Mano dienos kaip šventės keliaujant!

Man žiemos atostogos tesėsi 3 savaites ir dar 2 dienas. Tos dvi dienos buvo praleistos lovoje, stipriai sergant ir prisimenant visas nuostabias dienas, kurios atnešė daug kelionių, daug pamąstymų ir netgi, pasigirsiu, naują idėją "knygai" (tačiau žinant mano pomėgį jas greit užmiršti, pasirašau sau kaip ir mažytį pažadą, jog stengsiuosi bent kartą per savaitę prie jos prisėsti ir išlieti mintis). Šį kartą traukiniuose praleidau dar daugiau laiko nei per rudens atostogas, bet ar gi Milanas, pasiekiamas už 10 frankų (į abi puses) sustabdys troškimą atsikelti 4 valandą ryto ir su pačia šauniausia kompanija sėdėti 10 valandų (į abi puses) traukinyje?

Dvi pirmos nuotraukos iš Lugano, trečioji iš to brangaus pastato su "Pradomis" iš Milano, ketvirtosios nuotraukos pastate įvykdžiau vieną savo svajonių, o penktoji nuotrauka padaryta slidinėjimo kurorte - Grindelwald.

Pirmasis savaitgalis - Kūčios (na, čia jos taip nevadinamos, bet mono lietuviška širdis rėkia šį žodį) bei Kalėdos ir antra jų diena, kuomet jau kepiau bulvynius blynus, valgiau sūrelius ir buvau labai laiminga.

Gruodžio 27ąją dieną su drauge iš Argentinos (turbūt labiau pažįstama, bet jeigu klausiat, iš kur aš atrandu vis naujų žmonių, kurie norėtų pasidalyti kompanija, atsakymas paprastas - parašau jiems. Šveicarijoje tapau tikrai drąsesnė bendravime ir dabar jau visai nebaisu parašyti menkai pažįstamam žmogui ir pasiūlyti išlipti iš žodžio "menkai") nusprendėme nuvažiuoti pirmą kartą iki itališkosios Šveicarijos dalies. Dar prieš važiuojant žinojau, jog temperatūra ten visai kitokia nei kantone, kuriame gyvenu aš, bet žiemos vidury, kai jau matėme daugybę sniego, nesitikėjome išvysti 18 laipsnių ir saulės danguje. Bet taip jau nutiko ir galbūt vien dėl to, Lugano turbūt yra mylimiausias mano miestas čia. Trumpai pasivaikščiojome ir apžiūrėjome vietines gatveles, pilnas tų prabangių parduotuvių (oi sunkiai raitosi šis žodis ant mano liežuvio, žinant, ką mačiau sekančią dieną), nepraleidome progos sukirsti picų (nes juk beveik Italija) bei tų kreminių ledų, pavadinimu "Gelato". Nemeluosiu, pasijutau kaip vasarą, kuomet su tėvais ir važiuojame dažniausiai į kokią Italiją ar Prancūziją. Vienas iš nedaugelio atvejų, kai mainuose tikrai pasijutau kaip paprastose atostogose. Vieno karto užteko - pasidžiaugėm, išleidom truputį per daug pinigų, bet dieną užskaitėm, nes kartu aplankėme dar ir vieną meno parodą bei pamatėm, jog gulbės čia labai drąsios - kapnoja parke būriais ant žolytės ir mėgaujasi brangesniu itališku gyvenimu.

Lugano.

Trečiadienis buvo planuotas turbūt ilgiau negu mėnesį, bet visos svajos išdegė ir diena taip pat buvo užskaityta dešimties balų sistemoje. Vos atvykus į Šveicariją sužinojau, jog beveik visi mainų moksleiviai bent kartą nuvažiuoja į Milaną, kuris palyginus nėra taip toli, o ir nežinia ar pasitaikys kada proga sugrįžti. Tad ir įsirašiau šį miestą į būtiniausiųjų aplankyti per šiuos metus sąrašą (tiesa, net ir neišbraukiau, nes tikiuosi sugrįžti ir pavasarį) ir pagaliau tą progą atėjo. Pirmiausia, tai teko prisiminti kaip gerai, jog turi pažinčių visame pasaulyje. Vienas berniukas iš Hondūro turėjo pažįstamą Italijoje, be kurios mes turbūt net nebūtume išėję iš centro ribų (kurias tikrai vertai pamatyti) bei paragavę itališkųjų (pavadinimo ieškojau 20 minučių, bet taip ir neradau)kalorijų bombų, kurios kitais žodžiais yra spurgos, kurių viduje yra picos įdaras. Eilėje dėl šito skanumyno stovėjome 40 minučių ir turbūt sekantį kartą stovėsiu vėl ten pat, nes nemanau, kad dar kur nors kitur tokį maistą rasiu. Nepasakyčiau, kad miestas paliko didelį žavesį apart maistinės dalies, nes to vidurio Italijos jaukumo trūko, o ir turistų buvo labai daug (ilgai laukėme, kad gautume nuotrauką prie Duomo Katedros, neįsivaizduoju kaip kiti tas nuotraukas padaro taip, kad atrodo, jog jie ten stovi vieni. O gal ir stovi, mes tik netinkamą metą kelionei pasirinkome), bet mes neįėjome į pačią bažnyčią ir taip pat nespėjome apsipirkti, Tad iki pavasario, Milane!

Milanas.

Sekanti diena išliks dar ilgai, net jei labai to nenorėsiu (bet šiuo atveju - noriu), Su keliomis pašėlusiomis merginomis susitarėme susitikti Winterthur mieste, kuriame anksčiau nebuvome, o pamatyti tos Šveicarijos juk norisi kuo daugiau. Tai ir nuvažiavome! Pirmiausiai susiradome kavos užeiginę (tiesą pasakius, Šveicarijoje man jų pristinga - tų jaukių, ne Starbucksinių vietų, kur kavą su gražiais piešinukais iš grietinėlės paduoda plačiuose puodeliuose, o dar nemokamai ir sausainėlį prideda), kurioje turėjome pokalbį su viena iš nedaugelio šios šalies benamių. Turbūt apie atsitiktinius žmones ir jų istorijas man reikės parašyti kitą kartą, nes tokių "netyčiniu" pokalbiu paskutiniu metu mano gyvenime ir netrūksta. O ir aš dėl to labai džiaugiuosi - įdomiau gyventi. Vėliau sukaupusios drąsą susiradome auskarų vėrimo mums rekomenduotą parduotuvę ir... bent jau aš, išpildžiau vieną iš savo svajonių - turėti ne tik vieną auskarą ausyje. Ir tiesą pasakius, dabar jau planuoju ten sugrįžti ir gauti daugiau, o ateityje visai žavu būtų turėti ir nosyje. Bent jau man šis aksesuaras labai asocijuojasi su įdomiu žmogumi, kuris gyvenime nesivadovauja stereotipais. Žinoma, tėvai manęs už šį poelgį nesveikina, bet prie idėjos pratinu ir tikiuosi, kad šis velniokiškas noras irgi kada nors išsipildys. Vėliau dar pavaikščiojome senamiesčiu, aplankėme kelias dėvėtų drabužių parduotuves ir laimingos patraukėme namo, su pradurtomis ausimis ir jas slepiančiais plaukais (nes dar nežinau, ar reikėtų apie tai pasakyti savo host tėvams, haha).

Penktadienį, po visų šių kelionių praleidau namuose rašydama apie tikslus kitiems metams, o šeštadienį, paskutinę metų dieną buvau pasirengusi naujuosius sutikti su smagia kompanija. Septintą vakaro išvažiavau iš namų į Sierre miestelį, iš kurio dar turėjom pasigauti keltuvą į kalnus ir nuvažiuoti į patį aukščiausiąjį tašką. Dabar galėčiau įterpti vieną iš savo juokelių, kad oh, I started my New Years so high ir tuomet net niekas nesijuoktų, bet iš tiesų, buvo puiku - 20 vaikų iš įvairiausių pasaulio kampelių kartu su savo šalies muzika (grojaraštį sudarinėjome visi ir įtraukėme po keletą savo kalbos ar savo šalies artistų dainų) ir su smagiais žaidimais. Žinau tik tiek, jog jei būčiau prisižadėjusi šiais metais pradėti sportuoti, savo pažadą būčiau jau pradėjusi vykdyti iškart po vidurnakčio, kai visi labai daug šokom. Ir dar turėjome įdomius balkano pokalbius, žiūrint kaip mėnulis atsišviečia į sušalusį kalnų ežerą. O sekmadienį ryte, nuvažiavome ir apžiūrėti vis dar miegančio Lausanne miesto, kuris buvo ištuštėjęs ir gatvėse žmonių beveik nebuvo. Turbūt stipriai naujuosius metus sutiko...

Naujųjų metų akimirkos.

Pirmadienį vėl pasiėmiau "laisvadienį", kuomet spėjau išsimiegoti ir vėl pasiruošti kelionėmis, o antradienį manęs laukė vėl naujas žmogus ir du nauji, kurortiniai miesteliai. Su mergina iš Portugalijos nusprendėme nuvažiuoti iki Grindelwald, o poto, pamačiusios, jog be pasivaikščiojimų po slidinėjimo miestelį, nieko pigaus ir neberasime (nors turėjume labai skanius pietus vietinėje valgykloje su labai nevalgyklinėmis kainomis), nusprendėme nuvažiuoti iki Zermatt'o, pasižyminčiu kaip ekologiškiausiu Šveicarijos miestu vien dėl to, jog tai yra laisva zona nuo mašinų. Labai smagu žiūrėti į tuos elektrinius "taxi" bei eiti skersai išilgai gatvėmis, nebijant, jog kažkas į tave įvažiuos. O turbūt labiausiai pasauliniu mastu šis mažas taškelis Šveicarijos pietuose žinomas dėl Matterhorn'o kalno, kuris kartu su kitomis alpėmis susiformavo prieš 50 mln. metų, o dabar puošia "Toblerone" saldainius. Kalną pamatėme tamsoje, tad padarėme labai nekokybiškas nuotraukas, taip pat, bent jau aš, pasirašiau sau pasižadėjimą sugrįžti ten ir vasarėjant, nes vaizdai turėtų būti dar labiau nepakartojami. Bet pati diena turbūt labiau įsiminė ne vietomis, o asmenybe, su kuria keliavau - turbūt pirmą kartą gyvenime sutikau žmogus, su kuriuo mūsų mintys ir mūsų troškimai gyvenime visiškai sutapo, tad puikiai dar viena kita savo žiniomis prapletėme mumis dominančiomis temomis. Nuostabus jausmas, truputis keistas ir kiek neįprastas.

Zermatt pagrindinė gatvė.

Trečiadienį jau antrą kartą per savo mainus įsiruošiau į Vokietiją, kartu su kita lietuve ir moldoviete. Tiesa pasakius, net miestelio pavadinimo neatsimenu, nes nuvažiavome ten tik apsipirkti (juodi džinsai buvo turbūt vienintelis padorus pirkinys, nes visą kitą dalį sudarė batonėliai, šokoladinis kremas bei gėrimai, haha) bei skaniai pavalgyti kinietiško maisto, kuris mums Šveicarijoje neįperkamas. Apjungiant ir ketvirtadienio dieną, kuri vėl, laukė užsienyje (nes Šveicarija turbūt jau tapo namais), su didesne kompanija patraukėme į Lichtenšteiną. Tiesa, ši kelionė buvo labiau tam, jog galėtume padėti kryžiuką, kad ten buvome, nes labai daug kažko nepamatėme dėl žvarbaus oro - užlipome iki pilies dideliu didelius ir labai įspūdingu kalnu, bet šioji buvo uždaryta, tad nusileidome žemyn, išgėrėme kavos susišildymui ir patraukėme namo. Turbūt įspūdingiausias šios kelionės dalykas buvo matyti žmones iš pietinių šalių ir jų akyse džiaugsmą dėl sniego - kaip jie jį valgė, graibė ir visai nejautė jokio šalčio.

Lichtenšteinas.

Penktadienį į svečius pasikviečiau lietuvę, kuriai aprodžiau apylinkes, kuriose aš gyvenu bei taip pat suvalgėme kūčiukų su šveicarišku šokolado kremu, nusipirkome ilgai burnoje neturėtų vadinamųjų "bomžpakių" bei žiūrėjome LRT, nes buvome pasiilgusios lietuviškos televizijos. Sentimentalus vakaras, sementali nakvynė besikalbant, kai bus smagu sekančią savaitę SKI CAMP stovykloje.

O paskutinį šeštadienį, prieš didijį nuotykį, praleidau vėl gi namie, kraudamasi lagaminus bei žiūrėdama pirmąją "Eurovizijos" laidą, kurioje, beje, dainavo ir mano klasiokė Paula. 

Kokios buvo Jūsų atostogos - produktyvios, ar pilnos draugų, gal visą laiką mokėtės, o galbūt, kaip ir aš, įgyvendinote kokius nors senus savo tikslus?
Simona.