Verta.

Atsimenu kaip vaikystėj dievinau žvaigždes... atrodo augi, o seni įpročiai nesikeičia :). Bet šiuo metu mano gyvenime nėra svarbiausi "Pokemonai" - tai pasikeitė.
Šį įrašą rašau dėl to, nes vienas žmogeliukas manęs paklausė - 'kokia prasmė rašyti blog'gą ir švaistyti jam tiek daug laiko?'
Atsakymų tiek daug. Ir visi jie teisingi. Nuosavame blog'ge ar dienoraštyje gali rašyti vien tik apie save - užrašant savo mintis ir veiksmus tą dieną. Gali užrašyti akimirkas, kurios verčia tave verkti ir juoktis, gali aprašyti savo gyvenimą, gali rašyt apie filmus, serialus, knygas, fotografiją, maisto ruošą ir apie viską kas tave domina. Ir po kelerių metų tai perskaityti - išlieti ašarą dėl netikusio bučinio, išspausti ašarą perskaičius apie nuotykį kino centre. Pamatyti kaip tu pasikeitei, nes viskas keičiasi ir kiekviena diena mūsų gyvenime turi pamoką. O tą pamoką vertą užrašyt - nebūtinai viešai, bet sau, kad atmintum ir pamoką išgyventum dar vieną sykį.
Porą atsiminimų iš mano gyvenimo yra skyrelyje - NIEKADA NEPAMIRŠTI. Bet ten yra tik keletas akimirkų, mažų džiaugsmelių. Ir labiausiai man gaila, kad dienoraštį rašyti pradėjau ne taip jau ir seniai, o kelis esu pametus (tikėkimes, kad jų neatrado mano pažįstami žmonės). Įsivaidzdukim, ką aš rašyčiau būdama dar darželinokė:
Šiandien ėjau į darželį. Pusryčiai jame buvo neskanūs, dėl to nevalgiau. Dienos miegelio nemiegojau, kažkaip  nenorėjau... kadangi mano lova yra netoli Mantės abi kalbėjom apie mokyklą. Kaip laukiu dienos, kada tgalėsiu eiti į pirmą klasę*. Vėliau mane pasiėmė senelis iš darželio ir ėjome namo. Močiutė buvo paruošusi skanių šaltibarščių su keptomis bulvytėmis, bet kaip tik tuo metu rodė "Pokemonus". Išprašiau močiūtės, kad leistų man valgant žiūreti "Pokemonus" ir man leido! Buvo įdomios serijos. Dabar rašau ir greitai atvažiuos mama.
Aišku, dar būtų koks milijonas klaidų (dabar darau šimtais, bet ne milijonais :))... esmė tame, kad ir tokias akimirkas verta įamžinti... įamžinti reikia viską, bent jau galvoje, bet tiesa - tai neįmanoma. Kiek smagių šios vasaros akimirkų praėjo? O mes jų net neatsimename... nors tai iš dalies netiesa - tos akimirkos buvo linksmos - aš tai žinau. Smagu viską prisiminti jaukų lapkričio vakarą, kai už lango lyja. Tai yra nepakartojama, nes blog'ge arba dienoraštyje yra surašytos visos linksmiausios, liūdniausios ir keisčiausios istorijos iš mūsų gyvenimo :). Todėl tam ir negailiu laiko. Nes po to tai tampa įdomia veikla.
Apie Ukmergę:
Čia gera. Tiesiog gera būti. Vakar buvome Anykščiuose. Pradžioje važiavome į kukurūzų labirintą ir iš jo su Austėja išėjom greičiau negu Austėjos mama, Juodė ir Juodės mama ;D. Buvo linksma :). Vėliau važiavome prie Puntuko brolio, pasedėjome prie jo ir važiavome į siauruko muziejų. Gaila, kad aš ir Austė nesame istorijos megėjos, todėl visą laiką praleidome lauke, sedėdamos siauruko vėžime :D** Vėliau buvo smagiausia dalis - važiavome su rogutėmis!!! Na, o vėliau ėjome į bažnyčią, nuo kurios vieno bokšto galima apžvelgti visus Anykščius (lipdami į apžvalgos ratą užkopėme 186 laiptelius ir pakilome į 33 metrų aukštį ;oo)! Nusipirkę kepyklėlėj kreminių bandelių važiavom namo :). Grįžę pavalgėm, o mes su Austėja ėjom į piceriją, kur nusipirkom bananinių kokteilių su grietinėle ir keptos duonos su sūriu... mnmnmnmn :). Grįžusios ėjome prie kompiuterio ir visą vakarą dainavome karaokes (www.karaokeparty.com) :). Gaila, kad su savo balsais nepasiekėme pirmos vietos :DD. Šiaip ten geras puslapis, užsukit ;) Labai tinka kai nėra ką veikti ir per naujuosius metus, kai tėvai plepa, o tau su draugėmis nėra ką veikti ;D. Galiausiai dienos programą baigėme šokinėjimu naktyje ant batuto... ten sapaliojom apie ateitį ir visą kitą mergaitišką šlamštą. Like always, bet tuo pačiu ir kitaip... buvo nuostabu. Dar prisiminiau, kad šis savaitgalis yra krintančių žvaigždžių savaitgalis, tad nusprendėm, kad naktį eisim ant batuto stebėti stebėti žvaigždžių. Tad dvylikta namelyje užgesinom šviesas, kad Austėjos mama galvotų, kad mes miegom, o iš tikro žiūrėjom serialus "Life with boys" ir "Austin&Ally". Vėliau surašėm norus žvaigždėm ir nusprendėm, kad likusį laiką reikia pamiegoti. Užsistatėm žadintuvus 02:30 h. ir nuėjom miegoti. Austėja atsikėlė 5 ryto, bet jau švito. Pasirodo, kad mes atsparios žadintuvams :D. Ką gi, šiandien važiuosim į Molėtų observatoriją ir galbūt pamatysim krintančias žvaigždes... o jei ne, bandysime vėl keltis naktį :).

* šîuo metu Austėja slepiasi už sofos nuo Juodės, nes ji ją sekė net į tuoletą. Ir tik ką ją rado. ;D
** Tik ką tėtis paskambino iš Anykščių (šiandien su mama ir Olivija ten nuvažiavo) ir ten atsidarė kažkoks naujas atrakcionas (kurio vakar nebuvo) ir tip labai fainas... Damn, dabar pavydas tiesiog graužia mane ;//

P.S. Pasaulio pabaigos nebuvo!!! Tad ten nebuvo mano paskutinis įrašas :).
P.P.S. Judantis paveikslėlis yra iš pačio nuostabiausio gyvenimiško filmo "Atskalūno laiškai". Jis tikrai vertas dėmesio, be to jame vaidina Logan Lerman :).

Bučkis,
žvaigždėta Simona.