Po beveik pilnos savaitės keliaujant vienai, antradienio rytą palikau Lidsą tam, jog susitikčiau su Rūta. Dar turėjome tris pilnas dienas iki skrydžio namo, tad jas praleisti pasirinkome Londoną - gerų muziejų, gerų restoranų, gero naktinio gyvenimo miestą, kuris gali patenkinti beveik kiekvieną. Aš jau esu minėjusi, jog didmiesčiai man, įpratusiai prie kalnų ir trumpų atstumų, nėra prie širdies, bet jokiu būdu nenoriu pasirodyti lyg didėlė hipokritė. Mano manymu, Londonas yra puikus miestas savaitgalio išvykai ar trumpoms atostogoms. Ir net keista būtų išgirsti kažką sakant, jog tai nevertas dėmesio miestas, nes dieve, jis toks didelis, kad sugeba sutalpinti viską. Tad jei domitės teatru - važiuokite į Londoną; jei sportuojate - važiuokite į Londoną; jei patinka istorija - važiuokite į Londoną; jei kvėpuojate mada - važiuokite į Londoną; jei esate glitimo netoleruojantis veganas - važiuokite į Londoną. Aš važiuočiau vėl į Londoną įgauti naujų žinių ar patirčių, bet jokiu būdu poilsio ar gyvenvietės tikslais.
Susitikome stotyje ir nusprendėme vakarienės keliauti pėstute. Po savaitės įvairių universitetų apžiūrų, buvo susikaupę daug peno pokalbiams, tad net valanda šaltyje iki mūsų pasirinktos lokacijos nebuvo baisi - nebuvo laiko šalti. Aplankėme Van Gogh Cafe vietą, kuri tiekia daug tradicinio, sezoninio ir veganiško maisto. Rūta toli gražu nėra veganė, bet jai patiko. Man taip pat buvo skanu (aš buvau nustebusi, kaip iš moliūgo galima padaryti sūrio padažą makaronams), tačiau dar didesnį įspūdį paliko visa aplinka. Lubos aptaisytos Žvaigždėtos Nakties motyvais, sienas puošia smulkūs menininko paveikslėliai, lentynose pilna pasakų knygų, o restoraną šildo ne tik mielos padavėjos, bet ir žvakės. Rekomenduočiau užsukti bent arbatos, jei nedomina iš pievagrybių padaromi kepsniai!
Vėliau buvo metas apsistoti nakvynei pas mano tetą ir pirmą kartą susidurti su Londono metro, kuris nėra toks paprastas kaip kokio Madrido ar Prahos, kur iš vienos juostos požeminiai traukiniai juda viena kryptimi. Per pirmą kartą dažnai tenka nusivilti daugelyje gyvenimo sričių, tad nusivylėme ir mes, jog nesugebėjome pasiskaityti apie bilietų pirkimą ir važiavimą nuo taško A iki taško B. Sumokėjome apie penkis eurus už vieną bilietą, tačiau svarbus patarimas, jei tik ruošiatės į Britaniją - naudokitės bekontaktėmis kortelėmis - jas prilietę prie vartelių įėjimo, sumokėsite vos virš euro.
Savo tetos nemačiau ilgai, tad pirmas vakaras buvo skirtas pokalbiams iki 2 nakties. Susipažinom ir su jos draugu iš Irano, kuris juokino taip, jog žandai raudo dėl jo, o ne dėl sutiktuvių saldaus vyno (iš Portugalijos!). Fone grojo DeMarco, valgėm skanų kuskuso troškinį su humusu ir plepėjom. Turint omeny, jog prieš tai beveik visą savaitę keliavau viena, buvo gera pagaliau kalbėti.
Sekančią dieną mūsų laukė Oksfordo gatvė. Nenustebino, paprasta apsipirkinėjimo alėja ir tiek. Patiko aplankyti Whole Foods ir pasvajoti, jog kada nors mes sau leisime su Rūta apsipirkinėti ir tokiose maisto parduotuvėse, apsilankėme ir M&M centrinėje parduotuvėje, kurioje galima rasti to paties skonio saldainių, tik skirtingomis spalvomis. Bastėmės po miestą, po parkus. Pamatėme ir Hario Poterio teatrą, bet deja, bilietai į paskutinės dalies spektalį būna išparduoti gerokai anksčiau, tad liūdesiui numalšinti pasivaišinome spurga, kainavusia beveik penkis svarus. Žinote tą žalią kioskelį, pavadinimu "Doughnut time"? Jį dažnai rodo įvairūs video tinklaraštininkai, kuriuos jūs stebite, kai šalia tūno krūvos namų darbų. Įvertinimas toks, jog skanu ir taip saldu, jog vienos užtenka pasidalinti dviems draugėms per pusę. Vis tik, Holy Donut esantis Lietuvoje, man patinka labiau - tiek skoniu, tiek kaina, tiek tuo, jog galima susirasti staliuką viduj, skaityti sau knygą, gerti arbatą ir suvalgyti bent dvi ar net daugiau spurgas už tą pačią kainą!
Vis tik, iš šią dieną aplankytų objektų, išskirčiau dvejus: Camden maisto turgų ir SushiSamba restoraną viename iš Londono dangoraižių. Į vieną galimą nueiti pietų, o į kitą vakarienės arba, kaip mes darėm, į vieną vakarienės, į kitą gėrimų. Į Camdeną svarbu ateiti tuščiu skrandžiu ir ragauti, viską ragauti. O tada pirkti ir geriausia, ne burgerius. Jų galima rasti visur ir visada, tačiau čia pamatysite ir tokių kultūrų virtuvės patiekalų, kurių Lietuvoj, didelė galimybė, jog nerasit. Tad naudokitės proga! O į SushiSamba, jei einate gėrimų, nepamirškite pasiimti dokumentų, nurodančių Jūsų amžių, bei neapsigaukite skaitydami įvairiausių kokteilių meniu. Mokesčiai prie kainų nepriskaičiuoti, tad su Rūta neapdairiai išgėrėme taurę vyno už 9 svarus bei kokteilį už 24 britiškus pinigus. Gera žinia ta, jog vaizdas įspūdingas, o kelionė liftu į 39 aukštą verta žnybtelėjimo, ar tik viskas nesisapnuoja. Kas be ko, eiti ten galima ir dėl įdomaus fakto, jog tai aukščiausias Europoje esantis restoranas su terasa!
Antra pilna diena buvo ir vėl, pilna klajonių, vaikščiojimų, ieškojimų ir bandymų visur ir su visais kalbėti britišku akcentu. Ryte savo lagaminus atidavėm Rūtos draugei, gyvenančiai 5min nuo Big Beno (paskutinę naktį praleidom pas ją) ir arti stotelės, nuo kurios turėjome važiuoti į oro uostą. Tad ryte pralėkėme pro visus centrinius objektus, kelis jaukius maisto turgelius po tiltais, o tuomet - tiesiai į Tate modernaus meno muziejų. Vyko trys parodos ir iš jų buvo viena, į kurią mes labai nenorėjom. Nežinau, kaip mes su pardavėja šnekėjom (nes nė vienos anglų kalbos žinios nėra prastos), bet nusipirkom bilietus į tą parodą, į kurią mažiausiai norėjom. Sukandusios dantis apvaikščiojom, apžiūrėjom įvairius demonstruojamus mezginius ir sprukom. Trumpam išsiskyrėm, tad aš turėjau progą pabūti ir viena. Pasirinkau aplankyti veganišką restoraną, kuriame tiekiama britų nacionalinės virtuvės fish&chips. "Žuvis" padaryta iš banano žievės nustebino nevaisiniu skoniu. Antrą kartą neičiau, nes niekada nebuvau žuvies fanė, tad skonis ir nesukėlė jokių sentimentų. Bet patirtis, be abejo, įdomi.
Parduotuvėje nusipirkau veganiško braunio (nes kelionėse viskas galima, galima ir trys desertus per dieną suvalgyti) ir pasukau link Brick Lane gatvės ir šalimais jos esančių gatvelių. Ši miesto dalis tapo ta dalimi, dėl kurios aš grįšiu į Londoną. Ir ne kartą. Ilgai gėriau kavą Jonestown kavinėje (puikus ir spalvotas interjeras, skani kava - apeikit tuos Starbucksus dideliu lanku, kai yra tai), ilgai rinkausi, ką noriu nusipirkti knygyne (o nusipirkti turėjau. Buvo labai daug įdomių ir anksčiau neregėtų knygų). Prigriebiau Wendell Berry kūrinį "The World-Ending Fire". Taip pat čia pilna nerealių vintažinių parduotuvių (nusipirkau masyvius akinius nuo saulės už 10 svarų ir be galo, be krašto jais džiaugiuosi). Ir gatvės meno. Ir veganiškų užeigų. Ir gerų renginių, kuriems yra skirti keli loftai. Žodžiu, jei širdelė plaka nuo tokių dalykų, užsukit!
Susitikau vėliau su Rūta, dar kiek pavaikščiojom ir grįžom namo paskutinės vakarienės. Ne vyno ir duonos, o ledų,
Simona.
Vėliau buvo metas apsistoti nakvynei pas mano tetą ir pirmą kartą susidurti su Londono metro, kuris nėra toks paprastas kaip kokio Madrido ar Prahos, kur iš vienos juostos požeminiai traukiniai juda viena kryptimi. Per pirmą kartą dažnai tenka nusivilti daugelyje gyvenimo sričių, tad nusivylėme ir mes, jog nesugebėjome pasiskaityti apie bilietų pirkimą ir važiavimą nuo taško A iki taško B. Sumokėjome apie penkis eurus už vieną bilietą, tačiau svarbus patarimas, jei tik ruošiatės į Britaniją - naudokitės bekontaktėmis kortelėmis - jas prilietę prie vartelių įėjimo, sumokėsite vos virš euro.
Savo tetos nemačiau ilgai, tad pirmas vakaras buvo skirtas pokalbiams iki 2 nakties. Susipažinom ir su jos draugu iš Irano, kuris juokino taip, jog žandai raudo dėl jo, o ne dėl sutiktuvių saldaus vyno (iš Portugalijos!). Fone grojo DeMarco, valgėm skanų kuskuso troškinį su humusu ir plepėjom. Turint omeny, jog prieš tai beveik visą savaitę keliavau viena, buvo gera pagaliau kalbėti.
Sekančią dieną mūsų laukė Oksfordo gatvė. Nenustebino, paprasta apsipirkinėjimo alėja ir tiek. Patiko aplankyti Whole Foods ir pasvajoti, jog kada nors mes sau leisime su Rūta apsipirkinėti ir tokiose maisto parduotuvėse, apsilankėme ir M&M centrinėje parduotuvėje, kurioje galima rasti to paties skonio saldainių, tik skirtingomis spalvomis. Bastėmės po miestą, po parkus. Pamatėme ir Hario Poterio teatrą, bet deja, bilietai į paskutinės dalies spektalį būna išparduoti gerokai anksčiau, tad liūdesiui numalšinti pasivaišinome spurga, kainavusia beveik penkis svarus. Žinote tą žalią kioskelį, pavadinimu "Doughnut time"? Jį dažnai rodo įvairūs video tinklaraštininkai, kuriuos jūs stebite, kai šalia tūno krūvos namų darbų. Įvertinimas toks, jog skanu ir taip saldu, jog vienos užtenka pasidalinti dviems draugėms per pusę. Vis tik, Holy Donut esantis Lietuvoje, man patinka labiau - tiek skoniu, tiek kaina, tiek tuo, jog galima susirasti staliuką viduj, skaityti sau knygą, gerti arbatą ir suvalgyti bent dvi ar net daugiau spurgas už tą pačią kainą!
Vis tik, iš šią dieną aplankytų objektų, išskirčiau dvejus: Camden maisto turgų ir SushiSamba restoraną viename iš Londono dangoraižių. Į vieną galimą nueiti pietų, o į kitą vakarienės arba, kaip mes darėm, į vieną vakarienės, į kitą gėrimų. Į Camdeną svarbu ateiti tuščiu skrandžiu ir ragauti, viską ragauti. O tada pirkti ir geriausia, ne burgerius. Jų galima rasti visur ir visada, tačiau čia pamatysite ir tokių kultūrų virtuvės patiekalų, kurių Lietuvoj, didelė galimybė, jog nerasit. Tad naudokitės proga! O į SushiSamba, jei einate gėrimų, nepamirškite pasiimti dokumentų, nurodančių Jūsų amžių, bei neapsigaukite skaitydami įvairiausių kokteilių meniu. Mokesčiai prie kainų nepriskaičiuoti, tad su Rūta neapdairiai išgėrėme taurę vyno už 9 svarus bei kokteilį už 24 britiškus pinigus. Gera žinia ta, jog vaizdas įspūdingas, o kelionė liftu į 39 aukštą verta žnybtelėjimo, ar tik viskas nesisapnuoja. Kas be ko, eiti ten galima ir dėl įdomaus fakto, jog tai aukščiausias Europoje esantis restoranas su terasa!
 |
| Mano Camdeno radinys: veganiški mėsos pyragai. |
Antra pilna diena buvo ir vėl, pilna klajonių, vaikščiojimų, ieškojimų ir bandymų visur ir su visais kalbėti britišku akcentu. Ryte savo lagaminus atidavėm Rūtos draugei, gyvenančiai 5min nuo Big Beno (paskutinę naktį praleidom pas ją) ir arti stotelės, nuo kurios turėjome važiuoti į oro uostą. Tad ryte pralėkėme pro visus centrinius objektus, kelis jaukius maisto turgelius po tiltais, o tuomet - tiesiai į Tate modernaus meno muziejų. Vyko trys parodos ir iš jų buvo viena, į kurią mes labai nenorėjom. Nežinau, kaip mes su pardavėja šnekėjom (nes nė vienos anglų kalbos žinios nėra prastos), bet nusipirkom bilietus į tą parodą, į kurią mažiausiai norėjom. Sukandusios dantis apvaikščiojom, apžiūrėjom įvairius demonstruojamus mezginius ir sprukom. Trumpam išsiskyrėm, tad aš turėjau progą pabūti ir viena. Pasirinkau aplankyti veganišką restoraną, kuriame tiekiama britų nacionalinės virtuvės fish&chips. "Žuvis" padaryta iš banano žievės nustebino nevaisiniu skoniu. Antrą kartą neičiau, nes niekada nebuvau žuvies fanė, tad skonis ir nesukėlė jokių sentimentų. Bet patirtis, be abejo, įdomi.
Parduotuvėje nusipirkau veganiško braunio (nes kelionėse viskas galima, galima ir trys desertus per dieną suvalgyti) ir pasukau link Brick Lane gatvės ir šalimais jos esančių gatvelių. Ši miesto dalis tapo ta dalimi, dėl kurios aš grįšiu į Londoną. Ir ne kartą. Ilgai gėriau kavą Jonestown kavinėje (puikus ir spalvotas interjeras, skani kava - apeikit tuos Starbucksus dideliu lanku, kai yra tai), ilgai rinkausi, ką noriu nusipirkti knygyne (o nusipirkti turėjau. Buvo labai daug įdomių ir anksčiau neregėtų knygų). Prigriebiau Wendell Berry kūrinį "The World-Ending Fire". Taip pat čia pilna nerealių vintažinių parduotuvių (nusipirkau masyvius akinius nuo saulės už 10 svarų ir be galo, be krašto jais džiaugiuosi). Ir gatvės meno. Ir veganiškų užeigų. Ir gerų renginių, kuriems yra skirti keli loftai. Žodžiu, jei širdelė plaka nuo tokių dalykų, užsukit!
 |
| Reklama |
 |
| Brick Lane'o vintažinės parduotuvės |
Susitikau vėliau su Rūta, dar kiek pavaikščiojom ir grįžom namo paskutinės vakarienės. Ne vyno ir duonos, o ledų,
Simona.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą