Amerikietiškieji kalneliai kitaip

Šiandiena yra viena iš tų dienų, kuriomis didžiuojuosi, kurios nei vienos sekundės nesigailiu nors buvo tik paprastas ketvirtadienis, daugiausiai praleistas prie telefono. Na, bent jau po vakarienės su savo galbūt nebiologine, bet keistu būdų artima šeima. Dabar, kai atsiguliau į lovą ir kaip visada sau galvoje dėliojausi sekančios dienos planus (vienintelis dar ne iki galo įsisavintas dalykas, dėl kurio sugaištu per daug laiko - neužsirašymas visų jų į darbo kalendorių, kurį visgi turiu), suprantu, kad esu velniokiškai laiminga, bet tą laimę sudaro tiek daug gana kontrastingai atrodančių jausmų kitam žmogui (pavyzdžiui, ne mainų moksleiviui), kad galbūt viso to jis net nepavadintų laime.

Vakar buvo lygiai pusė mano metų čia. Ir nors būdavo akimirkų, kuomet galvodavau, kad galėtų greičiau ateiti vasara, kai jau būsiu išmokusi visus prancūzų kalbos liežuvio laužymo ypatumus, kai turėsiu galimybę nebesistengti užmegzti pokalbių su man neįdomiais žmonėmis vien dėl to, kad treniruočiau kalbą, kai nebereikės bet kokių savęs tobulinimo akademinių tikslų nukelinėti į šalį, kuomet nebereikės būti atsakingai už savo biudžetą, kuomet grįšiu į veganizmą ir kitas gyvenimo tiesas, kuriomis tikiu...

Šie metai, be abejonių, yra vieni sunkiausių gyvenime. Gal ne akademiškai (apart kalbos), bet iš tos pusės, kuomet supranti, kad už savo gyvenimą, už savo emocijas, už savo pasiekimus esi atsakinga pati. Ir taip, tai turbūt yra paprasta tiesa, kurią suvokiame kiekvienas, tačiau patikėkite manimi, visi tai suvokia iš labai skirtingų perspektyvų ir mainų moksleiviai (nenuvertinant kitų personų, nes kaip jau ir gal spėjot pastebėti (bent jau aš tai stengiuosi labai pabrėžti rašydama), nenoriu išskirti nei vienos žmonių grupės, kuriuose visada slepiasi kitaip mąstantieji) tą patirti turi labai anksti. Esu girdėjus, kad kažkas sugeba mainų metus lyginti su atostogomis. Realiai neįsivaizduoju kokiame dviejų savaičių trukmės apsistojime Ispanijos viešbutyje, būtų siūloma eiti į mokyklą, kurioje būtų mokomasi ispanų kalba, bendraujama su vietiniais, taip pat būtų įsiūloma nauja šeima bei pareigos. Per kokį vokeišianą jūs būtumėte su 100% visiškai naujais žmonėmis iš viso pasaulio - jokių pažįstamų bei kuomet jūs turėtumėte iš pagrindų susikurti naują gyvenimą. Pasakykite man, prašau, nes tuomet aš mielai visa tai kartosiu dar daugybę kartų, tuo labiau, jog pasaulyje yra tiek kalbų, tiek kultūrų kokias noriu išmokti.

Kartais būna taip blogai, jog išeini vidurį pamokų iš mokyklos, grįžti namo, valgai, ačiū dievui ne bet kokį šokoladą, o šveicarišką, kuris padeda nuskandinti niurius jausmus, paskambini į Lietuvą draugams - susinervini, jog vėl kalbi lietuviškai, o šie vis tiek nesupranta tavęs taip, kaip norėtum (nors turbūt jau ir supratau, jog jokių iliuzijų, o ypatingai iš žmonių, nereikėtų per daug tikėtis, nes niekas neprivalo elgtis taip, kaip nori tu. Ir normalu, jog jiems nerūpi), tada dar prisimeni, jog praleistas pamokas reikės pateisinti. 

Bet yra dienų, kuomet tavo draugė, gyvenanti kitame šalies pakraštyje, atvažiuoja pamatyti tavęs kartu su sušiais (o čia juos valgyti didelė šventė, nes prieigos su jūra Šveicarija neturi ir net vietiniams tai yra gana prabangus užkandis), paguosti bei pasiguosti ir galų gale vakare dar suplanuojate spontanišką kelionę į Berną. 

Šiandien aš esu labai pavargus, rytoj laukia naujų potyrių pilna diena, miegoti liko penkios valandos, bet atsigulus į lovą mintyse sau dėlioju žodžių darinius, kuriais nupasakočiau savo jausmus dienoraštyje arba tinklaraštyje. Gera suprasti, jog kad ir kokiame rašymo lygyje ar stiliuje būčiau*, paslapčiomis, bandydama savęs pernelyg neišaukštinti šioje sferoje ir tik atsargiai sakydama draugams bei SAU, kad mėgstu save išreikšti rašydama, šio hobio nepamirštu.

*Tiesiog manau, kad prieš metus rašiau įdomesne plunksna kitiems. Nors dabar daug labiau mėgaujuosi savo veikla, kartais atrodo, kad dabartiniu stiliumi kitų žmonių nesudominsiu (o sakyti, kad rašau tik sau būtų nelogiška, turint omeny, jog giliai širdyje svajoju su visu šiuo reikalu sieti ateitį).

Gyvenu naujų patirčių karuselėje, kur emocijos yra stiprios kaip niekad ir kiekvieną kartą, pamąsčius, kad galbūt jau visai būtų smagu grįžti, prisimenu, kiek daug čia dar nespėjau pamatyti bei atlikti, susiplanuoju artimiausią savaitgalį ir nuostabių žmonių, iš visokių Venesuelų ar net Latvijų padedama, gyvenu kol kas nuostabiausius savo metus.

Simona