Aš visada turėjau labai keistą ryšį su Prancūzija - matote, labai nesinori būti ta "Cliché" idėjų mergina, kurios svajonių miestas yra Paryžius, kuriame ji rytais valgydama migdolinius sausainius, kitaip dar vadinamus "Macarons", klausytusi akordeono muzikos, dienomis užsimaukšlinusi berete, kuri tik dar labiau mane paaukštintų, vaikštinėtų po parodas Monmartre, o vakarais, jau ir su skaisčiai raudonu lūpdažiu flirtuotų restorane, pro kurio langą matytis Eifelio bokštas, su kokiu nors prancūzų. Bet paslapčiomis, patikėkite, ši idėja mane labai žavi ir tikiuosi, jog tolimesniame gyvenime turėsiu galimybę visa tai išbandyti.
Tačiau kai nusprendžiau važiuoti su mainų programa į šalį, net tinkamai neapsvarsčiau galimybės apie gyvenimą kruasanų šalį. Ir tiesą pasakius, visiškai nesigailiu pasirinkus mažiau simpatijų sulaukiančią šalį, kuri mane žavi kiekvieną dieną vis labiau ir labiau. O ir Prancūzijoj, jau prieš tai, tikrai nemažai kartų svečiavausi ir kiek bijojau, jog pateksiu ten, kur jau buvus. Dar nenoriau važiuoti į Prancūziją todėl, jog giliai širdyje net nemėgau tos prancūzų kalbos (o į Šveicariją galvojau važiuoti dėl vokiečių), dėl buvusių mokytojų įpūstos laimės, bet po praėjusio savaitgalio šioje šalyje galiausiai sau teko pripažinti, jog vis šiokia tokia mus meilė sieja, apsirūkius levandų kvapais ir tais pasipūtusiais prancūzais. Nes aš ir pati, neslėpsiu, esu truputį pasipūtusi.
Kadangi šiuo metu visuose miestuose prasideda Kalėdiniai turgeliai, šveicarams yra siūlomos nuolaidos traukiniams, kad galėtume nuvykti, apsižiūrėti ir vieną kitą eurą sutaupyti (o gal dešimtis jų, nes kainos kaimyninėse šalyse yra kardinaliai skirtingos), tad nusprendėme pasinaudoti progą ir nuvažiuoti iki Strasbūro (Strasbourg) respublikos (na, dabar jau tai yra Prancūzijos dalis (o dar anksčiau buvo ir Vokietijos), tačiau kaip Užupio respublikos pilietė, gerbiu tą papildomą žodį "respublika"), nes Paryžius per toli ir per vieną dieną vis tiek nespėtume jo apžiūrėti. Apie šį miestą, įsikūrusį rytų dalyje žinojau tik tiek, jog jame yra gana svarbus pastatas Europos sąjungai - Europos Taryba, kurią ir turėjome aplankyti, vos tik atvykę čia.
Pasirinkome anksčiausią traukinių maršrutą, tad sekmadienio rytą, kuris paprastai yra sutvertas veido kaukėms bei dejonėmis dėl artėjančio pirmadienio, galima sakyti, jau ir iš karto pradėjau pudelių šalyje (turbūt tik aš turiu tokį stereotipą apie šią šalį, bet tiek to), nes 9:55 h. Strasbūro stotyje stovėjau su dar viena lietuve, tailandiečiu, amerikiečiu ir ekvadoriete. Ir iš karto mus nustebino keli dalykai: "Subway" dienos sumuštinio kaina tik 2,90eur (kai Šveicarijoje 7chf), mano trijų mėnesių prancūzų žinios, kuomet klausiau kelio nuorodų ir labai daug policininkų, kurie ant nugaros turėjo labai, labai didelius šautuvus. Aš kaip ir žinojau, jog Prancūzijoje, o ypatingai tokio svarbumo ir didumo mieste to galima tikėtis, bet ne iki tokio lygio, kuomet išeiti galima tik pro vieną išėjimą ir netokio didelio skaičiaus jų. Trumpai pasiblaškę ir nusprendę nerizikuoti važiuojant miesto tramvajumi (nes ir pasimesti lengva, o ir talonėlių pirkti noro nebuvo), pradėjome kėblinti iki Europos Tarybos ir turiu pasakyti, jog tai buvo puikus sprendimas, nes vien per šį laiko tarpą pamatėme tikrai daug gražaus šio miesto. Ir be to, mūsų tikslas yra įsikūręs tikrai neglamūrinėje pašonėje, tačiau tas tik ir dar labiau žavi. GPS mums rodė, jog tarybą pasieksime po pusvalandžio, bet kadangi dažnai sustodavome tarpinėse stotelėse, tokiose kaip mirčių skulptūra ir geltonų medžių parkelis šalia, ar kalėdinė mugė, toliau mus stebinusi mus pigiomis kainomis, kaip atvykusiasiais iš Šveicarijos, ES pastatą pasiekėme po valandos. Ir pasakysiu, jog mūsų maršrutas nusipelno daug daugiau dėmesio nei politinis centras, prie kurio nusivylusių turistų tikrai netrūko - viskas aptverta didžiausia tvora, tad net Lietuvos vėliavos pastebėti neteko. Nusifotografavome, atsidusome ir pasirinkome kitokį maršrutą atgal iki centro. Kad įdomiau būtų.
Ėjome palei upe, matėme tas visas Europai ir ypatingai Prancūzijai būdingas krautuvėles, apaugusias medžiais ir mokėmės sunkios tailandiečių kalbos. O kadangi dar ir amerikietį šalia turėjome, tai prasimetėme keliais žodžiais ir apie rinkimus. Negaliu jums nupasakoti, kaip aš džiaugiuosi, jog esu mainų moksleivė ir galiu apie tai šnekėti su vietiniais spontaniškose kelionėse Europoje. Na ir pasakykite, kas gali būti dar geriau?
Pamatyti Katedrą, kuri buvo statoma net du amžius su puse arba du šimtus penkiasdešimt metų, bet pirmasis terminas man asocijuojasi su tūkstančiais ir leiskit pasakyti, jog net ir tie tūkstančiai būtų verti to, kas stovi šiandien šio didingo miesto centre. Nors turbūt reikėtų paminėti, jog kaip ir suprantama, Katedra buvo daug kartų renovuota, tad daug to įspūdžio apsilankę gausite ir iš šių dienų statybos. Ir jeigu jau būsite Strasbūre, būtinai jai paskirkite daugiau laiko negu paprastai bažnyčiai, nes eilė, norint įeiti į vidų yra ilga (kadangi visi žmonės yra aptikrinami dėl saugumo nurodymų), o aš dar ir rekomenduočiau įsižiūrėti į pastatą iš išorės ir ilgai stoviniuojant ieškoti įdomių detalių, kurios yra labai smulkios ir sunkiai pastebimos, tad nuotraukoje to nelabai užfiksuosit, nes greičiausiai net nesugebėsite nufotografuoti ir pačios Katedros, kuri tilptų į vieną nuotrauką dėl jos didumo bei didingumo.
Vėliau, kaip išlepinti Šveicarijos mainų moksleiviai, nusprendėme susirasti prabangią vietelę pavalgymui. Ir suradome - picos maždaug po 15 eurų, tad viskas gerai (nebūčiau prieš metus patikėjusi, jog taip galėčiau pasakyti, bet kai už pietų kebabą sumoki 12 frankų...), padavėjai irgi su "šlipsais", tad ir šitoj vietoj viskas gerai. Po to sekė Kalėdinės mugės apžiūrinėjimas, karštas vynas ir miesto narstymas po kaulelį.
Kas turbūt labiausiai nustebino, jog tokiame dideliame mieste, eglė tikrai nėra pagrindinis miesto akcentas. Nėra jokių ceremonijų (o jei ir yra, jos visai mažytės ir daugeliui net nežinomos) kaip Lietuvoj, ir tiek Strasbūre, tiek Šveicarijoj (išskyrus Ciuricho traukinių stotį, kur stovi eglė, padabinta "Swarovski" kristalais, bet kaip iš antro brangiausio pasaulyje miesto - nieko stebėtino), miesto centruose dažniausiai stovi natūralios eglės, tad mes su Kotryna nusprendėme pagyvinti nuotrauką ir įnešėme lietuviškų spalvų. Ir mus stipriai blaškė vėjas, tačiau šone orkestras grojo Britney Spears dainas (tikėjausi Kalėdinių, bet Prancūzija, kaip jau pastebėjau, moka nustebinti), tad su pilietiškomis šypsenomis stovėjome, jautėme praeiviu žvilgsnius ir buvo labai gera. Labai gera stovėti su savo vėliava tokiame didingame mieste, kurį gal dar gyvenime aplankysiu.
Be to, jei kas klaus ar tikrai galima jausti vokišką dvasią mieste - tai taip, galima. Ar galima pastebėti tuos slaugos namus, kur viduramžiais buvo įkalinami venerinėmis ligomis sergantys žmonės, nes visas pasaulis dėl jų kaltina būtent Prancūzija? Tai dar vienas didesnis taip. Tačiau valgant skaniausius plonus, ką tik iškeptus krepus, tokios detalės suteikia miestui tokia žavingo šarmo, tad jei jau važiuojat į Prancūziją - užsukite čia ir laukykites nuošaliai nuo prostitučių, jeigu tik sugebėsite.
Jau prancūziškai pradedanti šnekėti,
Simona.
1 komentaras:
Kaip aš sugebėjau išsaugoti savo santuoką. Esu vedęs ir 35 metų amžiaus esu iš Briuselio. Aš vedęs 8 metus su savo vyru Kennedy, turime 2 vaikus. Mano santuoka su vyru visada buvo nuostabi, kol trečioji šalis nepateko į niekur. Viskas prasidėjo nuo tada, kai aš pradėjau stebėti artumą tarp Kennedy ir jo vadinamojo sekretoriaus. Aš net kreipiausi į jį dėl sekretoriaus ir jis sako, kad jie tik draugai. Aš žinojau, kad visa tai buvo melas tą dieną, kai pamačiau jo sekretoriaus telefoną meilės žinutėmis, su juo susidūriau, iškart jis įsiplieskė ir paklausė manęs, kokia teisė man teko nusiteikti jo telefonui, pasakiau jam, kad ketinu pranešti jam ir jo įmonės vadovo sekretoriui, iškart jis man atšovė išgirdęs ir pradėjo mane mušti, mūsų vaikai net pradėjo verkti. Nepaisant jo požiūrio, aš vis dar buvau su juo, jis nustodavo miegoti namuose kartais, net kai išsikraustydavo iš namų ir pradėjo eiti pas savo sekretorių, jis mane palikdavo su mūsų vaikais. Aš buvau iki ašarų, neturėjau į ką bėgti, nes viskas, ko norėjau, buvo mano vyro sugrįžimas namo, kol sutikau gydytoją Ajayi. Jis papasakojo mano problemų priežastį dėl to, kad mano vyrui buvo blogai pasakyta, kad tai jo akys nebuvo aiškios. Jis man pasakė, kad ketina ištarti burtus, o mano vyras grįš pas mane ir jis man pasakė, ką darysiu. Aš didžiuojuosi sakydamas, kad nepraėjo septynios dienos, kai mano vyras grįžo namo elgedamasis ir būdamas blaivus, mano šeima vėl kartu. Ačiū dr. Ajayi, galite susisiekti su juo naudodami „Viber“ ar „WhatsApp“ numerį: +2347084887094 arba el. Paštu: drajayi1990@gmail.com
Rašyti komentarą