Ta akimirka, kai galvojai, jog neturi idėjų "akimirkos" įrašui daryti, tačiau pradėjus rašyti, mintys sukasi lyg ta rožinė vata ant Palangos pardavėjų pagaliukų - ar visko nėra tik per daug? 2014 akimirkos čia, šiais metais tęsiu tą pačią gaidą.
Ta akimirka, kai nori sau ir draugėms užsakyti į
namus picas. Žinot, ten kur maistas, ten ir laimė slepiasi. Ir kai tu paprašai
didžiausios picos (nu c'mon, kai pirkėjas sako didžiausios, jis ir
turi galvoje patį aukščiausią įvardinamąjį būdvardį), tave perklausia, ar
pageidauju didelės ar šeimyninės picos. Atsakius, jog šeimyninės prašosi mano
skrandis, sulaukiu replikos, jog ir reikia sakyti šeimyninės, o ne didžiausios.
Na, pamoka yra pamoka, jeigu jau taip. Vis tiek pravers labiau, nei fizikos
dėsniai, tikiu.
Ta akimirka, kai tavo draugės numerio galas
sutampa su vienos įstaigos numerio galo skaičiais. O kadangi turiu kvailą
įprotį numerių neįsivesti (netgi tėčio ar močiutės neturiu - problema išties
rimta), atsiliepiu "galvojau, jog skambina kažkas iš vyriškosios
gražiosios lyties". Ir išgirstu juoką. Ačiū dievui, moteriškė buvo su
humoru ir negalėjo mano paraudusio veido matyti. Eh, humoras irgi kartais
kenkia.
Ta akimirka, kai draugėms irgi humoro netrūksta.
Jau labai greitai būsiu penkiolikos, o dovanų vis dar gaunu pliušinių žaislų.
Pavyzdžiui šią vasarą Austėja iš "pačiojo" Londono atvežė Trolį Mumį.
Prisipažįstu, juo esu labai patenkinta ir jis man labai patinka. Bet iš pačio
fakto juokiasi net mama.
Ta akimirka, kai perki pašto ženklą į Filipinus.
Ir tavęs pašto darbuotoja klausia, ar ši šalis Europos Sąjungoje. Gaila, jog
ne, nes 3 centais brangiau kainuoja laišką išsiųsti į Aziją.
Ta akimirka, kai šeštą ryto su drauge guli ant
Palangos tilto su miegmaišiu ir žmonės mano, jog iš tiesų čia miegojome. Aš net
nesuprantu, kaip žmogui protu nesuvokiama, jog dvi merginos visą naktį važiavo
iš Vilniaus autobusu, kuriame reikėjo rūpintis savo "instagram'u" ir
valgyti ledus (sarkazmas, nesuprantantiems). Miegas tik silpniems, tiesa?
Ta akimirka, kai kirpykloje laukiant
draugės (kol ją apkirps) užmiegi ant sofutės laukiamąjame. O kiti žmonės,
atėjųsieji vėliau stovi, nes nenori žadinti. Mandagūs kartais tie lietuviai,
tačiau šis pavyzdis įrodo, jog miego reikia ir stipriems, deja.
Ta akimirka, kai esi pasiruošusi "Jaunųjų
melagių" maratonui - kitaip sakant, praleistų serijų peržiūrai. Ir tavo
kompiuteris užstringa. Ir dėl vienos serijos nuskaičiuoja visus taškus, kurie
kainavo 59 centus. Oh well.
Ta akimirka, kai nusprendi, jog laikas būti “gražesnei”.
Ir tu nueini į kosmetikos parduotuvę išbandyti raudonos spalvos lūpų dažų
(gaila, tinkamo atspalvio neradau). Pasidažai, pasižiūri, jog tai atrodo
klasiškai prie baltų marškinių ir strazdanų (galite įsivaizduoti. Čia kaip
pornografija, tik tinka ir merginoms) ir eini kalbėtis su žmonėmis. Ir tais
gražesniais, vyriškosios lyties. O grįžusi namo pastebi, jog lūpdažio užsitepei
ir ant dantų. Gyvenimas yra gyvenimas, tačiau tokių situacijų patarių vengti.
Ta akimirka, kai draugė ant tavęs užpilą pusę buteliuko vandens. Šiaip sau. Pačiam Vilniaus centre. Kad smagu būtų. Su kuo aš po galais bendrauju?
Ta akimirka, kai supranti, jog paskutinė vasaros diena ir apsiverki. Prisiminus seną klasę. O dabar bus nauja. O sena buvo gera. O naujos nežinau. O sena man pastatydavo nemokamai pavalgyti ir atsigerti kažko stipresnio (nesijaudinkit, nesu iš geriančių panelių). Ir apklijuodavo mano spintelę balionais per gimtadienį. Ir iškepė tortą man. Patys. Ir gynė prieš mokytojus. Ir feisbuke laikino visas nuotraukas, net ir ne itin patrauklias. Ir manė, jog užaugusi būsiu žurnalistė. Tikiuosi. Tikiuosi, jog jie bus didys žmonės. Privalo būti.
Ir ar nauja skaitys
taip bibliją tvarkingai?
O šiai akimirkai su ašara akyse atsisveikinu,
iki kitų akimirkų,
Simona.
Autostrada VILNIUS - KLAIPĖDA, 04:20 val. (nemeluoju, laikrodis tikrai tiek rodo).
Su Marija pagaliau judame link emigrantų suvažiavimo sostinės. Jie joje išreiškia meilę tėvynei bei nusiperka keletą alaus. To labai silpno, fe.
Šiaip prieš Palangą nieko blogo neturiu, nesupraskite manęs neteisingai - jūra tikrai šiltesnė nei kokioj Preiloj (o priežasčių geriau neieškoti), padirbto pažymėjimo net nereikia norint nusipirkti kažką "skanaus". O dar sultingi vafliai (žinot tą vietą kur XXL dydžio parduoda? Va ten tai tikrai visai nieko, dar niekada nebuvo apvylę).
---
O dabar esu jau Vilniuje - paskutines vasaros dienas leidžiu prie kompiuterio prisimindama vieną geriausių vasaros savaitgalių. Nuo rugpjūčio 21os iki 23ios dienos dalyvavau jaunųjų žurnalistų festivaly "Dramblys 2015". Sulyginome maistą su žiniasklaida - žinokit, jog viskas čia labai panašu, galiu net atkartoti šūkį - Neskanaus maisto nevalgai, tad kam skaitai neskanią žiniasklaidą?.
Jau trečią kartą organizuojame renginy norėjau sudalyvauti ir anksčiau, tačiau festivalys vyksta kitame šalies gale, o ir amžius mano nėra toks, jog galėčiau tėvus be nerimo palikti vienus, važiuojant į tikrosios lietuviškos muzikos miestą - prieš grįžtant atgal į Užupy, Palangoje matėme skelbimą, jog vyksta šį sezoną paskutinis Katunskytės, numetusios net 20 kg. koncertas, tad auditorija čia susirenka labai aktyvi. Bet įrodžiau tėvams, jog esu atsakinga savaitgaliui išvažiuoti, susiradau draugę ir penktadienio naktį, 00:10 h. įsėdome į autobusą, kuriame tikėjomes bent kiek pamiegoti, jog sekančią dieną galėtume laisvai priimti žurnalistų dėstomas teorijas.
Pradžioje miegojimo laiką nukėlėme iki stotelės Kaune (patarimas - važiuojant ilgai autobusu, pasistenkite nieko negerti, nes užmigti tai tikrai nepadės), vėliau buvo atėjusi eilė "instagram'ui (s_aleksandraviciute)" ir "snapchat'ui (simona_berry)" - tad vėl, socialiniai tinklai nugalėjo. Galiausiai privažiavome degalinę, kurioje nusprendėme, jog vasaros naktį nemiegant yra privaloma valgyti ledus, tad nusipirkome į autobusą ir jų. Galiausiai "nebeapsimokėjo" miegoti, o ir pats autobusas atvyko į Palangą anksčiau, nei turėjo. Tad pusę šešių ryto įkvėpėme pajūrio oro ir nuėjome į degalinę - pasiruošti dienai (persirengti, išsivalyti dantis - puiki erdvė šiems darbams) ir nusipirkti pusryčių. Ir aš Jums galiu prisiekti, jog paskutiniu metu gazuotų limonadų išvis nebegeriu, nes jie labai atitinkamai veikia mano odą, tačiau pamačius ant buteliuko žodį "blogerė", supratau, jog gėrimu privalėsiu pasimėgauti šalia euro dešrainio (labai gerai, jog tą kolą pirkau, nes ale karštas šuo tikrai nebuvo skanus (kaip ir tam tikra žiniasklaida, teigė šio savaitgalio organizatoriai)).
Ramiai nužingsniavome iki Palangos tilto, pasimėgauti kylančia Saule. Ir aš Jums prisiekiu, buvome visai žvalios ir miegmaišius išsitraukėme tikrai ne dėl miego trūkumo - buvo šalta. Tad pačiam pačiam gale tilto, šalia pasidėjusios mantą mėgavomes akimirka ir šalia sportuojančias bėgikais bei jogistais. Gerbiu tokius žmones, kurie sugeba atsikelti taip anksti ir ramiai sportuoti, nes mes tuo metu valgėme įvairius dribsnių batonėlius ir šiltai gulėjome, karts nuo karto "pasilabinusios" su žmonėmis ir papasakojusios, ką mes darome ant tilto.
Atsidarius "coffee inn'ui" nuėjome iki jo, užsisakėme dvigubus "šotus" espresso kavos (o visada juokdavausi iš žmonių, kurie būtent "coffee inn'e" geria tokią kavą - požiūrį per šį savaitgalį pakeičiau tikrai ne kartą) ir žaidėme kortomis "durnių" - pasaka taip pradėti rytą - tuščioje Basanavičiaus gatvėje su labai gera drauge.
Paskaitų tvarkaraštis.
Atėjus laikui kulniuoti iki Senosios Palangos gimnazijos, kurioje ir vyko dramblys, mus pasiekė pirmoji nesėkmė - išsipurvinome anglimi džinsus, tačiau persirengusios jau buvome pasiruošusios keliauti į pirmąją, D. Radzevičiaus paskaitą. Ir nors kartkelėmis užklupo žiovulys, tai buvo tikrai ne dėl LŽS pirmininko kaltės - tiesiog buvome neišsimiegojusios. Po pietų (čili picą valgėme tiesiai iš dėžutės skubėdamos gatve atgal į mokyklą, nes maistą dėl didelio žmonių kiekio ruošė itin ilgai), buvo praktinė užduotis - per kurią buvau jau visiškai išsunkta, tad teko ir daug nusišnekėti, tačiau bent jau darbą atlikome. Ir atlikome geriau, nei tikėjomes.
Laisvo laiko metu su Marija nusprendėme, jog reikia pajusti tikrąją Palangos dvasią, dėl kurios šis miestas yra mėgstamas jaunimo. Tad pirmiausiai apsilankėme prie atrakcionų - ne itin baisūs, besisukant mes ir normaliai pakalbėjome su Marija, po šių metų pramogų parkų įvairovės Olandų atrakcionai nenustebino, tačiau nueiti buvo smagu ir tų eurų nesigailiu. Vėliau pasukome į Basanavičiaus gatvę, paskanavimui nusipirkome vaflių (tradiciškai - pilnai glaistytu šokoladu ir pabarstukais) ir nuėjome link jūros, kuri tikrai, buvo labai šilta. Ir tuomet aš nusiminiau, jog neatsivežiau savojo maudimuko, nes paprastų pabraidymų neužteko. O gaila. Grįžtant atgal, prie atrakcionų nusipirkome ir ispaniškųjų "churros", kuriuos visuomet norėjau pabandyti (o ispanų virtuvė - mano mylimiausia). Ne visai saldūs, bet karšti ir riebūs, o "nutella" padedanti atsiskleisti skoniui - prisižadėjau, jog būtinai juos išbandysiu pagaminti ir namie. Darbo daug, bet tikrai verta.
Vakaro veikla - jaukus pasisėdėjimas žvakių šviesoje, dainuojant dainas buvo taip pat labai jaukus ir šiltas. Visi lengvai nuvargę (netikėta, tačiau po laisvo laiko, buvome įgavusios daugiau energijos) nusprendėme, jog filmo nebenorime, sugužėjome į sporto salę ir užmigome. Ausinukų ir "patogiosios" pagalvės (į miegmaišio maišą sudėjau rūbus - štai ką galima pavadinti daiktų taupimu), smigau iš karto ir ryto pažadinimas nebuvo nė kiek malonus...
Nuėję iki tilto galo atgavome jėgas, grįžome į mokyklą, du kartus papusryčiavome (tikrai) ir prasidėjo vėl paskaitos. Turiu pasakyti, jog diena buvo tikrai sunki, tačiau tas žinių krūvis man labai patiko ir iki šiol jaučiuosi labai motyvuota rašyti ir kažką daryti. Tad vakarojant, organizatoriai pasiūlė vėl laisvo laiko vakaronę, per kurią vėl valgėme vaflius. Tai daryti (kiekvieną dieną valgyti tuos nelygius tešlos kvadratėlius) galima tik dviejuose vietose - Palangoje ir Belgijoje, tad kol galėjome, naudojomės progą. Atsisėdę ant suoliuko apžiūrinėjome praeivius ir turiu pasakyti, jog ši veikla nėra tokia nuobodi, kaip atrodo. Vėliau nuėjome iki fontano, susitikome su dar keliais grupės žmonėmis, nuėjome ant Palangos tilto (Once again), pridarėme daug asmenukių ir bekalbėdami apie vasaros festivalius pradėjome dainuoti (tiktų žodis ir repuoti, tačiau tik noriu pasakyti, jog tai buvo visai kitoks dainavimas nei vakar turėjome prie žvakių), smarkiai veluodami į mokyklą. Ar verta? Taip, tikrai. Per šią dieną susipažinau su dar keliais žmonėmis, kurie buvo tikrai įdomus savo mąstymu, teko patirti daug smagių akimirkų. Viena iš jų - vakarinė socializacija, kuri buvo itin panaši į teatro kuriamus būrelius. Gal ir nebuvo čia tiek profesionalumo, tačiau vėl vaidinti buvo smagu. Ir raudonuoti (ne scenos žmogus esu, ką ir begaliu pridurti). Atėjo laikas ir filmui - "Glaso saulėlydis". Ne pirmą kartą matytas, tačiau vos ne vienintelės pražiūrėtas iki galo (juokas). Apskritai, tai vienas iš geriausių filmų, atskleidžiančių kelias žiniasklaidos puses, kurį rekomenduočiau visiems, susidomėjusiems šiuo darbu arba šiaip mėgstantiems "pasikultūrinti". Tikrai įdomus siužetas, vaidyba neprastesnė.
Nuotrauka iš festivalio dabar kabės
ant durų.
Atėjus paskutinei dienai, po ryto komandinių žaidimų prie jūros, išklausėme dar dvejas paskaitas ir turėjome visai neliūdną atsisveikinimo žodį - vienas iš organizatorių paklausė, ar tikime, jog jau šiąnakt miegosime jau savose lovose. Ir tikrai, buvo keista, jog šios trys dienos taip greitai praėjo ir jau tuoj teks važiuoti namo, tad atsakymas buvo ne, tikrai netikėjome. Mums atšovė, jog reiškias, jau spėjome per laisvą laiką Palangoj kažką susirasti... ir kol visi juokėsi (tuo tarpu ir aš), pagalvojau, jog tikrai. Atradau kitokią Palangą su kitokia kultūra, į kurią labai tikiuosi grįžti per ketvirtąjį Dramblį.
Po vidudienio su Marija išėjome iš gimnazijos, nuėjome iki stoties susižinoti važiavimo į Vilnių galimybių ir grįžome atgal į Basanavičiaus "coffee inn'ą" išgerti kavos ir vėl pažaisti kortomis. Kaip pradėjome šią avantiūrą, taip ir pabaigėme, prisimindamos gražiąsias akimirkas. O vėliau nuėjome vėl į tą pačią stotį, sėdome į autobusiuką ir nuvažiavome iki Klaipėdos, o ten įsėdome į traukinį. Kalbant apie jį, turiu pasakyti, jog nors ir važiavau ne pirmą kartą, tokiame, kuriame atsidūrėme tą dieną buvo įdomu ir netikėta pasėdėti. Sovietinis, su lovomis ir nemokamais gėrimais. Kioskelyje Marijai nupirkus užkandžių ir vos nepavėlavus į ekspresą, galiausiai maloniai įsitaisėme viršutinėje lovoje ir žiūrėjome filmą "LOL". Vėliau teko žaisti "Durnių" ir Marija to tikrai pasigailėjo, nes po septynių žaidimų nė karto nelaimėjo. Bet smagu. Viskas buvo puiku. Savaitgalis užskaitytas kaip ir pagaliau nauja facebook'o nuotrauka, fotografuota vis dar ant tuščio Palangos tilto. O kas jau sugeba padaryti net tai, sugebės ir tapti žurnalistu. Ar bent jau sieti su tuo ateity, tikiu.
Paskutines dvi savaites prieš išvažiuojant į Preilos kurortą buvau namie. Žinoma, pasitaikydavo vienądienių išvykų, tačiau paprastai vakarai baigdavosi savoje lovoje, su sava knyga, su sava mėtų arbata. Ir muzika. Įprasti vasariniai hitai, kuriuos išgirdus žiemą veidą nupaišo šypsena. Keista, tačiau artėjančių mokslo metų laukiau jau birželį (žinau, pusė Jūsų burbėsit, jog išvis apie tai rašau, tačiau norim to ar ne, rugsėjo pirma artėja). Ir nors labai kvailai nusišypsojau birželio gale pamačiusi pirmą šiais metais iš mano prenumeruojamų youtuberių "Back to school" vaizdo įrašą, beveik visą vasaros laiką buvau gerai nusiteikusi galvojant apie mokyklą. Nauja gimnazija, nauji klasiokai, mokytojai, nauji būreliai (dėl kurių net nesu pilnai apsisprendusi)... o dabar atėjo ir nerimo valandos. Net nežinau kodėl, bet atrodo, jog pakankamai nesimėgavau šią vasarą galvodama apie švietimo įstaigą, o jau po pirmų savaičių lauksiu šiltojo sezono. Kaip visad. Bet stengiuosi šypsotis ir paskutinėmis dienomis atsipalaiduoti kaip reikiant!
Kažkurį sekmadienį su tėvais nuvykome į Trakus. Geras oras, puiki nuotaika - paskutiniu metu su šeima praleidžiu daugiau laiko ir tikrai stengiuosi tuo mėgautis kiek išgalėdama ir be galo džiaugiuosi, jog turim apie ką pašnekėti, nors visi keturi esame visiškai skirtingos asmenybės (neįsivaizduoju kaip tai įmanoma). Į šį mažą miestelį su mama ir sese važiavome traukiniu (Olivija dar niekada nėra patyrusi šios transporto priemonės džiaugsmo, tad nusprendėme parodyti), tėtis pasitiko stoty. Pradžioje pasivaikščiojome, o vėliau nuėjome į labai jaukų restoranėlį "BONA". Esu girdėjus puikių atsiliepimų, tad labai džiaugiausi galėdama ir aš apsilankyti jame, nes maistas buvo išties nuostabus, o vieta turbūt geriausia, kokią galima gauti Trakuose - tiesiai prieš pilį. Vėliau nuėjome pasivažinėti vandens dviračiu. Eilėje prie jo teko net valandą laukti, tačiau tėvai per tą laiką nuskubėjo nupirkti kibinų (nes jei tu jų nevalgei - Trakuose nebuvai, logika čia labai paprasta), o vėliau valandą grožėjomės miestu ramiai mindami pedalus (puiki treniruotė, atperkanti ir tuos kibinus!). Apskritai, nuvykti į Trakus tikrai verta - ar su draugais (paskutinę vasaros savaitę planuoju čia dar atvykti), ar su šeima. Veiklos tikrai yra - maudynės, vandens dviračiai ar tiesiog ramus explorinim'as miesto (nežinau kodėl nenuėjome pasimaudyti, labai kvailai pasielgėme dėl to). Iš Vilniaus ir iš kitų miestų, turinčių susisiekimą traukiniais, labai lengva atvykti, o ypatingai sostinės gyventojams pigu!
Gyvenime mane seka vadinamieji zapadlo dėsniai. Prisiekiu, būdama Italijoje vos ne kasdieną facebook'e sulaukdavau pasiūlymų susitikti arba klausimų, kada grįšiu į Vilnių. Grįžau, susitikau su kuo spėjau, nuvažiavau į Buržilus ir grįžau. O dabar, esant čia aš visiems skambinėju ir klausiu, kur po galais jie dingo. Stovyklos, kelionės ir taip toliau, ir taip toliau. Tad deja, su draugais sustinku retai, tačiau susitikimai būna labai malonūs. Vieną vakarą nakvojau pas Rūtą, pagaliau peržiūrėjau "Ameli iš Monmarto", kurią jau labai seniai norėjau peržiūrėti, tačiau vis nepaskirdavau tam laiko. O filmas išties nuostabus ir vertas dėmesio! Taip pat, buvau susitikusi ir su Austėja, su kuria pagaliau apsipirkome mokslo metams, apkalbėjome visą vasarą ir žiūrėdamos "How to Lose a Guy in 10 days" - nesenstančią amerikietišką komediją, valgėme irgi lyg iš kito žemyno, net 30 cm. "SUBWAY" sumuštinius. Apskritai, aš apie subvėjų esu geros nuomonės - alternatyva magdoneldui, kiek sveikiau, mažiau riebalų, galima paprašyti daugiau daržovių, o mėsoje ir baltymų gausu. Žodžiu, palyginus dar neblogas pasirinkimas "mergaičių" vakarui.
Taip pat, galiu pasigirti, jog draugės mane pažįsta neįtikėtinai gerai: Rūta (grįžusi iš Danijos) ir Austėja (grįžusi iš Didžiosios Britanijos) lauktuves parinko labai kruopščiai, bent jau aš taip manau (juokas). Austėja parvežė "Seventeen" žurnalą (bandau lyginti užsienio rinką su Lietuvos. Tad visi "Teen vogue" ar "Seventeen" man yra puiki ir naudinga dovana), pliušinį Trolį Mumį (vienas mylimiausių vaikystės personažų, nupirktas atskiroje, vien Troliams Mumiams skirtoje parduotuvėje! Nuveškite mane ten, prašau) ir Reeses pieces (kaip m&m'sai tik su riešutų sviestu (o jį paskutiniu metu labai pamėgau)). Rūta padovanojo karamelinę lazdelę (kaip ir riešutų sviestas, šis gardėsis man yra kažkas tokio), eukalipto skonio "Haribo" guminukus (kaip ir mėtos, šis augalas turi man patinkantį prieskonį, tad irgi labai džiaugiausi, ypač dėl to, jog tokių nėra Lietuvoje) bei "sveikuoliški" batonėliai (geriau nei "twix'ai", rimtai, vieni skaniausių, kokius esu ragavusi). Ačiū, merginooos!
Ir taip pat per šias savaites pagaliau pavyko nuvykti prie lietuviškosios jūros (ir dar per artimiausias dienas teks, tik jau į kitą kraštą) - su šeima ir seneliais apsigyvenome penkias dienas Preilos kurorte. Tiesa, pasimaudžiau tik kartą, tačiau už teko, jog pajausčiau šaltį ir būčiau sesės apmėtoma medūzomis (merginos, liemenėlėje jie yra tikrai prasti silikonai, nesidėkite jų...), tad paplūdimy mieliau rinkausi knygos draugiją. Beje, tomis datomis, kada ilsėjomes Kuverto medžių slėny, vyko meteoritų lietus, tad su sese miegojome balkone (minkštas čiužinys ir švarus oras, pušų "grojimas" padėjo daug labiau užmigti su planais ir svajonėmis mintyse), kur aš dar ir viena rytais (anksti atsikeldavau dėl natūralios šviesos, žadintuvo nereikėjo, jog septinta jau stryktelčiau iš "lovos)" Zoellos "Online Girl" vartydavau ir pusryčiaudavau.
Per vasarą perskaitau daugiau knygų nei per visus mokslo metus. Vienas lietingesnis vakaras buvo paskirtas Mirjam Pressler knygai "Kai ateina laimė, pasiūlyk jai kėdę". Ir iš ties, tai labai puikus patarimas visiems - ta laimė slypi už kiekvienos minties, judesio, veiksmo, įkvėpimo. Pavyzdžiui aš buvau tokia laiminga, jog turėjau galimybę savo eisybę kelioms valandoms priklijuoti ant minkšto kilimo su puodeliu kavos ir įsiskaityti į visus dvylikametės Halinkos patarimus. Tikrai, knygą surijau per vieną vakarą, spėdama kai kurias jos frazes (būtent jomis ir yra pavadinti visi knygos skyriais, kas padeda lengviau suprasti jo esmę ir autoriaus pamoką) išsirašyti į savąją užrašų knygelę. Būtent tokios knygos ir turėtų būti rekomenduojamos perskaityti mokykloje, o ne vadinamoji klasika, kuri nebe apžvelgia šiandieninių problemų, aktualijų, o seneliai ir mokytojai bando ją įpiršti, norėdami įrodyti, kaip mes dabar gerai gyvename. Oh, jeigu tai būtų tiesa, dvylikamečiai iš vaikų namų neturėtų daugiau gyvenimo patirties nei nukainuota barbė maximoje. Kūrinys lengvas, paprasto stiliaus ir labai nuoširdus, maloniai ir jaukiai aprašytas. Įrašytas jau į must sąrašą knygų savo jaunąjai sesutei ir mamai, kuri vis neprisiruošia paskaityti. Na, 126 puslapiai žodžių nėra toks didelis reikalavimas savo šeimynai, tiesa?
Ir jei koks nuobodesnis vakaras užklups tave likusią vasarą su draugais ar be jų, nuoširdžiai rekomenduoju romantinį filmą "Adelainos amžius". Turbūt pirmasis žiūrėtas po "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" praeitą vasarą. Nesu mėgėja šio stiliaus filmų, tad juos prisiruošiu žiūrėti tik tada, kai išgirstu pakankamai teigiamų atsiliepimų arba juose vaidina gražūs berniukai arba aukštos panelės (pati tokia esu), kaip Blake Lively (padeda pasitikėti savimi), kuri yra dar ir neįtikėtinai talentinga vaidyboje. Pats filmas remiasi ir keliais fantastikos faktais, kas padaro jį daug žavesniu. Ir nors pabaiga yra gana lengvai nuspėjama, pats filmo stilius ir Blake įkūnijimas personažas man labai patiko, tad IMDB įvertinau net 8 balais šį filmą. Papuolusi į avariją Adelaina sustabdo savo senėjimo procesą - nesvarbu ką ji valgo, kiek jai metų iš tiesų - jos fizinė būklė per metus visiškai nesikeičia. Viename pokily garbingo amžiaus panelė (net nežinau kaip kitaip pasakyti) sutinka vyriškį, kuriam ji krenta į akį. Kaip ir supratote, viskas šioje istorijoje vystosi itin įdomiai, tad...
Uh, daug papasakojau, einu patirti dar daugiau per likusias dvi savaites ir Jums linkiu to paties!
STRAIPSNIS RAŠYTAS TUOMET, KAI BUVAU TIK PRADĖJUSI GILINTIS Į ŠĮ GYVENIMO BŪDĄ, TAD DALIS INFORMACIJOS NĖRA VISIŠKAI TEISINGA. ŠIUO METU ESU TIK GEROS NUOMONĖS APIE VEGANIZMĄ.
Paprastai, stengiuosi valgyt kuo sveikiau: daržovės ir vaisiai, neapdoroti grūdai, žuvis, varškė ir t.t. Maitindamasi tokiu maistu (retkarčiais pasilepindama) reguliariai sportuoju ir jaučiuosi laiminga. Ir tai man yra sveikas gyvenimo būdas, tačiau skirtingi žmonės mąsto kitaip, išpažįsta kitokias tiesas. IIFYMiečiai (tiesą pasakius, jei turėčiau galimybę, norėčiau priklausyti būtent šiai maitinimosi kultūrai), žaliavalgiai, GLUTEN FREE ar DAIRY FREE sekėjai, vegetarai ir - veganai. Būtent apie juos paskutiniu metu girdėjau labiausiai, girdėjau daug teigiamų šio maitinimosi privalumų ir nusprendžiau išbandyti - penkioms dienoms tapau veganė.
Veganas - žmogus, nesimaitinantis jokiais gyvūninės kilmės produktais (mėsa, kiaušiniai, pienas, želatina, medus ir t.t.), nenešiojantis tikrų kailių ar odos dirbinių ant savo kūno.
VEGANIZMO PLIUSAI IR MINUSAI
Veganiški pusryčiai.
Gyvūnų odas ir kailius nešioju tik dirbtinius, tad dėl to neteko padaryti didžiulės renovacijos, tačiau visai kas kita buvo su maistu. Turbūt nuo dviejų metų iki šio iššūkio nė karto nebuvo nė dienos, kuomet visiškai atsisakyčiau pieno ar mėsos produktų. Nes c'mon, ar Jūs kada matėte piktą žmogų, valgantį ledus? Aš irgi ne, todėl vienas iš pagrindinių dalykų, kodėl bijojau šio gyvenimo būdo yra būtent nuotaikų kaita. Internetinėje "YOUtube" svetainėje seku tikrai daug veganų, kurie dalinasi savo mintimis ir nuoskaudomis ir buvau pastebėjusi, jog jie dažnai yra pikti ir viskuo nepatenkiti.
Kita dalis, kuri baido iki šiol - įvairių mineralų ir vitaminų trūkumas. Visi "aukštą lygį" pasiekę veganai teigia, jog tą pačią geležį galime atpirkti burokėliais, tačiau jau seniai nustatyta, jog B12 vitamino šie žmonės pakankamai negauna, tad reikia pirkti tabletes. Gal prieš metus per žinias buvo rodoma šeimos istorija, kuri net mažą kūdikį maitino veganiškai. Galiausiai jam susirgus dėl ne visavertės mitybos, motina ir vyras pradėjo gydyti jį "natūraliais" būdas (dažniausiai esu 100% už tai), nes antibiotikai naikina gerąsias bakterijas, kurių norint gauti pakankamai reikia labai daug valgyti, ko maži vaikai dar neįstengia daryti. Galiausiai vaikelis mirė ligoninėje.
Trečias minusas, kuris kiekvienam atsilieps kitokiu dydžiu - šis gyvenimo būdas yra brangus. Kaip ir minėjau, ši gyvenimo būdą propaguojantys žmonės turi valgyti daug daugiau, kad gautų tinkamą organizmui kiekį vitaminų bei baltymų (pradžioje yra rekomenduojama vartoti specialiai veganams pagamintų baltymų miltelių (o jie nepigūs)). "Super" maistas, migdolų ar kitas augalinis pienas - viskas kainuoja brangiau.
Ir nors yra daug trūkumų šiame maitinimosi būde, pliusų radau taip pat užtektinai, jog išbandyčiau 5 dienų iššūkį. Jūs žinosite, jog Jūsų organizme nepūva joks kitas gyvas organizmas. Nesu iš tų, kurios itin kovoja už gyvūnų teises ir neišsilydau pamačiusi kiaulytės akytes (gyvenimas taip sutvertas, nė kiekvienam "pasiseka" ilgai gyventi), tačiau širdy vis geriau pasidaro, pagalvojus apie tai, jog išsaugai kelias gyvybes.
Mano sveika mityba anksčiau labai dažnai susikirsdavo su tuo, jog žiūrint nakties metu įvairius serialus ir darant maratonus tokius kaip "kiek serijų Simona gali peržiūrėti be sustojimo?" vietoj ratų stadione, pradėdavau daug valgyti (ledai, sausainiai, šokoladas - jie puikiai derinasi prie vakaronių su kompiuteriu lovoje). O veganai tai gali daryti laisvai. Jų maistas lengviau virškinasi - visas pakelis makaronų (be kiaušinių) neatsieis kaip prabanga svartyklėms, tad kol į pilvą telpą maistas - jie gali valgyti ir nesigraužti bet ką, kas tinka jų mitybai ir kas nėra pernelyg daug apdorota (pvz.: oreo sausainiai (taip, jie sutverti veganams!), balta duona ir t.t.).
Toks kalnas blynų gali būti iškeptas be kiaušinių ir skirtas tik vienam žmogui - veganui.
IŠŠŪKIS: 5 dienos būnant vegane
Anksčiau esu girdėjus apie šio iššūkio teigiamą naudą iš įvairių "YOUtuberių". Paskutiniu metu padaugėjo žmonių, kurie tam tikram laiko tarpui nusprendžia būti veganais/vegetarais/žaliavalgiais, norėdami padaryti natūralų organizmo valymą. Idėją susigundžiau ir aš, nes kol kas tapti vegane visam laikui nesvajoju - nesakau, jog iššūkis buvo sunkus, tačiau mėgstu ir kepsnius, ir jogurtus.
Pirmąją iššūkio dieną su Ugne buvome susitarusios nueiti į kiną, "Popierienių miestų" filmą. Ir nors kino salėje užkandžiavome bolivinės balandos koše, po seanso greitai išalkome, todėl reikėjo ieškotis vietos, kurioje galėtume pavalgyti. Ir čia iškilo gana didelė Lietuvos veganų problema - kadangi šios kultūros mylėtojų nėra pernelyg daug, restoranai ir kavinės nesivargina gaminti maisto, sutverto žmonėms, kurie nevalgo gyvūninės kilmės produktų. Žinoma, įmanoma rasti - pvz.: "Jurgio ir Drakono" veganinė pica, "Take Way" makaronai, tačiau labai gaila, jog tuo pasirūpina tik keli restoranai. Neįsivaizduoju, kas lėmė tokią siaubingą idėją, tačiau papietauti nuėjome į "CanCan" ir nors pradžioje nudžiugau, radusi sveiko maisto meniu (išbandysiu kitą kartą!), vienintelis "patiekalas" veganams - kokteilis. Ir kol manoji draugė valgė graikišką picą, mane žavėjo sūrio kvapas, buvau pasiruošusi mesti iššūkį ir pradėti kitą dieną. Ačiū dievui, tai buvo vienintelis sunkumas, atsisakius gyvūninės kilmės produktų. Ypač pirmąją dieną, labai pavydėjau savo draugams ir namiškiams, valgantiems sūrį.
Vienas didžiausių privalumų, kuriais džiaugiausi - visai nenorėjau jokių saldumynų ar ledų ir labai ramiai žiūrėjau į tuos, kurie valgė šį maistą. Veganai su savo mityba gauna labai daug natūralaus cukraus (vaisiai), tad tik šeštadienį ("dietos" pradėjau laikytis pirmadienį), su šeima nuvažiavus Prie Trakų, pasimėgavau Cezario salotomis. Įdomu tai, jog tą patį šeštadienį pusryčiams gaminausi "acai" bliūdelį (veganinis patiekalas), nes buvau užmiršusi, jog jau galiu valgyti gyvūninės kilmės produktus!
Kalbant apie savijautą, didelių pasikeitimų nepastebėjau, nes kaip ir minėjau anksčiau, stengiuosi maitintis sveikai. Ypač negaliu pakomentuoti, kai šį maitinimosi būdą toleravau vos penkias dienas. Galbūt niekuomet nebūdavo "sunkumo" pavalgius, jaučiausi labai lengva - pojūtis tikrai patiko!
Gyvenant su tėvais būtų tikrai sunku atsisakyti gyvūlinės kilmės produktų, tačiau visas iššūkis tikrai patiko ir manau, jog po kurio laiko, pabandysiu vėl pabūti vegane, tik ilgesniam laikui, jog galėčiau viską dar objektyviau įvertinti (nes juk vasaros metu daržovių ir vaisių netrūksta - "išgyventi" paprasta).
Iki kitų rašliavų,
Simona.
P.S. Įprastą mano valgiaraštį, būnant vegane galite pamatyti čia.
Nors šis mėnesis buvo labiau "namisėdos" stiliaus, spėjau atsigauti ir pailsėti nuo įspūdžių gausos birželį. Ir dabar dėliojuosi planus, kuriuos būtinai noriu atlikti per rūgpjūtį. Paprastai, būtent tuomet ir prasideda tikrosios atostogos - Vilniuje vyksta pats šauniausias naktinis gyvenimas (ir labai gaila, jog pagal įstatymus be tėvų, galiu viena jame būti tik iki 23 valandos), oro temperatūra Lietuvoje karštėja, atsiranda daug nemokamų renginių. Tad jeigu klaustumėte manęs, ar jaučiu artėjančio sezono slogulį, tikrai šį faktą paneigčiau. Anaiptol! O šį mėnesį, mane laaaabai džiugino šie dalykai:
Bei dar keletas dalykų, kurių nuotraukoje parodyti neišeina.
Labai atpalaiduojantis grojaraštis, tinkamas fonui. Dažniausiai kai rašau, naršau internete klausausi šio valandos trukmės remix'o - įpintos vienos populiariausių dainų, tačiau sušvelnintas ritmas, tad viso dėmesio užsiimant kažkokia veikla nereikia atiduoti muzikai, kas kai kuriais atvejais yra labai aktualu. Įdomiausia tai, jog kai kurios dainos orginalo skambesiu net nepatinka, o čia viskas gražiai sugula ausiai.
Rugilė yra viena iš tų draugių, kurios man gamina maistą (net nežinau, kodėl saukau, kad viena iš tų, nes ji yra vienintelė), sieja ateitį su virtuve, o per mokyklos muges visus savo kepinius parduoda už brangiausias kainas ir dar GREIČIAUSIAI parduoda. Ir ji parodė man per TV1 rodomą realybės šou - "Keksiukų karai". Ir aš užsikabinau. Labai. Be to ir įkvėpimo suteikia! Visos dekoracijos, skonių derinimai - kelias variacijas knygelėje užsirašiusi, bandysiu kada nors gaminti!
Jau seniai supratau, jog norint gerai išmokti anglų kalbą, mokykloje teikiamų pamokų neišeis. Labai tikiuosi nuo rugsėjo eiti į anglų debatų būrelį, o kol kas bandau save tobulinti skaitydama knygas, žiūrėdama YOUtube ir serialus. Apsistojant ties jais, ieškojau kažko lengvai suprantamo tiek įvykių tiek kalbėsenos atžvilgiu ir radau "Baby Daddy". Pagundų žiūrėti lietuvių kalba nėra, nes vertimo į gimtąją kalbą nerasta, tačiau tuo tik džiaugiuosi! Per šį mėnesį peržiūrėjau visus 4 sezonus, trečiadinį bus finalinė serija, o 5 sezonas dar ne greitai, tad reikės vėl kažko ieškoti, tačiau tiems, kurie dar nematė - tikrai rekomenduoju! Komedijos stilius, dažnai prajuokinantis - siužetas ne nuobodus, o aktorių grožis verčia ieškoti IMDB jų ūgių (taip, aš tai darau).
Turbūt nestaigmena, jog šį mėnesį "Popieriniai Miestai" nustebino mane labiausiai. Apie John'o Green'o kūrynį esu jau rašiusi daug gerų žodžių, apie filmą kalbėdama irgi jų negailiu. Nežinau, ar man taip vienintelei pasirodė, bet filme pabaiga buvo daug linksmiau perteikta, nei knygoje, o tai privertė lengviau suprasti pagrindinę mintį šio kūrinio, kurią yra suformavęs John Green. Visus lūkesčius ypatingai pateisino Cara Delevigne - aktoryste mergina gali užsiimti. Popietė, praleista žiūrint šį filmą tikrai pasiteisino ir nors knyga labiau patiko ši, "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" ekranizacija paliko didesnį jausmų įspūdį. Šiaip ar taip, kaip ir minėjau - filmas neprastas, vertas Jūsų peržiūros.
Apie Sara Zarr knygą "Kaip išsaugoti gyvenimą" taip pat esu rašiusi, tačiau pasikartosiu, jog knyga puikiai tinka atsipalaidavimui - šį darbą mano manymu ji puikiai atliko, kai man to reikėjo.
Buržilų kaimo Šarūnės palėpė. Pradėkime nuo to, jog mano tėvai man nenuperka fotoaparato, nes mano telefonas atlieka šią funkciją. O šie žmonės šiuos aparatus ir objektyvus tiesiog kabina ant sienos kaip dekoraciją. Būtent šiame kambaryje visą savaitę vyko daug draugiškų diskusijų, pasvarstymų ir kortų žaidimų, tad atsiminimai iš ties puikūs, jog tai galėčiau įvardyti kaip mylimiausią mėnesio vietą.
Paprastai universalių dalykų nemėgstu. Ta mokytoja, kuri puikiai išmano istoriją dažniausiai nepasiteisins fizikos pamokoje, madingosios timpos ant apkūnesnės merginos nepadarys didesnio įspūdžio nei sportiškesnės merginos kojos, hipsterio sojos kava nesužavės Užkalnio receptorių, "universalus" kremas neparūpins paakių odos. Elizabeth Arden Eight Hour kremas jau seniai yra legenda tarp visų "žvaigždžių", jų asistentų ir net lietuvių. Ir jeigu kalbame apie universalumą, būtent jis toks ir yra - aprašyme yra tik labai maža dalis funkcijų, kuriose yra naudingas šis kremas. Su mama jį jau vartojame apie 6 metus ir tai nėra vienas iš vienkartinių produktų (dažnai odos priežiūroje ieškau naujų ženklų, nes lūkesčiai nevisada pasiteisna), o šį mėnesį ypatingai jis pagelbėjo po Italijos Saulės "nudegintos" odos - skausmas per naktį dingo! Daugelis mano pažįstamų merginų ir tinklaraštininkų dažnai skundžiasi lūpų oda, jog ši skeldėja ir labai greitai išsausėja - bei dar 99 problemos, dėl kurių verta pirkti kitos rūšies "Baby Lips". Apie šį lūpų vazeliną negaliu nieko blogo pasakyti, nes jo nenaudoju, bet Elizabeth Arden kremas laisvai sutvarko šią problemą - vienai nakčiai užsitepiau, o ryte lūpos buvo vėl be galo glotnios (dienos metu, žinoma naudoju ir paprastą lūpų balzamą, kuris palaiko normalią būklę). Skaudūs nusibrozdinimai, kieta alkūnių ar pėdų oda, sausi plaukų galiukai - visas funkcijas didelė kaina atitinka. Ir ta didelė kaina yra verta vartojimo trukmės bei problemų taisymu - rekomenduoti tikrai ne gėda.
Labiausiai gaila dėl to, jog Huile Olive kremo nenusipirksite Lietuvoje. Gera žinia - jeigu pažįstami važiuos į Provanco regioną, greičiausiai užsuks į "Castelas" aliejaus gamyklas. Jei tokių gerų draugų taip pat neturite, tikiu, jog panašų gėrį atliks natūralus kremas, kurio sudėtyje yra alyvuogių vaisių aliejus. Šį kūno kremą atsivežiau svečiuodamasi Prancūzije praeitais metais - išbandžius palikau jį vėlesniam laikui, nes tuo metu naudojau kitą priemonę. Kremas yra minkštesnės būsenos nei įprastas, tad daug lengviau įtepti į kūną, pasakiškai kvepia alyvuogėmis, greitai įsigeriantis į kūną ir nepaliekantis sunkumo pojučio, tad produktu esu labai patenkinta - pirkčiau ir dar kartą, bet galimybės neturiu, tad bandysiu ieškoti kažko panašaus.
Sijoną dar turėsite išvysti Haul įraše šiame blog'e. Esu iš tų, kurios turi keletą džinsų, maikučių ir suknelę bei nuolatos dėvi tą patį. Draugai net juokiasi, jog mano beveik visos "Facebook" nuotraukos yra su ta pačia apranga. Pirmiausia tai vyksta dėl to, jog nedažnai apsipirkinėju ir pinigus išleidžiu ant kitų dalykų. Toliau seka tai, jog sunku rasti man tinkančius drabužius - pagal figūrą, lengvai telpu į S drabužius (taip pat kaip ir 1.60 m. merginos, ant kurių kūnų sijonai neatidengia grožybių, už kurias paprastai moka striptizo baruose) , pagal ūgį - XXL, dėl to dažnai viską reikia siaurinti. Ieškojausi sijono rugsėjo pirmajai ir H&M radau šį. Ir dabar jį nešioju vos ne kiekvieną dieną. Galvoju, reikia fotkę "Facebook'e" pasikeisti, jog pasigirčiau, kad radau pinigų drabužiams. Pagaliau.
Saulės akinius keičiu kas metus. Specialiai neperku tų krūtų (kirtis ant ū, kalbų ne apie moteriškasias grožybes), nes šį aksesuarą stebuklingai mėgstu pamesti, be to galiu dažnai pakeisti stilių, neišleisdama didelės pinigų sumos. Šie pirkti Italijos maisto prekių parduotuvėje puikiai tiko prie mano veido formos - gaila, kad nedaug galimybių šį mėnesį turėjau jais pasipuošti, bet retomis progomis tikrai pravertė!
Šeštoje klasėje lankiau rankdarbių būrelį - mėgau juos daryti, jeigu nebūdavo tikslių taisyklių (pvz.: mozaika, porceliano dekoravimas, auskarų gaminimas ir t.t.), nes tiesiog nebuvau gabi. Nežinia kiek išleidau ant dekupažo pinigų (dvi knygos, dažai, auksavimai, specialios pamokos (50 litų ilgai taupiau, kad galėčiau nueiti į ARTmanijos kursus), specialūs klijai, servetėlės, teptukai, daiktai, ant kurių eksperimentuodavau) - buvo toks didelis noras išmokti. Ir du kartus pavyko - vieną kartą nusidekupažavau kėdę (dalį jos galite išvysti čia, taip pat ir tai, jog vienos servetėlės pusę nuplėšiau - bet iki tol baldas buvo tikrai gražus!) ir šiuos arbatos dėkliukus, kurie šiuo metu ant stalo atlieka pareigas, laikydami mano žvakę ir pieštukinę. Bent jau man šis darbas tikrai buvo vykęs, puikiai tinkantis kaip interjero detalė.
Kas sakė, jog žvakių negalima deginti vasarą? Nors tai šaltojo sezono aksesuaras, gaivesni kvapai tinka ir ilgoms rašymo naktims. Šią žvakę pradėjau deginti mėnesio vidurį ir jau dabar mažai kas likę iš šios kalėdinės dovanos (tėvai nupirko, neapsikentė įvairių stiprių cheminių kvapų, skleidžiamų mano žvakių). Be to, levandų kvapas yra vienas mano mylimiausių (ir ne tik kvapas - kaip ir mėtas, šį augalą mėgstu visur - ir maiste, ir aksesuarų detalėse), primenantis Provancą. Žvakė yra lietuvių gamybos ir 100% natūrali, tad visus norus puikiai atitinka ir įrodo tai, kad tėvai mane puikiai pažįsta.
Žalia arbata yra gėrimas, kurį kaip ir vandenį geriu vos ne kas dieną. Prie skonio teko priprasti, tačiau turėdama omeny, jog ji turi daug naudingų savybių mano sveikatai, labai greitai ją pamėgau, be to, turėdama mažą kofeino dozę prabudina taip pat kaip ir kava bei puikiai tonizuoja. "Cha" kaip "Clipper" arbatoms turiu didelę aistrą vien dėl to, jog produktus gamina be jokių kvapiųjų medžiagų ir įsudėtį įeina tik organinės medžiagos. Iš Lietuvoje pirktų žaliųjų arbatų ši patiko labiausiai - nors kainuoja truputį brangėliau, vieno pakelio užtenka visam arbatinukui, iš kurio siurbčioju visą dieną!
Ačiū, jog skaitėte! Koks vienas dalykas šį mėnesį Jums ypatingai patiko? Galbūt mėgstate kažką ir iš mano įvardytų?
Iki kitų kartų, Simona.
P.S. Jei savo blog'e rašėt arba rašysit apie liepos mylimiausius, palikite nuorodą - mielai paskaitysiu!:)
