savaitgalio išvykos Lietuvoje

Įsisukus, o gal net ir lengvai įklimpus į krūvą atsakomybių, pareigų, darbų, žinant, ką veiksi rytoj, poryt, kitą savaitgalį ir ką turi atlikti iki kovo, lengva primiršti ir priežastį, dėl ko viskas daroma ir vykdoma. Up and down, up and down, kaip Škėma pasakytų, įsisukęs į savirealizacijai netinkamą pasaulį. Sausis man visada būdavo kiek niurus - taip, yra naujų lūkesčių, naujų tikslų, bet dažnai jie tinka tik dar griežtesnės rutinos sudarymui ir kasdienybė tampa per daug melancholiška. Man šie metai mena Šveicarijos alpės, kuriose gyvenau prieš dvejus metus - jų išvaizdos aprašas puikiai tinka mano emocijų alegorijai nupiešti. Kartais aš net nežinau, ar tos alpės yra atšiaurios, su pražūtingais takais ar takeliais, ar atvirkščiai, su amą atimančiais vaizdais ir su netikėtais bei saugiais pakampiais. 

Tik žinau, jog kai sunku, reikia arba susitaikyti su padėtimi bei leisti sau pailsėti arba bandyti kažką keisti. Kažkaip esu išmokusi greitai keisti nuotaikas, nusimatyti dalykus, dėl kurių galiu džiaugtis jau dabar ir nusimatyti kažkokias prošvaistes ne tik už metų, bet ir už savaitės. 

Ši žiema yra pirmoji žiema (kuomet nesu maža mergaitė arba kuomet neturiu progos pro langą žavėtis alpių viršūnėmis), kuria nuoširdžiai mėgaujuosi. Išmokau džiaugtis jos teikiamomis pramogomis ir nenuliūsti dėl sniego pūsnų (kaip  tikrai būsimai aplinkosaugininkei ir dera). Pirmą kartą apsilankiau ant Liepkalnio ir slidinėjau tamsiu paros metu (mat masyvesniuose kalnuose to daryti negalima dėl saugumo priežasčių). Kažkurį trečiadienį su bendraklasiais ir mažomis viltimis ten nuvykome, ir jei nuoširdžiai, patiko! 

Perkam viską visiems pagal visus visų
pageidavimus

Dar porą savaitgalių atgal apsilankiau Lietuvos žiemos sostinėje - Ignalinoje. Ten vyko Lietuvoje gyvenančių mainų moksleivių seminaras, į kurį buvo pakviesti savanoriai. Apsigyvenome sodyboje, menančioje vaikystės rusiškus filmukus. Žinot, tarp eglių, didelių pūsnų, kur viduje visada žiežirbomis laistosi židinys, o nuo tiekiamo maisto garuoja kvapnus baltas dūmas. Mediniai kambariukai ir jokios meninės vertės neturintys, ant sienų sukabinti paveiksliukai. Dar kažkur kažkoks televizorius rodo sveikinimų koncertą. Nuolatos. Bet savotiškai tai yra jauku ir sugeba atpalaiduoti bei priversti mėgautis paprasčiausiais dalykais – šalia esančiais dideliais kalnais, puikiai tinkančiais rogučių pasivažinėjimams, miškais, pilnais garsų ir neišmindytų takų. Taip ir praleidom tas dienas – vaikštant, čiuožant, vakarais aplink laužą šokant. Buvo gera vėl atsidurti tarptautinėje aplinkoje, prisiminti traukinių riedėjimo garsą (iki Ignalinos važiavome jais ir tai buvo mano pirmas pravažiavimas po metų. O juk dar prieš dvejus metus, net ir į mokyklą norint nukakti reikdavo kėblinti į stotį). Be to, YFU yra vienintelė organizacija, kurioje likau kaip savanorė ir abitūros metais. Tad vien tas jausmas, jog kažkam teikiu pagalbą (pavizdžiui, kai visi po naminių kotletų nori dar traškučių, šokoladukų bei LIETUVIŠKŲ (!) sūrelių, galiu surinkti pinigus ir už juos nueiti į Maximą. O iš Maximos bėgant atgal į laikinus namus, grožėtis sniegu ir valgyti už jį šaltesnius ledus) pripildo mane šiluma. Dar supratau (bekalbant su belgu), jog prancūzų kalbą visiškai užmiršau, nors dar neseniai ją buvau laisvai įvaldžius. Ir dabar kiek baisu dėl to – baisu, jog neturiu genialios atminties ir dar baisiau, jog vis nesurandu progos prisėsti ir peržvelgti prancūzišką filmą, perskaityti prancūzišką knygą, parašyti prancūzišką laišką Šveicarijoje likusiems draugams.

Dar vienas savaitgalis, kuris šiais metais pasižymėjo ramybe buvo išsvajotosios dienos Druskininkuose, į kuriuos vaikystėje su tėvais nuvažiuodavome per  metus bent kartą. Tai dėl SPA, tai dėl kokio Montvydo koncerto, tai dėl naujųjų metų sutikimo. Su artimomis draugėmis pirmojo pusmečio baigimo proga nusprendėme, jog masažai, vandens parkai ir geras maistas mus šiek tiek atgaivins. Kadangi dar nesulaukėme finansinio žydėjimo metų, susiradome mažą butuką vietoj viešbučio, jog ir maistą galėtume pačios gaminti, ir jog žinoma, būtų pigiau. Ir tiesą pasakius, net jei ir būtų galimybė pasirinkti prabangesnį variantą, klausimas ar tikrai jo norėčiau. Didesnė erdvė šokiams ir maisto kūryba mane žavi kiek labiau nei nemokami chalatai.

 

Monopolio vakaras Druskininkuose.

Aš pati pasirinkau du masažus – vieną atpalaiduojamą nugaros masažą Flores (20 min – 10eur) ir vieną Senajamę pašte, pas tailandietę (30 min – 20eur). Pastarąją rekomenduočiau daug labiau, bet į Flores smagu nueiti pasėdėti šviesioje salėje, išgerti arbatos ir paskaityti knygą. Taip pat prie pramogų pridėjome ir 3 valandas vandens parke, kuris man čia patinka daug labiau nei Vilniaus, esantis prie Ozo.

Tris dienas nusprendžiau kuo minimaliau naudotis socialinėmis medijomis ir skirti save save juokui bei truputėliui vyno. Pirmą vakarą atvažiavusios apsirūpinome maistu ir stebėjome “Mama” apdovanojimus. Aš nesuprantu, kodėl man patinka įvairiausi muzikiniai apdovanojimai net tada, kai visai nepatinka jų transliuojama muzika, bet vis tik niekada jų nepraleidžiu (kaip ir Eurovizijos). Bet dar ir kepėme namines picas (net padą pačios minkėme), ir domėjomes negirdėtomis Lietuvos padangių dramomis, kurias sufleravo TV3. Visai smagu. Šeštadienį skyrėme savo laiką masažams, vandens parkui ir knygoms. Dažnai gan sunku būna surasti papildomo laiko skaitiniams, kuriuos nuoširdžiai nori perskaityti, tad smagu tokius kūrinius pasiimti į tokias keliones bei laiko spragas kamšyti jais, o ne Zuckerbergo tinkle aprašomomis naujienomis. Aš pasirinkau A. Kamiu “Marą” ir vakare lovoje skaičiau jį. Pasaka. Pietums tarp visko suimprovizavau sočių, bet neapsunkinančių salotų receptą (kuriuo su kitais, paskutiniu metu pamėgtais receptais pasidalinsiu sekančiame įraše), o pusryčiams darėme sumuštinių fiestą – su įvairiausiomis iš namų prigriebtomis uogienėmis ir užtepėlėmis. Paskutinė diena prasidėjo kitu masažu ir Dineikos parko kriokliais, kurie labai mažyčiai, bet jų garsas priverčia ir trumpam sustoti. Savaitgalį užbaigėme mano mylimiausia vieta Druskininkuose pavalgyti – restoranu ,,Toli toli”. Jie turi daug skanių arbatų (!) ir nemažai veganiškų pasirinkimų. Aš dažnai sakau, jog jei reikėtų keliauti dėl maisto kultūros, mano pirmoji stotelė būtų Izraelis (kuriame dar šiais metais ir Eurovizija vyks, bet deja, kaip tik prieš egzaminus), tad tuo man ir ši vieta patinka. Jie turi ir falafelių, ir veganiškos shakshukos. Skanumynas.

Reikia kažkaip dar kažkur nuvykti. Neseniai atšvęstas šimtadienis sako, jog nereikia, bet nu blemba, tikrai reikia. Nusibodo rašyti lietuvių kalbą, mokytis matematikos bandomajui ir galvoti, jog šitie dalykai man šiuo gyvenimo laikotarpiu yra svarbiausieji. Man daug labiau rūpi Eurovizija, Australija, draugai, literatūra, kelionės. Ką daryt?

Simona