Ta akimirka, kai...

Daugiausiai laisvės - daugiausiai ir gėdos jausmo. Taip man būna vasara, kada Palangos berniukai guviai šypsosi, o Simona prieš juos visus rodo savo nesibaigiančių talentų pasirodymą, kuriuo jau trečią šiltąjį sezoną iš eilės, dalinuosi ir su jumis.

Ta akimirka, kai ant tavo veido, dėl per anksti užmigusios mergaitės pozicijos, pradeda paišyti įvairias nepadorias formas, vidury viso to prabundi, bet toliau apsimeti mieganti, nes būtų pernelyg keista vidury meno šedevro kūrimo atsimerkti ir pradėti aiškinti, kokie tie "artistai" yra mažvaikiai;

Ta akimirka, kai esi pirmoji lietuvė, aplankiusi sūrio muziejų Šveicarijoje ir tave pasveikina visas personalas. Tikiuosi, jog vieną dieną ir aš atsidursiu istorijos vadovėlyje;

Ta akimirka, kai miegi tokioje vietoje, kur prieš tai nebuvo pakeista patalyne ir ant jos yra nemažai kraujo. Na, aš suprantu, jog moterys ir yra moterys, kartais visos neapsižiūri. Bet kai miegi viešbutyje, nori tikėtis, jog higiena jiems yra toks pat svarbus dalykas kaip ir poilsio valandėlės;

Ta akimirka, kai labai gerai susipažįsti su mielu vaikinuku, po kelių dienų jis paklausia tavęs kiek tau yra metų, tu atsakai, jog tau penkiolika, o jam pasirodo jau devyniolika ir vėliau dėl kažkokių mistinių priežasčių bendravimas greitai nutrūksta;

Ta akimirka, kai per antrą dieną gyvenimo pas savo mylimą šeimą, kuri prisiima tave visiems metams, sulaužai lempą dėl savo gana aukšto ūgio (viskas baigėsi gerai, ji buvo pataisyta ir visi juokėsi);

Ta akimirka, kai Lietuvoje jau mėnesį yra atidaryti vokiškieji rojaus vartai - "Lidl". Ir tu tik po trisdešimties dienų, visa išsipuošusi nuskubėjai aplankyti tai, apie ką svaigsta daug daug tautiečių. Šį kartą plojimų negirdėjau, bet eh, kaip gerai jaučiausi įvykdžiusi tokią pilietinę pareigą;

Ta akimirka, kai keliems šveicarams Lietuvą pristatai kaip krepšinio asę ir visos trejos rungtynės, kurios buvo sužaistos man būnant 2000 km. nuo gimtinės yra pralaimėtos. Na, bent jau mane naujieji draugai įsiminė kaip puikią juokdarę;

Ta akimirka, kai nueini į itališką turgų nusipirkti braškių bei dar kokių kokosų, o jose vyksta laidotuvės. Puiki tradicija, Italija, visuomet mane stebini!;

Ta akimirka, kai draugai lažinasi, jog mainų programos metu prarasiu nekaltybę. Viešai jums, mieli draugai, pareiškiu, jog to nebus ir jūsų "užstatyti" vyno buteliai atiteks tiems, kurie sakė, kad Simona to nepadarys;

Ta akimirka, kai už SIM kortelę sumoki 40 frankų ir kiekvieną mėnesį turėsi mokėti po 60 frankų už savo telefono planą. Jei norite išleisti kuo daugiau pinigų - Šveicarija puikus pasirinkimas;

Paprašiau mamos, jog nufotografuotų

Ta akimirka, kai jau pirmą dieną buvimo Šveicarijoje nori parodyti, jog "Duolingo" pamokos išėjo į naudą ir tu jau dabar puikiai kalbi prancūzų kalba, tad "Starbucks" kavinėje įmantria kalbėsena užsisakai žalios matcha arbatos, bet pamiršti pasakyti esminį žodelį froid (=šalta) ir 25 laipsnių pavėsyje geri liežuvį deginantį skystį ir apsimeti, jog būtent jo ir norėjai ir tau visai negaila tų sumokėtų 8 frankų;

Ta akimirka, kai lėktuvas papuola į audrą ir visi yra išsigandę, vaikai verkia, o Simona, atsirėmusi į langą, mėgaujasi skrydžio teikiamu amerikietiškų kalnelių efektu;

Ta akimirka, kai tie italai nesugeba sudėti ženklų, jog šalia labai įžymaus turistinio objekto - fontano, yra filmuojamas kažkoks filmas ir tu, norėdama jį apžiūrėti (jis yra iš dviejų aukštų), užlipi ir ant tavęs pradeda šaukti kažkoks vyriškis su kamera, nes aš sutrugdžiau visą sceną, nors iš mano pusės net nesimatė, jog jie kažką filmuoja. Kodėl tokie dalykai visą laiką atsitinka man?;

Ta akimirka, kai kartu su kita panele iš 6 žmonių komandos vienintelės žaidžiate boulingą su pagalbinėmis sienelėmis, tačiau sugebate likti paskutinėse vietose. Aišku, aš žemiau už kolegę;

O šiai akimirkai aš su ašarėle dėl vasarėlės atsisveikinu ir linkiu jums gražios šventės.

Ir iki kitų akimirkų,

Simona.

Problemos iškylančios prieš mainų metus arba prieš įprastas keliones

Turiu daug svajonių bei tikslų (šimtą iš jų galite perskaityti čia) ir tai žino daugelis žmonių, bent kiek ilgėliau pabendravę su manimi. Dažnai nebandau to slėpti, nes mitais apie neišsipildymą netikiu, o tos realistiškos fantazijos nėra naujo verslo idėjos (jei būtų, turbūt tiek daug liežuviu neskaldyčiau). Plius apie tai pasakius kažkam, jaučiu, jog dabar jau ir nėra labai kur dėtis, nes norisi įrodyti, jog galiu po vienuoliktos klasės išvykti mėnesiui į Australiją arba įgyvendinti trijų metų didelę svajonę - sudalyvauti mokslo metų mainų programoje. Kitu atveju dar gali kiti pagalvoti, kad tuščiai kalbi (ir deja taip kartais atsitinka), bet šioje vietoje neturėtų rūpėti kiti, o ir tu turi žinoti, kad kartais gali nepasisekti, tačiau tai neturėtų tavęs sustabdyti nuo bandymo dar kartą. Ir dar kartą. Beje, nors šie visi patarimai bus pritaikyti būtent būsimiems mainų metų moksleiviams, turėtų praversti ir merginoms, svajojančioms tiesiog pakeliauti.

PINIGAI. Dažniausiai tai yra pats pirmas dalykas, kuris nebeleidžia tau net galvoti apie savąją svajonę. Taip, mainų programos dažniausiai yra mokamos. Ir dažnai jos gali kainuoti daug daugiau nei tėvų mėnesinis atlyginimas, o dar pridėkime ir įprastas ar netikėtas išlaidas nuvykus (apie 150 eur. į mėnesį, bet priklauso, kokioj šaly gyveni. Kokioj nors Šveicarijoj tikrai reikėtų daugiau). Yra du būdai: arba ilgai pačiai taupyti, susirasti darbą, o per šventes prašyti giminių ne dovanų, o pinigų (ir šitam planui reikės ilgiau nei metų pastangų), arba pasidomėti, kaip būtų įmanoma gauti paramą. YFU kiekvienais metais siūlo kursus, kurie supažindina su šia marketingo puse ir juos aplankyti turėtų būti verta ne tik mainų moksleiviams. Tokia patirtis padės ir ateityje, bus puikus prierašas CV bei ką gali žinoti, galbūt pati kada nors norėsi surengti projektą, kuriam lėšų rinkimo įgūdžiai bus naudingi. Tad nebijok ieškoti pinigų ir iš nepažįstamų žmonių, tokie dalykai kaip fondai ar socialine prasme atsakingi asmenys tau gali padėti išvengti pinigų kliūties.

APLINKINIŲ REAKCIJA. Visada bus močiutės, kurios apsiverk, visada bus draugai, kurie kartos, jog neverta kartoti kurso mokykloje (jei labai pasistengsi - nereiks), visada atsiras žmonių, kurie kartos Jeanette's Winterson sakinį, tik galbūt kitais žodžiais: "Kam būti laimingai, jei gali būti normali?". Taip buvo ir man, ir jei tau taip nebus ir visi šį tavo sprendimą matys iš tokios pat geros perspektyvos kaip matai tu - gali džiaugtis, gyveni socialdemokratų partijos būstinėj, kur viskas visuomet it žvaigždutėmis ir šypsenėlėmis klota. Vienintelis patarimas, kurį gali perskaityti bet kokiame "labai gyvenimą pakeičiančiame" straipsnyje - tai tavo gyvenimas, ne kitų. Ir tu tai darai dėl savęs, ne dėl kitų. Ir verkiantis vaikinas, kuris liepia pasirinkti tarp jo ir mainų galvoja apie save, o ne apie tai, kas geriausia tau (ir rinkis mainus, jeigu tokia situacija atsitiks). Mane tėtis visu 100 proc. palaikyti pradėjo tik po motyvacinio pokalbio, skirto tėvams, su YFU programų koordinatore. O tam tikri draugai sakė, jog darau tikrai kvailą dalyką iki tol, kol nepaaiškinau, kodėl man to reikia. Tad jei sulauki daug neigiamos reakcijos, žodžiais paversk aplinkinius į savo pusę arba kreipkis į savo organizaciją, ji tau turėtų padėti. Tas pats galioja ir kelionėms - jei tavęs neišleidžia, bet tu gali ir nori - kalbėk, kalbėk, kalbėk.

Sion

ŠALIES PASIRINKIMAS. Nuo tos pačios dienos, kuomet pirmą kartą apsilankiau Šveicarijoje, pamilau šią šalį... nors net ilgai joje nebuvau - vos keturias valandas: spėjome apžiūrėti dalį įlankos ir pavalgyti. Tačiau visada apie šią sūrių žemę mąsčiau kaip apie vietą, kurioje galiočiau atlikti kokią nors profesinę praktiką. Mano pirmasis mainų pasirinkimas - Čilė, bet tėvai nenorėjo išleisti keliauti už Europos ribų, o ir mainų kaina gerokai didesnė. Tad kai teko rinktis tarp Europos šalių, pirmiausiai nusprendžiau, kokia kalba noriu išmokti šnekėti (ar ji bus perspektyvi ateityje, ar ji reikalinga mano svajonių profesijai, ar ja kalba šalyse, kurias labiausiai norėčiau aplankyti. Galbūt ši kalba turi įdomią praeitį ir daug garsių litearatūros darbų orginalo kalba būtent ši ir t.t.). Taip pat man buvo svarbus ir saugumo aspektas, kokioje šalyje dar nesu buvus/mažai mačius, šalies kultūra ir perspektyvos joje ateityje ir t.t. Paklauskit savęs, kodėl važiuojat į mainus ir labai greitai turėsite atsakymą, kur turite važiuoti. Mano atveju tai buvo Šveicarijos prancūziškoji dalis. O po 11 klasės, tikiuosi, atsakymas bus mėnesis Australijoje.


PASIRENGIMAS, IŠSIRUOŠIMAS. Jeigu važiuosi su YFU programa, vasarą turėsi seminarą, kuriame ne tik sutiksi daug bendraminčių žmonių, su kuriais užsimegs draugystės ir Lietuvoje, bet ir galėsi išgirsti visus atsakymus į tavo klausimus - kokio dydžio turėtų būti lagaminas, už ką priimančioji šeima bus atsakinga ir t.t. Tačiau yra daug moralinių aspektų ir iki vasaros. Aš į mainus nebūčiau išvažiavusi, jei... nebūčiau nuėjusi į paauglių "vakaronę" (ir kas sako, jog ten visi tik nedekvačiai linksminasi). Beje, į jį mane nuvilko draugės vos ne per prievartą, net sumokėjo už mane įėjimo kainą (kurią vis dar esu skolinga). Ir ten, apie pirmą nakties susipažinau su mergina, kuri ruošėsi važiuoti į mainus. Aš šią savo svajonę jau buvau nurašius dėl pernelyg didėlės pinigų sumos, tačiau išgirdusi, jog ji ieškosis rėmėjų, supratau, jog nenoriu visus metus varvinti seilę žiūrėdama jos instagram'ą ir supratau, jog jei net nepabandysiu - ilgai save kaltinsiu. Matot, aš toks žmogus, kuriam lengviausiai į šikną galima suduoti matant, kaip kiti bendraamžiai ir panašių savybių žmonės greičiau tobulėja už mane. Gal tai ir nėra geras būdo bruožas, bet tai mane motyvuoja ir pačiai nesėdėti vietoje. Tad jei nebūčiau nuėjusi - greičiausiai dabar, kaip ir daugelis, bijočiau naujų mokslo metų pradžios Lietuvoje. Mano pirminė klaida - nepasirašiau motyvacinio laiško sau. Nuleidau rankas dėl tokio dalyko kaip pinigai, kai žinojau, jog ši patirtis man pakeis gyvenimą. Tad po audringo savaitgalio, pirmadienį nuobodžių pamokų metu į užrašinę užsirašiau, kodėl noriu išvykti, o grįžus namo jau rašiau įvairius CV, skambinėjau įvairių įmonių direktoriams ir t.t. O jeigu tik būčiau tai padarius anksčiau - galbūt būčiau susirinkusi daug didesnę dalį sumos, nei pavyko dabar. Tad pasirašykit SAU motyvacinį laišką su žodeliu TODĖL. Ar stojant į universitetą, ar prieš besituokiant ar prieš išvažiuojant į mainus - jis padės sunkesnėmis akimirkomis. Tikrai. Beje, to ji draugė taip ir neišvažiavo.

Mokslo metų mainų organizacijos Lietuvoje (nevisos):

YFU, AMES, ROTARY, KALBA.LT ir t.t.

Pirmoji savaitė mainuose

Lėktuve klausiausi muzikos ir mokiausi prancūzų. Pasakiškas jausmas pradėti kažką naujo ir metams atitrūkti nuo to, kuo gyvenai visą gyvenimą. Sveikas jaudulys ir didelis džiaugsmas - dviejų reisų metu sėdėjau plačiai plačiai išsišiepusi.

Euforijos pakylėta galiu užbaigti ir pirmąją savaitę Šveicarijoje. Statistika visai nebloga:

• Kol kas nepriaugau nė kiek svorio (nors jau suvalgiau 3 pilnas plyteles šokolado, išgėriau 2 Starbucks'o kavas, suėdžiau geriausią šaly mėsainį, mėgavausi įvairiais sūriais, ledais, morengais ir uogienėmis);
• Traukiniuose per savaitę praleidau daugiau laiko nei Lietuvoje per metus (nes jie veža net į mažiausius kaimelius ir man yra visiškai nemokami);
• Išleidau daugiau nei pusę savo mėnesio kišempinigių (šis rodiklis geras Šveicarijai, bet ne man);
• Spėjau pamatyti 6 miestus/miestelius (o kai kuriuose buvau ir po kelis kartus).

Pirmasis nacionalinis ragautas patiekalas: prancūziška duona su kumpiu ir daug daug, daug daug sūrio bei gan ryškoku rozmarino prieskoniu. Skanu, bet porcijos užtektu net ir dviems Simonoms arba penkiems modeliams (apgaudinėjimo dienai arba kitaip, "cheat day").

Kol kas daug žmonių nepažinau (tačiau tikrai yra keletas, kurie atrodo, jog bus man artimi ir brangūs), o ir ištarti kelis sakinius prancūziškai yra be galo sunku. Tačiau kaip ir Blair iš "Liežuvautojos" stengėsi visai įmanomais būdais išsaugoti aristokratijos pamatus vidurinėje, taip ir aš bandau savo laiką išnaudoti kuo įdomiau ir prasmingiau. Besimėgaudama kiekviena suteikta akimirka ir kiekvieną dieną dėkodama, jog turiu šansą metus gyventi savo svajonių šaly (įrodymas 2014 m. įraše). Įdomu, jog prieš kokius trejus metus su savo drauge Austėja svajodavom, kaip studijų (o gal įprasto gyvenimo) metais, dviems savaitėms kiekvienais metais nuvažiuosiu pas ją į Londoną pagyventi, o ji užsuks pas mane į Ženevą, pabėgioti prie ežero ir rytais mėgautis kava. Ir kai tu matai, jog tavo svajonė pildosi anksčiau laiko, pranoksta visus lūkesčius - tai yra stebuklingas jausmas, stipresnis už paprastą keliavimą. Ir linkiu tai patirti kiekvienam, nes tokiomis akimirkomis tik dar labiau įsimylime gyvenimą ir tampame savimi. Tikruoju savimi.

Gruyere

Sion

Fribourg

Kol kas turiu labai daug planų į ateitį šiems metams: renginiai, muziejai, vakarėliai, norimi paragauti nacionaliniai patiekalai ir taip toliau. Nors jau turėjau keletą nepaaiškinamo liūdesio akimirkų (kurios truko vos kelias minutes), bendras vaizdas (deja, ne instagrame) yra puikus - jau patyriau ir nuostabių vakarienių, ir nuostabių įstatymų skonius. Pavyzdžiui čia, Šveicarijoje, siųstis ir žiūrėti filmus per įvairias "online" svetaines, yra legalu (nors deja, šiuo dalyku užsiiminėjau ir Lietuvoje), kol to nepanaudoji ne privatiems asmenims. Lengvasis alkoholis ir įvairūs barai (kurių čia yra išties įdomių ir senovinių, norisi tik užeiti ir grožėtis) čia yra nuo šešiolikos metų, su kuo valstybės jaunimas susitvarko puikiai ir dėl ko aš visuomet sakau, jog Lietuvai reikėtų to pačio - liberalumas sugeba sutvarkyti didesnes problemas. Ir tai puikiai įrodo mano naujoji tėvynė, patogiai įsitaisiusi širdyje.

Aš esu priklausoma nuo terasų ar langinių su gėlėmis. Ir čia jų pilna!

Esu labai patenkinta ir savo šeimos atžvilgiu: gal ir liūdna, jog anketoje nepažymėjau, kad esu veganė, bet iš kitos pusės, dabar galiu džiaugtis dvejais bendraminčiais - broliu ir mama, kurie mane pasirinko dėl tikrosios manęs, dėl mano hobių ir požiūrio į gyvenimą, kas man yra labai svarbu, turint omeny, jog su šiais žmonėmis praleisiu tikrai nemažai laiko drauge ir jie vienokiu ar kitokiu būdu, suformuos mano požiūrį į šalį, į mainus, į tą pačią politiką, kurią jie labai domisi ir nuo jos patiria tokį patį orgazmą kaip ir aš.

Kaip tik šiuo metu pas mus svečiuojasi ir brolio buvusi šeima Austrijoje, tad vakarus leidžiame ne tik su prancūzų kalba, bet ir su vokiečių bei anglų. Matau, koks gražus, net ir po kelerių metų, ryšys išliko pas juos ir tikiuosi, jog kažkada ir manoji "host" šeima atvyks paskaityti Užupio Respublikos konstitucijos bei pasimaudyti Baltijos jūroje.

Ledai - 4 frankai, sumuštinis - 12 frankų. Ir tai pigiausia, ką galėjome rasti mieste su drauge Mahault.

Tad gyvenu gerai, nors ir spėjau sulaužyti namuose esančią lempą dėl savo ūgio (viskas baigėsi gerai - sutaisėm) ir tikiuosi, jog likusi savaitė iki mokslų prabėgs dar įspūdingiau (į mokyklą - rugpjūčio 29 d.).
O kaip jūs leidžiate paskutines dienas?
Simona.

"The True Cost" - kas slepiasi po jūsų drabužiais

"Aš klausiu savęs, kaip žmonės nesupranta, jog jie tampa vargšesni ir vargšesni"

-Guido Brera, "The True Sold".

Veganizmas bei feminizmas buvo tik pradžia bėgant link gamtos ir mūsų pačių išsaugojimo. Ir būtų dar gerai, jei tai būtų vienintelės problemos - kad ir didėlės. Jos lengviau yra išsprendžiamos nei dideli kapitalizmo vartai, žadantys mums geresnį ir gražesnį rytojų. Ir taip, jei visi mes atsisakytume močiučių kotletukų ar lietuviškų sūrelių, mes sužlugdytume taip pat tam tikrą ekonomikos ratą. Bet matote, šioje srityje po mažu mes kaip tik einame link gerų rezultatų ir kuriame tuos naujus ratus. Geresnius.

O mada šiandien yra antras labiausiai gamtą žalojantis verslas po naftos gamybos. Ką tai reiškia? O tai, jog kiekvieną kartą pirkdami pigesnius marškinėlius iš didmeninės parduotuvės, užmerkiate akis lyčių lygybei, šiltnamio efektui bei didelei neteisybei, kurios negali uždrausti net pati konstitucija.

Ir aš dar vakar H&M'e nusipirkau labai stilingą, mane ploninančią juodą maikutę vos už keturis eurus. Akcija. Turbūt logiška, jog kokybės ir nesitikiu, tačiau keliems sezonams užteks. O vėliau galėsiu pasikeisti į kažką naujo. Gal netgi į kažką dar pigesnio ir solidesnio. Ir taip dažniau pakeisiu savo stilių, turėsiu didesnį pasirinkimą rytais rengiantis į mokyklą, kur vis tiek bus pastebinčių akių, jog turiu kažką naujo. Man dėmesys patinka - kaip mergina, pasijaučiu daug "vertingesnė", kai po instagram'o nuotrauka sulaukiu komentaro, jog esu graži. Ar jog gražiai apsirengiau. O ypatingai mane tai veikia dėl to, nes anksčiau turėjau rimtų psichologinių problemų, dėl kurių maniau, jog savimi galėsiu būti tik tada, kai gerai atrodysiu.

Bet kaip visa tai pasidaro juokinga po ilgų naktinių pokalbių su draugėmis, kurios pasako, jog tavo gyvenimo pasirinkimai jas įkvepia arba kai koks nors tinklaraščio skaitytojas nepatingi į el. paštą atsiųsti daug pagyrimų už rašymą kartu su klausimais. Tai parodo, jog savimi turiu didžiuotis dėl kitokių dalykų - dėl tvirtos nuomonės ar apsiskaitymo, dėl ilgų valandų savanoriškoje veikloje ar dėl to, jog turiu valios savarankiškai mokintis naujų kalbų. Ir turiu valios sau paprieštarauti priimant naujus sprendimus, kuriant savo geresniąją versiją.

Viena iš priemonių, kurios gali padaryti tave įdomesniu žmogumi, yra filmai. Nepatogūs filmai. Filmai, kurių net kartais nesinori žiūrėti vien dėl to, jog nesinori keisti savo nuomonės ties esminiais klausimais, nes jomajo, ką draugai pamanys. The True Cost buvo filmas, kuris man sukėlė daug klausimų. Ne tik apie drabužius, o ir apie manąsias vertybes, minėtąjį feminizmą ir veganizmą, apie vartojiškumą ir apie tai, kodėl mūsų to nemoko mokyklose, kodėl mums nėra pasakoma tikrovė ir kodėl, dėl viso to pakeitimo dirba tiek mažai žmonių - čia net įroniškas D. Trumpo pasakymas "PINIGAI" nebūtų geras atsakymas.

Švelniai sakant, mes nešiojame drabužius, pasiūtus iš kraujo. Ir taip teigia šiame dokumentiniame filme pakalbintos siuvėjos, kurios kiaurą dieną dirbą už mažesnę nei minimalią algą, atlygiui gaunančios ligas ir darbovietėje virstančias sienas. Ir jos krenta ne dėl to, jog yra senos ar yra nekokybiškos (nors taip, jos tokios. Tokios pat kaip ir jų siuvami drabužiai) - ne, jos yra specialiai užmetamos, jog darbuotojams nereikėtų mokėti atlyginimų kai neužtenka pajamų.

Bangladeše, šaly, kurios konstitucija yra iškreipta kaip ir brexit'o idėja, pagrindinė darbovietė moterims yra drabužių gamyklos, kurių ten daugiau nei sumokėtų centų už neriniuotas liemenėles ar paplėšytus džinsus. Jog nebankrutuotų, kiekviena įmonė turi priimti bet kurį, net ir pati idiotiškiausią pasiūlymą. Įsivaizduokit situaciją: viena parduotuvė už marškinėlius prašo 5 eurų. Kita, norėdama prisitraukti klientų, prašys 4 eurų. Dar kita norės pažerti vis vien geresnių pasiūlymų ir pasakys, jog už trejus marškinėlius prašys vos 8 eurų. Ir kas labiausiai džiaugsis? Tikrai ne Jūs, gavusieji trejus marškinėlius - jūs eilinį kartą apkaltinsite kokią nors drabužių įmonę, kuri siuva nepakankamai gerai (galėtų siūti dar blogiau, jog dingtų bet koks noras pirkti), bet pagailėsite 10 eurų dėl kokybiškų marškinėlių, kurie užtikrina ir atsakingą verslą, todėl pirksite vėl. Ir vėl nusivilsite, kaip ir nusivils tos visos moterys, kai jų darbovietė priims dar vieną pasiūlymą, kuris bus dar pigesnis. Ir laimės tik tarpininkas, kuris džiaugsis didėjančiais pardavimų skaičiais.

Griūvanti Bangladešo siuvykla.

Taip, galima sakyti, jog taip jau yra. Bet gi visa tai įvyko dar taip neseniai ir viską galima pataisyti. Platinant idėją, rašant straipsnius ar net peticijas arba neperkant drabužių, nepasidomėjus kokiomis sąlygomis jie buvo pasiūti. Taip ne tik gausit kokybišką prekę, apsaugosit gamtą nedidindami vartojiškumo rodiklių, dėl kurių tenka visas kenksmingas medžiagas paleisti į upes, iš kurių žmonės geria vandenį, bet ir apsaugoti gyvybes.

O grįžtant prie filmo, kurį jei žiūrėsit - išgirsit dar daugiau faktų, kuriuos verta žinoti vien dėl bendro išprūsimo - jį rekomenduoju pažiūrėti vien dėl to, kaip diplomatiškai gražiai yra pašiepiama H&M'o vyriausioji galva, įvairios youtuber'ės kaip Bethany Mota. Ir dar žiūrėkit tam, jog nepatogus kinas, kurį taip atidėliojame dažniausiai žiūrėti, labiausiai mus brandina kaip asmenybes. Ir protingas žmogus niekuomet neatsisakys to, tikiuosi ir Jūs.

Tai yra svarbu ir negalima į visa tai atsainiai numoti ranka. Tai yra antžmogiška. Frazė kartojama, jog įrodyčiau, kad drabužių ar daiktų didelis skaičius nepadaro tavęs turtingo:

"Aš klausiu savęs, kaip žmonės nesupranta, jog jie tampa vargšesni ir vargšesni"

-Guido Brera, "The True Sold".

10 kilogramų prie kūno turi savo kainą

Kas gali sugebėti pasiklysti naujoje šalyje pačią pirmą dieną bėgiojant (veikla, kurios buvau išsižadėjusi beveik metus), užsisakyti prancūziškai kavos nepasakant esminio žodelio "froid" ir gerti ją labai karštą, kai lauke gal 25 laipsniai ar pirkti pleistrus už 8 eurus? Ir dar kas gali apie tokį laikotarpį svajoti metų metus? Aš. Kol kas vienintelis dalykas, temdantis visą džiaugsmą yra tai, jog lietuviai pralaimėjo Ispanijos rinktinei 50 taškų.

Išvykimas iš šalies nebuvo toks sunkus, kaip kiti pasakojo. Taip, buvo liūdna nespėti nueiti į geriausios draugės gimtadienį dėl pasiruošimo dienų (bet geriausi draugai, tikiu, niekur nedings, o čia atsiras ir naujų), taip, buvo liūdna išpilti likusį vyną po atsisveikinimo su draugais į kriauklę (neliūdna, jog silpnieji alkoholiniai gėrimai (vynas, alus, sidras, šampanas) Šveicarijoje yra leidžiami nuo 16 metų), taip, buvo liūdna nenuvažiuoti į Taizė ar su "Erasmus" programa į Vokietiją (bet čia esu jau trečia diena ir kelionės po šalį nežada baigtis dar ilgai), bet kiekvienas dalykas turi savo kainą ir aš esu linkusi ją sumokėti (ir net nerizikuoti. Važiuodami į Šveicariją jūs niekada negalite rizikuoti, tai neįmanoma).

Prieš išvažiuojant atsitiko du gana "nenormalūs" dalykai:

Prancūzų kalba, kava ir mineralinis Birštono vanduo iš nemokamo fontanėlio.

1. Vaikystėje mėgau varškės sūrelius ir tėvai man juos įteikdavo prieš gana nemėgstamas dienas darželyje ar mokykloje. Tačiau jau penkeris metus nevalgiau jų reguliariai (kartą į 4 mėnesius gal ir nusipirkdavau, bet nedažniau) ir dabar manyje pabudo kažkas stipraus, atrodo, lyg gaučiau paliepimą kažko iš viršaus (jei ten viršuje kažkas yra): "Simona, neturėsi galimybės net nusipirkti sūrelių Alpėse. Atsivalgyk." Ir aš valgiau daug, kartais per pusryčius žiūrėdama kokį serialą suvalgydavau po 5-6 sūrelius. O dar norėjau prieš važiuodama į Šveicariją sulieknėti, nes vidutiniškai mainų moksleiviai per metus priauga 10 kg.
2. Staigus noras apžiūrėti Lietuvą nėra toks jau būdingas man. Galbūt prie to prisidėjo "Pliažo knyga", kurioje galima buvo paskaityti apie tikrai įdomias ir niekad nelankytas vietas, o galbūt atgimė tas pats jausmas, kuris rėkte rėkė, jog visus metus nebegalėsiu net į mylimą Gedimino kalną užkopti. Pirmiausia važiavau į Kauną, pas draugę, kurios nemačiau daugiau nei pusantrų metų. Ji surengė tikrai nuostabią ekskursiją po Vilniaus priešiškąjį miestą ir padovanojo keletą smagių pokalbių. Vėliau važiavau į Anykščius, kuriuose vyko miesto šventė. Joje teko suvalgyti patį šlykščiausią mano gyvenime kebabą (tiesa, jis buvo tik koks ketvirtas ar penktas), šokti pagal "Biplanų" šlagerius bei šokti laisvu kritimu nuo berods 16 metrų aukščio. Šias naktines pramogas su manimi įgyvendino penkerius metus buvusi mano bendraklasė Adelė. Taip pat pagaliau aplankiai ir įžymųjį Lajų taką, apie kurį taip visi kalbėjo ir rašė. Patiko. Kiekvieną vasarą lankyti Trakai taip pat nebuvo pamiršti: atlikome "klišė" vadinamas veiklas ir ragavome morkų skonio ledus. Nepatiko. Kitą dieną važiavau kelioms nakvynėms į Alytų. Laikas buvo gerai praleistas su Rugile ir labai keistais filmais. Paryčiais vaikščiojome miške, nemiegojome visą parą, valgėme sušius ir džiaugėmės draugyste. Beveik paskutinį kartą prieš išvykstant. O paskutinį savaitgalį su tėvais aplankėme Birštoną. Jame svečiavausi pirmąjį kartą ir tiesa, be labai patikusio nemokamo spa centre bei restorano, nelabai ką ir pamačiau. Arba lijo, arba skaudėjo pilvą, arba buvo Olimpinių žaidynių atidarymas. Visa tai įvykdžiau, per pusę mėnesio ir esu tikrai patenkinta. Vasara Lietuvoje buvo įsimintina!

Taip pat dar buvo du atsisveikinimai su žmonėmis, kurie man yra labai brangūs: dalimi giminės ir dalimi draugų. Su pastaraisiais buvome surengę mini iškylą sode: žaidėme "Alias", valgėme, kalbėjome. Jie man įteikė tikrai išradingas ir įdomias dovanas, apie kurias pasistengsiu greitu metu parašyti čia. O su gimine nuėjome į vieną skanesnių Užupio Respublikos restoranų "Bel Ami". Be nuostabaus braškių ir mėtų šerbeto mane tikrai nudžiugino jų nuoširdus dėmesys ir rūpestis.

Šeima.

Labai kviečiu jus pasekti mane ir instagrame (s_aleksandraviciute) bei snapchate pridėti į draugus (simona_berry). Jei jus domina, ten tikrai bus nemažai kasdieninių mano gyvenimo akimirkų iš čia.

Iki kitų kartų, Simona.

Paskutiniai pasispardymai prieš Šveicariją

Birželio pradžioje mes turėjome susitikimą, kurio metu turėjome galimybę pagaliau suprasti, jog tikrai išvažiuojam. Jog tikrai viskas vyksta. Ir dar galėjome klausinėti visko, kas susiję su mainų metais. Atrodė, jog jau viską žinom, netgi kas kiek laiko vyks vakarėliai ar kiek apytiksliai svorio priaugsim. Easy money, reperiai repuoja, o aš skaičiuoju likusiais dienas - net nebereikia jokių programėlių, kurios kažkada rodė tokius skaičius kaip 132 ar 116. Dabar jau viskas įvyks už dešimties dienų, rugpjūčio 13 d.

YFUsemifest'16: rytinis energizer'is

Susipažinimo trys dienos buvo gana smagios. Apskritai, visuomet yra jėga pabuvoti vienoje vietoje su žmonėmis, siekiančiais to pačio tikslo. Dvi nakvynės vienuolyne, naktimis skundžiantis Rūtai (Vokietija) dėl keistų garsų, o dienomis vaikščiojant per kambarius, kuriuose buvo filmuojamas lietuviškas siaubo filmas. Valgant daug skanaus maisto, o vakarais žaidžiant mafiją, kurioje labai smagu ir kitus prievartaut, ir pačiai būt išprievartautai. Kalbantis apie "Game of Thrones", matematiką bei mainus. Kodėl ta šalis, kokia gauta šeima, ką svajojame tenais nuvykti. Produktyvus savaitgalis, po kurio jau buvo galima pradėti jausti mainus. Pagaliau. Nes anksčiau tai tiesiog neatrodė realu.

YFUsemifest'16: kalbame apie tai, ko galime tikėtis iš savosios šeimos

Savo šeimą sužinojau antrojo Eurovizijos pusfinalio dieną - tą pačią, kuomet mano išsirinkta šalis į konkurso pusfinalį nepateko. Vieni kalba, jog atlikėja nespėjo prieš pasirodymą nueiti iki tualeto, kiti, jog aš, kaip atvykstančioji moksleivė, nepakankamai daug balsavau, o dar kiti, kad ir daina nebuvo išskirtinė. Nežinau ir pati, kas čia nutiko, bet pati gavau bilietą į daug didesnį finalą. Turbūt šešiolikos metų pirmąjį gyvenimo finalą. Kurio beprotiškai troškau ir laukiau jau nuo septintos klasės.

Gyvensiu vos 5000 žmonių miestelyje Romonte (Šalia Fribūras (Friboutg)), kuris yra įsikūręs ant kalno, o aplink visu vaizdu atsiveria alpės. Labai tikiuosi, jog rytais turėsiu progą grožintis vaizdu išgerti puodelį kavos ir suvalgyti kažką šveicariško. Geriausiai, šokolado. Šveicariško šokolado. Gal dar ir katė aplink kojas mielai pasiraitys - sena vaikystės svajonė, kuri išsipildys net dvigubai.

Be dviejų kačių, šeimą sudaro mama ir tėtis, deja negyvenantis namuose, taip pat brolis (anksčiau dalyvavęs mainų programoje Austrijoje) bei sesė (kai aš atvyksiu, ji iškeliaus metams į Vokietiją). Kol kas susirašinėjame elektroniniais laiškais ir sutariame gana gerai - bent jau mano nuomonė apie juos yra tikrai gera, o ką jie mano apie mane, kiekvieną laišką rašančią per google translate, o prancūziškai mokančią vos kelis pasisveikinimo būdus, nors ir išlaikiau A2 kalbos testą - nežinau. Bet tikiuosi, jog jie nenusivylė.

Šiuo metu per Duolingo programėlę mokausi prancūzų kalbos, nusipirkau prancūzišką pokalbių knygelę. Mano miestelis - vis dar priklauso prancūzų kantonui, tačiau šalia esantis Fribūras, priklauso tiek vokiškajam, tiek prancūziškajam. Vidury miesto teka upė, kuri ir skiria kalbas, knygynuose pardavinėjamas knygas, mėsininkų parduotuvių pavadinimus ir t.t. O vienoje pusėje stovi ir manoji mokykla, iki kurios kasdien teks 25 kilometrus traukiniu važiuoti.

Romont

Fribourg

Ar aš bijau? Taip, bet labiau dėl to, kas liks Lietuvoje, o ne dėl to, kas pasitiks Šveicarijoje. Ar grįžus turėsiu tuos pačius draugus, tarp kurių jau dabar susidaro trintis, ar grįžus manęs bus kažkas pasiilgęs, ar grįžus mane kas atsimins.

Ar nedarau klaidos išvažiuodama, ar reikėtų prašokti dešimtą klasę, ar tai tikrai duos man didesnę naudą nei toji, kurią galėčiau pasiekti būdama čia?

Kažkurią dieną dar laiptinėje apsiverkiau. Dėl to, jog kad ir kaip ilgai to troškau, kartais jaustis dėkingai yra sunku. Nes atrodo, kad jau taip gerai būti ir negali. Bent jau pamačius mokyklinių prekių mugių skelbimus nereikia virptelti iš baimės.

Simona