Ta akimirka, kai...

Ta akimirka, kai galvojai, jog neturi idėjų "akimirkos" įrašui daryti, tačiau pradėjus rašyti, mintys sukasi lyg ta rožinė vata ant Palangos  pardavėjų pagaliukų - ar visko nėra tik per daug? 2014 akimirkos čia, šiais metais tęsiu tą pačią gaidą.

Ta akimirka, kai nori sau ir draugėms užsakyti į namus picas. Žinot, ten kur maistas, ten ir laimė slepiasi. Ir kai tu paprašai didžiausios picos (nu c'mon, kai pirkėjas sako didžiausios, jis ir turi galvoje patį aukščiausią įvardinamąjį būdvardį), tave perklausia, ar pageidauju didelės ar šeimyninės picos. Atsakius, jog šeimyninės prašosi mano skrandis, sulaukiu replikos, jog ir reikia sakyti šeimyninės, o ne didžiausios. Na, pamoka yra pamoka, jeigu jau taip. Vis tiek pravers labiau, nei fizikos dėsniai, tikiu.

Ta akimirka, kai tavo draugės numerio galas sutampa su vienos įstaigos numerio galo skaičiais. O kadangi turiu kvailą įprotį numerių neįsivesti (netgi tėčio ar močiutės neturiu - problema išties rimta), atsiliepiu "galvojau, jog skambina kažkas iš vyriškosios gražiosios lyties". Ir išgirstu juoką. Ačiū dievui, moteriškė buvo su humoru ir negalėjo mano paraudusio veido matyti. Eh, humoras irgi kartais kenkia.

Ta akimirka, kai draugėms irgi humoro netrūksta. Jau labai greitai būsiu penkiolikos, o dovanų vis dar gaunu pliušinių žaislų. Pavyzdžiui šią vasarą Austėja iš "pačiojo" Londono atvežė Trolį Mumį. Prisipažįstu, juo esu labai patenkinta ir jis man labai patinka. Bet iš pačio fakto juokiasi net mama.

Ta akimirka, kai perki pašto ženklą į Filipinus. Ir tavęs pašto darbuotoja klausia, ar ši šalis Europos Sąjungoje. Gaila, jog ne, nes 3 centais brangiau kainuoja laišką išsiųsti į Aziją.

Ta akimirka, kai šeštą ryto su drauge guli ant Palangos tilto su miegmaišiu ir žmonės mano, jog iš tiesų čia miegojome. Aš net nesuprantu, kaip žmogui protu nesuvokiama, jog dvi merginos visą naktį važiavo iš Vilniaus autobusu, kuriame reikėjo rūpintis savo "instagram'u" ir valgyti ledus (sarkazmas, nesuprantantiems). Miegas tik silpniems, tiesa?

 Ta akimirka, kai kirpykloje laukiant draugės (kol ją apkirps) užmiegi ant sofutės laukiamąjame. O kiti žmonės, atėjųsieji vėliau stovi, nes nenori žadinti. Mandagūs kartais tie lietuviai, tačiau šis pavyzdis įrodo, jog miego reikia ir stipriems, deja.

Ta akimirka, kai esi pasiruošusi "Jaunųjų melagių" maratonui - kitaip sakant, praleistų serijų peržiūrai. Ir tavo kompiuteris užstringa. Ir dėl vienos serijos nuskaičiuoja visus taškus, kurie kainavo 59 centus. Oh well.

Ta akimirka, kai nusprendi, jog laikas būti “gražesnei”. Ir tu nueini į kosmetikos parduotuvę išbandyti raudonos spalvos lūpų dažų (gaila, tinkamo atspalvio neradau). Pasidažai, pasižiūri, jog tai atrodo klasiškai prie baltų marškinių ir strazdanų (galite įsivaizduoti. Čia kaip pornografija, tik tinka ir merginoms) ir eini kalbėtis su žmonėmis. Ir tais gražesniais, vyriškosios lyties. O grįžusi namo pastebi, jog lūpdažio užsitepei ir ant dantų. Gyvenimas yra gyvenimas, tačiau tokių situacijų patarių vengti.

Ta akimirka, kai draugė ant tavęs užpilą pusę buteliuko vandens. Šiaip sau. Pačiam Vilniaus centre. Kad smagu būtų. Su kuo aš po galais bendrauju?

Ta akimirka, kai supranti, jog paskutinė vasaros diena ir apsiverki. Prisiminus seną klasę. O dabar bus nauja. O sena buvo gera. O naujos nežinau. O sena man pastatydavo nemokamai pavalgyti ir atsigerti kažko stipresnio (nesijaudinkit, nesu iš geriančių panelių). Ir apklijuodavo mano spintelę balionais per gimtadienį. Ir iškepė tortą man. Patys. Ir gynė prieš mokytojus. Ir feisbuke laikino visas nuotraukas, net ir ne itin patrauklias. Ir manė, jog užaugusi būsiu žurnalistė. Tikiuosi. Tikiuosi, jog jie bus didys žmonės. Privalo būti.


Ir ar nauja skaitys
taip bibliją tvarkingai?

O šiai akimirkai su ašara akyse atsisveikinu,
iki kitų akimirkų,
Simona.