Provancas - skanus aliejus, didelės kainos ir įspūdingas kraštovaizdis

Turbūt pati gražiausia fotografija. 

Kur buvus, kur nebuvus - aš ir vėl čia. Tiksliau Lietuvoje, į kurią degiau noru grįžti, bet tam tikra prasme likimas tik po nosimi špygas pakišo. Tačiau apie tai - vėliau... dabar tenoriu pasinerti į prisiminimų jūrą su puodeliu arbatos.

"Sudie, mokykla, sudie, namų darbai, sudie, mieli draugai" - štai ką ištariau birželio šeštosios ankstyvą rytą (apie 4 h.) vos įlipusi į mašiną ir vėl įkrentanti į sapnų liūną. Tuomet dar priešakį laukė dvi nuostabios savaitės Prancūzijoje, levandų regione Provance ir... pragariški 2500 km. mašinoje, kuriuos reikėjo įveikti per dvi dienas. Ir būtent tada Lenkijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje buvo nežmoniškas karštis. Šią kelionės dalį šiaip ne taip ištvėriau (į pagalbą atskubėjo į telefoną įrašytas "Slaptojo Rato" serialas, "Panelės" vasarinis numeris, "Laima" (paskutiniu metu labai pamėgau šį žurnalą. Naudingi straipsniai, įžvalgūs patarimai), maistas (žinoma, turbūt jau teko suprasti, kad sveikas maistas šioje kelionėje nebuvo itin artimas. Vis dėl to, juk atostogos vyko Prancūzijoje - nepaprasto skonio saldūmynų ir gardumynų šalyje) ir miegas (už visus mokslo metus)). Šeštadienį vakare susitikome su draugų šeimyna netoli mūsų gyvenamosios vietos esančiame miestelyje Les Baux ir patraukėme į vilą, kurioje pykomes ir juokėmės visi kartu dvi ilgas ir įsimintinas savaites.

Iš išvaizdos mažas vežimėlis įvairiausių vaisių
ir uogų, kuris kainavo palyginus nemažai.
Dar reiktų pridurti, jog prie gėrybių pridėjome
pilno grūdo makaronų ir migdolų pieno, bet tai
nekeičia pagrindinio fakto - lietuvio kišenė
šioje šalyje gali pasijusti laisva nuo šlamančių
ir tiesiog mėgautis idealiu oru.

Pačią pirmąją dieną su tėvais nuvažiavome apsipirkti į netoliese esantį Mausano (Mausanne) miestelį. Nors sakiau, jog Prancūzijoje saldūmynų tikrai neatsisakydavau, tačiau į savo racioną stengiausi įtraukti kuo daugiau vaisių ir daržovių. Apskritai, kai išbandai viską Prancūzijoje ir gali sau ramiai gyventi negalvojant 'o, privalau suvalgyti šį švelnų "Nugos" saldainį, juk vėliau gali nebepasitaikyti tokios progos, galbūt niekada negrįšiu į Prancūziją (abejoju dėl paskutinio fakto, tačiau reikia žinoti, jog šią šalį pažįstu geriau nei Lietuvą, o tai yra tikrai labai graudu (juk esu minėjus, kad gyvendama savo mielame Vilniuje taip ir nepamačiau nei Kauno, nei Klaipėdos, Šiaulių, Alytaus, Utenos, Ignalinos ir dar begalę kitų, dar mažesnių miestelių. O gaila))" - sveikai maitintis tampa daug patogiau nei Lietuvoje. Paprastose parduotuvėse didžiausi maisto skyriai skirti ekologiškam maistui arba diabetu sergantiems žmonėms, o įvairiausių specelizuotų vaisių parduotuvių yra dar daugiau nei prekybos centrų. Tą pirmąją dieną ir patraukėme į vieną iš tokių vietelių, kurioje ir apsipirkom įvairiausių vaisių, daržovių, uogų... už prekes sumokėjome daugiau šimto eurų, bet gėrybėmis dvi šeimos pasitenkino tik dvi dienas, jeigu neklystu. Na, o parduotuvei beliko nusipirkti tik kelis dalykus, tad jei jau labai griežtai žiūrint - šioje kelionėje suvalgiau daugiausiai vaisių, uogų ir daržovių per visą savo gyvenimą.
Likusią dieną praleidome viloje besidžiaugdami karštais saulės spinduliais (paprastai temperatūra būdavo apie 34 laipsnius, tačiau vieną dieną užfiksavome ir 42 - pažintinės išvykos pradžioje nebuvo itin mėgiamos), o aš pagaliau atsiverčiau "Insurgentę", nes per mokslo metus buvo gaila skaityti. Girdėjau, jog prekyboje pasirodė ir trečioji dalis - laukiu nesulaukiu kada ji atsidurs mano knygų krūvoje (kažkada gal ir pasiseks pasiekti lentynas (o
čia skirtas juokelis nuolatiniams tinklarasčio skaitytojams. Nekokia iš manęs humoristė...). Vakare ant suoliuko sau viena žavėjausi šurmuliuojančiu Provancu, kurio pats grožis atsivėre nuo kalno, ant kurio mes ir gyvenome. Ramuma su nuostabiais karameliniais ledais... gražinkit mane atgal.

Antąją dieną nusprendėme nuvykti iki kažkokio mažytėlaičio miestelio, kurio pavadinimo nepamenu ir Arles. Pirmąjame su Gabriele ir Ugne (kaip ir minėjau - važiavome dvi šeimos) prisijungėme prie mano sesytės kompanijos ir keletai akimirkų spalvotoje karuselėje pasijutome vaikais. Vėliau dar truputį pavaikštinėjome, tačiau kažkokių itin įdomių eksponatų nepastebėjome ir patraukėme link Arles.

Arles miestukas labiau priminė Ispanijos gatveles, net ir parduotuvės buvo skirtos Ispanijos tradicinių šokių drabužiams, ant įvairių vitrinų vaizdavosi koridos (kitaip tariant - buliai). Likau nesusipratusi, bet nežinant istorijos negaliu nieko daugiau pakomentuoti.
Apžiūrėjome pagrindinę aikštę, nuėjome į kelias meno parodas, kurių šiame miestelyje apstu (nuotraukos labiausiai patikusių kūrinių apačioje). Tiesa, į vietą, į kurią labai norėjau nueiti - nepavyko (į Van Gogo muziejų).

Vėliau vėl kelias dienas patinginiavome viloje. Maudėmes, žaidėm kitokį lauko tenisą, petankę (gaila, jog Lietuvoje ši pramoga nėra itin populiari), bendravome su vilos prižiurėtoju Nissim, kuris yra dailininkas ir kuria itin filosofišką meną (vila buvo lyg muziejus - pilna paveikslų, o mano tėvų kambaryje ant lubų sukabinti eksponatai), su Gabriele ir Ugne išbandėme daug sveikuoliškų receptų (visais lygi vieno pasidalinsiu rubrikoje "Sveiki receptai") ir pradėjome rytais keltis anksčiau, jog galėtume valanda ramiai sportuoti.

Sportuojame su pirmaisiais
Saulės spinduliais.

Kaip ir minėjau, gyvenome šalia Les Baux miestelio. Pradžioje itin baidė turistai, kurių ten buvo apstu, bet vėliau supratome, kad būtų kvaila čia neapsilankyti, kai kiti žmonės važiuoja šimtus kilometrų, jog pamatytų tai, kas tuo metu mums buvo ranka pasiekiama. Miestelis pastatytas ant kalvos ir susideda iš dviejų pagrindinių gatvių ir labai jaukių parduotuvių ir kavinukių. Būtent šitame miestelyje labai daug prisismaginau saldūmynų prasme - nors ledai prastesni už "Cento" ledus, vis dėl to nuo tikros karamelės ir trapių sausainių alpau. Tiesiogine to žodžio prasme - skonis pasakiškas, o kainos... na, Jūs mane supratote. Už dvi mažytes kvadratines karameles ir keturis sausainius, kurių dydis maždaug pusė delno sumokėjome dvylika eurų. Kitoje parduotuvėje už penkis sausainius sumokėjome penkis eurus. Užtat kvepalai žymiai pigesni nei Lietuvoje. Ne žinomų firmų, bet mano dar labiau vertinamų Provanco žmonių rankų darbo kvepalų galima įsigyti už septynis eurus (100 ml.), gražesnėje pakuotėje ir labiau vertinamos firmos buteliukas (50 ml.) kvapų - aštuoni eurai, o tepami kvepalai, kurių užtenka dvejiems metams, jeigu tepiesi juos kiekvieną dieną - penki eurai. Žodžiu, šioje vietoje labai dejuoti negaliu.

Atrodo skaniai, tačiau šaltas cukraus tirpalas
su dažais nėra prastesnis.

Vieną dieną paskyrėme ilgesnei išvykai, per kurią apžiūrėjome daugiau mažų miestelių... nuvažiavome iki alyvuogių fermų, levandų laukų ir parduotuvėms, kuri buvo skirta vien šiems augalams (kremai, medus, vazelinai, kvepalai, arbata, šampūnai - viskas su levandomis), taip pat aplankėme vieną žymiausių Prancūzijos vienuolynų, kuris įsikūręs prie dar kelerių levandų laukų (gaila, jog ne sezonas. Dauguma jų dar nebuvo pražydėjusios), sustojome pasigrožėti pakelės vaizdais ir nuvykome į Roussillon, kuris pasižymi tuo, jog yra įsikūręs ant raudonai oranžinio atspalvio uolos.

Norint įeiti į vienuolyną reikią laikytis štai tokių aprangos apribojimų. Persirengt neturėjau, o buvau su šortukais, tad šios vietos neišvydau.

Susiruošėm nuvykti į didesnį miestą (dydžiu prilygsta Vilniuj) - Avinjoną (Avingnone). Dieną pavaikščiojom po pagrindines gatves, o vakarop nuėjome į itališką restoraną (nors ir esame Prancūzijoje) senamiestyje, prie kurio dainavo gatvės muzikantai... labai, labai pasiilgstu tokių akimirkų. Kai pavalgėme aš su Ugne išsiruošėme pavaikščioti vienos... smagiai pašokome vidury aikštės pagal muziką, kuri sklido iš įvairiausių klubų, o didžiausias juokas buvo, kai pradėjome kalbėti angliškai. Neatsimenu tiksliai pokalbio, bet pastaroji pasakė - "Don't You like me?" ir prieš mus einantys vyrukai atsisuku, nes pagalvojo, kad tai sakome Jiems. Ugnei buvo labai juokinga, o aš nežiniai kodėl išsigandau ir pradėjau labai greitai eiti, kai pamačiau, kad jie eina ten pat kur ir mes. Vėliau, kai susiruošėme važiuoti namo, pakėlėje pamatėme apžvalgos ratą, tad pasinaudojome galimybę apžiūrėti naktinį Avinjoną.

Gražiai dainavo mergina, kol valgėme...

Ši lėkštė buvo sriubinė. Sumokėjome 14.50 eurų, o suvalgiau kokius du trečdalius. Kaip tiems prancūzams tiek telpa? Galėtų mažesnes kainas daryti ir mažesnes porcijas... na, bent jau skanu buvo. 

Parduotuvės pavadinimas.

Apžvalgos rate.

Turgeliai Prancūzijoje būna labai jaukūs, galima rasti naudingų dalykų, o ir nieko neperkant smagu akis paganyti, tad išgirdę Nissimo rekomendacijas nuvykome į turgų, kuris vyko labai gražiame mieste, kurio pavadinimo neatsimenu. O gaila... čia teko suvalgyti nepakartojamo skonio šokolado su riešutų kremu, o į mokyklą nusipirkau kuprinę (nuotrauka įrašo pabaigoje).

Už tokius du saldainius teko pakloti 5 eurus ir 60 centų. Taigi vienas saldainis kainuoja apie 9 litus. Smagumėlis.

Kita stotelė - Fontaine-de-Vaucluse. Turbūt pati geriausia diena praleista čia, nes jis... neapsakomas žodžiais, verta pamatyti savo akimis. Galiu pasakyti, jog suprantu, kodėl čia visi taip plūsta.

Valgau tikrą krepą, o tėtis dar ir nupirko milžinišką morengą.

Tenka priprasti prie "mažų" porcijų.

Neitin moku filmuot, bet...

Gustav Klimt - nuo šiol mano mylimiausias dailininkas. Les Baux esantis jo muziejus tikrai paliko didelį įspūdį - akmeninėje oloje buvo galima apžiūrėti jo paveikslus, kuriuos rodė lyg filmą. O ola milžiniška... likau tikrai patenkinta reginiu, o ir pamačiau daug nerėgėtų jo paveikslų. 

Tiems, kas jo nežino primenu jo vieną žymiausių paveikslų, kurį esu tikra, jog nors kartą regėjote:

Taip pat pabuvojome prie jūros ir Prancūzijos uostamiesty - Marselyje. Kelione likau labai patenkinta - turėsiu ką prisiminti šaltais žiemos vakarais... dar viena trumpa istorija - į Marselį važiavome dėl pramogų parko. Iki jo keliavome dvi valandas, o jis buvo... uždarytas. Teko nusivilti, tačiau šią "netektį" atstojo Heidės parkas. Kadangi į Prancūziją keliavome mašina - buvome nepriklausomi, todėl važiuojant link Lietuvos spontaniškai nusprendėm vienai dienai apsistoti Vokietijoje ir apsilankyti Heidės pramogų parke, kuris tikrai labai patiko.

Čia apsistojome.

Nuotraukų daug parke nedarėme, nes nebuvo laiko - norėjosi spėti viską aplankyti, nes vieta dirba tik iki 18 h., o žmonių begalė.

Kur gyvenome Prancūzijoje:

Dar keletas nuotraukų:

Aliejaus degustacija

Ir... pirkiniai iš Prancūzijos:

Kuprinė

Daug atviručių (renku)

Iš Klimto muziejaus labai patikęs sąsiuvinys, kurį naudosiu ispanų kalbai.

Iš Klimto muziejaus pieštukas ir tušinukas

Iš levandų muziejaus vazelinas.

Levandų arbata

Alyvuogių kūno kremas

Tepami kvepaliukai su kokoso ir citrinos aromatu

Taip pat sportinis kostiumėlis bei džinsiniai šortukai.

Iki kitų kartų,

Simona.

Sveiki receptai

Mėgstu sukiotis virtuvėje, tačiau nemėgstu terliotis. Taip pat eksperimentuoju sveią gyvenseną, tad stengiuosi valgyti visavertį maistą. Manau, kad tarp skaitytojų atsiras žmonių, kuriems šis įrašas duos naudos, tad smagaus skaitymo! :)
Pirmasis įrašas šia tema čia.


Kepti brokoliai
Reikės:

• Brokolių;
• 2 citrinų;
• Alyvuogių aliejaus;
• Prieskonių, į kuriuos įeina sveiki produktai (aš naudojų džiovintą baziliką, šafraną bei indiškus prieskonius).

Gaminimo būdas:

Supjaustyk brokolius. Išspausk iš citrinų sultys ir jas sumaišyk su prieskoniais (jeigu jie tikrai nėra kokia nors "vegeta" - gali jų negailėti ir drąsiai dėti daugiau). Į šį mišinį pamerti brokolius ir laikyti 10-15 minučių. Vėliau brokolius pakepti ant slyvuogių aliejaus, jeigu liko padažo - gali ir jį supilti į keptuvę. Viską sumaišyk ir patiek. Skanaus!

P.S. Žinau, jog atrodo ne itin skaniai, bet patikėkite - yra labai labai skanu ir sveika!

Mocarelos salotos

Reikės:

• Mocarelos sūrio;
• Pomidorų;
• Bazilikų;
• Alyvuogių aliejaus;
• Citrinos.

Gaminimo būdas:

Supjaustyk pomidorus ir sėdėk juos į lėkštę. Jeigu mocarelos sūris didelis  gabaliuką suplėšyk, jei ne viską iš karto sudėk į lėkštę, ant viršaus uždėk kelis baziliko lapelius, užpuršk citrinos ir užpilk aliejaus. Paprasta ir greita! Skanaus!

Sėlenų gėrimas
Reikės:

• Sulčių arba geriamojo natūralaus jogurto arba pieno arba vandens;
• Kuo daugiau maistinių kvietinių sėlenų.

Gaminimo būdas:

Į stiklinę įdėti maistinių sėlenų ir įpilti pasirinktą skystį. Masę brinkinti apie dešimt minučių ir viską sumaišyti. Skanaus!

Maistinės sėlenos pravalo organizmą nuo įvairiausių toksinų, nėra kaloringos ir puikiai pasotina tave rytais. Kartu su bananu išgertas gėrimas palaikys tave sočia iki pietų (t.y. nereikės priešpiečių, nes jos yra labai maistingos). Skamba pasakiškai tiesa? Be to, pakelis šio gėrio kainuoja vos devyniasdešimtdevynis centus!

Avižiniai blynai

Reikės:

• Stiklinės avižų dribsnių;
• Pusės banano;
• Pusės stiklinės pieno;
• 1 kiaušinio;
• 2 šaukštelių cinamono;
• Alyvuogių aliejaus;
• Medaus.

Gaminimo būdas:

Avižų dribsnius sumalk trintuvų ir suberk į didelį puodą. Į jį taip pat sudėk visus likusius produktus (išskyrus alyvuogių aliejų) ir viską švariomis rankomis labai gerai sumaišyk. Įkaitink keptuvę su alyvuogių aliejumi ir kepk blynus! 

Prie blynų puikiai tinka įvairus vaisiai ir varškės kremas (sumali 20 g. varškės ir šaukštelį pieno) vietoj grietinės.

Iš tešlos galima padaryti du vidutinio dydžio blynus, kurių pakanka dviems žmonėms pasisotinti.

Saldus kokteilis

Reikės:

• Braškių;
• Meliono,
• Mėtų lapelių;
• Migdolų pieno.

Gaminimo būdas:

Viską sumalame ir supilame į stiklinę.

Migdolų pienas yra saldesnis negu karvės pienas, turi skanesnį prieskonį, tačiau gaila, jog Lietuvoje kainuoja žymiai brangiau negu karvės pienas. Mano manymu, jeigu pieną naudoji kokteiliams, gali šią vasarą leisti sau ir šio pieno, kuris kokteiliuose yra daug skanesnis. :)

Braškinis desertas

Reikės:

• 150 g. varškės;
• Cinamono;
• Medaus;
• Braškių.

Gaminimo būdas:

Varškę, cinamoną, medų ir pusę braškių sumalame trintuvu ir kremą supilame į stiklinę. Ant viršaus užmetame dar keletą braškių. Skanaus!

Kulinarė Simona,

Iki kitų kartų!

''Emos jūra'', ''Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas'' ir "Raudonkepuraitė turi verkti"

Gražina Karaliūnė "Emos sala"
Gražina Karaliūnė - nauja lietuvių rašytoja, kurios pavardė po truputį tampa žymesnė. Tačiau man galvoje tik iškyla klausimas - KODĖL?

Ema - studentė, kurį laiką net kasnio burnoje neturėjusi... problemos su pinigais baigiasi, kuomet Ema gauna auklės darbą išskirtiniuose Lietuvos turtuolio Jorgio apartamentuose. Atrodytų, jog viskas puiku, pagaliau pradeda sektis Emai, tačiau prasideda keisti dalykai: visi šią merginą pradeda maišyti su buvusiąja, paslaptingai dingusia Jorgio žmona.

Vos išleidus pirmąją trilogijos knygą, šioji Lietuvoje iš karto tapo viena perkamiausių. Tiesą pasakius, net ir aš pradžioje susigundžiau, juk visgi lietuvių autorius norisi palaikyti, be to šši knyga yra pamėgto mano žanro. Vis dėl to aprašymas ant nugarėlės nurodo tik apie ką yra ši knygą, o skaitymo malonumą sukuria ne tik veiksmas. Netempiant gumos - knygą vertinu 2 iš 10, nes žiauriai nepatiko. Viskas buvo labai banalu, visos paslaptys, kurios turėjo padaryti knygą įdomią buvo atskleistos pačiu lengviausiu būdu, o veikėjai buvo lyg iš vaikams skirtų pasakų apie princeses - dialogai visiškai netikroviški. Dažnai atrodydavo, jog rašytoja susimaišė ir pamiršo, jog Ema yra tik paprasta, kaimo mergina, o veiksmas vyksta mūsų tėvynėje. Istorija, kaip jau supratote rytuliavosi Lietuvoje, tačiau šios šalies tam tikri apibūdinimai buvo keliantys juoką. Laikas... nors karts nuo karto buvo paminėta, koks dabar metų laikas ar kiek dienų praėjo nuo to ar kito įvykio, dažnai iškildavo dideli klaustukai.
Gaila, jog turiu prie daug ko prikibti, bet galiu pasakyti, jog istorijos idėja žaviuosi... juk vandeniai ir undinės nėra labai populiarūs personažai litearatūroje.
Išsisakiau piktai, tačiau mano nuomonė ši knyga nėra verta daugiau. Iš savo pusės galiu tik pasakyti, jog šios istorijos niekam nerekomenduočiau, o į likusias dvi knygos dalis (tai yra trilogija. Antroji dalis vadinasi ''Emos jūra'', trečioji - ''Emos pilis'') žiūrėsiu tik iš tolo.
Ai, ir dar - labai prajuokino šios knygos palyginimas su "Saulėlydžiu". Tad jei šis pasakymas Jus gundo - turiu Jus nuvilti, nes knyga kardinaliai skiriasi nuo šios vampyrų knygų serijos.

Keli interviu su autore:

Alessandro D'Avenia "Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas"

Dar viena istorija, kuri privalo būti perskaityta žmonių, kurie nemoka įvertinti to, ką jie turi.

Istoriją pasakoja šešiolikmetis berniukas vardu Leo (Leonardas). Jis gyvena kaip įprastinis paauglys: žaidžia futbolą, eina į mokyklą, kur su panieką žiūri į mokytojus, groja gitara su geriausiu draugu Niku bei nepamiršta aptarti "karštų pupyčių". Beatričė - slaptoji Leo simpatija, kuri pasižymi raudonais plaukais. Ji nėra įprasta mergaitė - dėl jos berniukas eina iš proto, apie ją galvoje net ir tada kai miega... tik iškyla viena problema - ji nepastebi Niko. Dar didesnė problema - ji jau kurį laiką nebeateina į mokyklą ir paaiškėja, jog šioji serga leukmemija.

Ši knyga yra nepakartojama - galbūt nedrįsčiau jos pavadinti visų laikų mylimiausia, tačiau drasiai galiu teigti, jog nuo šiol ji yra viena iš mano favoričių. 10 iš 10 ir nemažiau.

Knygoje išskirčiau kelis veikėjus - filosofijos bei istorijos mokytoją (Leo pravardžiuoja jį Svajokliu), Silviją (Leo geriausė patarėja visais gyvenimo klausimais) bei žinoma Leo ir Beatričę. Kiekvienas šioje knygoje atlieka svarbų vaidmenį, kiekvienas pažeria savų patarimų ir iš kiekvieno verta pasimokyti.

Labai patiko stilius, kuriuo buvo aprašoma istorija. Pradžioje naivusis Leo į gyvenimą žvelgė labai paprastai su sarkazmo kruopele, tačiau tam tikri įvykiai jį mokė pažvelgti giliau į situaciją, leido pasinerti į gilesnius apmąstymus. Tas stiliaus šuolis labai džiugino ir leido suprasti, jog Alessandro puikus rašytojas, suprantantis ką daro bei ką rašo.

Kas yra tikra meilė? Kas yra tikras, daug kančių suteikiantis laukimas? Kas yra skausmas? Kas yra viltis? Kas yra nebūtis? - visi atsakymai pateikti knygoje, kuri Jums tikrai įstrigs savo iškalbingumu.

Ši knyga didelį poveikį padarė ir mano dienorasčiui, kuris šiuo metu yra prirašytas įvairiausių frazių - knygoje pilna ir filosofijos, į kurią reikia įsiskaityti, kurią reikia suprasti.

Beate Teresa Hanika "Raudonkepuraitė turi verkti"
Jūs manote, jog Jūsų tėvai ar seneliai yra tikri keistuoliai bandantys išmokyti kaip reikia gyventi? Ką gi, sveikinu Jus, nes Jūs greičiausiai nepatyrėtė to, ką patyrė Malvina.

Trylikametė Malvina gyvena šeimoje, kuri ją varo iš proto - vyresnėlė sesė, kurios gyvenimas susideda iš nagų lako ir lūpų blizgio, mama, kuri serga migrena, tėtis, kuris yra nepataisomas banbeklis, nes jam vieninteliam tenka išlaikyti šeimą, bei brolis, kurį Malvina beprotiškai myli, tačiau kai ištiko rimta problema jis net nesugebėjo jos išklausyti. Didžioji problema yra senelis, kuris nori Malviną pasilikti sau, kaltina geriausią jos draugę - Lizę už močiutės mirtį bei pyksta, kai šioji pamilsta bendraamžį berniuką arba kai nueina pas senelio kaimynę arbatos išgerti... jis pyksta, nes supranta, jog Malvina gali pasakyti, kam ji jam reikalinga. Tačiau kai Malvina pasako - niekas jos nesupranta išskyrus senelio kaimynę...

Šioji istorija kaip ir bet kuri "Beveik suaugę" serijos knyga priverčia džiaugtis savimi, nes kiti žmonės susiduria su daug didesnėmis problemomis.

Vėl gi, šioje knygoje labai įsiminė stilius - veiksmą pasakoja Malvina, dėl to galima jausti stiprias emocijas, galima žinoti jos mintis.

Tai yra pirmasis Beate Teresa Hanika kūrinys ir galiu pasakyti, jog labai vykęs ir tikrai nebanalus - iškelta problema, kuri nėra dažna, tačiau ji vyksta. Keliu didelį nykštį į orą už tai!

NIEKADA NEGALIMA TYLĖTI. Atrodo paprasta, bet ši knyga ir vėl Jus to išmokys.

Daug skaitanti Simona,

Iki kitų kartų!

Mano kambarys

Nežinau ar kam įdomu, tačiau įdomumo dėlei ir įrašų paįvairinimui nusprendžiau aprodyti savo kambarį nuotraukomis. Perspėju, jog nesu gera fotografė, o nuotraukos darytos prastu prietaisu, tačiau viskas, ką reikia matyti yra aiškiai matoma, tad nieko nelaukiant pradedu! :)

Vos užėję į mano kambarį (net durys matosi!) ir pažvelgus į dešnią Jūs pastebėsite baltos spalvos spintelę, ant kurios kaba "Louis Vuitton" (esu nešiojus jį tik kartą, kai ėjau į baletą. Tačiau artėjant Naujiesiams metams nusipirkau labiau prie aprangos derančią išeiginę delninukę ir dabar kai einu į oficialesnius ar iškilmingesniu renginius nešuosi ją, nes šią labai bijau pamesti. :D) delninukė, ant viršaus prikrauta visokių nuotraukų ir dėžučių. Taip pat šioje nuotraukoje aiškiai matosi kuprinė. Spėju pridurti, jog tik dabar susipratau nugrūsti ją į giliausią spintos kampą.

Spintelės viršus. Čia galite matyti mano mamos draugės dekupažuotą veidrodį, kelis Sigutės Ach paveikslėlius (vaikystėje juos labai mėgau)... taip pat matomos kelios nuotraukos (tarp jų ir klasės nuotrauką. Savo veidą aš paslėpiau po kita nuotrauka (su močiute), nes ten jis atrodo... keistai), kelios papuošalų dėžutės bei statulėlės, papuošalų kabyklėlė bei porcelianinė lėlė (vienu metu buvau užsidegusi jas kolekcionuoti ir parsivežti iš kiekvienos kelionės. Šioji yra iš Belgijos. Šį hobį greitai mečiau, nes pasirodė viskas per daug brangu...).

Žengiant toliau yra mano stalas. Ir vėl baltas (tik detalės mano kambaryje yra spalvingesnės). Čia vėlgi stovi kelios dovanos iš vaikystės, gėlės, lempa, kompiuteris. Taip pat matomas buteliukas vandens (stengiuosi nuolatos gurkšnoti vandenį), arbatos dėžutė, dvi kvapiosios žvakės, penalas bei mano rankų darbo pieštukinė ir užrašų knygutė.

Štai vienas iš mano stalo stalčių, kuriame yra dar vienas mini stalčiukas. Jame laikau smulkius daiktus kaip etiketės, trintukai, banko kodų kortelė ir t.t. Likusį stalčių užima dvi patarimų knygos, ispanų kalbos žodynėlis bei gramatikos knyga ir kelios šiuo metu pildomos užrašų knygelės ar šiaip sąsiuviniai (pvz: ispanų kalbos sąsiuvinys).

Štai čia yra mano vienintelis kambario langas, kuris nedemonstruoja išskirtinių Vilniaus vaizdų, tačiau jį puošia man patinkančios dvejos ilgos užuolaidos. Kodėl dvejos? Vienos dieninės, kai nesinori, jog mane kas stebėtu, tačiau aš trokštu Saulės spindulių (pvz: kai sportuoju), o kitos naktinės, kurios "blokuoja" visas šviesas naktį ir galiu ramiai neblaškoma miegoti.

Ant palangės dar stovi labai mielas paveiksliukas, kurį nupiešė buvusios klasiokės tėtis. Taip pat čia rasite mano dekupažuotą dėžutę, kurioje laikau laiškus.

Štai čia, šalia lovos stovi mano vadinamasis naktinis staliukas (iš tikrųjų tai vėlgi mano pačios dekupažuota (!) kėdė), ant kurio sudėti skaitomi žurnalai bei knyga ir dienoraštis. Šalia kėdės guli keli stalo žaidimai.

O čia manoji minkštutė lova - vieta, kurioje daugiausiai laiko praleidžiu būdama savajame kambaryje. Apačioje yra trys stalčiai: vienas skirtas rankdarbiems, kiti du patalynėms, žiurkėno narveliui ir kitiems neįdomiems dalykams. Ant lovos uždengtas gėlėmis margintas pledukas iš Prancūzijos vietinio turgelio, taip pat kelio pagalvėlės irgi iš ten. Meškiukas - dovana nuo močiutės Kalėdų proga, avytė - nuo Austėjos lauktuvių iš Slovakijos. Galbūt jie atrodo vaikiškai, tačiau man suteikia labai geras emocijas. :) Kadangi mėgstu skaityti, prie lovos pritvirtinta naktinė lemputė, kuri leidžia man skaityti lovoje, nakty (dieną knygas skaitau tik per atostogas, o prie stalo... na, dėl to ir turiu problematišką nugarą).

Rankdarbių stalčius.

Štai čia mano visos knygos. Lentynų jau metus su puse nėra ir abejoju ar bus, nes firma, kur jas užsakome turi labai daug darbų (metai su puse. Praėjo metai su puse), tačiau nematau čia nieko blogo - surasti reikiamas knygas moku. :)

Štai ir spinta. Turbūt į akis krenta tos rožinės dėmės, kurių pagal idėją čia neturėtų būti. Kadangi tapetai atsilupo, nieko nepagalvojus stengiausi juos nuplėšti, tik nelabai pavyko. :D Taip pat nuotraukoje yra ir didžioji kambario lempa.

Iki kitų kartų,

Simona.

Skonių Padangėse

Štai ir vėl neseniai pradėta rubrika pasirodo Jūsų akiraty. Kas apie ją negirdėjote, skubu pakviesti čia, o aš tuo tarpu vėl Jums pristatau 3-ejas vietas, kuriose galima rasti maisto.

Soya

Salotos "Midori Salata"
8,9 Lt.

Internetinis puslapis: https://www.facebook.com/restoranas.soya?fref=ts

Pekino vištiena - 12,9 Lt.
Ryžiai - 2,9 Lt.

Adresas: Vilniuje - vienuolio g. 4; ozo g. 25 (Akropolis); žirmūnų g. 68A; Ukmergės g. 969 (BIG); vokiečių g. 8. Kaune - Karaliaus Mindaugo pr. 49 (Akropolis). Klaipėdoje - taikos pr. 61 (Akropolis).

Su Austėja šioje kavinėje svečiavomes antradienį, nes tai buvo paskutinė diena mūsų kalendoriuose, kuomet galėjome paskutinį kartą prieš vasarą pasėdėti, paplepėti ir žinoma, pavalgyti. Vietą, kurioje valgysime rinkomes ilgokai, bet vis dėl to nusprendėme eiti į tą restoraną, iš kurio nuotraukų neturime... tad sveika, Soya! Pirmasis įspūdis dvireikšmiškas - prie stalelio negalėjome prieiti iš karto, reikėjo palaukti eilėje, kol atsilaisvino staliukas. Vieną vertus tai parodo, jog restoranas populiarus, o tai reiškia ir skanus, nes daug žmonių nori čia papietauti (galbūt jų tiek daug buvo, nes atėjome kaip tik 'piko' metu, kuomet daugeliui darbuotojų būna pietų pertrauka), tačiau kitą vertus tas laukimas erzino kaip ir žmonės bandantys užlįsti pirma eilės (tačiau dėl to jokiu būdu nekaltinu restorano ir už tai tikrai nededu minusiukų). Ilgai rinkausi ką užkąsti ir išsirinkau "Midori Salata" salotas, kurių pavadinimas skelbė, jog šis patiekalas patiks net ir griežčiausios dietos besilaikančioms. Vis dėl to kiek daug lemia ir tai, kaip patiekalas atrodo MENIU, todėl dedu didelį pliusą "Soyai", jog šiuo faktoriumi pasirūpina. Salotos buvo itin lengvos ir gaivios šalia pusės litro "Soyos" vandens su greifruktais (2,5 Lt.). Labai, labai patiko! Austėjos vištiena mano skoniui neįtinka (nemėgstu aštrių patiekalų), tad objektyviai įvertinti jos negaliu, tačiau pati vištytė buvo skani. Prieš atnešant patiekalus gavome ir karštus rankšluostukus, skirtus rankoms apšvarinti. Smagu, jog šis restoranas besiūlanti didelį azijiečių virtuvės asortimentą nepamiršta ir tokių detalių. Aplinka taip pat derėjo su idėja - šalia auga dirbtiniai ryžiai. Vienintelis minusas - aptarnavimo subtilybės. Padavėja nebuvo itin maloni... tačiau visa kita - įvertinta gerai, tad kviečiu užsukti į "Soyą"! :)

Dione

Mėtiniai ledai su šokolado
gabaliukais - 5 Lt.

Internetinis puslapis:  https://www.facebook.com/dionebaras

Adresas: pilies g. 16, Vilnius.

Paprastai rutuliukas Dione ledų šioje ledainėje kainuoja 6 litus, tačiau tą dieną, kuomet svečiavausi šioje kavinėje (gegužės 1 d., nusprendėme čia kartu užsukti su klasiokais) iškylo kažkokios problemos, dėl to ledai buvo pigesni, tačiau tikrai nepigūs. 6 Litai už rutuliuką ledų yra didelį pinigai (dauguma klasiokų (tiksliau vaikinai) nusprendė, jog nemokės tokių pinigų už ledus), tačiau kartais pasimėgauti galima, tuo labiau, kad ledai yra riebūs ir nevandeningi, turi tikrą skonį. Besivaišindama jais iškarto prisiminiau kelionę į Italiją, kurioje ledai turi dievišką skonį. Prisiminti šią šalį taip pat privertė didelis ledų pasirinkimo asortimentas (vis dėl to aš tradiciškai pasirinkau savo mylimiausią skonį - mėta su juoduoju šokoladu), kuris įtiktų net ir pačiam išrankiausiam skoniui. Žodžiu, likau labai patenkinta ir galiu teigti, jog šioje vietoje parduodami skaniausi Vilniuje ledai. :)

Thierry kepykla

Bandelė su avietėmis - 3,5 Lt.
arba 3,9 Lt. Neatsimenu tiksliai :D.

Internetis puslapis: http://www.thierrykepykla.lt

Adresas: Vilniuje - užupio g. 19.

Pirmiausia noriu paminėti kainos, kurios čia taip pat nėra kuklios. Mano mylimieji Macarons kainuoja 3 Lt. (už vienetą), skaniausias kruasanas su migdolų įdaru 3,9 Lt. Tačiau tai nesutrugdo karts nuo karto čia užsukti, nes... čia yra pati skaniausia kepykla, kurioje esu kada nors buvusi (o aš esu buvusi ir Prancūzijoje, kuri tituluajama kaip konditerijos karalienė). Turbūt iš karto Jūsų galvoje kyla šauktukai su žodžiais chemikalai, tačiau aš esu 110% tikra, jog šiame šeimos versle (įkurėjo net ir vardas yra Thierry!) šis žodis neskamba, o bandelės yra kepamos kiekvieną dieną. O jeigu taupote pinigėlius, rytais įmanoma rasti ir vakarykščių bandelių, kurios bent jau man skoniu nesiskiria, bet yra 50% pigesnės. Bandelės, kruasanai ir kiti gardūmynai, kuriuos čia rasite nėra skirtos sveikuolėms (dėl to paskutiniu metu stengiuosi pralenkti šią vietą), nes yra rieboki, tačiau patikėkite manimi - SKONIS DANGIŠKAS. Tad kaina tikrai viską apskaičiavus nėra didelė. Pamiršau pridurti, jog viduje ši kavinukė yra itin jauki ir primena Prancūziją, o lauke vaizdas niekuo nesiskiria - vis dėl to ji puikuojasi Užupyje! :)

Tai tiek šį kartą rekomenduojamų vietų,

Skonių vertintoja Simona :)

Pirmieji teatro pasirodymai

Ir pagaliau. Pagaliau beliko ta paskutinė savaitė, kuri tikrai nebus sunki (3 kontroliniai, bet tikrai ne iš tų dalykų, dėl kurių reikia plaukus rautis). Keista patikėti, nes atrodo, jog ką tik buvo Kalėdos, jog visai neseniai važiavau į "VIVO avanscenos" teatro fiestą, kurioje atlikau tik nereikšmingą stebėtojos vaidmenį. Tačiau vis dėl to dabar yra lauktoji birželio pirma diena, kuomet galima trims mėnesiams atsipūsti - pasinerti stačia galva į savo hobius, labiau pažinti save...

Vėliau koncertą teko stebėti kieme

Šią didžią dieną sutikau ne visai taip, kaip buvo planuota, nes pirmoji valanda birželio pirmosios buvo pilna veiksmo, tačiau vis dėl to... viskas įvyko su gera kompanija, geroje atmosferoje. Tiksliau? "Pienės Pūko (žinau, pavadinimas juokingas)" teatro festivalyje, gulint ant Kupiškio Kultūros centro stogo besiklausant gyvo Jurgos Šeduikytės ir Vido Bareikio koncerto, kuris buvo labai geras. O šalia manęs buvo dar keli labai smagūs žmogeliukai iš pačių įvairiausių miestų, miestelių, kaimų bei kaimelių. Gaila, kad policija itin įdėmiai viską stebėjo (daug paauglių, kurių amžius svyruoja nuo 9 metų iki 19 metų... žinot gi) ir labai greitai nuo to stogo reikėjo kabarotis žemyn. Taip greitai, jog viena mergina tiesiog šoko nuo mažytės atbrailos, paslydo, na ir... kraujo buvo. Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi, tiesa? Prieš visą šį nuostabų koncertą įvyko dar daug nuotykių. 11:30 h. atėjus į vietą, kurioje turėjo susirinkti mano teatro trupė buvo labai keista, nes... aš ir dar viena mergina buvome atėjusios su lagaminais (o aš dar ir su didele taše). Juokingai atrodėme prie visų, kurie į dviejų dienų išvyką pasiėmė tik mažas kuprinytes (neįsivaizduoju kaip jie sutilpo - miegmaišis, spektaklio rūbai, juodi rūbai bendram vaidinimui, apranga, kuria apsirengti reikėjo naktį, įvairios šukos, šepetukai, maistas...). 12 h. pajudėjus iš Vilniaus buvome visi pilni energijos, tačiau ją stengėmės tausoti žaisdami UNO be primetimų ir valgydami. Atvykus į Kupiškį ir pasidėjus daiktus, visas mūsų kolektyvas pajudėjome link Kultūros centro kiemelio, kuriame turėjo būti bendrojo visų kolektyvų bendrojo spektaklio (Donelaičiui paminėti skirtas)... paaiškėjo, jog garbingasis Vilniaus teatro klubas (festivaly dalyvaujantis 17-us metus iš eilės) viską išmoko netaip ir nieko nesupranta. Per gyvąjį pasirodymą tiesiog dainavome žiūrėdami į specialiai mums padarytas špargalkes. Prieš gyvąjį pasirodymą mūsų teatro trupė suvaidinome savo paruoštą spektaklį "10 Baobabo įsakymų". Smagu, jog publikai jis patiko ir sulaukėme daugiau aplodismentų po pasirodymo, nei kiti kolektyvai (mėgstu girtis). Vėliau pažiūrėjome kelis pasirodymus ir nuėjome iki Maximos (turbūt ilgiausiai iš visų rinkausi ką nusipirkti pavalgyti. Galiausiai išsirinkau sausainius su maltomis kruopomis vietoj miltų, vieną dribsnių batonėlį, greitai paruošiamos persikų košytės rytui (tačiau ją valgiau šiandien per technologijas, nes turėjau galimybės ten jos pasigaminti, o šiandien po tokių gastrolių atsibudau per vėlai ir nespėjau pasidaryti pusryčių), vandens ir greifruktų sulčių). Po įvairiausių pasirodymų buvo gan ilga pertrauka - buvo atidaryta vakarienės salė (visko daug ir labai skanu, tad neatsilaikiau ir suvalgiau kelis sumuštinukus su lašiša bei du gabaliukus naminių (!!!) ledų, o dar vėliau keli žmones su manimi ėjome į Kultūros centro salę, kurioje ant scenos žaidėme UNO kortomis, o vėliau aklinoje tamsoje dainavome.
Po pasivaikščiojimų stogais ir J. Šeduikytės ir J. Bareikio koncerto nusprendėme nueiti iki upės. Tada užsinorėjome adrenalino. Ir pamatėme jog į kitą upės krantą galime peršokti per akmenis. Tačiau aš nebūčiau aš, Jeigu net su vaikinuko pagalba įkritau į upę su baltais medžiaginiais sportbačiais... o vakaras tikrai nebuvo šiltas. Batai šonuose liko žali - dumbliai.
Galiausiai pirmą valandą visi jaunimo kolektyvai pajudėjo link Kupiškio gimnazijos (suaugusieji - į vilą prie ežero). O ten ėjome į Sporto salę, kurioje buvo čiužiniai. Ant jų ir miegojome. Ar bent jau norėjome miegoti. Viskas tuo ir pasakyta - futbolas ir maistas. Juk vis dėl to, sporto salėj buvom. :) Pusę keturių išjungėme šviesas - vieni miegot, kiti plepėt.
Ryte, 10 valandą jaunimo kolektyvai pasiskirstė į dvi dalis: vieni patraukė link bažnyčios apžvalgos bokšto, o kiti (tarp jų ir aš) į orientacines. Tik mano komanda greitai pasidavė - ryte lijo, labai nefaina buvo. 14 h. ėjome į miesto aikštę, kur pasirodymus suvaidino likusios teatro trupės, gavome pavalgyti su talonais (pati nuėjau iki MAXIMOS nusipirkti jogurto, nes maisto pasirinkimas nesužavėjo (neaiški mėsa)). Vėliau - atgal į Vilnių. Truputį nusižengiau ir autobuse suvalgiau dvi saujas čipsų bei kelis guminukus. Vasaros kaip sakant proga. :)
Apibendrinus - viskas labai patiko, sutikau naujų žmonių ir taip jau įvykdžiau vieną vasaros pasižadėjimą. Po šio festivalio nusprendžiau, jog vis dėl to patinka man ta drama ir kitais metais vėl lankysiu šį būrelį. Labai gaila pasidarė, kai visi atsisveikinom prieš vasarą...

O trečiadienį dar rodėme pasirodymą "Keistuolių teatre". Jį surengėme dėl tėvelių ir šiaip draugų, jog pamatytų ką paruošėme šiais metais. Nežinau kaip kiti, bet aš likau įvertinta - štai tokias dovanėles gavau nuo mamos, tėčio, sesės, močiutės ir Ugnės. :)

Aš tikrai moku viską nuosekliai nupasakoti. Liuks, Simona!

Ir dar: šiandien mokykloje gaminome labai skanią šaltą kavytę, kuriai reikia plytelės juodo lydito šokolado, litro ledų ir 400 ml. stiprios kavos. Viską sumaišome... labai skanų, tik kaloringa. :(

Pabaigai: ačiū, Austėja, už tą nerealiai nuostabią Fanta iš Baltarusijos bei gumą, tačiau tu labai daug praleidai, nusprendusi nevažiuoti į Kupiškį...

Ir ačiū už TEENVOGUE žurnalą iš Londono. Labai labai įdomus. :)

Tai tiek šį kartą,
Mažoji aktorė Simona,
Iki kitų kartų! :)