūsų nuėjome atgal iki centro, rimčiausio restorano rimčiausiems žmonėms - "McDonald's", nes kaip vienas žmogus pasakė "Pirma masė, o po to vėl masė".
Dienos puikios, tikiuosi, jog tokiu ritmu ir praeis šešioliktieji mano gyvenimo metai.
Vienas iš daugelio dalykų, kuriuos pasižadėjau vykdyti per šiuos metus - neįklimpti į depresiją. Šio punkto praeitame įraše nepažymėjau, tačiau manau, jog bent jau kol kas sekasi gerai. O jei vykdysiu visas kitas atsakomybės - šis pažadas neturėtų nukentėti.
Rudeniui įsibėgėjant, mokykloje po truputį atsiranda vis daugiau darbų: pradedant namų darbais baigiant įprastiniais projektais. Nors dar nespėjau užsiregistruoti į visus norimus būrelius, šių metų veikla po truputį rituliuojasi ir turiu pasakyti, jog esu patenkinta pradžia - bent jau kol kas, depresijos liūnas negresia ir veiklos tikrai netrūksta.
Nebūčiau lietuvė, jeigu nesugebėčiau paminėti krepšinio. Sveikinu pakliuvus ten, kur visi svajojome. Kadangi šmaikštaus pasisakymo facebook'e nesugalvojau (bet dar palaukit - čempionatas nesibaigė), pernelyg daug ir neturėjau kur parodyti savo džiaugsmo, kuris yra tikrai didelis. Pirmiausia, dėl meilės sporto šakai, atradau bendrą temą su naująją klasės drauge. Pirmas klausimas, kurį uždaviau susipažinant buvo - "Ar tiesa, jog Domantas Sabonis yra gražiausias rinktinėje?". Žinau, skamba keistai ši pokalbio pradžia, tačiau būtent dėl šio klausimo dabar puikiai sutariu su mergina (ir taip, Jūs galite pasimokyti iš manęs, kaip reikia regzti pokalbio pradžią). Dėl šios sporto šakos, pradėjome vienytis kaip klasė: per geriausią belgų dieną metuose, tuomet, kai teisėjus jie papirko savo traškiais vafliais, rungtynes prie baltojo tilto žiūrėjome kartu. Ir buvo visai smagu.
Ypatingai džiaugiuosi ir neseniai įvykusiomis "Sostinės dienomis 2015". Prisiekiu, tai mano mylimiausia Vilniaus organizuojama šventė metuose, kurios visą laiką be galo laukiu. Gal kiek liūdna, jog nesugebėjau nueiti į visus koncertus, kuriuos žadėjau, bet tam dar yra visi metai, o kol kas labai džiaugiuosi prisiminimais ir pirkiniais (kuriuos greitu metu pamatysite mano antrajame tinklarašyje). Pirma diena netenkino savo lietingu oru, tačiau sugebėjome apeiti visą mugę (kaip visada prisipirkti su didele nuolaida šokolado, kuris visuomet būna skirtingas, bet jau kelintus metus iš eilės perkamas iš to pačio žmogaus, kuris plytelę parduoda už 50 centų), šio bei to nusipirkti ir užsukti į "Caif Cafe" kavos bei ilgo pokalbio kartu su Austėja (žmogus, su kuriuo turbūt visuomet bus apie ką pasikalbėti, tad tie šnekučiavimai gali trukti kiek ilgokai). Antrą dieną pasimačiau vėl su kitomis dvejomis draugėmis, su kuriomis beveik visą laiką pragulėjome Lukiškių aikštėje, komentuodamos ir apžiūrinėdamos "Panelės" bei "Cosmopolitan" žurnalus. Ir taip visą dieną. O vakare prasidėjo Europos krepšinio čempionatas ir pirmoji šokolado plytelė buvo suvalgyta. Na o trečią dieną susitikau su dar kitomis draugėmis - sugebėjome apeiti ir dizaino skverus, kuriuose pasisėmiau daug įkvėpimo, vėliau nuėjome suvalgyti desertų į Vilniaus universalinę parduotuvę, o po to laukė viena geriausių vakaro dalių - krepšinis. Nusprendėme nužygiuoti iki baltojo tilto televizoriaus, prie kurio atmosfera yra tikrai gera. Žiūrėti tokį tautišką žaidimą su dideliu kiekiu žmonių yra puikus jausmas, atmosfera tikrai puikiai nuteikianti. O dar ir žaidė tokiu metu, kuomet buvo nuostabus saulėlydis... vakaro meniu sekė Jazzu koncertas Katedros aikštėje. Ką ir begaliu pridurti - puikią charizmą ji turi, moka kalbėti su publika. Dainų žodžiai lengvi, bent jau prieky stovintys žmonės dainavo. Jaukumas ir geri draugai šalia, nuostabi muzika - sostinės dienų uždarymas buvo puikus. Kartu su naktine kava iš "Coffee inn'o". Ką jau ką, o Vilnius savo šventę mini garsiai - viskas buvo suplanuota atidžiai, iki pačių mažiausių smulkmenų. Likau patenkinta.
Ir pabaigai, norėčiau pristatyti kūrinį, kuris šį rudenį pastatė mane į didesnę harmoniją su santykiu su savimi - Andy Puddicombe "10-ies sekundžių meditacija".
Žmonėms, kurie seniai galvojo apie meditaciją ir vis neišdrįsdavo pabandyti (arba nesigaudavo, arba pritrūkdavo laiko, arba nežinodavo, kaip tai daryti, arba dar kitas pasiteisinimas, kurį Jūs sugalvojote) - tikrai rekomenduoju. Gal knygos teorinė dalis yra kiek nuobodoka, tačiau autorius (taip pat vienuolis, puikiai pažįstantis meditacijos galią) tikrai stengėsi įterpti įvairiausių istorijų bei mokslinių faktų, susijusių su meditacija.
Ir šiandien jau buvo užduoti pirmieji namų darbai. Ir šiandien jau spėjau susiplėšyti plonas pėdkelnes. Ir šiandien jau spėjau apsijuokti prieš visą klasę. Ir šiandien... bent jau turėjau motyvacijos, kuri kaip ir paprastai, būna gan didelė mokslų metų pradžioje - lūkesčių ir svajonių sąrašas begalinis, tad laikas susidėlioti visus metų pasižadėjimus.
Stengtis palaikyti gerus vidurkius. Negaliu pasakyti, kokių pažymių tikiuosi iš savęs, nes ne visus mokytojus dar pažįstu ir nežinau jų reikalavimų. Be to, šie metai pažymių atžvilgiu nėra tokie svarbūs, tad labiausiai noriu susikoncentruoti į dalykus, kurie mane domina ir mano nuomone, ateities karjerai yra reikalingiausi.
Mokytis kalbas. Anglų šeštadieninę mokyklą jau susiradau, prancūzų mokytoja mokykloje atrodo reikli, tačiau padedanti - viskas kaip ir gerai. Galvojau, jog lankysiu ispanų kalbos būrelį, tačiau šiais metais mokykla siūlo tik kinų ir dėl to labai gaila. Ką gi, padarius gan ilgą pertrauką, tikiuosi susidėlioti taip tvarkaraštį, jog spėčiau įtraukti ir savarankišką šios kalbos mokinimąsi, tuo labiau, jog visas reikiamas priemones turiu.
Nebijoti bendrauti. Paprastai tikrai nesu iš drovesnių panelių, nebijau prieiti prie žmogaus. Tačiau gimnazijoje viskas atrodo ir jaučiasi kiek kitaip. Su klase po truputį pradedu sutarti, bet vėliau tikiuosi susipažinti ir su paralelinių klasių mokiniais, nes jau spėjau pastebėti įdomesnių asmenybių, su kuriomis būtų smagu pabendrauti.
Nebijoti atstovauti klasės. Šiais metais esu Užupio gimnazijos, 1C klasės seniūnė. Titulo didelio nėra, bet vien jau pažiūrėjus į vidurinės mokyklos seniūnus suprantu, jog darbas bus didelis. O čia gimnazija, kuri dar ir yra labai aktyvi socialinėje erdvėje, dalyvauja daug projektų. Tikiu, jog dėl to metai bus tik dar smagesni ir įsimintini, tačiau didžiausias pažadas prisiimant šią atsakomybę - nebijoti siūlyti naujų idėjų ir pasiūlymų.
Dalyvauti aktyviai socialinėse veiklose. Savanorystė, seminarai, būreliai, teatras - savęs tobulinimas, mano manymu yra svarbu. Praeitais metais buvau tikrai aktyvi (ypatingai padėjo lyderystės būrelis), tad tikiuosi šiais metais pralenkti dar kartą save ir savo troškimus ir dalyvauti, dalyvauti, dalyvauti. O jei nėra kur dalyvauti - organizuoti. Taip pat geras ir naudingas dalykas ateičiai, įgaunama daug patirties.
Susikurti dienotvarkę. Su laiko planavimu visada turėjau bėdų - dažnai pernelyg ilgai užsižiūriu serialus, kartais pernelyg daug laiko praleidžiu facebook'e, o vėliau jo nelieka namų darbams - žodžiu, problema yra ir kai bus aiškus galutinis tvarkaraštis bei būreliai, labai tikiuosi ją sutvarkyti. Taip pat, nenoriu pamiršti ir dienos darbų - tam skirtas visas kalendorius!
Nesinaudoti telefonu pamokų metu. Nemokamas wifi mokykloje yra geras dalykas, nes visiems snapchat'o "draugams" galima įrodyti, jog tikrai turi draugų (prieini prie bahūrų grupelės ir kol nemato, nutrauki vaizdą). Tačiau deja, tai yra papildomas pamokos dėmesio nukreipimo įrankis, dėl kurio gali silpnėti žinios. Prisižadu jį naudoti tik per žmogaus saugos pamokas (juokauju (šypsniukas)).
Aštuoni pažadai - nėra tiek daug, tikiuosi man pavyks! O koks Jūsų pagrindinis šių metų pasižadėjimas?
Simona.
Šį mėnesį iš mano kūno ištekėjo daug mineralų su visomis tomis druskomis. Lietuvoj taip karšta jau seniai nebuvo ir netradiciškai turiu pasakyti, jog dėl to labai džiaugiuosi. Galėtų ir per Kalėdas Saulė siųsti 30 laipsnių šilumą ant mano veido, nes tada būnu gražesnė - su strazdanomis. O ir šalta kava yra skanesnė, bet žiemą jos negaliu gerti, nes ir taip šaltis krečia. Bet paprastai tariant, mėnuo buvo tikrai įsimintinas ir esu patenkinta paskutiniu vasaros mėnesiu, per kurį turėjau keletą daiktų/dalykų/objektų, kurie džiugino kas dieną.
O ši Major Lazer ir Ellie Goulding daina "Powerful" yra būtent mano skonio. Ritmas, išgaunami garsai ir balso tembrai - net nežinau prie prikibti. Galbūt nėra vasariška daina, tačiau ji man tikrai primins šį sezoną (kaip ir Katunskytės "baladės", neatgaunu vis dar kvapo po Palangos naktinių pasivaikščiojimų). Net ir vaizdo klipas yra stulbinantis, pateikta įdomi idėja. O Ellie juodi lęšiai... net ir aš tokių noriu, negaliu atsižiūrėti į išplėstų vyzdžių iliuziją.
Spėjau iš naujo pamilti ir "Liežuvautojos" serialą. Ypatingai, antrąjį ir trečiąjį sezoną, nes ten galima išvysti daug mokyklinių/universitetinių serijų. Ir neklauskit, kodėl mane tokie dalykai motyvuoja. Visi high school tipo filmai ir serialai įkvepia mokintis, tad tame nieko blogo kaip ir nematau, o besiruošiant kur nors išeiti ar tvarkant kambarį - šis serialas puikus ir visiškai nereikalaujantis didelio dėmesio. Bet įtraukiantis - žiūriu jau trečią kartą turbūt, tad prieš mokyklą gan pavojinga žiūrėti.
Aš žinau, kad kai kurie gali juoktis, jog tokias knygas skaitau. Bet britų youtuberiai yra patys geriausi ir aš iš principo privalėjau perskaityti šią knygą. Zoellos "Girl Online" yra puiki išsiilgusiems lengvų skaitinių, nes vėlgi, istoriją priskirčiau high school'ui. Yra keli berniukai, yra kelios mergaitės - viena mergaitė bjauri, kita drovi, o berniukams patinka drovioji. Maždaug toks ir turinys, tačiau papildomų balų prideda tai, jog pagrindinė herojė rašo tinklaraštį. Giminingos sielos traukia, tad knygą ir miniu šiame įraše, kaip ir privalo būti.
Boyfriend tipo džinsai yra tai, kas į aprangą atnešą kažko naujo. Ypač plėšyti. Ir dabar, kai grįžta visos 2004 mados (arba ten kažkurio dešimtmečio - kurio nepasakysiu, ne mano sritis), aš jaučiuosi itin sava. Be to, jie yra super patogūs ir tinka prie bet ko. Galiu ateiti į miestą net ir nuoga krūtine ir vis tiek atrodysiu geriau už špaklinių merginų stilių (kuris yra visų vienodas).
Kiekvieną kartą kai po ilgos dienos nusimaunu kelnes, visur pabira smėslis. Toks nemaloniai atrodantis, kaip ir Palangoje (man reikia išmokti gerbti kitus miestus, tuo labiau, jog pati juose lankausi...). Dėl sausos odos skundžiuosi visad (ir rankų, ir lūpų, ir kojų - situacija nėra gera), tad bandau gydyti ją visais įmanomais būdais (bent jau tais, kurie man yra priimtini). Seniai buvau primiršusi šį The Body Shop šveitiklį "Strawberry Body Polish", tačiau esant tokiam orui ir vaikštant vien su Lietuvos interneto fenomeno (aš bijau pavardę minėti dėl teisinių priežasčių, tikrai) ilgio šortukais, norisi, jog kojos atrodytų gerai. Abejoju, jog pirksiu vėl, nes kvapas erzinantis, tačiau šį mėnesį priemonė buvo tikrai mylima.
Jeigu dažausi - tai tik tam, jog paryškinčiau savo veido bruožus. Ir tik taip, jog atpažintų mane gatvėje ir be to. Visi draugai, kurie ruošiasi važiuoti į Italiją, prašau atvežti KIKO 08 atspalvio tušo. Bent 3 vienetukus. O jei važiuosiu pati, nusipirksiu dar daugiau. Kadangi tušas yra pilkas (su smulkiais blizgučiais), jis daug labiau tinka prie mano akių ir nėra toks rėžiantis akį - atrodo labai subtiliai. Tikiuosi, jog ir Lietuvoje atrasiu kažką panašaus, nes gali būti, jog šio greitais nebeliks. Be to, jis atsparus vandeniui (kas vėlgi, vasarą yra labai aktualu), tačiau su pieneliu nusiplauna lengvai.
Per gimtadienį gautas Natur Boutique čekis perniek nenuėjo - kokosų kaukė išties padeda išlaikyti žvilgančius plaukus. Žinote tą gerą jausmą, kuris aplanko išėjus iš kirpyklos? Na, po šios kaukės, kurią laikau visą naktį, jausmas išlieka toks pats. Tik tais kad išsiplauti galvą, jog nebūtų riebalo būna labai sunku. Verta? Labai.
Geriausias jausmas karštą vasaros dieną: naudoti vandenį atsigaivinimui. Tyras vanduo tampa skanesnis už sultis, o šis lengvas Margaritos veido drėkiklis su linų ekstraktu, padeda ir išorėje jaustis geriau. Pati naudoju jį ne tik veidui, tačiau ir tinka jis viskam. Kainuoja tikrai mažai, o jausmas geresnis nei gavus dešimtuką iš fizikos.
Kažkada paragavau šios "kavos" vero cafe ir dabar jau nebegaliu sustoti. Chai Latte su žaliąją arbata, šaltuoju metų sezonu buvo mano pats mylimiausias gėralas, tačiau ją mėgautis galima daug pigiau nusipirkus specialius miltelius. Kadangi vasarą to gerti nesinori, nusprendėme padaryti šaltąją prieskoninę kavą, frappe konsistencijos su papildomu karamelės padažu. Ir draugai... tokio skanaus gėrimo negėriau jokioje kavos kavinėje.
Rūta, atvežusi iš mano svajonių šalies Danijos šiuos batonėlius tikrai nesuklydo. Nors užsieny rekomenduoju tiesiog mėgautis vietiniu maistu ir pernelyg negalvoti apie sveiką mitybą, atsivežti tokių dalykų yra būtina! Ir nors Lietuvoje taip pat galima rasti visokių natūralių batonėlių (pvz.: nakd), abejoju, jog atrasiu kažką geresnio už Naturlig kakavos skonio (saldymedžio nepatiko visai). Suvalgius specialiai išsisaugojau popierėlius šiam įrašui ir tai įrodo, jog jie išties mano dėmesio verti.
Ta akimirka, kai galvojai, jog neturi idėjų "akimirkos" įrašui daryti, tačiau pradėjus rašyti, mintys sukasi lyg ta rožinė vata ant Palangos pardavėjų pagaliukų - ar visko nėra tik per daug? 2014 akimirkos čia, šiais metais tęsiu tą pačią gaidą.
Ta akimirka, kai nori sau ir draugėms užsakyti į
namus picas. Žinot, ten kur maistas, ten ir laimė slepiasi. Ir kai tu paprašai
didžiausios picos (nu c'mon, kai pirkėjas sako didžiausios, jis ir
turi galvoje patį aukščiausią įvardinamąjį būdvardį), tave perklausia, ar
pageidauju didelės ar šeimyninės picos. Atsakius, jog šeimyninės prašosi mano
skrandis, sulaukiu replikos, jog ir reikia sakyti šeimyninės, o ne didžiausios.
Na, pamoka yra pamoka, jeigu jau taip. Vis tiek pravers labiau, nei fizikos
dėsniai, tikiu.
Ta akimirka, kai tavo draugės numerio galas
sutampa su vienos įstaigos numerio galo skaičiais. O kadangi turiu kvailą
įprotį numerių neįsivesti (netgi tėčio ar močiutės neturiu - problema išties
rimta), atsiliepiu "galvojau, jog skambina kažkas iš vyriškosios
gražiosios lyties". Ir išgirstu juoką. Ačiū dievui, moteriškė buvo su
humoru ir negalėjo mano paraudusio veido matyti. Eh, humoras irgi kartais
kenkia.
Ta akimirka, kai draugėms irgi humoro netrūksta.
Jau labai greitai būsiu penkiolikos, o dovanų vis dar gaunu pliušinių žaislų.
Pavyzdžiui šią vasarą Austėja iš "pačiojo" Londono atvežė Trolį Mumį.
Prisipažįstu, juo esu labai patenkinta ir jis man labai patinka. Bet iš pačio
fakto juokiasi net mama.
Ta akimirka, kai perki pašto ženklą į Filipinus.
Ir tavęs pašto darbuotoja klausia, ar ši šalis Europos Sąjungoje. Gaila, jog
ne, nes 3 centais brangiau kainuoja laišką išsiųsti į Aziją.
Ta akimirka, kai šeštą ryto su drauge guli ant
Palangos tilto su miegmaišiu ir žmonės mano, jog iš tiesų čia miegojome. Aš net
nesuprantu, kaip žmogui protu nesuvokiama, jog dvi merginos visą naktį važiavo
iš Vilniaus autobusu, kuriame reikėjo rūpintis savo "instagram'u" ir
valgyti ledus (sarkazmas, nesuprantantiems). Miegas tik silpniems, tiesa?
Ta akimirka, kai kirpykloje laukiant
draugės (kol ją apkirps) užmiegi ant sofutės laukiamąjame. O kiti žmonės,
atėjųsieji vėliau stovi, nes nenori žadinti. Mandagūs kartais tie lietuviai,
tačiau šis pavyzdis įrodo, jog miego reikia ir stipriems, deja.
Ta akimirka, kai esi pasiruošusi "Jaunųjų
melagių" maratonui - kitaip sakant, praleistų serijų peržiūrai. Ir tavo
kompiuteris užstringa. Ir dėl vienos serijos nuskaičiuoja visus taškus, kurie
kainavo 59 centus. Oh well.
Ta akimirka, kai nusprendi, jog laikas būti “gražesnei”.
Ir tu nueini į kosmetikos parduotuvę išbandyti raudonos spalvos lūpų dažų
(gaila, tinkamo atspalvio neradau). Pasidažai, pasižiūri, jog tai atrodo
klasiškai prie baltų marškinių ir strazdanų (galite įsivaizduoti. Čia kaip
pornografija, tik tinka ir merginoms) ir eini kalbėtis su žmonėmis. Ir tais
gražesniais, vyriškosios lyties. O grįžusi namo pastebi, jog lūpdažio užsitepei
ir ant dantų. Gyvenimas yra gyvenimas, tačiau tokių situacijų patarių vengti.
Ta akimirka, kai draugė ant tavęs užpilą pusę buteliuko vandens. Šiaip sau. Pačiam Vilniaus centre. Kad smagu būtų. Su kuo aš po galais bendrauju?
Ta akimirka, kai supranti, jog paskutinė vasaros diena ir apsiverki. Prisiminus seną klasę. O dabar bus nauja. O sena buvo gera. O naujos nežinau. O sena man pastatydavo nemokamai pavalgyti ir atsigerti kažko stipresnio (nesijaudinkit, nesu iš geriančių panelių). Ir apklijuodavo mano spintelę balionais per gimtadienį. Ir iškepė tortą man. Patys. Ir gynė prieš mokytojus. Ir feisbuke laikino visas nuotraukas, net ir ne itin patrauklias. Ir manė, jog užaugusi būsiu žurnalistė. Tikiuosi. Tikiuosi, jog jie bus didys žmonės. Privalo būti.
Ir ar nauja skaitys
taip bibliją tvarkingai?
O šiai akimirkai su ašara akyse atsisveikinu,
iki kitų akimirkų,
Simona.
Autostrada VILNIUS - KLAIPĖDA, 04:20 val. (nemeluoju, laikrodis tikrai tiek rodo).
Su Marija pagaliau judame link emigrantų suvažiavimo sostinės. Jie joje išreiškia meilę tėvynei bei nusiperka keletą alaus. To labai silpno, fe.
Šiaip prieš Palangą nieko blogo neturiu, nesupraskite manęs neteisingai - jūra tikrai šiltesnė nei kokioj Preiloj (o priežasčių geriau neieškoti), padirbto pažymėjimo net nereikia norint nusipirkti kažką "skanaus". O dar sultingi vafliai (žinot tą vietą kur XXL dydžio parduoda? Va ten tai tikrai visai nieko, dar niekada nebuvo apvylę).
---
O dabar esu jau Vilniuje - paskutines vasaros dienas leidžiu prie kompiuterio prisimindama vieną geriausių vasaros savaitgalių. Nuo rugpjūčio 21os iki 23ios dienos dalyvavau jaunųjų žurnalistų festivaly "Dramblys 2015". Sulyginome maistą su žiniasklaida - žinokit, jog viskas čia labai panašu, galiu net atkartoti šūkį - Neskanaus maisto nevalgai, tad kam skaitai neskanią žiniasklaidą?.
Jau trečią kartą organizuojame renginy norėjau sudalyvauti ir anksčiau, tačiau festivalys vyksta kitame šalies gale, o ir amžius mano nėra toks, jog galėčiau tėvus be nerimo palikti vienus, važiuojant į tikrosios lietuviškos muzikos miestą - prieš grįžtant atgal į Užupy, Palangoje matėme skelbimą, jog vyksta šį sezoną paskutinis Katunskytės, numetusios net 20 kg. koncertas, tad auditorija čia susirenka labai aktyvi. Bet įrodžiau tėvams, jog esu atsakinga savaitgaliui išvažiuoti, susiradau draugę ir penktadienio naktį, 00:10 h. įsėdome į autobusą, kuriame tikėjomes bent kiek pamiegoti, jog sekančią dieną galėtume laisvai priimti žurnalistų dėstomas teorijas.
Pradžioje miegojimo laiką nukėlėme iki stotelės Kaune (patarimas - važiuojant ilgai autobusu, pasistenkite nieko negerti, nes užmigti tai tikrai nepadės), vėliau buvo atėjusi eilė "instagram'ui (s_aleksandraviciute)" ir "snapchat'ui (simona_berry)" - tad vėl, socialiniai tinklai nugalėjo. Galiausiai privažiavome degalinę, kurioje nusprendėme, jog vasaros naktį nemiegant yra privaloma valgyti ledus, tad nusipirkome į autobusą ir jų. Galiausiai "nebeapsimokėjo" miegoti, o ir pats autobusas atvyko į Palangą anksčiau, nei turėjo. Tad pusę šešių ryto įkvėpėme pajūrio oro ir nuėjome į degalinę - pasiruošti dienai (persirengti, išsivalyti dantis - puiki erdvė šiems darbams) ir nusipirkti pusryčių. Ir aš Jums galiu prisiekti, jog paskutiniu metu gazuotų limonadų išvis nebegeriu, nes jie labai atitinkamai veikia mano odą, tačiau pamačius ant buteliuko žodį "blogerė", supratau, jog gėrimu privalėsiu pasimėgauti šalia euro dešrainio (labai gerai, jog tą kolą pirkau, nes ale karštas šuo tikrai nebuvo skanus (kaip ir tam tikra žiniasklaida, teigė šio savaitgalio organizatoriai)).
Ramiai nužingsniavome iki Palangos tilto, pasimėgauti kylančia Saule. Ir aš Jums prisiekiu, buvome visai žvalios ir miegmaišius išsitraukėme tikrai ne dėl miego trūkumo - buvo šalta. Tad pačiam pačiam gale tilto, šalia pasidėjusios mantą mėgavomes akimirka ir šalia sportuojančias bėgikais bei jogistais. Gerbiu tokius žmones, kurie sugeba atsikelti taip anksti ir ramiai sportuoti, nes mes tuo metu valgėme įvairius dribsnių batonėlius ir šiltai gulėjome, karts nuo karto "pasilabinusios" su žmonėmis ir papasakojusios, ką mes darome ant tilto.
Atsidarius "coffee inn'ui" nuėjome iki jo, užsisakėme dvigubus "šotus" espresso kavos (o visada juokdavausi iš žmonių, kurie būtent "coffee inn'e" geria tokią kavą - požiūrį per šį savaitgalį pakeičiau tikrai ne kartą) ir žaidėme kortomis "durnių" - pasaka taip pradėti rytą - tuščioje Basanavičiaus gatvėje su labai gera drauge.
Paskaitų tvarkaraštis.
Atėjus laikui kulniuoti iki Senosios Palangos gimnazijos, kurioje ir vyko dramblys, mus pasiekė pirmoji nesėkmė - išsipurvinome anglimi džinsus, tačiau persirengusios jau buvome pasiruošusios keliauti į pirmąją, D. Radzevičiaus paskaitą. Ir nors kartkelėmis užklupo žiovulys, tai buvo tikrai ne dėl LŽS pirmininko kaltės - tiesiog buvome neišsimiegojusios. Po pietų (čili picą valgėme tiesiai iš dėžutės skubėdamos gatve atgal į mokyklą, nes maistą dėl didelio žmonių kiekio ruošė itin ilgai), buvo praktinė užduotis - per kurią buvau jau visiškai išsunkta, tad teko ir daug nusišnekėti, tačiau bent jau darbą atlikome. Ir atlikome geriau, nei tikėjomes.
Laisvo laiko metu su Marija nusprendėme, jog reikia pajusti tikrąją Palangos dvasią, dėl kurios šis miestas yra mėgstamas jaunimo. Tad pirmiausiai apsilankėme prie atrakcionų - ne itin baisūs, besisukant mes ir normaliai pakalbėjome su Marija, po šių metų pramogų parkų įvairovės Olandų atrakcionai nenustebino, tačiau nueiti buvo smagu ir tų eurų nesigailiu. Vėliau pasukome į Basanavičiaus gatvę, paskanavimui nusipirkome vaflių (tradiciškai - pilnai glaistytu šokoladu ir pabarstukais) ir nuėjome link jūros, kuri tikrai, buvo labai šilta. Ir tuomet aš nusiminiau, jog neatsivežiau savojo maudimuko, nes paprastų pabraidymų neužteko. O gaila. Grįžtant atgal, prie atrakcionų nusipirkome ir ispaniškųjų "churros", kuriuos visuomet norėjau pabandyti (o ispanų virtuvė - mano mylimiausia). Ne visai saldūs, bet karšti ir riebūs, o "nutella" padedanti atsiskleisti skoniui - prisižadėjau, jog būtinai juos išbandysiu pagaminti ir namie. Darbo daug, bet tikrai verta.
Vakaro veikla - jaukus pasisėdėjimas žvakių šviesoje, dainuojant dainas buvo taip pat labai jaukus ir šiltas. Visi lengvai nuvargę (netikėta, tačiau po laisvo laiko, buvome įgavusios daugiau energijos) nusprendėme, jog filmo nebenorime, sugužėjome į sporto salę ir užmigome. Ausinukų ir "patogiosios" pagalvės (į miegmaišio maišą sudėjau rūbus - štai ką galima pavadinti daiktų taupimu), smigau iš karto ir ryto pažadinimas nebuvo nė kiek malonus...
Nuėję iki tilto galo atgavome jėgas, grįžome į mokyklą, du kartus papusryčiavome (tikrai) ir prasidėjo vėl paskaitos. Turiu pasakyti, jog diena buvo tikrai sunki, tačiau tas žinių krūvis man labai patiko ir iki šiol jaučiuosi labai motyvuota rašyti ir kažką daryti. Tad vakarojant, organizatoriai pasiūlė vėl laisvo laiko vakaronę, per kurią vėl valgėme vaflius. Tai daryti (kiekvieną dieną valgyti tuos nelygius tešlos kvadratėlius) galima tik dviejuose vietose - Palangoje ir Belgijoje, tad kol galėjome, naudojomės progą. Atsisėdę ant suoliuko apžiūrinėjome praeivius ir turiu pasakyti, jog ši veikla nėra tokia nuobodi, kaip atrodo. Vėliau nuėjome iki fontano, susitikome su dar keliais grupės žmonėmis, nuėjome ant Palangos tilto (Once again), pridarėme daug asmenukių ir bekalbėdami apie vasaros festivalius pradėjome dainuoti (tiktų žodis ir repuoti, tačiau tik noriu pasakyti, jog tai buvo visai kitoks dainavimas nei vakar turėjome prie žvakių), smarkiai veluodami į mokyklą. Ar verta? Taip, tikrai. Per šią dieną susipažinau su dar keliais žmonėmis, kurie buvo tikrai įdomus savo mąstymu, teko patirti daug smagių akimirkų. Viena iš jų - vakarinė socializacija, kuri buvo itin panaši į teatro kuriamus būrelius. Gal ir nebuvo čia tiek profesionalumo, tačiau vėl vaidinti buvo smagu. Ir raudonuoti (ne scenos žmogus esu, ką ir begaliu pridurti). Atėjo laikas ir filmui - "Glaso saulėlydis". Ne pirmą kartą matytas, tačiau vos ne vienintelės pražiūrėtas iki galo (juokas). Apskritai, tai vienas iš geriausių filmų, atskleidžiančių kelias žiniasklaidos puses, kurį rekomenduočiau visiems, susidomėjusiems šiuo darbu arba šiaip mėgstantiems "pasikultūrinti". Tikrai įdomus siužetas, vaidyba neprastesnė.
Nuotrauka iš festivalio dabar kabės
ant durų.
Atėjus paskutinei dienai, po ryto komandinių žaidimų prie jūros, išklausėme dar dvejas paskaitas ir turėjome visai neliūdną atsisveikinimo žodį - vienas iš organizatorių paklausė, ar tikime, jog jau šiąnakt miegosime jau savose lovose. Ir tikrai, buvo keista, jog šios trys dienos taip greitai praėjo ir jau tuoj teks važiuoti namo, tad atsakymas buvo ne, tikrai netikėjome. Mums atšovė, jog reiškias, jau spėjome per laisvą laiką Palangoj kažką susirasti... ir kol visi juokėsi (tuo tarpu ir aš), pagalvojau, jog tikrai. Atradau kitokią Palangą su kitokia kultūra, į kurią labai tikiuosi grįžti per ketvirtąjį Dramblį.
Po vidudienio su Marija išėjome iš gimnazijos, nuėjome iki stoties susižinoti važiavimo į Vilnių galimybių ir grįžome atgal į Basanavičiaus "coffee inn'ą" išgerti kavos ir vėl pažaisti kortomis. Kaip pradėjome šią avantiūrą, taip ir pabaigėme, prisimindamos gražiąsias akimirkas. O vėliau nuėjome vėl į tą pačią stotį, sėdome į autobusiuką ir nuvažiavome iki Klaipėdos, o ten įsėdome į traukinį. Kalbant apie jį, turiu pasakyti, jog nors ir važiavau ne pirmą kartą, tokiame, kuriame atsidūrėme tą dieną buvo įdomu ir netikėta pasėdėti. Sovietinis, su lovomis ir nemokamais gėrimais. Kioskelyje Marijai nupirkus užkandžių ir vos nepavėlavus į ekspresą, galiausiai maloniai įsitaisėme viršutinėje lovoje ir žiūrėjome filmą "LOL". Vėliau teko žaisti "Durnių" ir Marija to tikrai pasigailėjo, nes po septynių žaidimų nė karto nelaimėjo. Bet smagu. Viskas buvo puiku. Savaitgalis užskaitytas kaip ir pagaliau nauja facebook'o nuotrauka, fotografuota vis dar ant tuščio Palangos tilto. O kas jau sugeba padaryti net tai, sugebės ir tapti žurnalistu. Ar bent jau sieti su tuo ateity, tikiu.
Paskutines dvi savaites prieš išvažiuojant į Preilos kurortą buvau namie. Žinoma, pasitaikydavo vienądienių išvykų, tačiau paprastai vakarai baigdavosi savoje lovoje, su sava knyga, su sava mėtų arbata. Ir muzika. Įprasti vasariniai hitai, kuriuos išgirdus žiemą veidą nupaišo šypsena. Keista, tačiau artėjančių mokslo metų laukiau jau birželį (žinau, pusė Jūsų burbėsit, jog išvis apie tai rašau, tačiau norim to ar ne, rugsėjo pirma artėja). Ir nors labai kvailai nusišypsojau birželio gale pamačiusi pirmą šiais metais iš mano prenumeruojamų youtuberių "Back to school" vaizdo įrašą, beveik visą vasaros laiką buvau gerai nusiteikusi galvojant apie mokyklą. Nauja gimnazija, nauji klasiokai, mokytojai, nauji būreliai (dėl kurių net nesu pilnai apsisprendusi)... o dabar atėjo ir nerimo valandos. Net nežinau kodėl, bet atrodo, jog pakankamai nesimėgavau šią vasarą galvodama apie švietimo įstaigą, o jau po pirmų savaičių lauksiu šiltojo sezono. Kaip visad. Bet stengiuosi šypsotis ir paskutinėmis dienomis atsipalaiduoti kaip reikiant!
Kažkurį sekmadienį su tėvais nuvykome į Trakus. Geras oras, puiki nuotaika - paskutiniu metu su šeima praleidžiu daugiau laiko ir tikrai stengiuosi tuo mėgautis kiek išgalėdama ir be galo džiaugiuosi, jog turim apie ką pašnekėti, nors visi keturi esame visiškai skirtingos asmenybės (neįsivaizduoju kaip tai įmanoma). Į šį mažą miestelį su mama ir sese važiavome traukiniu (Olivija dar niekada nėra patyrusi šios transporto priemonės džiaugsmo, tad nusprendėme parodyti), tėtis pasitiko stoty. Pradžioje pasivaikščiojome, o vėliau nuėjome į labai jaukų restoranėlį "BONA". Esu girdėjus puikių atsiliepimų, tad labai džiaugiausi galėdama ir aš apsilankyti jame, nes maistas buvo išties nuostabus, o vieta turbūt geriausia, kokią galima gauti Trakuose - tiesiai prieš pilį. Vėliau nuėjome pasivažinėti vandens dviračiu. Eilėje prie jo teko net valandą laukti, tačiau tėvai per tą laiką nuskubėjo nupirkti kibinų (nes jei tu jų nevalgei - Trakuose nebuvai, logika čia labai paprasta), o vėliau valandą grožėjomės miestu ramiai mindami pedalus (puiki treniruotė, atperkanti ir tuos kibinus!). Apskritai, nuvykti į Trakus tikrai verta - ar su draugais (paskutinę vasaros savaitę planuoju čia dar atvykti), ar su šeima. Veiklos tikrai yra - maudynės, vandens dviračiai ar tiesiog ramus explorinim'as miesto (nežinau kodėl nenuėjome pasimaudyti, labai kvailai pasielgėme dėl to). Iš Vilniaus ir iš kitų miestų, turinčių susisiekimą traukiniais, labai lengva atvykti, o ypatingai sostinės gyventojams pigu!
Gyvenime mane seka vadinamieji zapadlo dėsniai. Prisiekiu, būdama Italijoje vos ne kasdieną facebook'e sulaukdavau pasiūlymų susitikti arba klausimų, kada grįšiu į Vilnių. Grįžau, susitikau su kuo spėjau, nuvažiavau į Buržilus ir grįžau. O dabar, esant čia aš visiems skambinėju ir klausiu, kur po galais jie dingo. Stovyklos, kelionės ir taip toliau, ir taip toliau. Tad deja, su draugais sustinku retai, tačiau susitikimai būna labai malonūs. Vieną vakarą nakvojau pas Rūtą, pagaliau peržiūrėjau "Ameli iš Monmarto", kurią jau labai seniai norėjau peržiūrėti, tačiau vis nepaskirdavau tam laiko. O filmas išties nuostabus ir vertas dėmesio! Taip pat, buvau susitikusi ir su Austėja, su kuria pagaliau apsipirkome mokslo metams, apkalbėjome visą vasarą ir žiūrėdamos "How to Lose a Guy in 10 days" - nesenstančią amerikietišką komediją, valgėme irgi lyg iš kito žemyno, net 30 cm. "SUBWAY" sumuštinius. Apskritai, aš apie subvėjų esu geros nuomonės - alternatyva magdoneldui, kiek sveikiau, mažiau riebalų, galima paprašyti daugiau daržovių, o mėsoje ir baltymų gausu. Žodžiu, palyginus dar neblogas pasirinkimas "mergaičių" vakarui.
Taip pat, galiu pasigirti, jog draugės mane pažįsta neįtikėtinai gerai: Rūta (grįžusi iš Danijos) ir Austėja (grįžusi iš Didžiosios Britanijos) lauktuves parinko labai kruopščiai, bent jau aš taip manau (juokas). Austėja parvežė "Seventeen" žurnalą (bandau lyginti užsienio rinką su Lietuvos. Tad visi "Teen vogue" ar "Seventeen" man yra puiki ir naudinga dovana), pliušinį Trolį Mumį (vienas mylimiausių vaikystės personažų, nupirktas atskiroje, vien Troliams Mumiams skirtoje parduotuvėje! Nuveškite mane ten, prašau) ir Reeses pieces (kaip m&m'sai tik su riešutų sviestu (o jį paskutiniu metu labai pamėgau)). Rūta padovanojo karamelinę lazdelę (kaip ir riešutų sviestas, šis gardėsis man yra kažkas tokio), eukalipto skonio "Haribo" guminukus (kaip ir mėtos, šis augalas turi man patinkantį prieskonį, tad irgi labai džiaugiausi, ypač dėl to, jog tokių nėra Lietuvoje) bei "sveikuoliški" batonėliai (geriau nei "twix'ai", rimtai, vieni skaniausių, kokius esu ragavusi). Ačiū, merginooos!
Ir taip pat per šias savaites pagaliau pavyko nuvykti prie lietuviškosios jūros (ir dar per artimiausias dienas teks, tik jau į kitą kraštą) - su šeima ir seneliais apsigyvenome penkias dienas Preilos kurorte. Tiesa, pasimaudžiau tik kartą, tačiau už teko, jog pajausčiau šaltį ir būčiau sesės apmėtoma medūzomis (merginos, liemenėlėje jie yra tikrai prasti silikonai, nesidėkite jų...), tad paplūdimy mieliau rinkausi knygos draugiją. Beje, tomis datomis, kada ilsėjomes Kuverto medžių slėny, vyko meteoritų lietus, tad su sese miegojome balkone (minkštas čiužinys ir švarus oras, pušų "grojimas" padėjo daug labiau užmigti su planais ir svajonėmis mintyse), kur aš dar ir viena rytais (anksti atsikeldavau dėl natūralios šviesos, žadintuvo nereikėjo, jog septinta jau stryktelčiau iš "lovos)" Zoellos "Online Girl" vartydavau ir pusryčiaudavau.
Per vasarą perskaitau daugiau knygų nei per visus mokslo metus. Vienas lietingesnis vakaras buvo paskirtas Mirjam Pressler knygai "Kai ateina laimė, pasiūlyk jai kėdę". Ir iš ties, tai labai puikus patarimas visiems - ta laimė slypi už kiekvienos minties, judesio, veiksmo, įkvėpimo. Pavyzdžiui aš buvau tokia laiminga, jog turėjau galimybę savo eisybę kelioms valandoms priklijuoti ant minkšto kilimo su puodeliu kavos ir įsiskaityti į visus dvylikametės Halinkos patarimus. Tikrai, knygą surijau per vieną vakarą, spėdama kai kurias jos frazes (būtent jomis ir yra pavadinti visi knygos skyriais, kas padeda lengviau suprasti jo esmę ir autoriaus pamoką) išsirašyti į savąją užrašų knygelę. Būtent tokios knygos ir turėtų būti rekomenduojamos perskaityti mokykloje, o ne vadinamoji klasika, kuri nebe apžvelgia šiandieninių problemų, aktualijų, o seneliai ir mokytojai bando ją įpiršti, norėdami įrodyti, kaip mes dabar gerai gyvename. Oh, jeigu tai būtų tiesa, dvylikamečiai iš vaikų namų neturėtų daugiau gyvenimo patirties nei nukainuota barbė maximoje. Kūrinys lengvas, paprasto stiliaus ir labai nuoširdus, maloniai ir jaukiai aprašytas. Įrašytas jau į must sąrašą knygų savo jaunąjai sesutei ir mamai, kuri vis neprisiruošia paskaityti. Na, 126 puslapiai žodžių nėra toks didelis reikalavimas savo šeimynai, tiesa?
Ir jei koks nuobodesnis vakaras užklups tave likusią vasarą su draugais ar be jų, nuoširdžiai rekomenduoju romantinį filmą "Adelainos amžius". Turbūt pirmasis žiūrėtas po "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" praeitą vasarą. Nesu mėgėja šio stiliaus filmų, tad juos prisiruošiu žiūrėti tik tada, kai išgirstu pakankamai teigiamų atsiliepimų arba juose vaidina gražūs berniukai arba aukštos panelės (pati tokia esu), kaip Blake Lively (padeda pasitikėti savimi), kuri yra dar ir neįtikėtinai talentinga vaidyboje. Pats filmas remiasi ir keliais fantastikos faktais, kas padaro jį daug žavesniu. Ir nors pabaiga yra gana lengvai nuspėjama, pats filmo stilius ir Blake įkūnijimas personažas man labai patiko, tad IMDB įvertinau net 8 balais šį filmą. Papuolusi į avariją Adelaina sustabdo savo senėjimo procesą - nesvarbu ką ji valgo, kiek jai metų iš tiesų - jos fizinė būklė per metus visiškai nesikeičia. Viename pokily garbingo amžiaus panelė (net nežinau kaip kitaip pasakyti) sutinka vyriškį, kuriam ji krenta į akį. Kaip ir supratote, viskas šioje istorijoje vystosi itin įdomiai, tad...
Uh, daug papasakojau, einu patirti dar daugiau per likusias dvi savaites ir Jums linkiu to paties!
STRAIPSNIS RAŠYTAS TUOMET, KAI BUVAU TIK PRADĖJUSI GILINTIS Į ŠĮ GYVENIMO BŪDĄ, TAD DALIS INFORMACIJOS NĖRA VISIŠKAI TEISINGA. ŠIUO METU ESU TIK GEROS NUOMONĖS APIE VEGANIZMĄ.
Paprastai, stengiuosi valgyt kuo sveikiau: daržovės ir vaisiai, neapdoroti grūdai, žuvis, varškė ir t.t. Maitindamasi tokiu maistu (retkarčiais pasilepindama) reguliariai sportuoju ir jaučiuosi laiminga. Ir tai man yra sveikas gyvenimo būdas, tačiau skirtingi žmonės mąsto kitaip, išpažįsta kitokias tiesas. IIFYMiečiai (tiesą pasakius, jei turėčiau galimybę, norėčiau priklausyti būtent šiai maitinimosi kultūrai), žaliavalgiai, GLUTEN FREE ar DAIRY FREE sekėjai, vegetarai ir - veganai. Būtent apie juos paskutiniu metu girdėjau labiausiai, girdėjau daug teigiamų šio maitinimosi privalumų ir nusprendžiau išbandyti - penkioms dienoms tapau veganė.
Veganas - žmogus, nesimaitinantis jokiais gyvūninės kilmės produktais (mėsa, kiaušiniai, pienas, želatina, medus ir t.t.), nenešiojantis tikrų kailių ar odos dirbinių ant savo kūno.
VEGANIZMO PLIUSAI IR MINUSAI
Veganiški pusryčiai.
Gyvūnų odas ir kailius nešioju tik dirbtinius, tad dėl to neteko padaryti didžiulės renovacijos, tačiau visai kas kita buvo su maistu. Turbūt nuo dviejų metų iki šio iššūkio nė karto nebuvo nė dienos, kuomet visiškai atsisakyčiau pieno ar mėsos produktų. Nes c'mon, ar Jūs kada matėte piktą žmogų, valgantį ledus? Aš irgi ne, todėl vienas iš pagrindinių dalykų, kodėl bijojau šio gyvenimo būdo yra būtent nuotaikų kaita. Internetinėje "YOUtube" svetainėje seku tikrai daug veganų, kurie dalinasi savo mintimis ir nuoskaudomis ir buvau pastebėjusi, jog jie dažnai yra pikti ir viskuo nepatenkiti.
Kita dalis, kuri baido iki šiol - įvairių mineralų ir vitaminų trūkumas. Visi "aukštą lygį" pasiekę veganai teigia, jog tą pačią geležį galime atpirkti burokėliais, tačiau jau seniai nustatyta, jog B12 vitamino šie žmonės pakankamai negauna, tad reikia pirkti tabletes. Gal prieš metus per žinias buvo rodoma šeimos istorija, kuri net mažą kūdikį maitino veganiškai. Galiausiai jam susirgus dėl ne visavertės mitybos, motina ir vyras pradėjo gydyti jį "natūraliais" būdas (dažniausiai esu 100% už tai), nes antibiotikai naikina gerąsias bakterijas, kurių norint gauti pakankamai reikia labai daug valgyti, ko maži vaikai dar neįstengia daryti. Galiausiai vaikelis mirė ligoninėje.
Trečias minusas, kuris kiekvienam atsilieps kitokiu dydžiu - šis gyvenimo būdas yra brangus. Kaip ir minėjau, ši gyvenimo būdą propaguojantys žmonės turi valgyti daug daugiau, kad gautų tinkamą organizmui kiekį vitaminų bei baltymų (pradžioje yra rekomenduojama vartoti specialiai veganams pagamintų baltymų miltelių (o jie nepigūs)). "Super" maistas, migdolų ar kitas augalinis pienas - viskas kainuoja brangiau.
Ir nors yra daug trūkumų šiame maitinimosi būde, pliusų radau taip pat užtektinai, jog išbandyčiau 5 dienų iššūkį. Jūs žinosite, jog Jūsų organizme nepūva joks kitas gyvas organizmas. Nesu iš tų, kurios itin kovoja už gyvūnų teises ir neišsilydau pamačiusi kiaulytės akytes (gyvenimas taip sutvertas, nė kiekvienam "pasiseka" ilgai gyventi), tačiau širdy vis geriau pasidaro, pagalvojus apie tai, jog išsaugai kelias gyvybes.
Mano sveika mityba anksčiau labai dažnai susikirsdavo su tuo, jog žiūrint nakties metu įvairius serialus ir darant maratonus tokius kaip "kiek serijų Simona gali peržiūrėti be sustojimo?" vietoj ratų stadione, pradėdavau daug valgyti (ledai, sausainiai, šokoladas - jie puikiai derinasi prie vakaronių su kompiuteriu lovoje). O veganai tai gali daryti laisvai. Jų maistas lengviau virškinasi - visas pakelis makaronų (be kiaušinių) neatsieis kaip prabanga svartyklėms, tad kol į pilvą telpą maistas - jie gali valgyti ir nesigraužti bet ką, kas tinka jų mitybai ir kas nėra pernelyg daug apdorota (pvz.: oreo sausainiai (taip, jie sutverti veganams!), balta duona ir t.t.).
Toks kalnas blynų gali būti iškeptas be kiaušinių ir skirtas tik vienam žmogui - veganui.
IŠŠŪKIS: 5 dienos būnant vegane
Anksčiau esu girdėjus apie šio iššūkio teigiamą naudą iš įvairių "YOUtuberių". Paskutiniu metu padaugėjo žmonių, kurie tam tikram laiko tarpui nusprendžia būti veganais/vegetarais/žaliavalgiais, norėdami padaryti natūralų organizmo valymą. Idėją susigundžiau ir aš, nes kol kas tapti vegane visam laikui nesvajoju - nesakau, jog iššūkis buvo sunkus, tačiau mėgstu ir kepsnius, ir jogurtus.
Pirmąją iššūkio dieną su Ugne buvome susitarusios nueiti į kiną, "Popierienių miestų" filmą. Ir nors kino salėje užkandžiavome bolivinės balandos koše, po seanso greitai išalkome, todėl reikėjo ieškotis vietos, kurioje galėtume pavalgyti. Ir čia iškilo gana didelė Lietuvos veganų problema - kadangi šios kultūros mylėtojų nėra pernelyg daug, restoranai ir kavinės nesivargina gaminti maisto, sutverto žmonėms, kurie nevalgo gyvūninės kilmės produktų. Žinoma, įmanoma rasti - pvz.: "Jurgio ir Drakono" veganinė pica, "Take Way" makaronai, tačiau labai gaila, jog tuo pasirūpina tik keli restoranai. Neįsivaizduoju, kas lėmė tokią siaubingą idėją, tačiau papietauti nuėjome į "CanCan" ir nors pradžioje nudžiugau, radusi sveiko maisto meniu (išbandysiu kitą kartą!), vienintelis "patiekalas" veganams - kokteilis. Ir kol manoji draugė valgė graikišką picą, mane žavėjo sūrio kvapas, buvau pasiruošusi mesti iššūkį ir pradėti kitą dieną. Ačiū dievui, tai buvo vienintelis sunkumas, atsisakius gyvūninės kilmės produktų. Ypač pirmąją dieną, labai pavydėjau savo draugams ir namiškiams, valgantiems sūrį.
Vienas didžiausių privalumų, kuriais džiaugiausi - visai nenorėjau jokių saldumynų ar ledų ir labai ramiai žiūrėjau į tuos, kurie valgė šį maistą. Veganai su savo mityba gauna labai daug natūralaus cukraus (vaisiai), tad tik šeštadienį ("dietos" pradėjau laikytis pirmadienį), su šeima nuvažiavus Prie Trakų, pasimėgavau Cezario salotomis. Įdomu tai, jog tą patį šeštadienį pusryčiams gaminausi "acai" bliūdelį (veganinis patiekalas), nes buvau užmiršusi, jog jau galiu valgyti gyvūninės kilmės produktus!
Kalbant apie savijautą, didelių pasikeitimų nepastebėjau, nes kaip ir minėjau anksčiau, stengiuosi maitintis sveikai. Ypač negaliu pakomentuoti, kai šį maitinimosi būdą toleravau vos penkias dienas. Galbūt niekuomet nebūdavo "sunkumo" pavalgius, jaučiausi labai lengva - pojūtis tikrai patiko!
Gyvenant su tėvais būtų tikrai sunku atsisakyti gyvūlinės kilmės produktų, tačiau visas iššūkis tikrai patiko ir manau, jog po kurio laiko, pabandysiu vėl pabūti vegane, tik ilgesniam laikui, jog galėčiau viską dar objektyviau įvertinti (nes juk vasaros metu daržovių ir vaisių netrūksta - "išgyventi" paprasta).
Iki kitų rašliavų,
Simona.
P.S. Įprastą mano valgiaraštį, būnant vegane galite pamatyti čia.
