''Emos jūra'', ''Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas'' ir "Raudonkepuraitė turi verkti"

Gražina Karaliūnė "Emos sala"
Gražina Karaliūnė - nauja lietuvių rašytoja, kurios pavardė po truputį tampa žymesnė. Tačiau man galvoje tik iškyla klausimas - KODĖL?

Ema - studentė, kurį laiką net kasnio burnoje neturėjusi... problemos su pinigais baigiasi, kuomet Ema gauna auklės darbą išskirtiniuose Lietuvos turtuolio Jorgio apartamentuose. Atrodytų, jog viskas puiku, pagaliau pradeda sektis Emai, tačiau prasideda keisti dalykai: visi šią merginą pradeda maišyti su buvusiąja, paslaptingai dingusia Jorgio žmona.

Vos išleidus pirmąją trilogijos knygą, šioji Lietuvoje iš karto tapo viena perkamiausių. Tiesą pasakius, net ir aš pradžioje susigundžiau, juk visgi lietuvių autorius norisi palaikyti, be to šši knyga yra pamėgto mano žanro. Vis dėl to aprašymas ant nugarėlės nurodo tik apie ką yra ši knygą, o skaitymo malonumą sukuria ne tik veiksmas. Netempiant gumos - knygą vertinu 2 iš 10, nes žiauriai nepatiko. Viskas buvo labai banalu, visos paslaptys, kurios turėjo padaryti knygą įdomią buvo atskleistos pačiu lengviausiu būdu, o veikėjai buvo lyg iš vaikams skirtų pasakų apie princeses - dialogai visiškai netikroviški. Dažnai atrodydavo, jog rašytoja susimaišė ir pamiršo, jog Ema yra tik paprasta, kaimo mergina, o veiksmas vyksta mūsų tėvynėje. Istorija, kaip jau supratote rytuliavosi Lietuvoje, tačiau šios šalies tam tikri apibūdinimai buvo keliantys juoką. Laikas... nors karts nuo karto buvo paminėta, koks dabar metų laikas ar kiek dienų praėjo nuo to ar kito įvykio, dažnai iškildavo dideli klaustukai.
Gaila, jog turiu prie daug ko prikibti, bet galiu pasakyti, jog istorijos idėja žaviuosi... juk vandeniai ir undinės nėra labai populiarūs personažai litearatūroje.
Išsisakiau piktai, tačiau mano nuomonė ši knyga nėra verta daugiau. Iš savo pusės galiu tik pasakyti, jog šios istorijos niekam nerekomenduočiau, o į likusias dvi knygos dalis (tai yra trilogija. Antroji dalis vadinasi ''Emos jūra'', trečioji - ''Emos pilis'') žiūrėsiu tik iš tolo.
Ai, ir dar - labai prajuokino šios knygos palyginimas su "Saulėlydžiu". Tad jei šis pasakymas Jus gundo - turiu Jus nuvilti, nes knyga kardinaliai skiriasi nuo šios vampyrų knygų serijos.

Keli interviu su autore:

Alessandro D'Avenia "Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas"

Dar viena istorija, kuri privalo būti perskaityta žmonių, kurie nemoka įvertinti to, ką jie turi.

Istoriją pasakoja šešiolikmetis berniukas vardu Leo (Leonardas). Jis gyvena kaip įprastinis paauglys: žaidžia futbolą, eina į mokyklą, kur su panieką žiūri į mokytojus, groja gitara su geriausiu draugu Niku bei nepamiršta aptarti "karštų pupyčių". Beatričė - slaptoji Leo simpatija, kuri pasižymi raudonais plaukais. Ji nėra įprasta mergaitė - dėl jos berniukas eina iš proto, apie ją galvoje net ir tada kai miega... tik iškyla viena problema - ji nepastebi Niko. Dar didesnė problema - ji jau kurį laiką nebeateina į mokyklą ir paaiškėja, jog šioji serga leukmemija.

Ši knyga yra nepakartojama - galbūt nedrįsčiau jos pavadinti visų laikų mylimiausia, tačiau drasiai galiu teigti, jog nuo šiol ji yra viena iš mano favoričių. 10 iš 10 ir nemažiau.

Knygoje išskirčiau kelis veikėjus - filosofijos bei istorijos mokytoją (Leo pravardžiuoja jį Svajokliu), Silviją (Leo geriausė patarėja visais gyvenimo klausimais) bei žinoma Leo ir Beatričę. Kiekvienas šioje knygoje atlieka svarbų vaidmenį, kiekvienas pažeria savų patarimų ir iš kiekvieno verta pasimokyti.

Labai patiko stilius, kuriuo buvo aprašoma istorija. Pradžioje naivusis Leo į gyvenimą žvelgė labai paprastai su sarkazmo kruopele, tačiau tam tikri įvykiai jį mokė pažvelgti giliau į situaciją, leido pasinerti į gilesnius apmąstymus. Tas stiliaus šuolis labai džiugino ir leido suprasti, jog Alessandro puikus rašytojas, suprantantis ką daro bei ką rašo.

Kas yra tikra meilė? Kas yra tikras, daug kančių suteikiantis laukimas? Kas yra skausmas? Kas yra viltis? Kas yra nebūtis? - visi atsakymai pateikti knygoje, kuri Jums tikrai įstrigs savo iškalbingumu.

Ši knyga didelį poveikį padarė ir mano dienorasčiui, kuris šiuo metu yra prirašytas įvairiausių frazių - knygoje pilna ir filosofijos, į kurią reikia įsiskaityti, kurią reikia suprasti.

Beate Teresa Hanika "Raudonkepuraitė turi verkti"
Jūs manote, jog Jūsų tėvai ar seneliai yra tikri keistuoliai bandantys išmokyti kaip reikia gyventi? Ką gi, sveikinu Jus, nes Jūs greičiausiai nepatyrėtė to, ką patyrė Malvina.

Trylikametė Malvina gyvena šeimoje, kuri ją varo iš proto - vyresnėlė sesė, kurios gyvenimas susideda iš nagų lako ir lūpų blizgio, mama, kuri serga migrena, tėtis, kuris yra nepataisomas banbeklis, nes jam vieninteliam tenka išlaikyti šeimą, bei brolis, kurį Malvina beprotiškai myli, tačiau kai ištiko rimta problema jis net nesugebėjo jos išklausyti. Didžioji problema yra senelis, kuris nori Malviną pasilikti sau, kaltina geriausią jos draugę - Lizę už močiutės mirtį bei pyksta, kai šioji pamilsta bendraamžį berniuką arba kai nueina pas senelio kaimynę arbatos išgerti... jis pyksta, nes supranta, jog Malvina gali pasakyti, kam ji jam reikalinga. Tačiau kai Malvina pasako - niekas jos nesupranta išskyrus senelio kaimynę...

Šioji istorija kaip ir bet kuri "Beveik suaugę" serijos knyga priverčia džiaugtis savimi, nes kiti žmonės susiduria su daug didesnėmis problemomis.

Vėl gi, šioje knygoje labai įsiminė stilius - veiksmą pasakoja Malvina, dėl to galima jausti stiprias emocijas, galima žinoti jos mintis.

Tai yra pirmasis Beate Teresa Hanika kūrinys ir galiu pasakyti, jog labai vykęs ir tikrai nebanalus - iškelta problema, kuri nėra dažna, tačiau ji vyksta. Keliu didelį nykštį į orą už tai!

NIEKADA NEGALIMA TYLĖTI. Atrodo paprasta, bet ši knyga ir vėl Jus to išmokys.

Daug skaitanti Simona,

Iki kitų kartų!