Dramblys 2015, vasara

Autostrada VILNIUS - KLAIPĖDA, 04:20 val. (nemeluoju, laikrodis tikrai tiek rodo).
Su Marija pagaliau judame link emigrantų suvažiavimo sostinės. Jie joje išreiškia meilę tėvynei bei nusiperka keletą alaus. To labai silpno, fe.
Šiaip prieš Palangą nieko blogo neturiu, nesupraskite manęs neteisingai - jūra tikrai šiltesnė nei kokioj Preiloj (o priežasčių geriau neieškoti), padirbto pažymėjimo net nereikia norint nusipirkti kažką "skanaus". O dar sultingi vafliai (žinot tą vietą kur XXL dydžio parduoda? Va ten tai tikrai visai nieko, dar niekada nebuvo apvylę).

---

O dabar esu jau Vilniuje - paskutines vasaros dienas leidžiu prie kompiuterio prisimindama vieną geriausių vasaros savaitgalių. Nuo rugpjūčio 21os iki 23ios dienos dalyvavau jaunųjų žurnalistų festivaly "Dramblys 2015". Sulyginome maistą su žiniasklaida - žinokit, jog viskas čia labai panašu, galiu net atkartoti šūkį - Neskanaus maisto nevalgai, tad kam skaitai neskanią žiniasklaidą?.

Jau trečią kartą organizuojame renginy norėjau sudalyvauti ir anksčiau, tačiau festivalys vyksta kitame šalies gale, o ir amžius mano nėra toks, jog galėčiau tėvus be nerimo palikti vienus, važiuojant į tikrosios lietuviškos muzikos miestą - prieš grįžtant atgal į Užupy, Palangoje matėme skelbimą, jog vyksta šį sezoną paskutinis Katunskytės, numetusios net 20 kg. koncertas, tad auditorija čia susirenka labai aktyvi. Bet įrodžiau tėvams, jog esu atsakinga savaitgaliui išvažiuoti, susiradau draugę ir penktadienio naktį, 00:10 h. įsėdome į autobusą, kuriame tikėjomes bent kiek pamiegoti, jog sekančią dieną galėtume laisvai priimti žurnalistų dėstomas teorijas.

Pradžioje miegojimo laiką nukėlėme iki stotelės Kaune (patarimas - važiuojant ilgai autobusu, pasistenkite nieko negerti, nes užmigti tai tikrai nepadės), vėliau buvo atėjusi eilė "instagram'ui (s_aleksandraviciute)" ir "snapchat'ui (simona_berry)" - tad vėl, socialiniai tinklai nugalėjo. Galiausiai privažiavome degalinę, kurioje nusprendėme, jog vasaros naktį nemiegant yra privaloma valgyti ledus, tad nusipirkome į autobusą ir jų. Galiausiai "nebeapsimokėjo" miegoti, o ir pats autobusas atvyko į Palangą anksčiau, nei turėjo. Tad pusę šešių ryto įkvėpėme pajūrio oro ir nuėjome į degalinę - pasiruošti dienai (persirengti, išsivalyti dantis - puiki erdvė šiems darbams) ir nusipirkti pusryčių. Ir aš Jums galiu prisiekti, jog paskutiniu metu gazuotų limonadų išvis nebegeriu, nes jie labai atitinkamai veikia mano odą, tačiau pamačius ant buteliuko žodį "blogerė", supratau, jog gėrimu privalėsiu pasimėgauti šalia euro dešrainio (labai gerai, jog tą kolą pirkau, nes ale karštas šuo tikrai nebuvo skanus (kaip ir tam tikra žiniasklaida, teigė šio savaitgalio organizatoriai)).

Ramiai nužingsniavome iki Palangos tilto, pasimėgauti kylančia Saule. Ir aš Jums prisiekiu, buvome visai žvalios ir miegmaišius išsitraukėme tikrai ne dėl miego trūkumo - buvo šalta. Tad pačiam pačiam gale tilto, šalia pasidėjusios mantą mėgavomes akimirka ir šalia sportuojančias bėgikais bei jogistais. Gerbiu tokius žmones, kurie sugeba atsikelti taip anksti ir ramiai sportuoti, nes mes tuo metu valgėme įvairius dribsnių batonėlius ir šiltai gulėjome, karts nuo karto "pasilabinusios" su žmonėmis ir papasakojusios, ką mes darome ant tilto.

Atsidarius "coffee inn'ui" nuėjome iki jo, užsisakėme dvigubus "šotus" espresso kavos (o visada juokdavausi iš žmonių, kurie būtent "coffee inn'e" geria tokią kavą - požiūrį per šį savaitgalį pakeičiau tikrai ne kartą) ir žaidėme kortomis "durnių" - pasaka taip pradėti rytą - tuščioje Basanavičiaus gatvėje su labai gera drauge.

Paskaitų tvarkaraštis.

Atėjus laikui kulniuoti iki Senosios Palangos gimnazijos, kurioje ir vyko dramblys, mus pasiekė pirmoji nesėkmė - išsipurvinome anglimi džinsus, tačiau persirengusios jau buvome pasiruošusios keliauti į pirmąją, D. Radzevičiaus paskaitą. Ir nors kartkelėmis užklupo žiovulys, tai buvo tikrai ne dėl LŽS pirmininko kaltės - tiesiog buvome neišsimiegojusios. Po pietų (čili picą valgėme tiesiai iš dėžutės skubėdamos gatve atgal į mokyklą, nes maistą dėl didelio žmonių kiekio ruošė itin ilgai), buvo praktinė užduotis - per kurią buvau jau visiškai išsunkta, tad teko ir daug nusišnekėti, tačiau bent jau darbą atlikome. Ir atlikome geriau, nei tikėjomes.

Laisvo laiko metu su Marija nusprendėme, jog reikia pajusti tikrąją Palangos dvasią, dėl kurios šis miestas yra mėgstamas jaunimo. Tad pirmiausiai apsilankėme prie atrakcionų - ne itin baisūs, besisukant mes ir normaliai pakalbėjome su Marija, po šių metų pramogų parkų įvairovės Olandų atrakcionai nenustebino, tačiau nueiti buvo smagu ir tų eurų nesigailiu. Vėliau pasukome į Basanavičiaus gatvę, paskanavimui nusipirkome vaflių (tradiciškai - pilnai glaistytu šokoladu ir pabarstukais) ir nuėjome link jūros, kuri tikrai, buvo labai šilta. Ir tuomet aš nusiminiau, jog neatsivežiau savojo maudimuko, nes paprastų pabraidymų neužteko. O gaila. Grįžtant atgal, prie atrakcionų nusipirkome ir ispaniškųjų "churros", kuriuos visuomet norėjau pabandyti (o ispanų virtuvė - mano mylimiausia). Ne visai saldūs, bet karšti ir riebūs, o "nutella" padedanti atsiskleisti skoniui - prisižadėjau, jog būtinai juos išbandysiu pagaminti ir namie. Darbo daug, bet tikrai verta.

Vakaro veikla - jaukus pasisėdėjimas žvakių šviesoje, dainuojant dainas buvo taip pat labai jaukus ir šiltas. Visi lengvai nuvargę (netikėta, tačiau po laisvo laiko, buvome įgavusios daugiau energijos) nusprendėme, jog filmo nebenorime, sugužėjome į sporto salę ir užmigome. Ausinukų ir "patogiosios" pagalvės (į miegmaišio maišą sudėjau rūbus - štai ką galima pavadinti daiktų taupimu), smigau iš karto ir ryto pažadinimas nebuvo nė kiek malonus...

Nuėję iki tilto galo atgavome jėgas, grįžome į mokyklą, du kartus papusryčiavome (tikrai) ir prasidėjo vėl paskaitos. Turiu pasakyti, jog diena buvo tikrai sunki, tačiau tas žinių krūvis man labai patiko ir iki šiol jaučiuosi labai motyvuota rašyti ir kažką daryti. Tad vakarojant, organizatoriai pasiūlė vėl laisvo laiko vakaronę, per kurią vėl valgėme vaflius. Tai daryti (kiekvieną dieną valgyti tuos nelygius tešlos kvadratėlius) galima tik dviejuose vietose - Palangoje ir Belgijoje, tad kol galėjome, naudojomės progą. Atsisėdę ant suoliuko apžiūrinėjome praeivius ir turiu pasakyti, jog ši veikla nėra tokia nuobodi, kaip atrodo. Vėliau nuėjome iki fontano, susitikome su dar keliais grupės žmonėmis, nuėjome ant Palangos tilto (Once again), pridarėme daug asmenukių ir bekalbėdami apie vasaros festivalius pradėjome dainuoti (tiktų žodis ir repuoti, tačiau tik noriu pasakyti, jog tai buvo visai kitoks dainavimas nei vakar turėjome prie žvakių), smarkiai veluodami į mokyklą. Ar verta? Taip, tikrai. Per šią dieną susipažinau su dar keliais žmonėmis, kurie buvo tikrai įdomus savo mąstymu, teko patirti daug smagių akimirkų. Viena iš jų - vakarinė socializacija, kuri buvo itin panaši į teatro kuriamus būrelius. Gal ir nebuvo čia tiek profesionalumo, tačiau vėl vaidinti buvo smagu. Ir raudonuoti (ne scenos žmogus esu, ką ir begaliu pridurti). Atėjo laikas ir filmui - "Glaso saulėlydis". Ne pirmą kartą matytas, tačiau vos ne vienintelės pražiūrėtas iki galo (juokas). Apskritai, tai vienas iš geriausių filmų, atskleidžiančių kelias žiniasklaidos puses, kurį rekomenduočiau visiems, susidomėjusiems šiuo darbu arba šiaip mėgstantiems "pasikultūrinti". Tikrai įdomus siužetas, vaidyba neprastesnė.

Nuotrauka iš festivalio dabar kabės
ant durų.

Atėjus paskutinei dienai, po ryto komandinių žaidimų prie jūros, išklausėme dar dvejas paskaitas ir turėjome visai neliūdną atsisveikinimo žodį - vienas iš organizatorių paklausė, ar tikime, jog jau šiąnakt miegosime jau savose lovose. Ir tikrai, buvo keista, jog šios trys dienos taip greitai praėjo ir jau tuoj teks važiuoti namo, tad atsakymas buvo ne, tikrai netikėjome. Mums atšovė, jog reiškias, jau spėjome per laisvą laiką Palangoj kažką susirasti... ir kol visi juokėsi (tuo tarpu ir aš), pagalvojau, jog tikrai. Atradau kitokią Palangą su kitokia kultūra, į kurią labai tikiuosi grįžti per ketvirtąjį Dramblį.

Po vidudienio su Marija išėjome iš gimnazijos, nuėjome iki stoties susižinoti važiavimo į Vilnių galimybių ir grįžome atgal į Basanavičiaus "coffee inn'ą" išgerti kavos ir vėl pažaisti kortomis. Kaip pradėjome šią avantiūrą, taip ir pabaigėme, prisimindamos gražiąsias akimirkas. O vėliau nuėjome vėl į tą pačią stotį, sėdome į autobusiuką ir nuvažiavome iki Klaipėdos, o ten įsėdome į traukinį. Kalbant apie jį, turiu pasakyti, jog nors ir važiavau ne pirmą kartą, tokiame, kuriame atsidūrėme tą dieną buvo įdomu ir netikėta pasėdėti. Sovietinis, su lovomis ir nemokamais gėrimais. Kioskelyje Marijai nupirkus užkandžių ir vos nepavėlavus į ekspresą, galiausiai maloniai įsitaisėme viršutinėje lovoje ir žiūrėjome filmą "LOL". Vėliau teko žaisti "Durnių" ir Marija to tikrai pasigailėjo, nes po septynių žaidimų nė karto nelaimėjo. Bet smagu. Viskas buvo puiku. Savaitgalis užskaitytas kaip ir pagaliau nauja facebook'o nuotrauka, fotografuota vis dar ant tuščio Palangos tilto. O kas jau sugeba padaryti net tai, sugebės ir tapti žurnalistu. Ar bent jau sieti su tuo ateity, tikiu.

o čia ta nuotrauka.

festivalio akimirkos:

Iki kitų kartų,
Simona.