Aš Jums sakau, kiekvieną rudenio atostogų pirmadienį man užeina kažkokia depresija. Nepaaiškinama. Iš niekur. Atrodo, jog viskas čiki piki - draugai puikūs, instagram'o nuotraukos on point, karamelės į mano latte artimiausiame coffee inn'e nededama per mažai, svarstyklių rodyklė jeigu ir sukasi į dešinę, tai tik iš draugų sąskaitos (juokauju, žinoma). Bet tada pyst (mielieji, čia ištiktukas. Lietuvių kalbos mokytoja ir Užkalnis, jei neklystu, patvirtino) - Simonai viskas blogai. Ir ne, čia nėra itin reguliarus prieš menstruacinis sindromas (o gaila, nes tada visą kaltę suversčiau gamtai ir joje pasiskirsčiusiai neteisybei).
Aš tiesiog prisimenu vasarą. Apskritai, visą spalį aš gyvenu mintimis apie praėjusią vasarą. Tie prasmirdę ir sudeginti zefyrai, prisisiota Baltijos jūra, nenusisekę berniukų "kabinimai", ištinę dėl vakaronių veidai - viskas kelia savitą paauglišką žavesį ir nostalgiją. Ir galiausiai atrandu tam vaistą, kuris prisiekiu, mane gydo taip, kaip ir sukriošusius senius pigi rusiška pornografija - teigiamai. Aš pradedu planuoti. Planuoti sušių restoranų apžvalgas, aukštakulnių 178 cm. merginai paieškas. Planuoti būsimas rudenio, žiemos, pavasario ir vasaros atostogas. Planuoti, paauglių tarme tariant plotus. Planuoti kalėdines dovanas ir kietus sveikinimus ant draugų feisbuko sienos, per jų gimtadienius. Ir viską įsivaizduoti. Kaip viskas vyksta. Kai pagaliau, vidurvasary, Italijos greitkelyje, apaugusiame saulėgrąžomis, su dviem gėjais, būsimu vienuoliu, rašytoja ir geriausia drauge, skanauji sukčia nusipirktą rūgštų, raudoną, burgundišką vyną ir diskutuoji apie gyvenimą. Nes būtent tai ir yra akimirkos, dėl kurių sukąstais dantimis kalu chemiją visą likusį laiką. Gal ir negyvenu, kaip pasakytų internautai 24/7, bet tas likęs laikas - pertraukos, savaitgaliai, atostogos, praeina puikiai. Įsimintinai. Su per daug iliuzijų. Bet kas gi jų neturi ir kas gi jų netrokšta?
Žmonės be fantazijos ir žmonės, nedalyvausiantys "NaNoWriMo".
Čia tos žvaigždės, kurias matysiu vasarą, krentant į šieno krūvą su draugais
Taip, Jūs supratote mane teisingai. Aš ir vėl ryžtuosi dalyvauti "NaNoWriMo" projekte, kuris lapkričio mėnesio pažymius muša žemyn ir kofeino kiekis kraujyje padidėja. O paprastą reklamą darant - tai projektas, kurio metu savanoriai (kuriais gali tapti bet kas, net ir tas minėtas anksčiau sukriošęs senis) yra pasiryžę per 30 dienų parašyti novelę iš 50 tūkstančių žodžių (ar daugiau). Dalyvavau pernai, noriu ir šiemet.
Visą spalį beveik nieko nerašiau, gyvenau visai kitu, ne kompiuterio klaviatūros oru ir išsiilgau to. Tikiuosi reguliariai pasirodyti čia, laimėti NaNoWriMo ir dar vienas iššūkis - sugrįžimas į Teenage Dreams komandą. Tikiuosi, sėkmingas!
P.S. Pasiilgau labai Jūsų komentarų! Ar dalyvausite NaNoWriMo arba TD prisikėlime? O kaip Jūs kovojate su rudenine depresija? (dideli apkabinimai ir linkėjimai turėti gražias atostogas)
Ruduo jau įsibegėja, bet ačiū dievui, kol kas dar nedepresiška melodija: oras už lango neverčia apsigobti 9 sluoksniais megztinių, kad išsaugotume šiltą oro masę prie savo kūno (ir kas sakė, jog fizikos niekur nepanaudosi), Kudirkos aikštėje suoliukai būna jau pašildyti kitų žmonių kūnais ir nereikia to daryti pačiam, o coffee inn'e dar galiu mėgautis šaltomis kavomis, kurios yra kur kas skanesnės.
Pirmosios dovanos
džiaugsmai.
Veiklos kol kas taip pat netrūksta - neseniai praūžęs gimtadienis padovanoji ne tik kalną dovanų, bet ir staigmenų.
Rugsėjo vienuoliktą, atsikėlusi anksti ryte, tęsiai savo platinę tradiciją, jog gimtadienio rytą privalu skaniai pavalgyti ir peržiūrėti kokį nors linksmą filmą/serialą. Mano kūno formoms "nuskilo": dar ir antrą kartą papusryčiavau su šeima. Vėliau nuvedžiau sesę į darželį (sugebėdama jame palikti telefoną, tad teko grįžti antrą syk ir vos nepavėluoti į pamokas) ir atėjau į mokyklą, kur gavau eilę apkabinimų bei pirmąją dovaną nuo klasės draugės Adelės (visas dovanas po kurio laiko pamatysite http://charlottemidnight.blogspot.lt/). Toliau sekė įprastos pamokos, kurios gimtadienio dieną neprailgo, nes labai laukiau Rugilės (mokosi kitoje gimnazijoje, bet pažadėjo atvykti), o ir mokykloje dauguma pirmokų sveikino (net iš paralelinės klasės sulaukiau gimtadienio dainos).
Tą penktadienį išėjusi iš mokyklos buvau pasiryžusi susitikti su Rugile, tačiau šalia jos dar pastebėjau buvusius bendraklasius. Ir jau net nežinau, kiek kartų apie juos rašiau čia, kiek kartų jie mane stebino, tačiau tam dar negresia pabaiga - drąsiai sakau, jog to visiškai nesitikėjau. Visi tie sveikinimai, gėlės, šypsenos ir padrąsinimai - vau. Net ir dabartinis klasiokas prisijungė prie mūsų būrio, padovanodamas 31 centą (kuriuos iškeičiau į skanią bandelę valgykloje). Visi kartu nuvykome iki "Čili picos", kurioje papietavome, apkalbėjome sekančios dienos planus ir išsiskirstėme. Grįžusi namo paruošiau stalą maisto ir atvyko giminės, su kuriomis turėjau progą suvalgyti kibinų ir skanaus sūrio pyrago bei būti pasveikinta. Penkioliktasis gimtadienis praėjo gan sklandžiai ir nuotaikingai, turiu pasakyti.
Kitą rytą, rugsėjo 12ąją su klasiokais susitikau Vilniaus trukinių stoty - kitos dovanos ir mano dovana jiems - nuotaikinga kelionė į Trakus su traukiniu. Šiame mieste nusipirkome daug maisto ir miškuose atradome gražią, žmonių pernelyg neaptikinėtą vietą, kurioje ir ežere išsimaudėme, ir į medžius lipome, ir daug juokėmės, ir daug valgėme. Iki vakaro. Kuomet dar nuėjome į buvusį antikvariatą, sužaidėme tinklinį, bulvę. O atgal grįždami į sostinę, susipažinome su italais, kurie Lietuvoje lankosi pagal Erasmus programą ir nuo to laiko, netyčiomis, net kelis kartus sutikome juos mieste. Į Vilnių grįžome į buvusio klasės draugo namus, kuriuose tęsėme gimtadienį ir tik paryčiais nuėjome miegoti, nors jau sekmadienio dieną teko daryti visus namų darbus ir eiti į kino filmą "Bėgantis labirintu: išmėginimai ugnimi".
Kita smagi diena, neseniai prabėgusi itin greitai prieš akis: Vilniaus Užupio gimnazijos pirmokų krikštynos. Pagaliau baigėsi ruošimasis, koridoriuose girdimas "fuksų" žodis - dabar jau esame mokyklos dalis, iškentusi viską, ką mums buvo paruošę antrokai. O jie tikrai buvo.
dar prieš viską atrodėme visai nieko vaikai (aš pritūpusi, su žalsvu megztuku)
Nuo 8 ryto valandą repetavome savo vaidinimą, vėliau rinkomes į klasę ir ruošėmes orentaciniui žaidimui, kurio metu turėjome galimybę vaikščioti po visą Vilniaus centrą. Prieš tai pasportavę vidiniame mokyklos kieme išsiskirstėme į grupeles, gavome užuominas ir per tris valandas patyrėme daug visko - pradėkime nuo to, jog atrodėme kaip tikri pyragėliai - miltai, aliejus ir kitokie maisto produktai buvo ant mūsų kūno, skrandyje taip pat buvo įvairių, tik gurmanams skirtų gardėsių. O gurmanų mūsų mokykloj maža. Turėjome galimybę atsidurti turistų telefonų ekranuose, prisiminti Justino Bieberio dainas vaikštant žąsyte aplink fontanus bei paminklus. Ir tie įsikūnijimai į šunelius lenktyniaujant purve, visiškai sugadinti batai atnešė daug džiaugsmo ir sąskaitoje daug nulių (kai reikės mokėti už vandens paslaugas, nes iš plaukų išplauti tešlą nėra lengva), bet tikrai buvo verta.
Vėliau turėjome valandą su pusę laisvo laiko, kuriuo metu turėjome apsiprausti ir pasiruošti oficialiai daliai aktų salėje, tačiau tai nebuvo lengva, turint omeny, jog mano namuose apsitvarkyti susirinko dar trys merginos, kurios švelniai tariant atrodė tragiškai. Net ir negaliu sakyti, jog apsitvarkėme iki galo - vakare būnant mieste už savo ausies radau ir glitimo gumulėlių. Bet bent jau tai akimirkai suspėjome pasiruošti dar ir pavalgiusios makaronų, nes buvome alkanos.
Šių metų renginio tema - stichijos. Mintis, ugnis, žemė, vanduo ir oras - visą tai buvo galima pritaikyti ir mokyklos vertybėms, būtent tai visos klasės ir turėjo parodyti savo vaidinimuose (arba kitaip tariant prisistatymuose mokyklai). Ceremonija buvo įspūdinga - tamsoje švytinčios neoninės spalvos, garsi muzika ir nuotaikingi prisistatymai. Puiki įžanga į vakarą.
Po oficialiosios dalies gavome vėl laisvo laiko, per kurį grįžau namo apsitvarkyti, o vėliau nuėjome iki centro pasivaikščioti. 18 valandą vakaro vėl grįžome į mokyklą, į tą pačią aktų salėje, kurioje vyko diskoteka. Nors pradžioje buvo mažai žmonių ir niekas nešoko, vakarėjant "išsitaškėme" kaip reikia - buvau raudona raudona. Dėl to galiausiai, maža grupelė mūsų nuėjome atgal iki centro, rimčiausio restorano rimčiausiems žmonėms - "McDonald's", nes kaip vienas žmogus pasakė "Pirma masė, o po to vėl masė".
Dienos puikios, tikiuosi, jog tokiu ritmu ir praeis šešioliktieji mano gyvenimo metai.
Vienas iš daugelio dalykų, kuriuos pasižadėjau vykdyti per šiuos metus - neįklimpti į depresiją. Šio punkto praeitame įraše nepažymėjau, tačiau manau, jog bent jau kol kas sekasi gerai. O jei vykdysiu visas kitas atsakomybės - šis pažadas neturėtų nukentėti.
Rudeniui įsibėgėjant, mokykloje po truputį atsiranda vis daugiau darbų: pradedant namų darbais baigiant įprastiniais projektais. Nors dar nespėjau užsiregistruoti į visus norimus būrelius, šių metų veikla po truputį rituliuojasi ir turiu pasakyti, jog esu patenkinta pradžia - bent jau kol kas, depresijos liūnas negresia ir veiklos tikrai netrūksta.
Nebūčiau lietuvė, jeigu nesugebėčiau paminėti krepšinio. Sveikinu pakliuvus ten, kur visi svajojome. Kadangi šmaikštaus pasisakymo facebook'e nesugalvojau (bet dar palaukit - čempionatas nesibaigė), pernelyg daug ir neturėjau kur parodyti savo džiaugsmo, kuris yra tikrai didelis. Pirmiausia, dėl meilės sporto šakai, atradau bendrą temą su naująją klasės drauge. Pirmas klausimas, kurį uždaviau susipažinant buvo - "Ar tiesa, jog Domantas Sabonis yra gražiausias rinktinėje?". Žinau, skamba keistai ši pokalbio pradžia, tačiau būtent dėl šio klausimo dabar puikiai sutariu su mergina (ir taip, Jūs galite pasimokyti iš manęs, kaip reikia regzti pokalbio pradžią). Dėl šios sporto šakos, pradėjome vienytis kaip klasė: per geriausią belgų dieną metuose, tuomet, kai teisėjus jie papirko savo traškiais vafliais, rungtynes prie baltojo tilto žiūrėjome kartu. Ir buvo visai smagu.
Ypatingai džiaugiuosi ir neseniai įvykusiomis "Sostinės dienomis 2015". Prisiekiu, tai mano mylimiausia Vilniaus organizuojama šventė metuose, kurios visą laiką be galo laukiu. Gal kiek liūdna, jog nesugebėjau nueiti į visus koncertus, kuriuos žadėjau, bet tam dar yra visi metai, o kol kas labai džiaugiuosi prisiminimais ir pirkiniais (kuriuos greitu metu pamatysite mano antrajame tinklarašyje). Pirma diena netenkino savo lietingu oru, tačiau sugebėjome apeiti visą mugę (kaip visada prisipirkti su didele nuolaida šokolado, kuris visuomet būna skirtingas, bet jau kelintus metus iš eilės perkamas iš to pačio žmogaus, kuris plytelę parduoda už 50 centų), šio bei to nusipirkti ir užsukti į "Caif Cafe" kavos bei ilgo pokalbio kartu su Austėja (žmogus, su kuriuo turbūt visuomet bus apie ką pasikalbėti, tad tie šnekučiavimai gali trukti kiek ilgokai). Antrą dieną pasimačiau vėl su kitomis dvejomis draugėmis, su kuriomis beveik visą laiką pragulėjome Lukiškių aikštėje, komentuodamos ir apžiūrinėdamos "Panelės" bei "Cosmopolitan" žurnalus. Ir taip visą dieną. O vakare prasidėjo Europos krepšinio čempionatas ir pirmoji šokolado plytelė buvo suvalgyta. Na o trečią dieną susitikau su dar kitomis draugėmis - sugebėjome apeiti ir dizaino skverus, kuriuose pasisėmiau daug įkvėpimo, vėliau nuėjome suvalgyti desertų į Vilniaus universalinę parduotuvę, o po to laukė viena geriausių vakaro dalių - krepšinis. Nusprendėme nužygiuoti iki baltojo tilto televizoriaus, prie kurio atmosfera yra tikrai gera. Žiūrėti tokį tautišką žaidimą su dideliu kiekiu žmonių yra puikus jausmas, atmosfera tikrai puikiai nuteikianti. O dar ir žaidė tokiu metu, kuomet buvo nuostabus saulėlydis... vakaro meniu sekė Jazzu koncertas Katedros aikštėje. Ką ir begaliu pridurti - puikią charizmą ji turi, moka kalbėti su publika. Dainų žodžiai lengvi, bent jau prieky stovintys žmonės dainavo. Jaukumas ir geri draugai šalia, nuostabi muzika - sostinės dienų uždarymas buvo puikus. Kartu su naktine kava iš "Coffee inn'o". Ką jau ką, o Vilnius savo šventę mini garsiai - viskas buvo suplanuota atidžiai, iki pačių mažiausių smulkmenų. Likau patenkinta.
Ir pabaigai, norėčiau pristatyti kūrinį, kuris šį rudenį pastatė mane į didesnę harmoniją su santykiu su savimi - Andy Puddicombe "10-ies sekundžių meditacija".
Žmonėms, kurie seniai galvojo apie meditaciją ir vis neišdrįsdavo pabandyti (arba nesigaudavo, arba pritrūkdavo laiko, arba nežinodavo, kaip tai daryti, arba dar kitas pasiteisinimas, kurį Jūs sugalvojote) - tikrai rekomenduoju. Gal knygos teorinė dalis yra kiek nuobodoka, tačiau autorius (taip pat vienuolis, puikiai pažįstantis meditacijos galią) tikrai stengėsi įterpti įvairiausių istorijų bei mokslinių faktų, susijusių su meditacija.
Ir šiandien jau buvo užduoti pirmieji namų darbai. Ir šiandien jau spėjau susiplėšyti plonas pėdkelnes. Ir šiandien jau spėjau apsijuokti prieš visą klasę. Ir šiandien... bent jau turėjau motyvacijos, kuri kaip ir paprastai, būna gan didelė mokslų metų pradžioje - lūkesčių ir svajonių sąrašas begalinis, tad laikas susidėlioti visus metų pasižadėjimus.
Stengtis palaikyti gerus vidurkius. Negaliu pasakyti, kokių pažymių tikiuosi iš savęs, nes ne visus mokytojus dar pažįstu ir nežinau jų reikalavimų. Be to, šie metai pažymių atžvilgiu nėra tokie svarbūs, tad labiausiai noriu susikoncentruoti į dalykus, kurie mane domina ir mano nuomone, ateities karjerai yra reikalingiausi.
Mokytis kalbas. Anglų šeštadieninę mokyklą jau susiradau, prancūzų mokytoja mokykloje atrodo reikli, tačiau padedanti - viskas kaip ir gerai. Galvojau, jog lankysiu ispanų kalbos būrelį, tačiau šiais metais mokykla siūlo tik kinų ir dėl to labai gaila. Ką gi, padarius gan ilgą pertrauką, tikiuosi susidėlioti taip tvarkaraštį, jog spėčiau įtraukti ir savarankišką šios kalbos mokinimąsi, tuo labiau, jog visas reikiamas priemones turiu.
Nebijoti bendrauti. Paprastai tikrai nesu iš drovesnių panelių, nebijau prieiti prie žmogaus. Tačiau gimnazijoje viskas atrodo ir jaučiasi kiek kitaip. Su klase po truputį pradedu sutarti, bet vėliau tikiuosi susipažinti ir su paralelinių klasių mokiniais, nes jau spėjau pastebėti įdomesnių asmenybių, su kuriomis būtų smagu pabendrauti.
Nebijoti atstovauti klasės. Šiais metais esu Užupio gimnazijos, 1C klasės seniūnė. Titulo didelio nėra, bet vien jau pažiūrėjus į vidurinės mokyklos seniūnus suprantu, jog darbas bus didelis. O čia gimnazija, kuri dar ir yra labai aktyvi socialinėje erdvėje, dalyvauja daug projektų. Tikiu, jog dėl to metai bus tik dar smagesni ir įsimintini, tačiau didžiausias pažadas prisiimant šią atsakomybę - nebijoti siūlyti naujų idėjų ir pasiūlymų.
Dalyvauti aktyviai socialinėse veiklose. Savanorystė, seminarai, būreliai, teatras - savęs tobulinimas, mano manymu yra svarbu. Praeitais metais buvau tikrai aktyvi (ypatingai padėjo lyderystės būrelis), tad tikiuosi šiais metais pralenkti dar kartą save ir savo troškimus ir dalyvauti, dalyvauti, dalyvauti. O jei nėra kur dalyvauti - organizuoti. Taip pat geras ir naudingas dalykas ateičiai, įgaunama daug patirties.
Susikurti dienotvarkę. Su laiko planavimu visada turėjau bėdų - dažnai pernelyg ilgai užsižiūriu serialus, kartais pernelyg daug laiko praleidžiu facebook'e, o vėliau jo nelieka namų darbams - žodžiu, problema yra ir kai bus aiškus galutinis tvarkaraštis bei būreliai, labai tikiuosi ją sutvarkyti. Taip pat, nenoriu pamiršti ir dienos darbų - tam skirtas visas kalendorius!
Nesinaudoti telefonu pamokų metu. Nemokamas wifi mokykloje yra geras dalykas, nes visiems snapchat'o "draugams" galima įrodyti, jog tikrai turi draugų (prieini prie bahūrų grupelės ir kol nemato, nutrauki vaizdą). Tačiau deja, tai yra papildomas pamokos dėmesio nukreipimo įrankis, dėl kurio gali silpnėti žinios. Prisižadu jį naudoti tik per žmogaus saugos pamokas (juokauju (šypsniukas)).
Aštuoni pažadai - nėra tiek daug, tikiuosi man pavyks! O koks Jūsų pagrindinis šių metų pasižadėjimas?
Simona.
Šį mėnesį iš mano kūno ištekėjo daug mineralų su visomis tomis druskomis. Lietuvoj taip karšta jau seniai nebuvo ir netradiciškai turiu pasakyti, jog dėl to labai džiaugiuosi. Galėtų ir per Kalėdas Saulė siųsti 30 laipsnių šilumą ant mano veido, nes tada būnu gražesnė - su strazdanomis. O ir šalta kava yra skanesnė, bet žiemą jos negaliu gerti, nes ir taip šaltis krečia. Bet paprastai tariant, mėnuo buvo tikrai įsimintinas ir esu patenkinta paskutiniu vasaros mėnesiu, per kurį turėjau keletą daiktų/dalykų/objektų, kurie džiugino kas dieną.
O ši Major Lazer ir Ellie Goulding daina "Powerful" yra būtent mano skonio. Ritmas, išgaunami garsai ir balso tembrai - net nežinau prie prikibti. Galbūt nėra vasariška daina, tačiau ji man tikrai primins šį sezoną (kaip ir Katunskytės "baladės", neatgaunu vis dar kvapo po Palangos naktinių pasivaikščiojimų). Net ir vaizdo klipas yra stulbinantis, pateikta įdomi idėja. O Ellie juodi lęšiai... net ir aš tokių noriu, negaliu atsižiūrėti į išplėstų vyzdžių iliuziją.
Spėjau iš naujo pamilti ir "Liežuvautojos" serialą. Ypatingai, antrąjį ir trečiąjį sezoną, nes ten galima išvysti daug mokyklinių/universitetinių serijų. Ir neklauskit, kodėl mane tokie dalykai motyvuoja. Visi high school tipo filmai ir serialai įkvepia mokintis, tad tame nieko blogo kaip ir nematau, o besiruošiant kur nors išeiti ar tvarkant kambarį - šis serialas puikus ir visiškai nereikalaujantis didelio dėmesio. Bet įtraukiantis - žiūriu jau trečią kartą turbūt, tad prieš mokyklą gan pavojinga žiūrėti.
Aš žinau, kad kai kurie gali juoktis, jog tokias knygas skaitau. Bet britų youtuberiai yra patys geriausi ir aš iš principo privalėjau perskaityti šią knygą. Zoellos "Girl Online" yra puiki išsiilgusiems lengvų skaitinių, nes vėlgi, istoriją priskirčiau high school'ui. Yra keli berniukai, yra kelios mergaitės - viena mergaitė bjauri, kita drovi, o berniukams patinka drovioji. Maždaug toks ir turinys, tačiau papildomų balų prideda tai, jog pagrindinė herojė rašo tinklaraštį. Giminingos sielos traukia, tad knygą ir miniu šiame įraše, kaip ir privalo būti.
Boyfriend tipo džinsai yra tai, kas į aprangą atnešą kažko naujo. Ypač plėšyti. Ir dabar, kai grįžta visos 2004 mados (arba ten kažkurio dešimtmečio - kurio nepasakysiu, ne mano sritis), aš jaučiuosi itin sava. Be to, jie yra super patogūs ir tinka prie bet ko. Galiu ateiti į miestą net ir nuoga krūtine ir vis tiek atrodysiu geriau už špaklinių merginų stilių (kuris yra visų vienodas).
Kiekvieną kartą kai po ilgos dienos nusimaunu kelnes, visur pabira smėslis. Toks nemaloniai atrodantis, kaip ir Palangoje (man reikia išmokti gerbti kitus miestus, tuo labiau, jog pati juose lankausi...). Dėl sausos odos skundžiuosi visad (ir rankų, ir lūpų, ir kojų - situacija nėra gera), tad bandau gydyti ją visais įmanomais būdais (bent jau tais, kurie man yra priimtini). Seniai buvau primiršusi šį The Body Shop šveitiklį "Strawberry Body Polish", tačiau esant tokiam orui ir vaikštant vien su Lietuvos interneto fenomeno (aš bijau pavardę minėti dėl teisinių priežasčių, tikrai) ilgio šortukais, norisi, jog kojos atrodytų gerai. Abejoju, jog pirksiu vėl, nes kvapas erzinantis, tačiau šį mėnesį priemonė buvo tikrai mylima.
Jeigu dažausi - tai tik tam, jog paryškinčiau savo veido bruožus. Ir tik taip, jog atpažintų mane gatvėje ir be to. Visi draugai, kurie ruošiasi važiuoti į Italiją, prašau atvežti KIKO 08 atspalvio tušo. Bent 3 vienetukus. O jei važiuosiu pati, nusipirksiu dar daugiau. Kadangi tušas yra pilkas (su smulkiais blizgučiais), jis daug labiau tinka prie mano akių ir nėra toks rėžiantis akį - atrodo labai subtiliai. Tikiuosi, jog ir Lietuvoje atrasiu kažką panašaus, nes gali būti, jog šio greitais nebeliks. Be to, jis atsparus vandeniui (kas vėlgi, vasarą yra labai aktualu), tačiau su pieneliu nusiplauna lengvai.
Per gimtadienį gautas Natur Boutique čekis perniek nenuėjo - kokosų kaukė išties padeda išlaikyti žvilgančius plaukus. Žinote tą gerą jausmą, kuris aplanko išėjus iš kirpyklos? Na, po šios kaukės, kurią laikau visą naktį, jausmas išlieka toks pats. Tik tais kad išsiplauti galvą, jog nebūtų riebalo būna labai sunku. Verta? Labai.
Geriausias jausmas karštą vasaros dieną: naudoti vandenį atsigaivinimui. Tyras vanduo tampa skanesnis už sultis, o šis lengvas Margaritos veido drėkiklis su linų ekstraktu, padeda ir išorėje jaustis geriau. Pati naudoju jį ne tik veidui, tačiau ir tinka jis viskam. Kainuoja tikrai mažai, o jausmas geresnis nei gavus dešimtuką iš fizikos.
Kažkada paragavau šios "kavos" vero cafe ir dabar jau nebegaliu sustoti. Chai Latte su žaliąją arbata, šaltuoju metų sezonu buvo mano pats mylimiausias gėralas, tačiau ją mėgautis galima daug pigiau nusipirkus specialius miltelius. Kadangi vasarą to gerti nesinori, nusprendėme padaryti šaltąją prieskoninę kavą, frappe konsistencijos su papildomu karamelės padažu. Ir draugai... tokio skanaus gėrimo negėriau jokioje kavos kavinėje.
Rūta, atvežusi iš mano svajonių šalies Danijos šiuos batonėlius tikrai nesuklydo. Nors užsieny rekomenduoju tiesiog mėgautis vietiniu maistu ir pernelyg negalvoti apie sveiką mitybą, atsivežti tokių dalykų yra būtina! Ir nors Lietuvoje taip pat galima rasti visokių natūralių batonėlių (pvz.: nakd), abejoju, jog atrasiu kažką geresnio už Naturlig kakavos skonio (saldymedžio nepatiko visai). Suvalgius specialiai išsisaugojau popierėlius šiam įrašui ir tai įrodo, jog jie išties mano dėmesio verti.
Ta akimirka, kai galvojai, jog neturi idėjų "akimirkos" įrašui daryti, tačiau pradėjus rašyti, mintys sukasi lyg ta rožinė vata ant Palangos pardavėjų pagaliukų - ar visko nėra tik per daug? 2014 akimirkos čia, šiais metais tęsiu tą pačią gaidą.
Ta akimirka, kai nori sau ir draugėms užsakyti į
namus picas. Žinot, ten kur maistas, ten ir laimė slepiasi. Ir kai tu paprašai
didžiausios picos (nu c'mon, kai pirkėjas sako didžiausios, jis ir
turi galvoje patį aukščiausią įvardinamąjį būdvardį), tave perklausia, ar
pageidauju didelės ar šeimyninės picos. Atsakius, jog šeimyninės prašosi mano
skrandis, sulaukiu replikos, jog ir reikia sakyti šeimyninės, o ne didžiausios.
Na, pamoka yra pamoka, jeigu jau taip. Vis tiek pravers labiau, nei fizikos
dėsniai, tikiu.
Ta akimirka, kai tavo draugės numerio galas
sutampa su vienos įstaigos numerio galo skaičiais. O kadangi turiu kvailą
įprotį numerių neįsivesti (netgi tėčio ar močiutės neturiu - problema išties
rimta), atsiliepiu "galvojau, jog skambina kažkas iš vyriškosios
gražiosios lyties". Ir išgirstu juoką. Ačiū dievui, moteriškė buvo su
humoru ir negalėjo mano paraudusio veido matyti. Eh, humoras irgi kartais
kenkia.
Ta akimirka, kai draugėms irgi humoro netrūksta.
Jau labai greitai būsiu penkiolikos, o dovanų vis dar gaunu pliušinių žaislų.
Pavyzdžiui šią vasarą Austėja iš "pačiojo" Londono atvežė Trolį Mumį.
Prisipažįstu, juo esu labai patenkinta ir jis man labai patinka. Bet iš pačio
fakto juokiasi net mama.
Ta akimirka, kai perki pašto ženklą į Filipinus.
Ir tavęs pašto darbuotoja klausia, ar ši šalis Europos Sąjungoje. Gaila, jog
ne, nes 3 centais brangiau kainuoja laišką išsiųsti į Aziją.
Ta akimirka, kai šeštą ryto su drauge guli ant
Palangos tilto su miegmaišiu ir žmonės mano, jog iš tiesų čia miegojome. Aš net
nesuprantu, kaip žmogui protu nesuvokiama, jog dvi merginos visą naktį važiavo
iš Vilniaus autobusu, kuriame reikėjo rūpintis savo "instagram'u" ir
valgyti ledus (sarkazmas, nesuprantantiems). Miegas tik silpniems, tiesa?
Ta akimirka, kai kirpykloje laukiant
draugės (kol ją apkirps) užmiegi ant sofutės laukiamąjame. O kiti žmonės,
atėjųsieji vėliau stovi, nes nenori žadinti. Mandagūs kartais tie lietuviai,
tačiau šis pavyzdis įrodo, jog miego reikia ir stipriems, deja.
Ta akimirka, kai esi pasiruošusi "Jaunųjų
melagių" maratonui - kitaip sakant, praleistų serijų peržiūrai. Ir tavo
kompiuteris užstringa. Ir dėl vienos serijos nuskaičiuoja visus taškus, kurie
kainavo 59 centus. Oh well.
Ta akimirka, kai nusprendi, jog laikas būti “gražesnei”.
Ir tu nueini į kosmetikos parduotuvę išbandyti raudonos spalvos lūpų dažų
(gaila, tinkamo atspalvio neradau). Pasidažai, pasižiūri, jog tai atrodo
klasiškai prie baltų marškinių ir strazdanų (galite įsivaizduoti. Čia kaip
pornografija, tik tinka ir merginoms) ir eini kalbėtis su žmonėmis. Ir tais
gražesniais, vyriškosios lyties. O grįžusi namo pastebi, jog lūpdažio užsitepei
ir ant dantų. Gyvenimas yra gyvenimas, tačiau tokių situacijų patarių vengti.
Ta akimirka, kai draugė ant tavęs užpilą pusę buteliuko vandens. Šiaip sau. Pačiam Vilniaus centre. Kad smagu būtų. Su kuo aš po galais bendrauju?
Ta akimirka, kai supranti, jog paskutinė vasaros diena ir apsiverki. Prisiminus seną klasę. O dabar bus nauja. O sena buvo gera. O naujos nežinau. O sena man pastatydavo nemokamai pavalgyti ir atsigerti kažko stipresnio (nesijaudinkit, nesu iš geriančių panelių). Ir apklijuodavo mano spintelę balionais per gimtadienį. Ir iškepė tortą man. Patys. Ir gynė prieš mokytojus. Ir feisbuke laikino visas nuotraukas, net ir ne itin patrauklias. Ir manė, jog užaugusi būsiu žurnalistė. Tikiuosi. Tikiuosi, jog jie bus didys žmonės. Privalo būti.
Ir ar nauja skaitys
taip bibliją tvarkingai?
O šiai akimirkai su ašara akyse atsisveikinu,
iki kitų akimirkų,
Simona.
Autostrada VILNIUS - KLAIPĖDA, 04:20 val. (nemeluoju, laikrodis tikrai tiek rodo).
Su Marija pagaliau judame link emigrantų suvažiavimo sostinės. Jie joje išreiškia meilę tėvynei bei nusiperka keletą alaus. To labai silpno, fe.
Šiaip prieš Palangą nieko blogo neturiu, nesupraskite manęs neteisingai - jūra tikrai šiltesnė nei kokioj Preiloj (o priežasčių geriau neieškoti), padirbto pažymėjimo net nereikia norint nusipirkti kažką "skanaus". O dar sultingi vafliai (žinot tą vietą kur XXL dydžio parduoda? Va ten tai tikrai visai nieko, dar niekada nebuvo apvylę).
---
O dabar esu jau Vilniuje - paskutines vasaros dienas leidžiu prie kompiuterio prisimindama vieną geriausių vasaros savaitgalių. Nuo rugpjūčio 21os iki 23ios dienos dalyvavau jaunųjų žurnalistų festivaly "Dramblys 2015". Sulyginome maistą su žiniasklaida - žinokit, jog viskas čia labai panašu, galiu net atkartoti šūkį - Neskanaus maisto nevalgai, tad kam skaitai neskanią žiniasklaidą?.
Jau trečią kartą organizuojame renginy norėjau sudalyvauti ir anksčiau, tačiau festivalys vyksta kitame šalies gale, o ir amžius mano nėra toks, jog galėčiau tėvus be nerimo palikti vienus, važiuojant į tikrosios lietuviškos muzikos miestą - prieš grįžtant atgal į Užupy, Palangoje matėme skelbimą, jog vyksta šį sezoną paskutinis Katunskytės, numetusios net 20 kg. koncertas, tad auditorija čia susirenka labai aktyvi. Bet įrodžiau tėvams, jog esu atsakinga savaitgaliui išvažiuoti, susiradau draugę ir penktadienio naktį, 00:10 h. įsėdome į autobusą, kuriame tikėjomes bent kiek pamiegoti, jog sekančią dieną galėtume laisvai priimti žurnalistų dėstomas teorijas.
Pradžioje miegojimo laiką nukėlėme iki stotelės Kaune (patarimas - važiuojant ilgai autobusu, pasistenkite nieko negerti, nes užmigti tai tikrai nepadės), vėliau buvo atėjusi eilė "instagram'ui (s_aleksandraviciute)" ir "snapchat'ui (simona_berry)" - tad vėl, socialiniai tinklai nugalėjo. Galiausiai privažiavome degalinę, kurioje nusprendėme, jog vasaros naktį nemiegant yra privaloma valgyti ledus, tad nusipirkome į autobusą ir jų. Galiausiai "nebeapsimokėjo" miegoti, o ir pats autobusas atvyko į Palangą anksčiau, nei turėjo. Tad pusę šešių ryto įkvėpėme pajūrio oro ir nuėjome į degalinę - pasiruošti dienai (persirengti, išsivalyti dantis - puiki erdvė šiems darbams) ir nusipirkti pusryčių. Ir aš Jums galiu prisiekti, jog paskutiniu metu gazuotų limonadų išvis nebegeriu, nes jie labai atitinkamai veikia mano odą, tačiau pamačius ant buteliuko žodį "blogerė", supratau, jog gėrimu privalėsiu pasimėgauti šalia euro dešrainio (labai gerai, jog tą kolą pirkau, nes ale karštas šuo tikrai nebuvo skanus (kaip ir tam tikra žiniasklaida, teigė šio savaitgalio organizatoriai)).
Ramiai nužingsniavome iki Palangos tilto, pasimėgauti kylančia Saule. Ir aš Jums prisiekiu, buvome visai žvalios ir miegmaišius išsitraukėme tikrai ne dėl miego trūkumo - buvo šalta. Tad pačiam pačiam gale tilto, šalia pasidėjusios mantą mėgavomes akimirka ir šalia sportuojančias bėgikais bei jogistais. Gerbiu tokius žmones, kurie sugeba atsikelti taip anksti ir ramiai sportuoti, nes mes tuo metu valgėme įvairius dribsnių batonėlius ir šiltai gulėjome, karts nuo karto "pasilabinusios" su žmonėmis ir papasakojusios, ką mes darome ant tilto.
Atsidarius "coffee inn'ui" nuėjome iki jo, užsisakėme dvigubus "šotus" espresso kavos (o visada juokdavausi iš žmonių, kurie būtent "coffee inn'e" geria tokią kavą - požiūrį per šį savaitgalį pakeičiau tikrai ne kartą) ir žaidėme kortomis "durnių" - pasaka taip pradėti rytą - tuščioje Basanavičiaus gatvėje su labai gera drauge.
Paskaitų tvarkaraštis.
Atėjus laikui kulniuoti iki Senosios Palangos gimnazijos, kurioje ir vyko dramblys, mus pasiekė pirmoji nesėkmė - išsipurvinome anglimi džinsus, tačiau persirengusios jau buvome pasiruošusios keliauti į pirmąją, D. Radzevičiaus paskaitą. Ir nors kartkelėmis užklupo žiovulys, tai buvo tikrai ne dėl LŽS pirmininko kaltės - tiesiog buvome neišsimiegojusios. Po pietų (čili picą valgėme tiesiai iš dėžutės skubėdamos gatve atgal į mokyklą, nes maistą dėl didelio žmonių kiekio ruošė itin ilgai), buvo praktinė užduotis - per kurią buvau jau visiškai išsunkta, tad teko ir daug nusišnekėti, tačiau bent jau darbą atlikome. Ir atlikome geriau, nei tikėjomes.
Laisvo laiko metu su Marija nusprendėme, jog reikia pajusti tikrąją Palangos dvasią, dėl kurios šis miestas yra mėgstamas jaunimo. Tad pirmiausiai apsilankėme prie atrakcionų - ne itin baisūs, besisukant mes ir normaliai pakalbėjome su Marija, po šių metų pramogų parkų įvairovės Olandų atrakcionai nenustebino, tačiau nueiti buvo smagu ir tų eurų nesigailiu. Vėliau pasukome į Basanavičiaus gatvę, paskanavimui nusipirkome vaflių (tradiciškai - pilnai glaistytu šokoladu ir pabarstukais) ir nuėjome link jūros, kuri tikrai, buvo labai šilta. Ir tuomet aš nusiminiau, jog neatsivežiau savojo maudimuko, nes paprastų pabraidymų neužteko. O gaila. Grįžtant atgal, prie atrakcionų nusipirkome ir ispaniškųjų "churros", kuriuos visuomet norėjau pabandyti (o ispanų virtuvė - mano mylimiausia). Ne visai saldūs, bet karšti ir riebūs, o "nutella" padedanti atsiskleisti skoniui - prisižadėjau, jog būtinai juos išbandysiu pagaminti ir namie. Darbo daug, bet tikrai verta.
Vakaro veikla - jaukus pasisėdėjimas žvakių šviesoje, dainuojant dainas buvo taip pat labai jaukus ir šiltas. Visi lengvai nuvargę (netikėta, tačiau po laisvo laiko, buvome įgavusios daugiau energijos) nusprendėme, jog filmo nebenorime, sugužėjome į sporto salę ir užmigome. Ausinukų ir "patogiosios" pagalvės (į miegmaišio maišą sudėjau rūbus - štai ką galima pavadinti daiktų taupimu), smigau iš karto ir ryto pažadinimas nebuvo nė kiek malonus...
Nuėję iki tilto galo atgavome jėgas, grįžome į mokyklą, du kartus papusryčiavome (tikrai) ir prasidėjo vėl paskaitos. Turiu pasakyti, jog diena buvo tikrai sunki, tačiau tas žinių krūvis man labai patiko ir iki šiol jaučiuosi labai motyvuota rašyti ir kažką daryti. Tad vakarojant, organizatoriai pasiūlė vėl laisvo laiko vakaronę, per kurią vėl valgėme vaflius. Tai daryti (kiekvieną dieną valgyti tuos nelygius tešlos kvadratėlius) galima tik dviejuose vietose - Palangoje ir Belgijoje, tad kol galėjome, naudojomės progą. Atsisėdę ant suoliuko apžiūrinėjome praeivius ir turiu pasakyti, jog ši veikla nėra tokia nuobodi, kaip atrodo. Vėliau nuėjome iki fontano, susitikome su dar keliais grupės žmonėmis, nuėjome ant Palangos tilto (Once again), pridarėme daug asmenukių ir bekalbėdami apie vasaros festivalius pradėjome dainuoti (tiktų žodis ir repuoti, tačiau tik noriu pasakyti, jog tai buvo visai kitoks dainavimas nei vakar turėjome prie žvakių), smarkiai veluodami į mokyklą. Ar verta? Taip, tikrai. Per šią dieną susipažinau su dar keliais žmonėmis, kurie buvo tikrai įdomus savo mąstymu, teko patirti daug smagių akimirkų. Viena iš jų - vakarinė socializacija, kuri buvo itin panaši į teatro kuriamus būrelius. Gal ir nebuvo čia tiek profesionalumo, tačiau vėl vaidinti buvo smagu. Ir raudonuoti (ne scenos žmogus esu, ką ir begaliu pridurti). Atėjo laikas ir filmui - "Glaso saulėlydis". Ne pirmą kartą matytas, tačiau vos ne vienintelės pražiūrėtas iki galo (juokas). Apskritai, tai vienas iš geriausių filmų, atskleidžiančių kelias žiniasklaidos puses, kurį rekomenduočiau visiems, susidomėjusiems šiuo darbu arba šiaip mėgstantiems "pasikultūrinti". Tikrai įdomus siužetas, vaidyba neprastesnė.
Nuotrauka iš festivalio dabar kabės
ant durų.
Atėjus paskutinei dienai, po ryto komandinių žaidimų prie jūros, išklausėme dar dvejas paskaitas ir turėjome visai neliūdną atsisveikinimo žodį - vienas iš organizatorių paklausė, ar tikime, jog jau šiąnakt miegosime jau savose lovose. Ir tikrai, buvo keista, jog šios trys dienos taip greitai praėjo ir jau tuoj teks važiuoti namo, tad atsakymas buvo ne, tikrai netikėjome. Mums atšovė, jog reiškias, jau spėjome per laisvą laiką Palangoj kažką susirasti... ir kol visi juokėsi (tuo tarpu ir aš), pagalvojau, jog tikrai. Atradau kitokią Palangą su kitokia kultūra, į kurią labai tikiuosi grįžti per ketvirtąjį Dramblį.
Po vidudienio su Marija išėjome iš gimnazijos, nuėjome iki stoties susižinoti važiavimo į Vilnių galimybių ir grįžome atgal į Basanavičiaus "coffee inn'ą" išgerti kavos ir vėl pažaisti kortomis. Kaip pradėjome šią avantiūrą, taip ir pabaigėme, prisimindamos gražiąsias akimirkas. O vėliau nuėjome vėl į tą pačią stotį, sėdome į autobusiuką ir nuvažiavome iki Klaipėdos, o ten įsėdome į traukinį. Kalbant apie jį, turiu pasakyti, jog nors ir važiavau ne pirmą kartą, tokiame, kuriame atsidūrėme tą dieną buvo įdomu ir netikėta pasėdėti. Sovietinis, su lovomis ir nemokamais gėrimais. Kioskelyje Marijai nupirkus užkandžių ir vos nepavėlavus į ekspresą, galiausiai maloniai įsitaisėme viršutinėje lovoje ir žiūrėjome filmą "LOL". Vėliau teko žaisti "Durnių" ir Marija to tikrai pasigailėjo, nes po septynių žaidimų nė karto nelaimėjo. Bet smagu. Viskas buvo puiku. Savaitgalis užskaitytas kaip ir pagaliau nauja facebook'o nuotrauka, fotografuota vis dar ant tuščio Palangos tilto. O kas jau sugeba padaryti net tai, sugebės ir tapti žurnalistu. Ar bent jau sieti su tuo ateity, tikiu.
