Išmokau slidinėti ir ispanų per savaitę SKICAMP2017

Aš labai mėgstu kažką naujo patirti, bet labai nemėgstu pačios pradžios, konkurencijos ir šiaip įvairių sambrūzdžių, kurie man tik įvaro stresą. Labai sunku papasakoti, kas nutiko per šią savaitę, kai išmokau susitvarkyti su savimi ir nesigrūsti ten, kur nereikia, bet visas gyvenimiškas pamokas, naujus draugus ir naujas veiklas nuveikė dėsnis, jog YFU Šveicarijos vidurio stovykla buvo pamokų metu, tad ir vėl išėjo taip, kad atostogas turėjau netgi trejas savaites (apie pirmąsias dvi - sekančiame įraše), o ta trečioji, brangiausioji ir nelabai laukiama ką tik praėjo, palikusi geriausius įspūdžius turbūt iš visų kol kas praėjusių mainų metų. Labai nemėgstu to aukščiausiojo būdvardžio, bet tikrai, vis dar negaliu patikėti, kad rytoj nereikės keltis 7:30 ir vėl prašyti savanorių, kad padėtų susegti slidinėjimo batus, ko taip ir neišmokau per visas keturias dienas.

Su pradedančiaisiais mėgautis kalnų pramogomis.

Viena iš išvadų - neatsisakykite galimybių tik dėl baimės, kad tai nebus labai smagu (ar naudinga. Nebent tikrai žinote, kad tai nebus naudinga - tuomet ir negaiškite savo laiko). Aš žinau, kad šis patarimas nėra labai naujas, bet aš esu tokia laiminga, jog buvau įkalbėta draugų važiuoti ir patirti viską, ką patyriau per šią savaitę!

Pirmąją dieną (sekmadienį) susirinkome į sesijų grupes, kurias turėjome ir rudens stovykloje bei greitai aptarėme, kaip mums sekasi, ar turime kokių nors problemų ir kokie galėtų būti sprendimų būdai. Pakankamai įprasti dalykai, bet viskas jau prancūzų kalba, kuria nors ir labai abejojau bei nepasitikėjau, bet pasirodo, kad nesu tokia jau prasta. 

Įdomus faktas, jog visas naktis, šioje stovykloje, lova dalinausi su dar dvejomis aukščiausiomis panelės (ir kaip taip burtai nulėmė, jog mes kartu - neįsivaizduoju) bei sniegu. Žinot tas dviaukštes lovas? Tai mes turėjome tokias triaukštes, ir žinoma, mums krito likimas, jog net normaliai sėdėti nagalėjome, nes galvos rėmėsi į stogą bei į langą, iš kurio vos atidarius, ant čiužinių krisdavo sniegas. Ir gal skamba nejuokingai, bet naktį žaisti sniego karą, o ryte braidžioti šlapiomis grindimis yra labai smagu.

Didžiausias šios savaitės tikslas - išmokti slidinėti. Žinoma, buvo tokių, kurie pasirinko snieglentes bei jau mokėjo čiuožinėti nuolydžiuose, bet man tai buvo vienas iš 100 tikslų, tad labai džiaugiuosi, jog dabar jau galiu sakyti, kad kartais sugebu nučiuožti ir be griuvimų (nors jei griūnu, visada trasos pabaigoje ir visada į didelę pūsnį sniego, tad viskas gerai, nieko nesusilaužau). Vis dar negaliu patikėti, kad prieš savaitę to nesugebėjau daryti ir turbūt amžinai liksiu dėkinga savanoriams, kurie neleisdavo vidury pamokos man eiti pailsėti, daug kartų traukė iš sniego, užseginėjo batus ir vistiek sugebėdavo pasakyti, kad tobulėju bei esu tikrai šaunuolė. Gėda pripažinti, bet būtent šioje gyvenimo situacijoje ir sulaukiau daugiausiai komplimentų. 

Visa savaitė turėjo tiek daug sementalių akimirkų, pradedant pietumis, kuomet kiekvieną dieną, 12 valandą susirinkdavome salėje bei valgydavome biudžetinį, bet labai skanų maistą (nors turbūt mangai su kremu bei rauginti agurkėliai su brie sūriu neskamba taip blogai, tiesa?), po slidinėjimo grįždavome į savo namelį, kur vakarienei visada būdavo salotos su rimtesniu patiekalu. Bet šveicarai visada valgo jas pirmiausia bei bent jau mums jas patiekdavo su skaniu skaniu prancūzišku padažu ir mes visada prašydavome jų papildymo kol galiausiai jau tam kitam patiekalui net vietos skrandyje nebebuvo, haha. Vakarais eidavome į kiemą dainuoti, o vėliau žaisti loginius stalo žaidimus, kurie mus taip suartino - pralaimėdavusieji darydavo mums naminės arbatos. Aš taip nenoriu viso to pamiršti ir taip nenoriu patikėti, jog tai baigės - jūs net neįsivaizduojat.

Paskutinį vakarą kartu, YFU po vakarienės mums leido apsilankyti vietiniame, Šerloko Holmso (dar neišsiaiškinau kuo šis dalyvis susijęs su Šveicarija, bet greitai kortos bus atskleistos) pub'e, kur paskutinį kartą atsišokome, nusipirkome brangiausio mano gyvenime vyno (šiaip paprastai perku patį pigiausią, už kokius 3 frankus, tačiau šį kartą, kartu su este sumokėjome 42 ir dar kažkas pusę butelio išgėrė, bet kadangi vėliau visi dalinosi savo gėrimais vieni su kitais - niekas neputojo, juk "šeimai" negailėsi) ir dar kartą šokome. Grįžome atgal paryčiais, riebaluotais plaukais ir labai geromis emocijomis vedami.

Dar kuo labai džiaugiuosi - jog nors ir visus pažinojau, pradėjau bendrauti ne su vien tais pačiais žmonėmis. Ir atradau tiek naujų asmenybių su kuriomis turime dar kiek daugiau nei penkis mėnesius. Nors skamba kaip didelis laiko tarpas, tie pusė metų praėjo neįtikėtinai greitai. Ir jau noriu ašaryte nubraukti kai pagalvoju kaip bus sunku visus šiuos žmonės palikti, o Lietuvoj tęsti gyvenimą, pilną nuotykiu.