2014 m. gruodžio 8 d., pirmadienis

Trečia dalis: dienorasčiai

Prieš du metus, šio blog'o rašymo pradžioje buvau paskelbus turbūt patį pesimistiškiausią tuo metų įrašą (ir dabar jis toks bus). Bet išsigandau. Ir po kelių valandų jį ištryniau išsaugojus juodraštyje. Kodėl? Nes tikrai bijojau. Nenorėjau, kad žmonės tai skaitytų. Bijojau, jog tai gali atrasti pažįstami ir priimti pernelyg asmeniškai. Žinoma, kai kurie turėtų, tačiau tačiau... juk visi mes manome, kad esame tobuli žmonės, su kuriais turėtų mėgti visi draugauti.
Šiandien bevaiksčiodama po juodrasčius vėl prisiminiau šį įrašą ir tuo metu tvertus jausmus. Buvau vos dvylikos, o jau spėjau patirti tai, kas kitus gali paveikti stipriai. Kalbant apie visas paauglių dramas - visi juokiasi. Vos pasakai, kad tau trylika, atrodo, jog kad ir ką besakytum - visi priima tai kaip beverčius šnekalus. Cha.
Serijoj dienorasčiai (kitos dalys čia ir čia) aš pradedu nebijoti viešinti savęs visokios. Apskritai, po truputį pradedu nebijoti, kad šį tinklaraštį aptiks pažįstami, juk... visi mes žmonės - patiriame nuokylių, nusileidimų, laimės ašarų skonį ir ašarų klaną. Žinau, kad tikrai ne viskas, kas yra čia parašyta visiems gali pasirodyti priimtina - tikrai, kartais rašau be jokio stiliaus, o šitame tinklarašty paprastai būna tik minčių grūstis. Kaip dabar. Tiesiog norisi tiek daug pasakyti ir nežinai nė kur sustoti, nė kur pradėti.
Ketvirtoje klasėje, vos būdama dešimties metų gulėjau santariškių ligoninėje dėl... patirto streso. Taip, esu jautrus žmogus, kuris priima viską giliai, kuris nemoka (nors mano, kad tikrai mokosi ir kad tai jam padeda) išgyventi kritikos (kad ir kokia ji bebūtų - tiesa ar sužaista su pavydo liepsnele). Tiesiog noriu pasakyti... niekada nesityčiokite iš kito žmogaus svajonių. Tai gniugždo ir skaudina.

Dveji metai atgal:

Po galais. Po galais. Po galais. Kaip nekenčiu. Atrodo, gyveni ir mokaisi iš savų klaidų. Galvoji, kad dabar bus viskas gerai, o galiausiai rezultatas lieka tas pats - Simona, tu ir vėl susimovei. Priminimas sau - kad ir kaip pasitiki žmonėmis, labiau pasitikėk pliušiniu triušeliu arba psichologe, pas kuria kol kas nematau reikalo eiti. Atrodo va, pašnekėjo dvylikametė. Taip, dvylikametė. Bręstame ne amžiumi, o su knygomis, filmais ir požiūriu į gyvenimą. Nes amžius tik skaičius, neleidžiantis pamatyti tikrojo Pasaulio ir ribojantis laisvę. Kartais ją riboti reikia ir suaugusiems... nes bręstame ne amžiumi. Kartais noriu suaugti ir pamiršti mokyklos laikus, nebegalvoti apie kai kuriuos žmones su kuriais tenka leisti dienas šiuo metu, o kartais sakau - skaudinkit mane dar labiau, nes su skausmu išmoksiu kovoti už save ir dar labiau siekti savo svajonių. Skaudinkit, ateis laikas kai Jūs būsit įskaudinti. Skaudinkit, nes skausmas verčia kitą kartą būti stipresnei. Skaudinkit, jeigu Jums tai teikia džiaugsmą, hobių šiais laikais yra labai daug ir labai įvairių rūšių, tad jei Jums ši sritis prie širdies - skaudinkit, pasidarykit sau šventę. Tik prisiminkit - lazda turi du galus. Nepamirškite apsaugoti savo, nes aš jau nespėjau padaryti atsparaus savo galo.
Nekenčiu viso laiko, kurį prarandu nekęsdama tų žmonių, kurių pakęsti negaliu. Ir tai ateina vėl. Skausmas ir ašaros. Kartais galvoju, kad tikras draugas yra dienoraštis, nes jame esu tikra. O visi žmonės, kurie mane pažįsta, tiksliau MANOSI pažįstas, žinokit - Jūs žinot mano vardą, kur mokausi, gyvenu. Bet tai yra tik duomenys surašyti kompiuteriuose apie mane ir Jūsų galvose. Nežinot manęs, nežinot ką aš galvoju, o jei ir žinot, patikėkit - šiuo metu apie JUS galvoju visai kitaip. Jeigu žinot, žinot, kad tuo metu kai kalbėjau buvau palūžusi, nes visą tiesą apie save žinau tik aš. Būkit sąžiningi ir sužinosit jos dalelę.

Kartais sako kiti - kaip nekenčia žmonių dviveidžių. Bet iš tikro mes visi turim tiek veidų, kiek pažįstam žmonių - tūkstančius. Tik kartais kaukės yra sumaišomos ir pamatai veidą, kurio nesitikėjai. Kuris moka įskaudinti. Na, jei JŪS (žmonės, kurie skaudina) skaitot (labai abejoju) ačiū už tuos veidus, kuriuos neseniai man parodėt. Jis man patiko aiškumu. Bet aš irgi galiu sukurti daug veidų. Nesijaudinkit, nekerštausiu. Man patinka, kad mane skaudinat. Nes tai mane kildina aukštyn ir aš tik noriu parodyti, jog šiuo atveju esu protingesnė. :) Amen.

Iki rytojaus,
Simona.
P.S. naujas mylimiasias dainininkas!

4 komentarai:

Austėja rašė...

Aš... Nežinau ką rašyti. Žiauriai patiko. Taip tikrovišksi išreiškei jausmus... Maniau jog skaitau apie save.

Justina rašė...

:(( Tu gražuole, žinau kad visi tai pergyvenome ar pergyvensime, bet tavo jausmai išlieti taip tyrai, taip nuoširdžiai.. Nebemoku apsakyti, kas tavo mintyse (tavo protingoje Simonos galvelėje !) dedasi.. Tu turi talentą rašyti- kurį būtinai turi parodyti. Bet kam. Konkursui. Lietkos mokytojai. Mamai. Mažesnei sesei sukurk pasakėlę.. Aš nesuprantu. Tu rašai kaip tikra autorė... Žinok, aš visada tavo pusėje, visada visada, ir galbūt kažkada mes susipažinsim. Gal. Kažkada. Ar laiškais.Prižadu ir prisiekiu- kažkada tau parašysiu. Ar į fb. Ar kada. su tokia įdomia asmenybe.. Turiu labai mažai draugų, kuriuos galiu vadinti tik aplinkiniais. Turiu gyvūnėlius kuriuos galima vadinti geriausiais draugais. Esu paprasta, gyvenu toli nuo Vilniaus.. Gyvenu kaime. Taip taip.. :/ Keičiam temą :)
Ryt bus tavo blog'o gimtadienis (lygiai 1 metai kaip skaitau tavo blog'ą!) Galbūt prisimeni tą mergaitę kuri rašė 'ar norėtum rašinėtis popieriniais laiškais su 12 metų mergaite?' ir 'kiek kainavo ta kava kur gėrei per koncertą? Man kainavo kažkur 9lt'. Taip tai aš. Galbūt blogai darau kad viską pasakau atvirai.. Tiesiog.. Kartais pavydžiu skaitydama tavo blog'ą kad tu ir į Prancūziją buvai išskridus ir turi fainų daiktų ir geriausią draugę (dėl draugų aš labiausiai ir pergyvenu..) ir tau pasaulis mano akimis susidėliojo taip kad tu gabi ir graži ir užaugai Vilniuje ne kažkokiam nuo pasaulio atsilikusiam kaime.. Gerai. Per ilgai rašau. :D Tiesiog tu tobula. Mano akimis. Justina. P.S. Aš ir ištrindavau tuos įrašus, kad nepamatytų artimieji. :D Kol galiausiai susinervinau ir uždariau blog'ą.. (jis buvo prazydeskaktusas.blogspot.com ir atnaujintas link'as wolfonthemoon.blogspot.com) Ate :) Sėkmės mokykloje, visur visur. Kad gautum to ko tavo Simonos širdelė geidžia. Iki :) Justė.

Viktorija J. rašė...

Labai nuoširdus įrašas, man patiko. Nesijaudink, viskas bus gerai, kaip pati sakei lazda turi du galus. Tik nesileisk būti per daug įskaudinama, nes tada bus blogiau, kovok už save. Sėkmės tau ir toliau ;)

Simona (manodebesys.blogspot.com) rašė...

Austėja, o aš nežinau ką atrašyti. :D Ačiū per banaliai skamba, bet bet..
Justina, ahh! Dėkoju Tau, tačiau nereikia taip išaukštinti manęs. :D Na ir kas, kad gyvenu Vilniuje - tikrai ne tai svarbiausia, liūdnos akimirkos užklumpa visus! Širdingai dėkoju už tokį GRAŽŲ komentarą, o dėl gabumo... nemanau, kad mano rašymo kažkoks talentas (jeigu dar tokį turiu) atsiskleidžia čia, nes paprasčiausiai žinau, jog į google paiešką suvedus mano vardą ir pavardę galima tai atrasti ir nemanau, jog labai noriu, kad šias rašliavas išvystų pažįstami ar manęs nepalaikantys žmonės. :) Bet ačiū, tikrai.
Viktorija, dėkui! Stengiuosi.. :)