Trečia dalis: dienorasčiai

Prieš du metus, šio blog'o rašymo pradžioje buvau paskelbus turbūt patį pesimistiškiausią tuo metų įrašą (ir dabar jis toks bus). Bet išsigandau. Ir po kelių valandų jį ištryniau išsaugojus juodraštyje. Kodėl? Nes tikrai bijojau. Nenorėjau, kad žmonės tai skaitytų. Bijojau, jog tai gali atrasti pažįstami ir priimti pernelyg asmeniškai. Žinoma, kai kurie turėtų, tačiau tačiau... juk visi mes manome, kad esame tobuli žmonės, su kuriais turėtų mėgti visi draugauti.
Šiandien bevaiksčiodama po juodrasčius vėl prisiminiau šį įrašą ir tuo metu tvertus jausmus. Buvau vos dvylikos, o jau spėjau patirti tai, kas kitus gali paveikti stipriai. Kalbant apie visas paauglių dramas - visi juokiasi. Vos pasakai, kad tau trylika, atrodo, jog kad ir ką besakytum - visi priima tai kaip beverčius šnekalus. Cha.
Serijoj dienorasčiai (kitos dalys čia ir čia) aš pradedu nebijoti viešinti savęs visokios. Apskritai, po truputį pradedu nebijoti, kad šį tinklaraštį aptiks pažįstami, juk... visi mes žmonės - patiriame nuokylių, nusileidimų, laimės ašarų skonį ir ašarų klaną. Žinau, kad tikrai ne viskas, kas yra čia parašyta visiems gali pasirodyti priimtina - tikrai, kartais rašau be jokio stiliaus, o šitame tinklarašty paprastai būna tik minčių grūstis. Kaip dabar. Tiesiog norisi tiek daug pasakyti ir nežinai nė kur sustoti, nė kur pradėti.
Ketvirtoje klasėje, vos būdama dešimties metų gulėjau santariškių ligoninėje dėl... patirto streso. Taip, esu jautrus žmogus, kuris priima viską giliai, kuris nemoka (nors mano, kad tikrai mokosi ir kad tai jam padeda) išgyventi kritikos (kad ir kokia ji bebūtų - tiesa ar sužaista su pavydo liepsnele). Tiesiog noriu pasakyti... niekada nesityčiokite iš kito žmogaus svajonių. Tai gniugždo ir skaudina.

Dveji metai atgal:

Po galais. Po galais. Po galais. Kaip nekenčiu. Atrodo, gyveni ir mokaisi iš savų klaidų. Galvoji, kad dabar bus viskas gerai, o galiausiai rezultatas lieka tas pats - Simona, tu ir vėl susimovei. Priminimas sau - kad ir kaip pasitiki žmonėmis, labiau pasitikėk pliušiniu triušeliu arba psichologe, pas kuria kol kas nematau reikalo eiti. Atrodo va, pašnekėjo dvylikametė. Taip, dvylikametė. Bręstame ne amžiumi, o su knygomis, filmais ir požiūriu į gyvenimą. Nes amžius tik skaičius, neleidžiantis pamatyti tikrojo Pasaulio ir ribojantis laisvę. Kartais ją riboti reikia ir suaugusiems... nes bręstame ne amžiumi. Kartais noriu suaugti ir pamiršti mokyklos laikus, nebegalvoti apie kai kuriuos žmones su kuriais tenka leisti dienas šiuo metu, o kartais sakau - skaudinkit mane dar labiau, nes su skausmu išmoksiu kovoti už save ir dar labiau siekti savo svajonių. Skaudinkit, ateis laikas kai Jūs būsit įskaudinti. Skaudinkit, nes skausmas verčia kitą kartą būti stipresnei. Skaudinkit, jeigu Jums tai teikia džiaugsmą, hobių šiais laikais yra labai daug ir labai įvairių rūšių, tad jei Jums ši sritis prie širdies - skaudinkit, pasidarykit sau šventę. Tik prisiminkit - lazda turi du galus. Nepamirškite apsaugoti savo, nes aš jau nespėjau padaryti atsparaus savo galo.
Nekenčiu viso laiko, kurį prarandu nekęsdama tų žmonių, kurių pakęsti negaliu. Ir tai ateina vėl. Skausmas ir ašaros. Kartais galvoju, kad tikras draugas yra dienoraštis, nes jame esu tikra. O visi žmonės, kurie mane pažįsta, tiksliau MANOSI pažįstas, žinokit - Jūs žinot mano vardą, kur mokausi, gyvenu. Bet tai yra tik duomenys surašyti kompiuteriuose apie mane ir Jūsų galvose. Nežinot manęs, nežinot ką aš galvoju, o jei ir žinot, patikėkit - šiuo metu apie JUS galvoju visai kitaip. Jeigu žinot, žinot, kad tuo metu kai kalbėjau buvau palūžusi, nes visą tiesą apie save žinau tik aš. Būkit sąžiningi ir sužinosit jos dalelę.

Kartais sako kiti - kaip nekenčia žmonių dviveidžių. Bet iš tikro mes visi turim tiek veidų, kiek pažįstam žmonių - tūkstančius. Tik kartais kaukės yra sumaišomos ir pamatai veidą, kurio nesitikėjai. Kuris moka įskaudinti. Na, jei JŪS (žmonės, kurie skaudina) skaitot (labai abejoju) ačiū už tuos veidus, kuriuos neseniai man parodėt. Jis man patiko aiškumu. Bet aš irgi galiu sukurti daug veidų. Nesijaudinkit, nekerštausiu. Man patinka, kad mane skaudinat. Nes tai mane kildina aukštyn ir aš tik noriu parodyti, jog šiuo atveju esu protingesnė. :) Amen.

Iki rytojaus,
Simona.

P.S. naujas mylimiasias dainininkas!